PAKELIUI Į 75:(1939 - 2014) ...

Страница: « 1 … 30 31 32 33 34 … 44 »

Сообщений 311 страница 320 из 431

Поделиться3112014-08-20 15:31:43

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:01
leidžiasi 20:43
ilgumas 14.42
Delčia
Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 20°C, mažai debesuota
Rytoj 10°C / 20°C, mažai debesuota

20
TREČIADIENIS
Bernardas Tolvinas Neringa Nemunas
Ar taip dėsi asilui kepurę, ar kitaip - vis tiek ausys matyti
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys - 232 / 34

Paprasta ir aišku

Tik neapsunk, poezija,
nuo rašto, žodžio, nuo minties.
Tik neišnok į akmenį
kai įniršiu pasotintas esu;
išlik net ir tuomet
kaip iš miglų išėjęs angelas,
kad ir nelinksmas,
gal netgi be sparnų.
Man likimuose tiek velniavos, kad neišsrėbsiu.
Juolab, kai sotus — neįmanoma perdaug.
Maniau, kad ją kaip nors prauliavosiu,
bet šit regiu — ir baliams pavargau.
O švystelėjus tavo jautriai šviesai,
pasitempiu ir išeinu priimti žirgo:
sudunda kanopulės į ausis, į atmintį, į lūkesčius geriausius
ir sieloje išaušta primiršti veidai.
Neklausia jie manęs, kas naujo mano kaime,
neklausiu jų, ar žada į namus pareiti.

Tik neapsunk, poezija,
kai viskas šitaip paprasta ir aišku.

2014-08-20 18:33

Fragmentai laiko ir savęs (3)
Santrauka:

Bokso ringuose nokdaunas trunka 10 sekundžių. Pas mane jos ištęstos, bet nuo nokauto skiria nedidelis laiko trupinėlis. Manau, kad žmogaus lemtyje tokių trupinėlių pribarstyta daug, Bet turbūt tai ne svarbiausia, apie ką čia parašiau. .

Nokdaunas

— Kažkas tave saugo, Pranuci. Bet kas? Ir kodėl? Kam toks reikalingas? – pasakė Vidinis, pauzėse tarp žodžių susmaigstęs tris klaustukus.
Neklausiau, kodėl jis taip. Būna, kad svarbesnių dalykų jo neklausiu, o čia — netikėlio netikęs nutikimas: prieš Jonines, nukritęs nuo kopėčių, pasikabinau ant tvoros geležinių strypų kaip šašlykas. Kaimynai neiškart pajėgė nukabinti per 100 kilogramų Pranucį, bet medicinos greitosios pagalbos automobilį jų pagalba aplenkė.
Truputį pameluodamas ir nutylėdamas apie it ietimi pervertos kojos blauzdą su išdraskytais jos mėsgaliais, trečioje dienoje parašiau:

Kai girtas būni —
ir eilėraštis girtas.
Daug kraujo praliejau ant sodo gėlių,
tačiau nė viena taip gražiai nežydėjo,
kaip kaktą praskėlęs akmuo...

— Och, kokia stipri mintelė.
— Superinis.
— Čia tai gerai.
— Stipru.
— Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. Ačiū. — perskaičiusi atsiliepė „Rašyk“ svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką.
O prie tvoros buvo ir Vidinis. Vienintelis, kuris, padėjęs ranką ant Biblijos, galėjęs liudyti mano gyvenimo nutikimus, kuomet — panašiai kaip šį kartą — ir Abraomas ten karietą pasiųsdavęs. Gerai pažindamas jos vežėją, Vidinis kilstelėjo ranką, girdi: labas, prietėliau, bet neskubėk. Panašu, kad vėl išsilaižys.
Žinojau, kad ir dabar Vidinis irgi neatėjo guosti, bet nemaniau, kad jam rūpėtų tokie dalykai, kaip kas mane saugo ar nesaugo. Ar reikalingas esu kam? Ne sykį ir jam kalbėjęs, kad sulaukus 75, žmogus baigia jam asmeniškai skirta misiją ir tuomet — jeigu pasilieka būti šiapus — jam tenka pagyventi už tuos, kurie tokio amžiaus nesulaukė. Pradžioje taip tik leptelėdavau arba, tarkime, pajuokaudavau. Sakydavau taip tik todėl, kad regėjosi, jog taip smagiau, šauniau. Žodžiu, nepamąstydavau, kad jeigu tai tiesa, o dangau! kokia tai didi atsakomybė kad ir savaitę ar mažiau pagyventi už kitą. Neįsivaizduoju, kad kas iš Ievos ir Adomo palikuonių laisva valia imtųsi tokios misijos. Nežinau, ar iš tiesų taip yra, kaip juokais pakalbėdavau, bet kad taip gali būti — kodėl ne? Manau, kad kiekvieno žmogaus dalioje daugiau to, kas privalu padaryti pagal jo prigimtinį kodą, kurį — bent kol kas — geriausiai sugeba perskaityti sapnai. Ir tikra, kad pats per save įtikėjau, kad gyvenimai kitų žmonių sąskaita yra užrašyti Aukščiausiojo išmonių knygose. Todėl nereikėtų nustebti, jeigu apie tokią esatį būtų išgirsta, kad ir per Dievo žodžio aiškintojus. Tačiau asmeniškai man ir jie nereikalingi — per save pažinau, per save tikiu.
— Smagu buvo matyti atėjus prie tvoros. Ačiū. Betgi matai, kaip viskas nesėkmingai. Vėl Abraomo karieta sugrįžo tuščia. Atsiprašau. O guosti nebandyk, nes yra kur kas blogesnių dalykų. Aš pradedu rašyti knygą.
Buvau įsitikinęs, kad ši žinia Vidiniui kaip nokdaunas. Prieš kurį laiką jau esu skelbęs jam tokią naujieną: pradedu rašyti knygą. Ir gerai atsimenu, kaip ją sutiko.

— Ar tu? Pradedi?— skausmingai atsiduso Vidinis. Neprisiminiau kada jį tokį nelaimingą matęs. Atrodė negali atgauti amo, atrodė pasiliks invalidas. O man darėsi pikta, kad taip niekingai elgiasi bičiulis, su kurio kartu nuo lopšio. Pakėliau balsą ir kartojau:— Pradedu. Užsirašyk ant kaktos: Pradedu, pradedu...
— Kakta, nosis... Ar nematai? Visas kūnas išrašytas, visi jo organai. Būk geras, Pranuci. Labai prašau. Asmeniškai parūpinsiu dangaus karalystę, tik susimildamas nerašyk. Štai lova. Aš ją tau paklosiu ir eik miegoti.
Veiksmas — kaip šį kartą, taip aną — vyko netoli Balsių (Kryžiokų) ežero 5 arų sode. Tik tuomet buvo gilus ruduo. Priešžiemis. Pasiilgęs vienumos trankiausi per visą Vilnių į šį rojaus kampelį, kad tik niekas man ir niekam aš nekliūčiau. Betgi, Dieve mano, yra šiame pasaulyje Vidinis: meldė, nerimo, prašė manęs nepradėti rašyti knygos, kas reiškė, jog jis netiki, kad galėčiau padaryti užsimotą darbą. Betgi tokie pažadai ne pirmą sykį, tačiau tokio įnirtingos pasipriešinimo nepasitaikė. Todėl buvau įsitikinęs, kad atsiradus tokiia progia, Vidinis pasirūpins priminimu. Vėl kibs į akis, vėl pyks, bars, vėl klaus, kelintą sykį toks toks dvasios kilstelėjimas, kam jis toks reikalingas, jeigu nė viena knyga neparašyta.
Ir štai jau, kaip įtariau, blogiausia žinia Vidiniui pasakyta, o jis nė krust.
— Ko tyli? Negi negirdėjai, ką sakiau. Rašysiu knygą.
— Atėjo laikas savimi pasirūpint. Nepyk,— ramiai paprašė Vidinis. — Reikalingas krikšto tėvas. Bet va, regiu, kad vienakojis. Bent kol kas, kol išsilaižysi, tokio man nereikia.
Ko tikėjausi, nesulaukiau. Atrodė, kad Vidiniui mano raštai nerūpi. Nors iš tikrųjų, jie ne tik mano. Daugiau, mažiau, o kartais juose kone visas Vidinis. Bet dabar jau nesuvokiau, ką jis kalba: Vidiniui reikalingas Krikšto tėvas? Asmeniškai, ar kaip čia? O krikšto motina? Ji reikalinga?
Tyliu ir matau tik jį, tik Vidinį. Regiu, kai nužengęs reikalingus kelis žingsnius sustoja prie lango, atsiremia petimi į jo staktą, siurbdamas į akis dieną, kai viršum Vilniaus Balsių saulė teka 04:42, o leidžiasi 21:15. Tai birželio 15 – ji, sekmadienis, kai paroje šviesos pustrečio karto daugiau negu tamsos, kuri mėnulio pilnatyje net neakina.
— Ir vis dėlto, Vidini, pradedu...
— O aš gimdau, Pranuci. Ir jau vardus žinau. Visi trys sūnūs: Idinis, Dinis ir Inis.
Laukiau, kada nokautą patirs Vidinis. Dabar gi pats pasijutau šoko būsenoje, kai atrodė, jog tų 10 sekundžių pritrūks, kad vėl atsistočiau ant kojų. Bet neskaudėjo. Atsiminiau save, kaip dabar Vidinis stovintį prie lango ir žvalgantis po žvaigždėmis aptekusį vėlyvo rudenio dangų Atrodė, tik dėl jų žmogus turėtum būti laimingas ir trenktis nežinia kur, kad tik gavus pasižiūrėti kaip jos atrodo: mažos ir dar mažesnės. Ir lengva vaizduotis, kiek daug jų reikėtų nužerti, kad susirinktų pilna sauja Mėnulio pjautuvas ryškus, bet įdomiau įsižiūrėjęs gali pamatyti pilnaties obuolį. Tik nežinia kodėl jis mažesnis, sutilpęs į pjautuvo išlanką.
— Vienas, du, trysi, — skaičiuoja sekundės.
— Štai kur knyga. Tik skaityk. Nuo kurios vietos pradėsi, vis tiek aišku, kad tai Dievo parašyta. Jo raštas. Nemoku suprasti žmogaus, kuris po tokiu dangumi užkniubęs skaito kad ir Justiną Marcinkevičių. Tai Dievo knyga, o gal Jis Pats
— Keturi, penki, šeši...
— Mielas žmogau, po tokiu dangumi nuodėmė ginčytis. Sakau, tai Dievo knyga. O gal Jis Pats. O ką, Pranuci, surasime tavo knygoje? Dar kartą geriau - blogiau pavaizduotą gyvenimą, kurį mes patys ir gyvename. Prašau tavęs: nepradėk, nerašyk. Ir būsime geriausias draugas iki karsto lentos.
— Septyni, aštuoni, devyni...
— Jeigu pradėsi rašyti knygą, tikrai mirsiu. O jeigu dėl mano mirties neapkaltins tavęs prokurorai, nubaus Dievas. Bausmės už mano gyvybę neišvengsi.— lepinosi kalbėjimu Vidinis
— Stop! Iki nokauto pritrūko vienos sekundės. Jis jau mąsto, supranta. Ką gi, op!
Taip, aš jau vėl mąsčiau, bet nokdaune surankioti atsiminimai neatrodė niekingi. O viena sekundė pasirodė irgi didis lobis; ji suspėjo išsigelbėti nuo nokauto.

Tik neapsunk, Vidini,
nuo rašto, žodžio, nuo minties.
Tik neišnok į akmenį
kai įniršiu pasotintas esu;
išlik net ir tuomet
kaip iš miglų išėjęs angelas,
kad ir nelinksmas,
gal netgi be sparnų.
Mano likimuose tiek velniavos, kad neišsrėbsiu.
Juolab, kai sotus — neįmanoma perdaug.
Maniau, kad ją kaip nors prauliavosiu,
bet šit regiu — ir baliams pavargau.
O švystelėjus tavo kantriai šviesai,
pasitempiu ir išeinu priimti žirgo:
sudunda kanopulės į ausis, į atmintį, į lūkesčius geriausius
ir sieloje išaušta primiršti veidai.
Neklausia jie manęs, kas naujo mano kaime,
neklausiu jų, ar žada į namus pareiti.

Tik neapsunkime, Vidiini,
kai viskas šitaip paprasta ir aišku. Pelėda 2014-08-21 16:01:47

Поделиться3122014-08-22 07:48:22

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:05
leidžiasi 20:39
ilgumas 14.34
Delčia
Delčia
26 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 19°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 12°C / 21°C, lietus

22
PENKTADIENIS
Karijotas Rimantė Ipolitas Zygfridas
Būk girtinas, bet nesigirk
Liūtas (07.23-08.22) - Arklys -234 / 34
----------------------------------------

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:06
leidžiasi 20:36
ilgumas 14.30
Delčia (dylantis)
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 19°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 12°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais

23
ŠEŠTADIENIS
Pilypas Rožė Girmantas Tautgailė
Juodojo kaspino diena, Baltijos kelias
Tarptautinė vergų kelio ir vergovės panaikinimo diena
Šuo ir kariamas pripranta
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 235 / 34

Fragmentai laiko ir savęs (4)
Santrauka:

Mįslingas susitikimas su Vidiniu ir jo prasitarimas apie krikštynų poreikį, kai dar žalčiai neišėję žiemos miego.

Ak tu, amnezija

Vidinis dar vis stovėjo prie lango, bet ar matė jis ką už jo, ar ne – tik jam paliko žinoti. Nujaučiau, kad pasilikdamas tokioje būsenoje — sunkus, nepaslankus, net tingus, bet apdairus — pasinardinęs savyje, plauko mintimis, priartėdamas prie nelengvo apsisprendimo. Taip jam pavyksta susikaupti, kad paskui nesidairydamas, nelaukdamas patarimų ryžtingai ištartų „taip“ ar „ne“ ir tik labai retais atvejais atideda sprendimą tolesniam laikui. Tačiau tuomet jį suprasti būna nelengva, galbūt todėl, kad dėliodavo samprotavimus jau būdamas pavargęs Savęspi darbymetyje. Taip atsitiko ir šį kartą, priartėjus Joninėms.
— O gal dar palaukti? — ūmai atsigręžęs ir net atitolęs nuo lango pasiteiravo Vidinis. — Kaip manai, kiek laiko reikės tau laižytis? Mėnesį? Du? Ką daktarai kalba?
— Jiems nepatinka, kad sulaukęs tokio amžiaus per tvoras šokinėju. Paliepė nusiteikti ligoninės gydymui. Poliklinika gali nepadėti.
— Tenepaisto niekų. Padės. Pasakyk jiems, kad mums trūksta laiko terliotis su koja. Tevynioja storiau bintą, negaili jodo ir reikalas baigtas.
— Ko jiems skubėti? O ir man?
— Kaip — ko skubėti? Spalio—lapkričio mėnesiais žalčiai susirengia žiemos miegui. Iki kitų metų kovo.
— ???
— Gerai, gerai...Suprantu, kad tau, kaip sakoma, nedašunta, apie ką kalbu. Krikštyti sūnus reikia.
Vėl mirksiu akimis nesuvokdamas, ką pasakyti, vėl nesuprantu, apie ką jis kalba. Matyt, kažką reikia atsiminti, ko atmintis nepakelia. Ir kartą, ir kitą žlugus jai iki amnezijos, paskui netikėtai atsigavus, dabar labiau negu mirties bijausi jos priepuolių. Ak tu, amnezija! Iš savų eilėraščių dažniau negu kitus tenka perskaityti „Vienaakę“. Ir nieko taip gerai neišmokęs, kaip:

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! —
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas
Kaip Dievo rykštė engia —
Sustojo smegenys,
O akyse — šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau, iš kur ir kam jie čia.

Žiūrėjau į save ir buvo keista —
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki, kaip
Be praeities slogu.

Po kažkelinto padeklamavimo gavau laiškelį iš Anykščiuose gyvenančio Algirdo. Žinojau, kad jis filosofuojantis poetas, bet dar geriau žinojau, kad jis nuostabus žmogus. Parašė:

Gerai čia Jūs apie atminties silpnėjimą ir praradimą. Sunku įsivaizduoti, ką patyrė Dievo kūrinys, kai jis atpažino savo atspindį vandens paviršiuje, kaip keista jam buvo, kad pakėlus jam ranką atspindyje pakildavo priešinga, pagaliau suvokė ir atpažino save. O turėjus ir praradus atmintį, mąstau, tampi akimirkos tvėriniu, prarandi veiksmo nuovoką, viskas vyksta dabar ir čia, nes po šio mirksnio, jis jau užmarštyje, o čia ir dabar jau visai kitas. Praradęs atmintį, mąstau, jis neatpažįsta savęs. Šį veiksmą aiškina neuropsichologai, bet mums svarbu ne kaip, o kas nutinka su asmeniniu aš, esu, mano... Užsimiršti, matyt, būtina, bet prarasti atmintį, mums ją turintiems, siaubinga, o praradusiems — likti abejingu fiziologinių reikmių vartotoju, nusimetusiu kasdienybės kryžių, būti visada šventėje, grįžusiu į prarastąjį rojų. Atminties praradimo metafora labai išradinga: akis, kuri mato, bet nesuvokia ką mato. Giliai užkabinai, Dzieduli. Turėsiu dabar pakedenti savo atmintį. Būkim.

Po kažkelinto „Vienaakės“ padeklamavimo panūdo atsiliepti Goda.

Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo... Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse — šviesa.

Ir dabar bijausi jos, amnezijos, bet nepaisant to, pagarba jai didi. Gal niekas kita į atsigaunančias smegenis neįkėlė tiek daug naujų tiesų, sakyčiau, naujo pažinimo, kaip pabuvimas jos karalystėje. Ir kai žmogus rodo baltą spalvą ir sako, kad ji juoda, bandau jį suprasti: žino jis daugiau, mato toliau, mato ją atsiradusią jau laike, kuomet jį keičią ankstesnę baltą būtį. Ir balčiausia diena, praėjus kažkiek valandų, tampa kitokia. Kodėl nepamanyti, kad anas žmogus, aplenkdamas veiksmą, mato toliau ar dar kitaip, betgi sutikim, kad jam nebūtina, jog matytų, kaip aš ją matau. Po truputį kitoniško judesio gamtoje pasikeičia ir jos vaizdų ir spalvų, jos balsų sąskambiai. Ir todėl, ak tu, amnezija, ar reikia pykti, nervintis, kad po kitoniško judesio žmoguje ir jo smegenų galios keičiasi.
Kvailioju?
Atsiprašau, jeigu taip, bet yra dalykų, kurie jautresni už erkę, įsisiurbusią į kūną. Jie, tie dalykai, kaip erkės ir po sielą išsivaikšto. Tačiau stop. Ne vienas gi. Antai prie lango, pasirėmęs jo stakta, stoviniuoja Vidinis.
— Vidini, nepyk matydamas mane suirzusį... Bet ir tu ne gražuolė, kurią miela ir gera glausti prie krūtinės. O vis tik geriausi mano žodžiai pasakyti tau. Ir būtent tą kartą, kai barei mane dėl ketinimo parašyti knygą. Neprisimeni, žinoma, bet yra kaip yra. Šiuo atveju gal netgi protingiau sakyti, kad buvo, kaip yra.
Vidinis, atrodė, išlieka būti prie lango, koks buvęs. Nei akims, ne protui nesimatė, kad kažkas slinktelėtų jo, Žmogaus, materijoje. O jo, Žmogaus, dvasioje? Tačiau apie dvasią pagalvojau vėliau, kaip išgirdau tekstą, skirtą bent dviem personoms, o jis, būdamas vienas, perskaitė taip, kad neįmanoma patikėti, jog Vidinis vienas.
— Sakai, kad neprisimenu? — paklausė ir išgirdau:

... Ant menulio pjautuvo užslinko pablyškęs, nesulaikantis jo šviesos debesiukas. Kaip viskas mįslinga. Ar koks genijus jau suspėjęs pasakyti, kad pasaulį labiausiai puošia mįslingumas? Argi mano knyga reikalinga dėl knygos? Argi pagaliau ji dėl Vidinio? Atleisk, kad aš daug metų nesimeldžiau. Tačiau negaliu mirti dar kartą nepabandęs pasakyti, kad mano rankos ištiestos gėriui. Težegnoja mane žvaigždė spinduliu, buvimu, savo tolimesne lemtimi. Aš noriu melstis, Vidini.
Prisiliečiau prie jo peties ir mačiau, kaip mano pirštais bėgioja nakties šviesa,
— Pažiūrėk, kokie mudu gražūs. Tu tik pažiūrėk, Vidini. Ak, senas kerėpla, kaip labai tu nori, kad vienąsyk mane ištiktų sėkmė. Aš irgi. Ir todėl mudu neišskiriami. Ant karsto lentos kartu suguldys. O tu: nepradėk, nepradėk... Pradedu, Vidini, ir tu man padėsi.
Pelėda 2014-08-23 10:36:53
KomentaraiModeratorius (-ė): nenumeruojant Sukurta: 2014-08-23 20:50:31 Visada įdomu, kai žmogus taip nevienpusiškai, giliau ir plačiau pažvelgia į ligą, užčiupdamas netikėtą jos gyslelę.
Įdomus veikėjas Vidinis – ne tik dėl fizinio nerealumo, ne tik dėl savotiškos gramatinės išraiškos, bet ir dėl taikumo, kuris išlieka net ginčuose. Gera užčiuopti žmogiškumo ir gėrio pradų.Vartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2014-08-23 16:13:01 ...na vėl pakerėjo mane Jūsų Žodis...tokia gelmė...filosofija...gera čia sugrįžti...

Поделиться3132014-08-27 12:29:17

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugpjūtis - 2014

Saulė teka 06:08, leidžiasi 20:34, ilgumas 14.26
Delčia (dylantis)

Šiandien 11°C / 19°C, smarkus lietus
Rytoj 12°C / 15°C, smarkus lietus

24
SEKMADIENIS
Baltramiejus Michalina Viešvilas Rasuolė Alicija Baltrus Mykolė
Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena
Kur beeisi, visur save rasi
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 236 / 34

Toks rytas

Aš nežinau tiesų,
kurios tik tau ar man,
kaip Saulės nežinau,
kurį pakeistų šitą,
kuri maitina duona, girdo vandeniu,
kvėpavimu ateina į krūtinę,
kuri kaip Dievas, ji viena...
Viena ji, bet visur,
kur gyvastis į kosmosą įsiterpė
ir teka syvais ir krauju.

Šis rytas irgi man
tik vienas ir daugiau nebus —
Dievai savo darbų nemoka atkartoti.
Jau ne Adomas aš,
Tu — ne Ieva,
bet kiek bebūtų mūsų,
esam žmonės.
Galbūt ir žodžiai šie, kuriuos rašau,
išnoks į kraują, atmintį, žinojimą,
kad man ir gera, ir smagu kalbėti juos,
nors regisi, esu tik vienas visame ryte,
kad nors parodyk į save
ir žioptelėk:
o kuo gi aš ne Dievas?
2014-08-24 07:08

Irena Tamošiūnaitė, Dalija Kiliesiene ir Laime Laimele sako, kad patinka
---------------------------------------------------------------------------------------------

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:10
leidžiasi 20:31
ilgumas 14.21
Jaunatis
0 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 16°C, lietus
Rytoj 12°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais

25
PIRMADIENIS
Juozapas Liudvikas Patricija Mangailas Mangailė Liucilė Liudas
Už svetimą naudą ne vienas rauda
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 237 / 35

-----------------------------------------------------

Kai išskrenda gandrai

Seniai mačiau,
kaip išskrenda gandrai,
o sužinau, kai jau išskridę.
Ir aikteli širdin: kodėl gi taip?
Kas atsitiko, siela?
Nejau harmonijoj jausmų
toks elgeta, nejau,
kad užmarštim galėčiau teisintis
va šitokiu, be atminties?

Žinau,
Dėl to teismai neteis.
O sąžinė?
Ji irgi priekaištauti jau aptingo.
Ir būna aukso valandos, kuomet langai
be sienų, be senolių pirkios,
tiesiog langai...
ateina apsibūti prie akių.

Regiu ir vėl, kaip pievoj, skrydžiui pasirengę,
stypsena paukščiai, renkasi į būrį
ir karts nuo karto mosteli sparnais.
Tik nepavarkite, prašau,
tiktai mokėkite save taupyti,
tiktai atgal neatsigręžkite dažnai,
tiktai tikėkite
kad į lizdus pargrįšit.

Atleiskite, gandrai,
kad ne daugiau pagelbėti gebu
ir tyliai graudulį akių kampeliuose slepiu.
Dar ne ruduo.
Jis ryt, poryt..
Iš vasaros gandrinės neišbridę dar,
Bet paukščiai pievoje stypsena,
Renkasi būriu į skrydį.
2014-08-25 06:11
---------------------------------------------------------------------------

Rugpjūtis 2014
Saulė teka 06:12, leidžiasi 20:29, ilgumas 14.17
Jaunatis
1 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 15°C, giedra
Rytoj 8°C / 16°C, trumpalaikis lietus

26
ANTRADIENIS
Kazimieras Zefirinas Gailius Algintė Aleksandras Gailutis
Kad ir menkas lizdelis, svarbu geras paukštelis
Mergelė (08.23-09.22) Arklys - 238 / 35

Manau, kad Vilniuje

per dieną dabar grybų surenkama labai nemažai.
Nesijuokite, aš rimtai. Ir rašau po žinios, gautos iš Verkių regioninio parko.
Tiesa, nuotrauka iš interneto.
-----------
Po kurio laiko išėjau ir aš grybauti. Per tris valandas stengiausi, o sugrįžęs parašiau Šnekoriui:
„Ką tik sugrįžau iš girios( Verkių regioninis parkas). Ji mano sodo pašonėje. Netuščias sugrįžau, bet visi grybai vienos rūšies, visi kazlekai. Marytė irgi nemažai parsinešė, bet ir pas ją visi tokie patys.
Na, o kaip tau sekėsi grybauti? Žadėjai mašinos bagažinę pririnkti baravykų.
ATSAKĖ:Prastai tuomet su grybais gavosi. Po tris raudonviršius ir po gerą saują lepeškų teradom.

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:14
leidžiasi 20:27
ilgumas 14.13
Jaunatis
Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien 9°C / 16°C, lietus
Rytoj 12°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais

27
TREČIADIENIS
Monika Tolvydas Aušrinė Cezarijus
Bėda raita atjoja, pėsčia išeina
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 239 / 35

Panašus į Putiną

Nesiautėju,
seniai jau - ne,
kai būdavo smagu Čiapajevu dabintis.
Ištirpo senis besmegenis galvoje,
išplukdė savo vandenis putotus.
Dar liko senvagė rašyti atminimams
ant medžio lapo, nuplėšto rudens,
ant išsidraikusios voratinkliu būties
ir ant akmens, gramzdinusio į dugną.

Ir šit mąstau,
kad gal vertėjo
bent kiek pasiausti ir Čiapajevu pabūti.
Nors skauda neretai, net darosi bjauru,
tačiau burna dar vis sugauna šypseną laimingą
ir jau tuomet bent truputį
į Putiną atrodau panašus.

Поделиться3142014-08-28 05:54:07

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugpjūtis 2014
Saulė teka 06:16, leidžiasi 20:24, ilgumas 14.08
Jaunatis
2 mėnulio diena

Šiandien 12°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 11°C / 18°C, debesuota su pragiedruliais

28
KETVIRTADIENIS
Augustina Tarvilas Steigvilė
Visų verksi - akių neteksi
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 240 / 35

Sušaudė

Dabar jau nėra manęs.,
To nėra, kuris buvo.
Sušaudė tokį mane
Ukrainos kare,
o toks, koks esu.
koks likęs,
iš karo pareit negaliu.
Sako, ten gimęs.
Sako, nebūčiau laimingas.
Sako, užspringčiau
oro gurkšniu,
kuriuo gyvenau,
rašydamas žodį Žmogus.

2014-08-28 03:51

Поделиться3152014-08-29 23:58:26

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugpjūtis 2014
Saulė
teka 06:17
leidžiasi 20:22
ilgumas 14.05
Jaunatis (pilnėja)
4 mėnulio diena

Šiandien 10°C / 17°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 9°C / 19°C, debesuota su pragiedruliais

29
PENKTADIENIS
Adolfas Sabina Barvydas Gaudvydė Beatričė
Jei alkanas - niekas nemato, jei nuogas - visi
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 241 / 35
**********************************************

Pasakyta: gera pradžia — pusė darbo. Ankstesnė pradžia, regis, nebuvo sėkminga, nes ja pradėtas darbas krenta iš rankų. Tenka pradėti iš naujo. Bet nenustebčiau, kad ir ji pasirodytų netikusi. Darbo nesėkmės priežastys akivaizdžiai kitos, tik nesinori jomis teisintis ir bendrai — kitiems akis badyti. Ir taip dar kartą pradedu jau anksčiau bandytą parašyti kūrinį, kuris visas kažkur ten, žvaigždynuose, o čia taikausi tik į jo fragmentus,

fragmentai LAIKO ir SAVĘS

Netesėtas pažadas

Sumanymas paprastas, sakyčiau, natūralus, savaime atėjęs, subrendus poreikiui pasidairyti po save ir nusipaveiksluoti su ten surasta būtimi. Labiau žingeidu peizažai, būtis, o ne išvaizda, kai jau pats save sunkiai atpažįsti. Tokios, kad ir būdamas egoistas, menkai paisai, bet kažkur ten, po oda, kraujo, kaulų ir kaukolės ertmėse draikosi pasaulis, kurį neretai vadinu Savęsp ar Savęspi šalimi. Nesuvokiu jos masto, tačiau suprantu, kad tai sunkiai aprėpiamos (gal netgi neaprėpiamos?) dvasinės ertmės. Negebėdamas apglostyti kitaip, neretai jas atiduodu begalybės globai ir manau, kad Savęspi pasaulis tikrai to vertas. Tačiau ir ta jos dalis, į kurią pretenduoju kaip savarankišką karalystę, man irgi sunkiai suvokiama. Labiausiai akivaizdi, neginčytina yra jos būtis, esatis. Suprantu, beje, kokiais varpais taip kalbėdamas skambteliu, bet tikra — bent kol kas — kad taip skambinu ne iš palatos nr. 6, bet kad toks darbas gali nuvesti į ją, labai nesunkiai įsivaizduoju. Jau kelintą kartą pradedu sumanytus užrašus, tačiau po kurio laiko priverstas juos suniekinti, palikti ugniai ar šiukšlynui, makulatūrai, tačiau atsitinka taip, kad po kurio laiko vėl drimbu į krėslą ir pradedu juos iš naujo gaivinti. Kažkas tempia prie darbo, kuris man per sunkus ir priverčia pasakyti: pradedu.

Žinau, ne kartą taip pasakęs:
pra -de - du,
nes iki šiol tik tiek, deja, ir likę.
Ar ne todėl vėl sugrįžtu atgal į ten,
kur pirmą kartą, nuoširdžiai pamanęs,
kad būsiu dar,
kad dar gebu ir žodyje
kaip alpinistas įsikibt į kalną
ir lesinti raide Savęsp pasaulį
tą buvusį,
tą esantį,
tą būsimą.

O kaip kitaip ateiti prie pradžios
be pra - de - du?

Taip pagiedota senokai, dar neįėjus į 75. Ir šit...
— Kas — „ir šit“?— klausiau savęs atvira burna ir pats sau atsakiau:
— Ir šit jau po 75. Jau beveik pusmetis praėjo nuo sukakties. Ir šit priartėju prie Joninių. Tačiau atrodo, kad dar vis netikiu varno Goliaus išmintimi: girdi, po 75 žmogus netenka galių savo gyvenimui. Girdi, jam leista tik pabūti, pažioplinėti po jį. O tiems, tai mažumai, kuriai lemta gyventi daugiau, tai, girdi, jie gyvena ne dėl savęs, o už tuos kitus, kuriems nebuvo lemta sulaukti tokio solidaus amžiaus.
Prisimenu, kaip šiurpdavau nuo tokių jo kalbų ir atlaidžiai sakydavau, kad, esą, kranki garsiai, Goliau, bet būtų dar geriau, kad suprastumei, ką kranki. Tačiau varną Golių dabar prisimenu kitaip, prisimenu jausdamas, kad mano galios gyventi išsemtos. Būti— taip, galiu, dar būti nesunku, o gyventi? Nors prie darbo ir prakaitas pasirodo, ir nuovargis po kūną skruzdėlynais pavaikšto, ir šioks toks darbas padaromas. Kartais net neblogai, tačiau vis jautriau suprantu, kad jis —man, aš —jam nereikalingi. Įtariu, kad varnas Golius tokią žmogaus būtį vadina gyvenimu už kitą. Ir aš net savyje dėl to nesiginčiju. Netgi atsiminęs seną dainušką, paniūniuoju: viskas valdžiai, viskas tautai, o valstiečiui gryni -autai. Šiaip sau. Kad linksmiau. O kai darbas nespartus, kai jis nesiseka, kai jis pats pradeda kristi iš rankų, irgi suprantu, kad taip dažniausia atsitinka, kai dirbi ne sau, dirbi kitam.
Taip, jau beveik pusė metų, kaip po 75. Ir nesunkiai susivokiu, kad per tiek savo gyvenimui skirtų metų žadėtos knygos nesuspėjau parašyti. Deja, nesuspėjau.
O kodėl? Kas trukdė?
Rašyta. Bandyta. Popierių tiek prirašyta, kad Joninių laužą jais kūrenki. Jau tada, prieš metus, kitus ir dar anksčiau.

Va, jau vidurdienyje iš ligoninės grįžau.
Nors, regis, ne ligotas, bet...
o! šventas Jonai, nesupyk,
norėčiau pakalbėti atvirai
nepaisant kad
galbūt tiktai dievai mane išgirs,
kurie ne kur kitur,
o irgi — manyje.

Mačiau ligonių daug
ir nieko — prie ligonių.
Taip tuščia, kad atrodo ir manęs,
prie jų atėjusio per daug.

Apie ką aš čia, a? — suklustu savyje.
Kai šitais žodžiais kalbėjau anksčiau neatrodė, kad pasakyta ne taip. Žinojau, kad buvo sekmadienis, kai atėjau aplankyti ligonio. Dėl to, kad sekmadienis, jie, ligoniai, niekur nedingsta, o gydytojams — tai poilsio diena. Jų čia nedaug. Ateina budėti. Tuomet ligoninėje nepamačiau nė vieno.

Žiūriu į Cezarį,
Jis žiūri į mane.
Ką pasakyti tau, žmogau?
Pasekti pasaką,
kad po ligoninių sugrįžta tik sveiki
ir nemažiau, kaip šimtą nugyvena?

Ne, nepasakiau taip. Ne todėl, kad Cezaris užsiima poezija: kuria, rašo, deklamuoja, kritikuoja, tašo iš jos pasakų namelius, meluoja ir jau nesusivokia, kur teisybė, kur išmonė. Manau, kad tokios kategorijos publiką, pats prie jos šliedamasis, neblogai pažįstu: tai vis žmonės mažiausiai atsparūs dvasinei veikai. Pasikuisęs savo nešulyje, apčiupau ten 200 gr. talpos degtinės buteliuką.
— Pabandysim, Cezari.
— Jau daugiau kaip pusmetis, kai — anė, anė.
— Suprantu, kad – ne?
— Bala nematė. Šį kartą 10 lašų. Neatsimenu net kada besusitikę.
Cezariui reikalinga koja. Sveika, sava koja, kuri su juo kartu nuo jo atsiradimo pasaulyje. Koja išlikusi, bet Cezaris kalba apie ramentus ir vežimėlį.
— Beje, — prisiminė, — o kur žadėtoji knyga? Dažniau apie ją pagalvodavau, negu tave, bet kažkodėl vis sapnais. Kur?
— Ne knyga, Cezari, o knygelė. Mažytė. Ūgis —16,5 centimetrų, plotis – 12, 2. Tarp viršelių įsispraudę 158 puslapiai.
— Kalbėdavome apie knygą.
— Taigi, kad kalbėdavom, o ją reikia rašyti. Net ir nedidelę tokią.
— Ar kas trukdo? Beje, ačiū už 10 lašų. Ūpas praėjo,— pasakė Cezaris, - ir, nepalietęs lūpų mažo buteliuko kakliuku, sugražino degtinę atgal.
— O tu nekerštauk, nepyk. Beliko įveikti pradžią, nepatikėti varnui Goliui ir savo nuojautomis, nusigręžti nuo tiesos, kuri trukdo gyventi už save. Seniai irgi sugeba eiti į mūšį. Sugeba, Cezari. Ar manai, kad aš dar vieną kartą šitaip bjauriai meluoju? Bet svarbiausias dalykas, Cezari, kad mokausi sapnuoti atviriomis akimis. Šitaip štai ir tu susapnuotas. Tai labai svarbu. Patikėk.

Galbūt šį kartą man pavyks
apglostyti ketinimus eilėraščių kalba,
prie jų priglausti prozą
ir savimi, kaip traukiniu,
važiuoti, ūkti, gausti
ir nemanyti, kad galiu nebūti,
kai reikia šitaip sunkiai vežti
va šitokį,
koksai esu...

Jis:
— Ligonių daug,
o gydytojų — anė vieno.
Gal, pone, žinote
kaip nukeliauti į Savęsp?

Aš:
Atrodo lyg žinau, bet gali būti
miražai mulkina akis ir vėl.

Поделиться3162014-09-09 07:21:13

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:tomato:

Rugsėjis 2014
Saulė
teka 06:25
leidžiasi 20:12
ilgumas 13.47
Priešpilnis
7 mėnulio diena
2
ANTRADIENIS
Ingrida Protenis Vilgaudas Steponas Vilgaudė
Greiti pažadai vėjais išlaksto
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 245 / 36

fragmentai Laiko ir Savęs

2. Pasikalbėjimai su savimi

Manau, nebūtų blogiau, jeigu šiuos užrašus pradėčiau rodydamas į 1939 m. sausio mėn. 29 d. Tai metai, mėnuo ir diena, kuomet ten, Dzūkijoje, jos šilinių krašte, gimiau. Buvo sekmadienis. Krikštytas irgi ten, Kabelių Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų parapijos bažnyčioje. Tai padarė klebonas Čaglys, anot kraštiečių, „cikras lietuvis“, o pasak Google informacijų, už tai „Lenkijos valdžios persekiotas ir baustas“. Tačiau dėl „cikro lietuvio“ gerokai paabejoju. Jeigu „cikras“, kaip galėjo pakrikštyti Františeku? Tai nesutelpa į „cikro lietuvio“ kategoriją. Juolab kad ir mano tėvas tuomet po pasaulį žvalgėsi iš Gardino ir Vilniaus kalėjimų, bet yra kaip yra. Dar ir šiandien prisimenu motiną, dažniau šaukiančią Pranuciu, o tėtį — Pranciškumi. Tačiau visiems aplinkiniams buvau tik Pranas, Pranas, Pranas... Ir pats sau taip pat — Pranas Karlonas, sūnus Stefanijos ir Vinco. Tačiau pamastymų, kodėl taip, atsirasdavo visais laikais. Kažkada, prieš keletą metų rašiau:

Ramu. Tylu.
Todėl manau,
kad galim pakalbėti —
aš neužaugau Lenkijai,
tačiau
mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.

Man sako,
kur gimiau,
ten Lietuvos nebuvo.
Tiktai vietovardžiai
tyri, balti
kaip dzūkų kopų smėlis:
Darželiai,
Margionys,
Kabeliai...

O Šklėriai
kryžius kėlė
kuo aukščiau,
kad pamatytų Musteika
ir Marcinkonys,
ir net visi raistai Čepkelių.

Nuo čia lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Ir ten sūnaus gimtadienį sutiko tėvas.
Dabar, kuomet pasikalbu su savimi,
tai guli prieš mane kaip skrynioje
eilutės laikraščių nereikalingos.
Bet ačiū joms.
Jos mano paspirtis.
Kai šalia jų esu,
labiau tikiu,
kad praeitis — ne vien tik praeitis.
Iš jos į dabartį nešu ir eilutes,
atėjusias man į akis prabilti,
kodėl neleista Vincui buvo
tą sausio rytą pamatyti
gimusio sūnaus.

Iš Vilniaus krašto lietuvių, buvusių politinių kalinių sąrašo:
Pavardė, vardas?
— Karlonas Vincas.
Sprendimas?
—12 metų.

Lig Gardino
kaip lig kalėjimo — netoli.
Kur kas toliau lig vardo — Pranas.
Ot, ir užaugau toj šalyj
Apgaunant tėvą,
Ir bažnyčiai liepiant
Františeku,
Lenkų kalėjimo sūnumi.

Ne Lenkijai užaugau, bet, deja,
mano varde ir
Lietuvos juk negirdėti.
Todėl labai prašau:
išėjusį Anapilio kely
vadint mane Pranu
ir neapkęsti
ar mylėti.
2006-08-28

Kad rašau peršokęs per 75, ši aplinkybė man įsidėmėtina. Suvokiu, žinoma, kad ne vienam pasirodys: ak, kaip kvaila taip daryti! Jeigu per visą savo gyvenimą nepavalgei, tai ir neprigramdysi.
Suprantu ir aš, kad taip kvaila. Atsiliepdamas galiu irgi pritarti posakiu, kad šaukštai po pietų, kad visuomet yra taip, kaip tuomet yra. Tačiau man nelabai suprantama, kodėl turėdamas galimybę pastriksėti kad ir ant vienos kojos, to nedarau. Ir kodėl toks nuolankus susitaikstymas priimti išnokintą obuolį, net nepasidomėjus, kaip atsitikę taip, kad jis toks. Juk reikia nemažai laiko, kad toks jis išnoktų.
Buvo gražus birželio dar vis ilgėjančios dienos pavakarys, kai sunkiai gebėdamas pavilkti dešinę koją, gulinėjau bjauriai nusiteikęs sodo namelio „palėpės departamente“ ir mąsčiau apie tai, ką veikčiau, jeigu koją prisieitų amputuoti. Netikėjau, kad taip atsitiks, bet vis dėlto... o jeigu? Ir daktaras apie gangreną, matyt, pakalbėjo ne todėl, kad jam reikėję mane pabauginti.
— Ak, klausi, ką veikčiau?— suklūstu savyje, o po valandžiukės ant popiergalio parašiau:

Kai girtas būni —
ir eilėraštis girtas.
Daug kraujo praliejau ant sodo gėlių,
tačiau nė viena taip gražiai nežydėjo,
kaip kaktą praskėlęs akmuo.

— Tai va ką daryčiau. Turbūt meluočiau, kaip dabar.
Ir nebuvo sunku, neatrodė nedora perrašyti šį penkiaeilį į kompiuterį ir pasiųsti į „Rašyk“ svetainę. O iš ten išgirdau:
— Och, kokia stipri mintelė.
— Superinis.
— Čia tai gerai.
— Stipru.
— Nuo šio teksto kaip gerai gavus į galvą pasidarė saldu. „Ačiū“, — perskaičiusi atsiliepė svetainės publika ir atsitiko taip, kad kūrinys buvo priimtas į savaitės geriausių septintuką. Tačiau ir dabar nesuvokiu, kodėl kūrinėlis nutolo nuo tikrovės. Taip, kraujo būta nemažai, tačiau ne kaktai su akmeniu susidaužius, o man nukritus nuo kopėčių ant geležinių strypų tvoros, kai pasikoriau ant jos kaip šašlykas. Beje, nemenkas, sveriantis per 100 kilogramų. Atėjus į mūzą kažkokia dvasia neleido papasakoti būtent apie taip atsiradusiu krauju palaistytas gėles.
— Ogi ne pirmas kartas, a?
— Ar sakau, kad pirmas? Nesakau, — vėl kalbuosi su savimi ir atsidūstu kaip surūdijęs garvežys.

Nepyk, motinėle,
auginusį mažą,
guzus tartum bulves nešu vis sunkiau;
neįtelpu jau į gražesnį peizažą
nei ant žemės po kojomis savo,
nei mažytėj skiautelėj dangaus.
Bet daktaras sako, esą, nemanąs,
kad velnias saviškį apleistų.

Gyvenimas mano
ne kartą per nagą
palieka dar būti šiapus.
Į peizažą gražesnį, žinau, neateisiu,
jeigu velniui parūpusi mano lemtis.
Tačiau iš Savęsp iškrapštyti
nesileisiu ir jam.
Žegnosiu bažnyčia Žmogaus,
į angelus kviesiu pargrįžti

— Ir vėl Savęsp? Baik cirkus krėsti. „Užmiršk ją ir tesiilsi ramybėje“, — priekaištingai tariu pats sau, nes išties sarmata net prisiminti, kaip neretai bandžiau įsikibti į ją, tačiau netrukus pasijausdavau išdvoktas kaip pirdalas. Esą, suprask, ir ten, ir Savęsp karalystėje iš bezdalų virvių neveja. Tačiau nepabandyti dar kartą irgi negaliu. Vėl rodau į save, vėl įtikinėju:
— Jau po 75. Savas gyvenimas, anot varno Goliaus, užrakintas, iškranktas ir reikia manyti, kad kažkiek leista pagyventi už kažką kitą. Tikiuosi, kad šis kartas nemeluos ir Savęspi pravers kaip niekuomet iki šiol. Kad ir šūktelėti: aš čia! Esu! O štai ir keli paveiksliukai. Atsirado pomėgis fotografuoti ir net fotografuotis. Pelėda 2014-09-02 15:26:22
KomentaraiVartotojas (-a): Vlabur Sukurta: 2014-09-04 14:05:52 Mielas Pranai, ačiū už nuotaikas.
O dėl to Františeko pasidomėkite: gal čia krikštatėvių, o ne kunigo užgaida?Vartotojas (-a): giedrex26 Sukurta: 2014-09-03 01:46:02 ...tai daugiau nei prisiminimai...juose telpa ir poezija, ir filosofja...gera skaityti...rodos pasineri į kažkokią skaidrią gelmę...ačiū, Pranai...Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2014-09-02 21:37:27 Labai suprantamas troškimas pasiaiškinti, KAIP viskas noko iki 75, bet nelabai suprantamas saldumas po publikos pagyrų. Visokie „superinis“... Būtų gerai, jei rodytų gilų susidomėjimą, o ne prabėgimą.
Gal internete tai ir neįmanoma, aš irgi nuklydau savęsp, tad atklysiu atgal. Linkiu nepasiduoti Goliaus provokacijoms ir oponuoti tyrinėjant savo 75 ir toliau.

Поделиться3172014-09-09 07:21:29

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

fragmentai
Laiko ir Savęs

3. Ginčas

Savęsp, Savęspi...
Būna, kai atrodo paprasta ir lengva būti tokioje Esatyje. Suvokimai šviesūs, aiškūs, suprantami taip, kad, atrodo, jau nieko neliko, kas galėtų varginti smegenis nežinia ar numanyti, kad tokie dalykai gali būti. Esi štai toks, koks esi ir to pakanka, kad pasaulis nesikeistų. Net įsitikinęs, kad taip iš tiesų ir tėra: kaip dabar, taip ir per amžių amžius. Ramybė, kone absoliuti ramybė. Tačiau, žiūrėk, kitą akimirką taip sudunda, sudejuoja, suvaitoja, kad, regis, reikia kažkaip pasirūpinti dingti iš savo odos, iš žmogaus kūno formos gabaritų ir išsitaškyti po visur panašiai kaip...
— Išsigandai? Norėjai pasakyti išsitaškyti, kaip Dievas? Po visą būtį? Ir tuomet... Nagi, drąsiau, drąsiau. Savęsp pasaulis užgula mintis. Tęsk gi.
— Lengva pasakyti: tęsk. Štai rodau į jį ir suklustu, ar pats jį žinau? O jeigu kažkiek žinau, tai ar netapatinu jo su tuo, kuris kažkam, kad ir Dievui, priklauso, yra jo nuosavybė? Ar nesu įsibrovėlis į svetimas teritorijas? Kodėl taip knieti apibrėžti Savęsp sienų linija, nukeliant jas kuo toliau į begalynės tolius. Ir, deja, tų „kodėl“, to nežinojimo tiek daug, kad man darosi vis drąsiau pripažinti nesėkmes, mėginat įsitverti į Savęsp sandaros būtį. Aš turbūt privalau klysi, nes amžinas klaidose, suklydimuose. Ir Dievas, jeigu, žinoma, jis yra, neturėtų dėl to priekaištauti.
... užsimiršta sodo namelio Palėpės departamentas. Dabar svarbiau, kad atsiradusioje minties tyloje nepūstelėtų jokie vėjai. Yra Savęsp, yra Savęspi pasaulis, o tai, ką vadinu užSImiršimu, yra jo dvelksmas.
— Nesėkmės, nesėkmės... Taip, jų nemažai patirta, bet tai ne fiasko, Pranuci, jeigu vėl susiruošęs kelionei po Savęspi. Ištikus fiasko paprastai nesugrįžtama, o tu iš prieveiksmio kuri daiktavardį ir visą šalį,— girdžiu iš savęs ir tuoj paskubu atsiliepti:
— Kai suprasti? Iš prieveiksmio kuriu daiktavardį?
— Padūmok, atsimink, pavartyk užrašus.
Užrašų ilgai vartyti nereikėjo. It kažkam pasitarnavus, prieš akis atvirto nemenkos apimties rašinys „Prieveiksmis, tapęs šalimi.“
— Tu čia, Vidini? Ak, atsiprašau. Užsimiršau, kad kalbuosi su savimi. Regis, kad tai vienas esmingų žmogaus senatvės požymių. Ką bepadarysi? Tačiau ar tai vargas, kurį reikia iškentėti, ar malonė, kuri reikalinga šventės?
— Ar jau savęs nuo manęs neskiri? Skaityk, — atliepė Vidinis. Tikras. Nepasivaidenęs. Neretai mokėdavo ateiti tylus ir pabūti toks, nepastebimas, bet kartais netikėtai pasišiaušdavo kaip griaustinis.
— Labas. Matyt, užsnūdęs buvau. Kaip čia atsiradęs?
— Skaityk.
Užkėliau akinius ant nosies kupros ir pasaulis prašviesėjo. Raidės irgi. Sakiniai prakalbo iš praėjusio laiko. Už abu: mane ir jį, Vidinį.

Išrašas iš 2010 - 02 - 18

— Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, — prisėsdamas prie palangės teiravosi Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: — Jau tą Savęsp pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Kaip besakytum, o tai ypatinga šalis — visuose linksniuose tik Savęsp, tik Savęspi.
Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
— Ai, Vidini,— mostelėjau ranka. — Savo nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
— Sunkiau?
— Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent galima pasakyti: taigi, jis sirgo. Visai liga neišgydoma, todėl bent truputį esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus jo atsiliepiant, vėl megsiu pradėtą pasakojimą. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos darosi sėkmingesnėmis. Turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį, jai ten įdomiau, kadangi ji ten — jaunatvės apraiškoje ir apie save, paliegėlę, net pagalvoti nenori.
— Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, Tačiau atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp(i) prv. psn. prie savęs, į save.
— Štai kaip. Netyčia.
— Neabejok tuo, ką čia pacitavau. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
— Manau, kad supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį.
— Nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad tokį „prieveiksmį“ reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kaip girdi, kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau, atsparus jai, pakaustytas. Ir tik tie, kas nenori žinoti, nežino, kaip mielai veliuosi į ginčus, netingėdamas kartoti jau kalbėtus dalykus. Galbūt daugiausia iškentėti tekę diskusijai, pasirūpinant priimti neginčytiną nuostatą, kad žmogaus žodžiai neretai keičia savo prasmes. Įtaigiausiu, lig šiol nepabodusiu pavyzdžiu man yra prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau taip vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai — vyriausias kariuomenės ir karinio tribunolo vadai.
Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas apie Savęsp kalbėta anksčiau. Taip dažniau atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, jie net labai man malonūs, nes pasivaikščiojimai po Savęsp senatvėje yra lengvesni — kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
*------------------

Lioviausi skaitęs. Gana. Ir energingai užverčiau sąsiuvinį kartu su savimi ir Vidiniu, su rašiniu „Prieveiksmis, tapęs šalimi“, užverčiau visa tai kartu su laiku, pažymėtu 2010 metų vasario mėnesio 18 dienos data
— Kas atsitiko? Koją skauda? Betgi koja ne liežuvis.
— Galėjau, Vidini, taip nerašyti, kaip čia girdėjai, bet — ne, parašiau. O dabar? Tfu! Nesmagu, koktu. Imki šį šlamštą ir neški į ugnį. Kuo greičiau, tuo geriau.
Vidinis neiškarto atsiliepė, bet jo veidas niaukėsi. Akyse įsižiebė jonvabaliai.
— Sapnavau gaisrą. Kvailiok toliau.
— Imk ir nešk į ugnį. Te sudega tokie raštininkai kaip aš, o su jais ir Savęsp. O kaip kitaip, Vidini, kaip? Tai, kas svarbiausia, sumeluota. Tegu tai padaryta Citatos kalba, bet sumeluota. Įsimink:
savęsp(i) prv. psn. prie savęs, į save.
Po mano citatos, Vidiniui pauzės neprireikė.
— Sapnuoji gaisrą – lauk ginčo. Net pykčio. Aš pasiruošęs, Pranuci. Todėl man labai įdomu tave girdėti, raštininke.Tačiau sudeginti Savęsp?.. Na nežinau, kas esi, kad man įsakai deginti ne tik lopšį, bet ir Dievą. O ką atsiminti, gal leisk man apsispręsti,— atšiauriu balsu pakalbėjo Vidinis ir atšiauriai it bijodamas išdeginti burną, deklamavo;

Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus — iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė,
Į kur įkėlė Dievas ir lopšys.

Medžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka —
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kurį įkritusi į žmogų.

— Ir tai reikia vadini melu? Ir tai reikia nešti į ugnį? Gal palaukime savaitę - pusantros. Bus smagu deginti kartu su Joninių laužais. A? Ir dar: Dievas vis dėlto yra. Manau, tai jis tave mestelėjo nuo kopėčių ant tvoros, kartu primindamas, kad jis nepasensta. Dievas supėja ateiti ten ir padaryti tai, kas reikalinga padaryti..
— Vidini!!!
— Mano kaltės irgi nemažai. Galėjau va tokį „netyčia“ iš lopšio numesti. Ir kas nuo to būtų blogiau, kaip dabar yra? Kas?

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus,
Žmogaus būtyj kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa ji
Savęsp — šalis didi
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig žvaigždėtos begalybės.

— Vidini! Ar girdi? Arba tu pats išnyk, arba tave pro langą nuleisiu. Duok gi žodį pasakyti. Ir bendrai, kas su tavimi pastaruoju metu dedasi. Velnias kojos neims. Ir niekam be manęs ji nereikalinga. O tu man ir už ją reikalingesnis. Žiūrėk į akis. Nenorėjau, kad meluočiau, bet niekieno ne kaltė, kad melą priėmiau, kaip tiesą. Man nereikalinga Putino tiesa apie nekariaujančią Rusiją Ukrainoje ir matyti ten ir rusų, ir ukrainiečių kraują. Atsimink: tokia tiesa man nereikalinga ir žinau, kad ji nereikalinga ir tau.
— Taigis, taigis, Girdžiu, kaip pakalbėjo Vingių Jonas. o aš tariu: iki, Pranuci. Man irgi reikia paskubėti prie savo darbų, —- išgirdau Vidinį ir mačiau, kaip pradeda atsargiai leistis mediniais, siaurais, sunkiai praeinamais laipteliais žemyn prie sodo tvoros vartų.
Buvau per silpnas valdytis. O gerklė nespringo.
— Še, pasiimki užrašus. Visus. Iki vieno. Man jie daugiau nereikalingi. Meluoki jais visiems, kas juos skaitys. O aš irgi sušaudytas. Ten, Ukrainoje.

Dabar jau nėra manęs.
To nėra, kuris buvo.
Sušaudė tokį mane
Ukrainos kare,
o toks, koks esu.
koks likęs,
iš karo pareit negaliu.
Sako, ten gimęs.
Sako, nebūčiau laimingas.
Sako, užspringčiau
oro gurkšniu,
kuriuo gyvenau,
rašydamas žodį Žmogus.

Поделиться3182014-09-09 07:22:42

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugsėjis 2014
Saulė
teka 06:38
leidžiasi 19:55
ilgumas 13.17
Pilnatis
Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien 13°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 19°C, trumpalaikis lietus

9
ANTRADIENIS
Serapina Sergijus Argintas Ramutė Sonata
Tarptautinė grožio diena pasveikink
Testuotojų diena
Geriau būt paprastu žmogum, nei kiaule
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys 252 / 37

fragmentai Laiko
ir Savęs

4. Ačiū, Giedre

Sveikos kojos prireikė greičiau negu galėjau numanyti. Tikėjausi, sulaukęs Joniniu, nuklysti į tėviškę ir uždegti laužą ant Karlonų kalnelio, šitaip pirmą kartą pasirodydamas tėviškėje, kai jau sulaukęs 75.
Ar kas išgirstų? Ar kas pamatytų? Ar ateitų prie jo nors vienas Šklėrių sodžiaus žmogus? Tačiau iki Joninių dar dešimt dienių ir saulė, nors lėtai, nors nedaug, bet dar ilgina dieną; šiandien ji patekėjo 04:42, o nusileis 21:56. Dar laiko yra, kad galėčiau prisėsti prie didesnio darbo, bet kad ir kiek daug jo bebūtų, o su viena koja Vidinio nepavysiu. Šį kartą jis nebuvo skubrus. Ir tuomet, kai girgžtelėjo sodo tvoros varteliai, galėjau nesunkiai jį pavyti ir, čiupęs už parankės, parsitempti atgal į Palėpės departamentą. Galėjau ir norėjau, bet... koja. Dėl jos tokios fizinės galios sumenko — net nekrustelėjau pavyti Vidinio. Netenka svajoti ir apie Joninių laužą tėviškėje. Bent šiemet tikrai — ne, o iki kitų Joninių dar marios laiko, tik mažiau tikimybės, kad jas perplauksiu.
Vingių Jonas... Cha, — atsiminiau Vidinį ir man atrodė, kad tokios teisingos charakteristikos ir prašydamas nebūčiau galėjęs sulaukti.— Įdomu, kaip atrodęs šis tingus žemaitis senatvėje? — toptelėjo mintis, bet akis badė popierinis šiukšlynėlis, padrikęs po grindis, kai iš paskos Vidiniui mėčiau kas bet kokių pavidalu pateko į rankas. Daugiausia popierių. Tai ir sąsiuviniai, ir aplankai, ir išsisklaidę visokių formatų lakštai. Tušti ir išrašyti rašalais ir pieštukais. Todėl nors ir „Vingių Jonas“, bet reikėjo ristis iš lovos, šliaužioti grindimis ir surankioti taip pažertą makulatūrą, nes geriau, kad akys tokios betvarkės nematytų.
Tačiau, kodėl jis taip? — vėl atbudo mintis apie Vidinį. — Kaip nesusitupėjęs paauglys. Kodėl taip, a? Kaip uodegon įskeltas. Štai ir vėl patarlė teisi: mažas kupstas didelį vežimą verčia. Ką ne taip pasakiau, kad kaip ešerys pasišiaušė?
Lyg ir stengiausi, tačiau šliaužiodamas po palėpės grindis, nemokėjau mintyse atsikratyti Vidiniu. Ne pirmas kartas taip. Duok die, kad ir nepaskutinis, bet po panašių peštynių atsispyrimui į skrydį jėgų nebelieka. Pasiekiau numestą šratinuką, išlyginau pakeltą popieriaus lapą ir čia pat, ant grindų rašiau.
Labas
„Ne kartą, Vidini, manęs prašei nebūti paršų. Šįkart, kaip suprantu, nesuspėjai ar užmiršai tai padaryti. Todėl dabar tavęs aš prašau: nebūk, Vidini paršas ir žinok, kad be DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNO, kuris pas mane nuo 1972 metų, yra galingesnis, yra LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNAS, nepaisantis kada, kaip, koks lietuviškai sakytas žodis. Apie tai ir bandžiau prakalbėti, betgi neleidai. Ten irgi yra tarta apie SAVĘSP. Cituoju, prieteliau, bet pasitikrinki.

savęsp pron. refl. sing. loc. savęspi —-savęs
Kol atvėsi, pabandysiu, kai ką iššifruoti:
pron. = promen personale, asmeninis įvardis
sing. = singularis, vienaskaita

Na, o priešpiečiams siunčiu dar ir tokį patiekalą:

Skauda sielą,
kai ištirpsta kontūrai Savęsp,
sudega žvaigždynai,
kai kalnelių žvirgždas
vėl nelyg badauja tarp dantų —
girgžda, mala, apdalija sopuliais,
jau ir koja, regisi, svarbiau
nei, Dzievuliau, tu.
Leisk nebūti šitokiu man niekada,
juolab — įsispirt į žvyrą skrydžiui.
Čia dar bent truputį Aš esu,
nors, žinoma, daugiau manęs jau Ten,
iš kur regi, kaip niujorkai, kaip londonai, paryžiai
nelyg rasa pakibus ant žolės.
O šienpjovy, viens... du... ir trys...
Miklus dalgelis tavo.
Po kojom krenta Dievo įpirštas pasaulis
ir gesta saulės rasose.
.
Sapnai jau baigėsi.
Užtat kaip sapnas pats tampu.
Neskanu?
Nežinau, Vidini. Patiekalas toks, kokį sugebėjau pagaminti, padėjęs lapą ant grindų ir pats ant jų išsitiesęs. Galėjau rašyti dešinės kojos per tvarstį persisunkiančiu krauju, bet manau, jog ir taip suprasi, kad nesiunčiau tavęs, besarmačio, žudyti Dievą (ir bet ką). Norėjau, o ir dabar stengiuosi pasakyti, kad Savęsp(i) pasaulį kuriu ne iš prieveiksmio, o iš įvardžio. Išmesk iš atminties užrašą „Prieveiksmis, tapęs šalimi“ ir jo vietoje įrašyk „Įvardis, tapęs šalimi“ ir pajausi, jog ši šalis pasiima tave kaip valdovą. Nors ir baisu ištarti dar labiau pakeltu balsu, tačiau išgirk: tokia šalis priima kaip savo dievą. Tai dar ir todėl, kad įsitikinęs, jog įvardis yra savybinis.
Štai ir viskas. Būk drūtas.
Laiškutis nedidelis, tačiau parašęs tokį, neskaičiau, bandydamas paredaguoti, kažkaip sušiaušti, sugarbanoti mintį, kad atrodytų pastabesnis Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš prieveiksmio ir balsas geso, klimpo, jam trūko drąsos, pasitikėjimo savimi, atrodė, kad ir manimi bodisi. Aiktelėjau į Savęsp, kaip darinį iš įvardžio ir balso peizažas nepažįstamai kitoks — lengvas, jautrus, smarkus it žirgas, kad, regisi, balnok ir pats sėsk į aukštą jo balną. Todėl supranti, kad netiesa, ponai, kad kaip pavadinsi – nepagandinsi. Tokiems dalykams reikalingas aiškumas, abipusis atsidavimas, pasitikėjimas ir juos vadinti bet kaip nebūtų protinga.
— A-ūūū! Vidini, ar girdi, ką sakau: nebūtų protinga. Kaip, beje, ir užliūliuoti Savęsp pasaulį savimi. Gal sakysi, kad ne taip?
—Tai jau taip, — atsiliepė šviesus, švarus moters balsas — Tai jau taip, — pasikartojo moteris ir tarė:— Aš čia gėlių atnešiau.
— Giedre, tu?
— Sakau, kad gėlių atnešiau. Pelėdai ir jo motulei, — pasakė ji ir visas Savęsp pasaulis sušvito jos atneštomis gėlėmis.

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių --
Kaip pražydėję, Dieve! Nors vėlai...
Drugelis skrenda, su žaibais lenktynių

Sekundės lekia rožių debesy,
Paukštelis gieda virš lelijos žiedo,
Saulutė pievoj juokiasi šviesi --
Ir obelėlę rudenėlis rėdo...

Pilnatvės Meilė šypsosi virš mėtų --
Prie slenksčio arfos skamba! Ajerai
Palinkę virš krantų šiltų smėlėtų,
O tulpių auras nešasi šilai

Per gimtą sodžių virš karų, degėsių --
Pražydę gėlės gieda gintaruos --
Klajone mano, po pušim prisėsiu,
Ilgai klausysiuos, ką žiedai dainuos,

Motulės įpinti į sielą mano
Su vargo ašara tyra, kaip obelies
Žiedų Aušra! Virš metų uragano
Tos Gėlės - Žvaigždės iš Svajų Šalies --

Suklaupę meldžias Žemės angelai
Prie Pasakos Gėlyno iš senolių skrynių...
******
— Ačiū, Giedre, — atsikvėpiau po visą Savęspi.

Поделиться3192014-09-10 19:38:38

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugsėjis 2014
Saulė
teka 06:40
leidžiasi 19:52
ilgumas 13.12
Pilnatis
16 mėnulio diena

Šiandien 15°C / 18°C, lietus
Rytoj 12°C / 22°C, debesuota su pragiedruliais

10
TREČIADIENIS
Dionyzas Konstancija Mikalojus Salvijus Tautgirdas Girmintė Kostė
Pasaulinė savižudybių prevencijos diena
Ginkis, kol gyvas - numiręs negalėsi
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 253 / 37

Поделиться3202014-09-11 10:42:32

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Rugsėjis 2014
Saulė
teka 06:41
leidžiasi 19:49
ilgumas 13.08
Pilnatis
Pilnatis
17 mėnulio diena
Šiandien 13°C / 20°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais
11
KETVIRTADIENIS
Hiacintas Jacintas Augantas Gytautė Helga Jackus Gytė
Sotus alkano neužjaučia
Mergelė (08.23-09.22) - Arklys - 254 / 37

fragmentai Laiko ir Savęs

5. Su Cezariu

Pastabų, priekaištų sau turiu tiek nemažai, kad ne kartą ketinau juos kaupti į atskirą sąsiuvinį. Nemanau, kad tokie užrašai kuo man padėtų, tačiau tikra, kad atsitiktų taip, jog ir apgeltusiuose jo puslapiuose šitaip jais liudyčiau, kad ir po 75 išlieka poreikis neišvaistyti savęs iki dugno ir net sodresnius žodžius pataupyti kitai, geresnei progai. Tai kodėl, a? kodėl varnas Golius „užrakina“ Žmogų gyvenimu Sau iki 75, o toliau, pasak jo, jeigu dar jam leista gyventi, tai gyvena už ką nors iš tų, kuris nesulaukęs tiek. Suprantu patariančius numoti ranka į tokias jo filosofijas, bet kad ranka nekyla. Tai šilinių dzūkų krašto pažiba. Daug būties ne iš knygų, o tiesiog iš savo, atrodytų, nedidelės galvos perskaito — prisimena Napoleoną, keliaujantį į ir Maskvą ir grįžtantį iš ten, prisimena jį Vilniuje, nesėkmingai mėginusį užsikelti ant delno Šv. Onos bažnyčią. Daug ką prisimena, o kada jis pats gimęs, deja, neatsimena.
— Matyt, Pranuci, ir mane kažkada kaip tave kad mylavo Amnezija. Neklausia, patinka ar ne, bet įsikimba ir myluoja. Taip myluodama, matyt, pradangino ir mano gimimo laiką. Abejonės — ne priekaištai, todėl taip drįstu pamanyti. O už ką, už kokia „asabą“ (asmenį) dabar gyvenu — neklausk. Pasakysiu tik, kad tai sunkiau, atsakingiau negu gyventi savo gyvenimą.
— O tu, Goliau, tikrai žinai už ką gyveni? — nesiliauju klausti ir dabar, kai jau netikiu, kad prasitars.
— Pasenai, Pranuci, ir neskubėdamas, — trumpai mesteli jis.— Ar reikia dar labiau skubintis?
Pavadinti jį šarlatanu ar nemokša, dar kitaip menkinti niekuomet net užuomina mintyse nedingtelėjo. Sakau, tai šilinių krašto pažiba, nors pats nusiskundžia, kad ne tas varnas Golius, oi, jau ne tas, kokį save atsimenantis. Ir vis dažniau būna, kad parengtus pasakyti žodžius, tenka nuryti atgal, kas daro lyg bailaus ar nedrąsaus, užsislėpusio varno įspūdį. Anksčiau, girdi, nereikėję, kaip prastam siuvėjui matuoti dešimt kartų ir tik tada kirpti. Gyvenant už save, ne didelė bėda, jeigu padarai ne taip kaip derėtų, jeigu ir brokas ištinka. Tačiau tokie jo pakalbėjimai man jau suprantami, nes ir pats bandau suvokti, kodėl neretai atsitinka taip, kad sutiktam žmogui pirmiausia ištariu ne tuos žodžius, kurie, regis, jau pakibę ant lūpų. Šieji ūmai atsitraukia, užleisdami pirmenybe kitiems, kurie vos ne standartiški, labai panašūs į kareivius rikiuotėje:
— Cezari, tu čia?
— Dalija, tu čia?
— Jonai, tu čia?
Ir štai priartėja Joninės. Greit pusmetis kai peršokau 75 metų kartelę. Ir tikrai vis dažniau pasitaiko tokios esaties, kai suprantu, kad už save gyventi neįmanoma ir nesuprantu, kaip atrodo gyvenimas už kitą. Labai panašu, kad gabalais, fragmentais, atkarpomis, bet akivaizdu ir tikra, kad dažniau šaukiuosi vėlesnės vaikystės ir jaunų dienų bičiulį Cezarį. Jau ir dešimtmetis, ir du dešimtmetičiai, kai apsieina be šaukšto ir druskos. Iki 75 jam pritrūko apie ketvirtį amžiaus. Tačiau, Dieve, saugok ir neleisk man tokį laiką gyventi už jį. Ne todėl, kad tai daug ar mažai: tai todėl, kad gyventi už kitą yra neįsivaizduojamai sunku. Kur beitum, ką beveiktum, paskui tave seka klausimas: ar tikrai aš gyvenu už jį taip, kaip kad jis pats būtų gyvenęs?
— Ei, varnai Goliau, dink man iš akių!
. Varnas Golius dingsta, tačiau tai nepadeda ir po valandėlės vėl dvasioje šaukiu:
— Cezari, kur tu!?
Pakviesti man ji nesunku, o matyti — nesudėtinga, bet sunkiausia parodyti jam laiką, kad ir mažytę jo atkarpėlę, kurioje bandžiau pagyventi už jį.
— Skaityk, Cezari, mano gerklė išdžiuvusi,— pasakiau, paduodamas jam iškentėtą eilėrašti. Man nesvarbu, kaip šieps jį kritikas, kaip perskaitys Jonas, Giedrė, Edvinas ir Audrius, ir bet kas, kuriuos pažįstu — nepažįstu. Matau, kaip užrašytą eilėraštį paima Cezaris Kurilavičius iš Piesčių sodžiaus ir jaučiu sieloje virpesį.
— O gal paskaityk pats. Man svarbu, žinoma, kaip eilėraštis parašytas, bet svarbiau — kaip jis perskaitytas. Juolab, kai tai daro pats autorius, o eilėraštis, regiu, skirtas man. .

Kai Cezarį šaukiu

Cezariui (Kęstučiui) Kurilavičiui atminti

Na taip,
kai aš tave vardu šaukiu,
Roma išgirsta, jos imperija visa.
Pasikelia į praeitį keliai iš dabarties
ir suskamba varpai
gimtos parapijos Kabelių.
Kas patikės, kad draugas tau?
O juo labiau — ir iš mirties ištraukęs per sekundę?
Ne darnai, Cezari, rašau,
ne tam, kad skambtelėčiau lyra;
rašau norėdamas paliudyti savim:
draugai mes, Cezari,
Išėję būti, kaip likimas lems.

Ėjau per Piesčių sodžių...
Negyvas, kaip numirėlis beveik.
Reti namai stiklų langais į dieną žiūri.
Ir buvo linksma
(patikėk, net linksma),
kad tarp kelių,
Ir tavo, Cezari, tėvų pirkia.

Net bitės kilo dūgzt iš avilių,
net tėvas — motina atėjo pakalbėti.
Sakiau, ir aš imperiją kaip Cezaris kuriu,
kuriu iš įvardžio Savęsp,
kuriu, kad kuo labiau skaudėtų.

Ar būčiau čia atėjęs, jeigu ne šalis Savęsp?
Ar būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj?
Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose,
bet, Cezari, aš to lig šiolei nežinau.
Čia, kur Savęsp,
ateinam būt visaip,
bet niekuomet nemirę.

— Atsipirkai, besarmati, paskutiniu žodeliu. Tačiau sakyk, iš kur šitie kalnai?
— Kalnai? — apsidairiau.—Tai kad kaip vakar, taip šiandien. Nors — ne. Koja dar labiau patinus. It iš Ukrainos frontų sugrįžęs.
— Tai va, tai va. Brolis brolį. Tai turbūt daugiau negu žmogus žmogų. Ne madoje, bet reikalingas žodis skerdynės. Skerdžiamės. Ir už daugelį reikės gyventi iki 75.
— Ir tu taip jauti? Negi varnas Golius teisus? Neįtikėtina, jeigu taip. Tačiau prie ko čia kalnai?
— Aš ir klausiu, iš kur jie? Kažkas, regis, Karlonų kalnelį paaugina.
Dar įdėmiau žvelgiu pro pietinį Palėpės departamento langą, nusitaikydamas akimis į ten, kur iki Karlonų kalnelio apie pusantro šimto kilometrų. Galia, — atsidustu, — iki Joninių nepalyginamai arčiau, bet joniniu laužas ten nebus užkurtas..
— Nematai?
— Nematau, Cezari.

Ar būčiau netikėjęs, kad nurimo Žemaitijoj?
Gal Kretingos, gal Plungės kraštuose,
bet, Cezari, aš to lig šiolei nežinau, —

atsitraukęs nuo lango, prisiminė padeklamuoti Cezaris ir dėbtelėjęs akimis į veidą:
— Iš tikrųjų nežinojai? Ar čia taip dėl eilėraščio, kad guvesnis būtų?
— Žinojau, kad kažkur Žemaitijoje ir manėsi, kad to pakako. Dabar gi žinau, kad — ne, tik tiek nepakanka. Gal dėl to ir kalnai, kad nuo jų toliau matytųsi, bet jeigu ir taip, iš kur jie atsirado. Ar tik mano bičiuliui nesivaidena?
Cezaris neskubėdamas pavaikščiojo po palėpę, apšviestą dvejais langais ir užkeltu aukščiau galvų šiferio stogu. Žvilgterėjo ten, žvilgterėjo šen, bet labiausiai jį džiugino Giedrės gėlės.
— Tvanku čia, Pranuci, velniškai tvanu. Ir nuo saulėtos birželio dienos, bet labiau nuo įkaitusio šiferio. O gėlės kalnais kvepia. Supranti? Kalnais. Uosk, gardžiuokis ir tikėk, kad dar tau teksią ir po juos pavaikščioti.
— Ar kalbi apie Giedrės kalnus? Tai jos gėlės. Atnešė ir dovanojo Pelėdai ir jos motinėlei, kurios jau, taigi jau kurios...
— Ššššššš, neužsimirškime, kur esam. Dar reikia Romos imperiją sukurti.

Čia, kur Savęsp,
ateinam būt visaip,
bet niekuomet nemirę.