.

NESTABDYK ŠALTINIO...
                           

                          Debiutantė

  Vis tyliau ir tyliau tiksi senasis laikrodis, o kartais jo visai neišgirstu. Nežinia iš kur į ausis įsilieja muzika, primenanti žiogų svirpimą. Ir neateina į galvą supratimas, kad muzikuoja ne jie. O ir senasis laikrodis tiksi nė kiek neprasčiau, kaip bet kada anksčiau. Protingiau manyti, kad tokią muziką į ausis atplukdo smegenys, slopindami gamtos garsus ar darbo mechaninį triukšmą. Tačiau atmintis dar nepasiduoda, bet jai  svarbesni tie dalykai, kurie nutolinti į praeitį.
     — Vidini, greit vėl Visi Šventieji.
     — Dzieduli, – atsiliepė Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga, – dėdę Vidinį reikia šaukti net garsiau negu tave.
     — Tikrai? Norėjau pasakyti, kad greit jau penkeri metai, kai nupiešiau Astę.
     — Pasiilgai?
     — Labai.
     — Tai gerai. Būtent dėl to labai tikiu, kad ji sugrįš, nes taip šaukiama, kad ir kur bebūtų, ji girdi. Kad ir Anapilyje.
    Pažiūrėjau jos pusėn ir nežinojau ką pasakyti. Pradžioje todėl, kad atrodė, jog apie Astę, jos ieškant Anapilyje, pasakyta negailestingai. Gal net akiplėšiškai. Juolab, kad dar iki Visų Šventųjų, o vadinasi ir iki Vėlinių, reikia palaukti. Tačiau netrukus paveikslas pasikeitė. Tai neabejotinai todėl, kad prisiminiau, jog būtent prieš tuos penketą metų, Visų Šventųjų dieną, žaliažoliukų draugėje pasirodė ji, Harker — jauna, graži, miela moteris, mokanti žiūrėti žmogui į akis, o pamačiusi, kad jam skauda, sugebanti apglostyti geru žodžiu. Niekas nežinojom kas ji, iš kur, bet po minutės, kitos pirmasis ją apkabino Besparnis Angelas, kažkokiu būdu suvokęs, kad viešnia neprasta poetė.
     — Na prisipažink. Negi aš, Angelas, galėčiau suklysti,— prašė, ragindamas į atvirumą Besparnis. Ir tuomet Harker padeklamavo eilėraštį „Atsiprašau“.

nestabdyk šaltinio,
tegu srūva pirštais,
tegu gaudo šviesą
trykštančiais purslais.
nestabdyk šaltinio,
delnus tik
suvilgyk... ir nuplauk
raudonį... jau nebus
kitaip...

     Regis, tik tiek ir teišgirdau, tik pirmą posmą, nes sutrikdė vienas po kito tekste išgirsti daugtaškiai, kuriuose pajaučiau užkoduotą kažkokią žinią arba bent nuojautą, kuri po truputį turėjusi išaugti į žinojimą. Mačiau, kaip Besparnis, baigusiai deklamuoti Harker, apkabino ją sparnais, kas irgi teikė įspūdį — Besparnis, o iš tikrųjų geba ir kitą paskraidinti po dangų. O va dabar, praėjus penkeriems metams, ir man panūdo atsiminti, ką jis jai tuomet kalbėjęs..
     — Ne tik jai. Visai žaliažolių publikai liudijo, kad, girdi, jam       patiko Harker padeklamuotas eilėraštis nuo pirmos iki paskutinės eilutės. Sakė net, kad, esą, kažkokį užtaisėlį savyje ji turinti, — priminė Besparnio Angelo žodžius tyliai lyg šešėlis atėjęs Vidinis.
     — Ir tu čia?
     — Šaukei gi, — atsakė Vidinis. Jautėsi, kad jam pačiam parūpo, jog pašnekesys neužgestų. Reikėjo bent šitaip skaudžiai prisipažinti, kad dar iki labai netolimo laiko mudu nežinojome, kokia lemtis ištiko Harker. Bet dabar, kai tai žinom, irgi nesinori taip išrėkti, kad  ji jau ten, Anapilyje. Lengviau ir gal net prasmingiau sakyti kitus žodžius, būtent, kad nei Vidinis, nei aš, nei visas karietos ekipažas tavo, Harker, laidotuvėse nebuvome. Iki šiolei esame su tavimi kaip vienos draugės (šeimos) žmogumi ir todėl prašome paklusti jos supratimams. Girdi, Harker?
     Ne, neįmanoma iki šiol atiduoti Harker Anapiliui. Laikas, pakinkytas atmintimi, tempia atgal, kur kaip lyrikė Visų Šventųjų dieną debiutavo Harker. Ir vaizdas toks aiškus, ryškus, kad vargu ar jį galėtų pranokti televizorių ekranai. Štai Besparnis dėkoja Harker už jos poetinį debiutą, o jos perskaitytą eilėraštį „Atsiprašau“ deda į skrynutę, kur sukrautos jo brangenybes. Debiutantė irgi:
    — Ačiū. Labai nuoširdžiai. Taip, tai mano debiutas. – O pažvelgusi į dangų: — Mielasis, ar girdi? Sakau „ačiū“.
     O iš ten:
     — Harker, Harker...
     —  Betgi tai varnas Golius! – nustembu: — Negi pažįstami?
     Vėliau Harker parašė:
     „Šklėrius žinau puikiai, ten mėlyniaudavom. Kai buvau moksleivė, su tėvais važiuodavom nuolat. Gražūs miškai“.
    Negi ir varnas Golius nežinojo, kas taip greitai atsitiko po jos poetinio debiuto, — dingtelėjo, bet atmintyje subruzdo kitas Harker užrašas: „Mano amžiną atilsi Močiutė kilus nuo Merkinės, iš Česukų kaimo. Marcinkonys visai netoli nuo ten. Mamos pusės giminės — iš Pivašiūnų, taigi esu džūkelė (dzūkelė) ir tuo labai džiaugiuosi“
     — Aš irgi, — pusbalsiu pakrutinau lūpomis, bet šįkart buvo labai akivaizdu, kad atsiminimai  iš pirmojo susitikimo su Harker buvo reikšmingesni. Jie nušvito, išgiedrėjo ir atrodė būtent kaip Tada, kai gerus žodžius debiutantei kalbėjo ne vienas žaliažolis, tačiau asmeniškai man lig šiol pranašiškai atrodo Dangūs dviejų žodžių kalba. O ji tokia:
     — Sužavėta...  idealu.
     Praėjęs laikas neištrynė įsitikinimo, kad Dangūs šio susitikimo su Harker laukė bent iš vakaro. Būtent tų metų Visų Šventųjų išvakarėse gavome jos eilėraštį „Gaila“. Ir štai spėlioju, kad būtent ji pirmoji pabandė — ir gal net suvokė (gal nesąmoningai, gal poetinio instinkto galia) daugtaškių prasmę, kuriuos išgirdome Harker debiutiniame eilėraštyje. Štai Dangūs eilėraščio „Gaila“ pirmosios trys eilutės.

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.

     O pabaigoje:

Šviesa saulę
paliko – – –

     Bet tai būtų nusikaltimas, jeigu atskirai paakcentavęs kas man labai reikalinga, tuoj pat neatversčiau eilėraščio „Gaila“ viso teksto. Jaučiu, kad net privalau tai padaryti. Ir taip:

Šviesoje išbarstyti daugtaškiai
išdavė žadėtąją viltį.
Saulė krito tiesiai į tavo širdį.
Gaila, juk vėjas nemoka
taip švelniai – – –

Besielis ruduo
lapais apsnigo,

sulūžo sparnai
tik plunksnos rankoje...
Šviesa saulę
paliko – – –
                 („Gaila“)

     — O! aš jos net vardo nežinojau. Harker ir Harker! Ir niekuomet nepavadinau Sigita. Nors verk iš sarmatos, — neiškenčiu,  tiesiu taikymu žvelgdamas Vidiniui į akis.
     — Tegu už mus lietukas paverks, o mudu... ir gal ne tik  mudu, — pradėjo kalbėti ištikimasis bičiulis, bet tuoj nutilęs, atėjo prie etažerės, atsisėdo greta Šventosios, mirksinčios keliomis ugnelėmis. „Kaip žvakutės“,— pagalvojau, netrukdydamas tylos ir žinodamas, kad ji labai reikalinga.
     O, kiek daug nežinios būta to jos eilėraščio „Atsiprašau“ daugtaškiuose!   
     Būta? O dabar? Ir ar tik to eilėraščio daugtaškiuose?

Sausis 2013
  teka 08:42
leidžiasi 16:02
ilgumas 07.20

   Pilnatis
19 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 2°C, debesuota
Rytoj 1°C / 2°C, lietus

[color=red]1

[align=center]ANTRADIENIS

Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina

Naujieji metai
Lietuvos vėliavos diena

Ponų daug, o dirbti nėra kam
Ožiaragis - Gyvatė - 1 / 01

********************************************
[/align]

Sausis
2013

teka 08:42
leidžiasi 16:04
ilgumas 07.22

Pilnatis
21 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 2°C, lietus
Rytoj 1°C / 1°C, Šlapdriba

3
KETVIRTADIENIS
Genovaitė Viltautas Vyda Vida

Giriamas vaikas visuomet paikas
Ožiaragis - Gyvatė - 3 / 01

Eil. pakuždėti sau (XLII)

Jau net nemoku į namus pareiti.
Atrodo, kelias žinomas, tačiau
Akiplotyje horizontas tįso
Kaip jūra išsiliejusi į pragarus toli.
Ten pasakų jau niekuomet nebūna.
Tik nuovargis su prakaitu dar vis sūrus
Ką bedarysi, Pranai?
Taigi gaudžia jūra...
Jūra gaudžia...
O rūmai  gintaro Jūratės ir Kastyčio
Su dauž ti.
2013-01-03 06:42