Vasaris 2016
Saulė teka 07:56, leidžiasi 17:11, d. ilgumas 09.15
Jaunatis
1 mėnulio diena
Šiandien 2°C / 7°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 3°C / 8°C, trumpalaikis lietus
9
ANTRADIENIS
Apolonija Marijus Joviltas Algė Erikas Polė Erika
Tarptautinė odontologų diena
Tarptautinė saugesnio interneto diena
Užgavėnės
Be muilo neišskalbsi, be kyšio - valdininko neįveiksi
Vandenis (01.21-02.19) - Beždžionė - 40 / 06
5. O siela, atsiverk 
Vėl sustojau prie paveikslo su jame nupiešta fraze ir jos daugtaškiu pradžioje, tačiau šį kartą parūpo daugiau, parūpo ir paveikslo rėmas. Beje, matytas lyg.. Iki šiol jis man buvo nebuvo, ar bent neatrodė, kad reikėtų paisyti, nes akių nuo jo neleido atitraukti būtent frazė su jos daugtaškiu. Matyt, jaučiau, žinojau, kokias didelės erdves žymi jis, kurios jau išvaikščiotos žmogaus, apgyvendintos juo. Taip manėsi. Dabar buvo gerokai kitaip. Paveikslo rėmas tarytum reiškė, kad nepaisant jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad tai leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
– Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota...Mintis visą sielą užgriebia.
– O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro
– Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pakalbiui su Pro (proza):
– Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki tiek, iki rėmo. Tačiau tai vėlgi mįslė.
– O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
– Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai.O sakau gi, kad pamačius frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai per daugtaškį.
– Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.
– Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas irgi?
– Kodėl Žalbungis – „ irgi“ nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad aš nepanorau. Tai rimtas vyras. Su juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir jos tėvus, o mano senelius, - pakalbėjau ir netikėtai pats sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
– Va, va! Į knygą, taip?
Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius . Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, trečia kartą džirgšterėjo skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlini dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir. pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi mįslingais tvariniais.
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau ne kaip vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų.. Šimui ji antroji žmona.
– Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia daryti, kad būtų padaryta gerai Daugiau jam niekas neparodė dėmesio, Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir atrodė giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš tikrųjų jo galvoje buvo tuščia Buvo labai pavargęs ir šitaip dabar ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net mintimis, jam atrodė neįmanoma.
– O kur tėtis? Kur tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti ir žinoti aš.
Tėvo nebuvo.
– Taip, tėvo nebuvo, – jau iš kito amžiaus atsiliepia Pro. – Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
Priėjau prie paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau.
– Prie jo nė karto nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų. Poe, padėk man apsieiti taip, kad ir be žegnonės nebūtų blogiau.
– Pabandysiu, Pranuci, – iš paveikslo atsiliepė Poe.
Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama.
Nes dega žvakė.
Per ašarą žiūriu
Ir šypsausi į kvailį,
Kuris pasakė:
Ji mirė. Jos nėra.
O siela mano, atsiverk!
O jūs, kurie taip sako,
Išeikite į viešumą,
Apstokite vartus, slenksčius, namus,
Kad ir kvailys galėtų sužinoti,
kad jis – kvailys...
5. O siela, atsiverk
Vėl sustojau prie paveikslo su jame nupiešta fraze ir jos daugtaškiu pradžioje, tačiau šį kartą parūpo daugiau, parūpo ir paveikslo rėmas. Beje, matytas lyg.. Iki šiol jis man buvo nebuvo, ar bent neatrodė, kad reikėtų paisyti, nes akių nuo jo neleido atitraukti būtent frazė su jos daugtaškiu. Matyt, jaučiau, žinojau, kokias didelės erdves žymi jis, kurios jau išvaikščiotos žmogaus, apgyvendintos juo. Taip manėsi. Dabar buvo gerokai kitaip. Paveikslo rėmas tarytum reiškė, kad nepaisant jog ši erdvė išvaikščiota, apgyvendinta žmogaus, tačiau tai nereiškia, kad tai leista sužinoti daugiau, negu apribota rėmais.
Čia priėjęs stabtelėjo Cieksas Žalbungis ir tarė:
– Kai proza rodo į daugtaškį, nejučia pavirsta poezija. Per tūkstančius metų išvaikščiota...Mintis visą sielą užgriebia.
– O rėmas? Kam jis čia reikalingas? – tarytum dėl manęs pasidomėjo Pro
– Rėmas? Iš tikrųjų, kam jis čia reikalingas? Ir kodėl jo būtent tiek, o nei daugiau, nei mažiau? Įdomu, a? – sukluso Žalbungis. Žvilgtelėjo į mane ir pamanęs, kad jo nepažįstu, tuoj ir pats nusiteikė „nepažint“. Nusisuko pakalbiui su Pro (proza):
– Galima spėti, kad rėmas reiškia, ką ir patarlė: aukščiau savo bambos neperšoksi. Tik iki tiek, iki rėmo. Tačiau tai vėlgi mįslė.
– O gal rėmas, kad neiškristų gimdyvė su naujagimiu, su jo pirma kalba, o jos – pirma šypsena jam?
– Manai? – sukluso Žalbungis. – Tačiau jeigu tik tiek, tai nebūtų didelis praradimas. Net jeigu iš paveikslo iškristų ir priėmėja Kukauskienė. Arba ir Šimas su Marcele. Taigi gimdyvės tėvai.O sakau gi, kad pamačius frazės paveikslą, mintis visą sielą užgriebia. Labiausiai per daugtaškį.
– Ačiū, pone, – padėkojo Pro Žalbungiui, sujudusiam išeiti ir keliančiam kepurę ant galvos. Jam nuėjus pasiteiravo, kodėl nesipuoliau pasveikinti su man pažįstamu žmogumi.
– Kas atsitiko, Pranuci? Ir pasisveikinti nepanorai. Anas irgi?
– Kodėl Žalbungis – „ irgi“ nežinau. Ir, žinoma, netiesa, kad aš nepanorau. Tai rimtas vyras. Su juo man šnekėti nepaprasta. Girdėjai, matei: stabtelėjo ir aiktelėjo. Tačiau didingame reginyje ne tik gimdyvę su kūdikiu pamatė, bet ir jos tėvus, o mano senelius, - pakalbėjau ir netikėtai pats sau paraginau: – Rašyk, Pro, pabandysiu padiktuoti.
– Va, va! Į knygą, taip?
Maudymasis pirmame vandenyje užčiaupė berniukui gerklę. Nutilo. It apsidžiaugė. Gal pasijuto grįžęs iš kur atėjo – į motinos įsčias. Šlapia pala supo, spaudė jo kūnelį su išpūstu raudonu pilvu. Senoji Kukauskienė, įgudusi tokiuose darbuose, šiepė bedantę burną ir pūtė iš jos nereikalingus žodžius . Dabar čia atėję ir Šimas, gimdyvės tėvas, mano senelis. Atgrubusiais pirštais suko į storą suktinę tabaką ir kuomet tai buvo meistriškai padaryta, vieną, kitą, trečia kartą džirgšterėjo skeltuvu per titnagą ir aitrus įsirusenančios pinties kvapas paliudijo jo pastangų sėkmę. Šimas neskubėjo glausti suktinės prie įsirusenančios pinties. Atidžiai nužvelgė nurimusį besimaudantį vandenyje anūką, pasižiūrėjo į gimdyvę ir tik tada prisiminė, kokiam reikalui suktinė. Mėlini dūmai išvirto iš jo nosies šnervių, pražiotos burnos ir. pakilę palubėje, raitėsi, draikėsi mįslingais tvariniais.
– Išeitum laikan, – pasakė Marcelė. Ji talkino priėmėjai, tačiau ne kaip vikriai. Pagimdžiusį būrelį vaikų, vis tik nedaug išmanė, ką reikia daryti, priimant į šį pasaulį naują žmogų.. Šimui ji antroji žmona.
– Vyras. Tegu mokosi, – atsiliepė jai Šimas lygiu, ramiu balsu, kurs žino, ką daro ir kaip reikia daryti, kad būtų padaryta gerai Daugiau jam niekas neparodė dėmesio, Sėdėjo kertėje tylus, įdiržęs, traukė savo gamybos suktinę ir atrodė giliai nugrimzdęs į susimąstymą, nors iš tikrųjų jo galvoje buvo tuščia Buvo labai pavargęs ir šitaip dabar ilsėjos. Būti kitur, o ne čia, būti net mintimis, jam atrodė neįmanoma.
– O kur tėtis? Kur tėvas, – tikriausiai norėjau pamatyti ir žinoti aš.
Tėvo nebuvo.
– Taip, tėvo nebuvo, – jau iš kito amžiaus atsiliepia Pro. – Buvo sekmadienis. Tūkstantis devynis šimtai trisdešimt devintų metų sausio dvidešimt devinta diena. Ten, Šklėriuose.
Priėjau prie paveikslo. Lyg persižegnoti. Tačiau truputį pagalvojęs tariau.
– Prie jo nė karto nepersižegnojau. Reikėtų, bet gal tegu palaukia dar. Sunkus laukimas kaupia žmoguje jėgų. Poe, padėk man apsieiti taip, kad ir be žegnonės nebūtų blogiau.
– Pabandysiu, Pranuci, – iš paveikslo atsiliepė Poe.
Aš nerašysiu tau eilėraščio, o mama.
Nes dega žvakė.
Per ašarą žiūriu
Ir šypsausi į kvailį,
Kuris pasakė:
Ji mirė. Jos nėra.
O siela mano, atsiverk!
O jūs, kurie taip sako,
Išeikite į viešumą,
Apstokite vartus, slenksčius, namus,
Kad ir kvailys galėtų sužinoti,
kad jis – kvailys...
Bet vienintelis svetainės (ir daugumos vartotojų) netolerantiškumas - netoleruoti piktybiškai netolerantiškų - rašiniams, nuomonėms, komentarams. O dėl viso kito - visada bus iliuzijų kad reikia "kitaip", kad tai avangardas 
