( ?)
Užmiršiu greit, kaip rytas geria rasą -
Užgriūva akys požemiu giliu
Girdžiu, kažkas it atsimindamas pasako,
Kad viskas Dievo valioje,
(Kaip žemėje taip ir danguj)
Bet suprantu - į kitą karalystę rengia
Ir vaizdiniai tikrovei artesni
Nes jeigu kaip danguj taip čia-
Kuriems galams keliaut kažkur?
Ir darosi gerokai apmaudu-
Ne ta galybę garbinau, ne ta...
Atleisk, Šėtone, išsirinkti nemokėjus...
Bažnyčios buvo daug,
O štai į tamsą požemių einu.
- Kalbėk, sūnau, nebūk tylos žmogus
Ir nemanyk, kad žodžių daug parašo ,
Juk net į pragarą jais išgrįsti keliai
Ir Dievas ne ragaišio, o maldų jais prašo
Man gera, kai tave girdžiu
Va šitaip išbarstytą po pasaulį –
Kas sakė, kad vien lopšyje supu?
Ir žodyje, kai jau nemažas.
Priklaupk, nes didelis išaugai ir sunkus
Jau motinoms nelengva tokį kelti
Ir ten , Anapilio šaly tave supu
Išgirdusi, kai žodžiai ima verkti.
Na, o į balių, net nekviesk, manęs
Padėsiu ruošti – motina juk tavo...
ĮVADAS
„Šklėrių sąsiuvinis“ atsiranda prieš pat Naujuosius (2010-12-19), kai sugrįžęs Vilniuje iš Dariaus ir Girėno gatvės su „Vakaro žiniomis“, perskaičiau, kad auto įvykyje žuvo poetė bei Lietuvos televizijos ir radijo žurnalistė Tatjana Dubovec. Ji buvo laidos baltarusių kalba „Vilniaus sąsiuvinis‘ steigėja ir ilgametė redaktorė. Nelaimė įvyko gruodžio 27- ąją.
Taigi, prisimenant Tatjaną Dubovec, pagal tokią logiką sukonstruotas ir mano užrašų įvardijimas - Šklėrių sąsiuvinis.“
**************
Varėnos rajone 360-1100 m gylyje kristaliniame pamate aptikta turtingos geležies rūdos – magnetito (geležies kiekis joje sudaro 47-62 proc.). Telkinio ištekliai apie 220 mln. t (sodrios rūdos 142 mln.t), prognozuojama dar apie 450 mln. tonų. Dubens formos rūdinio kūno sandara, taip pat hidrogeologinės sąlygos kasybai sudėtingos. Būtinas techninis-ekonominis ir ekologinis įvertinimas, kuris galėtų atsakyti, ar verta pradėti su rūdos kasyba susijusius darbus.
Tiriant kristalinį pamatą, taip pat buvo nustatyta, kad čia esantis granitas yra itin kokybiškas statybinis akmuo. Jis tiktų aukštų markių skaldai gaminti, apdailos plokštelėms pjauti, kaip natūralus statybinis akmuo. Vien Marcinkonių granitoidų masyvo perspektyviame Šklėrių plote granito ištekliai sudaro 1 mlrd. tonų. Tačiau jų panaudojimo galimybės dėl gamtosauginių problemų ir ypač padidėjusio uolienų radioaktyvumo yra abejotinos. Kristaliniame pamate surasti balto marmuro klodai, tačiau detaliau jis netirtas ir jo ištekliai nenustatyti. Ten pat aptiktas ir polimetalinis aprūdėjimas: padidėjusios vario, molibdeno, sidabro, retųjų žemių ir urano koncentracijos. Detaliau jų paplitimas netirtas.
******
Meilės atgaivintas
Audrų daug iškentėjau,
Pasaulio nemačiau;
Likimo humoras tik liejos,
Beprasmės ėjo dienos...
Titanų žemės nugalėtas,
Dangaus buvau pasigailėtas:
Meilės angelas atskrido –
Šilumą širdis pažino!
Apgaubtas akių žydrų,
Nebejutau tamsių naktų.
Atgaivino lūpos saldžios –
Nebesvarbios žemės kančios.
Aidas praeities skausmų,
Dingo už aukštų kalnų.
Nebeseka šešėlis iš paskos,
Dėka tik meilės amžinos!
Galima visaip komentuoti, net ir taip - geras, blogas, šioks toks, ką neretai daro rašykų kritika. O aš štai matau laimingą jauną žmogų, kuris ir pats moka mylėti, ir džiaugdamasis priima kito meile. Tai puiku! O dar puikiau, kad toks žmogus nori ateiti į poeziją. Išties, poezija, mano suvokimu, prasmingiausiai reiškiasi per meilę.
Tokiam jausmui nepaslankus žmogus niekuomet nesuvoks, ką reiškia pirmosios dvi eilutės
Audrų daug iškentėjau,
Pasaulio nemačiau;
Tačiau jau pavadinimas parodo, kad tokios būsenos jį užgriuvo būtent siekiant tos meilės.
Ir man jau pakanka, ką galėčiau tokiam vyrui parašyti 5, ką ir padarysiu, tačiau tenka pripažinti, kad eilėraštis tokiai meilei neprilygsta. Jis kaip netikėlis, kaip nykštukas, kaip saldžiabalsis piemenėlis prieš ją. Ir tai net suprantama, kadangi apie didelius jausmus kalbėti poezijos kalba labai nepaprasta. Ir nemanau, kad to galima išmoti. Bet esu įsitikinęs, kad tokie jausmas patys nokina žmoguje tai, ką iš jo tegali paimti tik poezija.
Na, o dabar paimkime kad ir posmą:
Titanų žemės nugalėtas,
Dangaus buvau pasigailėtas:
Meilės angelas atskrido –
Šilumą širdis pažino!
Poezijos čia ir su žvakute sunku surasti. Ir parašytas, atrodo, paprasčiausiai dėl rimo. Na, gal tai dar galima pavadinti neartimomis prieigomis prie poezijos, bet tikiu, kad ateis ta diena, kai kuriant pasirodys ir ta žeme su jos titanais, ir kūrėjo vaizdas kančioje ir daug kas kita, be ko, sakiniai darosi tušti, neįtikinami, nereikalingi. Nebent tik sau paniūniuoti
Beje, rašydamas apie tave, rašau ir apie save...
Todėl sėkmės mums abiems linkiu...
totoji rebet dar noriu pasakyti štai ką:. bet Tai tik prisipažinimas, taip, taip pyliu, ir mat taii kara, ir ypatingai, kai ir mane mylei. bet mūzos paskirtis kitoka- per ją noriu išmokti tokios meilse, kurios man pavydėtų kiti, ir
Aš gi persakitęs visa eilėraįi, pasijutau gan abejingas...
O Vilniuj toks rytas,-
sidabrą, net auksą nors rankomis semk
Sidabro upe ne Šventasis Kristofas
Brenda O
, kaip Kristo
,
Toks rytas, kad
Nes šiandieną nematomai mažas -
Nes
Zuokas vėl sidabrinis
Ir brenda sidabro upe
Ant peties – Kristus, Dar mažas ,,,
Bet irgi sidabro vaikelis-
Greit užaug s- ir sidabro daugės..
O rankose – Šventojo krsitogo medis auksinis
jau .Bet irgi sidanras
Kur matysit gražesni peizažą
Ir nereikia kad kas ji pasaugot-
Ant peties jo sidabruoja greit augantis Krisyus
Ir nereikia, kad kas jį pasaugot-
Ant peties jos –
Sidabruoja greit ausiantis Kristus
O rankose - Švento auksinė lazda-
Žventas Zuokai, palaimintas buk-
Kristojo la
kudikelis sidabro
O rankose gi jau auksine Kristojo lazda.
Pasirendamas auksy - Kristojo lazda
O! Šventasis Kristofai -
kristo
Pasiremdamas auksu – Kristojo lazda
sudeta š aiksą nedina
Vilniaus miesto herbas – herbinio skydo raudonajame lauke vaizduojamas sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.
Gristafora
It dzievulis į dangų pakeltas.-
Nežinai jau, kas brenda upe-
Tas Šventasis, iš derbo išėjės
Auš vetuoju dievu ant peties
Nenabai man svarbu.O sakaiua-