Gruodis 2012
  teka 08:35
leidžiasi 15:52
ilgumas 07.17

   Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien -7°C / -5°C, debesuota
Rytoj -7°C / -5°C, sniegas

15
ŠEŠTADIENIS
Justas Kristijonas Kristijona Nina Ona Gaudenis Gaudenė

Teismuose kas nepakišo, tas prakišo
Šaulys -  Drakonas - 350 / 50

Ypatos sugrįžimas
 
  Politiniai kaliniai, suklegėję į namelio palėpę, į tuos kelis jos kvadratus, regis, net nepajuto, kaip čia ankštą tarp jos neaukštų lubų ir lentomis iškaltų sienų.  Atrodytų, koks didelis Lukiškių kalėjimas, o kaip ten ankšta žmogui. Čia gi nors šokiams salę taisyk, grok, šok, trepsėk, dūk...
  — Betgi, ponai kalinai. Ką matau. Scena! Salė! - suklega Julius Lisickis, teistas laisvės atėmimu iki gyvos galvos, bet, kaip sakoma, neperšokęs per tvorą nesakyk – op! Pakako vienerių metų, kai jis vėl laisvėje, bet šį sykį jau kartu su Vilniumi. Teistų iki gyvos galvos šioje kalinių  kompanijoje būta daugiau – Julius Kalanta, Stasys Lukaševičius, Pranas Petrauskas, Vincas Sukackas, Juozai Žemaitis ir Pileckas, Vytautas Kasauskas, Povilas Pečiulis, Nikodemas Garla, Petras Čepulis...  Šventiški, gražūs, laimingi, lyg ant eikliausiu žirgų užkelti. Inteligentiški, dvasingi, o pasirodo – visi jie, išskyrus studentą Silvą Blaževičių, tebaigę ar nebaigę pradinį mokslą, kaip ir  mano tėvas, nuteistas kalėti 12 metų.
  — Buvom, vyručiai, kaliniai. Buvom. O dabar jau – ne, —  užšoko ant scenos tėvo bendrapavardis Motiejus, irgi Šklėrių sodžiaus žmogus ir, pražiojęs dainingą gerklę:
 
          Eisim, broleliai,  namo namo, 
          Jaunieji, broleliai, namo namo
 
  — Puiku, dzieduli, puiku. Atrodo dar vieną stebuklą išgirsim, — linksmai sunerimo Vidinis, bet tuoj lyg sudraudė: — Na, ko spoksai? Aš irgi apspengęs, betgi palaukim.
    Ir tuomet išgirdome, kaip į sceną įbildėjo karietą, matėme, kaip aukštai pakeldamas palėpės lubas, ant užpakaliniu kojų piestu atsistojo žirgas ir per visus Balsius, per jų sodus, per Verkių parką nužvinga jo yhahahaaaa! Taip kartą, taip kitą kartą. Atsidarė karietos durys, o pro jas išėjo seniai regėtas ponas Ypata. Nusiėmė nuo galvos anksčiau nematytą skrybėlę, žemai lenkėsi į visas keturias puses, o paskui, dėdamasis ją ant galvos, tarė:
  — Vaidinimas, ponai, prasideda. Bet ne tik vaidinimas. Su juo teisybė taip pat. Su savo autoriais, mūsų gyvenimais. Ir net kryžiais  taip pat  savo.
  Ypata iškėlė rankas, pavaizduodamas savimi kryžių ir palenkęs galvą Nukryžiuotojo pozoje beveik šnabždančiu balsu: — Nukelkite nuo kryžiaus mane, ponai, — bet tuoj atsitiesė ir taip: — Atsiprašau, jūs jau tai  padarėte, bet dėl to, deja, kryžiai neišnyksta. Jie visuomet laukiantys. Net ir to paties Kristaus, jo Tėvo ar Šventosios Dvasios. Ko tyli, senasis muškietininke, —  nelaukai parodydamas į mane, paklausė Ypata:  — Ė, ar tik nemanei, kad Ypata  jau nepasirodys?
  — Argi tai būtų nuodėmė, ponas Ypata?
  — Pabūsim dar, pagyvensim, bičiuli. Savimi išgyventas laikas visuomet turtingesnis. Net jeigu jis sutalpintas vienoje dienoje. Bet ša, Pranuci, dar mudviem paplepėti nėra kada.
  Atidarė karietos duris ir iš jos liūdnai šypsodamasi išėjo Harker.
  — Ir tai yra vaidinimas? — aiktelėjo Vidinis.
  — Dzieduli, dėde Vidini, dabar vadinkite mane Sigita. O Harker?  Nebent tik tuomet, jeigu jos labai reikėtų atminčiai. 
  — Sigita, — žioptelėjau, tačiau Sigita jau pakibo ant kaklo: — Ačiū, dzieduli. Ir netiesa, kai sakoma, jog mirusiems skauda, kai juos atsimena. Tai nesąmonė. Net ir jų kapų vietoje kryžiai, jog primintų, kad esame  šalia, ar kažkur, kad laiminame, mylime, padedame būti, kad atsimintume ir kitiems pareikštume, kuo esame. Sako, alyvmedžių giraitę sėjai?
  — Kartu su Medžiu. O sėklos parūpino teta Santa. Taigi vienuolė, — klupinėjau, negebėdamas sklandžiau sudėlioti žodžių ir sakinių. Atrodė, gebu apkabinti visą dangų, bet baimė, kad apsikabinsiu tik sapną, buvo stipri, budinti, serginti ir todėl vėl suabejodamas tokia  dalia, tariu: — Betgi, Sigita, o jeigu tai vaidinimas, arba jeigu aš sapnuoju?
  — Dvasioje sapnų nebūna.
  Kai šitiek daug neįtikėtinos tikrovės pasireiškia vienu kartu, pasireiškia ūmai, jos nelaukiant, tai net labai akivaizdūs dalykai kažkur išplaukia, išnyksta. Nemačiau, kaip ant  etažerės elektroninėmis švieselėmis nerimauja  Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, kaip nenustygsta trepsėti Vidinis, norėdamas perimti į savo glėbį iš karietos išlipusią viešnią, nejutau, kaip vis dažniau už megztinio timpteli teta Santa. Įvykis užgriuvo kalnu ir dabar reikėjo jį savimi apčiupinėti bent tiek, kad jau pirmame atokvėpyje galėčiau  atitokėti ir suvokti, kad... stop, Palėpės apartamento  pilieti Pranai, Dievas ne tau vienam.
    — Atsikvošėk gi — pasakė Leokadija Marija, bet ir žmonai paklusti nebuvo paprasta. Kažkur skubėdamas netyčia užkliuvau už tetos Santos akių. Gilios, ramios, talpios kaip bažnyčios...
  — Didelis Žmogaus dvasios pasaulis, oi didelis, dzieduli, — ramiai lyg patarnaudama altoriui skambtelėjo varpeliu. 
  — Sakei, teta Santa, kartais pasimeldi už Harker... Atsiprašau, už Sigitą. Tai štai ji. Džiaugiasi, kad alyvmedžių giraitę pasėjome.
  — O taip, mums reikia labai geros scenos, — kažkodėl pirmasis mane išgirdo ponas Ypata. Nuo jo balso įkaitęs kraujas pradėjo aušti- nusišypsojau, kilstelėjau ranką, pamojau
  — O tu ne man, ne  man, o giraitei, alyvmedžių giraitei, senas muškietininke, pamoki, - atsiliepė ponas Ypata rodydamas į dešinės puses scenos gilumą, kur iš po miglos švietėsi į dangų pakildami drumsti debesys  Atrodė, būtent jie sugers užkritusią miglą ant  Santariškiu ligoninės korpusų. Nepažinti neįmanoma ir vietovės, kurioje su V. Medžiu sėjome alyvmedžių  giraitę. Bet iš kur, kaip ji taip greitai išaugusi?
  Vėl braukiu suašarojusias akis, tačiau vaizdelis nesikeičia. „ Betgi ar aš dzin dzin ne šeštoje palatoje“- dzingteli mintis. O  Aukščiausias! kiek čia daug tavęs. Ligi šiol, Dieve,  niekur kitur tiek daug tavęs dar neteko matyti. Ir kodėl aš turėčiau  šalintis, jeigu tai šeštoji, kodėl turėčiau bėgti? Ir kaip miela, kad ir  Ypata  atsiradęs. Pagaliau...
  — Ponai, būkite atidūs ir nesupainiokite šios alyvų giraitės, kurios  nėra, kuri tokia dar bus su Getsemanės sodu, kur kažkada Jėzus vaikštinėjęs, o po paskutines vakarienės buvo suimtas. Tas tiesa, kad Jeruzalė šalia, bet ji ne ta, kuri kažkur Ten. Ši Jeruzalė Vilniuje. Va, tokia alyvmedžių giraitė bus. Tai ne pranašavimai apie pasaulio pabaigą. Tikrovė galingomis šaknimis įsikibusi į žeme, kurioje ir mirti nevalia, kadangi tauta  nedidelė ir išbarstyti ją mirtimi būtų nemenkas  nusikaltimas.
  — Atrodo, kad niekas nepamatėm, kai karietos durys vėl atsidarė ir pro jos išėjo graži, senatvės kaip nendrė vėjuje palenkta moteris. Nepažinti jos negalėjau, bet buvo gera, kad ir Paulina  Valentukevičienė, Šklėrių giedorėlė, irgi  nepatingėjo aplankyti ir, matyt, išgirdusi, kad namelio pastogėje kuriamas dramos teatras, pasiėmė į kelionę bent kelias savo krašto dainas. Iš tėvų, senelių, gal prosenelių laikų. Aš irgi ją pamačiau, tik išgirdęs seniai  girdėtą  jos dainavimą.
         
          Žiūrau  aina klapčiukėliai,                   
          Žvakelį uždegti,
          Vai ir aina vargoninkas
          Ant vargonų graic.

          Vai  ir aiena vargoninkas
          Ant vargonų graiti
          Vai ir eina kunigėlis
          Mumi šliūbo duoc

          Kunigėli tu jaunasai
          Neduok ščyro šliūbo,
          Neišrinko man Dievulis
          Po mano mislalai.
 
    — Vai, dar  vienas žodzis  ir  viskas. Gal kap nors, -atsiduso Paulina  Dar vienas žodzis ir ...

          Neišrinko man Dievulis   
          Po mano mislalai
          Tėvas, motka primokino
          Jaunų pragaišyc.
   
  — Negaliu, negaliu. Giedojau kadu, nu ale sunku jau. 
  Publika sugriaudėjo aplodismentais. Atrodė, kad visi šventieji kartu su Dzievuliu nesibodi daužti delnais. Bet ausyse ramybė, tyla, kūne ir mintyse palaima.
  — A –jai, Pranuci. Žilas kap sniegas... O plikės net daugiau.  A – jai, Pranuci. Gerai, kad atvažiavau pažūrėc. Betgi ir mano Vytulis kap sniegas. Abu vienos nakcies, abu iš tų metelių...
  —  Tėvas gi iš Lukiškių čia,  o aš dar vis iš 2012 metų. Čia taip neretai atsitinka. Sūnus ar dukros jaunesni už tėvus. Neretai vieni kitų nepažįsta. Aš irgi tik iš nuotraukos ir politinių kalinių sąrašo.
  — Ai, ai, Pranuci.
    Ypata nepyko. Protingai, gražiai padėkojo giedorėlei, dar kartą paprašė publikos jai paploti, paskui tęsė anksčiau pradėtą pasakojimą apie Kristaus suėmimą Getsemanės sode, prašydamas neužsimiršti ir skirti pasėtą alyvmedžių giraitę Santariškėse prie  Jeruzalės, nuo ano sodo, atsimenančio Kristų, jo apaštalus ir net ankstesnius laikus.     
  — Nebūkime kuklūs, ponai, atsiminti, kad nors po Alyvų kalną, po jo pašlaitėje esantį Getsemanės sodą  kažkada  vaikštinėjo Jėzus,  tačiau, kaip žinia, tai Judui  nesutrukdė bučiniu išduoti savo mokytoją kryžiaus kančiai—  pasakė Ypata, tačiau jautėsi, kad šitaip tariami jo žodžiai užkliuvo jo burnoje, o ištardamas antrą kartą  skiemenimis ne su truk dė, akimis bėgiojo po palėpės erdvę, kol surado etažerę su ant jos viršaus padėta Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga...
 
2012-12-15 21:15

Pasaulio pabaiga
2.

Pasens, sustos
mūsų laikrodžiai
ir mes, sustosime -
nepratę, prie lietaus
ir lapų, sniego -
krintančios klastos.
Karštis, lietus -
prisotins mūsų širdis
ir visą, Prano sodą, Sodrą -
ledu, sniegu
užklos.

Niekas, Prano
gerų norų nesupranta -
neįmenam užuominų
ir mes. Lašai krinta
į skardinį Prano stogą,
į veršio sprandą,
o žaibai, griaustiniai
į svetimas žemes...

Pas Praną -
pavasario sezonas,
prasidėjo -
o vasara, ruduo
ne užilgo ir žiema ateis
lauks Prano
ne vairuotojo egzaminas
lauks - gėlių
pilnas vazonas,
lauks, ne kapitono,
ne bocmano pratybos -
lauko gėlės - pavirs geležimi
ir galulaukėje lauks -
baltaskąrė žiema
ir naktis, lauks
ir nuskins, naktis
visus, ne laiku
pražydusius -
nuteis, pasmerks,
o Praną, kaip jautį
į aukštą ir žalią žolę
išves rytais.

Lietus, karštis -
prisotins širdis
ir visą, Prano sodą, Sodrą -
ledu, sniegu
užklos.

Gruodis 2012

teka 08:37
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.16

Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien -10°C / -7°C, sniegas
Rytoj -14°C / -10°C, sniegas

17
PIRMADIENIS
Olimpija Mantgailas Drovydė Jolanta

Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros
Šaulys Drakonas 352 / 51

[align=center]Pasvarcyk, antela...[/align]

— Nepyk! Visą kelią apie tave galvojau. O štai atvažiavau ir...  Na, nepyk. Būna, kai pats savimi pasibjauriu, kad užsimirštu. Bet dėl to ši nelaimė nuo manęs neatstoja. Ė, bėda  yra  bėda, —  nuoširdus buvo Ypata, paėmęs nuo  etažerės viršaus kažkada jam priklausiusią, o vėlai man ir Vidiniui padovanotą, kaip jis sakydavęs, Knygą – segtuvą. Arba atbulai.  Dabar ji nebuvo panaši  į aną, tačiau ir anuomet Ypata nujautė  didžias jos veiklos galias, tačiau išvaizda nesirūpino  –  buvo svarbu neįprasti jos sugebėjimai. Šįkart netikėtai jam gražiausią įspūdį padarė jos išvaizda: išraizgyta, išmegzta, išskobta mįslingais raštais, prisagstyta žiburiuojančiais kalneliais, išpaišyta žmonių ir gamtos paveikslais ... Nuotraukos, paveikslai, piešiniai, kad — o viešpatie!, — žiūrėk ir neatsitrauki ir, regis, niekuomet nepavargsi, o sieloje  atsiranda judėjimas, gyvastis, pajauta pulsuojančios didingos kosminės erdvės. Dieve, koks tu neaprėpiamas net ir mažuose daiktuose!
   — Ačiū Jums, ponas Ypata. Jus irgi prisimindavau, bet, regis, ne taip dažnai, kaip mums skiriantis atrodė. O dabar man šventė, sužiburiavo etažerės viršus.
   — Žiūriu ir linksma sielai. Tebūnie ji pas kiekvieną ir tebūnie visuomet šventa. Beje, kaip vadina? kaip šaukia?  kokiu vardu?
   —Įvairiai. Tačiau pastaruoju metu dažniau Šešiasdešimt Septintąja Biblijos knyga.
   —Va kaip! Prisimenu girdėjęs šaukiant Ypatos knyga. Žinau, kad dar pašaukdavo  Gražuole. Dabar tiktas, kad šis vardas pats tas, pats tikriausias. Gražuolė.
   —Kartais pašaukia Elektronine ar Elektronike. Dar Šventoji.  O pasitaiko, kad kaip kadaise jūs šaukdavote  Knyga – segtuvu ar Segtuvu — knyga.
— Taip neįmanoma arba labai buka. Elektroninė  ar Elektronika? Irgi nei vienas, nei du. Šešiasdešimt Septintoji knyga? Sakyčiau, įdomu, bet to nepakanka. Šventoji? Gal. Bet vis  dėlto tebūnie  tavo vardas Gražuolė . Girdi? Dabar ir visada. Dabar ir visada,—kartojo Ypata Gražuolės vardą ir, atsargiai paėmęs nuo etažerės  ant rankų, nunešė į sceną, kur šalia karietos,  persimesdamos vienu kitu žodžiu, stoviniavo teta Santa  ir Harker, taigi Sigita, atsitiktinai užpildžiusios savimi sceną ir tapusios veiksmo dalyvėmis. Dabar  abi it  susitarusio ištiesė rankas pasiimti  gražuolei, bet ši:
   — O ne, mielosios.  O — ne. Man  smagu prisiglausti prie  pono Ypatos. Dar ne taip seniai jis buvo vienintelis  vyras, kuris per nepasižiūrėjimą pasakydavo man  komplimentą. Pavyzdžiui, betgi tu, raganiuke, tik forma panaši į knygą ar į segtuvą...Kas tu? Na, sakyk, kas  tu? Ne ragana  juk, bet  gi ir ne angelas. Arba vėl: jeigu tu, manai, raganiuk, kad žinau, iš kur tu ir kodėl čia tokia, tai esi didžiausia  neišmanėlė, esi anti – alfabetas
   — Betgi nebūk tokia piktavalė. Iš kur galėjau žinoti, kad po tiek metų tu štai kokia! It Dievo akiai skirta. O  kas pasakys, kokia būsi dar po metų kitų?
   Bet dabar į sceną išėjo Vidinis. Neskubus. Susikaupęs. Matyt, jam labai rūpėjo, kad visa tai, kas vyksta, ūmai, staiga neišnyktų, nes vis dėlto, nors darbas nepabaigtas, bet  kažin, ar be jo tylių rūpesčių Pastriekės apartamente būtų tai, kas dabar  yra? Net ir politiniai kaliniai,  ar jie būtų čia atėję iš 1939 metų Lukiškių kalėjimo spalio 9 d. kuomet  jau  ne tik jie laisvi, bet ir Vilnius, o netrukus „Lietuvio kalendoriuje“ bus  parašyta:
[i]VILNIAUS DIENA. 1939m. Lietuva  atgavo 1920 m. lenkų okupuotą Vilnių ir Vilnijos kraštą.“
  Matėsi, kad senukas jaudinasi ir rankos dreba ne tik  nuo senatvės. Ir vis tik jis vaidino patį save — ramų, pasitikintį, tikrą... Regis, dviejų knygelių jo rankose  buvo per daug, todėl vieną pakišo po pažastimi, o kitą kaip altorių laikė savo virpančiose rankose. Atvertė tepasakęs: puslapis 146 ir skaitė:
    Kaime, apie  netikėtą žvėrių, paukščių pasirodymą arti žmonių, sodybų ar namų įvairiausiai šnekama. Va, žiūrėk, čirškavo, siautė diemedžio krūme linksmai, per vasarą, per rudenį gardumynų prisiragavę, įvairiausių  grūdų grūdelių prisilesę žvirbliai. Tik staiga jie lyg  dūmas išgaravo: į žabus sulindo ar į tuščią varnėno inkilą  šmurkštelėjo.,— paskaitė Vidinis  ir paglostęs  knygos  puslapį su nupieštu jame vištvanagiu, pakosėjo į saują , paskui dar į tą pačią saują ir:
   — Girdėjot? Taip, tai jis, Leonardas Grudzinskas. Bet turbūt girdėjote ir kitus apie jį dalykus: kad, girdi, jo nėra.  Esą, mirė. Ir net į datą rodo – gimė 1939 m. gegužės 15 d., mirė 2006 m. sausio 26 d. Nemiela, bet, deja, net ir ant antkapių taip parašyta.
   Suėjusieji į Palėpės (Pastriekės) apartamentą šį mielą žmogų, iš kažkokių tolybių atėjusį gyventi iš nežinai kur Utenos krašte esantį Dumbravos kaimą, žinojo geriau negu tai išgirdo ir Vidinio informacijos. O jis:
   —Jūs  turbūt gerai darote, nesuprasdami, ką noriu pasakyti.  Aš ,beje, irgi nelabai suprantu, ką noriu pasakyti, todėl, mielieji ponios ir ponai, ši  scena tik todėl ir atsiranda, kad mirusių nebūtų. Kad vis  susitikimuose būtume kaip dvasioje.  Nebūtinai, kad  ji šventa. Pajauskime bent tiek, kad turime ją.
Tiek pakalbėjęs Vidinis vėl pakėlė rankose turėtą knygelę. Skaitė, nežvilgterėjęs į ją, skaitė, matyt, taip, kaip tikėjosi, kad ir po dešimt, ir po daugiau metų, jus skaitysime kaip kad  jis skaitė:
   O vienas žvirblis, pats  jauniausias, su gražia  šokoladinės  spalvos kepuraite į priemenę pro atviras  trobos  duris  įnėrė — ant aukšto užskrido. Iš ten – vėl žemyn, į priemenę, iš priemenės – į seklyčią. Tupi ant  senovinio  paveikslo  kampe, kol jo kas ,nors iš namiškių nepamato, neatveria lango ir į lauką neišleidžia. Pamanykit, didelis  nuotyki!
   — Taip, čia Leonardas Grudzinskas. Ir iš tikrųjų, pamanykim,  ar tai  didelis nuotykis. Ir gal kartu apie tai: ar tai didelis nuotykis,  kad kažkokioje palėpėje  atsiranda  dramos teatras? — beveik sau pakuždėjo Vidinis ir bemaž jau  akimis nematydamas, ausimis negirdėdamas, sakė;
    ...,nežinau, nežianau, kodėl pasinorėjo tau  pasakyti būtent tai, ką dabar išgirsi:.
   ...) ėjo gatve.  Ji ėjo.  Gatve ėjo. Viena. Ir nešė savo lemtį. Vėjas plaikstė juodą abitą. Sunešioti sandalai iki kraujo trynė kojas. Ji nejautė to skausmo kojose, nejautė šiurkščios aprangos nutrintų žaizdų.
   Moteris laikė rankoje ugnį — savo sielą, dalino ją, kad būtų šviesiau. Žinojo, kad nėra šventoji, suprato, kad tik ugnį ir tegali duoti kaip dovaną, todėl ir dalino ją . Ėjo, neskubėdama ėjo....
Ant rankos kabėjo kraujo raudonumo karolių vėrinys. Kiekvienas karoliukas - jos gyvenimo dalis. Dabar ji įvėrė dar vieną karoliuką Kraujo raudonumo karoliuką...[/i]?
... Tyli Vidinis.  Nemoka pamąstyti Pranucis. Bet savo supratimuose, savo sieloje  ateinu į toki pamatymą.
[biAš[/b]:

Ilgiau negu maniau,
Bet atkakliai vis laukiau
Ir suvokiu galop,
Kad ir poezijoj kaip pasakose būna –
Jau daug dienų tavo  eilėraštį skaitau,
O pasilieka kaip ore pakibusi neįveikta tvirtovė –
Ne lyg  iš debesies, ar net vaivorykštės spalvų,
Bet siela alkana ir siunčia žinią
Dar kartą paskaityt  „Atsiprašau“.

Vėl išgirstu, kaip stingstu nežinioj,
Vis nesuprasdamas,kam šito reikia? –
Išėjo Harker, Dievas priėmė  į dangų,
Anapilis nudžiugęs, kad poetė
Bet iš tiesų – ATSIPRAŠAU!
Antai, jinai po žolę vaikščioja ir gieda,
Pati pavirtus žolele:

Harker:
– Šok, jei skauda

Aš:
Griežiu kaip girnomis dantim –
Nejau manai, kad šokt nemoku?
Jeigu ne taip gerai, kaip tu
Vis tiek ateik...
Tavo jaunystėje buvau prieš daugel metų,
Tačiau  prašau –
Paduoki ranką,
Pašoksiu, kaip tada...

Harker:
- Eik, jei griūni

Aš
Griūnu?
Atleisk. Jau pasitaiko,
Bet niekuomet nebuvo taip, jei kito akys mato.
Užmiršk ir niekuomet daugiau neatsimink.
Manyk – vaidenosi.
Duok ranką ir... bėgte iš ten,
Kur griūvantį mane matei.

Taškenas Trakų ežerai
Ir džiūgauja  jaunystė negalvodama,
Kad ji neamžina.
O būna, -ir liga
Kaip pašinas į kūną lig širdies įauga.

Harker:
- Jei matai, geriau apak!

Aš;
Nematau.
O gal tik sugebu nepasakyti
Ir nežinoti, kad ir ryt  kitaip nebūsią...
Pailsėk, žolele,
Nelengviausioje žmogaus  lemtyj.
Ligi šiol maniau, kad tu eilėraštį  kuri:

„tylą buką savo juoku
tartum deglu tu uždek“

Štai kodėl  abudu šokam,
Štai kodėl išėjome į kelią,
Kai atrodo, reikia griūti...
Noris, žmonės, pasakyti jums –
Gera su gražiais ir mums gražiems pabūti.

Harker:
eik atgal, nors reik į priekį

Aš;
Žinoma, atgal, atgal...
Lig motinos krūtų, jų pieno,
Lig lopšio,
Paniekinę senas tiesas ir netgi tą –
Į šitą upę neįbrisi antrąkart.

Harker:
jei springsti
žodžius nuryk,
pastovėk, jei trokšti bėgti.

Aš;
Nespringstu, nuryt nereikia,
Bet dabar sustojus, paklausyki ir manęs –
Kai ne tau žvakutė dega,
Tai eilėraštį, parašiusį Tave,
Po velnių, pati skaityk!

Harker:
verk, sapnuok,
paleisk pavėjui
tas eiles, kurios pasmaugs...
tegu sau ramiai
parėjęs
iš dienos
jų nesulauks.

Gruodis 2012
   teka 08:39
leidžiasi 15:53
ilgumas 07.14

   Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena

Šiandien -15°C / -12°C, debesuota
Rytoj -16°C / -15°C, debesuota

20
KETVIRTADIENIS
Dominykas Daugardas Gražvilė Teofilis

Balsas iš burnos kaip žvirblis iš tarbos - išskrido, nepagausi
Šaulys -  Drakonas - 355 / 51

Gruodis 2012
  teka 08:40
leidžiasi 15:54
ilgumas 07.14

   Priešpilnis
8 mėnulio diena

Šiandien -19°C / -14°C, debesuota
Rytoj -17°C / -13°C, sniegas

21
PENKTADIENIS
Norgaudė Girenė Tomas

Žiemos saulėgrįža, Elnio devyniaragio šventė
Sava duona gardesnė už svetimus pyragus

Šaulys - Drakonas - 356 / 51

Pranas
Dovana visiems

  Ypatos dar vis buvo daugiau negu reikėjo. Suprantu, kad sviestu košės nepagadinsi, bet kuomet jis jau pats darosi sviestuotas, tai — ar reikia? Atvažiavo, žvilgtelėjo, pamatė, nusišypsojo, palaimino, padarė gerą darbą, atbildinęs karieta Sigitą (Harker) su mano gimto Šklėrių sodžiaus giedorėle Paulina Valentukevičiene. O ne!, taip kalbėdamas nemanau menkinti pono Ypatos nuopelnus dvasios pasireiškimuose. Būtų neteisinga manyti, kad be jo paramos atsiranda palėpėse tokios scenos kaip ši ar dvasios bažnyčios. Netgi traktatai, parašyti juodu ant balto ir pasirašyti tokių gerbiamų autorių, kaip, pavyzdžiui, Sacred Flame ar Le Hawk irgi neretai atsiranda ne be pono Ypatos įtaigų. Būna, kad jis net patingi apie tai jiems pašnabždėti, bet tai jo prigimtinė teisė būti tartum pasiuntiniu tarp dangaus ir žemės, ir jam nereikia karietų, kad galėtų sąžiningai atlikti savo pareigą. Tačiau yra ir kita pusė — argi neakivaizdu, kad ponas Ypata neteko žado pamatęs, kaip gražiai pasikeitė, ištobulėjo kažkada jo vadinta Segtuvas – knyga, arba Knyga – segtuvas. Argi neakivaizdu, kad neršdamas po jo inspektuojamas erdves, nepasikuklina pasisvaidyti mintimis, kurios tik tiek jam priklauso, jog įsitikinęs, kad be jo įtaigų jos nepasirodytų kitų galvose. Argi neakivaizdu, kad šit ir dabar, dairydamasis po palėpę, elgiasi taip, kad sudarytų įspūdį, jog viskas, kas čia yra išvargta, iškentėta, atsiradę tik todėl, kad yra jis, ponas Ypata. Toks „savęs pasiaukštinimo“  virusas nemenkai įsiėdęs į jo dvasią, kad būna, jog ir man  su Vidiniu nesinori Ypatai palinkėti nei stipresnės sveikatos, nei geresnės sėkmės. Ir net atvirkščiai — norisi, kad kuo greičiau kokios nors savaitės penktadienis būtų pažymėtas mėnesio 13 d., kuomet jai priartėjant ne kuriems žmonėms atsiranda baimės priepuoliai. Lig šiol nesu tikras, ar teisingai šią ligą įvardijau literatūriniuose tekstuose, bet parašęs vieną kartą paraskvidekatriofobija, manau, kad visų buvau suprastas apie ką ji. O atsitiko tai dar 2008 metais apie birželio vidurį, kai artėjant 13 d. su jos penktadieniu, Ypata laukė ligos priepuolio manydamas, kad šį kartą jam nepavys išsisukti iš mirties glėbio ir ryžosi Knygą — segtuvą padovanoti Vidiniui ir man kaip atminties ženklą apie keliones karieta, kurios vežėju tuomet buvau. O kai dabar paklausiau šią mūsų dovaną, ar ji atsimenanti, kiek laiko kai mes kartu, tai tarė:
  — Dzieduli, pamiršai, kad ne tuo adresu klausi. Užsimiršai, dzieduli. Pakelk mane prie savo ausies ir aš tau kai ką pakuždėsiu.
  Pakėliau. Ir iš tiesų girdžiu save patį anuomet paklausiant Vidinio:
  — Ką? Ar Knyga — segtuvas Ypatos atsisveikinimo su mumis dovana?
  O Vidinis nedvejodamas kaip anuomet, girdžiu, atsako:
    — Bet kokiu atveju — taip! Numirtų, neduok Dieve, pritrenktas  paraskvidekatriofobijos Ypata — reikės degti žvakę atsisveikinant. Nenumirs — irgi reikės atsisveikinti, nors tokiu atveju be žvakės. Be atsisveikinimo neįmanoma, nes mudviems karietos laikas jau baigiasi, Pranuci.
  — Ar reikia daugiau? — paklausė Biblijos knyga.
  — Ne, tikrai ne. Bet man smagu dabar stebėti, kaip jis myžčioja, nemokėdamas patikėti, kad tu esi ta pati.
  — Būna, kai myžčiojama ir dėl to, kad pūslę skauda. Bet negi manai, kad aš ta pati? Negi, dzieduli? Jeigu taip, tai ar negeriau, jeigu mane — ant priekalo ir peržegnotumei kūju? — negera kalba pasišiaušė pašnekovė.
  — Irgi  mat! Bijok žodį pasakyti ne taip. Iš kur tokios ambicijos?
  — O su Ypata šnektelėjome truputį ir apie mano praeitį. Manau, kad dar jis ieškos progos pratęsti pašnekesį. Bet pasiklausyk, kad žinotum. Tik žinok, kad aš šnabždėsiu.
  Vėl kaip anksčiau pakėliau Šešiasdešimt Septintąją arčiau ausies:
  — O tu bent nuspėji, kokią tau dovaną atvežiau? — girdėjau jos klausiant Ypatą.
  — Rankų ar kojų tikriausiai — ne. Nors atrodo, kad genetikai žuviai pritaisė kojas, kad galėtų išlipti iš vandens į sausumą, —  atsišaukė Šešiasdešimt Septintoji, o truputį užtrukusi, tęsė: — Kažkodėl kažkieno sumanyta, kad man lemta gyventi arba kosmose, kur ir akmuo moka skristi, taigi judėti, arba būnant ant etažerės dūlėti, rūdyti, o, vadinasi, irgi gyventi kaip akmenėliui, negebant pajudėti.
  — Čia ne mano išmanymas. Ne mano. Visuomet skaudėdavo net pamanius, kad tokį protą reikia nešioti kažkieno kito rankomis. Bet vis tiek  neįsivaizdavau, kad tokia galėtum būti, kokia dabar esi — žiburiuojanti, gyva, nuostabi. Gera tokią ant rankų palaikyti, panešioti. Labai gera. Na, bet spėk, kokią dovaną  tau atvežiau?
  — Didžiausią dovaną, regis, pati išsiugdžiau. Dabar dar tetai Santa padeda. Gal jums, pone Ypata,  neįtikėtina, tačiau jau išmokau mylėti. Nemanau, kad bet kokia kita dovana galėtų pranokti šitą jausmą. Smagu, kad  po truputį atsiranda ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, pavydas ar pyktis. Man nesmagu, kad taip ilgai užtrukote, manęs neatsiminęs.
  — Man irgi nesmagu, kad taip atsitiko. O vienuolė — tai Santa? — girdžiu, kaip po pauzės klausia Ypata. — Nemaniau, kad tokia dievobaiminga, kad įaugs į abitą,  o prašau — ir tave išmokiusi Dievą mylėti.
  — Dievą? Ponas Ypata, apie kokį dievą kalbi? Mano dievas gyvena miške. Jis — sparnuotis ir todėl, suprantama, kad po dangų tenka skraidyti.  Vadiname jį Goliu. Bet aš tau kaip beveik per išpažintį...
— Beveik? — pasigirdo Ypatos balse nepasitenkinimo gaidelė: - Sakai, beveik.
  — Moteris gi. Lemtis daro mane Moterimi. Bet mudvi su teta Santa nusprendėme būti laisvos. Atsikratyti Adomo šonkaulio prigimties. Ir smagu man, kad ji manimi pasitiki. Dabar  jau esu nėščia net tik  dziedulio ar Vidinio makulatūra, bet ir tetos Santos raštais. Ar žinai, kaip... —  tarė ir staiga užkimo Biblijos knyga, suvokusi, kad gal apie makulatūrą nereikėjo taip tiesiai — šviesiai į mano ausį, bet žodis kaip žvirblis, išskrido ir nesusigrąžinsi, nors dar buvo pabandyta pasiteisinti: — Aš netyčia taip Ypatai apie makulatūrą, dzieduli. Tikrai netyčia, bet svarbu, kad ir taip sakydama nepamelavau.
  — Geri, gera.  Aš ir pats žinau, kad nepamelavai, bet tęsk, jeigu manai, kad verta išgirsti. Nors man jau užtenka. Nedaug ir tegirdžiu, ką dabar sakai, nes ausyse vis ūžauja: rankos — kojos, kojos — rankos. Net neįsivaizduoji, kaip suskaudo, tačiau dar bjauriau, kad niekuomet apie tai negalvojau. Atrodė, esi knyga ir... argi tai bloga? Seniai, dar XV amžiaus viduryje pirmą kartą ji išspausdinta. Ir ar kas kada pasakė, kad tai bloga? Nors be rankų, nors be kojų. Juolab, kad tai iš tikrųjų buvo Biblija.
  — Ateis laikas ir aš žinau, kad niekam nebus paslaptis, jog kaip būtybė vystausi linkme Moters., Todėl suprantama, kad su teta Santa esu artimesnė. Beje, ar žinai, kaip vadinasi jos didžioji knyga?
  — Pasakei, „didžioji knyga“. Tu apie „Užrakintos moters svajas“?
  — Nepamanyk, kad iš jos knygos perskaitysiu nors vieną žodelį, bet juk suprantama, kad ji todėl ir  knyga, kad  būtų atversta. Kaip, kokiais būdais tai bus padaryta, manau, kad netrukus pamatysime,  tačiau kai kurias „Užrakintos  moters svajų“ nuobiras spaudoje galima jau dabar surasti. Bet tai nuobiros. Ot, gaudyk, dzieduli, —pasakė ir jau į ausi suskambo tetos Santos sakomi žodžiai: 
 
  Norisi pasakyti kažką TOKIO, nuo ko būtų šviesiau. Aplink šviesiau ir sieloje. Norisi atnešti pasitikėjimą, naują viltį ir jėgų. Stiprybės nenustoti tikėti, kad viskas bus gerai. Norisi nušluostyti nenuriedėjusias ašaras, ir priglausti netartus žodžius. Norisi, tarsi kalėdines lemputes, įžiebti akyse džiaugsmą, šypsenas...    Ne, ne sau to noriu. Noriu kitiems. Tik, ar galiu duoti tai, ko neturiu pati? O gal vis tik galiu? Gal galiu?
 
  — Iš knygos paskaitė? — pasiteiravau.
  — Sakau, kad šis bei tas pasirodė spaudoje. Nagi dar, dzieduli, gaudyk.
  Ir vėl į ausį išgirdau tetą Santą:

  Nori pažinti mane? Rask kelią į mano Salą. Jos nėra nei viename žemėlapyje. Nėra nei vieno kelio vedančio ten.
  Nori suprasti mane? Surask save mano Saloj, sielos kertėj, kuri nepasiekiama. Taške, kur nugrimztam patys į save. Kur būnam savimi, kur niekas nežino kelio. Rask tokią savo Salą savyje ir suprasi, kad ne visada reikia būti suprastam iki galo.
  Leisk kitiems tavęs nepažinoti, kad jiems būtų saldus ieškojimo ir atradimo skonis. Leisk kitiems bent akimirkai tapti Kolumbais...

  — Taip ir nepasakė, kokią  dovaną  atvežęs tau Ypata? — netikėtai panoro negirdėti tai, ką girdžiu.
  — Pasakė, bet supratau, kad man jis neturėjo specialios dovanos, todėl parodė į tą, kuri visiems  mums. Ir jos dabar laukiu. Kai tik pasireikš, nemanau, kad  kas nors  jos nepriimtų. Visi laukia Pasaulio, pabaigos, o  čia... Ai, nesinori išsiplepėti, juolab, kad nedaug  beliko laukti. O kai tokios kalbos mudu užgriuvo, nespėji apsidairyti, kai, žiū, jau esi atėjęs, kur reikia.
  Mudu dar užtrukome, kaip supratau, nekrisdami į akis kam nors, nes dairytis  buvo kur ir be mudviejų, tačiau  atėjo laikas, kuomet Šešiasdešimt Septintoji ištarė, kad jau reikia atsiimti dovanas ir pradėjo skaičiuoti: trys, du, vienas...
  Pradžioje pasigirdo, kad  kažkur iš toli toli atvinguriuoja muzika ir...  Ar tik ne Paulinos daina? Paulinos Valentukevičienė. Anot pravardės —- Karzų Paulinos.
              Vai tu rugeli, tu žiemkentėli!
              Tu nebijojai šiauraus vėjelio,
              Tik tu pabūgai plieno dalgelio…
  Ir tuomet atsidarė karietos duris, o iš tarpdurio galingai nuaidėjo:  AŪŪŪŪŪ! AŪŪŪ!
  Staugė vilkas. Gedimino?
  O ten, kur gyvenama pagal Grigaliaus XIII kalendorių, jo lapelį atvertė gruodžio 21d., pranašaujantį pasaulio pabaigą.
2012-12-21 06:18

Gruodis 2012
  teka 08:41
leidžiasi 15:55
ilgumas 07.14

   Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien -17°C / -13°C, debesuota
Rytoj -17°C / -8°C, sniegas

23
SEKMADIENIS[/color]
Viktorija Mina Vilbutas Veliuona

Geriau dorai mirti, negu nedorai gyventi
Ožiaragis - Drakonas -358 / 51

Eil. pakuždėti sau (XXXVIII)

Nerašyk už mane.
Aš dar pats sugebėsiu.
Parašyti dar vis nesunku.
Sunkiau į duris ar į langą pabelsti
Ir skaičiuoti žingsnius:
A tei nu.

Šventa būna, kai žodis it nuodas,
Prisilietęs apdegina lūpas ugnim
Nerašyk už mane...
Senis dar neužmiršo bučiuotis,
Kelyje vėl stuksena lazda —
A tei nu.

2012-12-23 07:34:19
Pelėda

++++++************************************

Gruodis 2012
  teka 08:41
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.15

   Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

Šiandien -17°C / -1°C, Šlapdriba
Rytoj -1°C / 3°C, debesuota

24
PIRMADIENIS
Adelė Adomas Ieva Irmina Girstautas Minvydė Irma

Šv. Kūčios

Savam krašte ir tvoros žydi
Ožiaragis - Drakonas - 359 / 52

Eil. pakuždėti sau (XXXVIII)
                          agricolai

Bičiuli mielas, argi aš ne tas,
Kuris, apvaikščiojęs pasaulį visą,
Dar reikalingas, jei esu,
Jeigu nors mintyse gebu
Ir po mirties vėl prisikelti.
Taigi nepaisant, kad žmogus,
Bet dar bent truputį... ir dievas.
Ir man lig ašaros svarbu
Ir tau į ausį pakuždėti, mielas,
Kai jau neliko to, ko būta daug — Žmogaus,
Tegu išlieka nors mažai— bent  Dievas.

Aš nesakiau, kad juo turėčiau būti vienas.

*****************************

Gruodis 2012
  teka 08:42
leidžiasi 15:56
ilgumas 07.14

   Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 4°C, debesuota
Rytoj 2°C / 4°C, debesuota

25
ANTRADIENIS
Anastazija Gražvydas Sanrimė Eugenija Nastė Genė
[align=center]Kalėdos
Teisybę pasauly surasi, kaip po žeme užsikasi
Ožiaragis -  Drakonas - 360 / 52
[/align]

Eil. pakuždėti sau (XXXIX)
Galbūt kas manote,
Jog man poezija,
Kad kojom kuo lengviau
O sielai — kuo geriau?
Kad į save įeičiau kaip į dangų?
O ne! tai ne tiesa —
Ji man dažiau,
Kaip skaudanti dalia žmogaus,
Kurį nedaug kas tesupranta,
Tik aikčioja išgirdę, kad kažkas ne taip
Ir užverčia kaip poterėlį  amen.

Tačiau ir šitaip užverstas
Žilau ir pražilau,
Ištrynęs net spalvas akių.
O ten, už jūrų— marių ir toliau
Jaunystė  džiūgauja,
Kad iki šiol pas ją namo einu –
Ne už mir šau...
2012-12-25 06:37

**********************************************************************************

Gruodis 2012

teka 08:42
leidžiasi 15:57
ilgumas 07.15

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

Šiandien 2°C / 4°C, debesuota
Rytoj 1°C / 2°C, Šlapdriba

26
TREČIADIENIS
Steponas Gaudilė Gindvilė Gaudvilas

Kalėdos (antra diena)
Šv. Steponas

Be tvarkos gyvensi - ne laiku pasensi

Ožiaragis Drakonas 361 / 52

Eil. pakuždėti sau (XLI)

Supa motina mažą.
Krankia varnas ant stogo.
Karas!

Vakar karas.
Šiandien karas.
Karas rytoj.

Tiek daug metų praėjo,
O lig šiandien kariaujam
Su Žmogum,
Su Dievu,
Su Savim.

Sako, rankas reikia plauti.
Pavalyti dantis, kol yra.
Reikia, sako, į kalną palipti,
Kad pasaulį matytum toli.

O nuo stogo
Neskrenda varnas.
Krankia juodas
Į veidą,
Į širdį,
Į sielą.

Nemanykit, kad toks besarmatis.
Nežinau, ką kalbu.
Plunksną numeta varnas,
O krenta dangus.

Sunku žolei pakelti gyvybę.
Pelenai supustyti į trąšą.
Supa motina mažą,
Supa amžiną karą
Su Žmogum,
Su Dievu,
Su Savim.