Rugpjūtis 2013
Saulė
teka 05:59
leidžiasi 20:45
ilgumas 14.46
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 17°C / 26°C, trumpalaikis lietus

19
PIRMADIENIS
Emilija Argaudas Tolvina Boleslovas Balys
Pasaulinė fotografijos diena
Danguje su pinigais nieko nenusipirksi - pragare nebent smalos
Liūtas (07.23-08.22) - Gyvatė - 231 / 34

Dar iki šiol,

Ne garvežys...
Jau jų gyvenimai nutilo.
O vežė daug, sunkiausiai pūkšdami.
Dar liko akyse,
Kaip javapjūtės neišartas laukas,
Ražienomis primindamas
Žmogaus darbymečius jame.

Ne garvežys, širdie,
Ne gar-ve – žys...
Bet jeigu atvirai,
Tai iki šiol dar nemažai
Ir sunkiai pūkšdama veži.

Rugpjūtis 2013
Saulė
teka 06:03
leidžiasi 20:41
ilgumas 14.38
Pilnatis
Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 27°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 22°C, trumpalaikis lietus

21
TREČIADIENIS
Linda Pijus Gaudvydas Joana Kazimiera Medeinė
Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią
Liūtas (07.23-08.22) - Gyvatė - 233 / 34

Senamadžiui..
Apie paskutinį balių esu ir aš kalbėjęs, bet daugiau proza ir dabar lyg ir vėl pasiryžęs plėtoti tą temą. Pradedu tokį rašinių ciklą. Esa, iš esė, bet  nuo esė - bent šiandieninis-, žinoma, toli. Todėl neskubu į Ž.Ž
Na, o tu, pailsėjęs, sugrįžk  toliau kentėti.

Kur aš? Na taip, dabar. Šia minutę.
   Atrodytų, kvaila klausti. Blogiausiu atveju suklusk, apsidairyk , prieik prie lango, išeik į lauką ir... aiškiau negu aiškiu. Tai todėl, kad jau keli dešimtmečiai, kai nemenką dalį gyvenimo praleidžiu Balsiuose, įsitaisęs  būti penkių arų sode - darže.  Atėjus į šį kraštą, nepasakysi, kad  tai – Vilnius. Ežerai, miškai, upės... Kai atsikraustau po žiemos iš Naujininkų —  iš kito Vilniaus pakraščio —  taip ir užsilieku iki Visų Šventųjų ir  Vėlinių. Ir vis dėlto  -  kur aš? Kad ir dabar.  Šią minutę...
    Ir, beje, netiesa, kad čia tik trise: Leokadija, šunelis Kandžius ir aš. Reikia daug laiko, kad parodyčiau į  kiekvieną čia esantį bet kokiu metu, tačiau neatidėliotinų reikalų dabar tiek nemažai, kad priskiriu save prie labiausiai veikla užimtų žmonių. 
  Žemiau, po kupė grindimis, dunksi traukinio ratai... Nepripažinti, kad esu ne  traukinyje, būtų neįtikėtina. Išgirstu, kaip tyliai atsiveria kupė durys ir žinau, kad  tai jis, Eilėraštis. Ateina jis ir tuomet, kai jo nelaukiu, ir net tuomet, kai ir jis žino, kad nelaukiu. O pastaruoju laiku tokie apsilankymai padažnėjo.
   — Sakyk, koks velnias mudu čia atnešė? Ne sava valia  gi,— sakau, nepažvelgęs jo pusėn. Bet neatrodo, kad jis girdi. Neskubus, nerangus priėjo prie staliuko,  atsisėdo priešpriešiais, prasmeigė akis pro lango stiklą, kur matosi  prabėgantys kelionės vaizdai. Vis atgal, atgal, atgal į ten, kur mūsų jau būta. O žemai, po  kojoms, vagono ratų dunksėjimas... 
   — Vidinis buvo atėjęs, — sako po užtrukusios tylos , neatitraukdamas akių nuo atgal bėgančios pakelės peizažo. Supratau, kad man protingiau patylėti ir nekrustelėdamas sėdžiu, laikydamas paremtą rankomis galvą.
    — Sakau, Vidinis buvo atėjęs. Supranti?— vėl po pauzės kartoja.
    — Nori paklausti, ar girdžiu?
    — Noriu, kad suprastum. Greitai jau mėnuo , kai  garsiai pašaukėme: Pra- de- du. ..

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
     Pra-De-Du..,
bet iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl ir vėl grįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad savo žodyje gebu
kaip alpinistas kalną
įsikibti į pasaulį —
tą, buvusį,
tą, būsimą,
tą, esantį dabar... —
  paskambino it fortepijonu Eilėraštis, bet to galėjo nedaryti. Po šiuo tekstu savo pavardę parašiau jau anksčiau, būtent  liepos 29dieną. Nespėjau atitraukti rankos nuo klaviatūros, kai išgirdau, kaip dvasioje  sugriaudė Griaustinis, kaip pradėjo virpėti, tiesiog siūbuoti  po kojomis visa Balsių žemė su jos ežerais,  kalvomis,  miškais, su Neries kalnagūbriu ir mano ant jo gyvenimu. Nebuvo abejonės, kad kažkas būtinai atsitiks, ko dar nebuvę. Ir laukti ilgai nereikėjo. Labai greitai išgirdau žinią apie Eilėraščio įsikūnijimą.
   — Neįtikėtina,— atkakęs pas mane negebėjo ramiai iškalbėti Vidinis. – Aš jį  jau mačiau. Tai tikra.  Įsikūnijo, Pranuci. „Ir Žodis tapo kūnu“. Kaip evangelijoje  pagal šv. Joną parašyta. Supranti?
   Kad ir mikčiojantį, kad ir kliūvantį liežuviu už dantų,  tačiau iš pirmų jo žodžių supratau apie ką jis kalba. Atrodė, kad net laukiau ir žinau, bijodamas atėjusios  žinios, ir kažkur gilai savyje ieškau sprendimų, kaip būti, kuomet Eilėraštis, tapęs kūnu, pradės gyventi tarp mūsų. Ir štai 2013 m. liepos pabaiga: jos 28 -ji ir pirmoji Jo tokio apsireiškimo (įsikūnijimo) diena.
   — Neišmanau, kaip dabar bus, — sau – ne sau pratarė  Vidinis.— Kūno pas jį nemažai. Bet te atleidžia  Aukščiausiasis: nenutašytas, gremėzdiškas, be proporcijų, it šakėmis sumestas į krūvą. Sunku patikėti, kad tokį į bažnyčią galima įsileisti, juo labiau patikint jam altorių. 0,  Dieve, negirdėk, ką čia kalbu,— pakėlė  į debesis akis Vidinis. 
—Iki  mėnesio dar beveik  viena savaitė .
0151-Pavargau  aėš čia , Pranuci. Ar bereikėjo  įsikūnyti Vidinis irgirigid  atėjo pasakyti -  ar  bereikėjo. Betgi šaukštai po pietų

Ir ką daugiau bepadarysi
Niekuomet Taip jau buvo kaip  buvo   
4444  Niekuomet

Taip jau  pasakyta, kad, girdi velnias  dušios, o šuva  skolos  neturi   
-
— Sieloje  griaudėjo Griaustini diena.
Žvilgrerėjaiu į projektuojama  lietuvio kalendoriu ,
   — Iki mėnesio dar savaitė palikusi, Prisimenu, nes  taip  atsitiko, kad  būtent tą  diena  apsilankiau Šv. Roko Vilniuje  ligoninėje... O grįždamas iš jos būtent užrašinėjau teksta, tačiau sekėsi ne kaip -  ne tai, kad negirdėjau tave, o kad negebėjau  jų užrašyti... Pirštai nepataikė į klaviatūros  raide ir skyrybos ženklus, tačiau galvoje buvo šviesu – suvokiau, kad Eilėraščio, Vidini ir Pranucio  trejybė gniužra, Ir tuomet  nepagalvojau, ir dabar  nesakau,  kod  ji susprogsta kaip  muilo  burbulas, bet... pariedento  nuo  stataus  kalno   akmens  jau nesuturėsi... Nesuturėsi  eilėrašti. Tačiau  man  asmeniškai  štai  kas  tupi- tokioje trejybėje   jauteisi it kalinys,  tarnas  ar dar kaip... Kuris iš midvieju  su Vidiniu  blogai atlikome  savo darba, kad ūmai tau panudo išardyti tokį trejybės  ederinį...
Va būten  šitai  mane e ir labiausiai nengia- kikvienas bandysite paraoduti į save, kaip kalės priežasti, nors  ir pasakyta:
O kaip kitaip sugrįžti prie pradžios
be pra-de-du?
O

Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau.
Nors, regis, ne ligotas, bet...
O! Šventas Rokai, nesupyk,
norėčiau pakelbėti atvirai
nepaisant, kad
galbūt tiktai dievai mane išgirs,
kurie ne kur kitur,
o irgi — manyje.

Rugpjūtis 2013
Saulė
teka 06:10
leidžiasi 20:31
ilgumas 14.21
Pilnatis
Pilnatis
18 mėnulio diena

Šiandien 13°C / 17°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 20°C, debesuota su pragiedruliais

25
SEKMADIENIS
Juozapas Liudvikas Patricija Mangailas Mangailė Liucilė Liudas
Gražiau burkuosi - greičiau vanagui į nagus papulsi
Mergelė (08.23-09.22) - Gyvatė - 237 / 34
-----------------------------------------------------------------------

Traukinys kitaip (2)
                              Ir Žodis tapo kūnu...   
 
    Kur aš? Na taip, dabar. Šią minutę.
  Atrodytų, kvaila klausti. Blogiausiu atveju suklusk, apsidairyk, prieik prie lango, išeik į lauką ir... aiškiau negu aiškiu. Tai todėl, kad jau keli dešimtmečiai, kai nemenką dalį gyvenimo praleidžiu Balsiuose, įsitaisęs būti penkių arų sode - darže. Atėjus į šį kraštą nepasakysi, kad tai – Vilnius. Ežerai, miškai, upės... Kai atsikraustau po žiemos iš Naujininkų, iš kito Vilniaus pakraščio, taip ir užsilieku iki Visų Šventųjų ir Vėlinių. Ir vis dėlto — kur aš? Kad ir dabar, šią minutę...
    Ir, beje, netiesa, kad čia tik trise: Leokadija, šunelis Kandžius ir aš. Reikėtų daug laiko, kad parodyčiau į kiekvieną esantį bet kokiu metu, tačiau neatidėliotinų reikalų šį kartą tiek nemažai, kad tenka priskirti save, pensininką, prie labiausiai veikla užimtų žmonių. 
  Žemiau, po kupė grindimis, dunksi traukinio ratai... Nepripažinti, kad nesu traukinyje, nebūtų protinga.  Išgirstu, kaip tyliai atsiveria kupė durys ir žinau, kad tai jis, Eilėraštis. Ateina jis ir tuomet, kai jo nelaukiu, ir net tuomet, kai ir jis žino, kad nelaukiu.
  — Prisėsk, kad jau atėjai, — sakau, nepažvelgęs į jo pusę. Bet neatrodo, kad jis girdi. Neskubus, nerangus priėjo prie staliuko, atsisėdo priešpriešiais, persmeigė akimis lango stiklą, kur matosi prabėgantys kelionės vaizdai. Vis atgal, atgal, atgal į ten, kur mūsų jau būta. O  žemai, po kojoms, vagono ratų dunksėjimas. 
  — Vidinis buvo atėjęs, — sako po užtrukusios tylos, neatitraukdamas akių nuo atgal bėgančio peizažo. Supratau, kad man protingiau patylėti ir nekrustelėdamas sėdžiu, laikydamas rankomis paremtą galvą.
    — Sakau, Vidinis buvo atėjęs, — po užtrukusios pauzės kartoja.
    — Ar manai, kad negirdžiu?
    — Noriu, kad suprastum. Greitai jau mėnuo, kai pašaukėme:

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
    Pra - De – Du...
bet iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl ir vėl grįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad savo žodyje gebu
kaip alpinistas kalną
įsikibti į pasaulį —
tą, buvusį,
tą, būsimą,
tą, esantį dabar, —
  it fortepijonu paskambino Eilėraštis, bet to galėjo nedaryti. Prie šio teksto savo pavardę parašiau jau anksčiau, būtent liepos 29 d. Nespėjus atitraukti rankos nuo klaviatūros, išgirdau, kaip dvasioje sugriaudė, kaip pradėjo virpėti, tiesiog siūbuoti po kojomis visa Balsių žemė su jos ežerais, kalvomis, miškais, su Neries kalnagūbriu ir mano ant jo gyvenimu. Toks nerimas  nuaidėjo toli toliausia, net iki Šklėrių. Nebuvo abejonės, kad kažkas atsitiks, ko dar nebuvę.
  Laukti ilgai nereikėjo. Labai greitai išgirdau žinią apie Eilėraščio įsikūnijimą.
  — Neįtikėtina, — atkakęs pas mane negebėjo ramiai iškalbėti Vidinis. — Aš jį jau mačiau. Tai tikra. Įsikūnijo, Pranuci, „ir Žodis tapo kūnu“. Kaip evangelijoje pagal šv. Joną parašyta.
  Kad ir mikčiojantį, kad ir kliūvantį liežuviu už dantų,  tačiau iš pirmų jo žodžių supratau apie ką jis kalba. Atrodė, kad net laukiau, kad žinojau, pasirodančios  žinios, bijausi ir kažkur gilai savyje ieškau sprendimų, kaip būti, kuomet Eilėraštis, tapęs kūnu, pradės gyventi tarp mūsų.
  — Neišmanau, kaip reikės būti, — lyg padėdamas  man,  sau – ne sau pratarė Vidinis. — Kūno pas jį nemažai. Bet te atleidžia  Aukščiausias, nenutašytas jis, gremėzdiškas, be proporcijų, it šakėmis sumestas į krūvą. Sunku tikėti, kad tokį į bažnyčią galima įsileisti, juo labiau patikint jam altorių. 0, Dieve, negirdėk, ką čia kalbu, — pakėlė į debesis akis Vidinis…
  Jau, regis, pakako laiko atsitokėti. „Lietuvio kalendoriuje“ irgi neužmiršta parašyti, kad 2013 m. liepos 29-oji yra pirmoji Eilėraščio apsireiškimo (įsikūnijimo) diena. Tačiau nepaisant to, man vis dar vis lengviau pakelti akis į debesis, negu į priešpriešiais prisėdusį Eilėraštį. Jau ne dėl jo išvaizdos. Atsirado kaltės jausmas dėl to, kas vyksta per šį laiką. Didžioji bėda, kad iki pat paskutinės jo įsikūnijimo valandos pasirašinėjau savo vardu ir pavarde. Tai, žinoma, nereiškia, kad tokiu būdu liudiju susitapatinimą su Eilėraščiu, bet akivaizdu, kad šitokiu būdu jį atstovauju visuomenėje. Dar baugiau, jog daug kas, — o ir aš pats — įtikėjau, kad taip elgdamasis įgaunu teisę į nuosavybę: Eilėraštis priklauso man. Na, gal kažkiek Vidiniui ir niekam daugiau.
    Iš pašalės matant net neįtarsi, kokia slogi savijauta šioje dviejų žmonių artumoje. Galėtum pasakyti, akis į akį, bet net ir jos vengia susitikti.
  — Iki mėnesio dar beveik savaitė, — pasakau.   
  — Pavargau, Pranuci. Nereikėjo įsikūnyti. Betgi šaukštai po  pietų.
  „Siuvėjo jam reikia, visų pirmiausia — siuvėjo, — pagavau mintyse, slapčia atsargiai apžiūrinėdamas į žmogaus formą bet kaip sumestą Eilėraščio kūną. — Gerai sutaisytas drabužis padėtų jam būti tarp mūsų, o  mums — su juo. Ir nedelsiant, nedelsiant, nedelsiant... siuvėjo, siuvėjo, siuvėjo“ — kalė galvoje, o pasakiau taip:
  — Yra kaip yra. O ten ir toks pasakymas, kad girdi velnias dūšios, o šuva skolos neturi.
  — Nežinojai? — pirmą karta atitraukė akis nuo lango Eilėraštis. Ir aš supratau, kad ne šiaip sau, kad šitame  vieno žodžio klausimėlyje atsiveria gelmė būties, kurią mums į rankas mestelėjo Eilėraščio įsikūnijimo apraiška. Aš irgi pakėliau galvą nuo rankų.
  — Primiršęs buvau, nors, regis, labai norėjau užmiršti.
  — Labiau negu Vidinis. Tiesa?
  — Kad tai pasakytų, nemanau, kad jam reikėję ateiti pas tave.
  — Jis ne vienas. Su siuvėju buvo atėjęs...
----------------------------------------------------------------------------------------------------
Tik tavim

Aš turiu tiek meilės, Dangau... Turėjau. Kur jinai dingo? Kur pasislėpė? Piniguose? Turte? Sėkmėj?
Aš turiu tiek džiaugsmo, Debesie... Turėjau. Kur jis dingo? Kur pasislėpė? Keturiose sienose?

Žvaigžde... Mano lagaminas, seniai sukrautas, guli kampe. Pamirštas ir apdulkėjęs.
Žvaigžde... Lydi mane naktimis mano svajų takais. Vis rečiau. Vis rečiau...

Aš prisimenu muziką. Jos skambesį, virpesį. Lietau... prisimenu tik, kai šoki ant mano palangės.
Lietau...

Aš skurdus, nepažintas žmogus.  Argi ne tiesa? Mėnuli... Pasiklydusi tikrovėj tikiu tik Tavim. Tik tavim, Mėnuli, tikiu.

2013-08-25 00:20:36
lietus

— Iki mėnesio dar savaitė palikusi, prisimenu, nes  taip  atsitiko, kad  būtent tą  diena  apsilankiau šv. Roko vilniuje  ligoninėje... O grįždamas iš jos būtent užrašinėjau teksta, tačiau sekėsi ne kaip -  ne tai, kad negirdėjau tave, o kad negebėjau  jų užrašyti... Pirštai nepataikė į klaviatūros  raide ir skyrybos ženklus, tačiau galvoje buvo šviesu – suvokiau, kad eilėraščio, vidini ir pranucio  trejybė gniužra, ir tuomet  nepagalvojau, ir dabar  nesakau,  kod  ji susprogsta kaip  muilo  burbulas, bet... Pariedento  nuo  stataus  kalno   akmens  jau nesuturėsi... Nesuturėsi  eilėrašti. Tačiau  man  asmeniškai  štai  kas  tupi- tokioje trejybėje   jauteisi it kalinys,  tarnas  ar dar kaip... Kuris iš midvieju  su vidiniu  blogai atlikome  savo darba, kad ūmai tau panudo išardyti tokį trejybės  ederinį...
Va būten  šitai  mane e ir labiausiai nengia- kikvienas bandysite paraoduti į save, kaip kalės priežasti, nors  ir pasakyta:
O kaip  kitaip sugrįžti be pradžios
Be  pra— de—du...

Va,jay vidurddienyje iš ligoninės  grįžau
Nors  regis, ne ligotas, bet...
O! Šventas  rokainesupyk
Norėčiau pakalbėti  atvirai
Nepaisamt, kad
Galbūt tiktai dievai  mane išgirs
Kurie  ne kur  kitur
O irgi  manyje...

   — Iki mėnesio dar savaitė palikusi, prisimenu, nes  taip  atsitiko, kad  būtent tą  diena  apsilankiau šv. Roko vilniuje  ligoninėje... O grįždamas iš jos būtent užrašinėjau teksta, tačiau sekėsi ne kaip -  ne tai, kad negirdėjau tave, o kad negebėjau  jų užrašyti... Pirštai nepataikė į klaviatūros  raide ir skyrybos ženklus, tačiau galvoje buvo šviesu – suvokiau, kad eilėraščio, vidini ir pranucio  trejybė gniužra, ir tuomet  nepagalvojau, ir dabar  nesakau,  kod  ji susprogsta kaip  muilo  burbulas, bet... Pariedento  nuo  stataus  kalno   akmens  jau nesuturėsi... Nesuturėsi  eilėrašti. Tačiau  man  asmeniškai  štai  kas  tupi- tokioje trejybėje   jauteisi it kalinys,  tarnas  ar dar kaip... Kuris iš midvieju  su vidiniu  blogai atlikome  savo darba, kad ūmai tau panudo išardyti tokį trejybės  ederinį...
Va būtent  šitai  mane e ir labiausiai nengia- kikvienas bandysite paraoduti į save, kaip kalės priežasti, nors  ir pasakyta: