Lapkritis 2012
  teka 07:21
leidžiasi 16:43
ilgumas 09.22

   Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 2°C / 6°C, lietus
Rytoj 6°C / 9°C, lietus

1
KETVIRTADIENIS
Žygaudas Milvydė Andrius

Visų šventųjų diena
Tarptautinė narkotikų vartotojų diena
Pasaulinė veganų diena

Aklas ir ant lygaus kelio suklumpa
Skorpionas - Drakonas - 306 / 44

***********************************************
Eil. pakuždėti sau (XV)

Lapkritis,
Patylėti paprašęs,
Su šventaisiais ir vėlėm
Susėdo ant... taško.
Šluostosi antkapiai prakaitą,
Poilsį rankioja žvakėmis.

Lapkritis 2012
  teka 07:27
leidžiasi 16:37
ilgumas 09.10

   Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 9°C, debesuota
Rytoj 1°C / 9°C, smarkus lietus

4
SEKMADIENIS
Agrikola Karolis Modesta Vitalis Eibartas Vaidmina Vitalijus Vitalius
Skorpionas -  Drakonas - 309 / 44

Nesigailėk davęs, džiaukis gavęs
**********************************************************

Eil. pakuždėti sau (XVII)

Ir štai ta valanda
Kuomet sustoju,
Tylėjimu pasotintas ir atmintim.
Ne  galvoje, o sieloje ramu —
Kaip viršum miško kybančiam rūke.

Nei sniego reikia, ar šalnų,
(Bent  jau šiandieną, bent  dabar...)
Akiplotyje pakraščių
Baltuoja horizontai tavo, mano ir visų.
Tai negi gali būti vėl baisu
Nueit už jų ir  nesugrįžt atgal?

Šventieji pašventė
Ir vėl kartu su vėlėmis
Namo sugrįžo.
Už horizontų, už baltų.
2012-11-03 11:15

           

Žilis van Gogas (Viktoras, Medis)
labas rytas, praneli, matu jau šią naktį miegojot, o aš ne...

Labas, Viktorai (Medi)
Nelabai miegojau, bet nemiega paskyriau pamąstymams. Lyg tai sutariau su savimi, kad  kurį laiką reiktų pasibūti prozoje- neprozoje. Tokių bandymų būta ir anksčiau, bet pačiam atrodė, kad be druskos. Turbūt ir šį kartą taip atsitiks, bet gal reiktų pabandyti. Neblaškomam prozoje pabūti lyg ir lengviau, nes nedaug kas ją paskaito. Suprantu, kad  man  dabar tai net reikalinga.
Sveikatos Tau ir pagal išgalę būk savimi.
2012-11-04 09:30

2.Vidinio atodūsis
 
  Nuo šiandien ir aš rašysiu. Nesakau, kad toks poreikis, toks ūpas, bet reikia, — tingiai lyg sau, lyg sienoms, lyg įstrigusiai tarp jų  nedidelei erdvei ištarė Vidinis, nesustodamas vaikščioti pirmyn — atgal kelių žingsnių kelią.
  — Betgi jau seniai taip reikėję.
  — Nemanau, kad seniai reikėję, bet dabar taip, dabar jau reikia, — nepakeldamas balso pasikartojo Vidinis. Man atrodė, kad suprantu, apie ką jis žada įtaigiau pakalbėti, todėl laukti buvo sunkiau, tačiau jis ir toliau tingiai vaikščiojo pirmyn- atgal. Pagaliau neiškentęs paklausiau:
  — Apie ką?
  Sustojo.
  — Ar rašysius? Apie tą patį, ką ir tu.
  — Kaip suprasti?
  — Nedidelis tas supratimas. Va, prasideda nauji tavo raštai. Ir jie vėl pasiliks pusiau parašytais. Vis laukiau, kad gal susivoksi ir pats įdėmiau pasidairysi po juos suprasdamas, kad šitokių jų paliki negalima. Tokius  juos arba į krosnį,  arba... — žvilgterėjo į  mane ir neilgai užtrukęs, tęsė: —Taip,  mielasis, taip. Arba juos į krosnį, arba man reikia rašyti, ko pats nesugebi. Vis laukiau, vis tikėjausi, bet laikrodžiai atskaičiavo tokį vilčių laiką. Taigi, Pranuci, nuo šiandien jau ir aš rašysiu. 
    Sunkiai atsidusęs dar sunkiau keliausi nuo kėdės.
  — Vidini, jau aš nepakeliu plunksnos, o tu...
  — Man sunkiau, — suskubo stabdyti  mano šneką, — nes ne tu mane, o aš tave lopšyje supau, bet plunksną dar kelsiu, Pranuci. Sakau, plunksną pakelsiu. Lengviau kilnotum ir tu, bet tau vis atrodo, kad tokiam darbui laiko dar bus, dar suspėsi pasidairyti po prirašytus popierius, tačiau, deja, jų susikaupė per daug. Net jeigu Viešpats šioje egzistencijoje leistų pabūti šimtą metų, naudos dėl to ne kažin kiek. Jau dabar, regis, kruti, dirbi, o darbo nėra. Tuščia iš po rankų, tuščia iš po plunksnos. Ė, tik nemanyk, kad pamokslauju. Visas mudviems paliktas laikas daugiau tinka senių bezdėjimui.
  — Ir baliui, Vidini. Tam, paskutiniam, — kažkodėl pasidarė linksma, kad net sugavęs ir palaikydamas už švarko sagos, pats sau netikėtai uždainavau, kaip dažniausia, nepataikydamas į melodiją ir abejodamas tekstu.
 
  Pasvarcyk, antela, cykiai plūkaudama,
  Pamislyk, mergela, už many aidama.
 
  Vidinis tokiam išpuoliui pasirodė esąs atsparus. Leidęs padainuoti man priklausomą partiją, tuoj pat, panašiai kaip aš, įsikibo į mano  švarko sagą ir palaikydamas ją padainavo, nepalikęs nė vienos eilutės. Ir, regis, ypatingiau pasistengė, kad kuo įtaigiau atrodytų:
 
  Tu neklausk, berneli, ar aš moku darbo,
  Cik paklausk, berneli, ar aisiu už  tavy...
 
  — Vidini, tu dar gebi dainuoti? Tai bent! Virgilijus Noreika, būdamas  jaunesnis, atsisveikina su sceną, o tu... Ar tik nesitaikai užimti jo vietą scenoje? Vadinasi, ne dėl senatvės atsisveikina, — kuo rimčiau nusiteikdamas pabandžiau pajuokauti.
  — Tai jau klauski jo, Virgilijaus. O aš suvokiu, kad pradėjai rašyti priešmirtinį kūrinį. Tyliai, slėpdamasis, net nelabai  suprasdamas, kad  tokių dalykų tik savo rankomis neapglėbsi. Net jeigu, tarkim, tau pasisektų  geriau, negu suvokiu, tai vis tiek negaliu įsivaizduoti, kaip pasijaustum, gulėdamas šalia žvakės sudėtomis ant krūtinės rankomis ir neišgirsdamas priešmirtiniamekūrinyje dalykų, kurie nuo lopšio iki  karsto lentos. Manau, nereikia pirštu rodyti apie ką čia kalbu. Kita  vertus, nemanau, kad Harker būtų  dėkinga, pamačiusi save  tik su savo aštuoniolika eilėraščių.
  — Betgi tik tiek težinau.
  — Tik? Ar manai, kad aštuoniolika mažai?
  — Kai yra parašiusių tūkstančius, tai negi turėčiau sakyti, kad daug? Bet va padainavom ir te užteks, mergužėle, juolab, kad iš tiesų neblogai suvokiu apie ką kalbi. Ne pirmas kartas juk, tik šįkart tavo  kalboje atsirado priešmirtiniai kūriniai. Ar manai, kad tai mane baugina? Žegnojuosi, žiūrėk,  mielasis bičiuli: nebaugina.
  Persižegnojau kuo platesniais rankos mostais, atsinešdamas ant  kaktos ir krūtinės kryžiaus ženklą. Neatrodė, ką Vidiniui tai daro bent nedidelį įspūdį, tačiau netrukus vėl paėmė mane už švarko sagos ir taip pakalbėjo:
  — Žinok, Pranuci, jau esu priešmirtinių raštų kūrybiniame procese, nes man svarbu pamatyti, koks juose esu. Bet aš — labai nedaug. Nemanau, kad atsiminimų veidrodyje nenorėtų į save pasižiūrėti ir kiti, sakysim, varnas Golius, mūsų mieloji Šventoji, radijo karieta  „Dženė“, žirgas Igaga, ponas Ypata.  O kur  Astė, pagaliau raidės A, B ir J. Gyvenimas apdovanojo tave nemenka ir gan iškilia kompanija. Todėl prieš mirtį pasilikti tik su Harker, atleisk, bet tai būtų begėdiška ir labai neprotinga. Jau nekalbu apie  įpareigojimus, kurie panašiai kaip paveldas atsiranda žmogaus kraujosruvoje „savo kraujo“ apibrėžtimi ar pavidalu. Netgi nesvarbu, kaip tokį reiškinį pavadintum, bet jis yra ir manau, kad jo nepaisymas reikštų nemenką niekšybę.
  — O aš? Kur aš? — netikėtai amtelėjo šunelis Kandžius. Ir taip kelis kartus: — O aš? Kur aš? —tačiau šį kartą jam paglostyti pritrūko laiko. Šitaip sumėtyti Vidinio žodžiai suputojo sielą — girdėjau kaip suošia vėjai, kaip sukyla banguoti jūra, pradeda  klykauti žuvėdros, kaip po kojomis it laivo denis plaukioja grindys.
  — Baik, Vidini, baik! Kokia vapsva ir kokioje vietoje tave taip įgėlė, — pasakiau jam jausdamas, kad ir gerklėje atsirado jūros sūrumas.
  — Ir, beje, nemeluok, — it neišgirdęs leptelėjo Vidinis, nesileisdamas man pakoreguoti, regis, iš anksto sudūmoto pašnekesio.
  — Ką? — sublizginau akimis į jo veidą, tačiau jis ir vėl pasiliko ramus ir žinantis, kaip reikia pasielgi. Kilstelėjo rankoje atsiradusį  mašinraščio tekstą ir pasakojo, kad, girdi, geri tekstai iš po klaviatūros atsiranda tik tuomet, kuomet jie lyg kažkieno pakuždėti. Esą, tuomet retai suabejojama, kad gal nebuvo taip, kaip užrašyta. Šitaip net išgirstas melas persitransformuoja, įgauna realybės skonį ir teksto autorių išsilaisvina nuo atsakomybės  už kažkieno jam pakuždėtą tekstą.
  Tokios jo šnektos prasmę pradėjau suvokti kiek vėliau, o tuokart,  sulaukęs progos įsiterpti, skubėjau padėkoti:
  — Regis, viskas.  Baigei? Jeigu taip, tai ačiū, Vidini.
  — Neskubėk, Pranuci, — atsiliepė jis, — ne padėkos man reikia, o valios patikėti, kad bent šį kartą mums pavyks. Šansas nedidelis, bet vis dėlto šansas, kad dar galima išsigelbėti nuo ugnies krosnyje. Gaila  juk būtų, skaudėtų ir po mirties, — pakalbėjo ir padavė tekstą.
  Šiauštis prieš taip nusiteikusį Vidinį nebuvo prasmės, bet
šitokį jį iškęsti irgi atrodė neįmanoma. Paėmęs tekstą, viena ranka dėjausi akinius, kita — nešiau tekstą arčiau akių, bet skaityti  neprisiėjo, nes tuoj supratau, kad šitokiu pavidalu pirmą kartą į mano rankas sugrįžta „Debiutantė“.
  — Ką tai reiškia? Nepatiko? — neiškart paklausiau.
  — Dabar ne apie tai, ar patiko - nepatiko. Sakoma, kad ir begemotui patikę, bet tai ne paguoda. Žvilgterėki į datą, — pasakė Vidinis ir taip sunkai atsiduso it nusimetęs nuo savęs Kristaus kančią ir neatsigręždamas nuėjo pradingti durų landoje.
2012-11-04 15:19

Lapkritis 2012
  teka 07:31
leidžiasi 16:33
ilgumas 09.02

   Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien 3°C / 6°C, lietus
Rytoj 3°C / 4°C, lietus

6
ANTRADIENIS
Leonardas Melanijus Ašmantas Vygaudė Armantas

Skorpionas -  Drakonas - 311 / 45
Ginčai ir gerą darbą sugadina

*********************************************************
Eil. pakuždėti sau (XVIII)

Daug dievų viename, —
Parašiau ir nutilęs palaukiu,
Kaip galėsiu suprast,
Regis, tokį absurdą.
Ir regiu, kaip iš jo nusišypso
Ir rytų pakraštėlyje aušta diena —
Dievo veidas jai tinka.

Lapkritis 2012
  teka 07:35
leidžiasi 16:30
ilgumas 08.55

   Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien 3°C / 8°C, lietus
Rytoj 3°C / 7°C, debesuota su pragiedruliais

8
KETVIRTADIENIS
Severijonas Viktorinas Svirbutas Domantė Gotfridas Severinas

Europos sveikos mitybos diena 
Skorpionas -  Drakonas - 313 / 45

HARKER  

Sugrįžimas į spalį
 
  Vaizdas kaip šiltoje žiemos dienoje palengva krentančios snaigės — nukrenta, ištirpsta, tačiau vėl ir vėl šitokią netektį kompensuoja  kitos, atėjusios iš paskos. Bet atsiprašau — apie kokią netektį čia pleptelėjau? Tos, ištirpusios (arba mirusius), jau gyvena vandeniu — po lašelį, po mažytį jo vis daugiau ir, žiū, nesutilpęs vietoje, kur prasidėjo,  pradeda tekėti, bėgti, neretai net  gurgėti. Ir kas pasakys, kad jis išteka ir paties savęs? Ir kas pasakys, kad ką tik žmogaus akį džiugino balta snaigių spalva?
  Vidiniui išėjus dar ilgai sėdėjau aplūžusioje sukamoje kanceliarinėje kėdėje, seniai praradusioje pirmapradę išvaizdą. Ji suraišiota, neišvaizdi, bet man joje patogiausia. Ir gal todėl, kad jau daug metų jos nepalieku. Eiliniam kartui sulūžus, vėl ją kalu, raišioju, taisau ir vėl jaučiu, kad nors Pastriekės apartamente vienas, bet ne vienišas. Kol šita kėdė – krėslas yra, kol bus,  jaučiu, žinau, kad galima išgyventi be vienatvės. Ot, kad ir Vidinis — mačiau, kaip jis pradingo durų skylėje, nusileisdamas laiptas žemyn, bet tai tik mažytė, gal net nereikšmingiausia dalis — būtent jo kūnas, o tikrasis, esminis Vidinis pasilikęs kažkur čia, neapčiuopiamas regėjimu, bet jaučiamas dvasia. Vis dėlto ir tokiu būdamas, pakartojo jau anksčiau pasakytus žodžius, paraginusius atsiminti „Debiutantės“ pasirodymo laiką.
  — Žvilgterki į datą.
  „Atrodo, spalio pradžioje“, — pamaniau, bet žvilgterėjęs pamačiau, kad „Debiutantė“ atsiradusi truputį vėliau, būtent spalio 9d., tiksint  senajam laikrodžiui ir Vidiniui neužmirštant priminti, kad greitai Visi šventieji. Į veidą įsipliekė raudonis — gėda, dieve, kaip gėda: praėjo Visi šventieji,  sudegė uždgtos Vėlinių žvakutės, o iš mano puoselėto didesnio kūrinėlio bepalikę tik nedidukė pradžia, tik „Debiutantė“, sutilpusi poroje mašinraščio puslapių.
  Sunkai po sėdmenimis sugirgždėjo kėdė - krėslas... Atleisk, Harker, grįžtu atgal į spalį, būtent į dieną, kurioje gyvena varduvininkai Dionyzas ir Virgailė, girdėję mano pažadą, nepalikti kelio dėl takelio. Tada it susitarę abu sakė, kad greitais susitiksime, o aš tylutėliai šypsojausi žinodamas, kad su jais tegalima bus susitikti tik po metų, kai vėl reikės atversti tą patį kalendoriaus lapelį, nes taip reikalauja susiklosčiusi tradicija: kiekvieną  dieną, saulei tekant susitikti su dienos varduvininkais,  juodu  ant balto savo vardus įrašiusiais „Lietuvio kalendoriuje“.   
  Ir štai dabar sugrįžau. Tik kaip patikėti, kad abu jie lyg neišėję, o saulė teka 06: 37
  — Būna, būna dzieduli, kuomet atrodo, kad marias gali perbrisi, bet, deja, — supratusi mano savijautą, paguodžiamai pasakė Virgailė.
  — Ką ten — perbristi! Būna, kai atrodo, jog gali šaukštu jas išragauti, bet irgi deja, deja, — atsiliepė į jos paguodą Dionyzas.
  — Besarmačiai. Abu. Juk žinojote, kad man teks sugrįžti.
  — Gal tik numanėme, bet toks kelių dešimčių dienų į praeitį sugrįžimas nei padės, nei pakenks. Svarbiau, kad ryžtasi sugrįžti tikintis, kad šį kartą ketinimai apaugs kūnu ir... — Virgailė įkvėpė daugiau oro ir nutilo.
  — Kas — ir?
  — Ir iki Visų šventųjų ir Vėlinių bus ateita turtingiau, bent jau neužmiršus atsinešti žvakelę ir uždegti ją Harker atminimui.
  — Betgi žinai, kad...
  — Dzieduli, kone meilei nutraukė mane Virgailė, — neretai sugrįžti protingiau, negu eiti ir nueiti nepaisant kokia negraži netesėtų pažadų uodega iš paskos tempiasi. Su Dionyzu netgi pamanydavome, kad gal giliau į praeitį sugrįši. Bent į gegužės pabaigą, kuomet  gegužei pakukuojant ir pats giedojai.
 
          Nė karto nemačiau,
          Bet šit pasiėmiau ir panešioju.

          Pavasaris atėjo, Harker,
          Tik nežinau, ar daug kas čia
          Atsimenam tave.

          Varnėnai sename lizde
          Dar kartą bando gūžtą išperėti,
          O man baisu, nes:
          O Harker!
          Jei mano inkilas sugrius
          Ir gūžta kris neišperėta?

  Virgailė ne aktorė, deklamavo kaip mokėjo, bet gebėjo šiltai, kaip motinos skaromis apsiglėbti eilėraščio dvasia ir priimti po ją pasišildyti labiau sužvarbusį. Gūžausi, šilau, norėdamas būti ir lengvesniu ir mažesniu, kad jai būtų lengviau tokį mane palaikyti ir buvau laimingas, kad šitaip  atsiranda vietos vėl iš naujo paaugti ir pabandyti būti gražesniu. Be dažų, be pudros, be žiūrėjimų į veidrodžius, bjauriai meluojančius apie mano išvaizdos koktumą. Pojūtis būti mažesniu, o paskui ir vėl išaugti iki reikiamų gražiam žmogui kondicijų, teikė gaivą, pasitikėjimą, net gerą įniršį, kuomet nesigailėdamas tuščiai praleistų dienų, kabiniesi už to, ką dar turi ir gebi patikėti, kad pabusi ilgiau, negu likimui leista. Net ir akmuo įkalbamas pradeda judėti, tad kodėl  negalėčiau ir savo likimą kažkaip paveikti man palankesne dalia? O Virgailė deklamavo, kuždėjo, kabėjo:     

          Žinau, į medį jau
          Prie inkilo pakilti negaliu,
          Bet jei galėčiau iš aukštai
          Prie savo kojų jį nukelti —
          Koks tuščias liktų prieš akis dangus!

          Todėl ir inkilui senam 
          Ir gūžtai jaunai jo tikiu —
          Dar sužaliuosi, Harker, dar giedosi
          Senam sode, kur jauną  gūžtą paukščiai peri
          Su tūkstančiais pavasario giesmių.
 
  Paskui atsirado tyla, kurioje kelis kartus kostelėjo Dionyzas, nežinia kodėl — ar save, ar kitus žadindamas. Bet aš jau tvirtai žinojau, kad man pasisekė keliomis dešimtimis dienų sugrįžti atgal. Ant stalo atverstas gulėjo „Lietuvio kalendorius“ ir žibino raidėmis:
         
                        VILNIAUS DIENA
        I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą
 
  - Ak, va kur tu, — išgirdau Vidinį, tačiau ne tą, savo kūną išnešusį pro Pastriekės apartamento duris, o pasilikusį būti dvasioje. — Vadinasi, išgirdai mane, o kad taip vėlai, tai ką bepadarysi. Privalėjai išgirsti ir tai ne joks mano – tavo nuopelnas ar Dievo dovana, — O atsigręžęs į dienos varduvininkus, rodė į mane ir taip: —Jis dar ne viską mato. Pamatys. Ne dabar, tai per sapną ar Šventoji primins, ar dar kažkas atsitiks, bet sugrįžti giliau į praeiti jau vėlu. Bent taip esu įsitikinęs, todėl atsakomybės sau nenoriu prisiimti. Regis, jau viską padariau, ką galėjęs.
  — Ir mes su Virgaile apie tai dar pamąstysime, — atsiliepė Dionyzas pro šiaurinį apartamento langą, kaip pro teleskopą žvalgydamas snūduriuojančią, apniukusią, neaukštą padangę.
  — Ačiū. Nesistenkite, — nejaukiai burbtelėjau, nepaleisdamas iš akių skaudžiai įsišvietusio kalendoriuje užrašo. 
                         
                            VILNIAUS DIENA
            I939 m. Lietuva atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą

  Galop prisiglaudžiau pieštuko šerdele šalia jo prie popieriaus  ir nedidukėmis raidėmis prirašiau: O aš dar ir tėvą...
2012-11-08 13:02