Ašašai (3)
Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
-  Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapuke peri.
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?
2011-10-17 05:55

2011-10-17 20:49 gbraznauskiene 
perskai2iau

2011-10-17 17:12 Irena Kepaliene 
Puikios žiežirbos iš esmės, tik gal perdaug iliuziška ką? Na, taip natūralu, kad net nenatūralu. Aiai kaip ir ašai. Aukštaitiškai..? Gerai.

2011-10-17 10:44 Raistinė 
Kaip gražiai sunokęs eilėraštis

2011-10-17 09:19 Senamadžius 
Ir pirmas įspūdis, deja -
Neišbučiuos tikrovės

Ašašai (5)

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

Išgirsk save
Ir Ašašai girdėsi,
Įslaptintą valstybę.

Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia -
Du „aš“ ir „ai“,
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus,
Net jeigu kalbam iš sapnų...
Ar nepakanka tiek žinoti,
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du  - aš?

Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs.
Priešybė jie
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai!, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę  įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau:
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su  kuo...
2011-10-23 23:40

2011-11-11 23:07 gulbinas 
aga,
prakĄsti
ir esame panašŪs,
reikėtų pataisyti.
..............
O riešutauti vienam- blogai?

2011-11-04 15:21 Tas pats Brudas 
Me, myself and I.

2011-10-24 09:36 Pranas 
Toks pajautimas, kad man, kaip senoliui, o pats būdamas jautrus ir kultūros žmogus, pakeliate kūrinėlio vertę. Ačiū. Bet, mielas tictac ateityje to nedarykite. Gerai? Te visuomet būna pagal nuopelnus.

2011-10-24 08:31 tictac_ 
išmintingi pamąstymai ... eilėdaroje truputį paskubėta , sakykim ką taip ekspromtu galima pataisyti dėl metro/ritmikos - atvaizdas tavos,  grūdus skiriam nuo ... Ir norėtųsi ne tokios didaktiškos pabaigos pvz. jau jeigu riešutaut eini/ žinok - kartojies - gal būtų kiek įtaigiau ir netikėčiau. Dar kažkur gramatinė klaidelė pasislėpus, autorius susiras ... tiek subjektyvių mintelių - 4+

2011-10-24 06:04 Senamadžius 
Jei riešutaut eini,
Žinok - su kuo eini.
Ar nepakanka tiek žinoti,
Kad jaustum skonį riešutų?
Skubėkim riešutą prakąsti,
Jeigu dantų nėra,
Gal net nereikia...

fragmentas (2) iš "Ašašai“

Trys seserys, du broliai
Ir lieknutė i
Sutilpo žodyj - AŠAŠAI
Dangus nušvito -
Net Perkūnas trenkė...
Ir ne kažkur-
Čia pat, šalia
Sukilo Grūdo ežeras banguoti,
Suskato plaukt iš jo Grūda.

Trys skiemenys ir šešios raidės
Įsidegė it švyturio žibintas ---

Smala aptekęs,
Uogomis apkepęs
Sudūzgęs bitėmis
Ateina, atliūliuoja į mane...
Dzivuliau, tai ne laivas,  ne.
Ne vandenynas, ne.
Tai dzūkų žemės pakrašty
Šilinių nelengva dalia
Per smėlį plaukia.
Sodžius prie  sodžiaus.
Jų dar ne mažai,
Tačiau, deja, be lopšio
Tačiau, deja, be kunigo bažnyčia.
Ir vis dėlto, kai dar lazda
Bent truputį žaliuoti moka,
Beldiesi kartą, kitą ir... žiūrėk,
Jau durys atsidaro.
Pražysta kaip sode
Tarp staktų obelis balta
Ir kuždesiu pasako:
- Užeik, prašau, svety.
Čia, dzūkų žemes, pakrašty
Prasideda Tėvynė.

Kiti galbūt girdėti nenorės,
Nes savo kraštą rodys gražų,
Bet, nekreivodamas širdim, sakau:
- Mielieji, ačiū,
                  - ačiū,
                          - ačiū.
Tiek daug gražumo Lietuvoj,
Kad... pasakų nereikia.

Trys seserys,
Du broliai
Ir lieknutė i-
Išėjo iš gerklės,
Ant popieriaus sukrito,
Paglostant širdimi gražiai
Ašašnykus –
Neįprastą šilinių sodžių,
Kuomet nuo seno –
Vienas už visus
O tie visi - už vieną.

O Ašašai,
Padėk Tau, Dieve...
Dar paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri
Nuo čia lig ten,
Lig gulbės - gulbino,
Peri tavo vardu...

Kelionė po Savęsp             

Įžanga

Kada tyliu
peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar giesmę.
Nenoriu pasilikti su jomis,
tačiau be jų taip pat – ne kas:
lyg bėgčiau nuo savęs,
bijočiau prisiimti pajuokas,
kad toks netikėlis,
o taikausi surinkti atmintį,
atversti ją proza ar lyra.

Pavasariai jau palikti toli.
Žiema užpustė žalią laiką.
Nepasakyčiau, kad esu kvailys
ir nežinau, koks balius laukia.
Daugiau perkūnijos širdin negu dangun.
Iš jos žaibai supjausto užmojį kilnesnį,
iš jos lyg nuo aukštų kalnų
išnokus nušliaužia griūtis.

Ne kartą jau žiūrėjau į save,
norėdamas surasti žmogų;
griūties nelaisvėje ir pajautos kitokios –
naktis nemoka atsiskirti nuo dienos,
žmogus – savim išsaugoti autoportretą.
Net nesvarbu esi ar – ne...
Ir tik vėliau, ištirpus griūčiai,
atsirandi nuo pat pradžių.
O Viešpatie, ir vėl bažnyčios skambina,
ir vėl, o, Viešpatie, žmogus esu,
ir vėl peizažai į akis
ateina ošti pasaką ar dainą.

Man reikia dar sugrįžti į Savęsp
ir Ašašai išvaikščioti
kol kojų padai dar į žemę
pėdas spaudžia.