Kovas 2013
teka 06:50
leidžiasi 18:10
ilgumas 11.20
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena
Šiandien -13°C / -8°C, debesuota
Rytoj -11°C / -7°C, sniegas
10
SEKMADIENIS
Silvija Naubartas Butgailė Emilis Geraldas
40-ties paukščių diena
Savos kupros nė vienas nemato
Žuvys - Gyvatė - 69 / 10
5. Tetos Santos skrynia
Būna ir taip, kuomet laiko daug, tačiau jo nesimato, sutelpa į trumpas akimirkas ir nesinori tikėti, kaip nepameluodami jį seikėja laikrodžiai. Jautriai atrodė ryto susitikimai karietos pasostėje ir neprisimenu, kad vienu metu joje tilptų tiek nemažai žmonių, kurie būtų taip reikalingi vieni kitiems. Bet kaip suspėti prie kiekvieno laiku ateiti, pasisveikinti, kažką pasakyti? Buvo nesmagu, kad dar neprieinu prie vienuolės tetos Santos ir gal dar nesmagiau, kad nekaip nustebau ją čia pamatęs. Buvo apsiglėbusį Šešiasdešimt Septintąją Biblijos knygą ir tai abejoms joms labai tiko – nereikėjo bažnyčios, kad jaustumeis kaip joje. Pabandžius nueit pas jas, kelią pastojo Tomas Vaisieta, vaidindamas žiupsnelį, turėtą „Dženės“ karietoje prieš dvidešimt metų:
— Ten sustabdai karietą, priklaupi ant kelių prie upės ir iš rieškučių atsigeri vandens, kuris iš čia jau nutekėjęs prieš 100 ar daugiau metų.
Nestabtelėti, nematyti, neišgirsti buvo neįmanoma, nes tokia realybė, atėjusi po tiek metų, regisi, daro didesnį įspūdį, negu fantazijos. Ypatingai tiems, kas šią realybę patyrėme ir dabar tereikėjo tik atsiminti ir šypsotis. O aš net įeinu į vaidinimą.
— Arba antai, Tomai, žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute. O ten tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pasikviečia nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių stalo. Ir jam įdomu sužinoti, ar jie iš toli? Iš kurio Lietuvos krašto jo svečiai?
O Tomas vėl kaip tada, nepaisydamas, kad jo žodžiai krenta į kitą laiką, kitą dirvą, o žmonės, kuriuo kalbina ir tie — ne tie: labiau sugrubę, nučiuožinėti laiko, primiršę rašyba dailyraščiu.
— Mieli , ar jūs tam žmogui, žiūrėdami į akis, pasakytumėte teisybę, kad atvažiavote iš tos Lietuvos, kur jau prezidentas Algirdas Brazauskas. Tik vaizduotis galime, kaip išsipūstų to žmogaus akys, išgirdus teisybę. Juk nepatikėtų, juk pamanytų, kad iš karietos išlipę žmonės, taigi yra pragaro velniai. Žegnotų ranka, žegnotų kryžiumi, o paskui skubėtų pakviesti kunigą, kad pašventintų piktų dvasių apsėstus jo namus.
— Taip tada, Tomai, prieš dvidešimt. O dabar ir Brazausko nėra. Nebent pasiėmę kapą iš Antakalnio kapinių galėtume nuvežti. Bet kuo? Kai ir „Dženės“ nėra. Po penkerių – šešerių metų reikėtų jos žlugino sukaktį prisiminti, bet kartu su dar atsimenančiais jos žlugimą.
— Tai kad nedaug iš to naudos. Visi žino, kad žlugo, nėra, bet – bet kodėl ir kaip tai įvyko iki šiai dienai ne ką žinom. Sako, dingo kaip į vandenį. Bet po vandeniu ieškodami dar kažką surandame, o „Dženės“ atveju – nedrąsu taip kalbėti.
— Palaukit, palaukit, mielieji. Gerai, kad užsiminėm. Kažkas kažkur pasirodo — yra. Ot, ir aš netikėtai suradau išrašą iš vežėjo dienoraščio. Kaip, nuo kada jis pas mane, ne ką galiu pasakyti, bet prašau: yra toks. Ir užrašas, beje, mano paties rašysena. Vežėjau, ar tu, Vidini, sakau, paimkite ir savo akimis perskaitykite.
Tomo popierėlyje buvo parašyta:
„Tomas nežinojo, kaip dreba kinkos vežėjo, abejojant, ar tikrai pagaliau atsirado žmogus, kuris pasakys: važiuojam. Buvo— nebuvo, rasim — nerasim , vis tiek važiuojam
Tomas dar nežinojo, kad sėsis į karietą, iš kurios reikės pasakoti ir apie save.
Jau daug nuomonių buvau girdėjęs dėl karietos ir ačiū, kad dažniau nebuvo geros. Tačiau užsispyrusiai tikėjau: ateis ta diena, ateis. Juk mato Dievas, kad karieta važiuoja ieškoti žmogaus širdies.
Čia parašiau „karieta važiuoja“ ir tai teisybė todėl, kad jos važiavimas prasidėjo mintyse. Maža kibirkštėlė, maža šviesos ugnelė, o paskui – ugnis. Ji jau negalėjo užgęsti, kol iš galvos karieta išvažiuos į gyvenimą. Taip, taip, karieta iš galvos — į gyvenimą.“
— Toliau? Net ir data nepažymėta,— sugrąžinau atgal apgeltusį raštą, suspėjęs pagalvoti, kad nepaisant, kaip ilgai ieškot bet ko apie pirmąją karietą, o vis dėlto nelauktai atsiranda nežinomi radiniai.
— Datos galėję ir nebūti. Kita vertus, aš persirašiau, nusirašiau tik tai, kas man buvo įdomu ar reikalinga. Kitą ką nusirašyti man, matyt, nebuvo reikalinga. Kaip ir data.
— Taip, Tomai, žinau, kad buvo pradėtas rašyti toks dienoraštis. Atviras, tikintis, kad kada nors ateityje padės atsiminimams, o gal ir atskirai knygelei atsirasti. Bet gi seniai pasakyta, kad viltis — kvailių motina.
— Gal taip nekalbėkime, be jos būtų nūdnu, neįdomu, — paprieštaravo Vaisieta, bet man knietėjo pasilabinti ir bent truputį šnektelėti su kitais, tačiau šį kartą Tomas buvo atkaklesni, negu jį atsiminiau karietoje iš ano laiko. Dabar jis netikėtai pasakė apie skolą man: — Pasiruošęs sugrąžinti ją. Ir tuoj pat, nedelsiant, - pažadėjo jis, o kažkas į rankas padavė botagą.
— Nesupratau, Tomai..
— Gerai, eik. Laiko turime. Numanau, beje, kad ir proga bus geresnė.
— Kartais labai nedaug reikia žmogui, kad jis būtų tikresnis, artimesnis savo vidinei esmei, — kalbėjo Vidiniui teta Santa, pirmą kartą mane pamačiusi su botagu rankoje: – Tinka. Labai netgi. Galgi net labiau negi man šita skrynia.
Tik dabar pamačiau visaip išgražintą skrynią, anksčiau žmonėse vadintą pastogine. Tačiau dėmesio ji netraukė – kažkada puošnūs jos raštai išblukę, aptrinti, dabar pasidarė it puiki maskuotė apkausčiusiai ją geležiai ir pakabintoms kelioms spynoms. Labiau regėjosi, kad ji atlieka patogios sėdynės paskirtį – kad ir dviese sėdėtum, o šonais vienas į kitą nereikia trintis.
— Ar nenusitaikiusi, teta Santa, pasostėje išsiugdyti celę. Bet stop,— pakėliau akis į jos veidą: – Šį skrynia tavo?
— Stebiesi, vežėjau? Aš irgi.
— Joje užrakinta tetos Santos knyga. Stipriai užrakinta,— pasakė Šešiasdešimt Septintoji.
— Tokios prabangos „Dženės“ pasostės erdvėje neturėjome. Buvo pasostė ir didžioji lemties dovana — jos erdvė. Kodėl ją dabar reikia atsiminti su apkaustyta geležimi skrynia ir spynomis?
— Gal kad knygos toks vardas „ Užrakintos moters svajos“,- vėl nelinksmai tarė Šešiasdešimt Septintoji.
Vėl sužiurai vienuolei į akis, o jos gilios gilios,bet jos peizažas šį kartą neatrodė linksmas. Aprodė, ką viršum jo pakibęs debesis krapnoja liūdesio lietutį. Neatrodė, kad dėl to ištvintų Noė laikų potvynis, bet tikėtis greitos giedros irgi atrodė, kad neprotinga.
— Tavo akimis tai skrynia. o aš jaučiuosi prie jos prirakinta. Kaip vergė. Grandinės ant rankų, grandinės ant kojų. Atleisk, kad pasakysiu, kaip nereikia : Kristui prireikė nešti kryžių, o man štai šitą skrynią.
— Bet kaip taip atsitinka?
— O kaip atsitiko su „Džene“? — paklausė Vidinis ir pasąmprotavo: —Raginami, kiekviename žingsnyje raginami priimti priklausomybės dalią, bet spardomės. Tačiau kitaip turbūt ir neįmanoma, jeigu nesiskundžiama proto stoka.
— Prisėskim, vežėjau,— lengvai prisilietė alkūnės tetą Santa :— Kaip ten bus, dar pamatysime, o dabar tenka, kad ir atsidusus, bet pasakyti, kaip yra: vis dėlto tai Radijo karieta.
Nelabai paisėme, kad aplinkui mus jau speičiasi ir kiti sugarmėję į pasostę žmones, vieni turbūt žinodami, kiti norėdami išgirsti apie „Dženę“, o Tomas Vaisieta, atsiradęs šalia, irgi:
— Bėda, tikra bėda, kai atsiranda karieta. Prisimenu, dar „Dženėje“ apšilti nespėjau , o tu jau kiši nežinia kokį rašalą ir vis: dainuok, Tomai, dainuok, Vaisieta. Ne todėl nedainavau, kad tingėjau. Tiesiog negebėjau, bet, ačiū die, greit išmokau. Ir dabar suprantu, kaip tai puiku. Net kažkodėl atrodo, kad geresnės progos jau nereikia, kad įvykdyčiau tavo prašymą kad ir po dvidešimties metų, — pasakė Tomas ir neva it laikydamas rankose vadžias, o priešais save matydamas žirgą Igagą. Truktelėjo ir: — taip, yra pasaulyje dalykų, kai nežinai, tikėti jais ar ne.
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta
— Prisimenu, tuomet spardžiaus ir priekaištavau, esą, palauk, palauk žmogau. Ar supranti, ką paistai: galvoj girgždena karieta? Tuomet buvau tikras, kad nors nemažai gyvenimo matęs, bet patikėti, kad gali būti tokia galva, na, negebėjau suprasti. Sakiau: patikėk, vežėjau, bet tokios galvos dar neteko matyti. Prisimeni?
— Atrodo, Tomai. Atsakiau, regis, taip: „na, kam taip? Štai ta galva. Tai vežėjo galva. Ir aš galiu žegnotis, kad joje tikrai girgždena. O ir niekas kitas, tik ji, tik „Dženė“
— Niekas kitas, o tik karieta? Radijo? Ha, ha! Ką gi, jeigu girgždena, ta aš neturiu teisės nepatikėti, Dabar daug kam galvoje girgždena, - atsiliepė anais žodžiai Tomas ir pridūrė: - Kaip, beje, ir dabar.
Su pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu
Kad žvaigždės nekrenta, o laikos
Viršum naktelių ir aušrų