Balandis 2014
Saulė teka 06:22, leidžiasi 20:18
Pilnatis
14 mėnulio diena
Šiandien 4°C / 10°C, lietus
Rytoj 5°C / 10°C, mažai debesuota
14
PIRMADIENIS
Liudvika Liuda Valerijonas Vaišvydė Visvaldas Justinas Luiza
Vogtu arkliu tik kalėjiman nuvažiuosi
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 104 / 16
Balandis 2014
Saulė
teka 06:20
leidžiasi 20:20
ilgumas 14.00
Pilnatis
Pilnatis
15 mėnulio diena
Šiandien 4°C / 9°C, debesuota
Rytoj 4°C / 9°C, mažai debesuota
15
ANTRADIENIS
Gema Vilnius Vaidotė Modestas Anastazijus Liudvina
Kultūros diena
Darbininkės rankelės juodos, bet širdelė balta
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 105 / 16
Balandis 2014
Saulė
teka 06:18
leidžiasi 20:22
ilgumas 14.04
Pilnatis
Pilnatis
16 mėnulio diena
Šiandien 2°C / 9°C, mažai debesuota
Rytoj -1°C / 10°C, mažai debesuota
[align=center]16
TREČIADIENIS
Benediktas Giedrius Algedė Kalikstas
Foursquare diena
Vargas draugus išblaško
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 106 / 16
[/align]
Balandis 2014
Saulė teka 06:30, leidžiasi 20:12
Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 9°C, mažai debesuota
Rytoj 4°C / 11°C, debesuota su pragiedruliais
11
PENKTADIENIS
Stanislovas Vykintas Daugailė Leonas
Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 101 / 15
... tingiai, bet šį kartą pamaniau, kad gal laikas nubusti, tačiau toks paketinimas neatrodė nei skubus, nei aktualus. Galėjau dėl jo nesivarginti ir gyventi nesielvartaudamas, kad laikas eina praeina. O taip: eina jis, praeina, tačiau napasakytum, kad dingdamas kaip į balą. Jis margalspavis, pavydėtinai turtingas ir dosnus, nešykštintis save dovanoti, nepaisant, koks jis tuokart beesąs. Taigi tikras, be išbrauktų sakinių ar užtužuotų vaizdų ir be nusiteikimo ar pastangų, kažką patobulinti ar įterpti pavaikslais atneštais iš kitur – kito laiko, kitos vietos, kitokių likimų. O čia gyvenimas toks, kad atrodo, jpg kažkur pradingęs, gal net specialiai išmestas pareikis nubusti. Bet nepaisnt to, vis daržniau atsitikdavo, kai iš pasąmonės pakužtelėdavo: o gal? O gal nubusk? Juk irgi nepasikysi, kad ten nėra ką veikti. Va, ir Ukraina jau be Krymo. Nubusk.
Ir štai ta diena, kai apsisprendimas nubusti tapo praktiniu veiksmu. O kad toks procesas atrodytų prašmatniau, prisiminęs bandžiau padainuoti:
Ką tik norit, tą darykit,
tik kolchozan nevarykit...
Tai mano vaikystės laikų daina, kai Šklėrių kaimas nežinojo arba gal nenorėjo įsileisti į savo kalbą žodžio „kolūkis". Beje, dėl Šklėrių sodžiaus... Manau, kad turbūt nedaug kas, išgirdęs šitaip ištartą jo vardą, pakelia galvą aukščiau, apžvelgdamas bent Marcinkonių - Gardino - Druskininkų - Merkinės apylinkes. Mat Lietuvoje yra lyg ir įspūdingesnio pažibėjimo Šklėriai. Tie, įspūdingesni, įsitaisę pašonėje buvusios ir esančios Lietuvos sostinių — Trakų ir Vilniaus. O šie Šklėriai, į kuriuos rodau, jie atokiau, jie pakraštėlyje Lietuvos. Ir šiuos Šklėrius dabar bejungia Vilniaus — Gardino geležinkelis.
— Ko nutilai? Dainuok.
— Vidini, tu čia? Ir tu panorėjai nubusti? O dėl dainavimo, tai neprisimenu, kad tiek daug būčiau dainavęs, kai vienas.
— Ir kai negirtas.
— Nežinau, kodėl tokie priekaištai.
— Reikėję dar ilgiau pamiegoti,—pasakė Vidinis ir lyg aiktelėjo: — Nepadėk jam, aukščiausias. Jis pataluose, o aš su vaško žvakele. Jis jau prisiminimus dainuoja, o aš vos ant kojų laikausi.
— Kas atsitiko, Vidini? — nemokėjau suprasti tokios bičiulio šnekos.
— Girdi, aukščiausiasis. Kas atsitiko? — klausia. O gal dar pamiegokm,-
Iš to pačio dainų teksto?
— Deja, taip, \pranuci.kai r tiek neprisiminiau. O dabar va,— pakalbėjau Vidiniui ir pats suklusau: — Kažin, kas atsitiko, kad prireikė atsiminti?
— O gal dar pamiegok. Nors... — kiek luktelėjęs pasakė
— Kas „nors“?
— Gerai, kad nors nubudai. Bet gal dar pamiegok. Žinoma, sveiko žmogau miegu, o ne ligonio.
— Vidini...
— Nenormalūs mudu, Pranuci. Ir tu, ir aš. Abu nenormalūs. Net būtų stebuklas, jeigu pasakytum, kokia šiandien diena.
— Šiandien? Stebuklas, kad manęs tokių dalykų klausi..
— Ne, ne, aš neklausiu. Daugau negu trys menėsiai, kai bariesi, pykstiesi, džiaugiesi, verki, skrendi, kreti ir vis bundi bundi, tačiau vis laiko pritrūksta atsibusti.
— Gražių pasakų, Vidini, tavo galvoje pripaišyta, bet nemanau, kad tau kuo nors pagelbėtų balandžio vienuoliktoji. Man beje, regis, taip pat.
Vienuoliktoji. Na taip, iš tikrūju taip. Bet jeigu sumanei keltisd, tai paskubėkir leisk man pamieoti tuo savo miegu.. O ne, niekuomet nemaniau, kad galėčiau išbūti toki laiką. Niekuomet... Tai neįmanoma. Bemaž be miego
— Tu apie ką?
— O Viešpatie, kur tu? Ar girdi? Jis štai dar klausia, apie ką aš, - sudejavo Vidinis, bet kodėl jis taip, negebėjau suvokti, Prisikėlęs ant rankų, pasakiau:
— Tai neeilinė dena, Vidini. Aš tojau.- O puiki ji ne todėl, kad tai 101 šių metų diena. Kur kas prasmingaiu ją atsiminti...svarpiau per ja parodyt, kad tai Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena...
Iš kur, keleivi?
Nuovargis, atrodo, slegia
It šimtas pūdų druskos ant kupros
Ir dulkinas nuo kojų iki plikės galvoje
Išsuk iš kelio,
Laiką sugaištą tau poilsis gražins
Kur vyrai taurę kelia
Tikrai prie jos neklysdamas žinai
Iš kur ir kas esi
Tikiuosi, kad girdėjau ką kalbu
Bet savo elgsenoj — valdovas tu.
Taip taręs,
Ir nelaukęs
Ką pasakysiu jam
Šauklys pasuko į neilgą kelią
Kur dvaro pastatas baltais langais
Žiūrėjau laukdamas, kad atsigręžtų
Ir atkakliau pakviestų;
— Keleivi nepažįstamas, ateik
Negrįžtelėjo.
Bet nustojo šunys loti
Ir sužinojau: durų neužsklęs.
Balti dvarai dar vis pakelėse sustoja,
Kai šitaip sunkiai druską reikia žmogui nešt.
Štai ir dabar...
Boluoja vėliava iškėlęs
Bet... stop —
O jeigu tai vien tik iliuzija,
Ar jos šešėlis?
Bet vis dėlto, jeigu ir taip
Nėra man laiko netikėti,
Kad negalėtų būti ir geriau.
Eilėraščiais skaitau,
kai kada , užkanęs prosa
kaip vaikas dyvijuosi iki šiol
Kad iki šiolei neišmokęs
Išgirsti Dievą iš savęs...
Balandis 2014
Saulė
teka 06:27
leidžiasi 20:14
ilgumas 13.47
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena
Šiandien 4°C / 11°C, giedra
Rytoj 4°C / 11°C, giedra
12
ŠEŠTADIENIS
Julijus Zenonas Galmantas Jūratė Damijonas Julius
Tarptautinė aviacijos ir kosmonautikos diena
Nuo žmonių kalbų po puodu nepasislėpsi
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 102 / 15
Delsti nevuvo kaip. Akyse temo, o sunykę, susiglemžę kūno raumenys sirpo, putesi, stangrejo. Atrodė, neprireikė net mažiausiu pastangų, kaf iššokčisu iš guolio ir apkaninęs Vinini kelčiau ant ranku ir sūpauįiau- aukščiau, žemiau, bent kaip. Akys jo nebuvo uižmerktos, bet tokios ii it išdrožtos, be judesio.
— Vidini!..
Vidinis tylejo, ir tik po kurio laiko, paųauktas fal deimtą ar kežkelintą garma, su šnabžgėko. Meėlyg ji ausš. Tačiua burna supulsavo labai neskubiau ir nebuvo sunku, pasilelkus į patirtį išgirsti:
Pamiegoti, Pramuci, noriu. Labai. Būtu gerai, kad tavo miegu...
— Vigini,- neršiojau ant rankų, nemokėdamas kalbėti kitokio žodžio: — Vidini, Vidini... — O paskui neržinodamas, ką dar galėčiau padaryt, pakeliau ji aukįčiau širdies ir lengavai pagauldžiau i ka tik palikta savo guoli.
— Akių neušspausk, Pranuci. O jeigu dar ką panorėtum ( ir sugebėtuM),perskaityti, tai siulyčiau „Mirusiųjų užrašus"
— Vidini...
Bičiulių bičiulis žiūrėjo į mane neujudančiomis almis. „ Nežegnosiu, neržegnosiu,“— kuždėjau savyje ir apklostęs ji lengva drobine, dar staklėnis paklodę, užriesiau jo kūną nuo kojų lki kaljo ir atatuspstas ėjau, nežinodamas į ką falėčiau atsiremti. Apys buvo ibesto į atgulusio Vidinio atviras akis ir nebuvo jįgų ar ryžti, atitrakyi jas ir apsižvalyti kaip kas atrodo aplinkui.
— Draufa neleimėje pažinsi,— išgirdau pažystamu balsu pasakytus seniai man žinomą posaki, ir vis dėlto yoks jis buvo pirmą karta. Tuoj pajaučiau, kaio ant netiesd užkrito nesumki ranka, pabarbeno piršta, o pažįstamas balsa, pakalbėjo:
< Taigi, Labas rytas, Pranuci. Nebijok, Prie mirčių jau ir aš pripratę, bet Vidinis nemirs. Jis puikiai žino, kad kiekvieman tra reikalingas ir todėl jis negali, neuri teisės mirti. Jeigu Diebui reikįtu mirtise, jis jau senai būtų taver Net ir mane pasiėmęs. Bet gi nepaiima, dar vis palieka. Jau ir aš maniau, kad neatsikersi, o...
— Junai, tu čia? Bert kur? Akys šviesios, bet nematau...
— Net ir ne girtsa, Pranuci. Aš čia irgi atejau kaip dvasia.Tikslai, kaip trupučiukas dvasios. Bet aš žinau, kaip aš tavęs nysuprantu, taip ir tu manės nesuprasi. Va, Vidinio Mirusiūjū užrašai". Prašę, kad jeigu atsitiktų tasip , kai šiandier, būtainai ateičiau ir juso perduočiau tau.
— Ačiū, Jonai.
— Vadinki mane Jonu iš Griškamūdžio. Kaip kadaiosy, kol dar nebuvai užmigęs. Žinoma, jeigu atsimeni ir nesunku.
— Nesunku. Bet až žinai, kodėl taip vadfinau? Nors niekomet to neklausei,bet įtariu, kad nežinai.
— Nereikėjo, bet kai užmigai, ne vieną dien tokia mintis muvo užėjusi, Kodėla taip vadinęs. Kodėl
— todėl, kad atėjus į Grūkabūdi, ką rasi, ko nerai, o Joną Bartkų — visuomet...
— o kepuės, Pranuci, iki šiol neįsigijau... Visas per šešesdeėimtie smtų žmagaus gyvenimas be kepurės...
— užtat, mielas žmogau, su Jalonskynės gektarai... Ger garaiua, kad prie joki pna jos nereikia nukelti.
— Taip nereikėtų kalbėti. Prie gerą žmogu nukelti kepurę nemenkas malonumas. Ateidavau čia ir prie taves.
— Prie manęs,
— Ne kasdien. Bet per sacaitę ar dvi, bent vieną karta būtinai.Bet kad atsikesi, oi, ne, tikrai netikėjau.
Stiprumas ramenyse pradėjo nykti, Apsižvaldiau paieškodamas, kur galėčiau atsisėstis, net nieko neradęs, palenkiau kojas ir sėgmėnimis nusileidau ant grindų.Suglaudžiau kojų pėdas ir regis pirmą karta pagalvojau, kiek daug kur jos mane išnežiojusios. Ir į Griškabūdį taip pat atvedusios...t.. O tem jau, regis, eiti nereikėjo. Prisiminu, kad susrojau prei Valentino Gustainio kapo ir it papoteriavau jo patie sžodžiais:
„Neturėdami jokių perspektyvų gauti butą ir apsigyventi kur nors mieste, nutarėme prisiglausti
Griškabūdyje pas mano sesutę, kuri jau kelias dešimtis metų gyveno savo sename namelyje. Medinis
namelis dabar buvo visai sukrypęs. Sesuo neturėjo iš ko jį remontuoti. Bet ir čia atėjo pagalba.
Vietiniai meistrai, kuriuos anais laikais mažai tepažinojau – retai kada Griškabūdyje lankydavausi, vis
po Europos sostines skrybaudavau – pasisiūlė pusvelčiui suremontuoti tą namelį.
Balandis 2014
Saulė
teka 06:25
leidžiasi 20:16
ilgumas 13.51
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena
Šiandien 4°C / 11°C, giedra
Rytoj 3°C / 10°C, lietus
13
SEKMADIENIS
Martynas Mingaudas Algaudė Ida
Verbų (palmių) sekmadienis
Gražiau burkuosi - greičiau vanagui į nagus papulsi
Avinas (03.21-04.20) - Arklys - 103 / 15
— Velnias... Ir sumanyk taip: „Mirusiųjų užrašai“. Skaitei?
— Pavartinėdamas. Viena frazė iš vienur, kita iš kitur. O dėl pavadinimo, tai ne Vidinio kaltė, kad jie įvardinti, kaip „ Mirusiųjų užrašai", Beje, pamatysi, kad jie be pradžios. Tait tai irgi ne jo kaltė, kadangi ne iš karto susivokta, jog numirėlis galėtų pasakoti dalykus, kurie tokie, kaip juose užrašyta. Manau, kad dėl to Vidiniui ir prireikė manęs pasitarimui. Lig tol jau buvome lyg apmiršę. Pasakė jis, ir matydamas atsisėdusi tokioje pozoje, pasiteirano:
— O sakyk, Pranuci, ar seniai tokia poza praturtini gyvenimą.
Žvilgtelėjau jam tiesmuka į akis.
— Nesupratai, ko klausiu? Atsiprašau, — pasakė Jonas iš Griškabūdžio, — galėjau ir aiškaiu, bet ar ne I. Turgenevas savo „Palatoje Nr. 6" pasakęs, esą, nederą trukdyti žmonėms eiti iš proto.
Vėl pakėlęs galva susiradau Jonom iš Griškabūdžio akis. Žiūrėjau į jas ir laukiau.
— Nieko taip herai iš šiū užrašu neatsimeno, kaip ką tik atėjus, išgirstus tavo žodžiu. Gulejai va, kaip dabar Vidinis, o žodžai atsimintni kaip dufart du.
Laikas dirba ir dirba —
Skaldo, tašo akmenis
Deda į tiltus, bažnyčias
Į daugiaaukščių miestų statytas
Ir žvyras, cementu pražilęs,
pagirdytas vandeniu
nepažįsta savęs.
Dirba laikas, Vidini
iščiulpdamas prakaitą tylų,
iš plieno, betono, žmogaus smegenų
Ne šiap gi sakau:
Nežinau, kodėl šiandie turėčiau čia būti
kai šią duiokle dievamsi atidavęs esu.
Nutilai, o Vidinis, va kait tu dabar, atsisėgo ir sudėjės susidėje kojū pėdomis ir rankų kelnai :
O visti, graž ši dalia
Sako, beribėk edsvęj..
Kosmosas pl;ečias daiktū būtimi...
O štai čia jaučiu
Ir jaučiau, kaip gyvybė atejus š mirti
kalbasi su manimi, -
Bet apie tai jau čia parašya. Tik ogi niekaip nekaliu suprasti - kokš dar stebūkla Dievas siunčia š m9sų pasauli, arba , sakykim, į mane, Tave, į Vidinį. Ir aš jau dabar jaučiu,kad ir jis atsikels, Pranuci, kaip tu...
— Spėju, kad tokio žmogaus miegui pakanka 7- 9 valandų miego. Palaiksim, Gal ir Vidinš išgirsi,
— O kam laukti, Pranuci? Kam? Tai būtu beprotybe, - ūmai išgirstame į mano guoli paguldytą Vinini.— Prie žmogaus reikia budėti , kas diena, kas valansa, kas minute.. Budėti ir budėki, kad pajaustume, kaip viskas ne taip jame, kaip būta vakar. Jonai, kada gi su armonika ateisi ir...
Šiandiena čia, o ryt jau ten
Per girias, girias, žalias girias...
O jei gršžčiau jaunas nepražusvęs,
Tai tave , gražuoke paimsi
per girias, - uždaidavo Jonas..
Per žalias - asiliepiau aš . Ir jau tryse, kartu su Vidiniu.
per girias, giras, giras žalias....
Ir gyveno dėdė partizanas
Ir gyveno dėdė partizanas.
Jis valdovas plačiųjų miškų.
Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.
Cit, neverki, jauna mergužėle, -
Aš iš miško greitai sugrįšiu.
Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.
Jeigu grįšiu jaunas nepražuvęs,
Tai tave, gražuole, paimsiu.
Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.
Ir gyvensim mes tada laimingai,
Greitai baigsis kova kruvina.
Per miškus, per balas,
Šiandieną čia - rytojaus ten,
Per girių girių girias.
Nubudau
ir girdžiu,
kažkas nebaigia žodį kalbėti:
— Gal patylėkime dieną, gal kitą,
galbūt net mėnesį ar metus.
Esam labai kalbomis nusidėję
ir nemanykim, kad gelbės išpažintis.
Ir girdžiu,
kaip kitas jam sako:
— Gerai - negerai, bet jei būta,
jau ne ką padaryti gali.
Aš ir pats neretai išeinu į bažnyčias
ir nelieka ten laiko
poteriauti už tuos, kurie bus.
Vien tik „amen“ ir „amen“,
vis po kapines, tarp jų kryžių
ir baugu, kad ne viską atminti gali.
Kas jie, du,
kurie šitaip čia šneka,
kaip ir aš dar, matyt, iš sapnų neišėję?
Šerkšno sniegas už sienų mažytės pirkeles...
O blausa akyse
Su miegu galynėjas,
bet žinau:
jeigu taip, tai įeisiu į dieną,
tik norėčiau, kad mano vienatvė,
išlikus kokia beyra,
nedejuotu manim.
Skaitysiu po raidę
po žodį, po sakinį trumpą ar ilgą save
Ir manysiu: laimingas buvau,
laimingesnis esu,
laimingiausias dar būsiu.
Ir keista, kad tik neseniai sužinojau,
jog ir skruzdės neturi akių.
II.
Kas pasakys,
kaip reikėtų skaityti save,
kad būtis neatrodytų baisiai paini?
Būna, kai ligi šiolei dar vis lopšyje
Supa laikas ir vieversys.
Bet nėra, kas pašauktų vardu,
Nes ir vardo nėra.
Netikite?
Ką gi! Ir aš
nelabai tuo tikiu.
bet dėl to vieversys neišnyksta.
Ten, už tolių toliausių,
už erdvių erdviausių
atkakli kaip kaip gyvybę įžiedus valia,
iš būties į nebūtį
Žagsi vaikystė ----
Šaukdama į pradžią žmogaus.
Ir dabar dar nemoku suvokti
Šitokia jos paskirtim...
Man pakakdavo ja
Pasitikti prie lopšio
Ir užaugti ar mirti glėby.
O dabar?...
jau tik tiek man per maža
Ji į nebūti žagsi kantriu laukimu.
Ten prasideda dar neregėtas peizažas —
Iš kurio į vaikystę einu
Ne kaip kūnas, i9deja ar mintis.
Gal greičiau, kas į nieką
įsiskverbia būt priežastim...
.
2014 balandžio 06 - 07.
Laikas dirba ir dirba —
Skaldo, tašo akmenis
Deda į tiltus, bažnyčias
Į daugiaaukščių miestų statytas
Ir žvyras, pražilęs cementu
Ir pagirdytas vandeniu
Nepažįsta savęs.
Dirba laikas,
Iščiulpdamas prakaitą tylų,
Iš plieno, betono, žmogaus smegenų
Iš dienos į naktį
Iš nakties į diena
Pagal saulės orbita ir atvirkščiai
Pasaulis sušyla
Tirpsta Arktika – Antarktika
Atsikėliau, nusiskutau barzdą, o atsisėdęs prie trinto- nutrinto, seno, panašaus į kaip tarybų valdžią stalo, parašiau: Manau, anė šukuot,i
Anė glostyti neverta
Poezija, kokia ei – tokia ir būti
Atsisakau net kritikams paklusti,
Nes nesmagu save giedot ne savimi (kažkuo kitu
Kuomet lig šiolei vis tikiu
Kuprotą gal tik karstas beišlygins.
Perskaičiau ir man gražu. Ir žinau net, kad to, kas man gražiausia, vargu ar dar kas pamatys. O kalbu aš čia apie du kartus pavartotą žodeli „anė“. kurį mano „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas“ jau nurašęs. Gerai, kad dar yra Didysis, o ten jis mano ausims irgi gražiai atrodo
Anė girdėt nenorėjo;
Aš nežinau anė ko, anė kaip...
Jau aš nepakeliu baltų rankelių, anė šilko kasnųykėlio.
-------------------------------
Žiemos buvo tik tiek, kad jau balandžio pradžioje negebėjau atsiominti, ar ji, žiema, buvo. Iš Vilniaus Naujininkų į Vilniaus į Balsius ištrūkdavau dažnai, o dienoraštyje jau kovo 26 d. parašiau, kad, girdi, — ir vėl sodas lig vėlyvo rudens“. Tačiau, regis, labiau rūpėjo ne kaip save pasipuošti so, o, susisėmus visus septyniasdešimt penkerius metus, kiek beįmanoma, perskaityti save taip kad bent sau neatrodyčiau toks kelmas, koks iš tikrųjų esu. Pasižiūrėjęs į žvaigždes matydavau, kad jos taip pat žiūri į mane ir net atrodo, kad aš joms labiau rūpiu, negu man jos. Lig tol nemaž-ai visokių niekų prirašęs, užverčiau „ rašyk“ svetainėje eilėraštį manydamas, kad gal nebūtų blogai, jeigu jis jos jos literatūroje pasiliktų paskutinis. |tai, beje, eilėraštis, kurį perskaičiau daugiau kartų negu bet kurį kitą, nors jų ten nemažai.
Jeigu lašelyje Tiesos
ir savo atvaizdą matyčiau,
nepatikėčiau,
nors žinau —
rasa, pakibus ant žolės,
ryto pasaulį sutalpina.
Ir pirmą kartą nepažint širdis,
iš pasakos išnokusio siužeto.
( Neparikėčiau)
Man patiko šis eilėraštis. Ir galbūt patinka todėl, jog įsitikinęs , kad galiu juo rodyti į save, kuomet jau ir pats sau neaiškus, kuomet pačiam dar reikia pasiknaisioti po gyvenimą, kurį lyg ir parašytas ir vis dėlto reikalingi kažkokie prieskoniai, kad išnokęs siužetas dar vis dirbtų, kad ir vienatvė senatvėje savo poilsiui patalus tšaisytųsi ir galvą dėtų dėtų ant akmens ar bent ant kumžčio
— Vidini, kur tu Gyvas dar? Ar žinai bent apie ką čia mastau. Pūsk ragą, apdalingamas viuo visas keturias pasaulio žalis. Pūsk.l, žmogau.
