Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » 2013: DARBO KALENDORIUS: » PAKELIUI Į 75:(1939 - 2014) ...


PAKELIUI Į 75:(1939 - 2014) ...

Сообщений 301 страница 310 из 431

301

Liepa 2014
Saulė
teka 05:07
leidžiasi 21:42
ilgumas 16.35
Delčia (dyla)
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 15°C / 23°C, mažai debesuota
Rytoj 16°C / 22°C, trumpalaikis lietus

20
SEKMADIENIS

Aurelijus Česlovas Elijas Alvydas Vismantė Jeronimas Alvyda
Tarptautinė šachmatų diena
Perkūno, Šv. Elijaus debesų valdytojo diena
Duobės neperšokęs nesakyk op
Vėžys (06.22-07.22) - Arklys - 201 / 29

0

302

Liepa 2014
Saulė
teka 05:09
leidžiasi 21:41
ilgumas 16.32
Delčia (dyla)
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 22°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 25°C, giedra

21
PIRMADIENIS

Laurynas Lionginas Rimvydas Rimvydė Danielius
Geriau sirgti, negu mirti
Vėžys (06.22-07.22) - Arklys - 202 / 30

Liepa 2014
Saulė
teka 05:10
leidžiasi 21:40
ilgumas 16.30
Delčia
Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 24°C, mažai debesuota
Rytoj 15°C / 24°C, mažai debesuota

22
ANTRADIENIS

Magdalena Dalius Mantilė
Tarptautinė dešrainių diena
Kaip palinkėsi, taip tau atlinkės
Vėžys (06.22-07.22) - Arklys - 203 / 30

Liepa 2014
Saulė
teka 05:12
leidžiasi 21:38
ilgumas 16.26
Delčia
Delčia
25 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 24°C, giedra
Rytoj 16°C / 25°C, debesuota su pragiedruliais

23
TREČIADIENIS

Apolinaras Romula Tarvilas Gilmina Brigita Roma
Tarptautinė dešrainių diena
Baloj gulėjęs sausas nebūsi
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 204 / 30


Liepa 2014
Saulė
teka 05:13
leidžiasi 21:37
ilgumas 16.24
Delčia (dylantis)
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

Šiandien 15°C / 25°C, giedra
Rytoj 16°C / 26°C, giedra

24
KETVIRTADIENIS

Kristina Kristoforas Kunigunda Dargvilas Dargvilė Kristupas
Bėda raita atjoja, pėsčia išeina
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 205 / 30


Liepa 2014
Saulė
teka 05:15
leidžiasi 21:35
ilgumas 16.20
Delčia (dylantis)
Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 25°C, mažai debesuota
Rytoj 17°C / 27°C, giedra

25
PENKTADIENIS

Jokūbas Kargaudas Aušrinė Kristoforas Kristupas
Jokūbinės, Nuobaigos
Sistemų administratoriaus diena
Kas skaito, rašo – duonos neprašo
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 206 / 30

0

303

Liepa 2014
Saulė
teka 05:18
leidžiasi 21:32
ilgumas 16.14
Jaunatis
Jaunatis
0 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 28°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 19°C / 28°C, debesuota su pragiedruliais

27
SEKMADIENIS

Natalija Panteleonas Žintautas Svalia Sergijus
Gardesnė duona prakaituota, negu pyragas dovanotas
Liūtas (07.23-08.22)- Arklys - 208 / 30

0

304

Liepa 2014
Saulė
teka 05:20
leidžiasi 21:30
ilgumas 16.10
Jaunatis
Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 18°C / 29°C, mažai debesuota
Rytoj 20°C / 29°C, mažai debesuota

28
PIRMADIENIS

Ada Inocentas Nazarijus Vytaras Augmina Nazaras Vytas
Kojomis nosies nenušnypši
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 209 / 31

Liepa 2014
Saulė
teka 05:21
leidžiasi 21:28
ilgumas 16.07
Jaunatis
Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien 21°C / 29°C, giedra
Rytoj 19°C / 29°C, giedra

29
ANTRADIENIS

Beatričė Faustinas Feliksas Morta Simplicijus Mantvydas Mantvydė Laimis
Šv. Morta, Griaustinio diena
Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 210 / 31

Liepa 2014
Saulė
teka 05:23
leidžiasi 21:27
ilgumas 16.04
Jaunatis
Jaunatis
3 mėnulio diena

Šiandien 19°C / 29°C, giedra
Rytoj 20°C / 29°C, giedra

30
TREČIADIENIS

Abdonas Nortautas Radvilė Donatilė
Jūros diena
Dirbk - it amžinai gyventum, elkis - it rytoj mirtum
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 211 / 31

Fragmentai laiko ir savęs (31

   Kai Dievas primiršta, tuoj pradeda gundyti velnias. Matyt, irgi žino, kad geros vietos nereikia apleisti, verta pasidarbuoti, kad ji atitektų kaip  nuosavybė. Tačiau ar suvokiame, kas ji, ta gera vieta? 
  Atsisėdus į režisieriaus kėdę atrodė, kad žinau daugiau, negu galiu aprėpti ir padaryti. Kraujotaka eiklesnė, bet atrodo, kak ji irgi tik tam, kad dar daugiau atsiminčiau, kad vis skaudžiau būčiau engiamas atsigaunančios atminties. Į sceną visokiais būdais mėgina prasibrauti bet kas, tačiau  įkyriausiai stengiasi dabarties būtys. Jos paprastai nebūna sukonkretintos, išbaigtos; turi pradžią ir tai, kas daugiau - mažiau seka po jos, bet retai turi pabaigą. Tačiau ir neišbaigtomis būnant, joms reikia pasirodyti. Bandau suvokti, kodėl taip, bet atsakymų ne vienas ir visi jie neargumentuoti: girdi, šios būtys yra naujausi laikmečio tvariniai ir to pakanka.
  „Kaip suprasti? Ar kad esame  subrandinti būti akiplėšomis, kone per prievartą bandantiems užgrobti sceną. Ne, ne. Kol aš režisierius, taip nepavyks“ — mintyse rodžiausi ryžtingas. Gal todėl, kad žinojau, jog niekas negirdi, kad kalbu į save. Bet tai irgi rodinys, kad rūpinuosi būti reikalingu darbui. Atsiradus scenoje  Sėdinčiajai Ant  Slenksčio jau nedrąsu buvo nuleisti jos garbei pakeltą užuolaidą, nors tai įvyko instinktyviai, nežinant, kam to reikia ir ar riekia. Dabar jau ir  su Sėdinčiąja ir su  Slenksčiu, sakyčiau, lyg ir susigyventa,  tačiau pradžioje, pajutęs kad ją atsikratyti nepavyks, jaučiausi ne kaip. Nežinojau, kuo prasmingiau užsiimti. Vis dažniau eidavau pasėdėti režisieriaus kėdėje. Ir šit pastebiu, suvokiu, kad atsirado gebėjimas sapnuoti neužmerktomis akimis.
  Sapnuoti?
  Na taip, sapnuoti neužmerktomis akimis. Taigi neužmigus. Gyvenat. Judant, krutant. Kažką  darant. Ir įdomu, kad atmerktų akių sapnai neleidžia būti užmirštami.
  Kas tai? Kokios priežastys daro žmogaus praktikoje nesuvokiamą eksperimentą?
  Išliko neužmirštas ir pirmasis.

  — Nemiegi?
  — Miegu.
  — Žinomiausi režisieriai, kol nepadaro darbo, kankinasi nemiega.
  — Te sudega jie, žinomiausi. Aš miegu, – paliudijau.
  — Tik nesugalvok dėl to graužtis pirštų. Kaip sakoma: šunys loja, o karavanas eina. Taip, taip, o karavanas, Pranuci, keliauja. Materialusis pasaulis seniai gausus eksperimentais ir šit pagaliau — kad ir vėluodamas — sujudo ir dvasios pasaulis.
  — Ir todėl reikia miegoti atviromis akimis?
  — Reikia pavyti dykai praleista laiką.
  — Aš režisieriaus kėdėje, taip?  Sėdinčioji – ant  slenksčio, ar ne? Tu dalimis įsižmogindamas į kitas personas. Ne sliekas gi, kad taip.
  — Tau nepatinka Idinis?
  — Kodėl nepatinka? Taip nesakau. Labiausia  nuogąstavau, kad prarandu tave, bet va... Pasirodo, kad Idinis ne kliūtis susitikti su Vidiniu.
— Sapnuok, Pranuci, sapnuok. O aš, kaip regi, savo pažadą ištesėjau. Man irgi labai rūpėjo, kad  slenkstį Sėdinčioji  atsineštų prie Ūso balos. Sapnuok, Pranuci, sapnuok.
 
  Tai buvo tik užuomina, tiksliau gal tik impulsas, sužadinantis imlesnį mąstymą, nežinia iš kur ir kaip modeliuojantis galvoje suvokimus, iš kurių  kūrėsi materiali, apčiuopiama tikrovė. Gal ne visai taip, kad pasakytumei: [i]ir žodis tapo kūnu[/i[. Neretai  nežinau, kokiu žodžius galima įvardinti  kontūrais erdvėje išryškintas figūras, bet aišku,  suprantama,  kad belieka užpildyti jas turiniu ir  jie ateis  būti tarp mūsų, gyventi su mumis. Be to,  atrodė, kad  žinau, ir, beje, labai seniai žinau, kad didžiausias atradimas yra  scena. Nėra  kito tokio tvarinio, į kurį galima taip tiksliai įdvasinti laiką, nepaisant  kokios apimties ir iš kokių amžių jis būtų, kaip ji, taigi — scena. Tokiam suvokimui tuoj pat pasijutau labai jautrus ir net atsakingas už jos išsaugojimą dvasioje. Atrodė, kad ir tylai  padoru ir protinga pakalbėti:
  — Ir ša, labai prašau, patylėkime. Žodis glosto, žodis muša. Neužmuškime juo to, kas taip netikėtai, netradiciniai  ateina  būti su mumis.
  Regis, jau suvokiu, kad scena yra visų laikų, visų epochų svarbiausioji susirinkimų, jų susiėjimų vieta. Man neleidžiama keisti ką  nors scenovaizdyje, bet nuostabu, kad miegančiam atviromis akimis nesunku įeiti į bet kurį laiką ir, regis, pradedu numanyti, kad ir būsimiems laikams scena vėliau ar anksčiau  atsivers. Galbūt net  sėdint man režisieriaus kėdėje.
  Plepu? Svajoju?
  Deja, reikia laukti, o tai nelengva, nes irgi neretai pasitikrinu, ar nesu psichiatrinės ligonines kokios nors palatos gyventojas.

Liepa 2014
Saulė
teka 05:25
leidžiasi 21:25
ilgumas 16.00
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena

Šiandien 20°C / 29°C, giedra
Rytoj 20°C / 28°C, lietus

31
KETVIRTADIENIS

Elena Ignacas Sanginas Vykintė Ignotas
Beieškodamas pyrago ir duonos neteksi
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 212 / 31

Mirė Vladas Žukas ir Alytaus, Marytės  brolis

Fragmentai laiko ir savęs (32

    Sėdinčiajai Ant Slenksčio tariau:
    — Žymiausi režisieriai niekuomet neapleidžia tų, ką Dievas jiems siunčia. Augina, puoselėja ir jeigu ką - žiūrėk, patys išeina iš namų lyg nieko neatsitikę.
  — Žinau, kad sunki aš tau, bet vis dėlto lengvesnė negu kitiems. Su pirkiomis gyvenai. Jas dar pažįsti, dar gal kada ir be scenos atsiminsi Pirkaitienę. O koks esi režisierius, geras ar blogas, iš savęs nesužinosi, račiau koks bebūtum, neišeik.
  „ O dangau, — žagteliu savyje. — Pirkių Lietuva, pirkių Lietuvos motina. Bet aš turbūt miegu. Atviromis akimis sapnuoju, taip? — pradėjau abejoti ir išgirstais žodžiais, ir Sėdinčios Ant Slenksčio reginiu: — Ar ne perdaug įsigudrinau miegoti atviromis akimis? Beje,  ar kas žino, kad  taip sugebu? Kad taip įmanoma? Vidinis, suprantama, jis žino. O ji? O Sėdinčioji Ant Slenksčio?
  O atsimenu ją, kai dar ne  Sėdinčioji. Kai aš  be režisieriaus kėdės, kai...
...  Naktis. Akys nemato, tačiau vaizdas su ant slenksčio sėdinčia Moterimi išsiskiria - nereikia ieškoti ugnies, įžiebti žiburį. Šviesa jaukiai apšvietė patalpą ir mano akys jau negalėjo nuo jos atsitraukti. „Puiku! ”- norėjosi pašaukti sieloje, bet pajaučiau drausmės įtaigą ir buvo gera, kad savo susižavėjimą galiu išreikšti be aplodismentų.

Kai vakaras –
Net ir šešėliai ramesni:
Atsigręžia atgal,
Viršūnėmis rytų dar įsikibę –
Bet kas iš to?
Ir juos užslinks tamsa,
Sužvilgs mažytėmis švieselėmis žvaigždynai,
Nors netikėk
Kad ten, aukštybėse,
Ugnies daugiau
Negu suprasti mokam.
Bet man nebūna keista, 
kai matau save
Su ištiesta  ranka į dangų
Ir toks pražilęs ir naivus,
Pagyvenu sėja bažnyčių --

Kas sužinos,
Kaip ir kada,
Išmokau sėti danguje?
Meluoti gi,
Kad net bažnyčios taip nemoka?

Su ištiesta ranka į dangų,
Pražilęs  ir naivus,
Dėkoju Viešpačiui
Už atmintį, sugrįžtančią į kasdieninę būtį,
Už šitaip išgirstus savy žodžius,
Už tai, kad su Pirkaitiene galiu pabūti.

  Aš jau neabejoju šitokia  atmintimi. Žinau, kad  Sėdinčioji Ant Slenksčio yra Pirkaitienė. Ir atsimenu ją iš laiko, kai dziedulis Feliksas ir bobulė Karolina iš didelio Šklėrių sodžiaus ėjo gyventi prie Ūso balos, ėjo į viensėdiją. Galima pamanyti, kad tokia dalią ji liudija atsineštu ir taip  apsėstu  slenksčiu. Tačiau prasmė tokio poelgio ir tokios jos kasdienybės yra kitokia. O kad ją suvoktumei iki panagių, matyt,  reikėtų daug pūdų druskos suvalgyti.
  Norėjosi būti ir solidžiu, ir atsargiu.
  — Minutėlę, motin, minutėlę. Šoktelėsiu  pasėdėti kėdėje. Reikia išgirsti Vidinį. Supranti? Dar neseniai kalbėjęs, kad tokio, koks  jis yra, jam per daug. Atrodė, kad žmogelis  senatvėje paisto nesąmones, bet, žiū,  išskyrė  dalį savęs ir ją įžmoginęs pavadino Idiniu, Tai jo palikuonis. Beje, pirmas. Suprantu, kad dabar  bendrauti su juo  man paprasčiausia sėdint kėdėje.
  — Miegant ir sapnuojant atviromis akimis. Taip?
  —  Man tai buvo nesuprantama staigmena. Maniau, kad to nežinote.
  — Gerai. Šoktelėki į kėdę. Aš tau padėsiu.
  — Moku. Jau moku. Ačiū.

0

305

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:27
leidžiasi 21:23
ilgumas 15.56
Jaunatis (pilnėja)
Jaunatis (pilnėja)
5 mėnulio diena

Šiandien 20°C / 28°C, debesuota
Rytoj 20°C / 30°C, giedra

1
PENKTADIENIS

Bartautas Bartautė Almeda
Tarptautinė alaus diena
Blogas darbas garsiai aidi
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 213 / 31

Fragmentai laiko ir savęs (33

   — Ateik čia. Kėdė nepabėgs, o pabūti su mumis visuomet verta.
  Salėje žiūrovų nebuvo. Tuščia. Tačiau iš ložės „B“ žvilgėjo dvi poros akių.
  — Gal vėliau. Dabar reikalai skubina. Bet, Idini, ką čia veiki?
  — Liūdžiu, dairausi ir kartu su Diniu saulėgrąžas lukštenam
  — Aha. Supratau, — tariau, bet tuoj klausiau: — Su Diniu?   
    Galvoje  toptelėjo, ar tik nebus dar vienas Vidinio palikuonis. Nesijautė, kad galėčiau nustebti. Vidinis darė daug pastangų „išsigryninti“ ir aš tikėjau, kad greitai į jį galėsime įeiti kaip Žmogaus bažnyčią. 
  Truputį padelsęs, pakilau į ložę ir žvilgtelėjęs į sceną regėjau, kad ji gerokai pasikeitusi — išplatėjus, nudrikus į tolį. Ypatingai šiaurinis  pakraštys, ten, kur už balos, už Cigonų kalno, miglojosi horizontas iki Margionių kaimo, iki jo titnaginės ir geležinkelio stotelės.
  — Va tau! Iš kur tiek? Nuo kada? Visi Šklėrių baliniai.
  — O aš maniau, kad pirma susipažinsime, — atsistojęs priešprieša ir pasisveikinimui paduodamas ranką, pasakė beveik Idinio dvynys.  Abu  jie, Idinis ir Dinis pasirodė labai panašūs. Bent  kol kas, iš pirmo žvilgsnio.
  — Kai žinai Vidinį, pažįsti Idinį, sarmata būtų nepažinti Dinio. Faktiškai laukiau  Bet ar čia tinkamiausia vieta pažintims megzti? Ar  neprotingiau ateiti į sceną?
  — Sakykit, kurioje Vietoje? Va, Idinis, susipažino prie Ūso balos, o man labiau norėtųsi prie Skersbalės.
  — Išdžiūvo. Jau nėra  ten jos. Kaip, beje, ir Ūso balos. Iki vandens reikia kastis per pusmetrį. Net giliau.
  Nunėriau galvą žemyn. Taip atsitiko, kad iki šiol netgi neužsiminiau apie Šimą (Simoną) ir Marcelę Grigus. Ir, regis, supratau, kodėl Idinio ir Dinio buvau pakviestas ateiti į ložę. Kad primintų. Tai Šklėrių balinių kraštas. Taip, dabar išdžiuvęs, bet iš ten atėjo motina. Ne, ne Pirkaitienė, bet... o  Dieve, kaip jos panašios. Jeigu kas parodytų į ją kaip į Sėdinčią Ant Slenksčio, žiočiausi iš  nuostabos, kad kažkas  anksčiau už mane ją  tokia pamatė.
  Žiūriu į keliuką, tuoj iš Karlonų sodybos kiemo įbėgantį į atėjusį mišką. Tada jo nebuvo, o keliukas — taip. Per neaukštą kalvelę nubėgęs prie balos, vinguriavo jos išlankstytu pakraščiu iki Mackelio brastos ir, įšokęs į Šklėrių – Margionių  kelią, kartu su juo niro į brastą, išnirdamas kitoje  pelkės  pusėje. Dar puskilometris kelionės ir mano motina Stefanija pasijausdavo parėjusi namo, pas savo motiną Marcelę, pas tėvą Šimą.
  — Gerai. Judu pasikalbėkite, o aš... Regisi, kad  pradedu pavydėti Vidiniui. Bent  norisi pasakyti  jo žodžius: „tokio, koks esu, manęs per daug“. Regis, dar taip  neseniai taręs juos, o rezultatas  toks, kad Dievo duoną valgo jau du jo palikuonys. Patikėkite, Idini ir Dini, savijauta  tokia, kad  ir smagu, ir  liūdna. Bet jeigu ne scena, aš jau  šio krašto negebėčiau matyti. Kažkur galvoje, kažkur mintyse, bet va taip, kaip dabar... Ne, ne. Tikrai — ne.
  Įsižiūrėjau į scenoje įkeltą balinių krašto peizažą ir: 

Guodžia: neverk, neliūdėk...
Viskas praeina.
Taigi, ir džiaugtis neverta.
Po darbymetį vaikšto maža skruzdėlė,
bitė  medų į avilį renka.
Ar žinosiu kada,
kaip atrodo Vidinis,
kai jo nei per daug,
nei per maža? 
Ar ateisiu kada
Į Vidinio bažnyčią?

Gesta dienos. 
Bet taip tik atrodo.
Laikas laiko klajūną
Begalybėse savo erdvių.
Visi žodžiai ant lūpų,
visos dienos ant delno
datom surikiuotos.
Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni atmintie.

Aš tikiu į tiesas,
kuriomis man lengviau netikėti.
Net ir Žodyje Dievo
nesutilpęs, dairaus po save.
Aš tikiu,
kad įaugę į laiką,
Į bažnyčią  Vidinio įaugę,
Žemės žodį  į lūpas įkelsim Aukščiausiam,
kaip korį geriausio medaus.

Skambtelėk, mažas varpeli,
Skambtelėki, šauni ateitie.

0

306

Fragmentai laiko ir savęs (34

  Užsimirštu. Visiškai. Kažkur esu, bet – kur, visai nesvarbu. Nejaučiu nei aukščiau salės kilstelėtos ložės, nei joje šalia manęs įkritusių Idinio su Diniu. Scenovaizdis daro vis įtaigesnį įspūdį. Netrukus atsikratau ir juo kaip scenovaizdžiu. Aš  ten, kur ir reikia būti. Gimtasis kraštas gyvas. Štai  jis. Ir nesvarbu, kad Grigaliaus kalendorius rodo vidurvasario laiką, bet  jo čia nėra. Turbūt žiema, tik besniegė – žvarbos ir pašalo nestokoja, bet sniego nėra. Būna gi, kai šilinių dzūkų krašte ir gruodyje, net sausyje atsikvepia šiluma ir pradedama manyti, kad Dievas paseno ir nežino, ką daro. Būna gi... Bet kažin, ar kada  nors buvo toks gyvas kraštovaizdis scenoje. Tikras. Anot dzūkų, be išmislų. Napoleonas taip ir neįstengė užkelti sau ant delno Šv. Onos bažnyčią ir nusinešti į Paryžių. O čia, prašau – ant scenos didžiausias gabalas Šklėrių sodžiaus.
  Atsimenu, kad kažkas it prašęs susitikti su manimi prie Skersbalės.. Taigi, šitame kraštovaizdyje ir Skersbalė. Giluminiu galu įsispyrusi į Margionių titnaginę, o kitu, gerokai seklesniu,  atšliaužiusi prie Kisielių (Šarkės) vienkiemio. Tačiau  smagiausia, kad netoli Simono (Šimo)  ir Marcelės Grigų sodyba. Ir jų žemės  valakas atiduotas  Skersbalės pakraščiui.

Tik dabar ir atsimenu:
vandenys mano,
jūs giliausi, švariausi,
gyvybės pilniausi,
buvote čia.
Plaukė (ir net skendo ne kartą) valtelė
šitame  titnaginės krašte,
nesutikus žuvėdros  baltos.
Žvyrą giliai po savim pasiklojęs
Brėžė ribą kaip ežią brasta.
Ir  girdėjau, kaip pakalba žmonės –
Ji iš miško, liauna kaip pušis
Jis iš Skersbalės, liaunas kaip meldas.
Oi, mačiau, kaip gražiai plauko antys,
Kaip narai dingsta ilgam iš akių,
Kaip  baltesnė  už titnagą baltą 
Mirė gulbė, skaudi kaip
Ant kranto užkritus puta,
Nepakėlus į dangų sparnų.
Pats nešiau ją ant rankų,
Apsunkęs balčiausia našta,
Dar be ašarų verkt neišmokęs.

O paskui irgi krykė antys ir nardė narai
Dėlės kraują gėrė, įsičiaupę į kūną.
Tartum auksas žibėjo karosų žvynai
Kaip sidabras - mekšrų,
Ir daug  ko, oi daug ko dar būta,
Bet gulbės mirtis iki dabar,
Lig niekada nugalėta nebus..

  Ir išgirdau:
  — Žmonės, kas dar norite į mane mesti akmenį? Meskite. Nesigailėkite manęs.
  Krūptelėjau. Tai buvo girdėta. Ne dabar. Bet girdėta. Pasidarė neramu.
  — Aš naktyje, -  atsiliepė jai balsas. —Turbūt manęs nematote. Norėčiau, kad ir mane matytumėte. Aš neturiu akmens.
  — Trypiate. Diena iš dienos. Ir taip kiek beatsimenu. Svaidote akmenimis ir verkti neleidžiate.
  — Dieve mano, kaip man jums pasirodyti, - nekantravo vyro balsas. — Kaip man įeiti į šviesą, kuri apšviečia jus, sėdinčią ant slenksčio. Aš tikintis, moterie. štai kryželis su  nukryžiuotuoju kabo ant mano kaklo. Dievas su manim. Todėl nebarkite už  piktą, kurio nesu padaręs. Artėja Kūčios. Tikiuosi, kartu valgysime vakarienę.
  — Jūs vaikščiojate, mindžiojate ir šluostotės į mane kojas. Ir man nuo to nė truputį negeriau, kad ant tavo kaklo kabo kryželis su nukryžiuotuoju. Ir visos mano vakarienės irgi ant slenksčio.
  — Ir taip buvo? — pabudino iš užsimirštiems Dinis.
  — Buvo ir taip. Norėjau jai padėti. Dar tada, kai tokiu balsu kalbėjau. Pirkaitienė... Pirkaitienė tuomet ji. Taip atsimenu, bet tikrai ne Sėdinčioji Ant Slenksčio.

0

307

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:32
leidžiasi 21:17
ilgumas 15.45
Priešpilnis
Priešpilnis
8 mėnulio diena

Šiandien 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais

4
PIRMADIENIS

Gerimantas Milgedė Dominykas
Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulė ant sprando atsisės
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 216 / 32




Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:34
leidžiasi 21:15
ilgumas 15.41
Priešpilnis
Priešpilnis
9 mėnulio diena

Šiandien 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais

5
ANTRADIENIS

Felicisimas Nona Rimtas Mintarė Osvaldas Vilija
Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 217 / 32

Fragmentai laiko ir savęs (35
 
  Nė karto  neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje  Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų    parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti  negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti.  Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
  Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį  matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai  artimi ir net  kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
  — Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys  broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet  tu  teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu  pasiseks savęs  įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
  — A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
  Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir  manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg  akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė  niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant  amžiname judesyje reikia  nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad  galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po  kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia  neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
  Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta  masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
  — Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad  išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.

Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta 
ir sklando liūdesį akių.

Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.

Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.

  Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet,  neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
  — Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš  salės
  — Tikrai nežinau,  neprisimenu.
  — Ar  aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati  viena, be  muzikos:

Kada  noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.

  — Kas ji? Pirkaitienė?  Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai  mano  motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?

Ilsta  man rankelės
Nuo sunkiu  darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...

  Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau.  Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi.

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:35
leidžiasi 21:13
ilgumas 15.38
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien 21°C / 29°C, mažai debesuota
Rytoj 17°C / 27°C, debesuota su pragiedruliais

6
TREČIADIENIS

Bylotas Daiva
Kristaus atsimainymas pasveikink
Kad ir menkas lizdelis, svarbu geras paukštelis
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 218 / 32

Fragmentai laiko ir savęs (36

Jau turbūt nežinosime kaip,
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs, 
tačiau tikra — 
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.

Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų  —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet  šitaip gražiai surėdyta

Vaikšto  kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai  pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.

Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia  žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.

Auk, žalioji.
Štai ateina  Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).

  ... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus  vardo, vis abejodamas: o  gal?  Gal dar pasirodys  stebuklas ir sužinosime, kad  būtent jis taip kirto medį, atėjęs  į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:37
leidžiasi 21:11
ilgumas 15.34
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

Šiandien 18°C / 27°C, lietus
Rytoj 18°C / 26°C, lietus

7
KETVIRTADIENIS

Donatas Kajetonas Sikstas Drąsutis Jogailė Klaudija Jogilė
Nemaišyk kito puodo, žiūrėk, kad tavo neprisviltų
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 219 / 32

Fragmentai laiko ir savęs (37

   — Išmėtytas labai esi. Scena paskui tave  nesugeba sekti, dzieduli. Tai čia, tai ten, tai dar kur. O ir susipažinti prie Skersbalės užtrunkame, — išėjęs ant tako sustabdė Dinis. — Taigi, kaip įprasta, duodu dešinę ir  sakau: ak, kaip malonu su jumis, pone, susipažinti.
  —  Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet  atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
  — Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
  — Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
  — Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
  Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
  — Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
  — Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
  — Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei  donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
  — Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
  — Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
  Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
  — Tai jis, —  tarė. — Taip, taip, tai  jis, - vėl rodė galu lazdos.
  Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių  priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur?   
  — Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent  prie Skersbalės. Nesierzink, bet  jeigu patikinsiu, kad  gimei ne prie Ūso balos, o prie  Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys  prasmingesnė.
  — Todėl ir rodė į mane lazda?
  — Ne todėl.???
  — Tyli. Kodėl?
  — Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net  ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai.   
  Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks  anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks  apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
  — Tai tu ją čia parravėjai?
  — Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.         
  — Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
  — Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o  ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš  burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
  Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į  mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
  — Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
  — Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
  „Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos  tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
  — Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet  piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi  lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
    Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau  nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai  norisi tokioje draugijoje būti, kai: 

Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs  pakanka ir dabar...
Tačiau  mielai kaip mokinys
Išeičiau į  rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.

  Priėjęs Idinis tarė.
  — Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė  neploja. Bet tai gal net  ne geriausia naujiena.
  — Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
  — Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
  — Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi  jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į  mane: — Ar ne, režisieriau?
  — Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi.  Na,  maždaug taip..
  — Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą  Idinis, o Dinis pritarė:


Fragmentai laiko ir savęs (38
   
  Neiškart pradėjau skaityti Sėdinčios Ant Slenksčio perduotą raštą.  Anot Idinio — archyvinį. Gal todėl, jog neatrodė, kad reikia taip  daryti, nes buvo aišku, kad abu Vidinio palikuonys — Idinis ir Dinis — jau žino, skaitė ir nieko naujo jiems nepaskaitysiu, bet įkritusi į ausis tyla, nebuvo abejinga. Atrodė, todėl ir atsiradusi, kad perskaitytas žodis priartėtų prie laiko, kada jis buvo parašytas.
  — Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu  su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:

Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.

O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?

Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.

Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.

Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant  kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...

Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.

Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad  nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?

Išrašysiu sėja  savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.

Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..

... Tyliu. Ir  tyla net  nepakrebžda.
  Kas  jis? — dar  tyliau noriu  sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit  mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...

 

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:41
leidžiasi 21:07
ilgumas 15.26
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

Šiandien 18°C / 25°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 17°C / 26°C, debesuota su pragiedruliais

9
ŠEŠTADIENIS

Romanas Mintaras Tarvilė Rolandas Romas
Tarptautinė tautos diena
Pirkta meilė greit atvėsta
Liūtas (07.23-08.22)- Arklys - 221 / 32

Fragmentai laiko ir savęs (39
   
Tai buvo laikas, kai panoro prisiminti ką kada esu kalbėjęs ar girdėjęs apie slenkstį. Pasirodė, kad prisiminimų daug.  Net ir eilėraštis tokiu  pavadiniu — Slenkstis. O paskui, jau atsiradus  scenai,  buvau nustebęs,  kai kartą,  atėjęs į salę, pamačiau jo išrašą ant užuolaidos. Žodis į žodį ir būtent taip suklotą į dvylikos eilučių eilėraščio kūną, kaip jis buvo užrašytas sąsiuvinio lape. Tiesa, čia be pavadinimo:

Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
- Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenkstį neišnykt kažkur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų

  Sauja paėmęs  užuolaidos medžiagą, palingavau ir stebėjau, kaip eilėraščio eilutės  it laiveliai su juose  susėdusiomis raidėmis supasi ant  subanguotos uždangos ir užgęsta, užgesta. Užuolaida išsilygina, o raidžių laiveliai tik vaizdui, kol jų nepradedi skaityti.
  Taip atsitikę, kad iki aukštų metų, net ir sulaukus 75-rių, nebūta abejonių, kad mano  gimtoji pirkia —  prie Ūso balos. Ir va, tik pasirodžius Diniui, netikėtai išgirstu, jog gali būti, jog gimiau ne prie Ūso balos Karlonų viensėdijoje; esą, jeigu patikinsiu, kad  gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
  Negi ir šitaip gali būti?
  Supratau, kad Inis nebuvo įsitikinęs, ar sugebės patikinti, bet tai, kad savyje puoselėja tokį užsiėmimą, užkūrė smalsumą. O tai, kad su juo tik porą kartų persimetę po vieną  kitą sakinį, nebuvo priežastis nepaisyti, ką jis tais sakiniais plepteli. Svarbiausia, jog žinau, kad jis yra Vidinio antroji savęsp dalis, porcija, kuris, lemties vedamas, atėjo prie manęs būti dar man esant lopšyje. Ir beveik per tiek metų kartu ir  kartu. Jis  mane atsimena ankstesnį negu  aš save. Bet todėl ir vėl mįslė: kodėl neprisimenu, kad  jis kada būtų apie tai kalbėjęs? Kas jam tai trukdė padaryti?

... o norisi, žmonės,
atėjus į sceną,
žemai nusilenkus, žiūrėti į jūsų akis.
Nors trumpai, bet teisybę kalbėti:
štai  aš, dar vienas Karlonas,
užtrenkęs gimtinės duris.

Tikėti,
kad kitaip pakuždėtų lemtis,
o ne, jau nereikia, mielieji.
Ir sapnai jau ne tie,
net meluoti nemoka — —
Prie namų, prie jo slenksčio atėjęs,
tačiau peržengti jau negaliu.
Kūnas glemba į žemę,
į rytojų, kuris neišduos.

Ir dėkoju kaip Dievui
didžiai prabangai savo jausmų;
jie išlieka
kaip žvyras grublus, nesijotas,
nestokojantys net akmenų.
Jeigu reiktų į karą išjoti —
aš ir vytis, ir ginklas, ir žirgas esu.
Suprantu, taip keistai, mano būtį išgirdę,
Jau nelengva tikėti, esą,
negi būna ir taip?

Bet jei kryžius ant kaklo,
tai ir ginklas – į ranką
dėl šventumo namų.

Отредактировано Pranas (2014-08-05 07:13:51)

0

308

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:43
leidžiasi 21:05
ilgumas 15.22
Pilnatis
Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien 17°C / 26°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 19°C / 29°C, debesuota

10
SEKMADIENIS

Norimantas Laima Laurynas Asterija Astra
Šv. Laurynas, Paskutinioji perkūno diena pasveikink
Tarptautinė apatinių drabužių diena
Gero daikto daug nereikia
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 222 / 32

0

309

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:46
leidžiasi 21:01
ilgumas 15.15
Pilnatis
Pilnatis
16 mėnulio diena

Šiandien 20°C / 29°C, lietus
Rytoj 16°C / 23°C, debesuota

12
ANTRADIENIS

Radegunda Laimonas Laimona Klara Radė
Tarptautinė jaunimo diena
Danguje su pinigais nieko nenusipirksi - pragare nebent smalos
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 224 / 33



Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:48
leidžiasi 20:59
ilgumas 15.11
Pilnatis
Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien 15°C / 23°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 23°C, debesuota

13
TREČIADIENIS

Kasijonas Poncijonas Naglis Gilvilė Ipolitas Diana
Tarptautinė kairiarankių diena
Gera prekė pati save giria
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 225 / 33

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:50
leidžiasi 20:57
ilgumas 15.07
Pilnatis
Pilnatis
18 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 23°C, debesuota
Rytoj 14°C / 20°C, trumpalaikis lietus

14
KETVIRTADIENIS

Euzebijus Maksimilijonas Grintautas Guostė
Ganyk avis ir vilko nematydamas
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 226 / 33

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:54
leidžiasi 20:52
ilgumas 14.58
Pilnatis
Pilnatis
20 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 21°C, lietus
Rytoj 14°C / 19°C, mažai debesuota

16
ŠEŠTADIENIS

Rokas Butvydas Alvita Jokimas
Šv. Rokas, Pjūties pabaiga
Kai negalėsi, tada pastenėsi
Liūtas (07.23-08.22) -Arklys - 228 / 33

0

310

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:57
leidžiasi 20:48
ilgumas 14.51
Delčia (dyla)
Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 17°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais

18
PIRMADIENIS

Elena Mantautas Gendvilė Ilona
Šimtas uodų ir kumelę suėda
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys -  230 / 34


Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:59
leidžiasi 20:45
ilgumas 14.46
Delčia (dyla)
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien 16°C / 20°C, giedra
Rytoj 13°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais

19
ANTRADIENIS

Emilija Argaudas Tolvina Boleslovas Balys
Pasaulinė fotografijos diena
Kaip kas išmano, taip save gano
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 231 / 34

Tikėkime abu

O paukšti, skrendantis aukštai,
bent truputį į dangų pakylėk.
Tik neliūdėk —
aš pats dejuoju už tave,
kad ne į čia,
kad jau į ten
moji sparnais.

Tikėkime abu,
nors ir sunku,
viltį kaip tiesą glausti
ir jausti netikrumą jos.
Bet negaliu manyti,
Kad kol atgal negrįši,
Sapnais, miražais, išmislu lig kvailio
Klajosiu Esaty kažkur,
„Sudie“  tau nepasakęs.

O pasakyti iš anksti
Žmogaus bažnyčios man neleidžia.

Fragmentai laiko ir savęs (2)

Santrauka:
Ką reiškia atsikovoti save?
Nežinau ir dabar, kaip tai  supranta  Seneka, bet aš apsisprendžiau išsikovoti 100 gyvenimo metų, ir  suprantu, kad  tai mažiau negu kuklu.   

                                                      Atsikovok save

   Seni daiktai darosi mielesni. Bet ar todėl, kad jie seni? Turbūt ne, turbūt todėl, kad prie jų ateidavau būdamas jaunesnis. Kiti atėję – taigi dukros, anūkai — priekaištauja, pyksta, kad, girdi, apsileidęs, kad įpratau gyventi prisišiukšlinęs. Pastumia aplūžusią kėdę, suklibusį stalą. Ir sofa, ir knygų lentyna kažkodėl negeros, ir, ir... Stengiuosi suprasti juos ir neretai pasakau, kad ir savęs  tokio, koks esu, nenoriu. Todėl ateiti į didesnę kompaniją ir sunku, ir nemiela, ir stengiuosi neateiti. Krapštausi, nardau kaip tingus senas šamas po aplinką, aptverta namo sienomis ar daržo tvora ir nesuprantu, kodėl man reikėtų turėti daugiau, negu užgyvenęs ir jeigu per tokią savo buitį pasaulį jaučiu — po jį vaikštau, po ji dairausi, su juo ir santarvėje ir dvikovose. Ir štai jau kelios  dienos, kai būtis susitelkė į nedidelį kamputį. Apie ją gerų žodžių nesakysiu, nes dar reikia pažinti, bet...  bet senam šamui panardyti  erdvės ir čia yra.
    Dienoraštis kaip ir pats atsirado rankose. Verčiu lapą, kitą, verčiu po kelis ir po vieną. Pabaigęs vėl iš pradžios verčiu. Nieko neieškau, vartau, kad nebūčiau tuščias, bet akis užkabina užrašas, kad, girdi, niekas man taip greitai neįgrista, nepabosta, kaip aš pats sau.
   Tai ne  citata iš knygų. Taip parašyta iš savęs, į kur neįsileidžiant niekas iš šiapus neateina. Čia prie durų budriau negu Šv. Petras prie dangaus vartų budi mano Aš. Todėl nieko kito nelieka, kaip nelinksmai šyptelėti. Tačiau reikia manyti, kad mano lūpoms tokia šypsena jau pabodo ir  jos  mieliau aplaižo savyje ištariamą frazę, būtent: O! Lucijau Anėjau Seneka, kur tu?
   Nepavyko prisiminti, kokia anuomet savijauta  (ar būsena) atsikvėpė tokiu užrašu į dienoraštį, kai atrodžiau įgrisęs, pabodęs pats sau. Vienok spėju, kad gali būti, jog ji panaši ar net tapati nūdienei, kuomet galvoje lengva, eiklu kaip dvasioje, o raumenyse ir kauluose – nuovargis, negalia, nelaisvė. Kai dvasioje yra ketinimas parašyti knygą, o  supratime, kad tokie dalykai ateina ne tik iš dangaus, bet ir iš kasdien valgomos duonos, tveri kraujui ir kūnui. 
   Perskaitau kitą atsitiktinį dienoraščio užrašą:
    Kai ilgai būni ir būni, o paskui liaujiesi būti, tai netikėtai pajunti, kad ir senatvėje dar atsiranda proto.
   — Duok Dzievuliau, kad taip, bet irgi mažai įtikėtina,— pratariu sau pakilesniu balsu, tačiau Lucijus Anėjus Seneka vis dar reikalingas. Būnant su juo, gimusiu 4 mūsų  eros metais, man lengviau susivokti savyje ir kai  prireikia, tai dažniau negu Dievo, šaukiuosi jo. Nesakau, kad apie jį žinau daug ir kad labai rūpi jį geriau pažinti, bet ant liežuvio neretai kilnoju jo laiškų „mielajam Lucilijui“ citatas, o dažniau už kitas:
   Juk klystame laukdami ateityje mirties; didžioji jos dalis jau — praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis. Taigi daryk taip, mielas Lucilijau, kaip rašai darąs: neprarask nė valandos.
   Man regisi, kad suprantu kodėl ji, ši citata, man pirmiausioji. Ačiū die, metų sulaukta nemažai: sausio 29,  suskaičiavęs 75, išėjau į 100, tvirtai nusprendęs, kad mažiau nereikia. Senatvėje su vienais kitais metais nė ką nuveiksi, tačiau jeigu prie mano turimų 75 dar atsiras 25, tuomet... kodėl ne? Tuomet tik sveikata reikia pasirūpinti ir, kaip sako, lašas po lašo ir akmenį pratašo. O tais „lašais“ pasikalbėti, manau, yra apie ką. Net ir su Luciju Anėju Seneka, kurį, beje , jau tekę kalbinti ir jį patį girdėti, tačiau vis dar nesiryžęs pasiteirauti, kaip tai įmanoma padaryti po jo mirties pradėjus skaičiuoti trečią tūkstantmetį. O pirmą kartą atsimintinai užkliuvo išgirdus jį paliepiant atsikovoti save. Ne man asmeniškai, bet kuomet taip kalbama viešai, kalbama, kaip įtariu, pramanytam Lucilijui, tai suprantu, kad ir man. Taip pasitaikė  proga paskambinti jam iš savo bažnyčios ir pasiaiškinti, kaip reikėtų suvokti jo gan įsakmiai ištartų dviejų žodžių prasmę:   

                Atsikovok save.
                           
Ką reiškia tai?
Nepyki, Lucijau,
kad neskubu už patarimą padėkoti,
kurį galbūt krauju aplaistyti reikėtų,
jeigu paklusęs Tau,
savęs  atsikovot išeičiau.
Bet gali būti, kad nesąmonę kalbu
vien tik todėl, kad, Lucijau,
nesugebu kitaip suvokt prasmės
taip  pasakytų tavo žodžių.
Ar sako jie,
jog dar esu viduramžių vergo nelaisvėje
Ir būtina sutraukyti jos grandines?

Neginčiju, kad ir galva
tartum slunkius negreita.
Ir vis dėlto,
vos  paieškojęs mintimis tave
Girdžiu: atsikovok save.
Taip vakar
Šiandien irgi taip.
Pastumt į šalį niekaip negaliu.
Gal tai ir reiškia
sunkią žemės trauką,
Kuomet, kol kūnu nešinąs,
jos nugalėti neįstengiu
ir reikia laukti vakaro ar ryto,
kada dvasia išsprūdus pasakys:
Štai pergalė!
kurios suvokti nemokėjai.
Iškalęs vardą - pavardę į antkapį,
pradink iš čia.

   Nelaukiau kaip atsilieps ir ar atsilieps Romos raitelio sūnus Lucijus Net nenorėjau, kad jis atsilieptų bet kaip. Dabar gi jaučiu, kad būtent jo paskatintas priėmiau sprendimą žūtbūt išgyventi savo 100 ir tik tuomet, surengus nemenką balių, pradingti. Laimingai. Atmerktomis akimis. Kiekvienam asmeniškai mirktelėjus nedidele knygele „Fragmentai laiko ir savęs“. Ir jau dabar džiaugiantis, kad neprišiukšlinsiu antkapiu su jo galvūgalyje cemento luite iškaltu vardu ir pavarde.
  Kai gyveni neturtėdamas užantyje akmenų, tai  kam man toks munduras, a? Kam? Pelėda 2014-08-19 11:15:45

0


Вы здесь » Trys pelėdos » 2013: DARBO KALENDORIUS: » PAKELIUI Į 75:(1939 - 2014) ...