Lapkritis 2015
Saulė  teka 07:25, leidžiasi 16:39, d. ilgumas 09.14
Delčia (dyla)
22 mėnulio diena

Šiandien 3°C / 6°C, debesuota
Rytoj 5°C / 7°C, debesuota

4
TREČIADIENIS
Agrikola Karolis Modesta Vitalis Eibartas Vaidmina Vitalijus Vitalius
Greiti pažadai vėjais išlaksto
Skorpionas (10.23-11.22) - Ožka - 308 / 45

----------------------------------------------------------------------------------

Iš  „Kasdien“ (XI - 04)

Ir vėl pro langą įžvelgė diena,
bet nesmagi.
Lyg nusikaltęs būčiau,
kad ir per rudenį
į kaulus smelkiasi žiema.
Giria nuliūdusi,
iki vidurdienio apgubusi rūku.

Na ką gi? Tenka tarti:
Iki kito karto...
Grįžtu į miestą,
negalėdamas negrįžti,
tačiau ir ši kaltė  taip pat ne mano.
Kai kaulai surūdijo
ne pirmą kartą išgirstu –
sugirgžda taip
it tepalo nematę ratai.
Tačiau labai šventai tikiu –
pavasarį, kaip krosnį iškūrenęs,
kartu su moliu jos, su vyturiu
atgal parnešiu.

Dabar...  mažo namelio atveriu duris.
Atidarau kiemo vartus,
pajutęs zylę, lesančią iš  delno.
Ir kėkštas krypteli galva
it priekaištą sakytų...

... ne, ne. Šiandien dar – ne.
Tegu tai būna palikta rytojui.
Gal iki jo bent rašalas
ir nuo eilėraščio išdžius...
Aš suprantu, žinau –
Žiema... Ji ne tik man,
didvyriškas paukšteli.

Lapkritis 2015
Saulė teka 07:33,leidžiasi 16:32, d.lgumas 08.59
Delčia
26 mėnulio diena

Šiandien 4°C / 9°C, lietus
Rytoj 6°C / 7°C, trumpalaikis lietus

8
SEKMADIENIS
Severijonas Viktorinas Svirbutas Domantė Gotfridas Severinas
Europos sveikos mitybos diena pasveikink
Pasaulinė miestų planuotojų diena
Be tvarkos gyvensi - ne laiku pasensi
Skorpionas (10.23-11.22) - Ožka - 312 / 45

Scenarijai Trispalvei (5)     
 
Pakviesti vėliavai iškelti                                                                                                                                                                                                                                     
 
Dar laikas nebuvo įdienojęs; vis laikėsi ryto erdvėje, o jis, rytas, puikus, šiltas. Gera su tokiu būti kur bebūtum, bet geriausia, išėjus iš patalpos ir atsikvėpus jo gaiva. Tačiau kaip išeiti? Jaučiausi kaip važiuojančiame traukinyje: reikia laukti, kol sustos. Noras suprantu, kad tai ne traukinys, o nedidelis sodo namelis su viršum vadinamosios svetainės įrengtu Pastogės,  kitaip dar – Pastriekės departamentu, kuris man buvo labiau reikalingas dvasiniam pagyvenimui. Turbūt todėl ten dažniau pasijausdavau atviroje erdvėje. Regėjosi, kad  normalu pasijausti ten, kur pasinorėdavo. Pastriekės departamento lentų pertvara ir sienos dvasiai nebuvo reikalingos. Todėl ten jausdavosi ne pagal jo (ir mano) fizinius išmatavimus. Užklydę svečiai, beje, irgi nesunkiai, neretai net to nepajautę, gebėdavo persitvarkyti iš materijos į dvasios būtis. Nusileidus gi žemyn į svetainę, poreikis materijai atsigaudavo, vėl atrodydavo smagiau kaukšėti plaktuku,  išėjus į lauką kapstytis žemėje ar karstytis po medžius, bet  smagiausia buvo, vedinam įvairiausių reikalų, ateiti  prie Balsių (Kryžiokų) ežero ir pagyventi kartu su ąžuolu. Tačiau, matyt, atėjo laikas, kuomet Pastriekės dvasia persismelkė į svetainę, kai joje vis dažniau atsitinka dalykų,  būdingu Pastriekės departamentui. Ir šit dabar atsitinka jau ir tai, kai neįmanoma  nesuklusti Balso ir  Audronės apraiškai, apeiti ant sienos  pakabintą paveikslo rėmą. Tačiau atsiranda ir  dar vienas  dalykas – atrodo, kad namelis juda, važiuoja, keliauja. Vis prisiversdavau pasakyti: dar ša, kol kas dar ša... dar  anksti apie  tai net ir  Leokadijai prasitarti. Nedrąsu. Ateis laikas ir reikalai geriau pasimatys. Ir ką? Ar neatėjo? O pojūtis  važiuojančio, vaikščiojančio ar  kaip  kitaip  judančio namelio irgi neišnyksta.
– Ką  pasakysi, Leo,– nieko nepaaiškindamas apie tokią  savijautą, tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama
– O kodėl  sakai, kad  rėmas tuščias? Vaidenasi  man ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje  tikėjausi, bet  kad  taip... Dievas, regisi,  nepanorėjo, kad  būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir  kojas sunku  pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau  ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai?– klausdama pasakė  ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau  prisėsti neskubėjo. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą  susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais.“
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:

Argi sakiau,
Kad aklas akimis
Kuomet  jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
Net Paukščių takas
Ima skaudžiai nerimauti, –

padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent  įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi  raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau  aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas,  išmislas. Bet va regiu  kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar  vis smagu atsiminti, kad taip būta:

Galbūt nemanė,
Kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
Į nelaisvę ima.
O aš taip pat
Net  nežinau, deja –
Iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
Kad  net neskauda.   

– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim, –  Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad  tai liga, o ne  ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O, kad  ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji  man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad  regiu ir pasakoju tai, kaip iš  tiesų  yra. Kaip kad  šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...                                                               
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:

Gyvena žmonės, saulė,
Debesys ir lietūs,
Padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug,
Bet nedaugiau,
Negu reikėtų.

– Na va,  O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip  tu man dabar?.Tiesiai, drūtai pasakytum:iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad  protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man, nors kaip žinoti. Kokia  bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir  ne šiaip sau  už vieną muštą dešimt nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas ne tolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
– Iš ten , regis, ir  eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki  taško:

Po užmerktų akių vokais
Įsiveržia gyvenimas į sielą
Net  Paukščių takas –
Dieve, jam padėk! –
Ir ten it danguje išlieka.

– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leokadija.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad  dar  yra kaip  yra. Ir atsimink ne tik Balsą  ir Audrone, bet ir ką pakalbėję. Ir apie  titnagą, ir  apie... Bet ateik  čia, užsimerk  ir  ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu?Tu čia, išdykėle? Raidė B?.
– Raidė B,  bet  kodėl – išdykėlė?. Va,  vėliavą  reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu  užsimerk. Jeigu  ką, teks  ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad  būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip  įvyko, bes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas, dar  kaip, Todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi  nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių  trijule. Ak, garžiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių  knygelėje...

Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.

Tačiau  ten  situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o  čia – dvi moterys ir  vienas  vyras, Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B,
– Prisimeni, dzieduli, kaip  tau  Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu  be  vėliavos,  a? Tačiau  ji  jau yra ir reikia ją iškelti.
Pelėda 2015-11-08 22:22:07

Lapkritis 2015
Saulė teka 07:37, leidžiasi 16:28, d.ilgumas 08.51
Delčia (dylantis)
28 mėnulio diena

Šiandien 6°C / 9°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj 6°C / 10°C, debesuota su pragiedruliais

10
ANTRADIENIS
Andriejus Leonas Vaišviltas Gelvydė Andrius Evelina
Pasaulinė mokslo diena taikai ir vystymuisi
Bėda be dantų, o žmogų suvalgo
Skorpionas (10.23-11.22) - Ožka - 314 / 46

Lapkritis 2015
Saulė teka 07:41, leidžiasi 16:24. d. ilgumas 08.43
Jaunatis
0 mėnulio diena

Šiandien 7°C / 10°C, lietus
Rytoj 5°C / 6°C, debesuota

12
KETVIRTADIENIS
Juozapotas Teodoras Ašmantas Alvilė Kristina Renata Kristinas
Ožio diena
Pasaulinė kokybės diena
Gyvenimas be žmonos - kaip daržas be tvoros
Skorpionas (10.23-11.22) - Ožka - 316 / 46

Scenarijai Trispalvei 

6. Repeticija su himno prieskoniais

Atsiradus mudviems su Leokadija anapus paveikslo rėmo, bent kiek didesnio sambrūzdžio nebuvo, Atėjome ten, atrodė, kaip suplanuoti tokio buvimo, pasiruošę jam. Net ir be jautresnių pasisveikinimų:
   – Dzieduli, giedosime himną, bet kitaip. Giedosime jį kaip dar niekas negiedojęs. Su prieskoniais.– smagiai pasakė raidė B ir skubino Jotą: –  Nagi, mielas ponuli, sakeisi, kad atsakomybę asmeniškai prisiimi. Taigi prašom, pradėk. Mūsų tiek, kiek prognozavom. Visi
   – Be tavęs, šarka, regis, kad... o taip, mes jau be tavęs neapsieitume. O koks stebėtinas informatyvumas kalbos!–  ironizavo Jotas, – Močiutė su dzieduliu kaip mat suprato, kad giedosime himną, kelsime vėliavą. Taip, taip, kelsime radijo karietos vėliavą. Nors ji išskalbta, išlyginta, tačiau akys neapsigauna – matosi, kad ne nauja. Ir tai labai gerai. Argi ne? Ir šitai jau sakau neperdėtai, neironizuodamas. Ateikit,  ateikit.  Arčiau, arčiau ateikit,– kvietė Leokadiją ir  mane prie stiebo Jotas, kur buvo pakilimui paruošta vėliava.
   Karietos? – lyg pagalvojau, bet  mąstymui laiko nebuvo. Paširdžiuose it bitė  įgėlė. Neskaudėjo. Įgėlė ir medumi patepė, darėsi saldu. O Jotas buvo ramus ir netilo:
   – Nežinau, kaip  ilgai vėliava su  karieta  buvo, tačiau numanau, kad tai pasakys, kas geriau žino. Pirštais gi, žinoma, nerodysiu. Tikėkim, kad atsiras ir tokių – jei ne šiandien, tai vėliau, bet sakau, reikia manyti, kad atsiras. Ypatingai turint mintyse publiką apie kurią kalbėjo Balsas.
   – Jau sakiau ir apie publiką. Prašau nesikartoti, – neiškentė B,– O ji nemenka, ji gi: visi iki vieno, iki paskutinio, kurie dziedulio raštuose užrašyti. Ir paakcentavau, kad mirusių Trispalvės scenarijuose neturėtų  būti.
   – Nespirgėk, mieloji. Pakentėk, – sudraudė ją raidė A.
   – Tegu spirga, – kaip dažniausia pakantus pasiliko Jotas –. Manau, jog repeticijos reikalingos, kad vėliau nebūtų gėdos. O prie vėliavos apturėti sarmatą oho kaip nekaip atrodo. Neduok Dieve! Ypatingai, kai su ja susiruošęs praeiti  visą atkurtos valstybės laikmetį
   – Dzieduli, tai visas šimtas metų. Iki pat  2018 vasario vidurio.
   – Ir vis tik nespirgėk, – vėl paprašė raidė A.
   – Atrodytų, kad laiko iki ano vasario šešioliktosios nemažai, bet  taip tik  atrodo. Darbo daugiau negu gal suvokiame. Štai kad ir dėl  prieskonių, apie kuriuos kalbėjo B. Kas bepasakys, ar jie pasiteisins, ar išsikvėps po pirmo bandymo arba kad ir po kelių ar po keliolikos valandų, dienų, savaičių, mėnesių.
   Jotas pakalbėjo ramiai. Be emocijų. Lyg sau. Tačiau dabar, užlošęs galvą į viršų ir akimis nučiuožęs vėliavos stiebu; jau kitaip:
   –:Nepyk, dzievuli, jeigu kas ne taip, bet ir nuolankus nebūk. Taip jau lemta, kad vėliavą reikia kelti karietos vežėjui. Ir taip  jau sumanyta, kad ją reikia kelti kitaip.
   Ir šit dabar, lyg bandydama paaiškinti būtent Leokadijai ir  man, kokiu tikslu čia atsiradę, į paramą Jotui paskubėjo raidė A.    ,
   – Neskubėk, Jotai, pas dzievulį. Neskubėk. Kad ir repeticija, o mūsų senoliams reikia  žinoti, kad ir tarėmės, ir kalbėjome, ir apkalbėjome, kaip kelsime karietos vėliavą, kai įšvis atkurtos valstybės šimtmetis. Atrodytų, kad tai žinoma, todėl paprasta ir nieko naujo nereikėtų iš tokio ceremonialo laukti. Girdi, iš dainos žodžio neišmesi. Tai ką  bekalbėti apie himną? Betgi išmetam iš dainos ne tik žodį, žodžius, bet ir posmus. Būna, kad ir dainas numarinam, sušaudom. Ir turbūt pagal nuopelnus...
   – Ne, ne, dabar išsamiau apie  tai kalbėti neverta. Tokiems  dalykams dar laiko  bus. O dabar dėmesio... Dzieduli, prašom  prie stiebo. Ir tu, močiute, irgi. Prie stiebo.
   Stiebas  buvo čia pat. Tačiau jo lyg ir neregėjau, nes akyse įsišvietęs visą laiką laikėsi vėliavos šilkas. Prisiliečiau prie jo ir, regis, atgijo visa atmintis. Rytas iš ryto ėjome  prie jos, kad laimingai suplevėsuotų viršum karietos. Vakarais irgi ėjome, kad  nepasiliktų naktyje. Karietos vėliavą laikėme tik saulės šviesoje – kėlėm ją patekant saulei, nuleisdavome jai leidžiantis. Ir taip diena iš dienos iki ...
   – Dzieduli, tau bloga? – prišoko raidė B.
   – Prisiminiau. Tačiau kodėl tik dabar, a?
   –Tačiau prisiminti nebūna vėlu. Juk nebūna, a?
   – Atsimindavo ir vėliavą, atsimindavo, – pirmą kartą prabilo Leokadija, – Ir rašė. Nemažai rašė, Betgi žinote, kaip būna tokiuose metuose. Užmiršta žmogus pats save ir nežino kokią dieną  gyvena. O aš va, regis, pradedu  žinoti, ką  jis rašė Viešpatie, kaip čia taip?  Na taip, pradedu žinoti. Iš kur, a? Tikrai nežinau iš kur. Gal Vidinis? – ne ką galėjusi pasakyti Leokadija  apie atsiradusį savyje gebėjimą.
   – Ką jis, taigi Vidinis? – suklusau
   – Ką – jis?  Ką – jis? Turėtum geriau  žinoti ką jis. Va, paklausyk –- pasakė žmona ir išgirdome neįprastą jos deklamaciją.:

Te bus pagarbinta dabar ir visada...
Ir jeigu taip iš tikro bus,
Su vėliava išliksime,
Gyvensime jos dvasioje
Ir kur – ar ČIA, ar TEN bebūtume,
Surasim esančius tautoj.
Net nesvarbu, kokia lemtis ištiktų mus.
Svarbu, kad trispalvė
Į širdis audeklu tautos
Giedotų atmintį giesme Kudirkos.

   – Stop, stop! – netikėtai vikriai pašoko Jotas tildyti Leo, o jai nutilus vėlgi  nelauktai pasigirdo Vinco Kudirkos Tautinė giesmė. – Vėliavą,  dzieduli, kelk vėliavą, – karščiavo Jotas matydamas, kaip nedarniai prasidėjo vėliavos kitaip pakėlimo pirma repeticija. Dar nebuvau pajudinęs vėliavos kilti stiebu, kai pirmasis posmas pasibaigė, giesmė nutruko, užtat  stiebu kilo jos šilkas.
   – Ne, ne. Taip nereikia, pavėlavom. Vėliavą tik himnui giedant kelsime. Tik. Nutyla himnas ir, vadinasi, vėliava sustoja, nepaisant kaip aukštai – žemai pakelta. Tai jos kraujas. Atsiprašau, kad paskubėjom – pakalbėjo Jotas ir patikino, kad nors ir  nesmagu, kad taip  atsitiko, bet gi būna blogiau:– O tu, močiute, nuostabi. Bravo tau! Bravo, – pagyrė Leokadiją. – Nenustebčiau paregėjęs tave su vadelėmis ir botagu rankose.
   – Tačiau tai, ką  girdėjote yra tik pradžia, – nebežinodama kaip elgtis, atsiliepė.
   – Ir palikime ją kaip pradžią iki pirmo himno posmo, o toliau orientuokimės pagal jį. Himnui giedant dirba tik dziedulis, laipindamas vėliava į viršų, O visi kiti kaip giedančios statulos, netgi be didesnių emocijų. Supratai B? – šyptelėjo išdykėlei  Jotas
   – Aš ir dabar kaip statula, padėjusi dešinę ranką ant kairės pusės krūtinės.
   – Tuomet viskas aišku. Net ir man, – dar plačiau šyptelėjo Jotas.
  Man irgi pasirodė, kad „viskas aišku“, bet savo kaltės neišsižadėjau. Dėl mano neapdairumo išgirdus himną, vėliava suvėlino kilimą. Tai turėjo būti aišku ir be išankstinių  paaiškinimų. Ne vaikėzas koks, tačiau  vis dėlto Jotui pasakiau:.
– Nors mirktelėk, kad ir statula būdamas.
Raidė A, kažką pakuždėjusi, prisiglaudė prie Leokadijos. O Jotas tarė:
   – Ką  gi, kaip sakoma, atsikvėpę plačiai krūtine, gal pradedam. Tu, močiute, čia  pirmiausioji, ceremonialo prima. Nagi sėkmės  mums. Te antras kartas nemeluoja..
  Šį kartą regėjosi, kad tyla gilesnė. Leokadijai pakartojus deklamaciją, pasigirdo himnas, nesuvėlavus pradėjo stiebu kiti vėliava, sklandžiai, bet lengvai paklusdama Vincui Kudirkai.
   
     Lietuva,  tėvyne  mūsų,
     Tu didvyrių žeme,
     Iš praeities tavo sūnūs
     Te stiprybę semia

Tačiau va, posmui pasibaigus,  giesmė  nutilo, vėliava liovėsi sliuogusi ir visi  girdėjome Leo:

Taip, taip, kad atmintį giedotų,
Beje, labai nelengvą.
Nelaukime – jos vėjai mums jau nepaoš,
Lengviau pakels Puntuko akmenį,
Napoleonas  į Paryžių 
Šv. Onos bažnyčią nusineš...
O Dieve, siųsk mums aukštą ryžtą
Surinkti atmintį kaip Bibliją 
Į lengvą kaip žemelė knygą,
Pašventinta giesme Vinco Kudirkos
Ir vienąkart pragydusia himnu.
Tik nesakykite, prašau, kad gal ne taip kalbu –
Einu į atgimimą didelės valstybės,
Su savo okeanas ir žvaigždynais,
Su Kristumi ant kryžiaus
Su Peterburgo prikalta lietuviška knyga.
Einu prie ištakų valstybės atkurtos,
Iš pilko vyturio aušroj,
Iš jo giesmės spalvų,
Iš žemės trupinėlio.

Ir vėl pragydo himnas. Nesakyčiau, kad galingai, bet choru, bet sutelktai ir kartais pasijausdavau, kad pats savęs negirdžiu  giedančio. O vėliava sliuogė stiebu vis aukščiau ir aukščiau.
   
    Tegu Tavo vaikai eina
    Vien takais dorybės
    Tegu dirba Tavo naudai
    Ir žmonių gėrybei

   Dabar tau, Leo, žodis. Te tau Vidinis padeda. Minėjai jį. Gal iš  tikrųjų jis tau teikia informacijas, – padūmojau galvoje .
   Padėjo. Ir kaip man  pasirodė, netgi  puikiai. Kaip  kad ir Jotas vertino.

Liūdėkime,
Bet nesupykime,
Jeigu taip žodį žodin pagiedoję,
Ūmai  išgirstume,
Kažką atėjus į save
Ir pamatytume, kaip ranką ištiesia
Lyg ubagaujantis duonos prašytų.
Atrodytų, tiek daug  darbų jau padaryta,
O duonos burnai ne gana.
Sunku tikėti, kad tokia ranka
Ir vėliavą pakels aukščiau
Negu jai reikia.
O juk, – ar  girdite?  –
Giesmė dėl to nespringsta.

    Tegu saulė Lietuvoj
    Tamsumas prašalina
     Ir šviesa, ir tiesa
     Mūs žingsnius telydi

Ir vis dėlto telydi, o ne lydi,
Į ateitį vis kalbame aukštus žodžius
Dar atmintim reikės ir tiltus grįsti,
O į karietą, titnagą įkėlus,
Jos šviesą išnešioti  angelais.

    Tegu meilė Lietuvos
    Dega  mūsų  širdyse,
    Vardan  tos Lietuvos
    Vienybė težydi

Nelauk katučių, kada šitaip baigiam himną
Ir vieversiui už giesmę jo
Delnais nepadėkojam.
Tegu mano petys kaip raidės žodyje
Prisiglaudžia tau  prie peties
Ir Lietuvą su Griunvaldu dainuoja.

Pirmadienis.
Jis žino, tiki, kad išaušo į rytojų.
O aš? o tu? o ir kiekvienas?
                            2018 metų vasario 16- ji Pelėda 2015-11-12 06:38:52

Отредактировано Pranas (2015-11-12 13:47:14)