KOVAS (pirmoji pavasario  diena)

teka 07:12
leidžiasi 17:52
ilgumas 10.40

Pilnatis
18 mėnulio diena

Šiandien -1°C / 2°C, sniegas
Rytoj -7°C / 0°C, sniegas

1
PENKTADIENIS
Albinas Tulgaudas Rusnė Antanina Antanė
Būsi nuolaidus visiems - ir kiaulė ant sprando atsisės
Žuvys – Gyvatė – 6 0 / 09

EIL. PAKUŽDĖTI SAU (LXXV)

Dairaus po žvaigždynus,
Apglostau žvaigždes,
Net manau, kad kažkur ten
Būtų gera sau sostą turėti,
O čia pat
Iš visur į mane
Eina Dievo dovanos:
Šliaužia druska,
Plaukia vanduo,
Duona ateina...

Kas, sakykite, jas suskaičiuos?
Kas žino, kokio aukso,
Karūnos jos vertos?

Paremiu galvą delnais tartum dangų,
Kur viskas sueina net po mirties.
Regis, taip neseniai ketinau:
Pastatysiu bažnyčią Žmogaus   
Jei ne širdy,
Tai bent šalia jos
Iš duonos,
Iš druskos,
Vandens...

2013-03-01 05:13:49
Pelėda

Tepasidaro knyga... (1)

P. s:
     ... kol kas mūzų tiek, ačiū joms, o dabar apie RYT, kuris  prieš 20 metų. Ir tuomet  buvo sausio 15 d. o popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorius rodė 1994 metus. Visaip buvo ruoštasi ateiti  į tų metų šeštadienio rytą, bet dažniau manant, kad nieko ypatingesnio mūsų gyvenime neatsiras: na, jeigu ir išvažiuosime karieta, tai paskui kelionės kartosis ir jos taps įprastomis, įterptomis į kasdienybę ir net užsimirš, kad dėl tokios kelionės, beje, irgi  visaip  nemenkai  pavargta. Iš kur mums buvo žinoti, kad vargo atsiras tiek , kad ir dabar, kai  atrodo karietos jau seniai nėra, o ji nenurimsta. Bet gal apie tai dabar daug šnekėti neverta. Sakom „gal neverta“, kadangi likimas duoda progą vėl įsėsti  į „Dženę“. O kad ji mums labai reikšminga, tai bent truputį galima suvokti, jog pirmą kartą į savo (Lietuvio) kalendorių, įrašėme minėtiną datą, būtent „Dženės dieną“. Graudu, gera ir turbūt nereikia gėdytis jaučiant,  kaip rasoja akys.
    Anais metais  „Lietuvio kalendoriaus“  dar nebuvo, tačiau kažkokiu būdu jautėme, kad jis atsiras ir pirmoje sausio 15 d. eilutėje bus užrašyta: 1923 m. prasidėjo Klaipėdos krašto  lietuvių sukilimas. Sukilėliai  paėmė  Klaipėdą.
      — Miela prisiminti, o ar bus, kas mus prisimins, — tyčia netyčia pasakė Vidinis ir šit po 20 metų dar kartą bandome patys save prisiminti, labai abejodami ar pavyks?
   
Prie  atodangos į praeities sausį

Pradžios knyga: Taigi Dievas padarė du didžiuoju žiburiu: didesnįjį žiburį dienai valdyti ir  mažesnįjį žiburį nakčiai valdyti, taip pat ir žvaigždes. Ir  jis jas patalpino dangaus  tvirtumoje, kad žibėtų viršum žemės ir valdytų dieną ir naktį, ir atskirtų šviesą  nuo tamsybių. Ir Dievas  matė, kad tai  buvo gera . Ir pasidarė  vakaras ir  rytas, ketvirtoji diena.

teka 08:35                leidžiasi 16:22
I.(15)
Radijo karietos (Dženės) diena
Paulius Skirgaila Snieguolė Meda Povilas

     — Na ir kaip?
     Supratau, ko klausia Vidinis. Apsižvalgiau aplinkui. Arčiausiai akių iš aukštai nusileidusi scenos - uždanga. Kas  už  jos, dar nežinau, bet jaučiau, kad už jos kažkas iš to, kas prasmingai įsiterps į mūsų gyvenimą. Ir, žinoma, neabejoju, kad už jos žiema.
     — Dar anksti. Dar ne laikas.
     — Ir vis dėlto smagu, dzieduli. Labai. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje išaušo Radijo karietos diena. Dženės diena. Sveikinu, dzieduli. Dar ne ant  pakelės akmens sėdime. Judame, krutame, o  kol mes, tai ir kalendorius
     — Maniau, apie Radijo karietą pakalbėsi.
     — Jeigu sąžiningai, aš  jos jau irgi bijau. Net atsiminti  bijausi. Bet biesas nematė, pabandyti reikia. Nuo to blogiau nebus,— ir nutaisęs jaunesnę, prašmatnesnę pozą, nesuprasi, deklamavo ar rečitatyvą dainavo:

Net nežinau, ką man daugiau kalbėti.
Gal tu teisus, ieškodamas tiesos.
Bet man jau širdį pradeda skaudėti,
O ji viena ir nieks neduos kitos.
Istoriją teisybę ras be mūsų,
O mes abu — kaip jau seniai —
Išgerkime už svajones
Už savo mūzas —
Tegu už mus
Sparnus
It  paukščiai danguje išsklęs.
Juk negali užpūst žvaigždės, vežėjau,
Ar kalną panešioti ant pečių.
Deja, va čia, it žirnį
Prie kelio kryžių ir karų 
Dievulis Lietuvą pasėjo.
Ne mudviejų kaltė,
Kad jos tokia dalia.

     — Ar tik dabar sužinai? Taigi kad ne mudviejų kaltė.
Tačiau dabar ne apie tai. Pasidžiaukime, kad esam. Kad ir kaip besidairytume iš kelionių po savo istoriją, o tenka pripažinti, kad laimingi. Karai, marai nugaišta, išnyksta, nugarma, o  mes pasiliekam, —  pasakiau it kažkeno raginamas atsiliepti į taip pradėtą Vidinio pašnekesį.
     — Bet dainuok, dzieduli. Ar deklamuok. Dabar tavo eilė. Neieškok  gatavos  dainos.  Žiokis, kaip jauti, kaip atrodo ir tai bus ko mums šiandien reikia. Tik drąsiau. Gerklės užgrūdintos. Neturėtų peršalti.
     — Juokauji?
     — Nejuokauju, bet  jeigu manai, kad niekuomet nesu buvęs šeštojoje palatoje, tai...
     — Ak, sakai, šeštojoje palatoje. Betgi ne ta diena, kad šiandien joje būtume.
     — Nagi laukiu, — paragino Vidinis ir net nepajaučiau, kaip prasižiojo mano burna:

Išgerti, ačiū die, yra –
Kai dirbi iš širdies, žinai
Ką pasiimti į kelionę.
Kartais galvoju:
Viešpats visagalis,
O ką imu – imu iš rankų jo.
Tad būkime sveiki
Ir su Dievu...
Te mūzų sklendžiasi sparnai,
O sielos neuždūsta nuovargiu kelionės.
Gal būt net pakeiksnokime
Tą sunkų daiktą – sąžinę žmogaus. 
Apaugo riebalais, deja.
Bet kol dar negirti,
Kol mokam jaust,
Nebūkime teisėjais jai.

     — Ogi iš tikrųjų puiku. Kad kada nors būčiau girdėjęs kad tavo – mano balsai skamba, taigi — ne, taip niekuomet  nebuvo. O dabar? Tik paklausyk:

... Ir štai įleidžiu į save gyvatę-
Dabar ji šliaužios, smegenis laižys.
O šliuže mielas, kas ir kam pasakė,
Kad tu niekingas tvarinys?
Kad su tavim negera ir bjauru?

    Nagi  ko nepadedi, to tyli? — be žodžių supratau  ant peties užmestos jo rankos poreikį ir  dabar  jau  kartu su Vidiniu:
         
                       Botagas švilpteli:
- Valio! kelione...
Sužvengė žirgas:
- Y-ga- ga!
Ir neatrodo, kad važiuojam
Gražaus stebuklo šukele

     — Eime, nėra kantrybės laukti, — pasakė  Vidinis ir praskleidė  scenos užuolaidą, bet kad už jos scena, negebėjau patikėjau. Įsirėmiau akimis į Vidinį ir buvo aišku, kad ir ji  netiki  tuo, ką mato. O po kurio laiko jau pašnabždėjo:
      — Ne, ne. Tai jau ne teta Santa, ne vienuolė. Tai jau  moteris.  Supranti, dzieduli. Sakau, kad tai jau  moteris. Mooo – terrr – ris.
     — O tuomet jau įtikėtina, kad  Dievas pirmiausiai  sukūrė  moterį, o ji jau kūrė pasaulį, kuriame  jam būtų gera ir   gražu.
     — Tu - ką?
     — Ką  aš?
     —  Perrašinėji „Senąjį Testamentą“? Neužmiršk, kad tai „Šventasis Raštas‘. Nagus galima nusvilti.
                          -----

Kovas, 2013

teka 07:07
leidžiasi 17:56
ilgumas 10.49
Pilnatis
21 mėnulio diena
Šiandien -7°C / 1°C, sniegas
Rytoj -9°C / -5°C, debesuota su pragiedruliais

3
SEKMADIENIS
Kunigunda Uosis Tulė Nonita
Tarptautinė rašytojų diena
Lėlių šventė (Hina-Matsuri)
Genys margas, svietas dar margesnis
Žuvys – Gyvatė  - 62 / 09

Pailsėk  truputį_

Štai ir viskas, Pranai. Mama Tėtę pragyveno vieną
mėnesį, vieną dieną ir vieną valandą.
                                        (Jonas iš Griškabūdžio )

Žinau ir aš
Kad džiaugsmas žmogui sielą kelia
Ir vieversiai negali negiedoti,
Bet šit žvelgiu akim pritemdytom į tolumą  miglotą —
Vėl duobę kasa,
Vėl  nukryžiuotas medis
Su nukryžiuotu  Kristum  smeigiamas į žemę,
Ir Griškabūdis žvakėm meldžiasi: o! Dieve...

Bet šit elėraštis, kurį rašau,
Užburtas liūdesiu
Jau poteriaut nemoka...

Ir aš su juo nelyg susroj,
Burna  išdžiūvusi,
Nors kelk atlorių, kad giedotų.
---
Bet, Jonai, pailsėk truputį,
Dabar jau ne už tėvą, motiną,
O už save..

   
---------------------------------------------------

visai gražiai savo liūdesys būtyje apdainuotas, bet žinokite, ilsės jis ar ne, tai jau jam geriausiai žinot, už ką ir ar reikia, tai gi pabaigoje tas geranoriškumas, savo gero palinkėjimas, Jono pagarbinimas, koks jis šaunuolis - nelabai. Juk iš tikrųjų, linkėtojas ne Dievas - taip?.. ir už ką ten Jonas ilsės, ar neilsės, su vėtrom šėls, nes taip to troško, bet kol žmogaus kūne gyvavo, negalėjo to padaryt, tai jau Jono teisė ir laisvė...

va tas paskutinis man ribotas, apibrėžtas, nelabai. nurodžiau kodėl jis man ne koks;
visumoje gražiai apdainuotas žmogaus išjaučiamas liūdesys būtyje, kurį jis jaučia.

---
mano viena teta, pragyveno su savo vyru visą gyvenimą. jie neturėjo vaikų. gražiai gyveno, tikrai kartu, o ne po vienu stogu, bet kiekviens savo pasaulyje, kai riša žmones tik buitis, ūkis, ir lova, ir jie jau galvoja kad gyvena kartu; ne, šitie tikrai kartu.
jau senatvėje, abu jie jos sulaukė, teta labai susirgo, ją išvežė į Kauno klinikas, ji ten savaitę gulėjo, ir po savaitės, darant operaciją, ji mirė. Dėdė liko namuose, ir giminės pradėjo slėpti, kad ji mirė, na sako reikia paruošti, nes neatlaikys širdis jo, jau senas, bet nereikėjo ruošti, mirė ir jis. dar jos nepalaidojus, neparvežus į namus... jam nepasakė, kad ji mirė, o matai kaip; tai gi...

ir susitiko jie (taip kalbėjo romane "žmogus kuris juokiasi) ta akloji, kada jau buvo nusiteikus mirti, ir pradėjo mirti, patikėjusi, kad jos mylimasis, tas žmogus - pagrindinis herojus, jau mirė; ir pradėjusi mirti, jau nebegalėjo sustoti, tai jam pasakė, kad ji bus ten, ir kai jis numirs jie ten susitiks...) žvaigždėse, ten žmonės susitinka išėję į amžinybę, kurie neišsiskyrę buvo visada, tai ir neišsiskiria po mirties - taip?.. mirtis tai tik kūno mirtis, kūnas laikinas, o siela... taigi.

Šnekorius 
Didžiulis ačiū mielas Žmogau Pranai už tokią gražią užuojautą. Niekados to nepamiršiu

Šnekorius 
Pranai, Tu paskaityk ką man rašo Gunta. Pasirodo, jog dėl to, kad parašei šį eilėraštį aš esu egoistas. Na ir žmonės. O aš sėdžiu čia, nes kremuos tik antradienį, tad ir šermenys prasidės tik tada. Laidosim trečiadienį. Matai, ir krematoriume eilės.
2013-03-03 17:36
Pranas:
Jonai, tu nepaisyk, kas ką čia sako, ar net daro.
Mano šį eilėraštį irgi kažkas iš adminų įvertino 1.
Tiesa, gali būti, už tai, jog ne į vietą jį padėjau. Per apsirikimą nunešiau pas filosofus. bet kaip ten bebūtų. man toks adminas  daugiau negu  kiaulė. Kryžius dar nepastatytas, o jis jau išverčia jį ir atsiprašant jo vietoje priši....
Tai negi  dabar man eit pas jį ir bent pasakyti, kad  jis krūvelė mėšlo.
Tai tiek, Jonai. Neieškokim čia angelų, jų nėra. Nebent  kiekvienas sau.
2013-03-03 17:58
Jonas, Šnekorius

Jūs tikrai nieko nesuprantat, apie tai ką rašė Pranas, nes visiškai nežinote situacijos. Jis linki poilsio man, nes šešis metus neatsitraukdamas nuo lovų slaugiau abu tėvus. Mamai amputuotos kojos, o TĖvuliui Alzhaimeris. Šešis metus kojų iš namų neiškėliau ir valiau užpakalius. Bet JUms to nesuprat. Montenis (ne viena Jūs jį perskaitėte) be abejo yra teisus. Lygiai taip pat manau ir aš, tačiau aš, priešingai nei Jūs, niekada neišdrįsčiau kritikuoti žmogų už tai, kad rodo savo geraširdiškumą draugui. Beje, jei domitės filosofija tikriausiai skaitėtene vien Makvelį ir žinote mintį "Su kitu elkis taip, kaip norėtum jog kiti elgūsi su Tavimi" Pranas matyt tai perskaitė
2013-03-03 17:28

Gunta:
tuojau parodysiu kur matau jūsų egoizmą, nes jūs to paprašėte antrojoje žinutėje, tai tą jūsų egoizmą kur įžvelgiu, tuoj parodysiu,
parašysiu ryškiau (juodesniu šriftu, kur jis):
čia jūsų žodžiai, CITATA (iškopijavau), bet aš juose tik įdėsiu paryškinimo ženklelius, ir ten kur šriftas bus juodesnis, ten įžvelgiu, rašiusiojo autoriaus  tą tekstą, egoizmą:

autorius /Šnekorius/: 
Jūs tikrai nieko nesuprantat, apie tai ką rašė Pranas, nes visiškai nežinote situacijos. Jis linki poilsio man, nes šešis metus neatsitraukdamas nuo lovų slaugiau abu tėvus. Mamai amputuotos kojos, o TĖvuliui Alzhaimeris. Šešis metus kojų iš namų neiškėliau ir valiau užpakalius. Bet JUms to nesuprat.

Pranas rašo ne jums, o skaitytojams eilėraštį, neatrodo?.. juk kai rašo jums, tai rašo jums, o ne publikuoja? ne?

skaitytojai, neturi žinoti jūsų asmeninio gyvenimo, neprivalo jo žinoti, to jūsų asmeninio gyvenimo, o gal neatrodo tamstai, taip?,

jūs negalite reikalauti iš skaitytojų, kad jie privalėtų sužinoti jūsų asmeninį gyvenimą, jiems juk savojo užtenka...

toliau:
jei jūs valėte savo mylimiems tėveliams užpakalius, ir šešis metus dėl to negalėjote iškišti kojos iš namų, neturite poezijos (tokio dalyko po saule) grožinės literatūros - taip pat, versti į priemonę, kurios pagalba būtų skelbiama kaip jūs sunkiai gyvenote... ne?..

o tai kodėl neatidavėte jų į prieglaudos namus, labai mylėjote, ar labai jautėte pareigą, kad turite tai atlikti ir iškentėjote jų buvimą po saule, kol užpakaliai buvo gyvi... šešis metus. na tikrai ne juokas... tačiau, argi jūs ne egoistas, pasielgėte vieną kartą garbingai, neatidavėte jų į senelių namus, neiškėlėte iš namų kojos, o dabar kaltinate dėl to mane.

aš juk prisiregistravau tinklalapyje kuriame yra šlovinama kūryba, literatūra, poezija, ne?..

o jūs norėtumėte kad tas dalykas egzistuotų tik todėl, kad jame būtų rašomas jūsų gyvenimas; ale jau raminkis, tikrai per tuos šešis metus nukvakai. suprantama, buvo nelengva, jei negalėjai sulaukti jų užpakalių atšalimo... šešis metus, siaubas, siaubinga savijauta šešiems metams.
2013-03-03 17:54
Gunta:
aš neįvardinu tik grindžiu KODĖL, ir dar tamstai, kuris reikalauja domėtis, ką jis veikė šešis metus, labai mandagiai paaiškinu.

taip kad, jūs ne tuo adresu,šiame tinklalapyje, grožinė literatūra,
o jei Pranas jums rašė, bet per klaidą čia įkėlė, tai paprašykite kad ištrintų tą publikaciją kuri yra literatūriniame tinklalapyje, jau kaip kūrinys, bet jūsų egoizmas jums akis uždengė, užrišo, ir kol jūs jo nepažabosite, per tą jo uždėtą raištį, nepamatysite, kol jis - tas jūsų egoizmas, ant jūsų sielos, jūsų proto, jūsų VALIOS, jodinės... OK.
2013-03-03 18:02
Gunta:
dedikacija yra kokiems žmonėms - nusipelniusiems visuomenei - tautai, bendruomenei; na o jūs kuom nusipelnėte, (tik nepasakokite visuomenei, apie tai, kaip laukėte šešis metus, kad subinės atšaltų) gražiai pasielgęs, iš pareigos, ir tą savo gražų poelgį subjaurojote.

ten nebuvo nurodyta dedikacija. Galvojau iš viso, kad kūrinys skirtas žmogui, kuris jau mirė, kuris buvo toks puikus ir... palaidojo savo mamytę ir tėvelį kartu, džiaugėsi jų meile ir iš kart išgyveno netektį abiejų, tai liūdėjo, o va dabar Praniuko tas draugelis pasimirė irgi. Prisimena Praniukas jį geru žodžiu, jam palinki anapus "poilsio"

ec tu, Joneli tu joneli< ką tu nusipelniai visuomeniai, kad turiu tave žinoti, kaip Joną biliūną, ką? nori literatūrą subjauroti asmeniniais kokiais tai dalykais, na ką?

Biliūnas susipelno, o tamsta?

nu tvarkykis su savo Ego, greit praregėsi, jei jį pažabosi o ne jam pataikausi.
2013-03-03 20:00

Kovas 2013

teka 07:02
leidžiasi 18:00
ilgumas 10.58

Delčia (dyla)
23 mėnulio diena

Šiandien -8°C / -2°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -12°C / -6°C, debesuota su pragiedruliais

5
ANTRADIENIS
Austra Aurora Liucijus Vydotas Giedrė Klemensas Virgilijus
Be tvarkos gyvensi - ne laiku pasensi
Žuvys - Gyvatė - 64 / 10 

Ėjimas į pasostę.

   Į  pasostę ėjome pereidinėdami kitas erdves ir jausdami jų įtaigas. Atrodė, kad neblogai žinome, kur ir kaip po jas vaikščioti, it būtume kažkada gyvenę ir štai dabar tik atsiminti belieka, kas kur padėta. Ar ne todėl ir Balsas priminė, kad, girdi, šioje karietoje „Dženės“ daugiau, negu galėtume manyti.
     — Graži, įspūdinga iškamša.  Neįtikėtinai įspūdinga, — nebuvo abejingas Vidinis erdvių teikiamoms  pajautoms ir jų apystatai.                                 
     Nereikia pertvarų, nereikia  sienų; ėjome lyg plačiu lauku, tačiau pereidami iš erdvės į erdvę žinojome, kad jos savo esmėmis labai skirtingos — vienos labiau tinkamos statyti bažnyčioms, kitos koncertų, vaidinimų, konferencijų  salėms, trečios galbūt teismams ar kitokiems visuomenės ar individo poreikiams realizuoti. O ar ne taip kažkada „Dženėje“? Bet svarbu, kad, regis, ir nieko nenorėdamas galvoti, o jauti, kaip  savyje, [savęsp(i)]  pulsuoja mintis it neatsargiai neštume inde vandenį, kuris teliuškuojasi, verda, garuoja. Betgi ir vėl —  argi ne taip kažkada „Dženėje“?
     — Sakai,  graži iškamša, Vidini? Gal neskubėkim taip kalbėti, a? Nesinaudokime pono Ypatos  geranoriškumu. Turbūt, nesmagu jam, net apmaudu girdint mudu tokius. Bet tyli.
     — Ponai, jeigu jums rūpi išgirsti sukilimą, siūlau  užeiti į Buvo Nebuvo erdvę. Ji čia pat, — praleisdamas Vidinio ir mano kalbas pro ausis pasiūlė Ypata. Tai buvo netikėta. Stabtelėjome.
     — Jūsų valia, ponai.
      — Gal bent šį kartą apsieikime be sukilimų. Radijo karietos („Dženės“) diena ,o mes ir vėl aida ten, kas į galvą beįkrito.
    — Sakau, jūsų valia ponai, - vėl ramiai  atsiliepė  Ypata. — Taip, šiandien sukanka 20 metų, kai radijo karieta į kelionę išsiruošė ir aštuoniasdešimt vieneri, kaip prasidėjo Klaipėdos sukilimas. Žinoma, ne jubiliejus,  bet užrašyta viename  kalendoriaus  lapelyje. Taigi Klaipėdos  sukilimo diena,  o dabar jau, prašau, ir Radijo karietos „Dženės“ diena.
      — Va kaip! — nemokėjau pagarbiau atsiliepti. Bet šį kartą ryžtingiau pasielgė Vidinis:
     — Ne jubiliejus vis dėlto.
     Bet nuotaika apgedo, kojos apsunko. Žvilgterėjau į lubas lyg  paieškodamas kažkokios dvasiai reikalingos paramos. O jos  atrodė aukštos, pasikėlusios į dangų. Tuščia, kol pagaliau akys užkliuvo už mažyčio  taškelio. Bet tuomet ir vėl topt  galvoje: bet argi ne taip būdavo „Dženėje“ ? Net dingtelėjo sumanymas prakalbinti Vidinį, o galbūt ir poną Ypatą eilėraščio mintyse kūrimu eilėraščiu, kuomet  jis dar prilipęs prie smegenų žievės, nejudrus, nepaslankus, dar tik bando pasirodyti gyvenime bent taip, kad nebūtų išjuoktas paliegėliu, atsiradusiu dėl priešlaikinio gimdymo. Vėl įsiskverbiau  akinis  į  aukštai surastą  taškelį ir neva nematydamas Vidinio ir Ypatos, kuriu:

        Ieškojau ilgai, kol surado  jį akys.
        Ten geria arbatą, valgo ledus.
                      Sukritę  į krėslus, sapnuoja ar laikraščius  skaito.. .
                      Štai todėl ir kalbu:
                      Reikia būti aukštai,
                      Kad šimtu (ar daugiau) susirinkę
                      Sutilptum į tašką.

     Išgirdo. Abu išgirdo
     Ypata, dėbtelėjęs į  mane akimis, tuoj  užlošė galvą ir pradėjo žvalgyti dangų.  Jam irgi neiškart pavyko surasti mažytį tašką dangaus  skliaute.
     — Matyt, lėktuvas, — pasakė,— ir nusistebėjo: — betgi tavo  akelės  dar įžvalgios. Dar įžvalgios. Nemaniau.
      Vidinis irgi neužmiršo akimis paklajoti po dangų, tačiau atsakydamas  man į sukurtą eilėraščio posmą,  plėtė jo  rėmus,  o rašė tokiu tapačiu būdu.  Greit  galvoje  išgirdau, kai  jis tą  taškeli  kelia  dar į didesnį  aukštį.

           O jeigu per tiek dar aukščiau?

     Klausimas  buvo rimtas,  neiškart  suvokiau, kaip jam  atsakyti. Laiko buvo  nedaug,  ptačiau padvigubindamas  nuotolį iki  taškelio, parašiau:

           Ištirptų ir taškas erdvėj
       Ir negalėčiau galvoti,  kad  ten
       Kažkas geria arbatą, valgo ledus
       Ir laikraščius skaito..
                     Tačiau, kas yra,
                     Argi dingsta  nuo to,
                     Kad  toli?

     Šį kartą  Vidinis beveik nelaukdamas atsakė:

       Ten geria  arbatą, valgo ledus
       Sukritę į krėslus, sapnuoja
       Ar  laikraščius  skaito...
       Baugu, kad  ūmai nenukristų.

     — Tai  tiesa, kad kai daiktai toli, jie žmogaus akiai ištirpę, išsilydę  į „nieką“. Prisimenate, anksčiau niekaip negebėdavau išgirsti, kaip  judu  mintimis taip susikalbate. Dabar irgi nelengva suprasti,  bet regis,  supratau. Tai ne prigimtinė proto apraiška. Man buvo įdomu. Na, tai  baikit eilėraštį, nors suprantu, kad jis puikia užbaigtas. Kilsime  į pasostę.
     — Jeigu ir čia taip, kaip anuomet  radijo karietoje, tai bus tų  eilėraščių.,
     — Betgi  girdėjai, ką sakęs Vidinis: esą, iškamša. O  iškamša, kad ir kokia ji būtų nuostabi, tobula, bet tai yra melo atspindys gyvo daikto  negyvu. Kažką panašaus regime matydami save  veidrodžiuose.
    — Nedelskite, ponai. Jūsų laukia gležnios būtybės. Paprastai tokių visuomet kiti laukia, o štai dabar  jos priverstos pačios  laukti.

Kovas 2013

teka 06:57
leidžiasi 18:04
ilgumas 11.07

Delčia
24 mėnulio diena

Šiandien -7°C / 1°C, giedra
Rytoj -10°C / -4°C, debesuota

7
KETVIRTADIENIS
Felicita Rimtautas Galmantė Tomas Laima
Liežuvis skaudesnis už botagą
Žuvys - Gyvatė - 66 / 10
**************************************************************************

Eil. pakuždėtii sau (LXXVII)

Tik nenustebki, kai kalbu —
Žydėjęs žiemoje
Ir vėl žydės vanduo.

O senas sode, darbininke mielas,
Aš neturiu eilėraščio, kurį
Atneščiau į rankas kaip žiedą.
Tau prie krūtinės vis sagstau
Praėjusios žiemos balčiausią sniegą.

Kapsėdamas it sėdamas
Iš sniego lietų
Nokina sodas žiedus pumpurais,
Kad vėl vanduo kaip žiemoje
Balčiau už nuotakos žydėtų...