Kokiu saiku sekėsi, tokiu bus ir tau atseikėta
Rugsėjis 2012
teka 07:05
leidžiasi 19:16
ilgumas 12.11
Priešpilnis
7 mėnulio diena
Šiandien 9°C / 12°C, lietus
Rytoj 10°C / 13°C, mažai debesuota
23
SEKMADIENIS
Linas Teklė Galintas Galintė Lina Linė
Lietuvos žydų genocido diena
Svarstyklės - Drakonas - 267 / 38
PAKELIUI į 100
arbA
Kalnais užgriuvęs
Atsiminimai per dėžę - 8
— Tau, dabar dzieduli geriau, kai tu nuo savo kūno atskirtas, —versdamas „Lietuvio kalendorių“ išgirdau Nadeždą.
— Geriau? Kodėl manai, kad geriau?
— Jis iš tikrųjų negražus. Teisus esi taip sakęs, kad tokio ne gaila. Galima trąšoms, pelenams tokį...
— Kvailė tu, Nadežda, užtat ir papūga. Nors dabar nepradėkite giedoti „Internacionalą“ Įspėk, Eženą.
— Manęs įspėti nereikia. Aš puikiai girdžiu,— atsiliepė jis. —O rodant į mūsų proto, tai, dzieduli, nereikėtų užmiršti, kas galvoje surado „juodąją dėžę. Ne Albertas Einšteinas.
— Dvi dėžes, — neiškentė pasigirti ir Nadežda.
— Na taip, dvi. Bet viena dar neveikia, o šį kaip archyvas. Įrašai, įrašai, įrašai... Ir atsiminti nereikia. Paspaudi spaustuką ir kalba ar gieda. Ir aš ten užrašytas, — pasakė Eženas ir, matyt, kaip sakė taip padarė, spustelėjo mygtuką, nes išgirdau tai , ką buvau girdėjęs aną rudenį, kai apie anas surastas galvoje dėžės dar niekas nieko nežinojome. Dabar viena, paklususi meistraujančiam Eženui, jau dirba ir girdžiu:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! –
Ir, išlaikydama nuostabų pakartojimo tikslumą, kaip ir aną rudenį, pertraukusi dainavimą, žodis į žodį kaip tuomet:
– Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
– Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt – atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt – atkirpo mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
– Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį nuo snapo, toli nenuskrisi.
Pirmyn , vergai, nužemintieji...
— Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei atgauti! Priėjo, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą — ir abi laisvos.
Mestelėjau žvilgsnį į ant sofos gulinti mano kūną
O galvoje kaip ir ruporo:
Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim, –
— Tegu. Nedrausk, — atsiliepė kūnas. Tada buvo ruduo ir mes nebuvome atskirti, kaip dabar: tu sau, kalnams, aš sau, pelenų sėjai. Tai rezultatas vieno padalyto iš dviejų. Sakyčiau, neblogas — esam du po vieną.
O papūgėlės irgi klausėsi stebuklo — praėjusio rudenio įrašą, sklindantį iš jų aptiktos smegenyse „juodos dėžės“. Tik negreit sužinosiu, kiek daug smalsumo ir atkaklaus darbo reikėjo, krapštinėjant radinį, kol pagaliau pasisekė vieną prakalbinti ir didžiulei savo nuostabai išgirsti save.
— Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt — žagt, čirkšt — žagt. Bet pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys mūsų. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos — nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi — manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
Tą rudenį dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais. Bet praleistas su jomis laikas jau daug ką keitė — vien iš krepštelėjimo žinau, kur Nadežda, kur Eženas.
— Gal pakaks. Išjunkite tą ruporą.
— Betgi įdomu, dzieduli. Va, ir apie mano mokslus, — atsišaukė Nadežda, o iš „juodosios dėžės“ jau taip:
— Aš, regis, moku skaityti.
— Moki skaityti!?
„ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
— O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
— Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
– Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o – cho – cho!
— Nežino, ką rašo?
— Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
— Kaip suprasti — kodėl?
— Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
— Pagyvensim — pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim, – pasižadėjo Eženas.
Atsiminiau, kad būtent dėl nemenkų pastangų išmokti „Internacionalą“ šią papūgą pavadinau prancūzų poeto monarchisto Eženo Potjė, parašiusio jo tekstą, vardu, o kitai papūgai vardą padovanojo Krupskaja, Vladimiro Lenino žmona. Net nežinau kodėl toks ūpas atsiradęs ją šitaip „krikštyti“, bet taip padaryta stengiantis ją pagirti, visiškai negalvojant apie jos revoliucinę veiklą, juolab mano galvoje.
—Nedrausk. Tegu, — dar kartą paprašė ant senos sofos gulintis mano kūnas, — Jos daug teisybės pasako. Tai šiais laikais retas dalykas. Nežinau, kaip kalnuose, bet čia... Išvaikščiojom, išvažinėjome skersai išilgai mūsų Lietuvėlę ir ypatingais jos šilinių kraštą. Ir kad negražus esu, taip pat teisybė. Ir tu, Pranuci, šitai netgi geriau žinai negu aš. Per tave tai dabar žino ir kalnai.
Kurį laiką tylėjau, gerai suvokdamas apie ką čia, netaupydamas laiko, taip lėtai kalba mano kūnas. Priėjęs pataisiau lengvą užklotą ir pats atsisėdau šalia.
— Taip, Pranuci, nesi gražus. Ir tai teisybė. Kalnams meluoti turbūt neįmanoma. O kad būtent aš ten taip pasakiau, net atsižadėdamas tavęs, tai niekšinga. Ir šį dalyką jau tu geriau žinai, negu aš. Betgi negi tuo pasaka baigta?
—O buvo taip,— pasakė Eženas smarkiau sukrebždėdamas. Pasimanė, kad rengiasi paspausti mygtuką, kad išgirsčiau dar neataušusius atsižadėjimo žodžius, esą, <i>kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.</i>
— Nereikia, Eženai, jau kone piktai pasakiau papūgai. Tai būtų bjauriausias dalykas, ką iki šiol iš tavęs esu girdėjęs.
—Iš manęs? Persižegnok, dzieduli. Ir atsiprašyk, jeigu gerbi kalnus ir nenori juos apteršti tokia neteisybe. Arba bent į „Lietuvio dienoraštį“ užrašyk.
—Tai kad ten, tose dėžėse, regis, visas dienoraštis užrašytas. Ar verta perrašinėti dalykus ir gaišti laiką?— nepatingėjo atsiliepti mano kūnas, o truputį pailsėjęs tęsė: — Ar begalėtume atsiminti, kas kur kaip, tačiau pasirodo, kad tveriant žmogų pasirūpinta, jog jis nuo lopšio save , o per save ir kitus atsimintų,—Ir paprašė krapštelėti dar ką nors dėžėje.
— Ar nuo lopšio viskas joje surašyta, dar nežinau, bet va, paklausykite, — paslaugiai atsiliepė Eženas ir Pastriekės departamentas prisipildė prieš dvidešimt metų kalbėtais žodžiais, kai aš ir mano kūnas dar kartu, dar viename, neatsiskyrę kas sau, o esame karietos vežėjas su kuriuo kelionėje ir Tomas Vaisieta:
<b>Tomas:</b> Pasakyk vežėjau, kodėl tokia kelionė? Kaip tu ją supranti? Ko joje ieškosi.
<b>Vežėjas:</b> Šis klausimas, Tomai, man svarbiausias. Ir pats savęs ne kartą klausiau: ko ieškosi vežėjau? Ir visuomet atsakau Širdies... žmogaus širdies Tik prašau, nesijuokite. Nesakykite, kad senis išprotėjo..
<b>Tomas:</b> Aš nesijuokiu. Aš juk pats žinau, kad tai ne pirmas bandymas. Juolab dabar nesijuokiu, kai skaitau Herbačiausko knygelę
<b>Pranas:</b> Tikriausiai kalbate apie „Erškėčių vainiką“.
<b>Tomas:</b> Taip, apie „Erškėčių vainiką“. Joje taip sako: <i>Tautos širdies vis ieškau ir ieškau... Gyvos meilės šaltinio skausmingai ieškau: nuo pat pradžios vargingo gyvenimo mano Tautos širdies vis ieškau ir ieškau, bet niekur negaliu jos atrasti. Ir taip einu per svietą ir, ir svajoju, ir svajoju apie Tautos širdį</i>
Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės pasakos gražios, —
nelauktai uždainavęs į įrašą įsiterpė mano kūnas ir iš po jo užmerktų akių gilia raukšle išsirito ašara, labiau panaši į nedidelį akmenėlį.
Kad neišskristų vyturiai...
O mano žeme!
Ne tik po kojom tu;
Taip pat ir mano sieloje esi.
Štai ir dabar dainuojame kartu,
Kad neišskristų vyturiai toli,
Kad kregždės lizduose vaikus perėtų
Ir virš galvos žvaigždė Žmogaus
Motulės raštais ateitį numegztų
Keliais, takeliais Lietuvos...
Todėl jau šiandien nesakau: tai aš,
Sakau: tai tu.
O jeigu tavo lūpos irgi taip kalbės,
Tai gal net nelabai svarbu.
Kur kas bebūtume,
Nes visuomet kartu.
.
Tad prašome drąsiau taures pakelti
Už tavo — mano — mūsų žemę,
Už mus visus...
Aš nesakau: tai aš,
Sakau, tai tu
Išmokei atsikvėpt laiminga ateitim
Kai ir žiemoj pragysta vyturiai,
O kregždės, nepalikdamos lizdų,
Aukštai augina Lietuvą — tėvynę..
2012-09-23 16:21
Konkursas
2012-09-24 18:33 Pranas
Tai kad be taurės savęs neįsivaizduoju. Tiesa, būna, kai gurkšteliu ir iš butelio.O aš čia juk nuo savęs rašau. Ir, beje, jau dainuodamas...
Įvertinkite komentarą:Geras (1)
2012-09-24 09:25 Svoloč
Jau tas taurių kilnojimas pernelyg pas mus dažnas.
2012-09-24 08:06 juozupukas
Argi ne per daug drąsiai visuminė visuomenė ir dainose, ir mintyse, ir pasislėpę, kartu su seimūnukais kilnoja taurę vardan Lietuvos? Nes be jos, tikriausiai, neteksime tautos?
2012-09-23 22:22 Le Hawk
Nebe ta jau Lietuva, deja. Bet kol Pranas taip moka ją pavaizduoti, vis dar yra vilties.
