Vasaris, 2013
teka 07:54
leidžiasi 17:13
ilgumas 09.19
Delčia (dylantis)
29 mėnulio diena
Šiandien -4°C / -1°C, sniegas
Rytoj -7°C / -1°C, debesuota
10
SEKMADIENIS
Skolastika Girvydas Vydgailė Gabrielius Elvyra Skolė
Kinų naujieji metai
Į dievo pagalbą tikėk, bet ir pats netingėk
Vandenis - Gyvatė - 41 / 06
Dabar –Tada
– Esu taupus geram žodžiui, bet... bet, sakau: valio, žmogau! Kažkas vyksta, nors atrodo, kad niekas nežino – kas. Nebent anas ponas. Matau jį antrą kartą, tačiau kai pirmas kartas buvo sapne, net prieiti nesigauna, o jis irgi elgiasi lyg jam tuščia vieta būčiau. O sapne? Nagi mielas, elegantiškas ponas. Tiesiog šaunu, kad toks mūsų krašte kažkur gali būti.
– Nepyk, Mundi. Tu teisus. Kažkas vyksta, o – kas? Nenuostabu, kad tave nelengvai atpažinau, tačiau štai su Vidiniu nuo lopšio kartu, o pamatęs scenoje, negeriausius dalykus apie jį pamaniau.
– Jam taip ir reikia. Nemanyk, kad geriau apie jį manau.
– Tu jo nepažįsti, Mundi. Tau galima, o mano popieriai šia prasme labai ne kaip atrodo.
Taip pirmą kartą, padedamas Šešiasdešimt Septintosios, truputį savikritiškiau prakalbėjau, supratęs, kad ūmai suputojusi, sujudusi Vidinio veikla atsirado paskatinta mudviems reikšmingo motyvo: jis – bičiulis nuo lopšio, kuomet draugų sau nereikia ieškoti; jie patys arba atkrenta, arba susieina ir išlieka kartu iki paskutinio atodūsio, o jeigu įmanoma, tai ir po jo. Gerai žinojo, kad man labiau negu bet kam kitam norėjosi pakartoti gyvenimą, atsiradusį prieš dvidešimt metų, kuomet jis kone visas sutilpęs karietoje. Toks sąjūdis, tikintis sėkmės ir daugiau – mažiau kažką veikiant niekuomet nebuvo numarintas, bet panašėjo, kad jėgos senka ir darėsi neprotinga apie jį daug kalbėti. Net atsiradus geresnėms sąlygoms drąsiau pamosuoti kumščiais, tylos išliko daugiau – nepašaukta, kad ten, giliai Savęsp, ir vėl išgirstas Įgagos žvengimas ir karietos kelionės nerimastis. Atsargos, kaip ir tylos, irgi buvo daugiau, nes ankstesni bandymai nebuvo sėkmingi, nors protarpiais atrodydavo, kad priartėdavome prie adekvačios patirties, tačiau, deja, deja... Atsitikdavo dalykai, kurie palikdavo kaip bobulę iškritusią iš vežimo – žiūrėdavome į nutolstančios vilties nugarą ir apraminus sielos peršulį, vėl tekdavo kažką daryti ir tikėtis, kad gal kitas kartas nepameluos. Ir taip per metus, ir per dešimt, net ir nepastebint, kad savo paieškomis kuriame visai neeilinę žlugusios karietos paieškų istoriją, kuri šį kartą įsirangė į sodo namelio Palėpę, suteikdama dar vieną viltį, sakyčiau, kolektyviniu šturmu, iškelti vėliavą viršum, atrodytų, nenugalimo reichstago. Dabar jau darėsi įdomu būti ir šioje istorijoje, per netrumpus metus subrandinusią tokį pasiryžimą šturmui. O artimiausias to pavyzdys kad ir Mundis. Net ne vienas, o su vėliavomis, su vėliavnešiais, su pasakojimu apie elegantišką poną iš sapno, apie kurį taręs: tiesiog šaunu, kad toks mūsų krašte kažkur gali būti... Tiesa, pamatęs jį arčiau nuleistą ant kojų, jau atrodė gerokai atsargesnis.
– Kad ir apmaudu, bet jeigu ne jis, manęs čia nebūtų.
– Tu apie Ypatą?
– Ar jo toks vardas?
– Nors ne vakar pažįstami, tačiau į dokumentus ne karto nepažiūrėjau.
– Aš irgi nepasidomėjau, o vertėjo, nes toks, kokį dabar matau, jis mano pasitikėjimo ir sapne nesusilauktų. O tuomet? Ir karieta, ir elegancija, ir mokėjimas kalbančiam į akis pažvelgti ir pasidžiaugti, kad, girdi, mielas Mundi, žinant tave kaip istoriką, pro šalį neįmanoma pravažiuoti. Kaip magnetas patraukia. Pyk – nepyk, o aš atsiduodu tavo glėbiui ir su karieta, ir su damomis joje, – nuvarvino apmaudo perteklių Mundis, bet neatrodė, kad supykęs; pakalbėjo, matyt, kad geriau atsimintų dalykus, kurie mąstančiam žmogui visuomet reikalingi suvokimams – ar juos neigti, ar gilinti. O man raiškiai prisiminė, kokius komplimentus jam kalbėjau per mūsų netikėtą pirmą susitikimą. Šį kartą abu žinojome, kad apie tai šnekėti neverta, nes netrukus būsime priversti pabūti to susitikimo liudininkais.
– O gal prieikime prie Ypatos ar pasiūlykime savo kompaniją?
– Dar ko! Nuo šiol eidamas nakvynės bandysiu neužmiršti persižegnoti, kad nereikėtų josapnuoti. Ir kodėl, tarkim, privalau jį sapnuoti, o ne vienuolę? Iš kur tokie absurdai atsiranda?
– Absurdai! - atsidusau giliai šituo vienu žodžiu, bet turbūt kitiems žodžiams pritruko lako, nes dvigubas savęs buvimo – Tada ir Dabar – vaizdas įsispraudė į regėjimą taip jaukiai, laisvai, kad neatrodė, jog tai kažkas neįprasto, neįmanomo. Net nerūpėjo, ar toks regėjimas, sakytum, tiesiu akių taikymu, ar per sapną. Esmės tai nekeitė; žiūrėjome iš Dabar, būdami žiūrovais, į Tada, kur mudu su Mundžiu jau veiksmo, matymo objektas, nukeltas atgaline kelių metų data, ir...normalu. bandydamas pajuokauti atsargiai stuktelėjau alkūne į pašonę:
– Žiūrėk. Bene ką nors pamatysi iš sapno.
– Ačiū. Iš sapno nereikia. Apsieisime, – atsiliepė Mundis ir, regis, kaip ir aš nejautė, kad yra scena, vaidinimas, įkeltas į laiko atkarpėlę, o joje ir mudu abu. O Tada ir Dabar taip arti, kad ištiesk ranką ir galima pasisveikinti. Būtent toks procesas ir prasidėjęs, kuomet Tada su Mundžiu ėjome į pažintį.
– Na taip. Dievas leido pažinti. Tačiau ir jus pažįstu. Taip, ponas Pranai. Pažįstu, – sako iš ten Mundis.
– Vadinasi, esate ne tikras oreivis. Neatsimenu nė vieno oreivio, su kuriuo būčiau pažįstamas, – atsiliepiu.
– Jeigu nematyčiau šalia šunelio Kandžiaus, ir aš tavęs turbūt nepažinčiau. Bet man pasisekė. Jeigu dar paimtumėte jį ant rankų, neliktų jokių abejonių, kad tai jūs, karietos vežėjau. Tiesa, buvęs.
– Jau girdėta. Kartojasi, – burbtelėjo Mundis iš čia.
– Jūs, pone Mundi, regis, gebate geriau organizuoti savo būtus susitikimus su savimi? Tai kodėl taip nedarote? – išgirdome šalia mudviejų atsiradusią tetą Santą.
– Ar aš? – krūptelėjo Mundis.
– Nežioplinėk, kur nereikia, o tai pamanysi, kad teta Santa atėjo pas tave sapnuotis. Gal net į oro balioną.
– Aš čia tik sau pastabėles laidau, na, kad panaikinčiau atsiradusią pauzę ir fragmentus sujungčiau į tekstą, į visumą. Įdomiau tokius dalykus pamatyti be reklamos intarpų.
– Ak, štai kaip! - išgirstu iš ten savo balsą. – Atrodo, pone istorike, kad man pasisekė nemažiau kaip jums. Būtent toks galvos apdangalas man teikia drąsos ištarti jūsų pavardę. Labai jūs gerbiu, ponas Mundi. Atsiprašau, kad mažiau gerbiu kaip istoriką ir daugiau kaip rašytoją, poetą, eseistą. Net žveją. Na kilkite aukščiau, šliekitės prie sienos ir duokit ranką. Negaliu jūsų pasiekti.
– Suprantu, kad dar atmintis šviečia. Gražu. Ačiū Aukščiausiajam, - pasakė Mundis ir jau ant baliono viršaus įsitaisiusiems varnui Goliui su blake Gražuole: – Taigi prie darbo, ponai. Kuris iš judviejų prakalbą sakysite?
Balionas tyliai kilstelėjo į viršų ir netrukus jo pakabukas susilygino su Palėpės palange. Mundis ištiesė ranką ir stiprokai, bet, regis, atsargiai paspaudė manąją. Tuo tarpu baliono viršus plūduriavo gerokai aukščiau kamino.
– Jūs kaip norite. Gal pro kaminą ateisite? O man reikia pro langą. Aš vis dėlto su nešuliu, – pasiuntė žinią į baliono viršų Mundis.
– Varrgas, varrgas, - kranktelėjo varnas Golius .
– Nekvailiok, oreivi! – pašaukė Gražuolė, bet, matyt ir vienas ir kitas žinojo, kad kvailybių nebus. Matėme, kaip Mundis pasiėmė smuiko pavidalo futliarą ir paklausęs, ar jį pažįstu, atsargiai padavė į rankas. Kaip nepažinsi! Žinojau, kad atidaręs futliarą, ten smuiko nesurasiu. Šiame dėkle, išvažiuojant radijo karietai iš Šklėrių, buvo sudėta senoji jos Pasostės erdvė ir kaip nuosavybė palikta Vidiniui ir man. Išvykstant sodo sezonui į Balsius, mums neatrodė, kad ją reikėtų pasiimti su savimi, tačiau reikalai netikėtai klostėsi taip, kad ji čia buvo labai reikalinga, išplėtojant Palėpės erdvę ir sutalpinant joje įspūdingai didelius dalykus. Tačiau iki tol niekuomet nepagalvojau, kodėl karietos Pasostės erdvei prireikė tokios formos dėklo. Ir šit mintis, kuri panašiai kaip žaibas dangų, taip ji apšviečia dvasią ir supratimą. Lengvai, nejausdamas svorio, laikiau didelę erdvę mažoje futliaro talpoje ir nebuvo sunku suprasti, kaip tai įmanoma. Iš tikrųjų, kas gali pasakyti, kiek daug ir kokios muzikos sutalpinta smuike? Ir ar kas to klausia? Kas gali pasakyti, kiek ir kokios erdvės sutalpinta šitame dėkle? Bet smuiko muzika vis dėlto yra jo muzika, o ne kokio kito instrumento. Taip ir karietos Pasostės erdvė vis dėlto yra būdinga tik jai.
– Matykite, žiūrėkite ir atsiminkite, o aš trupitįpakuždėsiu, nes ir pati jaučiu, kad būtuose peizažuose reikėtų įterpti kai kurie supratimai. Tačiau kaip tai natūraliau padaryti, deja, nesusigaudau. Bet šįkart labai svarbu žinoti ir neužmiršti, kad mažose talpose sutelpa didelės erdvės. Ot, sakom, Palėpė. Bet kai į ją įeina produktyvi, dangiškos kilmės erdvė, tai tuomet Palėpės sąvoka praranda ankstesnę prasmę.
Buvo nuostabu, kad tokie tetos Santos pakuždėjimai netrikdė. Man atrodė, kad jų labai reikia, kad matydami save esančius buvusiame laike suvoktume, jog nepaisant, kiek nesėkmių būta ankstesnėje veikloje, sakykime, žmogaus gyvenimo reikaluose, o kažkoks paslaugus angelas padaro taip, kad visa tai įsimena ir jau kaip švaraus oro gurkšnį nuriji žinią: taigi nebūna, kas yra dabar, be to, kas buvo.
– Ir štai kas dar labai svaru. Gal net svarbiausia. Ogi tyla. Man pačiai nelengva suvokti, kokie dalykai atsiveria, kai į tokių galimybių dievišką erdvę įsilieja tyla. Tuomet te net pabūklai po ausimis griaudžia, o ji tai nė kiek nepaiso: rodo tik tai, kas žmogui šiuo metu yra reikalingiausia.
– Taip, teta Santa, atrodo, kad jūs teisi, – žvilgteliu jos pusėn, bet tetos Santos jau ten nėra. Ir tuomet jau tariu Mundžiui: – Va, koks sutapimas. Tu kalbėjai apie susapnuotą Ypatą, o man tenka kalbėti apie susapnuotą tetą Santą. Ką tik buvo ir – nėra.
– Tau labiau pasisekė, – atsišaukė Mundis ir reziumavo: – Reikalinga dangiška erdvė ir tyla. Ką pasakysi, dzieduli? Kai prieš tuos metus sveikinomės, tai kažin, ar taip suvokėme, kaip dabar. Bet klausyk. Klausykim ir matykime. Juk žodis į žodį iš Ten. Ir negrynas, o apvilktas kūnu, nuspalvintas, sušildytas, gyvas...
– Kas atsitiko, ponas vežėjau? - matyt, pamatęs mano veide permainas iš TEN paklausė Mundis.
– Daug kvailių yra, ponas Mundi. Deja, tik dabar suvokiu, kad vienas jų esu ir aš. Kas prieš pusvalandį galėję pamanyti, kad į šį apartamentą vaikščiosime pro langą? Na tiek to, kad taip elgiasi varnas Golius su jo nešiojama Gražuole. Bala jų nematė! Betgi ir mudu, Mundi...
– Aš dar pro langą neįėjau.
– Betgi prašome. Mielai kviečiu, pone.
– Tikrai?
Ir tvirtomis rankomis įsikibęs į lango rėmus, ponas Mundis lengvai persikraustė iš baliono dėžės į Palėpės departamentą.
– Garbė Dievui! - pasakė tvirtai atsistojęs ir ištiesindamas nelengvą savo stotą.
– Per amžių amžius - atsakiau suvokdamas, kad tai pirmas toks pasisveikinimas po Palėpės lubomis.
Negi tik todėl, kad ateita pro langą?
(Iš „Nestabdyk šaltinio“)
