Sausis 2015
Saulė teka 08:40, leidžiasi 16:11, d. ilgumas 07.31
Pilnatis
17 mėnulio diena

Rytoj -2°C / 2°C, sniegas

8
KETVIRTADIENIS
Apolinaras Severinas Teofilius Vilintas Gintė Teofilis
Nevaikščiok išsižiojęs - varna įlėks
Ožiaragis (12.22-01.20) - Ožka - 8 / 02

Mano dzievulis

Palikęs vaikystėje lazdą kaip žirgą, kaip ietį, kardą , šautuvą ar kaip piemens įrankį, ilgus dešimtmečius  ėjau be jos ir nelabai paisiau, kaip su ja iš naujo reikės susitikti.  Ir štai dešimtmetis kaip vėl su ja. Daug ką sugebu užmiršti — kartais net žmonos vardą — o jos, lazdos,  neužmirštu. Ir va, patekęs į ateities  erdvę, net nedingtelėjo mintis, kad į tokią būtį  galėčiau atsirasti  be jos. Ir kai girdžiu sakant, kad, girdi, darbas sukūrė žmogų, tai skubu parodyti į pradinį proceso etapą:
   —Taip, taip, būtent ji, lazda. Šleiva, kreiva  tiesi, stora ir visokia padarė beždžione žmogumi. O ir  dabar  budi, kad anoji vėl nesugrįžtų atgal į žmogų. Lazdos vaidmuo beždžionės virtimo žmogumi procese neabejotinas
   Taip atsitiko, kad laikas, iš naujo paimant lazdą, užklupo mane skaitantį Maksimo Gorkio  apsakymą „Makaras Čiudra. Susigundžiau suvokti, kažin, kiek jam, protingam, žaviam čigonui Čiudrai galėjo būti metų. Nesunkiai patikėjau, kad aš irgi jau įėjęs į jo amžių ir  liudytoju  buvo neseniai į rankas paimta lazda. Ir sužavėjo mane išmintingas senuolio supratimas, kad žmonių gyvenimui lazda reikalingesnė nagu jis, Makaras Čiudra. Užvertęs knygą taip ir parašau:
Gal menate? —
Esu ne duona, ne lazda,
Tad niekam, sakale, nereikalingas.

   Kai dar po ketverių metu išleistoje knygelėje  „Eilėraščio sėja“ nesuradau man taip mielo eilėraščio, liūdna buvo, kad kritai jis pasirodė nevertas nedideliu matmenų knygelės puslapio. Galbūt, galbūt. Tačiau jiems ir lazda dar nebuvo reikalinga, o  aš jau, jos lydimas, buvau įslinkęs į aštuntą dešimtmetį. Nepatekęs į poezijos knygelę   eilėraštis man pasidarė dar brangesnis ir tuomet,. paglostęs lazdą mintyse pasakiau:
   — Esi ir būsi Mano dzievulis. Va kaip.
   — Dzievulis? — pirmą kartą išgirdau pakalbusia ir tuoj pasigirdo:— ššššššš... Tyliau, tyliau, šššššš, dzieduli. Yra toks dalykas, kaip varpas. Dažniau žmogus nežino, kam jie skambina, kaip skambina. Ir niekas nežinome, kam jie   paskambins po valandos, pusvalandžio, dar trumpesnio laiko. Išskyrus Jį, vieninteli.
— Mano sieloje ir jam vietos užteks. Patikėk, Mano dzievuliau. Ir buvo gera jam perskaityt kritikos nepriimtą mano eilėraštį, perskaityti kaip Mano dzievuliui, o ne kaip lazdai.
... Arba ir vėl:
— Kur protingesnis, ima kas tiktai yra.
Kvailesnis, tas negauna, sakal,  nieko.

Taip čia kalbėjęs kažkada
Makaras Čiudra, žinomas čigonas..
Ir nors jo taboras ne Vilniuj, bet...
Jeigu čigonas, tai visur
Jis laisvas nuo įstatymų, jų jungo,
Nuo prievartos policijos, ir bet nuo ko...
Atimti laisvę iš laisvūno?

— Juokingi jie, tie žmonės,— sako Čiudra..
Vis dirba ir nežino — kam? už ką?
Išvarvina su prakaitu sveikatą,
Nespėję kapo išsirausti sau.
O ne! Jie laisvės nepažįsta..
Vos tiktai gimsta — jau vergai
Ir visas jų gyvenimas vergystė ...

Ir nežinau, ką atsakyt  Makarui Čiudrai.
Galbūt, paspaudus ranką, aiškiai- šviesiai:
— O Laisve,
Mes tavęs dar nepažįstam.
Gyvenam it paveikslai rėmuos įsprausti
Ir  niekiname tuos,
Kas laisvesni.
— Žinau, lauki, kad pasakyčiau ką, - atsiliepė Mano dzievulis, daug kartų girdėjęs įį eilėraštį kaip lazda. — Suprantu tave, Pranuci, tačiau  ne  dabar, ir  ne čia. Kai yra vienintelis, vis kiti, net ir vejas, privalo  atlikti darbus pagal vienintelio įgeidžius, jo programas, nuostatas.
    Dabar šie atsiminimai man reikalingi ne tik todėl, kad yra. Kur kas svarbiau, kad juos, atsiradusius prieš netrumpą, ne kartą apžėlusį žole laiką, lengvai atsimenu. O šit kas būta prieš savaitę, gal mėnesi, ogi – anė kaip. Ir pati pradžia, persimetant į  naują  būtį ogi niekaip nesileidžia  atsimenama.
   Dabar tai darosi esminiu reikalu. Ir Jis, tas vienintelis, labai reikalingas. Matant erdvėje įsišvietusį  ekraną, jau anksčiau knietėjo pavadinti jį Visagalio Akimi, tačiau baimė, kilusi dėl tokio sumanymo, buvo didesnė: žemės dulkė Dievo akyje? Ar ne per daug?

Sausis 2015
Saulė  teka 08:39, leidžiasi 16:14, d. ilgumas 07.35
Pilnatis
19 mėnulio diena
Šiandien -1°C / 0°C, mažai pasnigs

10
ŠEŠTADIENIS
Agatonas Vilhelmas Ginvilas Ginvilė Vilius
Bėda be dantų, o žmogų suvalgo
Ožiaragis (12.22-01.20) - Ožka - 10 / 02

Pranuci, pagrok

   Nesinorėjo patikėti, kad nesužinosiu, kaip ir kada atsiradau šioje  laiko ir erdvės  struktūroje. Tačiau viena — sužinoti, o kita — atsiminti. Kurį laiką nebuvo sunku manyti, kad tokį įvykį būtiniausiai pats atsiminsiu. Šitokią nuotaiką gražiai kurstė gaidžio giedojimas, nes tai sutrukdė pasistengti sukrusti ir atidžiau pasidairyti aplinkui save. Girdint jį neatrodė, kad esu nežinia kur. Gyvenime ne kartą būta, jog galva kaip trenkta šlapiu maišu, kad jai geriau, kai akys užmerktos ir nenori atsiminti, kaip sugrįžta namo. Į naują būtį įėjau kaip savas, kaip sugrįžęs iš nemenko baliaus ir šit dabar tenka kentėti pagiriomis.  Žinoma, be priekaištų baliui, tačiau graužatis (savigrauža) dėl to tik didesnė, kai atrodo, jog pats sau nereikalingas. Ir šit gražu, kai tave, visų paliktą ir nereikalingą, budina, kalbina, linksmina gaidys. 
   — Kakariekū, brolau, kakariekū,— nežinia kaip ilgai užtrukęs pagaliau  atsiliepiu  į jo giesmę. Ir šit jau ir istorijoje parašyta, jog  tai pirmasis susitikimas su savimi ir negausia manta šitoje erdvėje. Ir tikra, kad pirma išgirdau giedantį gaidį, negu supratau, kad esu atiduotas šitai nepažįstamai laiko ir erdvės  struktūrai. Gaidys pasirodė įtaigesnis, reikalingesni, dvasiai imlesnis, negu naujai atsiradusi tikrovė. Net ir tai, kad po  akims pakliuvęs kalendoriaus lapelis rodė 2017 metų sausio 1 d., įspūdžio nesukėlė. Atrodė, yra taip, kaip buvę, kaip būdavę, kaip ir tai, kad į balą  nukritęs,  sausas nebusi – reikia išsidžiovinti. Tačiau va, gieda gaidys. Ir todėl nepaisant nieko   kito, o vien todėl, kad gieda: vis dėlto — valio! Vadinasi, dar gyvenu.
Pagraibęs pasiėmiau į rankas Lizdeikos lazdą
    — Esu tikra, neabejok, Pranuci, — patikino Mano dzievulis. Tikiuosi, kad ir pats greitai būsi tikras. 
   — Ar pirmas kartas? Kaip nors išdejuosiu.
   — Toks kartas, Pranuci, pirmas. Tokio karto nebuvo ne tik tau, bet nežinau, ar išvis kam taip buvę.
  Prisidirbau, — virptelėjo galvoje ir griaustinis  neaidėjo per visą kūną: — Apie ką šneka? Žmogų  užmušiau. Bet argi tai toks dalykas, kuris stebintų? Būtų ypatinga naujiena? Kas  besuskaičiuos, kiek po balių žmonių nesugrįžta  į namus. Bažnyčią uždegiau? Tačiau tai irgi neretos istorijos. Tai ką galėjęs padaryti taip, kaip dar niekas nesumanęs? O gal Vidinį, a? Gal iš tikrųjų padėjau jam kilstelėti į dangų. Ne kartą prašėsi.  Kaip pagonys Šventajam Brunonui. Nors šis  nesiprašė, tačiau vis tik „pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių iškeliavo į dangų“
   Įspėti atrodė neįmanoma, bet būdamas per pastaruosius 10 metų kartu su Mano dzievuliu, neabejojau, kad kažkas atsitiko nenuspėjamo.
   — Gal aš tau kuo prasikaltau?— nelinksmai paklausiau.
   — O! ne, ne. Priešingai, man daug gero padarei. Tačiau atsigauk. Dar vis šlapiu maišu trenkas.
   — Girtas?
   — Nesakau, kad girtas, bet leistino alkoholio kiekis kraujyje gerokai didesnis.
   — Skaudi netiesa, jeigu taip manai.
   — Na, gerai, - paslaugiai nusileido mano dzievulis, bet savo nuomonės nekeitė, o pasiūlė pasitikrinti  Biblija: — Klausyk ir  įsidėmėk, — pasakė ir žodis žodin taip:
Ir žmogus sutvėrė dievą  pagal savo paveikslą
Pagal žmogaus paveikslą jį sutvėrė.
   — Tai bent testas. Geriau paduok alkotesterį. O čia? Nuo senų laikų tai atsimenu. Keliaudamas su Biblija radijo karieta
— Taigi kad —ne. Įsiklausyk dar kartą.— pasakė,— ir vėl pakartojo sakytus žodžius, o išgirdęs iš manęs, kad nekvaršintų visoms  bažnyčioms žinomais dalykais, mestelėjo  „dar  girtas“ ir šešėlių nusileido į savo tvirtovę.
    „Dar girtas, — neaušo ausyse,— o kada bus kad  negirtas? — nesmagiai dairiausi kad ir menkiausios paramos. Suradęs šalia pakilnojau Leonardo Grudzinsko „Laiškus iš bebrų upelio“. O ten ir kaip antspaudas mėlynu tušinuku jo parašas:
Dzūkui Pranui Karlonui
    Su pagarba
Autorius Leonardas Grudzinskas
Vilnius, 1983 XII 19
—  Gal tu žinai, kada bus, kai negirtas, mielas Grudzinskai. A? Ak, pasiilgau sulos. Beržo. Labai. Ir dar kažko. O ko?

Šie laiškai
Ne iš bebrų upelio.
Nežinau, kiek jų bus,
Jei ir šitas, vos žodį parašius,
Krenta iš rankų —

Turbūt per sunkus, Leonardai,
Turbūt irgi pavargęs esu 
Uždegti atminčiai žvakę
Ir manyti, kad po ja
Kaip po saule šviesu

Taip, esu nusikaltęs.
Labai nusikaltęs.
Kaip varpas bažnyčios
Pašaukęs: kelkitės! kelkitės!
Ir ūmai sužinojęs,
Kad dangus neišgirdo.
O ir tu, Leonardai, taip pat.

Laiškuose mano muzikos irgi nebus,
Bet norėčiau girdėti kaip tėvo smuiką,
Pakabintą ant sienos.
Nežinau net, kur dingo nuo jos.
Na ir kas?
Aš groti vis tiek nemokėčiau, kaip tėvas,
Bet smagu paregėti,
Kaip bebras,
iš savo upelio išėjęs
Ima smuiką nuo sienos ir sako:
— Pranuci, pagrok...

Lenkiausi   
        Pranciškui

.
   Juozas Staputis, pakėlęs akis į dangų, atsargiai tardamas  žodžius,  parašė: Žmogus tarp dangaus  ir žemės.
   Nemokėjo tą naktį užmigti ir Tom Kompotas.  Jis irgi žiūrėjo į dangų nepaisant, kad vidurnaktis ir kad jam taip dairytis gerokai trukdo medis. Tačiau ir jis paliko užrašą: Žiūri Dievulis iš medžio į žemę ir rūpi jam, kaip gi čia  sutelpa tiek  daug pragaro ir taip mažai rojaus.
  Vargu, ar šie mieli dvasiai žmonės bent nujaučia, kaip labai man reikalingi jų užrašai. Būtent, suradus juos, dingo nežinia, nežinojimas. Ir aš, kaip Archimedas, pajutau atradimo žavesį: galėjau  kilti iš vonios, net nepastebėdamas savo nuogumo, ir bėgti per žmones, skanduodamas: eureka! radau!   Jie man kaip nemenkas žemės gabalas, į kurį įsispyręs rodau į nedidelę praeito laiko atkartą, į jo lašelį, kuriame skaidriai išsišviečia data, išlydėjusį mus į kitokią būtį ir kuria pažibėtas parašytas eilėraščio laikas. Man  smagu, kad tai atsitiko būtent  tada, kai atsitiko, kai nemenka dalis Grigaliaus  kalendorių (Vilniuje taip pat) spigino akis informacija:
Spalis 2014
Saulė teka 06:24, leidžiasi 17:51, d. ilgumas 11.27

4
ŠEŠTADIENIS

Būtent šią dieną, dar netgi nesulaukus labai vėlyvo vakaro ir nekeliant akių į dangų, galima buvo perskaityti mano eilėraštį, atrodantį taip:

Lenkiuosi

Šv. Pranciškau,
iš žodžio tau šiandien lenkiuosi,
iš kalendoriaus lenkiuosi
su Vasaros Bobų šalna.

Linai suverpti,.
margos drobės išaustos,
o šaukštai drožti
muziejuose dulksta,
dažniausiai nematę burnos.
Viskas, kas buvo,
labai panašu į mane –
praeitis praeitį glaudžia..

Su šventaisiais iš medžio kalbuosi.,
Sako, dievdirbių jau nelieka.,
O  jeigu anksčiau?
Galėjęs ir aš jau į drožinį virsti.

Vaikšto po rudenį
Vasara Bobų basa,
visi paukščiai į sielą sukrito tylėti.
Ką sakyti tau, Šv. Pranciškau,
kai altoriais dievų jau nemoku tikėti?

Dievdirbėlių dzievuliai iš medžio man gieda,
o aš jiems – į medį, į medį,
į dangų ant žemės.
į pragarą – irgi ant jos.
2014-10-04 20:16

   Po aštuntos valandos vakaro žiūrėjo į dangų Juozas Staputis. Kankinosi nemiega Tom Kompotas,. Didvyriškai kentė Kaip Lietus, tą  dieną neišleisdamas į eterį net atodūsio apie meilę. Bet dar svarbiau – net ir nei žodžio iš ką tik  baigtos kurti melodramos neišleidęs. . Ir nors buvo šeštadienis, elgėsi kaip Dievas  septintoje dienoje:
Taip tat buvo padaryta dangus ir žemė, ir visas jų gražinimas. Ir Dievas septintą dieną pabaigė savo darbą, kurį buvo padaręs; ir ilsėjosi septintą dieną po viso savo darbo, kurį buvo atlikęs Ir jis palaimino septintąją  dieną ir ją pašventino, nes joje ilsėjosi po viso darbo, kurį tverdamas Dievas  buvo atlikęs.

   Aš čia daugiau rodau į Kaip Lietų, kaip poetą. Kaip į didesnį tiesa, kad  vos tik nusilinkus laikrodžio rodyklei nuo spalio 4 d.., visa savo išmintimi po begalinį eterį: girdėjosi jo:

Statai pilis –
Gyventi gera –
Jiems meilės sodus sodini...

Bet  tamsios jėgos skelbia karą,
Kad rūmai taptų purvini,
Kad nyktų sodai,
Vystų gėlės –
Kad žūtų viskas, kas gražu...

Sausis 2015
Saulė
teka 08:35, leidžiasi 16:20, d.ilgumas 07.45
Delčia (dyla)
23 mėnulio diena
Šiandien 1°C / 4°C, trumpalaikis lietus

14
TREČIADIENIS
Feliksas Teodozijus Auksė Hilarijus Laimis Lilija
Aklas aklą netoli tenuves
Ožiaragis (12.22-01.20) - Ožka - 14 / 03

10. Kai atsiminimuose toli nebūna

Spalio ketvirtoji – naujo buvimo pradžia

   Koks negreitas raštas, net  sarmata. Tačiau gėdos raudonis greitai  palieka veidą, išnyksta. Kraujospūdis atslūgsta. Pradedi pasidžiaugti, kad  pavyko apčiuopti savo būtyje tai, ką, regis, galima pavadinti dar viena pradžia. Ne bėda, kad negrynai per savo atmintį, kad neretai tenka pasikliauti kitų užrašais, tačiau iš savosios atminties irgi dar bandau rašyti, vis geriau suprasdamas kad tai įdomus reiškinys, taigi atmintis. Nusitaikęs parodyti į ją  kaip pulsuojančią žvaigždę. Specialiai rodau į galingą reiškinį, kartu ir sau  primindamas, kad  pulsuojančios žvaigždės šitaip liudija  priartėjusią mirtį. Kaip nesistenk, o nepabėgti nuo supratimo: mažyčiai esame ir vis dėlto savo egzistencijos kai kuriais pasireiškimas panašūs į žvaigždes. Net ir  milžines.
   Negalėčiau pasakyti, kada atsiradęs tokios pradžios pajutimas, bet kilsteliu užrašus ir pasiaiškinu, kad tai akivaizdžiau atsitiko priartėjant prie  sukaktuvinių 75. Atsirado net atrankinis pluoštelis tematinių užrašų „Pakeliui į 75“. Iš ten pakeliu ir savo „Užtvertą šviesą“, kurią perskaičiusi Ramunė Vakarė iš  2012 metų birželio 27 dienos ryto, parašė: Autoriaus  mėgiama tema. Kitą rytą  Eglutė 7 irgi: Keliaujančio pamąstymai.  Bet... Naktis nebūna nesibaigianti. Šviesa visada nugali
Turbūt atsimename, kad birželio mėnesį, tuoj po Joninių, tiek tos ir nakties tėra – per kiškio uodegą, bet va, eilėraštis į tokią  jos esmę nereaguoja.

Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą
Ir vėl girdžiu –
Jau trečią syk Kažkas atėjo.

Aš:
Sakyki, kas esi?
Man draugas tu ar priešas?
Jaučiu, kad esame čia dviese
Ir suprantu –
Abu be ginklų.
Kalbėk, prašau,
O jeigu – ne,
Atėjusiu keliu sugrįžk atgal.

Jis:
Tik nevaidink.
Nesi toks piktas.
O mano ginklas iš tiesų – naktis tamsi.
Išvestum ją iš čia,
Aš irgi būčiau pamatytas,
Na, o kol kas
Aš tau esu Kažkas.
Tebūna šitas vardas už visus,
Kuriuos į atmintį  skausmingai šauksi,
Tačiau, kaip suprantu,
Ne tie kiti, o tu turėtumei išlikt svarbiausiu
Herojumi šios savyje tamsos.

Ir aikteliu:
O Jėzau, gal ir tavo kryžius
Toks pat, kaip mano šis,
Nes argi neprikaltas?
Trečia naktis ir nieko naujo.

Jis:
Nelauk, šviesos nebus,
Kol savyje ne Jėzumi,
O savimi
Tamsos nesunaikinsi.

Beakėje naktyj
Tamsa užtvėrė šviesą...

   Bet kelią rodyti Jėzus gali? – padūmojo Tom Kompotas, vienas iš Rašyk žvaigždyno tyrėjų. O aš pats, stengdamasis atsiminti, galvoju, kad vis dėlto reikalinga  tą nežinią, tą Kažką parašyti didžiąja raide. Žmogaus esatyje yra  daug ko neapčiuopiamo. Ten ir kelionių užmačios, panašios į tą, kurią man lemtis padovanojo praėjusių metų Bobų vasaros pradžioje. Taip, jau suvokiu, kad tai atsitiko būtent 2014 metų spalio ketvirtosios pabaigoje, leidus tą dieną po kojomis dar palaikyti Vilnijos žemės gabaliuką, papuoštą sodu, o akis  paganyti po įsišvietusią Bobų vasaros pradžią.
   Bobų vasara!
   Nevienodai žmonės priima ir rodo  į ją. Net Vilnijos krašte. Vieniems  ji prasideda ir baigiasi rugsėjyje, kitiems  prasideda  rugsėjyje ir baigias spalyje,  Tačiau  man ji, nepaisant  kokia bebūtų, šilta ar šalta, lietinga ar sausa, visuomet prasideda  pagal vaikystėje pasakytus motinos žodžius:
   – Va ir Šv. Pranciškus atkeliavo su Bobų vasara.
   Man tai labai subjektyvu dar ir todėl, kad kalendoriaus lapelyje  kartu su Šv. Prancuškumi matau ir savo vardą. Būdavo, kad šaukiamas juo buvau. Ir šit, kai atrodė, jog nieko ypatingesnio mano gyvenime jau negali būti, ogi, žiū, atsitinka stebuklas: ši diena man tampa naujos egzistencijos, naujo buvimo pradžia su neįprasta  buveine tarp  žemės ir dangaus, tarp Edeno sodo ir sodo Vilniuje šaliai Balsių (Kryžiokų)  ežero. 

Pelėda
2015-01-14 06:14:10
--------------------------------
Aš;:
Manau, kad taip jau sutvarkyta, kad žmogaus lemtis iš anksto planuoja jo
tolimesnę būtį. Tokia esatis  nujaučiama, tačiau suvokti ją, matyt, tegalima
tiktai po to, kai atsirandi vietoje, kuri tau padovanojama tęsti egzistencijai.
Čia aš  turbūt labai mandriai parašiau, bet tai todėl, kad tokių reiškinių
apmąstymas dar nesibaigė. Man atrodo, kad iš anksčiau žinojau, kad ateis laikas,
kai aš šit  tarp dangaus ir žemės. Nujaučiau, žinojau, nes jaučiau veiklą Kažko,
kuris tuo rūpinosi.

Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2015-01-14 21:12:05
O mano ginklas iš tiesų – naktis tamsi.
Išvestum ją iš čia,
Aš irgi būčiau pamatytas,
Na, o kol kas
Aš tau esu Kažkas. .....įdomu skaityti, lyg žmogų akimis tyrinėti, žvilgsnyje paslapties šydą praskleisti...