Spalis 2012
teka 07:35
leidžiasi 18:36
ilgumas 11.01
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena
Šiandien 7°C / 10°C, lietus
Rytoj 5°C / 8°C, lietus
9
ANTRADIENIS
Liudvikas Gedėtas Virgailė Dionyzas Liudas
Pasaulinė pašto diena
Svarstyklės - Drakonas - 283 / 41
Gyvenimas be vyro - kartesnis už pipirą
******************************************************************
Debiutantė
Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais jo visai neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, primenanti žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau, kaip bet kada. Protingiau manyti, kad tokią muziką į ausis atplukdo smegenys, slopindami gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai irgi svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
— Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
— Dzieduli, dėdę Vidinį reikia šaukti net garsiau negu tave, — atsiliepė Šventoji.
— Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau penkeri metai, kai nupiešiau Astę.
— Pasiilgai?
— Labai.
— Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, ji girdi. Kad ir Anapilyje.
Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog apie Astę pasakyta negailestingai, žiauriai, akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų, kaip ir iki Vėlinių, reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisiminiau, jog būtent prieš tuos penketą metų Visų Šventųjų dieną mūsų, taigi žaliažolių draugėje pasirodė ji, Harker — jauna, graži, miela moteris, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, sugebanti apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia neprasta poetė.
— Na prisipažink. Negi aš, angelas, galėčiau suklysti, - prašė, ragindamas į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „atsiprašau“.
nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...
Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis angelas, apkabino Harker sparnais, kas irgi teikė įspūdį — Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar net panūdo atsiminti, ką jis jai kalbėjęs prieš penkerius metus.
— Ne tik jai. Visai žaliai publikai liudijo, kad, girdi, „man patiko šis debiutas nuo pirmos iki paskutinės eilutės, kažkokį užtaisėlį savyje turi“ — priminė Besparnio angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
— Ir tu čia?
— Šaukei gi, — atsakė Vidinis. Jautėsi, kad jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai žinom, irgi nesinori taip išrėkti, kad ji jau ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent, kad nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Iki šiolei esame su tavimi kaip vienos draugės (šeimos) žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Girdi, Harker?
Ne, neįmanoma iki šiol atiduoti Harker Anapiliui. Laikas, pakinkytas atmintimi, tempia atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis angelas dėkoja Harker už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybes. Debiutantė irgi:
— Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: - Mielasis, ar girdi? Sakau: „ačiū“.
O iš ten:
— Harker, Harker...
— Betgi tai varnas Golius! – nustembu: — Negi pažįstami?
Vėliau Harker parašė:
„Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom. Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto, — dingtelėjo, bet atmintyje subruzdo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsį Močiutė kilus nuo Merkinės, iš Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Iš mamos pusės giminės — iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė (dzūkelė) ir tuo labai džiaugiuosi“
— Aš irgi, — pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
— Sužavėta... idealu.
Laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai dabar spėlioju, kad būtent ji pirmoji pabandė — ir gal net suvokė (gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia) daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.
Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
O pabaigoje:
Šviesa saulę
paliko – – –
Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti. Ir taip:
Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –
Besielis ruduo
lapais apsnigo,
sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...
Šviesa saulę
paliko – – –
(„Gaila“)
— O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker! Ir niekuomet nepavadinau Sigita. Nors verk iš sarmatos, — neiškenčiu, tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
— Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik mudu, — pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“, - pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
O, kiek daug nežinios būta to jos eilėraščio „atsiprašau“ daugtaškiuose!
Būta? O dabar? Ir ar tik to eilėraščio daugtaškiuose?
2012-10-09 07:27
