Birželis 2014
Saulė
teka 04:51
leidžiasi 21:43
ilgumas 16.52
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena
Šiandien 12°C / 14°C, debesuota: ryte palijo, vidurdienis irgi apsiniaukęs
1
SEKMADIENIS
Justinas Jogaila Galindė Konradas Juvencijus
Tarptautinė vaikų gynimo diena
Vasaros pradžia
Tėvo diena
Kas save giria, tą kitas peikia
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 152 / 22
Tylėsiu 
Už lango lyja.
Na, ir kas?
Nejau eilėraštį rašysiu lietui?
Su juo ir rytas.
Akys vaikščioja po jo valdas.
Reikėtų daug jam gero pasakyti
Ir užsimiršusiam nuklyst į savo pradžią,
Paėmus sunką ranką:
- Tėve, vesk!
Jau nesakau, kad man ko maža.
Užtenka visko, net per daug.
Net ir savos dalios, kaip tėvo,
Net laiko, kai tavęs nėra...
Pabūsiu, tylai atidavęs dieną,
Su tavo saujoje vaiko ranka.
2014-06-01 08:05
----------------------------------------------------------------------------------
Birželis 2014
Saulė
teka 04:50
leidžiasi 21:44
ilgumas 16.54
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena
Šiandien 12°C / 19°C, smarkus lietus
Rytoj 16°C / 21°C, lietus
2
PIRMADIENIS
Erazmas Marcelinas Ąžuolas Auksė Eugenijus
Į dievo pagalbą tikėk, bet ir pats netingėk
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 153 / 23
*********************************************
Birželis 2014
Saulė
teka 04:49
leidžiasi 21:45
ilgumas 16.56
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena
Šiandien 16°C / 21°C, lietus
3
ANTRADIENIS
Karolis Klotilda Tautkantas Dovilė
Sąjūdžio diena
Blogam ir danguje bloga, geram ir pekloje gera.
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 154 / 23
Birželis 2014
Saulė
teka 04:48
leidžiasi 21:46
ilgumas 16.58
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
6 mėnulio diena
Šiandien 14°C / 23°C, lietus
4
TREČIADIENIS
Pranciškus Dausprungas Deimena Kornelijus Vincentas Vincė Vincenta
Tarptautinė agresijos prieš vaikus diena
Dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išgriuvo
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 155 / 23
Birželis 2014
Saulė
teka 04:47
leidžiasi 21:48
ilgumas 17.01
Priešpilnis
Priešpilnis
7 mėnulio diena
Šiandien 16°C / 22°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
5
KETVIRTADIENIS
Bonifacas Vinfridas Kantautas Kantvydė Marcė
Pasaulinė aplinkos apsaugos diena
Iš sniego košės neišvirsi
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 156 / 23
Šapą po šapo
Žinau, jau nelauki,
Kad žodį jautresnį galėčiau sakyti.
Ir aš jo, beje, pasiilgau.
Bet būta ne sykį,
Kai griūvančios pilys
Griuvėsiais panūsta save prisiminti
Ir suskamba buvusių pokylių arfos.
Viena akimi
Kitai akiai pamerkiu,
O lūpas sučiaupęs — į šypsnį įaudžiu.
Šapą po šapo,
Ką gražesnio suradęs
Į eilėraštį savo nešu
Ir būna, kad ūmai
Žiburėliais nusišviečia akys.
... o kai rudenio gervės vėl lėks į pietus,
Jas viliosiu šviesa iš griuvėsių pilių,
Grojančių
buvusių
pokylių
arfom ---
2014-06-05 18:33
Birželis 2014
Saulė
teka 04:46
leidžiasi 21:49
ilgumas 17.03
Priešpilnis
Priešpilnis
8 mėnulio diena
Šiandien 14°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 15°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
6
PENKTADIENIS
Bogumilas Klaudijus Norbertas Tauras Mėta Paulina
Darbo nesišalinsi - vargas pasišalins
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 157 / 23
-------------------------------------------------------------------
Birželis 2014
Saulė
teka 04:46
leidžiasi 21:50
ilgumas 17.04
Priešpilnis
Priešpilnis
9 mėnulio diena
Šiandien 15°C / 24°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 13°C / 22°C, giedra
7
ŠEŠTADIENIS
Robertas Ratautas Radvydė Lukrecija Roberta Svajūnas Svajūnė
Kas skaito, rašo – duonos neprašo
Dvyniai (05.23-06.21) - Arklys - 158 / 23
2. Suvokti save
Nepamenu, kad būčiau skundęsis gyvenimu traukinyje. Būti kitur ir kitaip, man, regis, nė karto nepasinorėjo. Po pasikalbėjimų su Vidiniu apie persikėlimą į jo tėviškę – taip pat ne. Ne todėl, kad ji nežinia kur tarp Žemės ir Dangaus. Ne todėl, kad bodėčiausi jos ieškoti, manydamas kad jau visos „amerikos“ surastos ir tik išsišokėliai, tik nenuoramos, tik keistuoliai, žiū, tai vienur, tai kitur, kur atrodytų jau viskas išneršta, sugeba atrasti nuostabos vertų dalykų ir taip verčia galvoti, kad net iš nieko Dievo pasaulyje tveriasi daiktai ir reiškiniai. Bet tai nereiškė, kad pripratintas prie gyvenimo traukinyje, pasilikau nepaslankus savo protu ir nežinojau, kad normalių žmonių faktiškai nėra.
Tarp dienoraščio puslapiuose primėtytų išrašų, akis užkliudo ir toks:
Iš esmės visiškai normalių žmonių nebūna. Kai kažkas garsaus vokiečių psichiatro Ernsto Krečmero paklausė: „Kas, anot jūsų, yra normalus žmogus?“ šis parodė į kabineto kampe stovinčią spintą. Tiesiog „vidutiniokų “ keistenybės nėra tokios pastebimos, be to, jie nėra taip matomi kaip genijai ir įžymybės.
Jau žinojau, kad žmogui tenka gyventi ne taip, kaip geriau ar blogiau, kaip norėtų, o taip, kaip reikia. Ir tai ne priežastis, kad kelias į Vidinio tėviškę nežinomas ir nesi tikras, kad jį surasi. Bet netgi ir suradus, kaip ten nusigauti? Daugiausia, ką turėjau, tai viziją, kad pakeliui į Dangų kažkur yra materija (gal energija), sukaupta į žmogaus delno pavidalą. Vaizdavausi jį visaip, bet dažniau jis buvo atverstas plokščia puse, išraižytas giliomis rievėmis – atrodė, kad toks palikimas yra kažkada tekėjusių upių paliktos ir užkonservuotos senvagės. Po Delno teritoriją pamėtytos nuospaudos – jos aukštesnės, it kalnai kalneliai, o gal ir kalnai. Nesuvokiau, kaip aukštai Delnas pakeltas nuo Žemės ir gali būti, kad artėjant prie jo, jis vis didės, augs, plėsis ir galiausiai pasimatys kaip žemynas. Vizijose daiktai nebūna tapatūs: atsitinka, kad realybėje jie savo parametrais pranoksta jas, bet būna ir priešingai. Vizijose delną visuomet matydavau su išaugusiu ąžuolu ir senu gandralizdžiu, žaibų nutrenktoje jo viršūnėje. Tokia aplinkybė versdavo padūmoti, kad delno teritorija, artinantis prie jos, ne kažin kaip padidėtų, jeigu ąžuolai ir ten tokie, kaip Lietuvoje.. Kad ir tie, tūkstantmečiai, kaip Stelmužės, kaip Dionizo Poškaus Bijotuose Baublys, užsiauginęs puspenkto metro skersmens kamieną ir taip paskatinęs žmogaus protą įrengti jame muziejų.
Bet — ša! Apie tai mąstyt laiko dar bus. Labiau pradėjo rūpėti kiti dalykai, tarp kurių ir nenuovoka, kaip pasakyti Urtei apie užkritusį galvą užmanymą ir pasiryžti prašymui: Urte, dievų dukra, padėk mudviems su Vidiniu nusigauti TEN. Atrodytų, menkniekis, atrodytų, neduok dieve turėti didesnių rūpesčių, kaip tokie ir galima būti tikram, kad vaikų dėl to bus. Bet labiau pagalvojus suvoki, kad reikalas gerokai keblesnis, negu atrodo. Regiu, kaip išgirdusi tokį prašymą, Urtė it stingsta, darosi nejudri. Paskui lėtai nuo akių nukelia akinukus, juos pavalo ir dar lėčiau sugrąžina atgal.
— Ten? Tarp Žemės ir Dangaus? Kur tai yra, Pranuci?
Ir ką pasakyti, ką? Bet mergina atkakli. Nepavargsta žiūrėti į senio akis ir man nepaprastai norisi, kad greičiau užsibaigtų toks pokalbis, bet dar geriau būtų, kad Urtė iš mano akių perskaitytų, jog nei Vidinis, nei aš nežinome, kur realybėje tai yra. Tik vizijose matome žmogaus rankos delną, ant kurio išaugęs ąžuolas, o Vidinis netgi įsitikinęs, kad TEN yra jo tėviškė, ten gimęs. Iš ten kažkada ir prie mano lopšio budėti atėjęs.
Kitas dalykas, kuris pradėjo slėgti it reikalaudamas sau didesnės atidos, tai netikėtas, kaip šventųjų paveikslai nušvitęs supratimas, kad kone nieko negaliu pasakyti apie savo būtį traukinyje. Vienas, kitas epizodas, bet tiek taip menka, kad priartėja prie nulio, kuomet netgi nežinai, kokie vėjai čia atpūtę, kada taip atsitikę ir kam reikėję. Kiek duonos suvalgyta, druskos sulaižyta, kiek vandens išgerta, kiek... Ir todėl, ar reikia Vidiniui stebėtis išgirdus, kad traukiniui vežti daromės per sunkūs?
Stebėtis? O ne, ne. Tuo jis nesistebi; jis šį dalyką žino ir tyliai, neprasitardamas stebisi, kaip nesugebu suprasti paprastutės, sakytum, nuogos tiesos. Va, būtent šį mintis, atkakliai sunkėsi į sąmonę, kad kiti reikalai pradėjo atrodyti ne taip svarbūs, kaip būtinumas suvokti save traukinyje, o taip padarius, padėkoti jam už suvalgytą duoną, druską, už išgertą vandenį.
Nesmagu. Nuotaika niauri. Gal nemenka dalimi ir todėl, jog nedrįstu panašiai kaip į save parodyti ir į Vidinį, šitaip savo suvokimuose pasilikdamas vienų vienas, kaip vilkas narve. Man atrodė, kad Vidinio buvimo traukinyje priežastis yra aš — iki tol jis ne kartą bėgęs nuo manęs, o aš kvailai linkėjęs jam laimingo kelio, tačiau po pirmos žinios apie ištikusią —kad ir nedidelę mano nesėkmę — kuo skubiau pasistengdavo atsirasti šalia.
Ar pabandydavau tokio elgesio motyvus suvokti atidžiau?
O taip, pasitaikydavo. Bet tai būta seniai. Mažiausiai prieš keletą metų arba bent prieš datą, kai dienoraštyje dialogo pavidalu atsirado eiliuotas užrašas.
Sustok, Eilėrašti,
Nebūki traukinys,
Vienodai dunksantis į pakraštį pasaulio.
Štai ji, pirma diena:
Žiema,
Vandenis vaikšto po žvaigždyną
Ir pirmą kartą akyse
Švieselės žiba.
Kada tai?
Nežinau, bičiuli mielas.
Savim jau saulę pridengiu ir suprantu —
Dabar nakties jose daugiau.
Pasaulis gūžiasi,
Ir Dievas jau netoks.
Net užmirštu,
Išėjęs į negrįžtamą kelionę,
Gimtais namais
Nuplauti širdį ir rankas.
Nebūk man traukinys, Eilėrašti,
Sustok!
Šį kartą žodį sustok ištariau pikčiau, negu pirmą kartą ir tai, matyt, suerzino Eilėraštį. Tačiau man reikšmingiau buvo, kad jis apsireiškė ne dvasioje, ne smegenyse, jausmuose; Eilėraštis pasirodė akims: aš jį mačiau. Galėjau ištiesti ranką ir patapšnoti jam per petį, ar paduoti šukas ir paprašyti, kad jis pasišukuotų galvą, kuri man panašėjo į Šklėrių raistą. Pereiti jį nuo rytinio iki vakarinio pakraščio reikėję kantrybės, ištvermės ir, žinoma, bet šiek tiek beprotystės. Ėjau pro jį, šitokį skersą, ir kartą, ir kitą, ir būdavo baugiai reikšminga (gal didvyriška) kartu su krūmais pasisupti raisto kemsynais, o neretai iki bambos dribti į surūdijusio vandens properšas. Žinojau, kad Eilėraštis išmiglos, išnyks, gal po trumpesnio - ilgesnio laiko jo užimta vieta pasiliks tuščia, bet svarbiausias dyvas būtinai išliks; jis negalėjo išnykti ir neišnyksta atmintyje – regiu, atsimenu ir kai pajaučiu, kad susitikimai su juo neatsitiktiniai, kad reikia jį prisiminti, rašau jo vardą didžiąja raide: Eilėraštis. Būna, kai jis it myma, be jokios kalbos, bet tą kartą į mano prašymą sustoti, atrėžė:
Taip visuomet —
Kai kelyje,
Kai sankirtose bėgių dunda ratai:
— Sustok, Eilėrašti!
Mat, užmiršau kažką.
Bet kol, žmogau, yra galva,
Užmiršti neturėtum.
Juolab, jog net manai,
Kad ši galva poeto.
Tegu nedidelio.
Tegu tik vietinės reikšmės,
Bet vis dėlto burnoj netuščia —
Putoja žodžiai it alus
Ir kelia girtuoklėlių triukšmą.
Ką užmiršai, sakyk!
O gal skaudu, kad žodis nenuplautas?
Kad širdį ėda maudulys?
Tas jausmas greitai dings.
Ramus keliauki į pasaulio kraštą,
Dėkodamas, kad veža traukinys.
Nebent pro langą
Mesk žodelį „amen“,
Jog nemanytumei,
Kad galima sugrįžt.
Paskutinieji jo žodžiai krestelėjo taip, kad bejėgiškai, verkšlendamas, net nesuspėjęs pračiaupti burnos:
Tu —ką?
Išties traukinyje esu?
O mama! mama! maaaam...
Bet tai tuomet, prieš trejus metus, ką patikimai liudija dienoraštyje palikta data: 2011-02-01. Ar galėjau tada pamanyti, kad man jos prireiks. Kita vertus, turbūt net nepagalvota, kad įmanoma užmiršti išvykimo į kelionę datą, kuri ryžtingai kitokia. Bet gali būti, kad tuomet net nesuvokta, kad kelionė būtent tokia. Ir vis tik jau netenka abejoti, kad jeigu ir ne tų metų vasario pirmą dieną, Eilėraščio palydėtas, atėjau į traukinį, tai jokiu būdu ne vėliau. Prieš porą dienų, būtent sausio 29 d., atskaičiavęs 72, kalendorius pradėjo dėlioti dar vienus mano gyvenimo metus. Tai neypatingai geras laikas, nes po didesnių švenčių, deja, man visuomet nelengva atsigauti ir gali būti, kad dar neblaivia galva, kažkokiu būdu pasitelkęs palydovu Eilėraštį, išėjau prie geležinkelio laukti traukinio.
„Tai šit tokios tokelės, — tariu pats sau, nepakildamas nuo kupė suolo, — kad ir kaip savo metus bekilnotai, o faktas akivaizdus, kad jau ketvirti metai, kai esu traukinio keleivis. Įsimink, Pranuci, įsimink: ketvirti, kad juos dzievulis gražiai prisimintų“.
Po minutėlės ir vėl pats sau:
„ Dzievulis, žinoma, atsimins, o pats? Ką galėčiau pasakyti apie tokį savo gyvenimo gabalą traukinyje?“
Iš rankų išslydęs dienoraštis nukrito ant grindų, tačiau pasilenkt jo pakelti atrodė per sunku. O tai padaręs, užverčiau jį, ir viršeliais spustelėjęs jo puslapius, padėjau ant staliuko. Tačiau dėl to galvoje nenušvito, tačiau ir taip buvo aišku, kad apie trijų metų gyvenimą traukinyje nedaug tegaliu pasakyti. Bet ar tai priežastis be atodairos paremti Vidinio pastangas ir skubėti persikraustyti ant Delno, esančio kažkur tarp Žemės ir Dangaus, kur auga ąžuolas su žaibų nutrenkta viršūne ir įkeltu joje senu gandralizdžiu. Ar verta? Bent jau - ar verta skubėti? Juolab, kad pradeda sparnus sklęst ir pamąstymas, jog dezertyravimas iš traukinio, kai jame jau tiek laiko praleista, vis tik yra nešvarus poelgis.
Neiškart pamačiau, kad pakeliant nuo grindų dienoraštį, iš jo išslydo Urtės laiškutis su nupieštais keturiais paukštukais.
„Ar bent nutuoki, Urte, kokie rūpesčiai užpuolė Pranucį. Ech, nepyk, kad neduodu ramybės. Bet yra taip, kaip yra“ , — pakalbėjau mintimis, kartu atsimindamas Vidinio įtarimą, kad gali būti, jog ir traukinys yra išvažiavęs ne be Urtės valios. Pasakė netgi ryžtingiau: „Labai įtariu, ar tik mūsų traukinys ne iš Urtės rankų“.
— Gal pasiutai? — tariau
— Pasakiau, kad įtariu. Bent kol kas, — atsiliepė ir nebuvo sunku numanyti, kad apie tai jis pamąstydavęs neretai. Dabar pasirodė, kad į tuos pačius spąstus pakliūnu ir aš. Žinoma, tuo atvirai patikėti neįmanoma, bet kuomet pasilieki su savimi, kuomet atsimeni, kad Viešpaties keliai nežinomai, tai nedaug pastangų reikia, kad tokioje jo dalioje paregėtum ir šventuosius su nežinomais jų keliais. O tarp jų ir Urtę. Tai kas, kad nesinori tuo patikėti, bet nepaisant to, nesugebi pasilikti kategoriškas ir neigti tai, kas žmogaus protui neįtikėtina. Įdomu (bent man) ir tai, kad, neretai matydamas laiško lape Urtės nupieštą mergaitės atvaizdą, netyčia , nepastebimai pradėjau ją vadinti Urtės vardu, o dabar jau negebu apsispręsti, kuri iš jų tikresnė — ar anoji, kuri piešė, ar šita, kuri nupiešta. Bet tokioje neapibrėžtoje būsenoje, regisi, kad ne aš vienas, nes štai galiu perskaityti, ką parašiusi Urtė - piešėja:
Įdomu , kaip taip būna: aš galiu tylėti, o mano piešiniai tarsi atskiros būtybės ima su kažkuo, net nepažįstamais, šnekėtis ir va...
Ir va piešėja pajaučia, kad kaip tokia, kaip Urtė Šegždavičiūtė ji yra tik dalis Urtės, kuri piešiniais išsivaikščiojusi po pasaulį. Ech, ką jie ten ir kaip šneka, kaip sugeba su pasauliu susišnekėti?
Ir ūmai matau, kai nuo nupieštos Urtės rankų pašoko vienas iš keturių nupieštų paukštukų ir nustriksėjo prie pasisveikinimo: Labas, Pranai, o paskui šoktelėjo žemyn į laiško pirmosios eilutės pradžią, prie žodelio Dar. Stabtelėjo ir tuoj it žvirbliukas nušokavo pirmosiomis laiško eilutėmis taip, kad jas labai nesunkiai galėjau perskaityti net be akinių.
Dar tokio didelio laiško, kiek pamenu, gyvenime negavusi. Kol kas dar tik nedrąsiai varčiau, nes visada saugau „panirimo“ akimirkas. Bet galbūt ne svarbesnę „misiją“ atlikote tiesiog šitaip pasielgdamas — dalindamasis. Būtent tokie veiksmai vis atbudina žmogų ir sušildo daug labiau nei radiatorius, ar keturios kojines ant kiekvienos kojos — būtent su tokiu skaičiumi jų ir esu.
Tiek nustriksėjęs laiško eilutėmis, paukštukas sugrįžo atgal, kur buvo nupieštas. Aš gi, netikėdamas savo akimis, pašaukiau:
— Vidini, man vaidenasi!.
Neiškart, o gal net negreitai, vietoje pašaukto Vidinio, vėl išgirdau Eilėraštį:
Nešauk!
Žinau, kad riksmas ima,
Bet suprantu, kad jo dar bus.
Kelionė tolima,
Bet aiški kaip dangus žvaigždėtas.
Mokėk ir gerklėje
Pasergėti save,
Ir nemanyk,
Kad man tave smagu lydėti,
Tačiau kažkam reikėjo -
Ir... prašau —
Žvalgaus po tavo pirmą dieną.
Ne kaip atrodanti, deja,
Bet traukinys
Iš Šklėrių išvažiavo,
Todėl ir vaizdas kaip tada:
Žiema.
Vandenis vaikšto po žvaigždyną,
O nežinia
Baltesnė negu sniegas
Pusnynais kaip kalnais
Patvoriuose išaugęs.
„Apie ką jis? Į kurią dieną rodo? Į tą, kuri pirma traukinyje ar tą, kuri pirma lopšyje?“ — negebėjau suvokti, bet nesiaiškindamas pasistengiau padėkoti:
Eilėrašti, kaip gera, kad tu čia.
Ką be tavęs daryčiau?
O vis maniau, kad gal ne tu,
O varnas Golius ar Vidinis
Lydės mane.
Sakyk, kuriais gi metais atsitiko,
Kai atvažiavo laukti traukinys?
Dabar vasaris.
Dar įšalęs,
Bet jau plasnoja vyturys,
Keliaudamas į gimtą šalį.
Nejau manai, kad traukinys,
Kaip vyturys
Atgal sugrįžt negali?
Eilėraštis:
Dar pakalbėsim apie tai.
Dabar gi lipk į lopšį, mielas vyre,
Ir būki toj žiemoj tikru.
O traukinys?..
Vagoną po vagono
Praeisim kaip kadaise ejomm per metus---
Mokėkim būti, kuo privalom,
Kad ne vien traukiniui
Tačiau ir mums būtų gerai.
-----------------------------
Ir pamačiau,
Kai mano „amen“
Nukrito užu lango
Sniego pusnyje.
Einu į lopšį -
Gal ir vėl kažkas pasups
Ir traukinys sustojęs ūktelės:
— Aūūūū! Tau sekasi, Pranuci...
Nežinau net kaip reaguoti, verkti ar juoktis. Tikri čiūdai. O švęsti tai žinoma niekados ne per anksti. JOninės - nedarbo diena, taiga tada reikia ne gerti o ilsėtis. O dėl greitosios, tai čia TU juokauji ar rimtai?