Kovas 2013

teka 06:17
leidžiasi 18:35
ilgumas 12.18

Priešpilnis (pilnėja)
11 mėnulio diena

Šiandien -17°C / -5°C, mažai debesuota
Rytoj -15°C / -3°C, debesuota

23
ŠEŠTADIENIS
Galgintas Vismantė Alfonsas Akvilė Ūla
Pasaulinė meteorologijos diena pasveikink
Svetima lazda geriau kuprą išlygina
Avinas - Gyvatė -82 / 12

************************************************

[5]
    Dar vis žvalgausi po „Kūrybingi“ svetainę, dar vis ne visai sugrįžęs. Kažkiek manęs čia, kažkiek kitur. Net pradedu galvoti, kad gal ir taip įmanoma žmogui gyventi. Kai partizanų dainoje:

    Šiandieną čia, o ryt jau ten
    Per miškus, miškus...

    Bet ne, tokiam gyvenimui toks įvaizdis netinka Neskubėdamas tiesiu ranką prie kepurės, neskubėdamas imu ją, neskubėdamas dedu ant galvos. Kažkodėl į akis nepatenka arba tik šmėsteli ankstesni pažįstami – Dalija Kiliesienė, Antanas Guzelis, Viktoras Žilinskas... Net ir Anos Aleksandravičienės nesigirdi.  Žinoma, netikiu, kad išnykę, bet žinau, kad su kai kuriais neteks čia pasisveikinti, — kad ir su Ragana ir, neduok Dieve, kad tokių būtų daug. O publikos svetainėje  dėl to nemažėja — vis apie 1000. Išeinančius keičia naujokai, o pasilikę irgi dažniausiai jauni: auga, keičiasi, vyriškėja – moteriškėja, tad kai užtrukęs sugrįžti, tai ir jų jau nepažįsti. Ot, ir Narcizas... Lyg tas, lyg ne, bet, žinoma, ne Noė, ne potvynio senis, sulaukęs 950 metų ir laukiantis mirties. Labiau panašus į žmogų, įsitaisiusi  gyventi Jėzaus Kristaus amžiuje. Jeigu ne jo kone nuolat rūkstanti pypkė, bandyčiau net išvaizdoje paieškoti panašumų į Dievo sūnų. Yra ir daugiau pas jį to, kas nekliudo rodyti, kaip į Jėzų, ir ypatingai tuomet, kai jį užpuola vaidybos pomėgis. Virtualioje erdvėje jis man neretai tokiu pasirodo. Žodžiu, iš jo protinga laukti visko ir jo charakteristikos labui bent mintyse padainuoti:

    Per  miškus, per žalius
    Šiandieną čia, o ryt jau ten, — 

    Tačiau dėl to jo charakteryje neišnyksta ir reikšmingi pastovumo požymiai, kurie jam neleidžia nutekėti iš Narcizo į Pranucį ar tapti kažkuo kitu, kuo gal būt jis ir labai norėtų būti. Bent jau nemenkiau, kaip aš beveik popiežiumi Pranciškum. Nieko nedarydamas, na tiesiog  netyčia, net būdamas kitur štai ir „Kūrybingiems“ sugebėjo parašyti (įskaitant 4 nuotraukas)  apie pustrečio tūkstančio  kūrinių... Mačiau, kaip prieš pussavaitę – savaitę, sutikęs Narcizą,  svetainės vyriausiasis, kurį mintyse vadinu pulkininku Mariumi, pagarbiai paėmęs  jo ranką ir nebodamas tokiu pasipurtimu nukrėsti nuo savo krūtinės prisagstytų ordinų ir medalių, mielai, iki ašarų jam kalbėjo:
    — Džiugu, kad grįžote. Man tikrai bus malonu skaityti Jūsų kūrybą.
    — Pirmą kartą  girdžiu, kad  grįžau. Gal tik dairausi, tik renkuosi TAIP ar NE, — atsiliepia į pulkininko džiaugsmingą proveržį Narcizas.
    Bet stop, mielieji, regiu, kad netyčia išplėčiau savo raštus nepaisant, kad prižadėjęs nevarginti savo „paklodėmis“ skaitančio žmogaus, ir ypatingai, jeigu tas žmogus jaunas. Ir iš tikrųjų, kam skubėti, jeigu dar ir rytoj saulė tekės. Na, o jeigu kas tingi sulaukti, tai juk ne jos, saulės, reikalas. Tačiau iš tikrųjų kone  atviru tekstu piršiuosi Narcizui į bičiulystę. Ir jau atitraukęs ranką nuo ant galvos uždėtos  kepurės:
    — Klausei, Narcizai, apie Vidinį. Ir, regis, įsitikinęs, jog negali būti, kad jis čia nepasirodys. Tu teisu.  Būtinai pasirodys, bet tik klaustukas —kada? Gali šiandien. Net šią valandą. Tačiau gali ir vėliau, ar ir labai ilgai reiksią jo laukti.
    — Ar kas neįprasto atsitiko?
    — Kaip čia tau pasakius, žmogau? Mudu su Vidiniu jau į savo metus nei pajuokaudami, ne rimtai nerodome, tačiau sužinojus (ko aš jam, žinoma, nelinkiu), kad popiežius Pranciškus už mane vyresnis daugiau negu dvejais metais, jis, taigi Vidinis, ne tik apsidžiaugė, bet kažkodėl  patikėjo, kad ir jis gimę popiežiaus metais tais, taigi 1936. Netgi tų metų gruodžio 16d. Supranti? Sako, gal net toje pat  Argentinoje.  Supranti?
    — Nelabai, — gūžtelėjo pečiais Narcizas, lyg  laukdamas  mano paaiškinimų.
    —Ne ką galiu pasakyti, Narcizai, bet tikra, kad atminčiai išgirsti pasidarėm aštresni, aktualesni, imlesni jai išgirsti. Galbūt net ir tikroji priežastis, kodėl čia grįžtu, yra tai, kad čia daug  jaunimo, daug tų, kurie dar netoli savo lopšių. Beje, niekuomet netikėjau, kad pabūti arti savo lopšio yra tiesiog nuostabu.
    Ir tuomet  mano nuostabai Narcizas parskaitė eilėrašti, kuris man  pasirodė ir geras, ir reikalinga, kad gyvenimas „Kūrybingame“ šviesėtų...
Svetainė sukluso ir atrodė, kad šis žmogus muziejininkas. Štai sustabdė ekskursantus prie  lopšio ir kaip įžanga  tolesniam pasakojimui  deklamuoja:

    Kai reikia žvelgt į praeitį toli
    Ir atsimint
    Iš kur Vidinis atsiradęs -
    Sugirgžda durys
    Ir lopšys
    Išeina vaikščioti po namą:
    Pirmyn – atgal,
    Pirmyn - atgal.
    — Poetas gal? — girdžiu man naują balsą.
    — Kad — ne!
    Net nežinau
    Su kuo jį valgo, geria

    Sekmadienio varpų malda
    Garsiau už lūpas kalba,
    Bet šit į sielą pažvelgė dangus-
    Platybė begalybėje sutilpo:
    — Dar mažas,
    Bet esi žmogus
    Ir Dievas pasiuntė tau sargą. 

    — O Dieve, dėkui tau,
    Bet man svarbu žinoti sargą vardą,
    Kad susirasčiau jį
    Vienintelį tarp angelų,
    Kuris štai dangumi
    Į mano lopšį kalba.

    — O gal geriau kartu
    Nuo šiandien ir per amžius?..

    — Norėčiau būti išdidžiu.
    Vien angelo man truputį per maža
    Jeigu galėtumei dar būt draugu,
    Prašau!
    Gaili kasdien ateiti pas mane.
    O jeigu ne, 
    Aš pats tave lankysiu.

    Pirmyn – atgal,
    Pirmyn – atgal,
    Mažytės amplitudės supa lopšį.
    Galbūt bandysiu
    Šitą kelią jo
    Savo būtim kartoti.
    Na, o kol kas dar tik
    Pirrrrrmyn!
      (Iš „Pasivaikščiojimas -1“)

    Ir tas Narcizo skaitymas lig šiol, lig  dabar... Pasibaigia ir vėl kaip nepavargstantis Tomo Edisono grafofonas. Taip noriu, taip girdžiu, taip man reikia... Taip, man smagu, kad su Vidiniu išlikę artimi nuo mano lopšio. Bet šit galvoje ir vėl krapšteli: o prie kieno lopšio aš ateisiu? Ar atėjau? Prie Narcizo? Šis jau irgi kalamas prie kryžiaus ir neretai panašiai kaip Kristus. Prie Senamadžiaus? Šis jau irgi ima už rankos savo bobulę ir nori paminklu jai būti. Išties, kad: per miškus, per žalius / šiandieną  čia, o ryt jau ten...Kažko ieškau, ko galėčiau dar įsitverti, bet, žinoma, tik galvoje ir tik iš ten dar atsiliepiu, bet irgi ne savimi:
 
    Cit, neverki, jauna mergužėle,
    Aš pas tave greitai  sugrįšiu... 
(Paredaguota ir atkelta iš „Kūrybingi“)

Kovas 2013

teka 06:12
leidžiasi 18:39
ilgumas 12.27

Priešpilnis (pilnėja)
13 mėnulio diena

Šiandien -8°C / -2°C, debesuota
Rytoj -9°C / -1°C, debesuota su pragiedruliais

25
PIRMADIENIS
Normantas Normantė
Blovieščiai, Gandro šventė
Apsireiškimas Šv. Mergelei Marijai
Tiesos maiše nepaslėpsi
Avinas - Gyvatė - 84 / 13

Kovas 2013

teka 06:07
leidžiasi 18:43
ilgumas 12.36

Pilnatis
15 mėnulio diena

Šiandien -8°C / -1°C, giedra
Rytoj -13°C / 0°C, debesuota su pragiedruliais

27
TREČIADIENIS
Nikodemas Rupertas Alkmenas Rūta Aleksandras Lidija
Tarptautinė teatro diena
Ir sienos turi ausis, o naktis akis
Avinas - Gyvatė - 86 / 13
-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Eil. pakuždėti sau (LXXXIV)

Geriau gal netikėti, kad sugrįšiu.
Žiūriu į kelią — kur jo pabaiga?
Kalneliais, kloniais, vingiais kaip upelis bėga
Ir kalbasi su žingsniais, su lazda.
Jau nesunku suprasti šitą aukštą šneką —
Lėta, ne prievartai ar išgąsčiui skirta.
Pakelėje parodo akmenį – galiu prisėsti,
Parodo medį, pievą ir rečiau
Dangaus mažytį gabalėlį —
Net saulės šviesą surenku pro akinius
Ir iš akių...

Geriau gal netikėti, kad sugrįšiu,
Nes jeigu atvirai – o kur?
Kur žingsnis nužengtas – Esu.
Kur  baksteliu lazda – taip pat Esu.
Net ten, kur dar reikės ateiti,
Bažnyčios užtrenkia duris: Esu...
Ir iš tiesų,
Kam aušinti jas skersvėjais,
Jeigu mukelę, išdrožtą savim,
Kaip atilsį ramybėje nešu.

Kovas 2013

teka 06:02
leidžiasi 18:47
ilgumas 12.45

Pilnatis
17 mėnulio diena

Šiandien -10°C / -3°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -5°C / 2°C, sniegas

29
PENKTADIENIS
Narcizas Almantė Bertoldas Manvydas

Lietuvos įstojimo į NATO diena
Geriau paklausyt protingo žmogaus barimo, nekaip kvailo pagyrimo
Avinas - Gyvatė - 88 / 13

*********************************************
Akistatos: savijautos apraiškos

    Anos šviesa vaikštinėjo po nedidelę, bet jaukią kavinukės patalpą. Ji visur, kaip  tvenkinyje vanduo. Buvau tikras, kad ir kaip bandytume su Narcizu savo kalbą įslaptinti, kad ir kaip bekuždėtum, paslapties neliks, vos ją ištarius. Šia prasme kavinukė labai šiuolaikinė. Todėl kuždėsiu paklaustas, kas ją, Aną, nupiešė, atsakiau suvaidintu kuždesiu taip, kad jis laisva  ausimi būtu girdimas anapus medžiaginės uždangos. Senių  protas į smegenis dažniau įsigauna ne iš knygų, formulių, o būtent iš asmeninės patirties. Buvau tikras, kad šitaip girdėdama mano šnektą Ana nepasirodys. Kuisis, dirbs, vaidins, keldama triukšmelį ir mėgindama sukurti įspūdį, kad ji ten užsiėmusi darbais, kurie patys patys tokie, kad niekas kitas jai neberūpi. Ir iš tiesų, netrukus šurmulys anapus užuolaidos gerokai padidėjo ir tegalėjau tik vaizduotis kaip tiso ištiso kavinukės savininkės ausys, kad mudu su Narcizu išgirstų kuo geriau.
    — Manau, Narcizai, kad Aną nupiešė čigonas. Gal dar anais pro – pro – probočių, arba, sakyki, Čiudros laikasi. Bet nebejoju, kad piešė ją čigonas. Galbūt net pats Čiudra.
    — Ša, šššaa... Tyliau, tyliau,  ššššššššššš, — pridėdamas  prie lūpų pirštą siuntė pavojaus signalą Narcizas, bet man regėjosi, kad mano manevras tikslus. Būtent taip tikėjausi sukaupti daugiau laiko tik mudviejų pabuvimui. Negalvojau apie tai, kad toks pabuvimas ne ką duoda:  kad ir dviese šiapus užuolaidos, tačiau atviri, permatomi, fotografuojami,  be galimybės pasikalbėti be liudininku. Bet netikėtai iniciatyvą ryžtingai perėmė Narcizas.
    — Atleisk, Pranuci. Suprantu, kad čia tau daugiau patįstamų, negu tikėjausi.  Atidėkime pasimatymą kitam kartui, - pasakė pilna burna, o truputį užtrukęs ir lyg pamąstydamas: — Nors... nors ... ne Ana juk rūpi. Net ne tai, kas ją piešė. Pasakok, kaip atrodęs Astės piešinys. Kol mudu tik du manykim, kad suspėsi.
    — Apie ką tu? —  dabar jau aš pritildžiau balsą.
    — Apie Astę. Tą, kurią sakei, kad esi nupiešęs. Ir kažkur pradaigojęs.
    — Aš? Pradaiginęs Astę. Žinok, žmogau, ką kalbi. Pradaigojęs?  Aš?
    — Žiūrėjai, žiūrėjai į kažką, kaip, pavyzdžiui, dabar į mane ir galvojai: o kodėl gi nenupiešti? Turėsiu sau nupieštą merginą. Tarnaitę turėsiu. Ramu, gražu. O, ačiū die, ir pas panas vaikščioti nereikės, nes vis tiek senio nepriima, — net akimis nepamirksėdamas kalbėjo Narcizas: — Manęs, kaip Astės nepradanginsi. Ir niekas nepradangins. Taigi, jeigu pasiryžtumei nupiešti, tai verta atsiminti, ką čia kalbu. Oi verta! o dabar  prašau, piešk...
    — Jėzaus Kristaus  metų, o dar vis kvailys.
    — Ar manai, kad tokį prie kryžiau  bus lengviau  prikalti?
    Tuomet net nepamaniau, kad ir Narcizas geba vaidinti ir dar taip vykusiai, kad  pajutau, kaip į mano veidą subėga kraujas — darosi  alsu. Pralapojau ant krūtinės baltinius ir tiesiog instinkto padiktuotas, atidariau butelį. Pykčio proveržis pradėjo slūgti. Bet reikšmingiau tai, kad lig tol niekada to nebandęs ėmiausi rizikos mintinai perskaityti nemenka prozos kūrinėlį. Sakau, apie tai net negalvojau, bet, kita  vertus, turbūt nebūtų buvę bloga, jeigu toks bandymas jau po vienos kitos pastraipos būtų patyręs fiasko.
        Novelė parašyta 2007 metų lapkričio 1 d. Matyt dėl tos priežasties ji taip ir pavadinta: „Visų Šventųjų naktį. ” Ją skaičiau daug kartų, bet tai todėl, jog esu įtikėjęs, kad vieną kartą, nepaisant kur Astė bebūtų, ji būtinai mane išgirs ir atsilieps. O ką girdžiu iš Narcizo?  Pradanginau Astę... Žegnokis pats, Narcizai, kol dar neperžegnotas.
    Suvokęs, kokiam veiksmui ruošiuosi, Narcizas pratarė:   
    — Jeigu skaitysi, tai kad visi girdėtų. Ir Ana.
    — Ana neturi laiko, —  regis, užsimiršusi atsišaukė iš už užuolaidos kavinės savininke. Apie ką judu ten tauzijate, Anai neįdomu. Te skaito garsiau. Anos ausų dramblys dar neapmindžiojo.
    Prisimerkiau. Paskui dar labiau. Ir dar, kad  bent miglotu kontūru į stipriai vokais aptemptas akis sugrįžtu Astė. Tą, būtent tą 

                      VISŲ ŠVENTŲJŲ NAKTĮ

    - Matai?
    - Ką?
    - Ką! Ką! Klausiu, ar matei tą pypliuką. Sakyčiau, tėvo sūnus.   
    Žiema. Šalta. O jis arčiau jo, negu motinos, - pasakė Astė ir atsidususi: - Žmonės pamato, išgirsta, o mudu iš Savęsp neišeinam. Tu tik pažiūrėk! - ragino.
    - Taigi matai, kad žiūriu.
    Nuotrauka sena. Prieškario laikų. Joje gili žiema su baltai baltai apšerkšnijusiais medžiais. Visoje nuotraukoje dvi spalvos - juoda ir balta. Ir jokios kitos. Senos nuotraukos nemėgsta būti spalvingomis. Ir aš jau buvau girdėjęs, kaip Karolina:
    - Dieve, kokios gražios tos senos nuotraukos. Ir žmonės tokie išdidūs! Kodėl dabar viskas taip supaprastinta ir suprastinta? Kodėl?
    - Gražus žiemos vaizdas. Vien tvora  ko verta! Nekalbu jau apie šiltus žmones prie jos. Patinka nespalvotos nuotraukos, - pritarė jai Klevas.
    Bandžiau atsiminti kitas nuomones ar įspūdžius, paliktus žiūrovų parašais prie senos nuotraukos. Nemanau, kad tai nebuvo sunkus  darbas, tačiau sieloje vėl išgirdau Astę.
    - Man labai gera piešti. Tačiau kai piešiu iš nuotraukos, tiesiog  stulbinančiai gera piešti.
    Su Aste mudu susipažinome irgi kažkaip neįprastai. Jau seniai jaučiau, kad kažkur šalia, visai netoli manęs, ar net manyje (Savęspi) gyvena Astė. Ypatingai šis jausmas pasireikšdavo, kuomet mėgindavau išpoteriauti iš savęs kuriamo eilėraščio eilutę ar posmelį Taip atsitiko ir Visų Šventųjų naktį.
    - Vėl tu čia, Aste? - pirmą kartą pavadinau ją vardu.
    - Ha, ha, ha! – skardžiai, laimingai nusijuokė moters balsas: - Taip ir žinojau, kad būtinai įspėsi mano vardą. Taip, mano vardas Astė. O dabar...
    Suklusau, užspaudęs kvėpavimą, ir laukiau, kas „dabar“. Tylos pauzė dusino, smaugė ir vis dėlto išgirdau Astės tylų kaip šnabždesį prašymą: - Nupiešk, dzieduli, mane.
    - Negi nežinai, kad nemoku piešti?
    - Kokią nupieši, tokia ir ateisiu pas tave. Labai prašau: nupiešk...
    Ši valanda dar visai artima, tačiau deja, deja, ne ką galiu pasakyti, iš kur atsirado drąsos imtis tokios užduoties, kuomet padoresne rašysena nesugebu parašyti net žodžio. Rašysena tokia, kad apsaugok nuo jos net ir mano priešus. Manau, kad vis dvasinė Astė pati įdavė rankoje pieštuką ir paklojo prieš nosį popieriaus lapą. Tą patį, ant kurio  jau buvau parašęs išpoteriaujamo eilėraščio penkias eilutes.

    Mano tiesa nedidelė -
    Gyventi reikia žmoniškai ir.. tik.
    Kaip aš tavim,
    Tu manimi tikėk,
    Būk sąžiningas mintyse ir žody.

    Lape eilutės užėmė nedaug vietos, atsirasti piešiniui netrukdė, bet regėjosi, kad tuščias lapas jam geriau pritiks, tačiau kitaip kažkodėl manė Astė ir jos įtaiga buvo stipri; teko priglusti pieštuko smaigalį prie popieriaus lapo: vietoje galvos atsirado apskritimėlis, kurioje talpinau akis, lūpas, nosį. Viršutinę apskritimo dalį „ pabrūkšniavau“ plaukais. Aš ir pats, septynių dešimties metų senis, nenorėčiau turėti tokios  galvos ir man buvo neįsivaizduojama, kaip tai gali iškęsti Astė. Ryžtingai padėjau pieštuką:
    - Ne, Aste. Negaliu. Nemoku piešti. Nepyk...
    - Skauda! - sudejavo nupieštomis lūpomis.
    - Bet...
    - Skauda, baik darbą, dzieduli.
    Žagtelėjau iš nuostabos, nes nebuvo abejonės, kad piešinyje atsirado gyvybė: Astės dvasinis buvimas mano nuojautose perėjo į gyvenimą. Kaip visas piešinėlis buvo baigtas, Astė pastatyta ant kojų, susiėmiau rankomis už galvos ir paprašiau:
    - Prašau, meldžiu, tik neik prie veidrodžio.
    - Viskas labai gerai. Net geriau, negu tikėjausi. Kaip ten sakoma? Dievas davė burną, duos ir duonos, - ramiai pasakė ir nuėjusi iš popieriaus lapo savo negražiomis, bet saldžiomis, laimingomis lūpomis pakštelėjo į apšepusį žandikaulį: - Manau, kad mano padėtis geresnė, negu Ievos, sukurtos iš šonkaulio. Moteriai svarbu atsirasti, o paskui ji kuria pati save. Pamatysi, kad ir Astė sugebės pasirūpinti savimi - laimingai pasakė ir padavusi piešiniu ištuštėjusį popieriaus lapą:
    - Rašyk, dzieduli.
    - Ką rašyti?
    - Ką pradėjai. Eilėraštį rašyk.
    - Manai, kad kažką dar sugebu sukurti?
    - Ką sukūrei mane piešdamas, nedingo. Aš tau padėsiu atsiminti.

    Jeigu žmogus - išpirks jis savo kaltę
    Gėda, išpažintim, netgi krauju.
    Tai vyriška.
    Nors nieko nuostabaus
    Nors nieko, kas dar kiek aukščiau iškeltų
    Garbingą paskirtį žmogaus.

    Jeigu, kas mano, kad tikiu tuo, ką čia rašau, tai netiesa. Tačiau taip pat gerai žinau, kad negalėjau nerašyti, ką parašiau, o tai taip pat tiesa. Todėl liudiju, kad 2007 metų lapkričio 1 d., taigi Visų Šventų vidurnaktyje pirmą kartą susitikau su Aste, kuri iš dvasios, sakykim, iš dangaus nužengė į žemę,  piešinyje įkvėpė gyvybę ir, kaip dabar suprantu, pasiryžusi  pagyventi kartu su mumis.  Noriu tik pasakyti, kad nuojauta, jog kažkas tą naktį atsitiks, vis dėlto buvo, bet viešinti apie tai nebuvo drąsu - vienintelis, kam apie tai parašiau, yra Sodininkas. Mano žinutė, kaip suprantu, ji suintrigavo, nes dar tą naktį parašė: 
    „Jau pusvalandis po 24 val. nakties, tad būsiu lakoniškas: nuoširdžiai dėkoju už mielą ir intriguojančią, net paslaptingą žinutę„
    Net nepastebėjau, kai Visų Šventųjų nakties dovaną, taigi nužengėlę iš Dvasios (ar iš Dangaus) pradėjau vadinti vardu: ASTĖ ir džiaugiuosi, kai mane pavadina d z i e d u l i u. Nesakau, kad kyla bent didesnis  noras ją priskirti prie Šventųjų, tačiau įdomu, kad Astės apsireiškimas įvyko prie tos senos 1939 metų nuotraukos, kurią daug kas iš  mūsų  matėme, o ne kurie pasidžiaugėme palikdami prie jos savo parašus. Nėra  garantijų, kad ne be to atsirado toks tapsmas – „ir žodis tapo kūnu“
    Va, ką apie tai parašę poetai;
GIEDRĖ: (...) baltas laimės švytėjimas... ir tokia ramybė...
RADASTA: Žavi sena nuotrauka, iš kurios anų laikų gera dvasia sklinda.
IEVA: Istorinė foto. Kaip įdomu
SAULAŽIEDĖ: Senos nuotraukos žavios dėl savo spalvų gamos. Arba tą įspūdį sustiprina mano sentimentai.  Man ši labai graži. Išskirtina. Ir juodi žmonių siluetai apsnigtame miške. Ir nuotraukos kamputy matosi tas dalykėlis, kuriuo lipindavo fotoalbumuose. Nežinau, nė kaip vadinasi.
    Truputį atsipeikėjęs dar kartą einu prie tiek šurmulio sieloje sukėlusios nuotraukos. Einu, sakyčiau, atidesnis, net gal išmokęs geriau perskaityti, bet svarbiausia - geriau įsižiūrėti į nuotraukos viduryje bestovintį man svarbiausią asmenį, būtent  į penktus metus įaugusį pypliuką, dabar vadinama SODININKU. Šalia jo ten tėtis, motina, krikštamotė, o aplink (ir visur!) sniegas, tvora, medžiai, tyla ir 1939  metai. 
    - Aste, - pašaukiau Visų Šventųjų nakties dovaną, - pati, matai, kaip viskas čia puiku. Tiesiog nuostabu! Bet kokia negraži tu. Slėpkis! Nesirodyk! Niekam nekalbėk, kad tu tokia per mano nemokėjimą piešti. Turėtum juk žinoti, kad mano sieloje esi visai kitokia. Tu ten  princesė, karalaitė, širdžių valdovė. Ir nėra žemėje to, kuris tavęs tokios nemylėtų..
    - Dzieduli, galėtum perskaityti ir Taurijos  parašą. Ten, prie nuotraukos, ji taip: “Viskas čia nuostabu... O už kelių metų ... prakeikto karo pradžia. Ar jautė tokią nelaimę širdys? – lengvai iš  atminties ištraukė Taurijos parašą Astė, ir lyg pasidžiaugdama; – O kokie gražūs žmonės išaugo. Išaugo būdami tiesiog  pragare...
2007-11-01

    —  Jau viskas?  Jau viskas?  Baigta?
    Su Narcizu nepamatėme kaip prie mūsų tyli kaip kvėpavimo dvelksmas atsirado Ana. Sėdėjo beveik šalia prie Narcizo ant sunkaus ąžuolinio suolo ir, užkėlusi rankas ant stalo, laikė į jų delnus padėtą galvą. Tos Anos, kuri čia prieš valandėle, nebuvo.  Taip ir neišėjo iš už  nuleistos  užuolaidos . Taip, anoji Ana buvo užsiėmusi. Labai užsiėmusi. Ši neatpažįstamai  kitokia:
    — Suprantu, Pranuci, kad Astė nebuvo panaši į mano dukra? O, Viešpatie, kiek jau daug žvakių sudegė. Ir Visų Šventųjų, ir Vėlinių naktimis – dienomis, ir... ir... Girdit? —  sukluso Ana. —  Girdit? Tyliau, ššššššš...  Dar tyliau:
      Raidė skuba, virsta lopšine mažytei,
      Tarsi medis prisiglaust vijokliui...
 
2013-03-29 15:08