Migloti  Jis ir Ji

  Jau neprisieina  manyti, kad kažkas ypatinga atsitinka ar atsitiks mano gyvenime. Regisi, kad viskas jau buvę ir dabar reikia nueiti paskutinius žingsnius. Tačiau ir žingsnių nebeliko arba, tarkim, jie tokie neeiklūs, kad tenka juos prilyginti šliaužimui.
   – Šliaužiu, broleliai, šliaužiu,– atsiliepiu į paraginimus paskubinti savo užsiėmimus, bet tas, kuris man dar vis atrodo svarbus, yra būtent toks, kad neverčia skubėti. Sumanęs iš naujo perskaityti save, net to nenorėdamas pajaučiu, koks „visoks“ dvasioje esu – nuo piemens, nuo vėjavaikio Šklėrių sodžiaus apylinkių laukuose iki sugebančio susikaupti  prie užrašų ir, perskaitant  juos, nepasigailėti savęs jokiems priekaištams. Tačiau tai nereiškia, kad ir senatvėje  žmogus nelaukia kažkokių malonių. Ir šliauždamas per 77 dar  vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą. Ir nėra didesnės bėdos, o kartu ir geresnės vilties, kai  išgirstu ją, kad ir savyje. Šis rugpjūčio pabaigos priešaušris, išgirdus jame sužvengusį Ygagą, jau  vien todėl esti dangaus dovana, tačiau  be mįslių irgi neapsieita.
   Atpažinti priešaušryje išgirsta vyro balsą nebuvo sunku. Sunkiau atrodė atsiminti moters balsą, nors irgi  pažįstamas, girdėtas netgi dažniau negu vyro, bet jis man nekėlė baimių, o anas... Daug  kartų  po įvairius sąsiuvinius aprašinėjęs pirmą su juo susitikimą, bet kažkodėl niekuomet neatrodė, kad taip daryti nereikia. Dyka. Netgi ir dabar, kai aną  tekstą atsimenu mintinai. Tačiau šitas kartas pirmas toks, kai išgirstu: kinkyk karietą. Sakau, imk karietą, vežėjau, ir titnagą į ją dėk. Netikėjau ir aš, kad sugrįš ji pas tave.   
  O! koks  virpstas! Koks persimetimas per galvą! Skaitau, lyginu ir beveik nesinori patikėti, kad taip buvo. O  buvo. Jau ir dešimtmetis, kai buvo. Jau sugebu tai atsiminti, kaip  jis  tada, pirmą kartą, tačiau galima ir užrašuose perskaityti:
     
   DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
   – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
      Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį paimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutvėrimo pirmąją dieną.

   Nelinksmas, liūdnas tekstas, o  dabar? Parašytą kartą, o kaip  kirviu įkirsta.
   Atsivertęs 2018 metų lietuvio kalendorių rugpjūčio 21 d. puslapyje parašiau: Girdėjau Ygagą. Deja, tik  girdėjau. Palieptas Balso eisiu  ieškoti  titnago. Ta va kokios šios dienos priešaušrio kai kurios tokelės. Kažin, ar  atsiversiu šį užrašą po  pustrečių metų, bet  norėčiau. Ir nuostabu  būtų, jeigu  tai  atsitiktų Radijo karietoje.

  Nusileidus iš Pastriekės departamento pusryčių Leokadija papriekaištavo;
  – Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
  –  Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš  gal net  mažiausia. Nežinau, kodėl  čia  taip, kas tam priežastis. Ir Ygaga žvengė.
  – O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengia? 
  – Taip. Jo niekada neužmiršau, bet šį kartą girdėjau. Žvengė. Beje, Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
  – Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie  Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus. 
  – Toks jis vienas. Kažkaip  primiršau jį, o teiraujasi, kur padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti ir, kaip  suprantu,  ne  bent  kur  o „ prie savęs“.  Taip ir užsiliko jo sakymas: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą  į ją dėk.
  – Kokią  karietą? – nesuprato Leokadija
  – Tą pačią, mam, tą  pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi. Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet  vis  dar laukiu. Ir tu tai žinai.
  – Valgyk, – kone paliepė  žmona, –.Ir aš  nuo tavo laukimo pavargau. Kada  tai  baigsis, a?
  – Tai jo  balsas. Apie jį rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir  rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų  rievėse atmintimi užsirašė.  Taip, ir šį parytį vėl  jis. Aš jį Balsu vadinu, nes  nė  karto nemačiau, tik  girdžiu. Tačiau ir pats šį kartą prasitarė, kad mano raštuose jis yra. Tekstas man nelengvas. Tačiau juo žymiu  atminties atsigavimo pradžią: irgi  rugpjūčio pabaiga, bet  jis iš 2002 metų.
   Tuo metu iš tarpdurio į vidų įėjo dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras tvirto, kresno, drūtos sudėjimo,  o moteris trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė. Ir va, vėl tas pats balsas, beje, su ano  teksto citata gerklėje.
    – Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo.  Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
Taip atsitiko, kad nenustebau netikėtų svečių pasirodymu namelio svetainėje. Tačiau šiek tiek tyla užtruko. O po jos  ramiai ištariau:
   – O sako, kad Dievo nėra.
   –  Dar sako, kad ir velnio, šėtono nėra. O  kur jiems dingti, a?  Kur? – pasakė vyro siluetas ir jau Leokadijai, – Nepykite, ponia, kad  mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį.
   – Žegnotis ar ką daryti? – atsiliepė  ji.
   – Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam žmonės Dvasioje, tas tiesa, bet žmonės.
  – Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi  prašom toliau nuo durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
  – Audrone, ar pastebi, – vėl šneka vyras, – kaip labai judvi su ponia Leokadija panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
  – Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis, regis, vienas  kitam  nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių.- atsiliepė miglota viešnia.
  – Taip manai?  Na gal, gal, bet nesitrukdykime šitais reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats  Balsas, tave  kalbinęs prieš trylika metų. Taip, taip, vežėjau, kaip ir  dabar, tuomet irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo  tuomet  daugiau: atėjau po karietos  žlugimo, atėjau gerokai vėliau po įvykio, nes skubėti nebuvo prasmės, kai Amnezijos glėbys tokį vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau  iškabėjom.
   – Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrams ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  tu neatlyžai.
   –  Nors  ir prilaikomas Amnezijos, tu gerai tai  atsimeni ir mano priekaištus užrašei nepriekaištingai. Ot, kad ir toks  gabaliukas: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti...
   Va, tuomet it spyruoklė į šurmulį pakilo ir Audronė:
  .–  Ne, ne!... Tegu tai man daliai bus, – pasakė ji ir priminė jau užmirštą Archilochą:  .

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties!
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
                                   neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.

   – Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
   – Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad... – tačiau ūmai pakeitęs  kryptį, pasakiau  priešingai: – Ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome Audrone, o jos pavardė – Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai  karietą taip pat. Suprantu, kad  Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti tik  todėl, kad ją  taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
   – Kas „gal“? – sukluso Audronė
   – Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš  pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.
Komentarai
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2015-10-22 19:49:57
Sumanęs iš naujo perskaityti save, gali nuklysti į tokius tolius, kad niekas nesupras. Visgi mintis kai kur iš tolių išnyra ir priartėja.

… vis viliuosi atgauti, atrodytų, negrįžtamai prarastą karietą.
Staiga atbunda Ygaga ir kad truktels…
Karietą galima suprasti kaip simbolį, bet greičiausia čia simbolių ribos nunykusios, nes minimi konkretūs žmonės. Matyt, su jais siejo bendras projektas (Radijo karieta), o ir pasivyti išvykusius tolėliau geriausia va taip važiuotam… Praeitis dar ne amnezijoje.

Pelėda Siųsta: 2015-10-22 20:26:37
Ačiū, Birute.
O ar  supras, tai manau, kad – ne. Kad ir  dėl tokios priežasties, jog supratimui reikalingas skaitymas  nuo pradžios iki pabaigos. Nemanau, kad galėtų  atsirasti  nors  vienas toks.  Juo labiau, kad šiuos  darbus  norėčiau priskiri Lietuvos  valstybės atkūrimo 100 metų sukaktuvėm.  Ir taip jaučiu, kad bus  nemenka  mišrainė, kai ir išmislas, ir  realybė viename katile. Aš  tiesiog sumaniau užimti save ilgesniam laikui ir nepaskubėdamas, kol dar šiek tiek gebu, linguoti  toliau. Visai galimas  daiktas, kad iki  jubiliejaus man vis dėlto jau per toli.
   O  Tau linkiu  ko geriausio.
  Jeigu  Saulė po debesimis, te  miestas  šviečia.

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:05, leidžiasi 20:39, d. ilgumas 14.34
Priešpilnis
7 mėnulio diena

Šiandien 14°C / 25°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 26°C, debesuota

22
ŠEŠTADIENIS
Karijotas Rimantė Ipolitas Zygfridas
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi
Liūtas (07.23-08.22) - Ožka - 234 / 34

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:06, leidžiasi 20:36, d. ilgumas 14.30
Priešpilnis
8 mėnulio diena

Šiandien 14°C / 25°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 16°C / 26°C, debesuota

23
SEKMADIENIS
Pilypas Rožė Girmantas Tautgailė
Juodojo kaspino diena, Baltijos kelias
Tarptautinė vergų kelio ir vergovės panaikinimo diena
Geram visi geri, blogam - visi blogi
Mergelė (08.23-09.22) - Ožka - 235 / 34

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:10, leidžiasi 20:31, d. ilgumas 14.21
Priešpilnis (pilnėja)
10 mėnulio diena

Šiandien 18°C / 29°C, debesuota
Rytoj 15°C / 21°C, debesuota su pragiedruliais

25
ANTRADIENIS
Juozapas Liudvikas Patricija Mangailas Mangailė Liucilė Liudas
Mergelė (08.23-09.22) - Ožka - 237 / 35
--------------------------------------------------------

SCENARIJUS TRISPALVEI 

2. Scenarijaus  priešaušris   

(Prie pusryčių stalo, regis, nieko naujo – kava ar arba, ne taip svarbu, kas  ant  jo. Ir  visa  kita, taip pat  nesvarbu, o šit  į pašnekesį dedu  viltį,, kad  jis  padės  sumanymui .

LEOKADIJA (LEO)  Visą naktį kuiteisi. Nemiega užpuolė?
AŠ  Ne visą naktį, bet kuičiausi. Tačiau aš  gal net  mažiausia. Nežinau, kodėl  čia  taip, kas tam priežastis.  Ir  Ygaga žvengė.
LEO  O dangau! Ir vėl Ygaga. Kada jis tau nežvengė? 
AŠ  Taip. Jo niekada neužmiršau, o  va...  Leo, pas mus kažkada buvo nemenkas titnagas. Kažin, kur jis dabar?
LEO  Kas, kas? Titnagas? Titnaginę sėsi? Didesnės už tą. kuri prie  Margionių - Šklėrių Skersbalės turbūt nėra ir nebus. 
AŠ.  Toks jis vienas. Kažkaip  primiršau jį, o  teiraujasi, kur  padėjau. Girdi, ji reiklia laikyti prie  savęs.  Ir, kaip  suprantu,  ne  bent  kur „ prie savęs“.  Taip ir užsiliko: imk, karietą, vežėjau, ir titnagą  į ją dėk.
LEO  Kokią  karietą?
AŠ. Tą pačią, mam, tą  pačią, kurios taip laukiau. Dabar, beje, irgi... Tik tyliai, netriukšmaudamas, bet  vis  dar laukiu. Ir tu tai žinai.
LEO  Valgyk. Ir aš  nuo tavo laukimo pavargau...
 
Ūmai atšoku nuo stalo it užspringęs gurkšniu kavos ar duonos  guruliu ir bandau  iškalbėti sakinį ar kelis, bet sekasi ne kaip

AŠ.  Tai jo  balsas. Ir aš apie jį  rašiau. Daug kartų rašiau. Tiek rašiau, kad ir  rašyti, ir skaityti nereikia. Jau smegenų  rievėse atmintimi užsirašė. Ačiū, mam, už pusrytį, bet  tai  jis, jis.  Tai jis. Aš jį Balsu vadinu, nes  nė  karto nemačiau, tik  girdžiu. Tačiau ir pats patikino, kad mano raštuose  jis yra. Kandžiau, Kandžiuk, kur tu? Klausyk. Ir  tu, mam. Abu  klausykit ir, žinoma,  nepavydėkite. Tai sunkus tekstas. Juo žymiu  atminties atsigavimo pradžią apie Radijo karietą. . 2002 metų rugpjūčio  pabaiga. Ne taip svarbu, ar tai  sapnas,  ar  kitokios rūšies įvykis, reginys, bet aš  jį atsiminiau ir sugebėjau užrašyti.
 
  (Atmintinai skaitau tekstą):
   
  DAR prieš gaidgaidysę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
  – Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Tačiau ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...
      Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis  giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta. 
  – Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
  – O Dieve, Dieve, - atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną. Tačiau atsimena, kad per ir šitą nykumą  nešu laišką, kuriame ir taip parašyta: atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti. 
   
(Iš tarpdurio į vidų įeina dviejų žmonių siluetai. Jie „migloti“, bet akivaizdu, kad tai vyras ir moteris. Vyras (Balsas I) tvirto, kresno, drūtos sudėjimo,  o moteris (BALSAS II) trapi, lengvutė, sakytum, nendrelė.       
   
BALSAS I  Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo.  Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
AŠ  (po užtrukusios tylos) O sako, kad Dievo nėra.
BALSAS II  Dar sako, kad ir velnio, šėtono  nėra. O  kur  jiems  dingti, a?  Kur? (Ir jau Leokadijai) Nepykite, ponia, kad  mes nepasibeldę įšliaužiame į jūsų būtį. Taip, taip, į būtį.
LEO  Žegnotis ar ką daryti?
BALSAS I. Svarbiausia, nepykite. Su Audrone pasitarę,  sugrįžome, kad ir miglotais, tačiau natūralesniais pavidalais. Duokite  ranką, ponia, noriu ją pabučiuoti. Esam dvasios  žmonės, tas tiesa, bet žmonės.
LEO  Pasimečiau, nežinau ką daryti. Betgi  prašom toliau  nuo  durų. Prie stalo prašom. Kuo turim, tuo pamylėsim.
BALSAS I. Audrone, ar pastebi, kaip  labai  judvi su  ponia Leokadija  panašios. Ir ūgiu, ir sukirpimu, ir ant svarstyklių...
AUDRONĖ M  Betgi ir judu su vežėju tokiais matmenimis  regis, vienas  kitam  nenusileidžiate: ir ūgiu, ir sukirpimu, ir  ant svarstyklių.
BALSAS I. Manai?  Na, gal, gal, bet nesitrukdykime šitais  reikalais, o tiesiai šviesiai: taip, vežėjau, esu tas pats  Balsas, tave  kalbinęs prieš tryliką metų. Kaip ir dabar irgi rugpjūtis, irgi einantis į savo pabaigą. Tik skausmo  tuomet    daugiau: atėjau po karietos  žlugimo,  atėjau gerokai  vėliau, nes skubėti nebuvo prasmės, kai amnezijos glėbys tokį  vyrą laiko. Tačiau ne dėl to nemeilus buvau. Priežastį jau  iškabėjom.
AŠ  Vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrams ir tai žemei, kur ir kurių rankose ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O  tu neatlyžai.
BALSAS I. Taip, taip  Nors  ir prilaikomas amnezijos, tu  gerai tai  atsimeni ir užrašei nepriekaištingai: Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti
AUDRONĖ M  Ne, ne... Tegu tai jau man daliai bus.
Ir  taip:

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok.

– Oi, kaip man miela deklamuoti šias Archilocho eilutes, skirtas sau pačiam. Tačiau gal ir man, a? Mielas vežėjau,, regisi, tai irgi žinai. Bent turėtum žinoti.
AŠ  Turėčiau žinoti? Man irgi regisi, kad, kad ... bet  ne, ne. Atsiprašau. Tačiau ją irgi vadinome  Audrone, o jos pavardė Meilutytė. Dieve duok jai dangaus karalystę, o jeigu įmanoma, tai  karietą taip pat. Suprantu, kad  Radijo karieta man dar vis gyva, nepasiduodanti, kad ją  taip gražiai puošė, dabino ir išpustė, išprausė būtent ji, būtent Audronė Meilutytė. Negalėdavome mes išvažiuoti bent kaip. Dabar net manau, kad gal...
AUDRONĖ M  Kas „gal“?
AŠ  Kad jeigu ne šita migla, kuri dabar tave gaubia, aš  pamatyčiau ją, režisierę Audronę Meilutytę.

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:14, leidžiasi 20:27, d. ilgumas 14.13
Priešpilnis (pilnėja)
12 mėnulio diena

Šiandien 14°C / 24°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 14°C / 24°C, trumpalaikis lietus

27
KETVIRTADIENIS
Monika Tolvydas Aušrinė Cezarijus
Du kiškiu vydamas, nė vieno nepagausi
Mergelė (08.23-09.22) _  Ožka _ 239 / 35
------------------------------------------------------------------------

Scenarijus Trispalvei (3. 

3. Scenarijaus  priešaušris

(Veiksmas  tęsiasi. Ir dabar sodo namelio patalpoje jiedu, migla prisidengę Balsas I su Audronė M. ir aš su Leokadija (Leo). Dar šunelis Kandžius, smalsaujantis ir vis, kaip mokėdamas, prašydamas dėmesio sau. Prasčiausiai jaučiasi Leokadija netikėtai užklupta neįprastų svečių).

LEOKADIJA  Tai kad  žinotum žmogus, kas kada namelius aplankys. Betgi, ačiū Die, ačiū Die, kad  jie dar ateina. Dziedai, kviesk, prašyk  žmones prie stalo.
BALSAS I. Nesirūpinkite, ponia. Miglos ir taip nemažai  atnešėme.  Aš tikrai nebūčiau užklydęs, jeigu ne kolegė. Netgi pasižadėjo, kad  padainuosianti kartu su vežėju.
LEOKADIJA. Tai būtų dar vienas  Dzievulio  siųstas stebuklas. Nedainuoja jis, pone. Seniai jau ne. Tačiau ir tuomet, kai dainuodavo, tai pagal savo muziką. Turbūt nė vienos dainos nesu girdėjusi, kad padainuotų, kaip kompozitoriaus prisakyta.
AUDRONĖ M. Girdi, ką šeimininkė kalba. Ir tai tiesa?
AŠ  Niekas manęs, tamsta. jau neprašo padainuoti. Ir anksčiau – ne, bet amžina atilsi Meilutytė mėgdavusi mane išgirsti, sakyčiau, nestandartiškai dainuojantį.
BALSAS I  Nestandartiškai? Ką tai reiškia?
AUDRONĖ M. Tikiuosi, kad išgirsime, ką tai reiškia.
AŠ. Gal to žodžio – nestandartiškai – čia nevertėjo tarti. Šia prasme, kaip man atrodo, su ja buvome panašūs.  Vienąkart išgirdęs dainą, žinojau, kad muzikai žiosiu kitas natas – ausų klausa kažkur dingsta ir dirigento lazdelę  perima dvasinė apraiška. Tikriausia, kad nesuprantate, apie  kokį dvasinį reiškinį kalbu, tačiau kitaip pasakyti, deja, nesugebu. Tas kažkas viduje girdi geriau ir supranta geriau, kaip reikia dainuoti, kad  daina  harmonizuotųsi  su dvasia. Neardytų jos, nesiaubtų, neengtų...
AUDRONĖ M  Ak, štai kaip. Nagi,  nagi...
AŠ  Žinau, kad dainuoju ne taip, kaip girdžiu dainą dainuojant kitus. Žinau, kad kitą  kartą  dainuosiu ją ne  taip, kaip bent kartą padainavęs. Čia panašiai kaip į upę – antrąkart neįbrisi.
BALSAS I  O į karieta? Kodėl manai, kad į ją tokią galima įsėsti  net ir po to, kai ji sudaužta?
AŠ  Turbūt taip nemanyčiau, jeigu galėčiau. Tai nebuvo paprasta karieta. Tik iš paviršiaus, tik iš išvaizdos  tokia, o iš tikrųjų... Betgi jūs žinote, puikiai tą  žinote, pone. Ir  dabar, pavyzdžiui,  aš žodis į žodį  atsimenu, ką man, vos  padeklamavęs  Archilocho eilėraštį apie širdį, dar  net  nespėjęs atsikvėpti, pakalbėjote. Nemanau, kad  tai svarbu, bet išgirskite. Į upę antrą kartą išties neįbrisi, o štai pakalbėtus žodžius  ir po nemažai metų atsimenu: 
Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant dievui tegalėsi atsakyti.
AUDRONĖ M. Palaukit, palaukit. Apie  tai jau  kalbėta,
BALSAS I Būtent  apie,  apie...  Kalbėta, bet nesusikalbėta.
AUDRONĖ  Ir taip, vežėjau, tą  dzūkiška. Prašau.
AŠ. Rimtai?
AUDRONĖ M  Labai prašau.

(Kurį laiką  pagalvojęs

AŠ  Mam, padėsi?
LEO  Na  jau – ne. Atsiprašau. Ne, ne, tikrai ne. Irgi, mat  dainininkas. Gėdykis..

(dainuoju vienas, tačiau kartojant  posmų dvi paskutines eilutes padeda Balsas I)

Pasvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Už manį aidama. (2x2)

Ar tu mokie verpcie,
Ar tu mokie auscie,
Ar moki, mergela,
Kalni rugius pjaucie. (2x2)

(Trečią posmelį dainuoja  Audronė M. o kartojant  paskutines dvi eilutes jai padeda Leokadija)

Tu neklausk, berneli,
Ar aš moku darbo,
Ciktai pasiklauskie,
Ar aisiu už tavį (2x2)

AŠ. Betgi, betgi.. Tai tu. Tu ne šiaip Audronė, ne  bet  kokia  Audronė, o esi  Audronė Meilutytė. O Viešpatie, o Dangau...  Pažinau, Audrone. Šitokios tavęs jokia migla, joks burtas nepaslėps. Esi miela, nuostabi Radijoo karietos režisierė. Ir pavardė, Audrone, tavo Meilutytė.
AUDRONĖ M  Ša, vežėjau, ša. Netriukšmauk. Pasakyta  „amžiną  atilsį“ jai. Ša, vežėjau. Ir tegu taip būna. Tegu ilsisi ramybėje
AŠ.  Betgi, Audrone, nereikia  tau  jokio  ramybės, nereikia.
AUDRONĖ M. Dainuok, vežėjau. Ir nevaryk manęs į pragarą.

(Kaip ir anksčiau, dainuoju vienas, pasikartojančias eilutes padedant Balsui)

Nesvarcyk, antela,
Cykiai plūkiodama,
Pamislyk, mergela,
Man atsakydama. (2x2)

Nei aš pijokėlis,
Nei aš laidokėlis,
Tėvelio sūnelis,
Žemės artojėlis. (2x2)

AŠ  Tai  va kokia  ta daina. Gal nepriekaištaukite, kad ne pagal  natas ją dainavau. Gal net ne aš šitaip žiojau savo  gerklę... 
AUDRONĖ M  Tik ša, vežėjau.  Netark mano pavardės  ir  nerodyk ja į Radijo karieta. Dar ne laikas.

Rugpjūtis 2015
Saulė teka 06:17, leidžiasi 20:22, d. ilgumas 14.05
Pilnatis
14 mėnulio diena

Šiandien 11°C / 19°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 10°C / 21°C, debesuota

29
ŠEŠTADIENIS
Adolfas Sabina Barvydas Gaudvydė Beatričė
Ir šventieji puodus sudaužo
Mergelė (08.23-09.22) - Ožka - 241 / 35