Sausis 2014
Saulė teka 08:30, leidžiasi 16:29 ilgumas 07.59
Pilnatis, 18 mėnulio diena
Šiandien -18°C / -15°C, giedra
Rytoj -20°C / -15°C, giedra
19
SEKMADIENIS
Kanutas Marijus Morta Raivedys Gedvilė Marius
Ožiaragis (12.22-01.20) - Arklys - 19 / 03
KVU*: Dalijuosi į du (V
Gerokai atsitraukiu nuo pripažinto ir, atrodytų, visuomenei priimtino įsitikinimo, kad, girdi, dviejų žirgų neapsėsi. (Čia nuo žodžio „sėdėti“, o ne — „sėti“). Dabar abejoju: o kodėl — ne? Galbūt neapsėsiu taip, kaip reikėtų, kad nebūtų gėda, kad norėtųsi, būnant tokiu, viešumai pasirodyti. Štai atvejis, kai du žirgai. Vienas, tarkim, vardu Tada, o kitas — Dabar. Vienas žvengdamas didžiuojasi karieta, o kitas, nukoręs galvą, žvalgosi po traukinio kupė, nesmagiai suvokdamas, kad ne jis veža, o jį veža.
— Dalinkis, Pranuci, — girdžiu patarimą. — Girdi? Sakau: dalinkis. Kol kas bent į du. Į tą, kuris Tada, prieš dvidešimt metų karietoje ir tą, kuris Dabar traukinyje.
— Supratau, bet ar pavyks?
— Nemanyk, kad reikia kažką užmiršti. Senekos taip pat nereikia, — girdžiu ir žinau, kad taip prašneko Balsas, tas pats Balsas, kurį pirmą kartą išgirdau prieš gaidgaidystę: kas buvo — buvo: karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Tačiau šis jo AR REIKIA, dabar nekėlė sopulio. Net abejoti neprireikė, kad nieko ypatingo neatsitiks, jeigu viena savęs dalimi sugrįšiu atgal į Tada, į karietą, kai jį dar nesudužusi, o kita dalimi pasiliksiu traukinyje.
... Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir — ne.
O ką pasakytų Seneka? Taigi, į mirtį išėjai, į savo paties mirtį, Pranuci, nes tai jo laiške „mielajam Liucilijui“ parašyta: [/i]ar galėtum nurodyti man tą, kuris suvoktų, jog miršta kasdien? Juk klystame laukdami ateityje mirties: didžioji jos dalis jau — praeityje, nes pabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. [/i]
Neigti Seneką niekuomet nesinori, nes man smagu suvokti, kad praktikoje jis mirties netapatina su išnykimu. Antraip, ir pats negalėtų būti, o yra. Ir man knieti jį pakviesti: ateik ir stebėk, kaip atrodanti ta mano dalis, kurį, pasak tavęs, jau mirusį prieš dvidešimt ir daugiau metų. Ji ten su kinkinio vadžiomis ir vežėjo botagu:
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta...
Žinau, kad Tomui Vaisietai nepatinka karietos dainoje girdėti žodį „girgždena“. Neiškentęs, kad jo nuomonės nepaisau ir žodžio iš dainos nemetu, ėmė už rankos ir priekaištavo:
— Kad ir nemažai gyvenimo matęs, bet patikėk, vežėjau, tokios galvos, kurioje girgždentų karieta, o ne, neregėjau.
— Prašau, matyk ją dabar, — dosnus buvau Tomui. — Tai vežėjo galva. Galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. Ir niekas kitas, o tik ji, radijo karieta
— Iš tikrųjų taip manai? — tiesmukai į akis pažvelgė Tomas ir nediduką laiką patylėjo. Paskui akys paniro į aukštybes, nežinia ką ten matydamos. Bet jautėsi, kad joms tuščia nebuvo ir ten: — Ką gi, — pasakė jis, — jeigu „girgždena“, tai neturiu teisės nepatikėti. Dabar daug kam galvose, Pranuci, girgždena. Pažiūrėk, kiek žioplių susirinkę. Pusė Vilniaus. Na, tegu ne pusė, bet jo bažnyčiose nesutilptų . Taigi, ne - su – tilp – tų, —pamąstė skiemenuodamas ir galiausiai taip:
— Kalbėk jiems bent panašiai kaip Leninas apie revoliuciją ir ji būtinai įvyks. Bet dar labiau nesuprantama, kad matant prieš save gausią publiką, kalba savaime atsiranda. Leninas savaime įsikvėpia. Girdėjai gi: koks biesas mane tempė kalbėti? Koks velnias gundė tarti prezidento Algirdo Brazausko pavardę? Koks nelabasis vertė klausit „ar tikite? “, jeigu ir aš pats abejoju.
— Tu? Abejoji? Tomai, tu abejoji? Manai, kad važiuojame į niekur? Tu...
Bet Tomas kilstelėjo ranką, paprašydamas netrukdyti jam užsiimti svarbesniu reikalu ir nuo pasostės palinko prie priėjusio žmogaus, kuris ne didžiausiuose kūno gabarituose, bet užtat gyvastingas, judantis, krutantis, sugebantis gyventi visur, nepaisant kur lemties jį mestelėtų, bet, žinoma, kartu su bažnyčia ir neatsakant jam kunigystės. Netrukus patyriau, kad jo vardas Aleksandras, o pavardė Burba.
— Regiu, kažką norite pasakyti, — pasiteiravo Tomas.
— Taip, bet ne asmeniškai jums. Įpratęs gyventi visuomenės reikalais, tai va ir neiškenčiu. Girdžiu, kad abejojate, ar sugebės karieta nuvažioti atgal bet į keletą amžių. Tuo net vaikai nesuabejotų. O jūs? Ech! Tai juk visai menkas dalykas. Man, gerbiamasis, su Šliūpu tekę ne tokius dalykus patirti. Gal girdėjote? Šliūpas. Jonas Šliūpas.
— Esu aktorius. Neteko jo personos vaidinti, tačiau mielai imčiausi bent scenoje pabūti tokiu žmogumi. Tebūnie jam gera dangaus karalystėje.
— Dangaus karalystėje, sakai? Na gerai: te. Gal kada ir danguje bus. Dievas, kaip žinoma, gailestingas, bet dabar ne apie tai, — pakalbėjo Aleksandras, priėmęs Tomo palinkėjimus, o sugavęs akimis mane, pasiteiravo ką aš žinau apie Joną Šliūpą.
Gūžtelėjau pečiais.
— Tai kad – ne, pone. Vežėjas gi, vežėjas esu. Ar kas atsitiko, jeigu ne paslaptis?
Pasirodė, kad Aleksandras greitas pyktelėti.
— Girdi? — sužiuro į Tomą Vaisietą ir it skundėsi, esą, stengiasi, vargsta, rašo, kad žmonės žinotų, o ką girdi? — Girdžiu, kaip man vežėjas sako, kad tai gal paslaptis. Beje, kaip judu suvokiate kunigus? Galbūt kaip Šliūpas: visa kunigija jam — niekai. Na, ko tylite. Ko?
— Bent jau tikra, kad ir kunigas žmogus, — iš gilumos karietos atsiliepė Julija Sinkis, įsitikinusi, kad susitinka Amerikos lietuvį. — Iš kur, pone? Amerika didelė, bet sutikus saviškį, nepažintas neliksi. Gali pasislėpti kaip kunigas, bet kaip lietuvis, oi ne, pone, ne.
— Argi panašu, kad slėpčiausi? Va kalbu apie Joną Šliūpą, kad tokia nepakanta ir netolerancija kunigijai yra žymė silpno proto, kuri pritinka tik tamsiam fanatikui, o ne apsišvietusiam žmogui.
— O ką? Ar jis irgi vežėjas? — susidomėjau, — Jeigu, pone, taip apie mane, pasakyčiau, kad kaip iš Dievo akies perskaityta..
— Taip, taip. Matyt, ir Šliūpas kažkur minioje naršo, ieškodamas sielų. O kad šliūptarniai įsitaisė ir karietoje, jau abejoti netenka. Netenka, deja, — atsiduso Aleksandras ir užkėlęs nelengvą ranką ant peties: — Teks, vežėjau, pašventinti karietą. Teks. Neprotinga būtų, jeigu į prapultį nugarmėtų. Juolab, kad ir jos daina man patinka. Kaip ten?
Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų
O dėl Senekos pasakysiu štai ką: aš irgi miręs. Visas. Bet kaip regite - girdite esu. Numirti nereiškia nebūti. Bet dabar ruoški karietą šventinimui. Su visu jo ekipažu. Tai aš, kunigas Aleksandras Burba, ir sakau, ir prašau, ir įsakau. Tau irgi nereiktų užsiiminėti dalyboms į mirusį ir gyvą. Nebent dėl malonumo, kai filosofuoji.
------------
*Karietos vežėjo užrašai
2014-01-19 20:56
Sausis 2014
Saulė teka 08:29. leidžiasi 16:31, ilgumas 08.02
Pilnatis, 19 mėnulio diena
Šiandien -18°C / -15°C, giedra
Rytoj -20°C / -15°C, giedra
20
PIRMADIENIS
Fabijonas Sebastijonas Daugvydas Nomeda
Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
Ožiaragis (12.22-01.20)
Ožiaragis - Arklys - 20 / 04
Sausis 2014
Saulė teka 08:28, leidžiasi 16:33, -ilgumas 08.05
Pilnatis
20 mėnulio diena
Šiandien -19°C / -15°C, debesuota
Rytoj -21°C / -17°C, giedra
21
ANTRADIENIS
Agnietė Galiginas Garsė Ineza Inesa Ineta Ina
Besirūpindamas kitų laime rasi ir savąją
Vandenis (01.21-02.19) - Arklys - 21 / 04
Kas jie, papūgos ir juozupukas? (VI
— Dzieduli, tark dar kartą taip, kaip anksčiau, — išgirdau galvoje Potjė.
— Būtent, būtent taip tark, dzieduli, kaip anksčiau, — geranoriška buvo Nadežda.
— Blogiau nebus, dzieduli, o geriau būti privalo, —vėl Potjė, tačiau atsiminti, kaip ir ką anksčiau taręs, nebuvo paprasta, juolab, kad sąvoka ANKSČIAU labai imli, talpinanti visą mano praeitį. Ir ne tik mano. Galbūt net visą žmogaus istoriją, imtinai su Adomo ir Ievos atsiradimu.
— Dzieduli, paneršk lentynoje. Ten dabar ir tavo užrašai. Nepatingėk, — paprašė Nadežda.
Tingulys buvo nemenkesnis kaip nuovargis. Išgirdau, kaip žemai, po kupė grindimis, dundena traukinio ratai. „Viešpatie, negi tavęs nėra? Negi traukinys vėl susigrąžino? “ — sudejavau kaip kojų sąnariuose skaudulys. Bet dar nepriėjęs prie lentynos pamaniau, kad Potjė ir Nadežda prašo ištarti žodžius, kurie lyg netyčia buvo pasakyti: manykim, ponai, kad mūsų čia nėra. Mes TEN ir TADA, kur prieš dvidešimt metų į pirmą kelionę išvažiuoja radijo karieta.
— Gerai, dzieduli, bravo. Atsimink šiuos žodžius, kaip įmanoma ilgiau, — išgirdau galvoje Potjė jausdamas, kad man vis sunkiau ir jį, Potjė, ir Nadeždą įvardinti kaip papūgas. Negalėjau juk nepastebėti, kad atsiradus joms, nemažai suvokimų materializuojasi, perina iš būties kaip sąvokos į konkretybę. Net norai, svajonės, siekiai realizuojasi į daiktus, reiškinius, į gyvenimą.
Taip nutiko ir šį kartą: tuoj nutilo dundenti traukinio ratai ir sužvengė karietos žirgas Ygaga. Tačiau pasijausti, kad esu tik karietoje, ar tik traukinyje jau nepavyko. Labiau atrodė, kad esu apsėdęs du žirgus: tą, kuris TADA ir šį, kuris DABAR. Ir žinau, kad ne tik traukinys gali vežti radijo karietą, bet ir radijo karieta sugeba vežti traukinį. Tačiau, deja, iki šiol nežinau, kaip įjungti į sapną, kad galėčiau bent pasižvalgyti, taip nesuvokiu suprasti, kaip man pasiseka būti ir TADA, ir DABAR.
Ar pasiseks?
Pats to neprisipažindamas labai įtikėjau, kad intervencija į tokį pažinimą jau įvykusi. Tačiau kad jos pionieriais tapusios Potjė ir Nadežda, o ne, net pačiam pripažinti neįmanoma. Ir vis dažniau tenka sugrįžti prie to paties sunkiai įveikiamo pamąstymo: kas jos, pagūgos? Ar jos iš tikrųjų tai, ką pirmą kartą pamačiau sutikęs zoologijos parke? Ar negali būti, kad tai tebuvo tik maskuojantis tikrovę miražas? Ir gali būti, kad ir po galvos pasaulį žvalgosi kažkas kita, o net Nadeža su Potjė.
Užlošiu galvą ir nardinu akis i kupė lubas, bet jų nėra ir akys nuklysta toli toli.
Ožy, balnoki arklį,
jau greitai čia — ne tu.
nenoriu užmarštį uždegti;
esi protingas, mielas ir taurus.
Daug sykių per ilgas naktis
paglostydavau žilą barzdą,
šaukiau „valio! “, pamatęs ant ragų,
kaip saulę kilsteli aukščiau į dangų...
Man miela, kaip iš ten, labai toli toli,
atėjęs pašvieti man į akis,
toks paprastas, kad atveriu duris
į širdį kaip į dvasią.
O Ožiaragi, patikėk,
ir man jau darosi baisu,
kuomet nokinasi joje
kaip Dievo žodyje
kūrybos darbas.
— Į karietą, Pranuci, į Tada, kaip prieš dvidešimt metų, išgirstu jau įsiminusį balsą Balso. Taip, to paties, kuris dar prieš gaidgaidystę pirmą kartą pavadino seniu, prakalboje vis kartodamas: Kas buvo — buvo: karieta sudužo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės.
... Prie karietos iš minios išėjo Juozupukas.
— Girdėjau, ponas Vaisieta, kad nedrįsti karietos dainos padainuoti.
— Ar manai, žmogau, kad ir man galvoj „girgždena“? Gal kada nors taip atsitiks, bet kol kas tikrai – ne.
— Nepykite dėl to, kas yra kitų galvose. Va, šovė mintis padainuoti ir nemanau, kad turėčiau prievartauti save, atsisakydamas tokio malonumo. Nepaisant kad ir dainininkas ne kažin koks. Vietinės reikšmės.
— Bet užtat dzūkas, — nesuabejojo Tomas Vaisieta.
— Čia kaip kirviu kelman. Cikras! Žinau, kad gerų dainininkų ieškoti nereikia. Man prie jų neprilygti, bet neretai žmogus proto nepaiso. Dėl to iš kito miesto atkakau. Kvaila? Kažkokie varžteliai atsisukę? Gal, gal... Bet jeigu jau esu čia, kitaip neįmanoma.
— Kas esi, žmogau? — įsispraudžiau į jųdviejų pašnekesį.
— Va kiek aplinkui karietą panašių. Negi kiekvieno reikia klausti, kas jis? — pasakė netikėtas karietos svečias ir neprašytas kilo į pasostę, kur netraukė dėmesio, tačiau jos konstrukcijoje sukaupta gerokai daugiau erdvės. Atrodė, kad jos meistras labiau orientavosi į pasostę kaip vietą prie karaliaus sosto.
— Jeigu užmirščiau dainos žodžius, neleisk jai nutilti. Neleisk, vežėjau. Beje, linkėjimai nuo Vidinio.
„Ak štai kaip. Vadinasi, savas. Vidinį pažįsta“, — pagalvojau ir buvo įdomu stebėti, kaip jis taikosi jausti laisvas, nepriklausomas, bet prasižioti dainai jam nebuvo paprasta. Prasižiojus vėl gi atrodė, kad greitai bus nušvilptas, kaip nedoras apsišaukėlis ir pasmerktas negerai karietos atminčiai. Tačiau atsitiko taip, kad tai vienur, tai kitur kartu su juo žiojosi ir publikos žmonės, o netrukus prasižiojo visa į karietos palydą išėjusį miestiečių minia. Ir nuostabiausia buvo, jog nepaisant, kad tiek daug žmonių dainuoja karietos dainą, tačiau kiekvienas iš savęs, kiekvienas taip, it būtų karietos vežėjas:
Širdis svajinga pasiilgo
Kelionės pasakas gražios,
Karietą seną pasikinkė,
Kur reiks liūdės, kur reiks dainuos...
Jai nekabėsiu, kad nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt svaja,
Tik apkabinsiu savo laiką
Ir tą, kur buvo prieš mane.
— Ačiū. Tai puiku. Gaila, kad nežinau, kokį vardą į karietos dienoraštį parašyti.
— Atsimink mane, kaip juozupuką. O paskum regėsim, kas aš.
— Nuostabu, Juozupukai. Te tave dievai saugo.
— Ir Didžioji Dzūkija, — atsiliepė jis ir, nuslydęs nuo pasostės, vėl pasimetė vilniečių minioje.
--------------------
*Karietos vežėjo užrašai
2014-01-21 23:41
Sausis 2014
Saulė teka 08:27, leidžiasi 16:35, ilgumas 08.08
Pilnatis, 21 mėnulio diena
Šiandien -21°C / -17°C, giedra
Rytoj -22°C / -15°C, giedra
22
TREČIADIENIS
Anastazas Gaudentas Vincentas Aušrius Skaistė Džiugas Vincas
Kas save giria, tą kitas peikia
Vandenis (01.21-02.19) - Arklys - 22 / 04
Sausis 2014
Saulė teka 08:25, leidžiasi 16:37, ilgumas 08.12
Delčia (dyla)
Delčia (dyla)
22 mėnulio diena
Šiandien -17°C / -14°C, debesuota
Rytoj -17°C / -15°C, debesuota
23
KETVIRTADIENIS
Gailigedas Gunda Raimundas
Būk nei saldus, nei kartus - saldų nurys, kartų - išspjaus
Vandenis (01.21-02.19)
Vandenis - Arklys - 23 / 04
Sausis 2014
Saulė teka 08:24, leidžiasi 16:39, ilgumas 08.15
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena
Šiandien -20°C / -17°C, debesuota
Rytoj -21°C / -17°C, giedra
24
PENKTADIENIS
Pranciškus Vilgaudas Gaivilė Artūras Felicija
Bloga pati ir gerą vyrą pagadina
Vandenis (01.21-02.19) - Arklys - 24 / 04
Sausis 2014
Saulė teka 08:22, leidžiasi 16:40, ilgumas 08.18
Delčia
24 mėnulio diena
Šiandien -21°C / -17°C, giedra
Rytoj -21°C / -14°C, debesuota su pragiedruliais
25
ŠEŠTADIENIS
Viltenis Žiedė Povilas Paulius
Šv. Pauliaus atsivertimas, Pusiaužiemis, Kirmėlinė pasveikink
Auksas kreivais keliais vaikštinėja
Vandenis (01.21-02.19) - Arklys - 25 / 04
KVU*: Kai tyloje perkūni griaudžia (VII
Pėsčiomis, net pasiramstant lazdele, nesunku buvo nueiti ilgesnį kelią, negu per tą laiką važiuojant radijo karieta. Atrodė, ir vežėjo nereikia. Ygaga buvo pats sau ir žirgas, ir miesto gatvių šviesoforai. Jausdavo, kada reikia sustoti, kada sulėtinti ar pagreitinti kaukšėjimą kanopulėmis. Tai daryti jam buvo nelengva, nes norėjosi, pašiaušus karčius, skristi kaip vėjui. Tačiau jautė, kad tokios jo valandos dar bus. Dabar žingsniavo lėtai, protingai, nedūkdamas ir talkindamas į karietos palydėtuves atėjusiai publikai apžvelgi ją iki soties, kiek kieno širdis geidžia, o karietos ekipažui — kuo protingiau pasirodyti jai. Nereikėjo Ygagos stabdyti ir tuomet, kai prie kinkinio ėjo Irena Sėliukaitė.
— Ar žinai, Irena, jog labai tikėjau tave čia, karietos palydėtuvėse, pamatyti. Tau tikriausiai — neįtikėtina, bet... labai.
— Dar ko! Nemanau, kad esu blogesnė už kitas moteris ir manęs mylėti negalėtum, — nusijuokė ji, skirdamasi sau kelią kaip per turgų: — Nagi, žmonės, praleiskite, gal bent dabar vežėjas pasakys, kad myli.
— Myliu, Irena, tikrai, kad myliu, — pašaukiau nuo pasostės, smagiai stebėdamas, kaip jai leidžiama lengviau ateiti. Atrodė, kad publikai įdomu, kaip miela moteris atsisveikins su karietos vežėju. Bet atida jos atsirado pirmiausia todėl, kad tokioms moterims komplimentų nereikia— Irena graži, miela, šviesi ir patraukli, kad ir iš toliau ją matant. Deja, žinojau, kad apie meilę man nekalbės. Ir šit girdime:
— Visa Lietuva (ir ne tik Lietuva), senosios mūsų istorinės žemės savo gelmėse slepia tautos praeitį.
— Girdi? — bakstelėjęs į pašonę, pašnabždėjo Tomas.
— O tu — ne? Tu negirdi? — dar tylesniu kuždėsiu atsiliepiau į jo, atrodytų, neprotingą, klausimą, bet žinojau, kodėl jis pašonę stuksena. Radijo karieta pakeliauti po tautos praeitį jį traukė dvasinis poreikis — tai smalsus, žingeidus vyras, bet kartu ir protingas: protas vertė būti atsargiam, neskubėti ir rankioti argumentus, kurie lemtų jo apsisprendimą „už“ ar „prieš“, lipti į karietą kelionei ar, mandagiai padėkojus už kvietimą, palinkėti laimingo kelio ir sėkmingo vilčių, panašių į sapnus, išsipildymo, o pačiam pasilikti prie įprastų aktoriaus darbų. Ramybės ne kažin kiek ir ten, bet toks darbas vis dėlto jau jam įprastas ir be rizikos: kvailai norėti geriau, kaip ir taip gera, kur eini – durys tomui Vaisietai atidarytos.
Dabar jis iš Irenos pasakyto pirmo sakinio suvokė, kad tai nebus dyka kalba ar palinkėjimai, kaip įprasta juos kalbėti, pajautė, kad juos išgirsti verta, net jeigu ir priekurtis būtum. O ji, Irena taip, nepašaukdama ir ramiai:
— Visur yra praėję mūsų protėviai, visur. Taip, tie patys, kurių dvasia šiandien sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipę. Tačiau ir tuomet nedažnai pamąstome, kiek daug dar nežinomo, kiek mūsų praeityje neatpažintų mūsų pačių, iš kur ir patys išaugę, išnokę ir norime, kad šią estafetę pratęstų mūsų palikuonys. Oi, daug ten dar nežinomų likimų, netgi XX a. tragedijomis žymėtų. O kalbu apie protėvius, taigi kalbu beveik mus pačius, nepaisant kuriuose amžiuose augino jie mus. — Irena giliai įkvėpė oro, o iškvėpdama: — Kad ir kaip toli istorijoje būtume vieni nuo kitų, bet dvasioje kaip šioje sausio 15 -oje, išridenusia karietą į Lietuvą, į tą mūsų laiką, kurioje ji kitokia.
Irena nutilo, bet atrodė, kad tokia tyla irgi kalba. Nežinau, kaip ši kalba atrodžiusi kitiems, tačiau, klausydamasis jos savyje, girdėjau:
Tyliu.
Nes jau žinau —
ir tyloje perkūnai griaudžia,
žaibai ugnim žegnoja
ir medžiai virsta audrose.
Išnyksta miestai, sodžiai, o mane
it pakaruoklį
pakabina ant šakos
Ir supa pradanginta Lietuva.
Neduoki tokio pragaro, dangau,
bet jei nebūti jis negali, jei yra,
tebūnie mano tyloje...
O Irena Sėliukaitė:
— Nepaprastai jautriai per šią žemę eiti reikia, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime. Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo.
— Girdi? — dabar jau aš bakstelėjau Tomo šoną. Žvilgtelėjo, bet neatsiliepė. O man parūpo, kad, neduokdie, nesutriktų Irenos kalbą įrašinėjantis magnetofonas. Jutau, kad įrašas jos bus reikalingas, kaip bažnyčių šventoriai, kur daug kartų stebėjau, kaip dažnas žmogus, prieš įeidamas į bažnyčią, persižegnoja čia, jų šventoriuose.
— Daug kentėta, bet ne tik. Visa ko čia daug: ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, su margaspalviais žmonių likimais, su šventėmis ir laidotuvėmis. Negalima jų vienašališkai vertinti . Todėl siūlyčiau į karietą eiti atvira širdimi, švaria širdimi. Ir su dideliu noru suprasti kiekvieną. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų istorijos puslapį. Suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo ir ar mes esame tos jų kančios verti.
Po Irenos kalbos publikos aplodismentų nebuvo. Jų nereikėjo, nes būtų trikdę tautos piliečius išgirsti save. Irena gi, girdėjusi už savo nugaros mudviejų su Tomu kuždesį, pagrasė prieš akis pamojuodama pirštu:
— Nu, nu, nu... Neužmirškite, ponai, kad kuštukai namus gadina. Nemanau, kad karietai jie galėtų padėti.
---------------------------------
*Karietos vežėjo užrašai
2014-01-25 06:39
Proza
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
Pranas
Ačiū, juozupukai. O kaip ten toliau bus, mes dar turėtume matyti, jeigu, žinoma, sveikata leis. Rašyti vis sunkiau ir fantazija dažnai nepaklūsta pasirodyti kuo labiau panaši į tikrovės apraiškas.
Būk drūtas.
Girdžiu optimistą, taigi, tokį, koks man patinki, nors suvokiu, kiek daug valios reikia turėti, kad taip. Jos vis labiau reikia ir man, jaučiant kaip akys gęsta.
juozupukas
Tokie - "Todėl į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją. Ir patys su atvira širdimi, be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo." nelabai pasiekia tų, kurie užsiiminėja praeities suaktualinimu. Jie rašo tai gal ir be išankstinio nusistatymo (neaišku tik kaip patikrinti?), bet vis tiek prirašo, kad nei į tvorą, nei į mietą. Pav. Mindaugas "vienydamas" Lietuvą ar gal Gudiją, (mat ten jo buvo sostinė (Novogrudke) su kitpokioais užkariavimais, Lietuvos gyventojų teturėjo tik 20 proc. Be kitokių padarytų tautai "iškadų" grobė savų "kniazių" moteris už ką ir buvo nužudytas. Vytautas didysis (?) buvo didžiausias to meto vaizbūnas vis pardavinėjęs žemaičius Lietuvos amžiniesiems priešams kryžiuočiams. Be to, labai smarkiai troško karaliaus karūnos iš popiežiaus Jono XXIII, buvusio pirato, plėšiko ir moterų grobiko sekso reikalams. pasižiūrėkite, koks gi buvo "velykij kniazj litovskij Gedimin"? Ir t.t. ir t.t.
Taip kad su kokia širdimi rašyti istoriją patarimų niekas neklausia, netgi marcinkevičius rašydamas "Mindaugą" savaip jį interpretavo ir išteisino prieš ateities kartas Mindaugo, moterų grobiko ir Lietuvos "vienytojo" kardu, vardą. Bet gi ISTORIJA nėra personalijų norų įkūnijimas.
Beje, čia manau nėra istorinės apraiškos, tai tik sureikšmintas literatūrinis kūrinys.
Tad tebūnie...
Juozas Staputis
Tautos žmonių ryžtas ir dvasia.
