Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » Labadien » RADIJO KARIETA


RADIJO KARIETA

Сообщений 31 страница 40 из 41

31

ŠKLĖRIAI            http://sg.uploads.ru/t/Ide0n.png

Šklėriai I

... ir atsiveria Šklėriai.
Ogi maniau, kad išnykę kone.
Paskubėjau, bet argi bėda,
kai matai, kaip iš Aš (skaityk – iš  manęs)
išeina, ir eina sustoti,
kur buvę kadaise,
kur likę  šiek tiek ir dabar
kur bus ateity 
... vis eina ir eina
ten Šklėriai sustoti.

Taip baigiasi mano nesąmonės,
nes maniau, kad žaidžiu
kur tuščia,  kur nieko nėra,
tik pasaka, į veidrodį  žiūrint
kad  vienas  nebūčiau
po  žiupsnelį  kurta.

Ir – antai! – vaikšto Šklėrius,
labai panašus į mane
ir tuoj pat,  vietoj „Labas“ 
priekaištą sako:
Pienburnėlis esi,  nors ir žilas. 
Mano laikas toli prieš tave.
Jeigu esam panašūs,
tai be nuopelnų tau...
Lig  piemens  nemažai dar
reikėsią priaugti...
bet  turbūt  nemanai
kad žmogumi būti,
piemens  neužtenka.

– Labas, Šklėriau.
Dievas  mato –
džiaugiuosi sutikęs  tave.
O jei girdisi tau
kad ne taip, ką sakau –
nesupyki.
Žodis buvo pirma
Žodžio  teisėje įsikūrus žmogaus karalystė
bet Adomas kartu su Ieva
Ir ten pirmesni, negu mudu.
****

Ieškojau  atramos neatsigręždamas, nes jaučiau, kad už pečių kažkas yra, ir tik atsirėmęs supratau, kad tai  pušelė. Būtent ta, kurią  geriau atsimenu. Neaukšta, dangaus  neužstojanti, net ir ne  puošni, bet atsimenanti. Kiek  ji  man  artimesnę už daug  kitų, nekalbėsiu, nes tai  būtų  neprotinga, bet  ji  iš  toli, dar iš vaikystėje  matytų  peizažų ir netoli  gimtinės  kiemo, įsikūrusio prie  Ūso balos. Tariau jai:
  –  Negi ir  vėl  reikia  sakyti, kad tai   pradžia?  Ne,  mieloji. Daugiau taip nerodysiu.  Jau pavargau nuo panašių „pradžių“, kurių  buvo  tiek, kad ir suskaičiuoti nelengva. Tai  ne pradžia, tai nūdienos regėjimas.  ir  tiek.  Net  nesitikiu, kaip  kad  anksčiau  būdavo, kad po  jos  galėtų atsirasti, kas esmingiau parodytų  į  Šklėrius. Patikėk, pušele, bent  aš ir  mano duona, kurią valgau, netikime, kad taip  galėtų  atsitikti. Pradžia, kažkur ten , iš  kur ateina  pirmasis  daugtaškis.
  – Betgi jis  čia užrašytas.  Kaip  pradžia.
  –  Kaip  tu  manai, pušele, ar nebūtų kažkaip  ne  taip, jeigu šitą užrašą įkelčiau  į Kovo  10 dienos  lapelį?
  – Tačiau  jeigu  pasiūlytum  kažką  kitą, manau, kad  man  irgi  būtų  protinga  neprieštarauti. Irgi  tiktų.

0

32

http://s5.uploads.ru/t/vmrPb.gif







 
rtgi  taip  Dieva,  jo  paveikslas  šaudomas.manyti, kad  šitai   sušaudomas pats  Dievo  pavieksla.
_  O  aš  tuomet:
O  kas  šaudo.  Kas tie  keli  baltaraiščiau.  Argi  ne  Dievo  paveikslas? žudu tema suišaudqamas kad   Bet  kas  tuomet  šaude... Irgi  Dievas., prisimindęs,a vis  gilaiu  suvokdamas, kad suprasdamas, kad.
Betgi  kas  šaudį>  argi  ne   Dievo  paveikslas...
.u ateiti  prie  eilėrašėiua  apdaužytų  kuolais..
   Ir  ben  kol  kas  netingiu  dar  ateiti  prie

  Taip, pasitaiko, kad  nesugebu jos išlaikyti Ir  tuomet  atsimenu  Šv. Stepono  bažnyčią, persižegnoju ja. Taip,  taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik  neišeik  tu  ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių  žalių..
Be  taves  vakarai  bus   nuobodus
Be  tavęs  nebus  sodžiuje  daina..
  Turbūu  iš  tem  ir gagomoniaja  mano...

..

   jos  taip  ir  aš  neMato ir dar kaip!

     
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius  parskris vyturiai. Iki  tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip  aš  pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų  būti užmirštami. Ir  taip:

  Nereikėtu
Liekis dienoraščiuose - kiek nori. Komentarai po kūriniais skirti kūriniams aptarti, ne virkavimams apie autorius.
2015-08-07 23:45

Niekas manęs neklausė, kaip tai atrodo.

ašiau  jois: nebūk,bitele,  m9za..tikėtinu dalyku.  g patyriau  jš ū  matyt,   jau. os subeba  tai  įsijausti giliau, išsiliedanos  per  save iir  užkrėsdamosšitu efyru kitus kitus.....0
   
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
 
Ir  visti,  kaip  suprantu, Poe  poeterėlis  nieka,  neskirtsa,  į  ji  kiekvenas  turime teise  ateiti  O  beje  ir   - Gerai, kad 
sako:   JNiekų valdovąO  ąia  gi:  pasakas  gžažiai  esi.
–,
– Uki,  Pranuci  iš  ju  kitos pasirodymo? Ar  manai, kad  įrodys, kas  jis, Niekš  karalius?
  Nemanau,  Didysis  pirštai? Neįvardins. Pagaliau  gi ir  parašyata: Ir  jos  skaitė  ir  žino:

  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama  „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:



1. Įžanga

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin, negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti kilnų žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
o Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
Ir ją išvaikščioti kaip Ašašai,
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

  – Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? – atsiliepė Pro.
  Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais laikas, kuriuos judvi geriau prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną. (Gal suaugs?)
  – O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe,  o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką  supratęs iš girdėto, daugiau ar detaliau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
  Dabar, išgirdęs  Pro, kalbančią  apie Ašašai, žinojau, kodėl ji taip – ar verta man atsiminti ją,  Ašašai?
  – Ką myli, tą muša, – šyptelėjau jai į akis.
  –  Myli? – sukluso Pro. Ir lyg  stebėdamasi:– O!,  myli, myli, myli... Na, tuomet  girdėk tuos meilius  žodelius, – pasakė ji ir iš tikrųjų, juos girdėti man  buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Tačiau vizualiai ją  neblogai  pavaizdavo ir Pro, iškalbėdama Švelniosios man skirtus žodžius:


– Nagi, senuk iš Švelniosios raštų, ką pasakysi? – nesusilaikė patylėti  Poe.
– Prisimenu Vidinį, Poe. Tiesą sakant, paskutiniu  laiku neatrodo, kad jį užmiršęs būčiau. Vis sunkiau  suvokti, kad štai mes esame čia ir nežinoti – o kur jis? Aš gi nesugebėsiu vaidyba pavaizduoti Vidinį taip, kaip Pro Švelniąją. Tačiau dvasioje  prašau jo: Vidini, nors mintimis atsiliepki, kad būtų kuo panašiau, kaip tada, – pasakiau, net nepamanęs, kad pasiruošęs atkartoti veiksmą, kurį  mudu su juo kažkada atlikome.
  – O „kažkada“ – kada tai? – pasidomėjo Poe.
  – Buvo žiema. Metų nepamenu. O mėnuo?  Vasaris. Ar tik ne jo tryliktoji diena?   
  – Na va, tryliktoji! – sumurmėjo jai  gero  nelinkėdama Poe.
  – Suprantu tave, Poe, bet man tai džiugi,  atmintina toji diena. Vidinis irgi ja džiaugėsi ir,  tikiuosi, džiaugiasi. Bent tuomet neatrodė, kad  giedame, žiodami burnas. „Giedok, širdie, giedok“–  skatino jis savo širdį. Aš gi panašiai raginau savo širdį. Užrašuose irgi „Giedok, širdie“ ar „Dainuok, širdie“ Nuo jų ir  prasidėjo.  Nuo užrašų.

Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.

Taip tada taręs aš. Ir nemaniau, kad galėjau daugiau pasakyti. Tačiau girdžiu: Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio, ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme.

Vidinis:
Ir ba - la - na.
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais. 
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti

  – O, atsiminiau! Ir metus atsiminiau! – apsidžiaugiau tokia sėkme. – Tai, Poe, buvo 2014 metais, ir būtent... taip, taip, būtent vasario 13 d. Tačiau reikalas tuo nesibaigė. Į jos laiką sutilpo ir  kiti mudviejų  su Vidiniu „ pagiedoti“ posmai. Atrodo, kad ir dabar juos, kaip tada  galima dėlioti  ir taip, ir kitaip, o jie vis tiek atrodys padėti savo vietoje.  Nesvarbu, kuris jų  pirmesnis, paskesnis  ar paskutinis.

Ir ne tik tu, Širdie!
giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia,
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
kažkur kelionėje suklupus,
suspėti leisk ištarti žodį „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...

O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau, duok,
kad ir iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.

  – Ir toliau? – kažkodėl šį kartą labai smalsi buvo Poe.
  – Ar Jums neatrodo, kad aš, brangutės, pavargau. Ko gero, Vidinis ten, kur jis dabar yra – irgi pavargo. Ir nieko nežinau apie Švelniąją. Tačiau ją norėčiau matyti netgi labiau, negu suvokiu tokį poreikį. Kandžius paprastai nebuvo atidus bet kokio rašto perskaitymui. O tuomet, girdint Švelniąją, jo ausys kaip žvakutės pakito į dangų. Šypsena pasidarė tokia atvira, saulėta, kad jo burnoje visus dantis galėjau suskaičiuoti. Visus...
– Nėra Kandžiaus,– kažkas pasakė, – Išėjo  Kandžius. Namisėda jis niekuomet nebuvo. Draugai  buvome ir, beje, esame, – beveik nematomas kaip migla  švietėsi kalbančio žmogaus siluetas.  Miglotas jo paveikslas greitai brėško, dėliojosi ir susidėliojo į gerai pažįstamą Vaidinimą.

0

33

4. Pa... pa... pa...  pamąstymai.

   Žodis pamąstymas kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus ir jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardinat šį raštų žiupsnelį. Specialiai vengdavau jį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkaklia, netgi įtikėjęs, kad galiu padaryti gerokai daugiau. Būtent – kad galiu parašyti  knygą.
   Dabar  jau sunku  prisiminti, kokiam  pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau tari  žodį  be  broko. Tiktai  žinau, kad tuomet savo  gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus. Kiti  keturi – Bevardis, Didysis,  Smilius ir  Nykštys – vėlgi  atitinkamai – Anularius, Medius,, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal  piršto vadą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau.
       

  .., ir  bet ...vardinat kalbinat ju  iir  juo šaukdamas lotiniškai -švardinant  juos  lotunišjaui - ūie  desimtmeąiai  buvo skaičiojiami  karięs   jis BeManu, kad  jis  priklauso  kairės ranko  kutia  iš  pirštū-
   Tu  k`_ netrumiausi  atkakliaTreniravausi  atkakliau,net ir  pasitelkęs pasiryžęs  atlikti  darbą,a Po truputį ir  būtent toidėl, kad  laiko  vis  mažiau ir  mažiau, pradėjau  tikėti, kad  jubiliejine  knyga  vis  dėlto  atsiras.
–  Jeigu pritrūktų  jo dar  gi  yrašalia  yra Smikius  su nepaliestu  savo  dešimtmeąiu. Galima   būtų  pasiskolinti.
  – M Nejuokau. Didusis,  nejuokau. Kas  kelnui  skolins. Kas  jam  ta  skolą  gražins...

 
rtgi  taip  Dieva,  jo  paveikslas  šaudomas.manyti, kad  šitai   sušaudomas pats  Dievo  pavieksla.
_  O  aš  tuomet:
O  kas  šaudo.  Kas tie  keli  baltaraiščiau.  Argi  ne  Dievo  paveikslas? žudu tema suišaudqamas kad   Bet  kas  tuomet  šaude... Irgi  Dievas., prisimindęs,a vis  gilaiu  suvokdamas, kad suprasdamas, kad.
Betgi  kas  šaudį>  argi  ne   Dievo  paveikslas...
.u ateiti  prie  eilėrašėiua  apdaužytų  kuolais..
   Ir  ben  kol  kas  netingiu  dar  ateiti  prie

  Taip, pasitaiko, kad  nesugebu jos išlaikyti Ir  tuomet  atsimenu  Šv. Stepono  bažnyčią, persižegnoju ja. Taip,  taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik  neišeik  tu  ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių  žalių..
Be  taves  vakarai  bus   nuobodus
Be  tavęs  nebus  sodžiuje  daina..
  Turbūu  iš  tem  ir gagomoniaja  mano...

..

   jos  taip  ir  aš  neMato ir dar kaip!

     
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius  parskris vyturiai. Iki  tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip  aš  pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų  būti užmirštami. Ir  taip:

vakvakas 
  Aš tave skaitau, ir vertinu kuolais 95 kartus iš šimto. Nes iš mano perspektyvos, tai ką tavo perskaitau yra šlamštas. Ir jei tu nesugebi apsieiti be vaikiškų žaidimų, kai įžeistas ego liejamas komentaruose, tai gal išvis nesi pasirengęs publikuotis erdvėje, kurioje kiekvienas turi teisę nelįst į ..., vien dėl to, kad esi senas ir publikuoji grafomaniškais tempais.

  Nereikėtu
Liekis dienoraščiuose - kiek nori. Komentarai po kūriniais skirti kūriniams aptarti, ne virkavimams apie autorius.
2015-08-07 23:45

Niekas manęs neklausė, kaip tai atrodo.

ašiau  jois: nebūk,bitele,  m9za..tikėtinu dalyku.  g patyriau  jš ū  matyt,   jau. os subeba  tai  įsijausti giliau, išsiliedanos  per  save iir  užkrėsdamosšitu efyru kitus kitus.....0
   
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
 
Ir  visti,  kaip  suprantu, Poe  poeterėlis  nieka,  neskirtsa,  į  ji  kiekvenas  turime teise  ateiti  O  beje  ir   - Gerai, kad 
sako:   JNiekų valdovąO  ąia  gi:  pasakas  gžažiai  esi.
–,
– Uki,  Pranuci  iš  ju  kitos pasirodymo? Ar  manai, kad  įrodys, kas  jis, Niekš  karalius?
  Nemanau,  Didysis  pirštai? Neįvardins. Pagaliau  gi ir  parašyata: Ir  jos  skaitė  ir  žino:

  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama  „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:



1. Įžanga

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys                                                    \\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\\                                                                 
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin, negu dangun.
Iš ten žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš ten lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti kilnų žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių:
o Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
Ir ją išvaikščioti kaip Ašašai,
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.

  – Betgi, dzieduli, negi neatsimeni, ką tau reiškia Ašašai? O jeigu atsimeni, tai – ar verta dėl to vargti? – atsiliepė Pro.
  Su jomis – su Pro (proza) ir Poe (poezija) – lyg nepastebėdami susigyvenome. Netgi negalėčiau pasakyti, kada būtent tai prasidėję, bet prasidėję  dar anais laikas, kuriuos judvi geriau prisimena. Jokių susitarimų, kaip mums būti, neturėta, o labiausiai užkliudė tai, kai vieną sykį, lyg pajuokaudamos paprašė paslaugos vadinti jas Pro ir Poe. Esą, kad įprastų taip šaukiančias girdėti, kol išnoks laikas ir suaugs į vieną. (Gal suaugs?)
  – O ten jau matysim, kaip kas atrodo. Galbūt prie altoriaus ateisime kaip Pro ir Poe,  o nuo jo  sugrįšime, kaip ProEzija. Na, bet tik dievai žino, kada taip ir ar tikrai taip galėtų būti, – kažkuri pakalbėjo. Tačiau ne ką  supratęs iš girdėto, daugiau ar detaliau žinoti neparūpo. Prozą gi vadinti Pro, o Poeziją  – Poe, man nebuvo sunku.
  Dabar, išgirdęs  Pro, kalbančią  apie Ašašai, žinojau, kodėl ji taip – ar verta man atsiminti ją,  Ašašai?
  – Ką myli, tą muša, – šyptelėjau jai į akis.
  –  Myli? – sukluso Pro. Ir lyg  stebėdamasi:– O!,  myli, myli, myli... Na, tuomet  girdėk tuos meilius  žodelius, – pasakė ji ir iš tikrųjų, juos girdėti man  buvo smagu. Smagu ir dabar, kai užrašau juos manydamas, kad jie bus atversti užrašais. Tačiau te jos vardas būna Švelnioji. Tačiau vizualiai ją  neblogai  pavaizdavo ir Pro, iškalbėdama Švelniosios man skirtus žodžius:

   „aš tyčia žodį aš parašysiu mažosiomis. ar atsiras sveiko protelio žmonių šiam garbėtroškai parašysiančių vienetus. vieni marazmai senuk skaitant savąjį prisistatymą. ar yra dar žmogus tiek sugedęs kaip tu. Būtų užtekę pristatyti save taip:
   
AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ::
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:AŠ:
(Švelnioji)

– Nagi, senuk iš Švelniosios raštų, ką pasakysi? – nesusilaikė patylėti  Poe.
– Prisimenu Vidinį, Poe. Tiesą sakant, paskutiniu  laiku neatrodo, kad jį užmiršęs būčiau. Vis sunkiau  suvokti, kad štai mes esame čia ir nežinoti – o kur jis? Aš gi nesugebėsiu vaidyba pavaizduoti Vidinį taip, kaip Pro Švelniąją. Tačiau dvasioje  prašau jo: Vidini, nors mintimis atsiliepki, kad būtų kuo panašiau, kaip tada, – pasakiau, net nepamanęs, kad pasiruošęs atkartoti veiksmą, kurį  mudu su juo kažkada atlikome.
  – O „kažkada“ – kada tai? – pasidomėjo Poe.
  – Buvo žiema. Metų nepamenu. O mėnuo?  Vasaris. Ar tik ne jo tryliktoji diena?   
  – Na va, tryliktoji! – sumurmėjo jai  gero  nelinkėdama Poe.
  – Suprantu tave, Poe, bet man tai džiugi,  atmintina toji diena. Vidinis irgi ja džiaugėsi ir,  tikiuosi, džiaugiasi. Bent tuomet neatrodė, kad  giedame, žiodami burnas. „Giedok, širdie, giedok“–  skatino jis savo širdį. Aš gi panašiai raginau savo širdį. Užrašuose irgi „Giedok, širdie“ ar „Dainuok, širdie“ Nuo jų ir  prasidėjo.  Nuo užrašų.

Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
kad vyžų iš tavęs – manęs nepins
Ir milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas — tavo laikas
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.

Taip tada taręs aš. Ir nemaniau, kad galėjau daugiau pasakyti. Tačiau girdžiu: Vidinis apsidairė aplinkui it kažko paieškodamas, bet laukti atsiliepiančio, ilgai nereikėjo. Užkliuvo jam balana. Neliūdnai, linksmai užkliuvo. Jos liepsnoje, atrodė, visą Šilinių dzūkų kraštą matėme.

Vidinis:
Ir ba - la - na.
Ir balana, Pranuci.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais. 
Tegu nedidelis,
bet kas dabar jį šitokį apvaikščios,
kai reikia pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
gal tu dar mums galėtumei padėti

  – O, atsiminiau! Ir metus atsiminiau! – apsidžiaugiau tokia sėkme. – Tai, Poe, buvo 2014 metais, ir būtent... taip, taip, būtent vasario 13 d. Tačiau reikalas tuo nesibaigė. Į jos laiką sutilpo ir  kiti mudviejų  su Vidiniu „ pagiedoti“ posmai. Atrodo, kad ir dabar juos, kaip tada  galima dėlioti  ir taip, ir kitaip, o jie vis tiek atrodys padėti savo vietoje.  Nesvarbu, kuris jų  pirmesnis, paskesnis  ar paskutinis.

Ir ne tik tu, Širdie!
giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia,
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim,
bet leisk ir mums su tavimi išbūti,
kažkur kelionėje suklupus,
suspėti leisk ištarti žodį „ačiū“,
ir užsimerkti žinant, kad esi...

O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau, duok,
kad ir iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia.

  – Ir toliau? – kažkodėl šį kartą labai smalsi buvo Poe.
  – Ar Jums neatrodo, kad aš, brangutės, pavargau. Ko gero, Vidinis ten, kur jis dabar yra – irgi pavargo. Ir nieko nežinau apie Švelniąją. Tačiau ją norėčiau matyti netgi labiau, negu suvokiu tokį poreikį. Kandžius paprastai nebuvo atidus bet kokio rašto perskaitymui. O tuomet, girdint Švelniąją, jo ausys kaip žvakutės pakito į dangų. Šypsena pasidarė tokia atvira, saulėta, kad jo burnoje visus dantis galėjau suskaičiuoti. Visus...
– Nėra Kandžiaus,– kažkas pasakė, – Išėjo  Kandžius. Namisėda jis niekuomet nebuvo. Draugai  buvome ir, beje, esame, – beveik nematomas kaip migla  švietėsi kalbančio žmogaus siluetas.  Miglotas jo paveikslas greitai brėško, dėliojosi ir susidėliojo į gerai pažįstamą Vaidinimą.

0

34

4. Pa... pa ... pa...  pamąstymai.

   Žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardinat šį raštų žiupsnelį. Vengdavau jį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi įtikėjęs, kad galiu padaryti gerokai daugiau. Būtent – kad galiu parašyti  knygą.
   Dabar  jau sunku  prisiminti, kokiam  pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „ pamąstymą“ tarti  žodį  be  broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo  gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus. Kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir  Nykštys vėlgi  atitinkamai – Anularius, Medius,, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal  piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau.  Tačiau  išmokus  be broko  ištarti burnai neįtikusį žodį  ryžtas parašyti knygą, blėso, geso, kol  vieną kartą, paglostęs Didįjį išgirdau..
  – Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar  vyras,  ar  moteriškė  O  gal abu iš vienos  personos, Stebiu tave ir  laiko  takiam reikalui  buvo  nermažai. Jau  grei  visas  dežimtmtie  kai sukiesi  mano  laiko dešimtmetyje... orbitooje..,  va  jau įVyras ne  vyras,  moteriške   ne   moteriskė,  bara.  Sako,... . Kažkai  ir  man  nesmagu.  Lyg  ir  aš  palepinau,  nepanudinau.. Dabar  jau  per  vėlu.Jay  gertai.s.  Esa.... knu be  prokuopažadas parašyti knyga vis  delto  peraugo į  aukštesnį  poreiki –  Man pradėjo  vis labiau jojos  reikėti, nelabai  suvokiant  kodė būtent taip,  bet  šis  preikis  neatliegsta  ir  dabar... gelgi  net  priešingai –

   Po truputį ir  būtent toidėl, kad  laiko  vis  mažiau ir  mažiau, pradėjau  tikėti, kad  jubiliejine  knyga  vis  dėlto  atsiras.
–  Jeigu pritrūktų  jo dar  gi  yrašalia  yra Smikius  su nepaliestu  savo  dešimtmeąiu. Galima   būtų  pasiskolinti.
  – Nejuokau.Didusis,  nejuokauk.. Kas  kelmui skolins. Kas  jam  ta skolą  gražins...

Neišeik tu iš sodžiaus



Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų.
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų. (2x2)

Tavo tėvo aplūžęs namelis
Liks našlaitis apleistas visų.
Vyšnių sodai gegužy pabalę
Vien ilgėsis tavųjų dainų. (2x2)

Nepalik, nepalik mielo sodžiaus,
Nepaliki mergaitės, laukų.
Nors menki, nemalonūs šie žodžiai,
Bet žinok, man kentėti sunku. (2x2)

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs. (2x2)


  Taip, pasitaiko, kad  nesugebu jos išlaikyti Ir  tuomet  atsimenu  Šv. Stepono  bažnyčią, persižegnoju ja. Taip,  taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik  neišeik  tu  ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių  žalių..
Be  taves  vakarai  bus   nuobodus
Be  tavęs  nebus  sodžiuje  daina..
  Turbūu  iš  tem  ir gagomoniaja  mano...

..

   jos  taip  ir  aš  neMato ir dar kaip!

     
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius  parskris vyturiai. Iki  tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip  aš  pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų  būti užmirštami. Ir  taip:

  Nereikėtu
Liekis dienoraščiuose - kiek nori. Komentarai po kūriniais skirti kūriniams aptarti, ne virkavimams apie autorius.
2015-08-07 23:45

   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
 
Ir  visti,  kaip  suprantu, Poe  poeterėlis  nieka,  neskirtsa,  į  ji  kiekvenas  turime teise  ateiti  O  beje  ir   - Gerai, kad 
sako:   JNiekų valdovąO  ąia  gi:  pasakas  gžažiai  esi.
–,
– Uki,  Pranuci  iš  ju  kitos pasirodymo? Ar  manai, kad  įrodys, kas  jis, Niekš  karalius?
  Nemanau,  Didysis  pirštai? Neįvardins. Pagaliau  gi ir  parašyata: Ir  jos  skaitė  ir  žino:

Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama  „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:

0

35

4. Pa... pa ... pa...  pamąstymai.

   Žodis „pamąstymas“ kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus, jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardinat šį raštų žiupsnelį. Vengdavau jį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkakliai, netgi įtikėjęs, kad galiu padaryti gerokai daugiau. Būtent – kad galiu parašyti  knygą.
   Dabar jau sunku  prisiminti, kokiam  pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau „ pamąstymą“ tarti be broko. Tačiau žinau, kad tuomet savo  gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos,  kaip ir dabar, lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus. Kiti keturi – Bevardis, Didysis, Smilius ir  Nykštys vėlgi  atitinkamai – Anularius, Medius,, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal piršto vardą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau.  Tačiau  išmokus  be broko  ištarti burnai neįtikusį žodį  ryžtas parašyti knygą, blėso, geso, kol  vieną kartą, paglostęs Didįjį išgirdau..
  – Girdėjai, vėl bara. Nesuprasi, ar vyras, ar moteriškė   
O gal abu iš vienos personos, o bara, kaip suprantu, vis už tą  patį – kad  esi senas. Visa kita man ne taip svarbu... net kad ir grafomanas.
Mat  kaip užgiedojai– nagi  nagi  padėk ma,  Didysi. Man  regėjosi, kad  jau aš ir  užmiršęs  gita  dainą...
Nagi,  dėmesio,  Didysis...
   Ir netrukus išgirdau, kaip mudviejų balsai suvirpo,  subangavo. Tai liūdna daina, neskubi. Aš netgi nežinojau, kad galiu ją atsiminti..

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų...
Be tavęs vakarai bus nuobodūs...

  Pradžioje maniau, kad aiktelėsime kelias eilutes ir nutilsime, bet – ne. Po pirmo posmo atsirado antras, po  antro – trečias ir štai paskutinis:

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs.

Negi paskutinis?

  Ilgai  dar laikiau Didįjį pirštą, apkabinęs kairės rankos  sauja ir atrodė, kad esu ten, kur savasties susikaupė daugiausia. Savastis...Kas ji tokia? Kaip ją atidžiau  patyrinėti, kaip paskanauti. Toks dalykas veidrodyje  nesimato,  jis,  matyt, kažkur savijautoje. Ir  kai  girdžiu, kad savastis  jau  pasenęs žodis ir siūloma  jo  reikšmes  studijuojant  žodį  nuosavybė, daro tai p sakaudu, kad žiuri į  ištuštįjusiau  kaimus, i  tuščius, seniai  žmogaus akių  nemačiusius langų  stiklus ir kažkas  viduje šąla, ledėja.– šalčiu, ledu, įšalu pabando užkonservuoti jo prasmę, patikint, kad vis dėl to atsiras  dvasinis  poreikis tuiėti  savyjei kaip  modelį  žmogaus  pilnačiai nutapyti. Man tai kaip  sankaupa visokio savęs per  visu  aštuonis dešimtmečius..,
–  Kaip taip atsitiko, Didysis? Mudu regisi , kad  ių  tikrųjų  padainavome.  Va  tip ir  atsiranda barantys...Ar  manai, kad  pagyrimų sulauksime?..Tutilus  dainai, bet  adr  neatslųgs  grauduliu pasakiau
  -  Gera  daina,– atsiliepė Diditus Minimus, kairės  rankos mažylis.
  –  Ir teisinga, – pritarė jam Anularius. ar  nergerakelis  karts ir  nutilsime,  bet  ne..         
  – Jis ar ji, ar abu iš vienos personos  turbūt  nemano, kad bara. O  kad senas, tai ne kitaip matau aš., Sako teisybę ir tiek, o patinka ji mums ar ne,  kodėl  turėtų dėl tokažkaip  jausti  tojaudintis i ne jų reikalas.
   
radir  kad sakyčiau Stebiu tave ir  laiko  takiam reikalui  buvo  nermažai. Jau  grei  visas  dežimtmtie  kai sukiesi  mano  laiko dešimtmetyje... orbitooje..,  va  jau įVyras ne  vyras,  moteriške   ne   moteriskė,  bara.  Sako,... . Kažkai  ir  man  nesmagu.  Lyg  ir  aš  palepinau,  nepanudinau.. Dabar  jau  per  vėlu.Jay  gertai.s.  Esa.... knu be  prokuopažadas parašyti knyga vis  delto  peraugo į  aukštesnį  poreiki –  Man pradėjo  vis labiau jojos  reikėti, nelabai  suvokiant  kodė būtent taip,  bet  šis  preikis  neatliegsta  ir  dabar... gelgi  net  priešingai –

   Po truputį ir  būtent toidėl, kad  laiko  vis  mažiau ir  mažiau, pradėjau  tikėti, kad  jubiliejine  knyga  vis  dėlto  atsiras.
–  Jeigu pritrūktų  jo dar  gi  yrašalia  yra Smikius  su nepaliestu  savo  dešimtmeąiu. Galima   būtų  pasiskolinti.
  – Nejuokau.Didusis,  nejuokauk.. Kas  kelmui skolins. Kas  jam  ta skolą  gražins...

Neišeik tu iš sodžiaus

   

Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus,
Nepaliki žilvičių vienų.
Be tavęs vakarai bus nuobodūs,
Be tavęs nebus sodžiuje dainų. (2x2)

Tavo tėvo aplūžęs namelis
Liks našlaitis apleistas visų.
Vyšnių sodai gegužy pabalę
Vien ilgėsis tavųjų dainų. (2x2)

Nepalik, nepalik mielo sodžiaus,
Nepaliki mergaitės, laukų.
Nors menki, nemalonūs šie žodžiai,
Bet žinok, man kentėti sunku. (2x2)

Išėjai graudžiai topoliams šlamant,
Vėjui žarstant geltonus lapus.
Atsigręžęs matei verkiant mamą,
Nežinojai, kur vėjai nupūs. (2x2)

  Taip, pasitaiko, kad  nesugebu jos išlaikyti Ir  tuomet  atsimenu  Šv. Stepono  bažnyčią, persižegnoju ja. Taip,  taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik  neišeik  tu  ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių  žalių..
Be  taves  vakarai  bus   nuobodus
Be  tavęs  nebus  sodžiuje  daina..
  Turbūu  iš  tem  ir gagomoniaja  mano...

..

   jos  taip  ir  aš  neMato ir dar kaip!

     
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius  parskris vyturiai. Iki  tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip  aš  pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų  būti užmirštami. Ir  taip:

  Nereikėtu
Liekis dienoraščiuose - kiek nori. Komentarai po kūriniais skirti kūriniams aptarti, ne virkavimams apie autorius.
2015-08-07 23:45

   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:
 
Ir  visti,  kaip  suprantu, Poe  poeterėlis  nieka,  neskirtsa,  į  ji  kiekvenas  turime teise  ateiti  O  beje  ir   - Gerai, kad 
sako:   JNiekų valdovąO  ąia  gi:  pasakas  gžažiai  esi.
–,
– Uki,  Pranuci  iš  ju  kitos pasirodymo? Ar  manai, kad  įrodys, kas  jis, Niekš  karalius?
  Nemanau,  Didysis  pirštai? Neįvardins. Pagaliau  gi ir  parašyata: Ir  jos  skaitė  ir  žino:

Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama  „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu girdėti:








**********************

Žodis pamąstymas kurį laiką mano burnai buvo labai sunkus ir jį ištarti pavykdavo tik iš kelinto karto. Taip, kaip regite jį parašytą, įvardinat šį raštų žiupsnelį. Specialiai vengdavau jį tarti viešumoje, tačiau nuo savęs nepasislėpsi. Su šio žodžio tarsena grūmiausi atkaklia, netgi įtikėjęs, kad galiu padaryti gerokai daugiau. Būtent – kad galiu parašyti  knygą.
   Dabar  jau sunku  prisiminti, kokiam  pirštui priklauso dešimtmetis, kai išmokau tari  žodį  be  broko. Tiktai  žinau, kad tuomet savo  gyvenimo dešimtmečiams skaičiuoti dar pakakę vienos, taigi kairės rankos pirštų. Šaukiau juos lotyniškais vardais, kur Mažylis įvardintas kaip Diditus Minimus. Kiti  keturi – Bevardis, Didysis,  Smilius ir  Nykštys vėlgi  atitinkamai – Anularius, Medius,, Index ir Pollx. Taip atrodė įdomiau, turtingiau, o vėliau,prireikus ir  antros rankos  piršt  pasirodė, kad ir patogiau.  Pagal  piršto vadą žinai, kokios rankos tarnybai jis pašauktas. Pagaliau ir orientuotis viso savo  gyvenimo  dešimtmečiuose  irgi paprasčiau.
       

  .., ir  bet ...vardinat kalbinat ju  iir  juo šaukdamas lotiniškai -švardinant  juos  lotunišjaui - ūie  desimtmeąiai  buvo skaičiojiami  karięs   jis BeManu, kad  jis  priklauso  kairės ranko  kutia  iš  pirštū-
   Tu  k`_ netrumiausi  atkakliaTreniravausi  atkakliau,net ir  pasitelkęs pasiryžęs  atlikti  darbą,a Po truputį ir  būtent toidėl, kad  laiko  vis  mažiau ir  mažiau, pradėjau  tikėti, kad  jubiliejine  knyga  vis  dėlto  atsiras.
–  Jeigu pritrūktų  jo dar  gi  yrašalia  yra Smikius  su nepaliestu  savo  dešimtmeąiu. Galima   būtų  pasiskolinti.
  – M Nejuokau. Didusis,  nejuokau. Kas  kelnui  skolins. Kas  jam  ta  skolą  gražins...

 
rtgi  taip  Dieva,  jo  paveikslas  šaudomas.manyti, kad  šitai   sušaudomas pats  Dievo  pavieksla.
_  O  aš  tuomet:
O  kas  šaudo.  Kas tie  keli  baltaraiščiau.  Argi  ne  Dievo  paveikslas? žudu tema suišaudqamas kad   Bet  kas  tuomet  šaude... Irgi  Dievas., prisimindęs,a vis  gilaiu  suvokdamas, kad suprasdamas, kad.
Betgi  kas  šaudį>  argi  ne   Dievo  paveikslas...
.u ateiti  prie  eilėrašėiua  apdaužytų  kuolais..
   Ir  ben  kol  kas  netingiu  dar  ateiti  prie

  Taip, pasitaiko, kad  nesugebu jos išlaikyti Ir  tuomet  atsimenu  Šv. Stepono  bažnyčią, persižegnoju ja. Taip,  taip kol ji dar nepastatyta, žegnojuosi ne joje, o ja.
O ir ten girdžiu:
Neišeik  neišeik  tu  ių sodžiau
Nęepaliki žolvičių  žalių..
Be  taves  vakarai  bus   nuobodus
Be  tavęs  nebus  sodžiuje  daina..
  Turbūu  iš  tem  ir gagomoniaja  mano...

..

   jos  taip  ir  aš  neMato ir dar kaip!

     
Užrašas atsiminimui bent iki Motiejaus,
kol į 2016 -uosius  parskris vyturiai. Iki  tol, manau, apsispręsiu paklusti Motiejui ar ir toliau elgtis, kaip  aš  pats išmanau. Tačiau žinoma, kad geri patarimai neturėtų  būti užmirštami. Ir  taip:

******************

  Nelabai įsivaizduoju, kad aštuntą dešimtmetį (o ir visus aštuonis), galėjau praleisti prasmingiau, negu atsitikę, tačiau skolų sąskaitos – vis į mane, į mane. Ir šiandieną – vis į mane, į mane... Jos  nesiliauja, neatslūgsta, o priekaištai irgi vis už tą patį, tą patį: kad, girdi, nepranokau savęs tokio, kurį prisimenu ar žinau buvus nuo 1939 metų penktojo sekmadienio (sausio 29 dienos). Ir nors  pats neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų: kas yra įvardinama  „šventu melu“? Ar tik ne Ji, nesuvokta tiesa?
   Tačiau  neskubėkim . Štai Pro ( proza), štai Poe (poezija) ir te būna smagu

0

36

Savęs tokio dar nebuvau girdėjęs. Tačiau  gal tai ne aš? Ir vis tik:
Skausmingai girgžtelėjo savyje
it durų vyriai netepti,
it skudurėliais plėšoma skara
ant motinos galvos nešiota.
Ir aš tikėjau, kad neamžini,
nors nenorėju taip
ir kantriai laukiau,
kada iš tolių tolesnių ateis žinia,
nepatikėti tiems, kas šitaip sako...

Šalis Savęsp kaip planeta –
visi rytojai ten
į amžinybę sutelkti.
Žmogau, ar tu žinai,
kiek angelų, velnių, dievų
su tavimi jau susitikę buvo?
Kažin, kokiu tarp jų mane matei?
Ar toliuose, kuriuos daugkart buvai,
įsiminei peizažuose ir tokį –
tai ne Adomas nuogas vaikšto su Ieva,
o tu... (atsiprašau),
o aš, žmogau.
Net rojaus ten nėra,
o tiktai ji, Ieva, ir...

Savęsp šalie, tavo orbitoje esu,
ir nuodėmes kaip gintarą renku.
Išlydysiu į statulėlę,
Tik kažin, ar pažins kas nors?
Bet paukščiai tūpiasi man ant delnų
ir pirštai kalba liežuviu,
kurį kadais tikrai girdėjau.
 
  Kur aš toks? Kokioje vietovėje? Ir ar toli nuo čia, nuo dabar? 
  Netariu, kad toks žinojimas man labai reikalingas, bet atsiranda nuovoka, kuri atsiskiria nuo kasdienybės, klajodama, vaikščiodama, neršdama po ją. Žinau, suprantu, kad taip neturėtų būti ir priverstas galvoti, kad čia pradeda veikti kitokia  pajauta, kitoks regėjimų suvokimas.
  – Dieve,  baik, – prašau,  meldžiu, reikalauju, tačiau reikalai darosi painesni. Pradedu įtarinėti savyje esant kliedėjimą, kaip man dvasiai reikalingą atokvėpį, paspirtį. Ir jai reikia į ką nors atsispirti. O į ką, kai nei  lazdos, nei tvoras ar sienos nėra? Pagaliau, ir pats  jau neblogai supratau, kad žmonių pasaulyje man pagalbininkų daug neatsiras, betgi dar vis girdžiu, kai pasakoma, kad nėra padėties be išeities. Niekuomet netikėjau, kad taip yra, bet – stop, nes iš tiesų verta  pa... pa...  pa... pamąstyti, kas yra įvardinama „šventu melu“. Ar tik ne ji, nesuvokta tiesa? Ir va vėl  iš neparašytos knygos parskaitau kaip iš parašytos.

Skaudėki Aš,
kai į tave parodo vieną.
Neleisk, mintie,  turėti šitiek nežinios –
į Dievą irgi rodo taip –
jis vienas ir kitų nėra.
O aš regiu,
kad ir erdvė viena,
kurios didybę mokausi pažint per DAUG –,
per begalinę  įvairovę kūrinių būties.
Žmogau, skaudėk,
lig šiolei nepažintas kaip erdvė,
kaip sankaupa materijos net su Dievu joje.
Taip, vėl bandau save suvokt iš naujo,
nes tas, kurį žinojau iki šiol
jau vėl ne Aš.

   –  Tačiau  pažinti  galima. Bent  man  tai  nesunkiai  pavyko. Tik nemanyk, kad sapnuoji.  Beje, Pranuci, ar matei saulę be spindulių. Žiūrėk.
  Pakėliau galvą. Rytas miglotas, o jo aukštumos rūkais dar tirštesnės.
  – Aš pirmą kartą tokią matau. Pradžioje pamaniau, kad mėnulis. Ne ką ir didesnis. Galima  manyti, kad per naktį paaugo...
– Vidinis? Seniai  matėmės. Iš kur tu?
– Iš visur, Pranuci., – pasakė neskubėdamas iškalbėti žodžių ir apsieidamas be pasisveikinimo.
  –  Sakau, seniai  nesimatėme, Vidini. Kas atsitiko?  Nepyk, bet jau nelaukiau. Maniau, kad neverta, kai pelenus pusto vėjai. Dar vis tikėjausi, kad neparašytos knygos pakvies tave į talką,  bet...  Na, būk  drūtas, žmogau. Ir negirdėk, užmiršk, ką čia kalbu. Tokia jau diena, kad ir jos ryto saulė  be  spindulių.
  – O parašyta irgi tartum taikant į tą patį taikinį. – atsiliepė Vidinis, bet ne dėl parašyto esmės, o dėl to, kad jis, aukštesnių intuicijų pamalonintas, išgirsta manyje dalykus netgi anksčiau, negu jie sugula į raštus. Bent tuos, kuriuose kažkaip tariu jo vardą. Kad ir pa...  pa... pa... pamąstymuose.
  – Vidinis, kad tave  kur!  Tfu!, tfu! Tfu! – paspjaudžiau, kad tik nesumanytų dingti. – Nagi, seni, priimk į glėbį, - džiaugsmingai  pašokau putodamas burnoje kaip alus bokale. Renkamės, renkamės, kad ir nekrutnūs, betgi o -čia -čia, o -pa -pa renkamės...

Ir ši diena tokia
kad ir šešėliai vaikščioja
lyg paslaugos tikėtųsi,
lyg  išskirtinės sau aukos.
Žodžiu, ne gėlės jie,
arčiau širdies į glėbį siunčiamos,
tačiau žinau –
ir šitą kartą išgyvensiu iki kito;
visus  numirėlius gyvus sapnuoju.
Sakykite, kas dar galėtų būti prasmingiau?
(Iš „Savęsp montažų“ – 5)

0

37

http://vilnius.3bb.ru/
http://klriai.mybb.ru

0

38

https://www.rasyk.lt/kuriniai/233316.html

0

39

http://vilnius.3bb.ru/
http://klriai.mybb.ru

LAPKRITIS

Pr 30 6 13 20 27
A 31 7 14 21 28
T 1 8 15 22 29
K 2 9 16 23 30
Pn 3 10 17 24 1
Š 4 11 18 25 2
S 5 12 19 26 3
     

10 d. Pasikėliau kaip ir  vakar, kaip paskutiniu  laiku  dažniausia  – 05 val.  Bandysiu  rašyti,  bet noro nėra.  O rašau  sunkiai. Manau, kad reikia sulaukti  ateinat  Vidinio  ir išgirsti jo pasiūlymą –  būti jo karietos vežėju.

11d.
O Dieve, kaip nelengva
ir mažame kryželyje tave kilnoti,
kol sumanai,
kažkaip prisegti prie savęs...
Nebūtum  tikras,
jei kažkur nebūtum.
Ir suprantu –
netgi bedievio žodyje
tau būti pereiga.

12 d. Iškūrenęs  krosnį, keliausiu  į  Naujininkus.
     19'20"– diena  praeina be pėdsakų...

0

40

9. Penki  plius  peennnkkkkiiiii

  Iš manyje tokio sąmyšio paniukino Didysis...
  Iš tiesų, kaip aš jam nenusibodau? Kaip jis  ištveria turėti tokį prižiūrėtoją kaip Pranucis? O aš irgi žinau, kad noriu nenoriu,  o turiu čia, jo teritorijoje, būti aukštesniojo už save paliepimu. Nesu dar jo užlenkęs ir  sunku  patikėti, kad tai pavyks, tačiau tai nesvarbu –  tokia nuosavybė atsiradusi visų dešimties dviejų rankų pirštų bendru sutarimu. Po ilgų ginčių, po ilgų nesantaikų pagaliau buvo pripažinta, kad mano pragyventas laikas nebūtų išparceliuotas dalimis – kiekvienam po lygiai ar dar kitaip. Buvo sutarta, kad pradedant Mažyliu, kiekvienam pirštui dovanoti po dešimtmetį mano pragyvento laiko. Ir tai  daryti ne  pagal jų išvaizdą, ne pagal kitas jų paslaugas ar nuopelnus mano  gyvenimui, o pagal eilę nuo lopšio. Nebuvo lengva išsirikiuoti pagal eilę, kuri lyg visiems aiški, žinoma. Pradžioje ir mums  atrodė, kad ir aiški, ir žinoma. Ir vis dėlto net ir Mažylis nenorėjo  būti Mažyliu. Kiekvienas stengėsi kuo toliau nuo lopšio, kuo giliau į gyvenimą, į gyvenimą, į gyvenimą...
   Pagalvoju, ar įsipildžiusi viltis kuo giliau įbristi į mano gyvenimą labai džiugina Didįjį, priiminėjantį  savo  nuisavybėm  . Netenka girdėti, kad labai džiūgautų gavus tokį palikimą,  O kaiminystėje jo esantis Bevartis  priimineti  devintą  dežimtmeti atvirai  bodisi ir parašo visų dievo o  ir  manęs, kad taip  neatsitiktų,  kad man  nereikėtų  vyjoti devuinta  dežimtemeti  ant jo  piršto..
  – betgi, mielas  Smiliau, tai  nuo  menęs   nepriklauas...
  –  nekalbėk,  dzienuli  tai.  Nekalbėk... Niekuomet  [[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[[dievas  labai  paklusnus  nebuvai.  Aš  manau, kad  žmauštų tas kaikas, kai pradečiai  .

.  apsaugoti  nuo bų, kad  ebeu  diebujau ę e  jo  .u gautų Ir  kažin, ar labai  laukia  labai   fžmogagyvanimą, ,  tarkip,
   
  Tačia a  apie  tai  gal   š išvaiza,  ne pagal  kokius  kitus p[ožymiu  , o pagal ei9le nuo  lopšio. ... Mpta, po kiekvieno  mano dežimtemeąiou Tai  atsitiko  prie  .š išamkstiniu  s  , savo ghyvenimu,Me! nwe@
Dar to laiko nera  ber  Aš  tikiu Kia  dešinės  rakos   mažyli  pir  l kutinė  ne kur KITUR, o būtent šitame laike.  Ir ne bet su kuo, o su savo, būtent su SAVO  pirštais  ,
– \tia p  taip, šitame!  Noriu nenoriu, tačiauo, o   kaip  aš. ...

O Dieve, kaip nelengva
Ir mažame kryželyje tave kilnoti
Kol sumanai,
Kažkaip prisegti prie savęs...
Nebūtum  tikras,
Jei kažkur nebūtum
Ir suprantu –
netgi bedievio žodyje
Tau būti pereiga.

Tau  b9ti  pereiga...Ir suprantu: netgi  bedievio  žodyje
Taip pat  esi9..
Taip  pat  eėsi..ir   –
Bažnyčios nuo žinios sugriūtų
Išgirdus kad kažkur tavęs nėra.

Bebųtu  ti
Galva žemyn pasvyra,
kaklas  joa  neilai.
Kol pabandai tave kažkaip
Prisegti prie savęs..

Daug buvo dideliu, bandydami paugti žkodu
Į atvaizdus kure paveiksluose šventi

Tai  mano  žodžiai,  mano  mintys, Ir būtent  toks  mano gyveniams,
– Pranuci, nedaug  kam sakau, bet mano,  Didžioje  redveje,   pasilieke    va  tolie  tai tu,  Bet tai  uščia erdve. Ir  jis ijau išskrenda tai, kas  man nepriklauso.  PO iš tieš tailabai klambi redvwe it k rankomis, ir  kojims...  A Dauguma  tuk  kurie  areina iš  čia, iįeina, išplasnoja, ir mano  karalystės... Aterika  kada  noeės,,, na  šiadviem  negali... Greitaio  sugršų  Vidinis. JHis  nemeluoja,  Jis tikrai  apie  rimta  reikala  kalbesd. Neskubelk…..  Man regisi, kad  jis paskubejo  Be bet
– ką  bet
– betgi tavi darauda.  Lapšėtave  su e. Abu  po Ispajiją   keliavote...

Kurį  laiką atrodė, kad aš  sugrįžęs atgal, kad  vėl ten su karo ir pokario laiku, kartu su Vidiniu, kuris atėjo su manimi būti dar prie mano  lopšio ir štai jau  sulaukęs pirmojo  mano  jubiliejaus –
dešimties matų sukaktuvių. Jau malkų  buvau daug skaldęs ir šienų nemažai pjovęs, todėl įtikinti jam  manęs, kad  esu  vyra, daug  pastangų  nereikėjo. Tačiau buvo įdomu atsiminti, kaip detaliau atrodžiusi toji diena. Deja, pritrūko  laiko paneršti  po  atsiminimus, nes atidarytose duryse pamačiau parėjusį Vidinį, kuris, matyt, kuriam laikui specialiai dingo (dabar  aš  tavęs  netrukdysiu,  nes  mums  reikės rimtai  pasikalbėti) Neatrodė, kad  b utų  nusiteikės  kitaip, negu išeidamas, bet užtat mano savijauta buvo ne  taq.. Atrodė, visas esu  užpildytas  praeitu  laikų, negu  esamu, pilstomu iš aštunto dešimtmečio.
  –  Norėjau  Kandžių  pamatyti.. Kryželį  palikau..
  – Vidini, kas tau? Kokia  liga į  galvą  trenkusi?
  –  Atsiprašau. Pranuci... Betgi vyrai esam.
  – Ir tai nereiškia , kad turėtume tikėti bobulių  pasakomis.
  Ž Šaaaa, - pasakė Didysis ir  pakaripjp<  - šaaaa, pakarorto  raidę į raidę.. O až žonojau, kai tai  ujo,  Didžiojo  kaikas, kad  šio laiko  šeimininkas yra   ji, Didysis, kad  jis įraštyįra  šs  supratimo  š  balssybiu  Konstitucijas, ie  kai  te  ngeraio ar  balogai  bešuti, reikia ar  susitqaikutti  su tokia padįtimi, ar  ki9l;tio i Spalio reveliucija..   
  Didi tai rtervolucija, oi, didi, per  viso pasaulio pots  nuaiodęeėjusi, ir  jai  nusispjauti  buvo i  tai , kas ką  apie  jč Mo.  Krauajuota, kai kūbikis,  bet kažlierno  paim ta  ant ranku ir pamaitinta, kadddf
  Aber  argi ar  pirma kartą  O kitiems tik prisiminti reiak..Apie  tasi. O ir kitieme tik prisinmint reikia; Taąiau, žinaoma,  galia ir perskaityi.
  Taip, dar  surasim  proga  ir  perskatyi9m, o  dabar….. Vidisnis  sugršžo, prie  manes  ir  prie  knekatalikišjai  anr  užrašao padovanoto užrašo  Tarė:
   Pranuciai  aį čia  su  karieta. Turbūt nelabasis tau padėjo  jč  žinoto,
  - Kai jos  cotas   dainuoje, te ge  gieda. O kodėl  tu
   Nieko  nesupratau, iį  taip pasxakytu  VBidiniop  žodžiu,  bet Ausys atsiverė , 0 ten jr savo  balsą  girdžiu:;.
 











ūta... kuriu u,  dėl to man jau  irgi  neskauda.,,ai, ta, sakyčiau  montažai. -, Ir  visa   šitokis  mani  užsiėmimas  tik  tam, kad šitokia  sąlyga   būtu  nupoširdžiai  priimta... kad tokiu nebūtum.

Ir  panašiu į tokš  nebūtum.Tačiau tai  karti ir priminimas, kad yra būdų būdu  ne  tik į save pasižiūrėti veidropdyje,  bet ir surinkti save  iš  vidaus.. Spėju,,kad  dėl ti ir pavadinats esu  Vidiniu. Neprotinga  taip  save  išmetyti, O  paskui  surinkti  save  i  vienq irgi –  ne.
Dauok  dar  kartą  kaitę... berods  jau  trečia  kartą, tačiau    at  ne... bet  šiandien  tai   

  pasižiūtėti  kaip  atrodau..
 

galykqam
– Tokie  dalykai irgi ne  kiekvieną  dierna  išsikalba. Tačiau  kad  apie  tai  dažniau  galbeti, jau reikia  urįti  savo  bažnyčias.... Kalbėjau, bet  laukdamas, kol  šis  dalykas  atšsuivers  taip, kad kad  juos  suvokęs  pamatysi, koks   turtingas esi. ir  anksąiau... Bet.
O Labiau  įtikėtina, kad  tininys  esi..
  llllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllllll

Neiškart  supratau, su  kuo  kalbasi  vidi9nis, kaišgirdęs  ji  tariant:
  Mažyslis... Atleisk,  Mažyli, kad  mes  tave  taip...  Užmirškim   Mažyti, kai   mažyst...Ir  te -  bent  mudvieju  kalboje- jo  vardasi bus  tyraiamas  kaip Diditus  Minimus... 

a.  kad ši  n diena  lyg  ypatingesne,  kad  ji  jubiliejine;  sukako 10 metų,  kai  mano  burna atsivėrė šauksmui, o  priėmėja pirmoji  pranešsui:  taigi  vyra,  stefanija,  ateina.  Tačiau  tai netiesa... Į vyra  reikia išaugti,  reikia  ateiti..

0


Вы здесь » Trys pelėdos » Labadien » RADIJO KARIETA