Seniai buvau žegnojęsis, bet aną kartą persižegnojau, paprašydamas angelą sargą, kad nebūtų lemta ištarti kiaulės vardą – nei dabar, nei bet kada. Lyg būčiau tikras kinų tautos žmogus ir kiaulę rodyčiau tik taip, kaip ją pažinau – kaip laiko Valdovę, kaip Karalienę Čžu. Tai ne nauja. Tai sumanyta, atsiradus jai iš Zodiako ženklo su 2006 metais. Man tuomet 65, kai jau neieškojau savęs veidrodyje, supratęs, kad ten niekuomet savęs nemačiau ir nematau, o tai, ką matau – tik apibrėžtis, tik  išvaizda. Už jos gi, už apibrėžties esu turtingas ir labai panašus į Čžu. Ne iškart taip sužinota, bet pats sau nenorėjau tikėti, kad jau po dešimtmečio vėl sukriuksės kiaulė.  Kur dingo Čžu?
  – Galbūt taip todėl, kad atpratome save matyti veidrodyje, – ne sykį girdėjau padūmojantį Vidinį. Pradžioje pasirodė labai naivu, bet tik  pradžioje, nes greit sudirgo  pasidomėti – o kuo gi dabar užsiėmęs?
  Prisiminė nedidukas nutikimas.
  Pamatęs pakampėje nukritusį popiergalį tingiai pasilenkiau, o pakėlęs jį, tingiai skaičiau, suradęs ten ir save.
  – Ir ką jam (?) galiu pasakyti? – klausiu iš lapelio teksto, kuris be pradžios ir be pabaigos, ir tariu, – Nebent tik, kad jis nevykėlis, – ir pykstu, neužmiršę, beje, parašyti, kad giliau, savyje, yra ir kitoks  nusiteikimas, kuris irgi nenorėjo  tylėti. O iš lapelio Vidinis:
  – Sakai, kad nevykėlis jis?
  – Dėl to abejonių nėra, – vėl jam, į giliau esantį atsiliepiau, ir lyg panorėta netgi argumentą teikti :
  – Jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų  nesuprantam, kas  beliko  daryti? Rizikuoti?  Sėsti su jais į vieną valtį?
   Tai, žinoma, ne joks argumentas, tačiau žinojau, kad su Vidiniu nereikėję nereikėję susieiti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie kažką manome. Nereikėję erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo, dažniau nykimo procesą jaučiant palaipsniui, „ne skubos tvarka“ bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės  iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą, irgi labai įvairiai. Gali būti, kad surasta ir iš pakampės pakelta teksto nuograuža irgi buvo skirtas tokiam nubudimui. Tačiau dabar tai ne svarbu, nes tokia makulatūra pasitarnavo kitam, nenumatytam dalykui, mano galva, labiau įspūdingam.
   Man bandant atsiminti apie ką su Vidiniu taip šnektelėta, kad net popierėlyje prireikė užrašyti, ogi girdžiu:
  – Matau, kad mudu, Pranuci, labai panašūs.
  Šalia manęs, įsistiebusi ant užpakalinių kojų, stovėjo kiaulė.
  – Panašūs. Ar kad ant užpakalinių kojų atsistojusi. Tu – ką?
  – Kažkiek ir dėl to, tačiau labiau, kad mėgstame knistis, knisti. Aš irgi. Nepaprastai. Knyslė esu.
  – Kaip tu čia ir iš kur?
  – Aš ne tik čia, aš visur. Būkime pažįstami. Mano vardas Čžu. Taip, taip, mano vardas Čžu. Ką? Pirmą kartą girdi? Štai ir išknisau  tokį, kuris pirmą kartą girdi Čžu vardą.
  Žiūrėjau į Čžu akis, o iš jų  švietėsi didelis ir platus kaip dangus  kelias. O Čžu:
   – Kol esu ir dar būsiu čia, nieko bloga, kad savo raštus į šiukšlyną sumesi. Kaip rašai – į makulatūrą. Čžu mėgsta knistis po šiukšlynus.
  Pasidarė įdomu ir kažkaip platu, atvira, lengva, laisva būti savyje. Manau, kad taip buvo dar kartą  niuktelėta drąsiau ateiti į save, į auštantį, beatsiverianti Savęsp, naujos realybės pasaulį.  Manau, kad ne be tokios paskatos atsirado ir eilėraštis „Šalis Savęsp(i)“ .

Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė.
Į kurią gyvent įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

Pažįstu jau
Su kryžiais šitą žemę,
Su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
Čionai, Savęsp šaly,
Nokinasi ir mano laisvė,
Atėjusi per kraują, papročius,
Per žodį, per vargus...

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus
Žmogaus būty, kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig  žvaigždėtos begalybės.

  Dar vis glamžiau saujoje pakelta iš pakampės popiergalį ir buvau atviras kaip dangus.
   – Popierinio šiukšlyno aplink  mane visuomet tiek daug, kad saugok nuo tokios betvarkės net ir mano priešus. Tačiau pasitaiko, kai užmiršti dalykai atsišaukia iš makulatūros. Kartais ir patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir lauku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš  daug metų. Akys  pavargusios, sunku skaityti išblukusio teksto raštą, tačiau stengiuosi perskaityti. Kartais pavyksta, kartais – ne, Čžu.
  – O! Tu atsiminei mano vardą? Man tai labai miela,–- pasakė ji ir klausė: – Tu nori būti režisieriumi, taip? Kaip Dalia Tamulevičiūtė. Taip? – netingėjo klausti ir klausti prieš dešimtmetį ir neužmiršo jam praėjus.

  O aš? O mudu su Vidiniu?
  Tai, jau daugiau, kaip dešimtmetis praėjo, kai pirmą kartą sutikau Čžu Rodau į save ir visa siela per visą Savęsp(i) šaukiau: kiaulė, kiaulė...
  Dangus irgi pasigavo ir nešiojo kaip griaustinį
  O Ji, Čžu, tik už virtuvės durų. Kažin ar girdi?

    Sausis 2018
Saulė, teka 08:42,  leidžiasi 16:03, ilgumas 07.21
Pilnatis, 15 mėnulio diena

Šiandien 0°C / 1°C, rūkas
Rytoj 0°C / 2°C, debesuota
                                                                                2
                                  ANTRADIENIS
                                                               Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija

   Aiktelėjau, neišdrįsęs komentuoti           
                                                           
                                                             

                                                             
  – Nežinau, Kandžiau, gerai  tai, ar  negerai, tačiau man visuomet tenka  rašyti  tik memuarus. Tik. Kiek čia to laiko praėjo, kai iškėlėme trispalvę  ir  jau reikia atsiminti, kaip mums tai sekėsi.   
  – Ar jau nebeatsimeni?  Ar bent  neįsitikinęs, kad  atsimeni?
  – Kai tokie  dalykai kaip neįtikėtini, nesinori  manyti, kad  kažko neatsiminčiau.  Aš jau netgi vieną kitą  epizodą spėjau užrašyti.   Perskaitau ir galvojau: kam  to reikia, a? Na, buvo taip, kaip buvo ir ačiū tau, Dieve, kad buvo.
  – Sakai, ir ačiū tau, Dieve? Netikiu, kad taip manai, kaip man čia  sakai. Netikiu, Pranuci. Tiek metų iš jo saujos kartu valgę.
   Taip mudu su Kandžiumi sušnekome vakarėjant pirmai metų dienai. Dienos šviesa geso ir mudu, susėdę prie stalo, pajutome, kad  reikia šviesos. Įžiebiau elektrą, tačiau Kandžius tuoj sumojavo: –
  – Tu ką? Gailiesi? Ne, ne, Pranuci. Žvakę, dek žvakę, –  ir nelaukęs kol tai padarysiu, pats šį reikalą atliko kur kas greičiau, negu  būčiau padaręs aš. – Regis, septyniasdešimt aštuntoji? Taip? – tarė  statydamas ant stalo uždegtą žvakę. 
  – Taip. Ir šį baigia sudegti, Kandžiau.
  – Kol dega, reikia, dzieduli, deginti.
    Kai ruduo ar žiema, kai vakarai greitai temsta, buvome su juo  įpratę degti žvakę ir pasišnekučiuoti apie dalykus, kurie ir mūsų, ir  ne mūsų. Prie jos šviesos atsiradę ir sumanymų, kurie mudu labiau  akino ir buvome nusiteikti imti juos į savo rankas ir sumeistrauti taip, kaip atrodę pagal sumanytus vaizdinius.  Dabar, sugrįžus Kandžiui atgal, man  buvo  smagu, kad jis neieškojo aukštesnių pilių,  o  paskubėjo ateiti į Naujininkus. Džiaugiausi, kad neužmiršo aplankyti, bet dar labiau išgirdęs, kad visus šiuos metus norėtų  gyventi  kartu.
  – Kandžiau, betgi...
  –  Betgi,  Pranuci,  ankštesnis  nebūsiu, –
  – Betgi sakau, Kandžiau,  2018 -ji yra tavo valioje. Aš apie tai.
  – Vadinasi, sutarėme, – pasakė Kandžius, pakilęs pasidairyti, kas  kaip pasikeitė 50 kv. metrų sutalpintame dviejų kambarių bute po to, kai iš jo išėjo.
  – O, smagu.  Viskas beveik kaip tada, kai palikau...
  – Beveik. Tačiau jeigu kas netinka, sakyk, viską išmėtysiu, kad tik tau  būtų gera. Dėl tavęs, kaip mano tėvužis dėl Lietuvos, vis pasakydavo; paskutines kelnes nesigailėdamas dėl jos  atiduočiau...
   Neprireikė man Kandžiui paduoti ir žvakės. Susirado pats. Ir šit  jau ir  žvakės šviesa uždegta. Pirmą kartą, pirmą Naujų metų vakarą  susėdome prie  jos panašiai kaip sėdėję daug kartų ne vienus  metus, kai nebuvo nuobodu jam kartoti prisipažinimą, jog patinka    pasidairyti pro žvakės  šviesą ir  stebėti  pasauli už 40 šviesmečių ar netgi  toliau. Niekuomet taip  negebėjau, bet dabar  man  pasirodė, kad irgi matau toli toli, gal netgi neblogiau, kaip Kandžius...
  – Tai bent! – aiktelėjau nedrįsdamas komentuoti reginį.
  – Ir vis dėlto neužmirškime, kad šiandien Vėliavos diena. Ar nebūtų verta  pabandyti ją iškelti ir ten? Kaip manai, dzieduli?

Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 2 / 01
------------------------------------------------------------------

    Sausis 2019

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:03, ilgumas 07.21
Delčia, 25 mėnulio diena
2
TREČIADIENIS
                                                         Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija

------------------------------------------------------------

    Sausis 2018

    Netikėtas dialogas    

  – Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš!
  – Oi, Kandžiau, kad jau ir žengte  ne kaip gaunasi. Ačiū, kad dar lazda pagelbsti.
  Va taip (ar maždaug  taip) Kandžius rytais kelia iš miegų, o aš jam  atsakau.  Nepasakyčiau, kad  kelia anksti.  Tačiau dar ir Trys Karaliai nepasirodę pasižiūrėti, kas kaip Lietuvoje dedasi, gimus Jėzui.  Saulė  irgi teka vėlai. Kad ir šiandien:

Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:06, d. ilgumas 07.24
Pilnatis, 17 mėnulio diena
Šiandien 1°C / 4°C, trumpalaikis lietus

4
KETVIRTADIENIS
 
Tačiau  šiandieną toks ūpas, kad užsimiršo ir lazdą pasiimti. Liežuvis irgi suspirgo kaip jaunystėje. Ir nors Kandžius, kaip ir anas dienas:
– Dzieduli, į kalendorių bėėėėgte marš! – tačiau man tai  nebuvo bėda. Pasirodė, kad  anksčiau atbėgau, negu tekėjo saulė ir netgi anksčiau negu ir jis mane pratino keltis.
  – Tai kad aš jau čia, Kandžiau.
  – Kalendoriuje?  Betgi nematyti. Ar nepaklydai?
  – Ne, Kandžiau.  Ne. Jeigu nematai, tai, kaip  suprantu, girdi  mane. Tuomet  klausyk, – pasakiau jam ir padiktavau:
  „1925 metais Juodausių vienkiemyje prie Ukmergės gimė Zigmas Zinkevičius, kalbininkas, habilituotas humanitarinių  mokslų daktaras,  Vilniaus  universiteto  profesorius, Lietuvos mokslų akademijos  akademikas...“ Girdi? 
  – Au, au,  Labai  gerai.  Ir, beje, atsiprašau, kad palojau. Tai  vis dar iš  įpročio. Neužsimiršta. Įgimti dalykai, regisi, giliose šaknyse save saugo... Klausau.
– Tai kad  čia labai daug. Dar pats ne viską suvirškinęs.  Ooo!  va čia tai bent! – nustebau akimis  perbėgęs teksto ištrauką  ir suvokęs jos didybę.  Klausyk, Kandžiau: „...parašė šešių tomų (septynios knygos) Lietuvių  kalbos istoriją, kuri yra svarbiausias profesoriaus  darbas, išleistas 1984-1994 m. Tokios apimties istorijos neturi  nė viena tauta pasaulyje“
  – Iš tiesu, tai bent! O tu?
  – Ką – aš?
  – Ech, sarmata atsiminti,  bet reikia. Nepyk, Dzieduli, bet – sakau  gi –  reikia.

Ir būna, kad savaime tariasi:
Sakyk, Dzievuliau, kur esi?
Nejau žmogaus senatvė — be skatiko?
Nejau mažiau, negu tuščia vieta?
Štai kad ir aš, paklusęs nuojautai teisingai,
skubu išeiti į aukštesnį laiką,
kad kuo rečiau
žmonių pasauliui spiginčiau akis.
O Dieve, ar girdi?
Štai mirktelėsiu kartą, kitą
ir kad manęs —
kaip jau ne kartą tyliai paprašyta —
nebūtų čia.
Kur nori dėk,
kad ir užantyje,
kaip akmenį laikyk.
 
Kandžius nutilo. Man kažko pasiaiškinti nereikėjo, nes savo tekstą nebloga žinojau. O tylai ilgiau  užtrukus  atsiliepiau tekstu iš  kalendoriaus.
  – Aš iš „ Lietuvio kalendoriaus“  Kandžiau. Čia  dar  parašyta, kad Zigmas Zinkevičius yra plačiai Pasaulyje  žinomas mokslininkas, didelis  lietuvybės  puoselėtojas ir  labai  doras Žmogus  Beje,  žodžiai  „Pasaulis“ ir „Žmogus“ parašyti didžiosiomis  raidėmis.         
  – Tu iš „Lietuvio... “ – dabar jau atidžiau sukluso ir Kandžius.

Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo – 4 / 01

    Sausis 2019
Saulė teka 08:42,  leidžiasi 16:06,  ilgumas 07.24
Delčia (dylantis), 28 mėnulio diena

Šiandien 1°C / 4°C, debesuota
Rytoj 1°C / 4°C, trumpalaikis lietus

4
PENKTADIENIS
Arimantas Arimantė Titas Benediktas Arminas Benas Arminė Andželika Anželika

Danguje su pinigais nieko nenusipirksi - pragare nebent smalos
Ožiaragis (12.22-01.20) -  Kiaulė - 4 / 01

----------------------------------------------------------

         Sausis 2018
Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:10, 
Pilnatis, 19 mėnulio diena

Šiandien -4°C / -2°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -4°C / -2°C, mažai debesuota

6
ŠEŠTADIENIS
Baltazaras Kasparas Merkelis Arūnas Arūnė Melchioras
Trys karaliai 

Akys - dvi, kelių - šimtai
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 6 / 01

Maišatis  galvoje  tokia, kad  nesusigaudau, tačiau žirgas  Ygaga  nerimsta.  Tikiu jam  tikiu
Ir  gal  todėl  yra  kaip  yra

sausis 2018
saulė teka 07:40,  leidžiasi 15:12,  ilgumas 07.31
Pilnatis, 21 mėnulio diena
   
   Šiandien -4°C / -1°C, debesuota su pragiedruliais
Rytoj -4°C / -1°C, debesuota

8
PIRMADIENIS
Vilinta (Vilintas)

     Dejuoju, dar  dejuoju, ir  nemanau, kad greitai išdejuosiu, kai  tokie  reikalai užgriūva. Todėl ir skubu  pirmiausia  pasakyti, kad 1547 . Mažojoje  Lietuvoje ( kažin, kur ji dabar dingusi?) išleista  pirmoji  lietuviška knyga –  Martyno Mažvydo „ Katekizmusa prasti žodei. Girdžiu:
  – Broliai, seserys, imkiete mane ir skaitykiete ir  tatai skaitydami permanykiet.
  –  O,  gerbiamoji. Ne taip paprasta.  Tai  jau  ne  pirmas  mano  raštas, kuri šiandien dedu  ant  balto popieriaus ir vis  atrodo, kad  kažkas  ne taip, kad  kažkas  iš nakties  dar  vis klausia ir  klausia, kad  girdi, gal  aš tik  netyčia laikausi  įsikibęs  į „ lietuvio kalendorių“,  o iš  tikrųjų, girdi, gal norėčiau, kad jo vietoje  būtų  atsivertęs, „Lietuvos  kalendorius“, ar „Dzūkijos kalendorius“,  ar „ Šilinių dzūkų kalendorius.  Aš nežinau, kodėl taip  atkakliai kažkas  nenori, kad  prisiliesčiau prie  „ lietuvio kalendoriaus“. Kažkokios priežastys juk yra,  bet... kokios?  Net neblogai atsimenu,  kad toks kalendorius  buvo ir dar 2000  iš  jo pirmo puslapio kartu  su V. Kudirka giedojau

Lietuva, Tėvyne mūsų
Tu didvyrių žeme..
Iš  praeities Tavo  sūnūs
Te stiprybę  semia...
 
Ir prašau kol kas ne guosti manęs: Daug žinosi greit pasensi Jau  senatvės  darbą esu atlikęs  sąžiningai.
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 8 / 02

Sausis 2019

Saulė teka 07:40, leidžiasi 15:11,  ilgumas 07.31
Jaunatis, 2 mėnulio diena

8
ANTRADIENIS
Vilinta (Vilintas)

Klausyk ausimi, ne pilvu
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 8 / 02

-------------------------------------------------------------------------------

5. Pakviesti vėliavai iškelti

Dar laikas nebuvo įdienojęs; vis laikėsi ryto erdvėje, o jis, rytas, puikus, šiltas. Gera su tokiu būti kur bebūtum, bet geriausia išėjus iš patalpos ir atsikvėpus jo gaiva. Tačiau kaip išeiti? Jaučiausi kaip važiuojančiame traukinyje: reikia laukti, kol sustos. Noras suprantu, kad tai ne traukinys, o nedidelis sodo namelis su viršum vadinamosios svetainės įrengtu Pastogės,  kitaip dar – Pastriekės departamentu, kuris man  labiau reikalingas dvasiniam pagyvenimui. Turbūt todėl ten dažniau pasijaučiu kaip atviroje erdvėje. Regisi, kad normalu pasijausti ten, kur pasinori. Pastriekės departamento lentų pertvara ir sienos dvasiai nereikalingos. Todėl ten jausdavausi ne pagal jo (ir mano) fizinius išmatavimus. Užklydę svečiai, beje, irgi nesunkiai, neretai net to nepajautę, gebėdavo persitvarkyti iš materijos į dvasios būtis. Nusileidus gi žemyn į svetainę, poreikis materijai atsigaudavo, vėl atrodydavo smagiau kaukšėti plaktuku, išėjus į lauką kapstytis žemėje ar karstytis po medžius, bet  smagiausia, vedinam įvairiausių reikalų, ateiti  prie Balsių (Kryžiokų) ežero ir pagyventi kartu su ąžuolu. Tačiau, matyt, atėjo laikas, kuomet Pastriekės dvasia persismelkė į namelio svetainę, kai joje vis dažniau atsitinka dalykų,  būdingu Pastriekės departamentui. Ir šit dabar atsitinka ir tai, kai neįmanoma nesuklusti Balso ir Audronės apraiškai, apeiti ant sienos  pakabintą paveikslo rėmą. Tačiau atsiranda ir  dar vienas  dalykas – atrodo, kad namelis juda, važiuoja, keliauja. Vis prisiversdavau pasakyti: dar ša, kol kas dar ša... dar  anksti apie  tai net ir Leokadijai prasitarti. Nedrąsu. Ateis laikas ir reikalai geriau pasimatys. Ir ką? Ar neatėjo? O pojūtis  važiuojančio, vaikščiojančio ar  kaip  kitaip  judančio namelio irgi neišnyksta.
– Ką  pasakysi, Leo, – nieko nepaaiškindamas apie tokią  savijautą tariu žmonai. Atsiliepė irgi klausinėdama:
– O kodėl  sakai, kad  rėmas tuščias? Man vaidenasi ar kaip? Jau ir žegnoju, kad jis būtų tuščias, bet... Visa ko senatvėje  tikėjausi, bet  kad  taip... Dievas, regisi,  nepanorėjo, kad  būtų kaip žmonėse priimta. Jau ir  kojas sunku  pakelti, o... .
– Kas – o? Važiuoji?
– Ir galvoje jau  ne taip. Ne taip. Dar skaudžiau, negu kojas kelti. Kojoms dar lazda gali pagelbėti, o galvai? – klausdama pasakė  ji ir timptelėjusi už rankogalio: – Prisėskim, – tačiau  prisėsti neskubėjom. Jai svarbiau buvo pasakyti, kad prieš aušrą susapnavusi mano eilėraštį „Po užmerktų akių vokais. “
– Netgi neskaičiusi jo niekuomet, o žinojau, kad parašytas 2011 metų pradžioje. Ir netgi deklamavau:

Argi sakiau,
kad aklas akimis,
kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
net Paukščių takas
ima skaudžiai nerimauti, –

padeklamavo ir, sužiurusi į akis:
– Betgi spėk arba bent  įsivaizduok, kam, kokiai publikai deklamavau. Ogi raidėms, tavo trijulei A, B ir Jotui. Iš kur visa tai, a? Iš kur? Neskaitau  aš tavo poezijų ir tos raidės atrodė išmanas,  išmislas. Bet va regiu  kaip bažnyčioje ir smagu deklamuoti. Ir dabar dar  vis smagu atsiminti, kad taip būta:

Galbūt nemanė,
kad yra dalia,
Kuri net šitokią galybę
į nelaisvę ima,
o aš taip pat
net nežinau, deja –
iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
kad  net neskauda. 

– Sakei, einam prisėsti, tai gal ir padarykime taip? Prisėskim, –  Tačiau irgi neprisėdom, o netikėtai pasiskundžiau, parodydamas į savo lemties išdaigas. Šį kartą į ligą, kuriai atsiradus, apsikabindavau kaip mylimą moterį ir jos vardą tardavau ar rašydavau didžia raide: Amnezija. Ir niekas tuomet negalėdavo įtikinti, kad  tai liga, o ne ji, mano meilė, kuriai galėjęs ir kojų pirštelius išbučiuoti. Dabar gi tariau:
– O! kad  ją perkūnėlis tą Amneziją patrankytų, kol dar ji  man netrenkė. Tuomet net ir tavęs neįtikinsi, kad  regiu ir pasakoju tai, kaip iš  tiesų  yra. Kaip kad  šiandien: Buvo Balsas su Audrone. Štai ant sienos paliktas paveikslų rėmas. Aš sakau tuščias, tu gi...                                                               
– Tai ne rėmas. Net ir ne paveikslas. Tai ekranas. Tai langas. Gal net durys, pravertos durys, už kurių, kaip ir eilėraštyje:

Gyvena žmonės, saulė,
debesys ir lietūs,
padangę brauko mėlyni žaibai -
ir gieda vyturiai,
surankioję giesmes poetų.
Jų daug,
bet nedaugiau,
negu reikėtų.

– Na va,  O jeigu aš taip pakalbėčiau, kaip tu man dabar?. Tiesiai, drūtai pasakytum: iškvailėjo mano senis. Nemanau, kad  protingiau pasielgčiau ir aš, jeigu būčiau paliktas be žinios apie susitikimus su Balsu, be žinios apie šio rėmo ant sienos atsiradimą? Žodžiu, Leokadija, tau geriau pasisekė negu man. Nors kaip žinoti. Kokia  bebūtų patirtis, ji iškentėta, išbūta ir  ne šiaip sau  už vieną muštą dešimt ir  daugiau nemuštų duoda.
– Tačiau turbūt atminties praradimas ne tolygus proto praradimui?
– Turbūt. Tačiau, kaip žinai, mano atveju prireikė šeštos palatos paslaugų..
– Iš ten, regis, ir  eilėraštis, – pasakė žmona, nusiteikusi jį padeklamuoti iki  taško:

Po užmerktų akių vokais
įsiveržia gyvenimas į sielą,
net  Paukščių takas –
Dieve, jam padėk! –
ir ten it danguje išlieka.

– Valio! – pasigirdo šauksmas ir kelių porų delnų plojimai: – Valio! – O netrukus paminėti ir mudu su Leo.
– Dzieduli, regis, ir nežinojai, kokį talentą šalia savęs turi. Džiaukis, kad  dar  yra kaip  yra. Ir atsimink ne tik Balsą  ir Audronę, bet ir ką jie pakalbėję. Ir apie  titnagą, ir  apie... Bet ateik  čia, užsimerk  ir  ateik.
– Užsimerkti?
– Neužsimerkęs neateisi.
– O su kuo kalbu? Tu čia, išdykėle? Raidė B?.
– Raidė B,  bet  kodėl – išdykėlė? Va,  vėliavą  reikia iškelti. Ar tai išdykavimas? Močiute, ir tu  užsimerk. Jeigu  ką, teks  ir vežėja būti.
Neprisimenu, kad  būčiau užsimerkęs, bet tikriausiai taip  įvyko, bes netrukus į akis sužiuro aplinka, kurią išjaučiau užrašinėdamas paskutiniuosius eilėraščius. Sakau „užrašinėdamas“, o ne kurdamas, posmuodamas ar dar kaip, Todėl nauja realybė darėsi labai paprasta ir suprantama. Netgi  nereikėjo kalbėti, kaip į šitą realybę patekome. O pirmiausia joje susitikome su raidžių  trijule. Ak, gražiai kažkada apie trijulę padainavo Paulius Širvys baltų viršelių  knygelėje...

Murzinų draugų trijulė,
Kartu kėlė, kartu gulė
Ir iš traktorių kabinų
Kartu dairėsi merginų.

Tačiau  ten  situacija kitokia, ten visi trys vyrai, o  čia – dvi moterys ir  vienas vyras, Ir pirmoji, žinoma, žodį tarė raidė B,
– Prisimeni, dzieduli, kaip  tau  Balsas taręs: rikiuok visus, ką turi savo raštuose. Visus iki vieno. Iki paskutinio. Mirusių šituose scenarijuose neturėtų būti. O kaip juos rikiuotum, dzieduli, jeigu be vėliavos, a? Tačiau  ji  jau yra ir reikia ją iškelti.
(Iš „Scenarijų Tispalvei“)