Gegužė 2013

teka 05:37
leidžiasi 20:56
ilgumas 15.19

Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 15°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 9°C / 15°C, debesuota su pragiedruliais

4
ŠEŠTADIENIS
Antanina Florijonas Dargailas Mintautė Monika Vitalija
Šv. Florijonas, Gaisrų sergėtojo diena
Gatvės Muzikos Diena
Nuo žmonių kalbų po puodu nepasislėpsi
Jautis - Gyvatė - 124 / 18

*****************************************************
Aurimui:   
Na, mielas Aurimaz, man atrodo kad kaip neretai, ir šį kartą nusišnekėjai - ŽŽ yra paveldėtoja kito literatūrinio darinio, kuris buvo labai nepanašus į ŽŽ. Jau ne kartą giriesi, kad kūręs ŽŽ - kiek žinau, tavęs joje daugiausia nevykusiame pavadinime Žalia Žolė, kurį įpiršęs svetainei.
Bet aš irgi tiksliai galiu pasakyti, Aurimaz,kad ŽŽ yra nemažai rašiklių iš "Rašyk".Toks esu ir aš, ir neatsimenu, kad kas mane ten girtų.O galimybės  girti  ar peikti čia, taigi, Rašyke yra daug  geresnės. Asmeniškai ir aš tuo naudojuosi, jau kelis metus  neparašęs blogesnio vertinimo kaip 5. Kas jau rūpi pasakyti, tai pasakau žodžiu. Panašiai kaip dabar  tau.
Sėkmės linkiu.O  mūsų krašte tokiais atvejais dar pasakoma: būkim biedni, bet teisingi.

NESTABDYK KARIETOS
                                                          (24)

  Vos nulipęs nuo scenos, jau žinojai, kad galiu  perskaityti dar vieną  eilėraštį ir manyti, kad tai, ką galėjau padaryti, jau padariau – pirmą Harker eilėraštį galima užversti, o prie jo – ir tuos septynis, kuriuos parašiau skaitydamas jos „Atsiprašau“. Net kurią tai akimirką stabtelėjau pamanydamas, ar nereikėtų sugrįžti, bet pamatęs atokiau Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą,, atėjau prie  jos...
    – O tu ne etažerėje?
    – Kaip matai, dzieduli, aš ant pietinio lango palangės. O  etažerėje, manau, kad man daugiau niekuomet nesinorės būti. Nors man ten patikę, bet kai pamačiau Blakę, pasidarė negera.
   – Dėl varno, ar dėl blakės? Ne, ne, tu, Šventoji, nepyk! Atsiminimai neretai sielą jaukia, o Blakės pasirodymas, tai gabalėlis  suvaidintos praeitis.
   – O, aš tai gerai, dzieduli, suprantu. Todėl pakanka, kad yra tokia praeitis ir lai būna. Aš, žinoma, jai nekenksiu.
   – Nekenksi? Praeičiai? Ir tu manai, kad jai galima kenkti- nekenkti?
   – Pats žinai, dzieduli, kad kone visi raštai sukaupti manyje, kaip archyve. O antra – ne šiaip  pasižadėta, kad scena tegali priimi tik tų autorių kūrinius, kurie aprobuoti absoliučia ištikimybe.  Čia  kaip pagal Kristijoną Donelaitį: mums jūsų mylistą paliepė sveikint. O ar daug tokių? Tu,  Vidinis, Jonas iš  Griškabūdžio... Kas dar?
   – O teta Santa? Kodėl ją nutyli?
  –  E, dzieduli, teta Santa yra naujas  reiškinys. Jai dar matyt ne vieną vienuolės abitą teks sunešioti, kol  atsidarys geležimi kaustyta skrynia jos ?Užrakintos moters svajomis.. Bet  atsidarys,  butinai  atsidarys, o dabar tik pažnamždėti  galiu. Ir tai, ne  bet  kam , oi  ne bet kam!
     Taip, abitu  deviu... Jis dengia
Mano  nudemingą  kūna
Tačiau  ne kūnu, o  mintim
Tave  raizgau, mintim kaip  siūlu...
Va , kaip.
- Čia taip iš tos knygos... Iš tetos santos knygos..
- Tyliau, dzieduli.tyuliau
Tau  audra  sukeliu  minty.
Manės nepažinai, tačiau geidi?
- Va  čia  ji  tesii... Po  abitu, bet... vis tiek. Truputi lukiniai esa, O vyrai, rgii daugiau, negu  moterys...

Norėtumei  apakt, kad nematytum išorė  mano
Tik jaustum  sielos  runų giesme.

I - Runu?  Na, čia. Kaip suvokiu  ir Kristijonas  nepadės
Tačiau Šventoji, buvo iėjusi į savo  scena  šalia scenos,  kuri dabar užėmė visų demem, bet pasirodę, kad ir šalia  jos yra dalykų, kurie nemenkai geba užimti ir sielą, ir protą, ir smalsumą norint  bet suvokti, kokie dar paslaptingai dalykai vyksta žmoguje. vyksta  žmonkiau u  si, apie kuria ka ir 
- Tikrai, dzieduli, atidarys, - nesiliove įtikinėti ŠVENTOJI. I ir tuomet, pasak  jos daug  tų, kurie  dabar  jaučiasi išvaizdūs  ie nepakeičiami literatūroje nebus reikalingais: – Pats gi matai, kas darosi  scenoje... Jau pastebėjau, ir net  manau, kad  visas pasaulis perina  per žmogaus  akis, bet... Bet  eina, ir  praeina arba užsilieka, kaip piešinėliai  ar  vaizdai  nuotraukose. O čia  kitaip... Sielą, širdį, tikėjimu apglostyta kiekvienas vaizdelis ir todėl jie tokie gyvi, natūralus, kad  va  šitaip išpešioti...Ir kartais vartydama prisiminimus, pagalvoju, kad galbūt ir karietoje nebe taip, kaip scenoje. Ir  gal tik todėl ši erdvė ir atsiradusi tokia  talpi, kad  ji tapati.. Aš irgi  galvoju apie tai ir laukiau, kaip akims  atrodys, kas tavo užrašyta.
   - Man  atrodo, kad dėdė Vidinis truputį užsižaidė. Bet atsikvošės gi. Mums nevalia nevykdyti  savo  įsupareigijimus. O  Muntis  čia su vėliavnešiai tik  todėl, kad pats  save pamatytų, kaip atrodė prieš  kelis metus, ir  kaip dabar... Tuomet  jis... betgi būkime kantresni...
   - Aš  vis dažniau  girdžiu, kažkokius įsipareigojimus Kam?  Kas juos kada kam davė? Vidinis?
Kas  dar  be jo ir manęs galėjo teikti kažkokius įsipareigojimus. Ir  būtent – kam?
  - Sakyk, dzieduli, ar tu dar tikiesi kada nors  atgauti aną  karietą.  Tą, pirmą, kuri į kelione, o kartus ir  į  istoriją irašyta  1994 metu data. Vadinasi, kitų metų sausį   sukak 20 metu. Buvo  sekmadinis.  Tai;  Ir tu pačių metu sau kaks- 75 jos vežėjau. Ar galima buvo kaukti, kažkokių  dangaus maloniu nepasirpinat, kad jos būtų iškentėtos.. Bet, atsiprašau, tu, dzieduli, man  neatsakei,  ar  norėtum  susitiki  su savimi tose kelionėse.
- Kažkoks  biesas gerklę užgulė.. Net ir atsikrenkšti negaliu... Bet  kam  to klausti, jei  pati  ką  tik pasakei, kad tokie  dalykai iškentėti. Po karietos žlugties nieko, regis daugiau ir nedariau, tik  bandydamas  tai atsimimti,, tai ieškoti, tai užrašais ją meistrauti i
- Ir  ne tik užrašai.  Daug  skiedrų pritašyta ja meistraujant . Aš  kartais  pamanau, kad  ši scena, tai tik geriau u išpuoselėta, išęiuęiuota  radijo karieta. O jeigu  taip, tai  turbūt  neverta klausi,
-  rai  aė, Visdinis
Sabar  jau  ir  aš. Ir teta  santa. Ir ko gero,  ta   visa  tikrove, kuri išpuoselėta ... Bet manau, kad  jos pradžia prasideda
Neatsimenu, kada  mes  taip  kalbėjome... Gerklėje  gumulas  gniužta, pirpsta... O  jis  atsirado  dar scenoje, kai Vidinis.
Aš jau  atrodo, buvau pastebėjęs, kad  būdamas  scenoje  savęs it nepastebiu, tačiau  nuėjęs nuo  jos gaunasi  atvirkščiai – ką  atsimeni,  ko ne, o save  geriausiai. Tačiau šį kartą su tokia  atmintimi  rungtyniavo Vidinis. Būtent ten pirmą kartą taip aiškiai išgirdau jį kalbant ir apie  sceną, kaip sudėtingą  organizmą, ir ką dar pamatysime scenoje, bet kaip gyva ausyse išsilaikė jo frazė: te dirba  jis, kaip meistro surėdyta ir  kaip mūsų  įsipareigota. Ir jautru buvo jausti, kad Vidinio veikla  užimta  būtent pasirūpinant  tuo,  kas pasakyta  jo žodžiais: o priežiūra, aišku, reikalinga.
T

   Dar nežinojau, kad ateis laikas ir prisieis nuoširdžiai papriekaištauti, kad būdamas scenoje, o ir  prie  jos, gan ilgą laiką nepajaučiau svarbiausio, o juk  atrodė, kad  tokių dalykų neįmanoma užmiršti – tegu ne metai praėję  nuo to, tegu du dešimtmečiai, bet užmiršti, kad anos karietos istorijoje, buvo , atrodytų, nesuprantamų dalykų, yra pati  didžiausią  žlugtis žmoguje. Tuomet  jau ir  į jo galva drąsu rodyti  ir kalbeti, kad tai  absurdas, kuris tik dėl vaizdo, kad  neatrodytų  Kaip Main Rido knygoje , „raiteliu be galvos...

  - Tiersa Tal

Sekmadienis...
Jeigu ne atsitiktinai pasimaišęs kalendorius, ko gero, taip ir nebūčiau sužinojęs, kad  šiandien sekmadienis, kai jau galima ir perskaityti:   
"Taip buvo padaryta dangus ir žemė, ir visas jų pagražinimas. Ir Dievas septintą dieną pabaigė savo darbą, kurį buvo padaręs; ir ilsėjosi septintą dieną po viso darbo, kurį buvo atlikęs. Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventimo..."
   

( ?)

Užmiršiu greit, kaip rytas geria rasą -
Užgriūva akys požemiu giliu
Girdžiu, kažkas it atsimindamas pasako,
Kad viskas Dievo valioje,
(Kaip žemėje taip ir danguj)
Bet suprantu - į kitą karalystę rengia
Ir vaizdiniai tikrovei artesni
Nes jeigu kaip danguj taip čia-
Kuriems galams keliaut  kažkur?
Ir darosi gerokai apmaudu-
Ne ta galybę garbinau, ne ta...
Atleisk, Šėtone, išsirinkti nemokėjus...
Bažnyčios buvo daug,
O štai į tamsą požemių einu.

- Kalbėk, sūnau, nebūk tylos žmogus
Ir nemanyk, kad žodžių daug parašo ,
Juk net į pragarą jais išgrįsti keliai
Ir Dievas ne ragaišio, o maldų jais prašo

Man gera, kai tave girdžiu
Va šitaip išbarstytą po pasaulį –
Kas sakė, kad vien  lopšyje  supu?
Ir žodyje, kai jau nemažas.

Priklaupk, nes didelis išaugai ir  sunkus
Jau motinoms nelengva tokį kelti 
Ir ten , Anapilio šaly tave  supu
Išgirdusi, kai žodžiai ima verkti.

Na, o į balių, net  nekviesk,  manęs
Padėsiu ruošti  – motina  juk  tavo...

                                                  ĮVADAS

„Šklėrių sąsiuvinis“ atsiranda  prieš pat  Naujuosius (2010-12-19),  kai sugrįžęs Vilniuje  iš Dariaus ir Girėno gatvės su „Vakaro žiniomis“,  perskaičiau, kad  auto įvykyje žuvo poetė bei Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistė Tatjana Dubovec. Ji buvo laidos  baltarusių kalba „Vilniaus sąsiuvinis‘ steigėja ir ilgametė redaktorė. Nelaimė įvyko gruodžio 27- ąją.
Taigi, prisimenant Tatjaną Dubovec, pagal tokią logiką  sukonstruotas ir mano užrašų įvardijimas - Šklėrių sąsiuvinis.“
                                          **************

Varėnos rajone 360-1100 m gylyje kristaliniame pamate aptikta turtingos geležies rūdos – magnetito (geležies kiekis joje sudaro 47-62 proc.). Telkinio ištekliai apie 220 mln. t (sodrios rūdos 142 mln.t), prognozuojama dar apie 450 mln. tonų. Dubens formos rūdinio kūno sandara, taip pat hidrogeologinės sąlygos kasybai sudėtingos. Būtinas techninis-ekonominis ir ekologinis įvertinimas, kuris galėtų atsakyti, ar verta pradėti su rūdos kasyba susijusius darbus.
Tiriant kristalinį pamatą, taip pat buvo nustatyta, kad čia esantis granitas yra itin kokybiškas statybinis akmuo. Jis tiktų aukštų markių skaldai gaminti, apdailos plokštelėms pjauti, kaip natūralus statybinis akmuo. Vien Marcinkonių granitoidų masyvo perspektyviame Šklėrių plote granito ištekliai sudaro 1 mlrd. tonų. Tačiau jų panaudojimo galimybės dėl gamtosauginių problemų ir ypač padidėjusio uolienų radioaktyvumo yra abejotinos. Kristaliniame pamate surasti balto marmuro klodai, tačiau detaliau jis netirtas ir jo ištekliai nenustatyti. Ten pat aptiktas ir polimetalinis aprūdėjimas: padidėjusios vario, molibdeno, sidabro, retųjų žemių ir urano koncentracijos. Detaliau jų paplitimas netirtas.

******

Meilės atgaivintas

Audrų daug iškentėjau,
Pasaulio nemačiau;
Likimo humoras tik liejos,
Beprasmės ėjo dienos...

Titanų žemės nugalėtas,
Dangaus buvau pasigailėtas:
Meilės angelas atskrido –
Šilumą širdis pažino!

Apgaubtas akių žydrų,
Nebejutau tamsių naktų.
Atgaivino lūpos saldžios –
Nebesvarbios žemės kančios.

Aidas praeities skausmų,
Dingo už aukštų kalnų.
Nebeseka šešėlis iš paskos,
Dėka tik meilės amžinos!

Galima visaip komentuoti, net ir taip - geras, blogas, šioks toks, ką neretai daro rašykų kritika. O aš štai matau laimingą jauną žmogų, kuris ir pats moka mylėti, ir džiaugdamasis priima kito meile. Tai puiku! O dar puikiau, kad toks žmogus nori ateiti į poeziją. Išties, poezija, mano suvokimu, prasmingiausiai  reiškiasi per meilę.
Tokiam jausmui nepaslankus žmogus niekuomet  nesuvoks, ką reiškia pirmosios dvi eilutės
                    Audrų daug iškentėjau,
                    Pasaulio nemačiau;
Tačiau jau pavadinimas parodo, kad tokios būsenos jį užgriuvo būtent siekiant tos meilės.
Ir man jau pakanka, ką galėčiau tokiam vyrui parašyti 5, ką ir padarysiu, tačiau tenka pripažinti, kad eilėraštis tokiai meilei neprilygsta. Jis  kaip netikėlis, kaip nykštukas, kaip saldžiabalsis piemenėlis prieš  ją. Ir tai net suprantama, kadangi  apie didelius jausmus kalbėti poezijos kalba labai nepaprasta. Ir nemanau, kad to galima išmoti. Bet esu  įsitikinęs, kad  tokie jausmas patys nokina žmoguje tai, ką iš jo tegali paimti tik poezija.
Na,  o dabar paimkime kad ir posmą:

Titanų žemės nugalėtas,
Dangaus buvau pasigailėtas:
Meilės angelas atskrido –
Šilumą širdis pažino!

Poezijos čia ir su žvakute sunku surasti.  Ir parašytas, atrodo, paprasčiausiai dėl rimo. Na, gal tai dar galima pavadinti neartimomis prieigomis prie poezijos, bet tikiu, kad ateis ta diena, kai  kuriant pasirodys ir ta žeme su jos titanais, ir kūrėjo vaizdas kančioje ir daug  kas  kita, be ko, sakiniai darosi tušti, neįtikinami, nereikalingi. Nebent tik sau paniūniuoti
Beje, rašydamas  apie tave, rašau ir apie save...
Todėl sėkmės mums abiems linkiu...

totoji rebet dar noriu pasakyti štai ką:. bet  Tai tik prisipažinimas, taip, taip pyliu, ir mat taii kara, ir ypatingai, kai ir mane mylei. bet mūzos paskirtis kitoka- per ją  noriu išmokti tokios meilse, kurios man  pavydėtų kiti, ir
Aš gi persakitęs visa  eilėraįi, pasijutau gan abejingas...

O Vilniuj toks rytas,-
sidabrą, net  auksą nors rankomis semk
Sidabro upe ne Šventasis Kristofas
Brenda  O
, kaip Kristo
,
Toks rytas, kad
Nes šiandieną nematomai  mažas -
Nes
Zuokas  vėl sidabrinis
Ir brenda sidabro upe
Ant  peties – Kristus, Dar mažas ,,,
Bet irgi sidabro vaikelis-
Greit  užaug s- ir sidabro daugės..
O rankose – Šventojo  krsitogo medis auksinis
jau .Bet irgi sidanras

Kur  matysit  gražesni  peizažą

Ir nereikia  kad kas  ji  pasaugot-
Ant peties  jo sidabruoja  greit  augantis  Krisyus
Ir nereikia, kad  kas jį pasaugot-
Ant  peties jos –
Sidabruoja greit ausiantis  Kristus
O rankose - Švento auksinė  lazda-
Žventas  Zuokai, palaimintas  buk-

Kristojo la
kudikelis  sidabro
O rankose gi  jau auksine  Kristojo lazda.
Pasirendamas auksy - Kristojo  lazda

O! Šventasis  Kristofai -
kristo
Pasiremdamas auksu –  Kristojo  lazda 

sudeta š aiksą  nedina

Vilniaus miesto herbas – herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.

Gristafora
It dzievulis į dangų pakeltas.-
Nežinai  jau, kas  brenda  upe-
Tas  Šventasis, iš  derbo išėjės
Auš vetuoju dievu  ant peties
Nenabai  man svarbu.O sakaiua-