Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta

Rugsėjis 2012
  teka 06:40
leidžiasi 19:52
ilgumas 13.12

   Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 15°C, mažai debesuota
Rytoj 6°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais

9
SEKMADIENIS
Serapina Sergijus Argintas Ramutė Sonata

Tarptautinė grožio diena pasveikink
Testuotojų diena
Mergelė -   Drakonas -  253 / 36

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

2. Susitikimas  su Frydrichu

  Kalnai dainavo. Patys  sau. Be dirigento.
  — O tu? Ko tu tyli? Dainuokim ,— girdžiu ir suprantu, kad tai sakoma man.
  — Argi negirdi? Valyk ausis, jeigu taip,— smagiai atsiliepiau ir net persistengdamas:

Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelės,
Tai graži mano mergelė.
   
   — Dabar girdžiu. Kai gerai dainuoji, kaip negirdėsi. Ir ausų nereikia valyti, — sustojo priešais nukarusiais ūsais žmogus. Gorkis? Maksimas Gorkis? O gal Čiurlionis? Mikalojus Konstantinas Čiurlionis? — bėgioja po galvą, bet klysti nereikėjo. Tai buvo ne jie, bet įdomu, kad savo panašumu žmogaus veidas nemenkai  priminė lietuvių visuomenėje žinomas personas.
   — Sakei, kad nepažįsti Nyčės. Tai ko šitaip  spoksai į mane?
   — Tu čia, Frydrichai? Bet iš tikrųjų, kodėl  klausiu? Aišku gi, kad Frydrichas.
   — Suprantama, kad ne Marija Aušrinė Pavilionienė.
   Dar skvarbiau įsižiūrėjau į Frydricho Nyčės  veidą:
   — Taip, ne Marija, bet patikėk, kad nemenkai panašus į ją. Net gerokai panašesnis, negu, sakysime,  į Leonidą Donskį , Lauryną Ivinskį ar, pavyzdžiui, į bernardiną  Andrių Navicką..
   — Ha – ha - ha, - nusijuokė jaunu, gyvu juoku Frydrichas Nyčė ir šiurpuliukai skruzdėlynu pabėgiojo po odą. Bet kažkodėl  buvo gera. Matyt,  jau nuojauta žinojo, kad nors šis susitikimas  kalnuose pirmas, bet toks, kuris žada  gerą pabaiga ir abiems mums yra reikšmingas. Bet man jau dabar įdomu pabandyti suvokti, kad  nepaisant, nori kas to ar nenori savo išvaizda panašėja į Frydrichą, o jų labai daug. Ir šis,  atrodytų,  neginčytinas reiškinys, parodo į kitus, sunkiau suprantamus reiškinius, kurių  nepačiuopsi  regėjimu. Ar kas gali pasakyti, kiek panašių į Nyčę ir jo sūnų Zaratustra yra savo dvasia? Į save nerodau, nes tai nesvarbu, kadangi jau prisipažinęs savo Mūzai.
   — Jūs turite puikų sūnų. Jo vardas Zaratustra. Nežinau kur, kokomis aplinkybėmis ir kada jį esu  sutikęs, bet, patikėkite, Frydrichai, tai mano, Prano, o kitaip Pranucio pagiedota:

O Zaratustra šitaip sakė:
„Mūs žemė turi odą,
O joje – ligų daugybę...
Viena iš  jų „ žmogus  vadinas“

  — Pagiedojai  mano  sūnaus  žodžius, Pranuci. Ačiū. Bet ten yra ir tavo. Paklausyk ir pataisyk, jeigu suklysiu, - atsiliepė Frydrichas ir, net atsikvėpti nespėjęs, išgirdau:

„Pažiūrėjau aš į Žmogų —
Pirmiau  į Adolfą,
Paskui jau į save...
— O Zaratustra, tarki žodį.
Ar ne keistai atrodo šį liga,
Įkritusi į žemės odą?
Nekvailas  juk ir suprantu:
Jau aplenkiau Adolfą ir visus
Mirties  turėtojus,
Kurie bent kiek anksčiau, nei aš...
 
   Kalnai nustojo dainavę, matyt, tikėdamiesi išgirsti poezijos, bet jos neišgirdę, vis dėlto jautė, kad ir toks plikas kalbėjimas ne šiaip sau ar patingėjus surasti poetiškesnes tarsenas. Atrodė, kad dėl poezijos stokos eilėraštyje nesielvartauja ir  Frydrichas, tik išriestos į klaustuką  jo ausys it kilstelėjo, norėdamos  geriau įsiklausyti į kalbėjimus kalnuose. O jis pats taip pasakė:
— Toje pusėje, iš kur ateini, jau seniai spygauja. Nuo tos dienos, kai tik išdejavau ne va šį eilėraštį. Girdi? Tai vis tas pats per tą patį. Manau ne todėl , kad savo išvaizda panašėtų į mane ar mano sūnų Zaratustrą.
— Ne, išvaizda  lyg ir nepanaši. Net ir į mane — ne. Kalbu čia taip todėl, kad, regisi, ją pažįstu, nors... nors ką gali žinot. Suklysti žmogui labai paprasta, net nebūnat kalnuose. Ir vis dėlto man kone įsitikinęs, kad būtent jai rašiau. Dar Tada, kai sijonas  buvo aukščiau, negu aukščiausi kalnai..

Ilgai maniau,
Kad nieko neturėsiu
O štai dabar ir Jogava
Tavo eilėraščiais džiaugsmingai klega.

Ar verta girtis, kad gražus?
Klajūnai visuomet  juk gražūs
Štai jos sijonas, o ir aš,
Ant klosčių posmais pasirašęs.

Kodėl taip?
Patikėkit: nežinau
Net nežinau, kiek klosčių sijone.
Norėčiau, kad jų būtų kuo daugiau,
Kad pasislėpt galėtume jose.
O kaip iš tikro bus, 
Tai reikia, ponai, dar palaukti
Bet parašais  eilėraščių tikiu—
Ant klosčių jos sijono neišbluks.

  Frydricho atsiliepiant ilgai laukti neprireikė. Nespėjau dar  lūpų nusišluostyti, kai jis:
   — Ak, va kodėl tu taip užbliovei:
Tai saldžios uogelės,
Tai saldžios uogelė,
Tai graži mano mergelė,
Ir net nepajaučiau, kaip mūsų rankos  stipriai  susiliejo delnais.
   — Neklyk, moterie. Aš nemoku tikėti, kad tai tu,— nenorėdamas tokiu dėmesiu trukdyti Nyčės, jau  ištariau mintyse, bet klyksmas ritosi kalnais toli toli: Marazmus šneki, Pranai. Švarink sielą, švytės ir artimas tavo. Lyg musė prieš mirtį zyzi... Atleisk, jei kas. Bet tu gi rašai tam „parazitui“, tai ką jį gero gali pamokyti, a?
   Mačiau, kai Frydricho ausys nusileido žemyn, ant  lūpų nušvito šypsena. Uždėjo nelengvą ranką ant peties ir, taręs: eime, Pranuci, bet taip, kad kalnai  skambėtų, ir netrukus suskambome juose ir mudu abudu:

Jis:      Tau, sijone, tau sijone,
           Šimtas dešimt klosčių
Aš:      Man, sijone, man sijone
           Šimtas dešimt uostų.

Jis:      Tau, sijone, tau, sijone,
           Paplevent Paryžium
Aš:      Man, sijone, man, sijone,
            Nežinot, ar grįšiu

Jis:     Tau, sijone, tau, sijone
          Meldžiasi daug vyrų
Aš:     Man, sijone, man, sijone
          Reik užmiršt, kad  myliu...

— Nebijokime būti, Pranuci, kvailiais. Kai tik  turiu galimybę išeiti į kalnus, visuomet ieškau taip vadinamų durnių. O, kiek daug įdomaus proto juose nukankinta! Vežimais neišvežti.
— Manau, kad tau šiandien pasisekė kaip niekad anksčiau, Frydrichai.             
 
   „Tau, senjora, tau, senjora...“—
ataidėjo iš kalnų, nes kažkam, matyt, sijoną prireikė pasilikti sau.

Отредактировано Pranas (2012-09-11 00:14:18)

Auga vaikai, auga ir bėdos

2012
  teka 06:43
leidžiasi 19:47
ilgumas 13.04

   Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais

11
ANTRADIENIS
Hiacintas Jacintas Augantas Gytautė Helga Jackus Gytė
Mergelė -  Drakonas - 255 / 37

**************************

Iš Susirašinėjimų:

Pelėda Parašė komentarų: 2255 2012-09-11 00:19:46 
Skaičiau, bet pakelyje sustojau, supratęs, kad tiek daug iš karto man jau neapažioti.
Atsiminiau, kaip galima suvalgyti dramblį.
Taigi, po truputį. po kąsnelį.

Ražas
2012-09-11 05:28:43 - [Trinti] - [Atsakyti]
Pranuci, meilė didesnė už dramblį, didesnė už kalnus („mano meilė plati kaip žvaigždynai, kaip žydėjimas lauko gėlių“— trumpai ir aiškiai aklasis A. Jonynas). Bet suvalgyti įmanoma, pakanka tik penkių raidžių — ženklų, bet net palikus čia ir dabar, išėjus į amžinąsias lankas, ji pasilieka kaip daimonas, gražiai aprašė ją Afroditės gimtadienio šventėje: jo (daimono) niekas nemyli, o jis myli visus...Jaučiu, neišprakaituosi Tu savo kalnų (kokie kalnai be meilės), o ir aš savo bedievio maldų...
galime pritrūkti, nors jo niekada nestinga...ir, tiesą sakant, jo mums nebereikės...
Prastai jaučiuosi, sekmadienį, ratuotas „mersu“ išvažiavau į netoliese esantį skverelį, ilgokai pasilepinau po beržais, o kiek daug auksinukų byra, paglamonėjau klevo liemenį, priglaudžiau delną prie ąžuoliuko, pasigrožėjau šermukšniu, lepūnėliu tapau, kambariniu kaktusu, peršalau, sakau savo brangiajai: kojoms šalta, sušalau, - o ji, - matai vidurvasarį kojas žmogus nušalo, mąstau, po klebonišką su pipiriukais ir puodelis liepžiedžių arbatos visai tiktų, kaip Tu manai, Dzieduli? — pirštai norėjo išbildenti Dzievuli, beje, tiktų, juk taip Šklėriuose šaukiamas...

Aš:
Pirmas dalykas, tai noriu tau, mielsa Algirdai, pasakyti: Laikykimės, brolau. Kitaip neišeina. O šitą mes galime padaryti. Regis, atsiranda  karieta, jeigu tai ne iliuzija, tai nebus  sunku ir tave  pavežioti po kalnus Tai, beje, ne tik  dėl tavęs, tavo malonumų ir naudos, o  ir  dėl savęs ir tos kompanijos kalnuose naudos, pagaliau ir dėl pačių kalnų, kad jie sušiltų tavo meile. Tai va tokį dalyką reikia priimti į galvą, išgirdus  mano: LAIKYKIMĖS  BROLAU. Kitaip dar — BŪK IR  BŪKIME.
O dėk kleboniškos... tai irgi kitaip neišeina, o tik pagarbiai kilstelėti į viršų ir pašnibždėti: Sveika, burna, nebūk durna, kai prinešiu — išsižiok..
Linkiu tau stiprybės, Algirdai. Sau, irgi, beje. Būna, kad labai nesmagu būna. Net ir kalnai nerūpi.

Savi dūmai akių negraužia, tik svetimi

Rugsėjis 2012
  teka 06:47
leidžiasi 19:42
ilgumas 12.55

   Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 15°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 11°C / 15°C, debesuota su pragiedruliais

13
KETVIRTADIENIS
Barmantas Barvydė
Mergelė -  Drakonas - 257 / 37

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

                       5. Testamentas

Vėl ir vėl , godus ir imlus aplinkai, dairausi  po kalnus, stebiuosi, kokie jie turtinti aukščiais ir net pagalvoju, kad jeigu  ne  Antanas Baranauskas, tai būtent aš pirmasis , ir būtent  dabar prakalbėčiau apie kalnus ant kalnų — kalnai, kalnai, o  ant tų kalnų ir vėl kalnai, ir jie tokie ne tik iškilę į aukštį, bet taip  išsivaikščioję ir į platumas, užliedami sielą tokiu lengvumu,  kad, regis, apkabinki juos ir nusineški, kur Šklėriai,  o aplink juos šiliniai, šiliniai,  šiliniai...  Iki Gardino, iki Druskininkų, iki Merkinės ir Liškiavos ir  gal toliau,  iki  Varėnos ir dar toliau, kur dzūkai gyvena. „Tinkama vieta, netgi labai, — pagalvoju,— tokius  kalnus ten parnešti. O jeigu  iš tikrųjų,  a?— suklustu  savyje.— O, Viešpatie, gal ir  tu neįsivaizduoji, koks tai  būti įrodymas kad esu ir būsiu, būsiu... Būsiu, kol tokie kalnai ten...
   — Girdi? Jis vis tik tikras dzūkas — šilinis, mūsų Pranucis.  Kalnuose, bet ir ten būdamas neužmiršta,— išgirstu ir pažįstu birželio 10 d. varduvininką Galindą.
   — Ne, neužmirštu ir, manykim, kad neužmiršiu, — šypteliu  matydamas, kad jis su Niku dar vis ten, kur ant popieriau užrašiau  sumanytos knygos pavadinimą „Pakeliui į 100 arba Kalnais užgriuvęs“. Nikas kurį laiką į Galindos žodžius neatsako  — pridėjęs ausį prie mano kūno, kur krūtinės ląsta, kažko atidžiai klausosi. Ir  man  įdomu, ko taip  geidžia išgirsti.  Ir taip pat  įdomu, ką  jie mano daryti  su mano kūnu. „Fu, kaip negražu, kad tiek daug rūpesčiu jiems palikęs, o pats —  į kalnus, bet, mano ponai, nesielvartaukite, panirškite po mano archyvą, o dar geriau, jeigu paieškotumėte Šventąja...
   — Dzieduli, kuždėk. Tokius  dalykus jie turėtų išgirsti..
   — Kokius dalykus?
   — Suprantu, kad  kalbi apie testamentą.
   — Gerai supranti, Eženai.
   — Kai „juodosios dėžės“ atsivėrė, tai nesudėtinga. Galima tiesiai iš dėžės pranešti. Sutariam?
   — Bandykite, neklaužados. O aš stebėsiu, ar girdi.
   — O gal, Dzieduli, neiškart iš dėžės. Gal dabar  vienas paklausyk. Gal panorėsi kažką pakeisti, kaip sakote — koreguoti. Aš galėčiau perskaityti,— pasakė Nadežda ir toks jos pakalbėjimas patiko ir man, ir Eženui. Protinga  papūga Nadežda. O skaitė  ji irgi puikiai.

Nebuvo žodžių,
Bet žinau, kaip jie atrodyti turėję —
It testamentas:
Tegu sėja ateis į tavo, Dzieve, saują
Kartu su mano pelenais.
Aš daug masčiau
Ir nepanorau nusileist į žemę
Kur tylumoj giliai,
Užmigę ilsisi kapai.

Ir štai kalbu protu
Kaip plunksna, kaip raide:
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais mane,
Kur mano varnas Golius
Šklėrių girioj krankia,
Kur ant mažų kalnelių stiebiasi kalnai,
Kur jau senai išdžiūvo sodžiaus balos
Ties Karlonais  Raulais, Vilkucais , Baronais...
Pasėk, Dzievulio sauja, pelenais
Ir  nesupyk, kad  ne žmogaus  prašau—
Prašau Tavęs..

Jau tašką paskutinį
It pilnaties mėnulį popieriuj keliu,
O sieloje gražu, gražu.
Iš anksto, sauja, tau dėkoju,
Iš urnos pelenus išbarsčius...
Netruks ateit į mirtį panašus rytojus.
Aš pats asmeniškai šita būtim dėkoju
Girdėdamas, kaip varpą skambant
Amen

   Nesuskatau tuoj pat atsiliepti į Nadeždos perskaitytą eilėmis parašyta raštą. Akyse sublizgo ašaros, o kalnai  nutvisko, pražydo vaivorykštėms. Plačiai, žemai, apglostydamos kalnų viršūnes ir nusileisdamos gilai į jų papėdę..
   — Ir kaip?  Pataisymėlių bus - nebus? — gerokai užtrukęs pasiteiravo  Eženas.— Mano ausims kažko trūksta, bet ko būtent, tai pasakyti negaliu. 
   — Manai, kad Internacionalo?
   — Taip, Nadežda, nemanau. Sakiau, kad nežinau. Tark savo valią, Dzieduli.
   Vėl įsižiūrėjau, kur Šklėriai, kur aplink  juos šiliniai, šiliniai, miškų dzūkai. Taip, ir ten švietė nuo kalnų nusileidusi vaivorykštė, apšviesdama tėvų vienkiemį su jo mediniais trobesiais...
   — Te jie ten patys pakoreguos. Čia  svarbu mintis, o  ji aiški,— skubinausi pasakyti.
         — Ne gaila kūno?
         — Koks jis dabar ten, ne gaila.

Nuogas gimei, nuogas ir mirsi

Rugsėjis 2012
  teka 06:51
leidžiasi 19:37
ilgumas 12.46

   Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 14°C, lietus
Rytoj 11°C / 17°C, debesuota su pragiedruliais

15
ŠEŠTADIENIS
Eugenija Rolandas Vismantas Rimgailė Nikodemas

day.lt gimtadienis
Pasaulinė kovos su prostatos vėžiu diena
Tarptautinė demokratijos diena

Mergelė - Drakonas -  259 / 37

*************************************************************

PAKELIUI   į   100
   
arbA

Kalnais užgriuvęs

Šklėrių kalnai? Negi?

          — Koks biesas paragino tave šitaip būsimą knygą vadinti? Vieną kartą girdžiu, kitą, trečią... Negi iš tikrųjų?
   — Klausi, koks biesas?
   — Vietoje „bieso“ girdėk — velnias. Nuo to klausimo esmė nesikeičia, — pasakė Nyčė ir neskubiai, plačiai lyg pirmą kartą apžvelgdamas kalnus: — Gali netikėti, Pranuci. Manau, suprasiu, kodėl netiki, bet verta įsidėmėti, kad kai Kažkur esi, tai niekuomet nežinai, kur būtent. Todėl natūralu manyti, kad didelės erdvės su jų esatimi dar nei įsisavintos, nei nenusavintos. Štai ir čia kalnai, kalnai, bet tu dar nežinai, kad jie ne visiems. Ir net nepamąstai, kad juos kažkas atnešė. Ar manai, kad šiaip sau jie čia atsiradę, tik dėl to, kad būtų? O jeigu taip nemanai, tai sakyk, kodėl nepamanyti, kad jie atnešti tau. 
   — Frydrichai, brangusis, atsikvošėk ir galvok, ką paistai. Negi turėčiau manyti, kad tu čia taip iš savo paskutinių vienuolikos pamišimo metų?
   — Žmogaus gyvenimo metų,— pataisė mane Frydrichas ir tęsė: — Dėl jų man nepavydėk, o ką dabar sakau — girdėk. Pradedu manyti, kad šiuo metu man svarbiau yra susitikti su tavimi — ir net pabūt kartu — negu su sūnumi Zaratustra, kad čia atsiradęs todėl, kad esi tu. Suvok: kad esi tu“. O sūnus dėl to nedingsta.
   — O taip, sūnus dėl to nedingsta,— sakau net nevirptelėjęs abejone ir atsiminęs savo mūzą, jau taip tariau:
     Raliuoja kalnuose ne piemenų dūdelės,
     Ne skambina varpeliais pievų karvės – ožkos...
     Na taip, jau kojų keliai linksta nuo senatvės...

   — Stok, — sudraudė deklamuoti mano paties eilėraštį Frydrichas ir žvelgdamas ten, į klonius, kur prie mano kūno budi dienos varduvininkai Galindas ir Nikas, rodė: — Senatvė  ten, Pranuci. Jos čia nėra. Ši eilutė mūsų dabartinei būsenai netinka, o  toliau?.. Toliau pusė  bėdos,— pasakė jis ir pats padeklamavo:
     Net nustembu: nejau tai aš?
     Bet jeigu taip, tai ar galiu nesididžiuoti?
     Ir ne todėl, kad AŠ,
     O kad širdis pasikeitė kaip Zaratustros:
                 — O saule, šviesuly didysis,
                 Ar pagalvoji bent,
                 Kokia gi būtų tavo laimė,
                 Jei neturėtum tų,
                 Kuriems siunti tu šviesą savo?

   O po deklamacijos, man dar tylint, tarė:
   — Bet savęs , esančio ten, kai dar ir pelenais nepasėtas, tikriausiai užmiršti netinka. Juolab, kad dar vis labiau aitrus Žeme, negu Dangumi. Dabar svarbiau, Pranuci, kalnai, nes:
               
                 Потому, потому что мы пилоты
                 Небо наш ,небо наш родимый дом.
                 Первым делом, первым делом самолеты,
                 Ну, а девушки, а девушки потом.

   — Oho! — ne juokais  nustebau, išgirdęs žodžiuose gryną rusakalbį:— Oho! Be tavęs, Frydrichai, net ir kalnai prarastų daug  spalvų. Ačiū. Bet iš tiesų įdomu pamatyti, ką jiedu, taigi Galindas ir Nikas veikia.
   — Lukterėki, dar prisižiūrėsi ir prisiklausysi. Laikas čia toks, kad  jis visuomet yra ir jo nepritrūks. Tavo „Lietuvio kalendorius“  nebus reikalingas. Elkis kaip sumanai ir visuomet tai bus laiku padaryta.
   — Tačiau vis dėlto girdžiu: „lukterėk“.
   — Betgi Ten, tai  ne Čia, o Jie, tai ne Mes. Leiskime jiems pabūti dažniau be mūsų dėmesio. Tai, žinoma, ne Dievo žodis, bet stebėk ir greitai suprasi, kad būtent  šitaip jis pats daro — palieka  žmones pabūti vieniems sau lyg Dievo jiems nebūtų.
   Atrodytų, paprasta ir aišku, tačiau net ir kalnuose taip išgirsti žodžiai privertė suklusi ir pamastyti, kad  gal tėvas Frydrichas nepažįsta sūnaus Zaratustros. Jaučiau, kad  jis perskaito manyje  šią mintį, tačiau vis dėlto neatsivėriau, pakentėdamas kaip po nugarą pavaikšto šaltukas, bet ir tylėti ilgiau neatrodė protinga. Liežuvį peršėjo frazė, kuri nespėjusi nuo jo nuslysti tinkamesne proga, neatsisakė vilties tai padaryti vėliau. Tariau taip:
    — Mielas Frydrichai, va, esi pamaloninęs mane sakydamas, kad čia atsiradęs todėl, kad esu Aš. Bet juk gali būti ir atvirkčiau. Būtent aš čia atsiradęs, kad kalnuose esi Tu.
   — Galėjo, žinoma, būti ir taip,— kažkiek atšilo jis,— bet savo kalnus gerokai anksčiau apvaikščiojau ir jie man neblogai pažįstami,  na, o šitie - noriu  nenoriu, bet kol Dievas tyli, privalau pasakyti, kad jeigu jie ne asmeniškai tavo, tebūna Šklėrių su tavo viršukalne. Pažiūrėk, kiek ten  jų.  Aukštesnės, žemesnės, įvairios. Kol jie ten sės pelenais tavo kūną, labai prasminga būtų jas įvardinti. Nemanau, kad kas nors galėtų tai padaryti geriau negu tu.
   Vėl suklego karieta, bet ne tuomet, kai ant ratų pakelta  ir Igagą  į ją įkinkytas. Suklego tada, kai ji pirmą kartą, kai dar tik galvoje, bet jau galima buvo dainuoti:
               
                     Su pasak išauga vaikas
                     Ir jo širdelėje gražu,
                     Kad žvaigždės  nekrinta, o laikos
                     Viršum naktelių ir aušrų

                     Širdis svajinga pasiilgo
                     Kelionės — pasakos  gražios,
                     Karietą meiliai pasikinkė
                     Kur reiks —  liūdės, kur reiks — dainuos...

                     Jai nekalbėsiu, kad nereikia
                     Tikėt žvaigžde ar svajone,
                     Tik apkabinsiu savo laiką,
                      Ir tą, kurs buvo prieš mane.
   
   Sakau, galima buvo dainuoti, nors jau ne taip drąsiai, nes kalnai lyg patys prašė daug ką pataisinėti, priderinant turinį prie savęsp. Bet atsiminimams jie netrukdė. Ir gal būt todėl, kad, kaip sakė Frydrichas, dar vis labiau esu aitrus Žeme, negu Dangumi. Ir, regis, girdėjau, kaip Tomas  Vaisieta:
   — O mieli tolimos praeities žmonės,  suprantu, kad, regėdami mane žiūrintį jums į akis, vis dar abejojate, jog atsitiko taip, kad atvažiavau iš tos Lietuvos, kur prezidentas Algirdas Brazauskas. Matyt, tik vaizduotis  tegalite išgirdę tokią teisybę. Juk sunku patikėti, kad išlipęs iš karietos žmogus, šiuo atveju aš, Tomas Vaisieta, kalbu jums teisybę. Suprantu, lengviau netikėti ir manyti , kad iš  karietos išlipę žmonės, tai pragaro velniai. Ir vis dėlto, tikėkit — nežegnokite mūsų kryžiumi, nekvieskite  kunigo šventinti karietą ir neįtarinėkite blogais namų, kurie mus priima, sodina prie stalo, vaišina. Priimkite  dažniau, vaišinkite sočiau, tuomet garsiau išgirsite, kodėl tokia kelionė į praeitį ir ko joje norima surast.
   — Dzieduli, nesijaudinki. Dar tavo kūnas nepasėtas. Dar – ne,— pašaukė galvoje papūga Nadežda.
   — Galimas dalykas, kad ir nepasės. Tai todėl, kad šiliniuose, bent tuose, kurie arčiausiai aplinkui Šklėrius, tokių dalykų dar nebūta,— kalbėjo jos porininkas Eženas, o aš atitokau ir, padėjęs ranką ant Frydricho peties, tariau: —Atsiprašau. Regis, svaigulys ištiko.
   — Nemanyk, kad tai bloga. Tai lyg užuomina, kad Šklėrių kalnus parneši — parveši Šklėriams. Atsiradus ten kalnams, šiliniai dėl to neišnyks. Garantuoju.
   — Girdžiu ir galvoju, ką, mielasis tau pasakyti. Žinau, kad reikia prasmingai ir nuoširdžiai, bet žodžių neatsiranda, Frydrichai. Užspringę laikosi prie pat gerklės. Gal žvilgterėki ir tu, kaip atrodo mano kūnas. Taip, ten, prie sudūmoto ir parašyto naujos knygos vardo, kuris tau nepatikęs. Žvilgterėk. Papūgos jau  klausė, ar man jo ne gaila. Pasakiau, kad  tokio, koks  jis dabar, ne gaila..
   — Kai gyvatei oda nereikalinga, ji iš jos išsineria.
   — Tu apie ką?.
   — Kai siela subręsta,  kūnas jai nereikalingas. Pakanka šešėlio, kad neišsilietumei kaip ištižusi erdvė. Šešėlis esu, o visgi matai taip, nors į paveikslą dėk. Beje, aš tave irgi — nors į paveikslą dėk. Šešėliai pagal kūno tapatumus... Taip tu, taip aš, taip karieta ir žirgas Igaga, taip ir šitie kalnai, bet kad jie būtų ten, kur jiems reikia būti, teksią juos dar apvaikščioti. Manau, kad karieta čia irgi ne dėl to, kad Igaga pažvengtų.
   Frydrichas praplėtė vieną akį, paskui kitą, kurį laiką pasilikdamas tyloje, paskui nusišypsojo ir:
   — Būta ir nelengvai gyventa faktiškai dėl nieko, Pranuci. Net ir mūzas, kurios ten, jas irgi reikės perredaguot. Bet tai nebus sunku — darbas apžels žole, prisiminimais, sublyksės pojūčiais, bet tai jau neteiks pagundos sugrįžti atgal. Ech, sudie, gyvatės oda. O dėl būsimos knygos pavadinime „sugriuvusių kalnų" tai nenumanau, nesuvokiau, kodėl tokia mintis šovė į galvą. Argi neužtektų „Pakliui į 100"? Paprasta, aišku ir iš tikrųjų pakeliui...

2012-09-15 16:47:23
Pelėda