Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:32
leidžiasi 21:17
ilgumas 15.45
Priešpilnis
Priešpilnis
8 mėnulio diena
Šiandien 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
4
PIRMADIENIS
Gerimantas Milgedė Dominykas
Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulė ant sprando atsisės
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 216 / 32
Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:34
leidžiasi 21:15
ilgumas 15.41
Priešpilnis
Priešpilnis
9 mėnulio diena
Šiandien 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 20°C / 29°C, debesuota su pragiedruliais
5
ANTRADIENIS
Felicisimas Nona Rimtas Mintarė Osvaldas Vilija
Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 217 / 32
Fragmentai laiko ir savęs (35
Nė karto neišgirdau, kad kas jį pavadintų Simonu; tik Šimas. Simono vardas, regis, visoje Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijoje neegzistavo. Kaip ir iki šiol. Garantuoti negalėčiau, bet kai parapija be lopšių, tai nėra didesnių galimybių jiems atsirasti. Atsikeliančių į jos kraštą irgi nėra. Ne Amerika gi, ne Vokietija, ar Anglija. Bet šalia Kabelių esanti Marcinkonių parapija netgi įvardinta Simono vardu, būtent: Marcinkonių Šv. Apaštalų Simono ir Judo (Tado) parapija. Ji gerokai ankstesnė, negu Kabelių. Kolei čia nebuvo pastatyta bažnyčia (1911), žmonės ir ėjo, ir važiavo melstis į Marcinkonis.
Iš ložės į sceną nusileidome kartu, visu trejetuku: Idinis, Dinis ir aš. Ir nepaisant, kad Dinį matu pirmą kartą, o ir Idinį neseniai, tačiau jaučiau, žinojau, kad jie man labai artimi ir net kažkodėl, matydamas juos du, atrodė, kad trūksta trečio.
— Aha, aha, - atsiliepė Vidinis: gyveno trys broliai, du protingi, o trečias kvailiukas. Bet tu teisus – manęs dar vis perdaug, Pranuci. Jeigu pasiseks savęs įžmoginti dar vieną dalį, pavadinsiu jį Iniu. O kas jau liks, tegu jau tiek ir bus. Su tiek savęs keliausiu ieškoti gimtinės.
— A, Vidini, nemoku net mąstyti, ką esi sumanęs.
Ir tikrai, kad nemoku. Tačiau suprasti, kad ir manęs perdaug, neatrodo sunku. Ir net pradėjau mąstyti, kad kažkur ten, toli toli, ir man reikėję būti, kol nežinia kodėl atėjau čia. Tačiau tokiems pamąstymams priežastis lyg akivaizdi — režisieriaus kėdė negalėjo nekrustelėti mano savasties, kuri, matyt, nusėdo kaip dumblas, neleisdamas atsikvėpti tvariniui pagal Dievo paveikslą. Pradėjau suvokti, kad kasdienybė niekuomet nebūna nyki, apsnūdusi, kad būnant amžiname judesyje reikia nepaprasto tingulio, kad va šitaip su juo susitaikytum, pasiramsčiuodamas lazda ir vis smulkindamas žingsnius į saulėlydį. Tiesa, dabar atrodo, kad jau turiu teisę tarti, jog tingulio etapas besibaigia, o tai, kas bent kiek pakruta, reikia krutinti toliau, įsiūbuoti taip, kad galva svaigtų. Bet reikia pasirinkti atramos tašką. Tvirtą. Tokį, kad iš po kojų neišsprūstų, neišslystų ir reikia neužsižioplinti paskubant pasakyti: šit ir viskas, ką turiu.
Įsižiūrėjęs prie Ūso balos į dziedulį Feliksą, atrodė, kad užmiršau, kad prie Skersbalės laukia dziedulis Šimas. Sodybos kiemas didelis, su aukštu žaibolaidžiu jo viduryje. O dviejų galų ilga pirkia padalyta masyvia priemenė ir kamara, vis dėlto yra ankšta
— Režisieriau, prašau į kėdę, — pratarė Idinis, o Dinis, stumtelėjęs ją, tuoj pakišo po sėdynę, labai panašiai kaip kažkada Vidinis. Taip kad iš tikrųjų obuolys nuo obels netoli krenta. O iš ložės pamatytas balinių peizažas dingo. Vėlgi panašiai kaip kažkada „bendru sprendimu“ išbrauktas eil. „Atodūsis“. Bet, atsiprašau. Negali būti, kad išbrauktas, jeigu vis dėlto jis yra.
Žemės ant rankų nepakelsiu,
tačiau paveikslą šitokį regiu:
pavargusi,
skaudi it paukštė pašauta
ir sklando liūdesį akių.
Neklausiu jos,
kodėl taip nusiminus.
Galbūt laike pavargo ir dabar,
iškvėpus kančią iš krūtinės,
augina kalnus savyje.
Gal ten, širdin,
ledynmetį įkėlus,
ji tikisi
nušliaužti juo iš Šiaurės lig Pietų
ir šitaip tūkstantmečius pailsėjus
gyvybę kurti iš pradžių.
Man neatrodė, kad eilėraštis pabaigtas, bet, neprisimindamas daugiau, pasakiau, kad tikriausia tiek pakanka.
— Betgi ji, Pirkaitienė, ar kaip ten ją vadina... taigi Sėdinti Ant Slenksčio pati galėjusi padeklamuoti, — kažkas pasakė iš salės
— Tikrai nežinau, neprisimenu.
— Ar aš, — nelauktai atsirado Moteris ir pati viena, be muzikos:
Kada noriu verkiu,
Kada noriu dainuoju,
Nuo sunkių vargelių
Neišsivaduoju.
— Kas ji? Pirkaitienė? Sėdinti Ant Slenksčio? Gal tai mano motina? Gal kuri nors iš bobulių — Karolina ar Marcelė? Gal? Abi gal?
Ilsta man rankelės
Nuo sunkiu darbelių,
Alpsta man širdelė
Nuo rūsčių žodelių...
Salė aprimo. Ložėje „B“ pamačiau Vidinį. Jis nežymiai kilstelėjo ranką, esą, dirbk, režisieriau. Net ne taip svarbu, kaip sekasi: geriau- blogiau. Svarbiausia, kad dirbi.
Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:35
leidžiasi 21:13
ilgumas 15.38
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena
Šiandien 21°C / 29°C, mažai debesuota
Rytoj 17°C / 27°C, debesuota su pragiedruliais
6
TREČIADIENIS
Bylotas Daiva
Kristaus atsimainymas pasveikink
Kad ir menkas lizdelis, svarbu geras paukštelis
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 218 / 32
Fragmentai laiko ir savęs (36
Jau turbūt nežinosime kaip,
nežinosime kas
kirto medį, atėjęs į mišką,
kaip atrodęs jis pats,
nukirstą medį
į pamatus būstui padėjęs,
kokį dievą jam rodė dangus,
kokį vardą nešiojęs,
tačiau tikra —
jis pirmas suspėjo
į darbymetį Šklėrių sėjos.
Ir tegu šitas vardas – ne tas,
kurį „pirmas suspėjęs“ nešiojo.
Tegu jam – nepažįstamas aš,
kaip ir tie, su kuriais pagiedosiu.
Vėjas pučią į tylumą
ir nepaiso kitokių darbų —
Šiandien, ryt ir kasdieną
Vėjo saujose smėlis, tik smėlis.
Reikia kraštui kalnų
ir tegu jie išmoksta keliauti,
kad paskui nereikėtų prašyti malonės dievų
kur jiems būti, kur augti.
Ir Adomas kaip mat čia ateis,
kuomet šitaip gražiai surėdyta
Vaikšto kraštas smėlynų kalnais,
Kopomis vaikšto.
Ne, net karaliui galvos nenulenks,
išsiprausęs darbymečiu savo.
Štai pušelė ant delno:
— Auk, žalioji, daininga esi,
vėjus visus išgiedojus.
Prakaito lašas palaisto šaknis:
— Auk, žalioji,
šaknimis kuo giliau, kuo giliau
įsiskverbus į smėlį, į smėlį.
Nesuklyks čia žuvėdros,
bet iš prakaito, druskai iškritus,
Upeliukai išplauks ir ištrykš šaltinėliai.
Auk, žalioji.
Štai ateina Adomo vaikai,
auna nuauna nuo kojų vyžas.
O sustokite, smėlio kalnai,
Ir te būna tarp mūsų taika ir ramybė,
užkuriant pypkę
titnaginių ugne... (ugnim).
... atsikvėpiau, taip ir neištaręs Šklėriaus vardo, vis abejodamas: o gal? Gal dar pasirodys stebuklas ir sužinosime, kad būtent jis taip kirto medį, atėjęs į mišką, sužinosime, kaip atrodęs jis pats, nukirstą medį į pamatus būstui ir visam Šklėrių sodžiui padėjęs.
Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:37
leidžiasi 21:11
ilgumas 15.34
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena
Šiandien 18°C / 27°C, lietus
Rytoj 18°C / 26°C, lietus
7
KETVIRTADIENIS
Donatas Kajetonas Sikstas Drąsutis Jogailė Klaudija Jogilė
Nemaišyk kito puodo, žiūrėk, kad tavo neprisviltų
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 219 / 32
Fragmentai laiko ir savęs (37
— Išmėtytas labai esi. Scena paskui tave nesugeba sekti, dzieduli. Tai čia, tai ten, tai dar kur. O ir susipažinti prie Skersbalės užtrunkame, — išėjęs ant tako sustabdė Dinis. — Taigi, kaip įprasta, duodu dešinę ir sakau: ak, kaip malonu su jumis, pone, susipažinti.
— Ar nekalbėjau, kad plepys esi, Dini? Bet atrodo, kad labiau vaidinantis, negu iš prigimties. Beje, Kaip judu su Idiniu vadinate Vidinį? Tėčiu? Gimdytoju?..
— Donoru? - įšoko į mano kalbą Dinis.
— Net taip! Donoru? — perklausiau jį.
— Ne, ne. Atsiprašau. Bandžiau pasufleruoti objektą, kuo su Idiniu dar galėtume vadinti savo tvėrėją. Tik tiek. Bet klausimas aiškus.
Dinis valandėlę lukterėjo, bet kibirkštėlės šokinėjančios akių lėliukėse, nesigesino.
— Ai, dzieduli, faktiškai niekaip nevadinam.
— Kodėl „dzieduli“, o ne „pone“?
— Tiesiog klausiame: girdėjai? regėjai? žinai? Arba taip ir sakome, ką norime pasakyti: eik balų šienauti; dink iš akių... Tačiau nei tėvu, nei tvėrėju, gimdytoju, nei donoru vadinti niekas mums nedraudžia. Svarbu susikalbėti, išgirsti. O bendraujant — jausti saiką.
— Malonu jus pažinti, pone Dini, tačiau, regisi, jūsų auklėjimui pritrūko motinos.
— Neužsimirškite, dzieduli, kad šioje erdvėje mums su Idiniu dažniausia tenka vaidinti, — pasakė jis ir, truktelėjęs už rankos, patraukė nuo tako: — Praleiskime. Moteris eina.
Moteris gerokai, kone stačiu kampu sulenkta per nugarą ir jai reikėję lošti į viršų galvą, kad atitraukusi akis nuo smulkių savo kojų žingsnių pamatytų kas yra ten, toliau. Artėjo neskubėdama. Dar nepriėjusi, dūrė lazdos galu mano pusėn:
— Tai jis, — tarė. — Taip, taip, tai jis, - vėl rodė galu lazdos.
Kas ji? Negi Kukauskienė? Šklėrių priėmėja? Kaip ji čia? Iš kur?
— Vaidinti, dzieduli, sunku. Labai sunku.
Bet tarkime, kad susipažinome. Ir būtent prie Skersbalės. Nesierzink, bet jeigu patikinsiu, kad gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
— Todėl ir rodė į mane lazda?
— Ne todėl.???
— Tyli. Kodėl?
— Vis dėlto nelengva teisybę kalbėti. Net ir tada, kai viskas praėję ir dėl to niekas nesikeičia. Pabūk, Pranuci, kuo esi, o man leiski pabūti apsimetėliu. Beje, nebijok, režisieriau, šis epizodas įslaptintas. Publikai jis nematomas. Tebus tik mankšta atminčiai.
Savijautoje kažkas atsitiko ir man net pasilikti kuo esu, nebuvo įmanoma. Aš toks, koks anksčiau, koks pašnekesyje su Vidiniu. Ir dabar prie mane buvo ne joks apsimetėlis, o Vidinis. Tikras. Pažįstamas nuo lopšio. Tikras, kaip tada pirmą kartą iškalbėti jam mano žodžiai.
— Tai tu ją čia parravėjai?
— Tyliau, — sudraudė. — Būna, kad nuo žodžio skauda labiau negu nuo akmens. Sakai, „parravėjau“. Koks žodis, a? Par- ra –vėjau! Vien nuo jo, vienintelio, gali ištikti širdies smūgis. Ak tu, nelaimingas lietuvi, — supyko Vidinis.
— Kodėl tu taip? Kas atsitiko? Ką ne taip pasakiau?
— Tai ta pati moteris, apie kurią rašei. Atsimink, o ne draibstykis žodžiais. Jie gi iš burnos, iš savęs. Irgi mat par – ra- vėjau.
Ilgiau būti „apsimetėliu“ Dinis nepanoro, tačiau man pakako tokios menkos laiko atkarpėlės, kad susivokčiau, kodėl praeidama Kukauskienė rodė galu lazdos į mane. Atsirado net proto pamanyti, kad ji netgi ne Kukauskienė, tik jos personažas. Irgi apsimetėlė
— Taip, Dini. Ačiū už pažintį. Net skaudėti pradėjo.
— Prašau, dzieduli. Bet tai nebuvo paprasta. Reikėjo pasistengti. Dar knietėjo perskaityti ir tavo rašą, apie kurį tėvas kalbėjęs. Bet jį gal geriau perskaityti dabar, nevaidinant:
„Mačiau kaip ant suvargusių namų slenksčio atsisėdo nejauna moteris. Drabužiai jos apdulkę, bet niekas į tai nekreipė dėmesio, niekas net nepaklausė, iš kur ji atėjusi. Moters širdis, matyt, jautė, kad šiam gyvenimui ji irgi nereikalinga. Todėl ir atsisėdo ant slenksčio, pasivadindama Pirkaitiene. Tikrasis moters vardas buvo kitas. Niekas iš mūsų neturėjome net teisės sakyti tą jos tikrą vardą. Net reikėję būti akliems ir nematyti, kad jos galva aprišta trijų spalvų skarele.
— Dar kartą dėkui, Dini, o Vidinis tuomet piktas buvo, oi, pikta. Jam niekuomet su manimi lengva nebuvo, bet tą kartą ypatingai. Šaukė. Tiesiog kibo į atlapus ir šaukė: „Kas taip rašė? O parašęs, kas numetė į sąvartyną? Kas? Neatrodo, kad Donelaitis ar Tumas Vaižgantas. Gal tu žinai - kas? “
Dinis žvilgtelėjo į mane, tačiau nieko nepasakė, leisdamas pabūti sau. Bet kad nelabai norisi tokioje draugijoje būti, kai:
Tiek pažadų
Ir tik ne daugel ištesėtų
Nepaisant, kad daugiausia prižadėdavau pats sau.
Praeina žmonės
Ir dažniau nemato,
Tad regisi ir priekaištų nėra.
O skauda, kad ir po lietų
Paaugti negebėjau –
Nors šitokio savęs pakanka ir dabar...
Tačiau mielai kaip mokinys
Išeičiau į rugsėjį
Su pirmaklasio skaitinių knyga.
Priėjęs Idinis tarė.
— Girdite? Žinoma, kad ne. Katučių nėra. Salė neploja. Bet tai gal net ne geriausia naujiena.
— Ką, ar jau turime Inį? — suskubo paklausti Dinis.
— Ne, ne. Kol kas — ne, dar neturime. Bet Sėdinčioji Ant Slenksčio paliepė apreikšti žinią, jog apsisprendusi padėti Šklėriaus paieškoms. Prašė ilgiau nelaukti. Net ir Inio – ne.
— Tarkim, kad ekipažas ne pilnas, bet... taigi jos, Sėdinčios Ant Slenksčio žodis, —neskubėdamas mąstė Dinis ir, pasižiūrėjęs į mane: — Ar ne, režisieriau?
— Tuomet jos atsiprašiau. Aukščiausiu būdu. Per sielą. Mintimis. Girdi, atleisk, Motin. Dievas tikriausiai neatleis, bet tikiuosi, kad gal tu atleisi. Na, maždaug taip..
— Pridėkim prie „maždaug“, dar štai šį jos archyvinį raštą ir bus daug, — pareiškė nusiteikimą Idinis, o Dinis pritarė:
Fragmentai laiko ir savęs (38
Neiškart pradėjau skaityti Sėdinčios Ant Slenksčio perduotą raštą. Anot Idinio — archyvinį. Gal todėl, jog neatrodė, kad reikia taip daryti, nes buvo aišku, kad abu Vidinio palikuonys — Idinis ir Dinis — jau žino, skaitė ir nieko naujo jiems nepaskaitysiu, bet įkritusi į ausis tyla, nebuvo abejinga. Atrodė, todėl ir atsiradusi, kad perskaitytas žodis priartėtų prie laiko, kada jis buvo parašytas.
— Su Idiniu susipažinti buvo paprasčiau, negu su tavimi, Dini — pasakiau, bet abu broliai tylėjo. Ir va. Lyg ne aš, bet skaito:
Ten, už metų anų,
Kurių atmintis nepasiekia,
Tyliai, be saliutų,
Kaip Senovė žila gyvenau.
Gal lengviau būtų eiti iš ten,
Su ledynmečiu šliaužti iš šiaurės
Ir nepaikinti Dievo kūrybos darbais.
O dabar?
Jau ir pats nežinau,
Kaip atėjęs? Kada?
Ar kas klausė manęs,
Kad aš noriu ateiti?
Sako,
Melstis reikia, kad grįžčiau atgal.
Ir sukala karstui lentas.
Krematoriumus stato.
Nejau taip reikėję dėl nieko,
Atėjus čia būti,
Jei po mirksnio, po kito
Jau verčia sugrįžti namo.
Aš nenoriu kaip Kristus
Sulaukti stebuklo –
Numirti ant kryžiaus
Ir šitaip išlikti gyvam...
Man jautru, kada raidei, įšokus į burną,
Audžiasi raštas, spalvojasi mintys,
Kad žodis ateina gyvenimu būti.
Vis mąstau:
Kaip išlikt, kad nebūčiau prikaltas,
Kai medžio aplinkui tiek daug?
Išrašysiu sėja savo vardą,
Pradėjęs nuo Š.
Eikit, ieškokit
Gal surasit, gal –ne.
Aš — šito krašto pradžia..
... Tyliu. Ir tyla net nepakrebžda.
Kas jis? — dar tyliau noriu sužinoti. — Panašiai, kaip „imkit mane ir skaitykit“. Bet tik panašiai...
Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 05:41
leidžiasi 21:07
ilgumas 15.26
Priešpilnis (pilnėja)
Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena
Šiandien 18°C / 25°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 17°C / 26°C, debesuota su pragiedruliais
9
ŠEŠTADIENIS
Romanas Mintaras Tarvilė Rolandas Romas
Tarptautinė tautos diena
Pirkta meilė greit atvėsta
Liūtas (07.23-08.22)- Arklys - 221 / 32
Fragmentai laiko ir savęs (39
Tai buvo laikas, kai panoro prisiminti ką kada esu kalbėjęs ar girdėjęs apie slenkstį. Pasirodė, kad prisiminimų daug. Net ir eilėraštis tokiu pavadiniu — Slenkstis. O paskui, jau atsiradus scenai, buvau nustebęs, kai kartą, atėjęs į salę, pamačiau jo išrašą ant užuolaidos. Žodis į žodį ir būtent taip suklotą į dvylikos eilučių eilėraščio kūną, kaip jis buvo užrašytas sąsiuvinio lape. Tiesa, čia be pavadinimo:
Kai į eilėraštį parsinešiau
Gimtosios pirkios slenkstį,
Ant jo prisėdo žilagalviai du.
Pasakė motina:
- Seniai, sūnau, jau buvome kartu.
O tėvas, palingavęs sunkią galvą,
Vis prašė slenkstį neišnykt kažkur,
Kad net tuomet,
Kai negalės su motina pareiti,
Nebūtų vieniša
Ir atmintis
Neliktų be namų
Sauja paėmęs užuolaidos medžiagą, palingavau ir stebėjau, kaip eilėraščio eilutės it laiveliai su juose susėdusiomis raidėmis supasi ant subanguotos uždangos ir užgęsta, užgesta. Užuolaida išsilygina, o raidžių laiveliai tik vaizdui, kol jų nepradedi skaityti.
Taip atsitikę, kad iki aukštų metų, net ir sulaukus 75-rių, nebūta abejonių, kad mano gimtoji pirkia — prie Ūso balos. Ir va, tik pasirodžius Diniui, netikėtai išgirstu, jog gali būti, jog gimiau ne prie Ūso balos Karlonų viensėdijoje; esą, jeigu patikinsiu, kad gimei ne prie Ūso balos, o prie Skersbalės, mudviejų pažintis pasirodys prasmingesnė.
Negi ir šitaip gali būti?
Supratau, kad Inis nebuvo įsitikinęs, ar sugebės patikinti, bet tai, kad savyje puoselėja tokį užsiėmimą, užkūrė smalsumą. O tai, kad su juo tik porą kartų persimetę po vieną kitą sakinį, nebuvo priežastis nepaisyti, ką jis tais sakiniais plepteli. Svarbiausia, jog žinau, kad jis yra Vidinio antroji savęsp dalis, porcija, kuris, lemties vedamas, atėjo prie manęs būti dar man esant lopšyje. Ir beveik per tiek metų kartu ir kartu. Jis mane atsimena ankstesnį negu aš save. Bet todėl ir vėl mįslė: kodėl neprisimenu, kad jis kada būtų apie tai kalbėjęs? Kas jam tai trukdė padaryti?
... o norisi, žmonės,
atėjus į sceną,
žemai nusilenkus, žiūrėti į jūsų akis.
Nors trumpai, bet teisybę kalbėti:
štai aš, dar vienas Karlonas,
užtrenkęs gimtinės duris.
Tikėti,
kad kitaip pakuždėtų lemtis,
o ne, jau nereikia, mielieji.
Ir sapnai jau ne tie,
net meluoti nemoka — —
Prie namų, prie jo slenksčio atėjęs,
tačiau peržengti jau negaliu.
Kūnas glemba į žemę,
į rytojų, kuris neišduos.
Ir dėkoju kaip Dievui
didžiai prabangai savo jausmų;
jie išlieka
kaip žvyras grublus, nesijotas,
nestokojantys net akmenų.
Jeigu reiktų į karą išjoti —
aš ir vytis, ir ginklas, ir žirgas esu.
Suprantu, taip keistai, mano būtį išgirdę,
Jau nelengva tikėti, esą,
negi būna ir taip?
Bet jei kryžius ant kaklo,
tai ir ginklas – į ranką
dėl šventumo namų.
Отредактировано Pranas (2014-08-05 07:13:51)