Spalis 2015
Saulė teka 07:30, leidžiasi 18:44, d. ilgumas 11.14
Delčia
24 mėnulio diena
Šiandien 0°C / 7°C, mažai debesuota
Rytoj 0°C / 5°C, debesuota su pragiedruliais
7
TREČIADIENIS
Morkus Renatas Butrimas Eivina Justina
Krašto apsaugos diena
Diena už orų darbą
Dirbk - it amžinai gyventum, elkis - it rytoj mirtum
Svarstyklės (09.23-10.22) – Ožka – 280 / 41
Peizažas su T. Vaisieta
Iš Radijo karietos montažų
Atrodytų, dar Jo nėra,
tačiau žinau – ir jis yra.
Atėjo prisimintinu pabūti.
Todėl toks pats, kaip ir tada.
Taip, taip, aš apie Tomą čia kalbu,
Taip, taip, Tomą Vaisietą.
Noruliuose užgimęs,
Perlojoje mergas mylėjęs
Nedzingėn – į mokyklą ėjęs.
Gražuolis, kad... imk molį
Ir lipdyk, lipdyk. lipdyk
Sudievinto žmogaus statulą.
Dėkoju, Tomai,
Kad šitaip vėl į atmintį
Nelyg dėlė į kūną.
Lipdyt tavęs nereiks.
Prisimenu, barei:
Išgirdęs dainą
– Ką paistai? Ką, vežėjau, paistai? –
Galvoj girgždena karieta?
Jau nemenkai gyvenimo pamatęs,
Bet, patikėk, tokios galvos dar – ne
Nebuvo man skaudu
Net pasistiepus rodyti į ją:
– Tomai Vaisieta, pažiūrėk, kad ji,
Netgi aukštesnė už mane,
Galva vežėjo, o joje –
Matyk, girdėk, mąstyk! –
Visais kelias girgždena karieta.
Nejau manai, kad prireikia meluoti,
Kai nuojautose jau ir Dievą šaukiantis girdžiu?
Palaukęs minutėlę pasakei;
– Atrodo, kad išties „girgždena“, –
Ir peržegnojęs:
– Dieve, te nebūna taip...
O šaukinys, kaip paukščių armada
Po visą dangų nenurimo.
Po metų daug
Kaip ir tada,
Vėl išgirstu Tomą Vaisietą:
– Ten sustabdai karietą, priklaupi ant kelių prie upės, upelio, upokšnio, šaltinio ir iš rieškučių geri ir geri. Vanduo švarus, kaip dangus. Galbūt jis būtent toks, kad jau nutekėjęs prieš 100 ir daugiau metų?
Arba – antai! –žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute, o Ten tas žmogus gyvena Pasitinka karietą, kviečia nelauktus svečius į savo bustą, sodina prie vaišių stalo ir jam įdomu žinoti, ar jie iš toli? Iš kokio Lietuvos kraštelio jo svečiai.
Aš taip čia iš erdvės nelyg iš knygos
Jei koks žiupsnelis ir nukrito,
Tai čia, prie kojų, ant grindų.
Kaip upės vandenį rieškučiomis
Pakelsiu prie burnos
Ir gersiu, gersiu...
Mano šventovės atmintį pamėgo.
Neišpustysiu vėjais,
Užmirštimi apželti jų neleisiu.
Apsidairiau po užmerktų akių vokais.
Kiekvieną, kas ir kaip atėjo, priglaudžiu arčiau.
Ir ką gi? Sutirštėja nuostabi erdvė,
Ir stebuklingai į karietą noksta
Seni laikai įsišviečia,
Dėlioja daiktus, kur kas buvę kaip,
Net kelias jau po kojomis paklotas.
Peizažas vėl atgijo kaip kadais
Ir žirgas Ygaga tiesiog iš pasakos,
Net žvengti liovęsis, į ienas kinkosi.
Štai šitaip vėl iš naujo atsiranda karieta
Kai jau tari, kad Dievo nebėra,
Kai patiki, kad šitaip būt negali.
O žmonės tie,
Kurie ir vėl sutiksit mus
Į jūsų laikmetį atėjusius pabūti,
Gal netikėkit mano reginiais,
Jeigu be jų ramiau.
Girdėkit mus kaip kliedesį beprotnamio,
Kaip išdaigas velnių,
Žegnokite ranka ir kryžiumi,
Skubėkite pakviesti kunigą
Kad jis pašventintų karietos apsėstus namus.
– Ir vis dėlto, - sujudo Jotas ir, pakėlęs armoniką, pražodino burną:
Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir - ne
Ar kas galėjom pamanyti,
Kad vėl keliaujam karieta.