Gruodis 2012
  teka 08:20
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.36

   Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien -3°C / -2°C, debesuota
Rytoj -5°C / -2°C, debesuota

3
PIRMADIENIS
Pranciškus Gailintas Audinga Ksaveras

Tarptautinė neįgaliųjų žmonių diena
Šaulys- Drakonas - 338 / 49
Tyla - gera byla

.

Pamąstymai Vilniaus dienoje
   
      Nepaprasta gyventi be Grigaliaus kalendoriaus, pasilikus vienoje, būtent Vilniaus dienoje su teise turėti joje laiko iki rūpimos apimties. Kaip tai vyksta, net sunku vaizdingiau pasakyti, kaip, beje, nelengva suprasti, kodėl ji neišsilieja į besiribojančias su ja kitas erdves, nesusimaišo ar neatsiskiedžia panašiai kaip vandenyj alkoholis ar pienas. Jau ne metai, kai pakrovus į smuiko dėklą, čia atgabenta buvusios radijo karietos erdvė, užėmusi jos pasostę. Ir – ką? Išlikus. Yra. Gyvuoja. Reikšminga, kad net užgriuvus senatvei, išlieka viltis,
kad ir tokioje žmogaus  būsenoje, dar galima tikėtis ir atradimų, ir reikšmingų permainų dvasioje. Ir beveik pradedu suprasti, kad vargiai būčiau atėjęs į alyvmedžių giraitės sėją, jeigu nebūčiau laiku sugrįžęs į Vilniaus dieną, kur sodo namelio palėpėje iš smuiko dėklo išleista Radijo karietos pasostės erdvė. Taigi, išlikus, yra, gyvuoja, bet visgi pavydėtina matyti, jausti, suprasti kaip VISA KO būties sandaroje glaustosi vieni reiškiniai su kitais, net ir tie, kurie nežinia kaip pasikelia iš kažkur ir priekaištauja, kodėl jie palikti be rūpesnio, be dėmesio. Kaista, kad pasėtos alyvmedžių  giraitės džiaugsmą stelbė nepasitenkinimas, kad į jos sėją atėjau nesuspėjęs pasėti pušų giraitės. Regis iš toli toli kažkas sukužda: Ėjau girion giriausion, kirtau pušį pušiausią.
  Na, gerai gerai, - atsiliepiu mintyse, vengdamas įsivelti į pamąstymus, tačiau supratu, kad jie ištiko mane anksčiau, negu išgirstas: kirtau pušį pušiausią. O netrukus  jau lyg iš arčiau — kita gaida, kitais žodžiais, iš kito laiko:

          Kad aš jojau per girelę,
          Per šį žalią pušynėlį,
          Išgirdau girdėjau
          Ką močiutė šneka...

  Taip, iš dainos žodžio neišmesi, nors po alyvmedžių sėjos man nelabai norisi girdėti, kad pušys būtų „surinktos“ į girią, nes iš Šklėrių eidavome ar važiuodavome į mišką, pušyną, miškelius, o ten beklaidžiojant kartais papuldavo įvirsti į skujynus, o giria pasilikdavo kažkur atokiau, už parapijos leksikono ribų. Ir už Marcinkonių, ir už Varėnos ir todėl galėjusi atsiliepti dainomis, net, regisi, dažniau negu miškas. Ką bedarysi, o tenka priimti žinią, kad egzistuoja ir pušų giraitės, tik nedavė Dievas prato pagalvoti, ar nereikėjo ją pasėti anksčiau ir neskubėti prakaituoti sėjant alyvmedžius. Tiesa, gera žinoti, kad vieta alyvmedžių giraitei pasitaikiusi geri: Verkių parko teritorijoje prie pat Jeruzalės, kurią tarybinais laikais administravo Dekoratyvinių augalų tarybinis ūkis. Tiesa, nėra čia Alyvų kalno, tačiau pašonėje kaip kalnai Santariškių ligoninių korpusai. Kelia paguodą, kad Verkių parke gausu pušų  — aukštos, lieknos, skambančios ir šviesos – ir saugo jas regioninių parkų statutas. Kita vertus, išpažįstant nuostatą, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, smagu suvokti, kad ir sodo namelis su Palėpės apartamentu įsitaisęs šalia Verkių parko. Minutė, kita kelio ir... žvilgt iš apžvalgos aikštelės, iš kur matai jo gražiausius Balsio ir Gulbino ežerus. Giria, giria, giria... Per du trečdalius parko užima mišrusis miškas ir reginys toks, kuomet negali neišgirsti, nekalbėti, nesapnuoti: o Dieve, kokia turtinga tavo siela, kai ji atsiveria žmogui. Koks turtingas žmogus, kai jo siela atsiveria tau. O sako, kad tavęs, Dieve, nėra, arba sako, kad tavęs reikia ieškoti kažkur danguje. Matau, jaučiu  tavo dvasią per kūną ir suprantu, kad nėra būtybės, kurios nenorėtum aprengti kuo gražiau, kurią norėtumei nubausti priešlaikine mirtimi...
  — Tu apie ką, dzieduli?
  — Apie  daug  ką, Vidini. Bet kad gebėčiau sudėti, surikiuoti visa tai į eilutę, tai – ne.
  — Bet manau, kad neužmiršti, kodėl sugrįžome į Vilniaus dieną. Beje, o vardą  jau žinai? Harker vardą. Tikra.
  — Taip, jau žinau. Sigita.
  — Suprantu, kad  dabar rūpi sužinoti  tetos Santos vardą. Tikrą. — pasakė Vidinis ir žinojau, ko jis neužkėlė ant savo liežuvio. — Tai va, kiek daug reikia pasakyti, o dar daugiau žinoti, kai jau nėra laiko.
  Apie tai, kad senatvės žmonės pritrūksta laiko, su juo šnektelėdavome ir anksčiau, ir atrodydavo, kad abu teisūs- jis taip parodydamas, aš taip pamatydamas ir neatrodė, kad dėl to reikėtų ginčytis: —Tai gal ir gerai, — kalbėjo tai sustodamas, tai vėl tęsdamas minties kelionę, — Laiko niekuomet neturėtų būti per daug. Bet ar buvo taip? Jo dažniau buvo tiek, kad nors šakėmis kaip šieną į kaugę dėk. O tu, Pranuci, vis dar kvaršini Senekai galvą. Jis teisingai parašė: Daryk taip, mielas  Lucilijau: atsikovok save ir taupyk bei saugok laiką... “ Tačiau dabar mintyse turėjau kažką ne taip, šį kartą tokia nuomonė, primetama kaip tiesa, atrodė abejotina. Pats to nesitikėdamas, tariau:   
  — Tingūs esam, Vidini. O laiko tiek, kiek širdis geidžia, ir, beje, įvairiausio, kokio nori, visokiausių spalvų. Ar bent solidžiau pagalvojame, kad kiekvienas, kurį atsimename iš savų, pažįstamų ar kaip svečią, kuriuos kažkaip iš praeities ar ateities sugebame pasikviesti, tai jie irgi į pasimatymus ateina su savo laiku ir... ir, prašau, kvėpuojame Vidini, net „ačiū“ už tai nepasakydami. Manau, kad tai mums ir trukdo, kad turime didžiulį pasirinkimą. Tu supranti, ką  kalbu? Aš nelabai... Juk niekuomet, sakykime, nesu matęs Harker, tik iš nuotraukų, tik iš jos aštuoniolikos  eilėraščių, kelių žinučių, vieno kito komentaro, tik iš daugtaškių, kurių tiek nemažai pribarstyta jos poezijoje... Supranti, kad kažką kalbėjo jais. Ką, Vidini? Betgi dabar  aš netgi ne apie tai..
  — Betgi apie tai ir reikia kalbėti. Juk dėl to čia ir sugrįžome, kad susikauptume, o nuėję atgal į lapkritį, neužmirštume uždegti jai žvakutės. Dėl to gi čia. Jau ir eilėraštis vienas kitas atsiradęs. Gal neprireiks gėlių. Rudenio gėlės be medaus. Gal eilėraščių puokštę jų vietoje padėsim. Gražu būtų, a? Bet apie ką aš čia? Kvailioju turbūt. Atleisk, Viešpatie. Prie kapų neturėtų būti gražu. Išeitų, kad noriu papuošti  mirtį.
— Betgi ir šiukšlynų, Vidini, ten neturėtų būti. Bet tu, bičiuli, išmok ne tik pats bumbsėti, bet ir paklausyti, kaip kiti bumbsi – aš dar nebaigiau. Štai pasakai, kad, girdi, norėčiau, sužinoti tetos Santos vardą. O tu? O Senamadžius? Tačiau vardą ir netyčia vėliau anksčiau sužinosime, o ar sužinosime, kiek po vienuolės apsiaustu yra moteries, kuri it „pušis pušiausia“. Ar išvis tokia yra, labai abejoju, bet kad yra pakankamai materijos tokią sukurti, tai, žinoma, kad yra. Ir toji materija sukaupta jose pačios. Kiekvienoje moteryje yra reikalingų štrichų pačiai pačiausiai įkūnyti. Kas juos begali surinkti į Vieną? Gal per žodį, gal per paveikslą, gal per gamtą, per Verkių parką su pasėta alyvmedžių giraite... Et, Vidini, Vidini, bet ar  supranti apie ką  kalbu. Aš nelabai..
  Matyt, nebuvo jis tikras, ar supranta. Atrodė, kad jam lengviau atsiminti Seneką ir Harker debiutinį eilėraštį „Atsiprašau“, nes dar labiau suraukšlėjęs kaktą, tarė:
  — Nežinau, ką Sigita skaičiusi iš Senekos, bet savo eilėraštį parašiusi jeigu ne kapinėse, tai vis dėlto jų įkvėpta.
    — Jau jos nepaklausi, Vidini. Bet manau, kad jų įkvėpta.
    — Kodėl taip – nepaklausi? Klausti labai nesunku, tik, žinoma, neužmirštant persižegnoti. Didesnė abejonė, kad gali neišgirsti, kai sakys daugiau, negu pasakiusi. — Ir pakėlęs į mane akis: — Kažin, ar Česukai turi savo kapines?
  — Manau, kad irgi anksčiau vėliau sužinosime. Bet iki šiol  tau negalėjau pasakyti, ar dar ilgai užtruksime Vilniaus dienoje.
  — Nagi, nagi Klausau! Bet nujaučiu, kad dar užtruksime. Sunkiai beįsivaizduoju, kada atversime sekantį „Lietuvio kalendoriaus“ lapelį su įrašu Spalio 10, kai saulė tekės viena minute vėliau.
  Jau ne kartą to klausęs ir pats savęs, bet atsakyti nesiryždavau, nes jo prieigose vis atsiranda dalykų, kurie neapeinami, neperšokami. Man asmeniškai dabar labiausiai kliūva po kojomis mestelėtas Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašas, tarp kurių ir dviejų kalinių Vinco ir Motiejaus pavardės. Abu jie Karlonai, abu jie iš Šklėrių, o Vincas dar ir mano tėvas. Turbūt neatsitiktinai galvoju, kad sąžininga  būtų, jeigu Vilniaus dienoje pasilikčiau gyvent bent pusantrų metų. Tiek laiko iškalėjo tėvas. Bet, regis, nebūtų nuodėmė, jeigu gerokai ilgiau, o būtent 12 metų išsilaikyčiau Vilniaus dienoje, nes tokiam laikui jis buvom nuteistas kalėti.
  Pasakiau ar tik pagalvojau pasakyti apie tai, dabar net nedrąsu kalbėti, nes tai, ko neišgirsta kiti, beveik visuomet išgirsta Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Sušvyturiavo jos apdaro elektroninei švyturėliai ir nuo etažerė pasakė ir perskaitė:
 
  1998 metų Kazys Saja parašė:
  (...) sužinojau, kad šklėriškis Vincas Karlonas ir kiek jaunesnis jo pusbrolis Alfonsas Kiela iš Dubinyko - bene vieninteliai likę nepriklausomos Lietuvos žvalgai lenkų okupuotame Vilniaus krašte. Abiejų pasakojimus įrašiau į juostelę, kurią perdaviau Lietuvos radijui, tačiau ten žurnalistai nesuskubo paruošti specialios laidos, per 1991-jų sausį Kielos ir Karlono pasakojimai tikriausiai žuvo...
2012-12-05 13:34

Gruodis 2012
  teka 08:26
leidžiasi 15:54
ilgumas 07.28

   Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien -7°C / -4°C, sniegas
Rytoj -9°C / -5°C, debesuota

7
PENKTADIENIS
Ambraziejus Daugardas Tautė Jekaterina

Tarptautinė civilinės aviacijos diena pasveikink
Šv. Ambraziejus

Ar taip dėsi asilui kepurę, ar kitaip - vis tiek ausys matyti
Šaulys - Drakonas - 342 / 49

       Iš ten — į čia, iš čia —į ten

   
   — Kas tau, Pranuci? — girdžiu Vidinį.
   — O ką?
   — O tą, kad arba tu dar vaikas, arba nusišneka ponas Ich und Du parašęs, kad kai eisi užkasti į žemę pirmąjį savo dantį, // raudok stipriai, vaike, nes paskui nebemokėsi. Tu jau paskutinius rauni. Ką ten „rauni“! Barstai, - atsiliepė į nelengvas mintis Vidinis, bet tuoj guodė: — Paverk. Iš tikrųjų turbūt smagu, kai dar moki paverkti.
   — Gerai, Vidini. Ačiū. Nesirūpink mano ašaromis. O! kad tai padėtų, nebūtų sunku paverkti ir dažniau.
   Priėjau prie pietinio lango palangės ir jau nuo ten:
   — Seniai buvau prie tėvo kapo. Prie tėvų. Ir, deja, ne taip paprasta nueiti. Gerai, kad dar ši erdvė yra. Gal būt ne tokia, kokios norėčiau, bet yra. Ir gaila, kad vis pasitaiko, jeigu ką ir padarom, tai – ne taip.
   — Ne taip? — pasiteiravo varduvininkas Dionyzas, o nesulaukęs atsakymo, vėl priminė: — Sakei, kad jeigu kažką ir padarom, tai ne taip, — tačiau jo irgi it neišgirdau. Buvo jautru matyti, kad vaizduotėje viena prie kitos išauga pušelės. Jos šviesios, neužgožia viena kitos išskėtriotomis šakomis. Auga nesikreivindamos ir žin o, jog nepaisant kad sakoma, esą, dangaus visiems užteks, bet – ne: kai augi mišku, giria, reikia ir šviesą, ir dangų taupyti ir jais dalintis.

          Ėjau girion giriausion,
          Kirtau pušį pušiausią, —

   skambėjo mintyse, matyt atsišaukiant į pastangas užrašyti, įsiminti gražesnį žodį iš praeities, apglostyti jį ir palikti prie savęs.
   — Dzieduli, o ar aš kada nors išmoksiu verkti? — nuo etažerės sužybsėjusi žiburėliais paklausė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga. Pasirodžius tetai Santai, atrodo, vengėme ją vadinti Šventąja, lyg pabijodami, kad neatsirastų pavydas. Toks jos šaukimas atrodė gan gremėzdiškas, tačiau ne dykas – nežinia kaip, kokiu būdu ji savyje buvo sukaupusi daug tekstų, užrašydama bet kokius garsus ir kaip archyvas priimdama mūsų jai teikiamus raštus — prireiks neprireiks, bet, girdi, jeigu nesunku, priimki, priglauski, palaikyki juos, Šešiasdešimt Septintoji. Man atrodė, kad teisinga ją vadinti Elektronine, bet toks vardas neprigijo, tik gan retais atvejais prasižiodavome ją šitaip pašaukti, nors jinai jo nesikratė. Mielai atsiliepdavo ir tuoj pat suteikdavo prireikusią talką.
   — Va, radai ko norėti! Verkti! Džiaugtis mokykis.
   — Džiaugtis jau moku. Ir mylėti moku O verkti... Prisimeni, dzieduli, kad Harker mokėjusi verkti net medinėmis ašaromis...
   — Taip, jinai mokėjo. Bet juk ir jai jų nelinkėjau. Nors jas galima buvo sudeginti.

           Surinkusi palauksiu, kol atsėlins vakaras
           Nepaprastai gražiai jas išdėliosiu ir padegsiu

   — Taip, atsimenu. Bet mes ją jau vėl užmirštame. O juk dėl jos, regis, ir sugrįžome, kad neskubėdami, kad protingai ateitume iš naujo.
   — Kas su tavimi čia darosi! Nebūk karkianti višta, — sudraudė Vidinis.
   „Dabar jau neatrodo, kad tik dėl jos, dėl Harker“ — pagalvojau girdėdamas atsivėrusią kalbai Šešiasdešimt Septintąją ir net užjausdamas, pratariau:
   — Išmoksi ir verkti, ir dainuoti...
   — O dainuoti aš moku. Girdėk, dzieduli, kaip tavąją reikia dainuoti. Ne taip, kaip ant seilės užeina. — Ir pašaukė: — Teta Santa, padėk! — o teta it to tik ir telaukusi. Ir suskambo, nuvilijo, nuaidėjo:

          Kad aš jojau per girelę
          Per šį žalią pušynėlį
          Išgirdau girdėjau
          Ką močiutė šneka...

   „Močiutė“ — nelauktai skaudžiai galvoje dingtelėjo. — Žinoma, gera būtų išgirsti, ką ji šneka. Bet, bet... kaip bent parodyti į tavo močiutę, Elektronine. Kur jos ieškoti? Kurioje girelėje?
   Sužiurau toli toli, kartu su daina tikėdamasis padangėje kažkur viršum miškų pamatyti bent mažą taškelį, suvokiant jį kaip atskrendantį varną Golių. Ilgesyje atrodo, kad vis rečiau atskrenda ir jis. Ir ar galima priekaištauti, jeigu ten, iš kur jis dar neužmiršta atskristi, samanoja kapų kryžiai, rūdija ir trupa antkapių cementas, išdyla raidės mirusiųjų varduose ir pavardėse, o skaičiai — datose... Tyli Šklėrių sodžiaus kapinės susiliedamos su tėvų ir senelių tyla. Kada buvau ten, a? Kada būsiu? Bet yra ir daug kitų kapų, kur dar nė karto nenueita. Vievyje prie Sigitos kapo — taip pat ... Ir vis tik stabtelėk, minute, sustok, atmintie, joje, nes dėlto jūs buvote ten. O, vadinasi, ir aš su jumis...
   Daugiau apie dar kažką galvoti jau nebuvo laiko. Ir gal gerai, nes sulaukus tokio žilo amžiau nelabai rūpi dairytis po puotas, kelti tostus, kalbėti šviesias kalbas. Bent man vis įdomiau darosi pasibūti atsiminimuose ir, deja, taip jau atsitinka, kad reikia persižegnoti prie artimų žmonių kapų. Prie jų kryžių, išmėtytų plačiai po Lietuvą. Ir net ne tik po Lietuvą.
   — Gražios, mielos tos mūsų senovinės dainos. Kad ir kaip iš toli atskamba, o vis į siela, į širdį, - pakalbėjo dienos varduvininkas ir patylėjęs ir kreipdamasis į vienuolę: — Net nelabai suprantu, iš kur, bet tavęs čia, teta Santa, daug kartų daugiau negu vienuolės. Daug gražaus pasaulio jumyse, ir, ak, kaip miela, kad jo vienuolės abatas neaptemdo, nesuvaržo. Galbūt Dievas dar leis ilgiau pabūti jums su mumis. Ačiū, teta Santa. Lyg ir nedainuojate dabar, o iš tikrųjų dar vis girdžiu jus, klausiausi, aikčioju.
   — O kas mane pagirs? Tai bent konkurentės susilaukiau! – linksmai patriukšmavo Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga.
   — Apie tave daug kartų kalbėjome. Tu — mūsų progresas, — teisybę sakė Dionyzas. Ir, beje, kiek beprisimenu, taip nuoširdžiai nebuvo pakalbėjęs, kad man panūdo iš praeities priėmus gražią protėvių dainą, pasiųsti jiems kažką savo, tikintis, kad nepapriekaištaus, jog mūsų dovana kuklesnė, tačiau ja irgi taikomasi į širdis, į sielą pasistengiant, kad nepraeitų pro šalį.
   Pasiėmiau Elektroninę ant rankų. Tie keli eilėraščiai, kuriuos dėliojau į pluoštelį, skirtą Harker (Sigitai) atminti, buvo patikėti jai, Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knygai, kurie bet kurio momentu galėję išeiti į erdvę taip, kaip jie ten įrašyti ir apipavidalinti.
   — Gerai, dzieduli, Valio!. Tai jau bus ketvirtas?
   — Taip, tai jau bus ketvirtas, - pasakiau, o netrukus išgiradau patį save ir Harker.
   
   Aš:
          Atsiveria, atrodo, jau iš Nieko —
          Nei žodį tars, nei prisilies ranka,
          Tačiau ir praeitis išlieka -
          Sukrauna turinį į atmintį kaip į dėžes,
          Jos pajuda it burlaiviai, stiebus iškėlę,
          Įtempę vėjams gauduti bures

          Iš kur jie? Kaip, iš ko gaminti vėjai?
          Kas įkvėpė jų esmėje jėgos?
          Klausausi ir girdžiu — vėl švilpia
          Bet — ne!
          Šį kartą Harker išgirdau:
Harker:
          nesakyk, kad vakar,
          nemeluok, kad ryt...
          pakartok dar kartą
          maldą
          šiandien...
          po velnių,
          ką nors daryk... —
   AŠ:
          Jaučiu tą VAKAR.
          Iš savęs lipdau ir baisiai skauda —
          Atrodo, imk ir savo rankom žvakę užsidek.
          Ak, būna gi ženklai žmoguj mirties,
          Kuomet žinai, kad jokios viltys nepadės
         
          Jaučiu ir RYT.
          Jis negesina žvakės, bet vis tiek
   Harker:
            po velnių,
            ką nors daryk...
   Aš:
          Sužiūri į akis eilėraščiai ne šventei
          Kas pasakys, kad jų mažai ar daug?
          Kai kryžius sutelpa į mažą raidę,
          Kai į bures įskridę vėjai plukdo laiką
          Nors ir be kompasų, tačiau –
          Pirmyn!..

   — Taip, taip, taip, - pirmasis atsiliepė dienos varduvininkas. - Taip, taip, taip... Ir vėl kažką padarėm. Tai negi ir vėl ne taip? Bet tuomet, Viešpatie, kaip reikėtų padaryti, kad būtų - taip.. Teta Santa, gal Jūs žinote?
   — Reikėtų pagalvoti. Gal būti, kad žinau, bet sakau: dar reikia pagalvoti. Tačiau įdomu išgirsti ne tik kaip atrodo trejybėje Dievas: Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Įdomu matyti ir Laiką esant trejybėje: Būtasis, Esamas ir Būsimas. Susiėjo, pasilabino ir jiems smagu ir reikalinga pasibūti žmoguje. Net dabar neįsivaizduoju, kaip jie galėtų tai padaryti be žmogaus. Vienas padainuoja apie pušį pušiausią, kitas džiaugiasi, kad yra Vilniaus diena, trečias pasakoja pasakas apie ateitį. Įdomu, labai, ponai, įdomu būti ŽMOGUMI ir stebėti laiką visoje jo trejybėje.
   — Tu čia, teta Santa? O aš pagalvojau, kad gal Seneka. Lucijus Anėjus Seneka, gimęs 4 mūsų eros metais.
   — Betgi aš jau sakiau, kad man čionai gera. Sakiau gi. Ir paplepėti gera. Net jeigu ne taip. O sakyk, mano džiaugsme, ar mane įgarsinsi kaip dziedulį su Harker? - pajuokaudama rūpinosi savimi vienuolė teta Santa, paimdama iš mano rankų Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą.

*********************************************

Gruodis 2012

teka 08:29
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.24

Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien -12°C / -6°C, debesuota
Rytoj -12°C / -6°C, sniegas

9
SEKMADIENIS
Delfina Leokadija Vakaris Gedenė Valerija

Balsas iš burnos kaip žvirblis iš tarbos - išskrido, nepagausi
Šaulys Drakonas -344 / 49
**************************************************************************
Eil. pakuždėti sau (XXX)

Jau nenoriu, kad snigt ant manęs.
Nesvarbu, kad gražu.
Aš jau apsnigtas.
O iš sniego dar vis
Po truputį Dzūkiją tveriu —
Jau nemoka išskristi iš jos
Į lizdus parplasnoję gandrai,
Vieversiai nepalieka dangaus.
Žydi gėlės darželiais pasėtos iš saujos mamos,
Užmirštoji svirtis
Prie šulinio vėl sugirgždėjo...       

Iš žiemužės
Po gniūžtę Dzūkiją tveriu 
Ir sapnais pakeliauju po šiltą peizažą.
Mano sniegas gilus,
Į atodūsius upes suplaukę
Nardo kaip raibos antelės.

Tie, kas buvom kadaise, kas dingstam,
Susirinkom pabūti kartu...
2012-12-09 04:27

2012-12-09 09:34 Pranas 
Nesuprantu, Žiliau, kaip ir tu manęs.
Na, iš tikrųjų, kodėl turėčiau rašyti, kaip patari
Mamos užmirštoji svirtis?
Jau ji labiau užmiršta mano, tavo ir jaunesnių už mus, negu a.a. mamos. O ilgi sakiniai ne tingiam skaitymui, kaip suprantu — irgi ne kliuvinys.
Ir dar. Regis į kritiko titulą taikaisi.
Tai gerai. Tavo kandidatūrai nuoširdžiai pritarčiau argumentuodamas, kad yra blogesnių.

2012-12-09 09:21 Juozas Staputis 
Gražūs ir jausmingi prisiminimai,svarbus artumo šilumos akcentas.

2012-12-09 07:57 Žilis_ 
Jau nenoriu, kad snigt ant manęs.Keistai skamba tas snigt.
Žydi gėlės darželiais pasėtos iš saujos mamos,Šis sakinys man pasirodė per ilgas, pagal visą eilėraščio formą. Žodis mamos, aišku Jums svarbus, bet ...rašyčiau gal taip:
Žydi gėlės darželiais iš saujos pasėta
Mamos užmirštoji svirtis
Prie šulinio vėl sugirgždėjo...     
Sakau, gal, bet nereiškia kad brunku, o eilėraštis - dvasingas, tai - puiku

2012-12-09 06:23 Kadagys 
Įdomus siurealizmas

2012-12-09 05:28 Senamadžius 
Nenoriu, kad snigt ant manęs pradėtų.
Nesvarbu, kad gražu.
5.

Užmirštoji
svirtis sugirgždėjo -
yra - jis gi Dievas, kažkur.

2012-12-09 05:04 Daineko 
ypatingai jausmingas tekstas.labai patiko metafora apie sniegą.5 nuo Žemaičio