Sausis 2018     

Saulė teka 07:37, leidžiasi 15:17, d. ilgumas 07.40
Delčia,25 mėnulio diena

12
PENKTADIENIS
Cezaris ( Cezarė Cezarija Cezarijus ) Vaigedas

Ar manote,
kad atsiminus šitiek, jau užtenka?
Kad galima, akis į dangų  keliant, AČIŪ tarti?
O bekepure mano galva, 
girdžiu kaip kažin kas,
dėl kažin ko ten krebžda
Arti? Toli? Net nežinau,
tačiau ar ne  Maironis, poterius  palikęs,
atėjo pagiedoti Lietuvai į Vilnių...

Oi neverk, Matušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios Tėvynės!
Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Neketinu,  oi – NE!
Iš vakaro žvakes uždegti.
Kas  lemta – tegu bus atėjus laikui.
Dainuok, Mačiuli, sūnau Aleksandro ir Onos.
Diena  tokia, kad Dievo Vilniaus gatvėse daugiau
negu bažnyčiose prie jų altorių.
Štai komunistų bilietai
į šiukšlių dėžes sumesti –
bedievių nebelieka...

Ak, sakote, kad apie atmintį kalbu.
Ir vis dėlto dainuok, Mačiuli,
Kol atmintis gyva
Ir mes joje ,

Iš „Lietuvio kalendoriaus“ kalendoriaus:
  1991 m. sausio 8 d., pajautusi šliaužiančios okupacijos pavojų, visa  padorioji Lietuva stojo ginti savo Laisvę. Dieną naktį dešimtys  tūkstančiu lietuvių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, budėjo Nepriklausomybės sargyboje – meldėsi,   giedojo  giesmes , dainavo  patriotines dainas.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas,
Tau  dar liko sūnų; kas Tėvynę  praras
Antros neišmels  apgailėjęs...

    Ir  pajutau, kaip ant peties savo ranka padėjo Vidinis
– Gal dar kartą,  Pranuci, pabandome  susirinkti  visi į krūvą. Eh, būta gi kompanijos, būta. Nesipulkime iškart, bet po  truputį, pasispirdami lazdele, kad neišgriūtume iš kojų.
  – Giedok gi, Vidini. 
  – Tai kad jau ir žiotis neišeina. Tuščia burnoje, tuščia gerklėje...
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 12 / 02 

Ar manote
Kad atsiminus šitiek, jau užtenka?
Kad galima, akis į dangų  keliant,  tarti AČIŪ?
O be kepure, mano  galva,
girdžiu, kad kažinkas
dėl kažinko ten krebžda
lyg panorėjus grįžti atgalio
Neketinu  iš vakaro žvakes uždegti,
ieškoti iškilesnės  vietos buvusioj kovoj...
Man tiek pakako, kad savęs nepamatyčiau
Sugrįžtančio namo...
Ir šiandien  man  smagu  išjausti šitą  dalia
Kai  krosnyje  ugnele  motina  kūtema
O  aš eilėraščiu Jai laiškus  parašau...
Ne, ne,  tai dar ne šūviai, motin, tryliktosios...
Te  būna, motin,, motin ne
Dabr  gal paklausy,  ka tau  Maironis  pagiebos..

Oi neverk, motušėle, kad  jaunas sūnus
Eis  ginti brangiosios Tębynės
Kad  pavirtęs kaip ąžuolas  girių puik
Lauks  teismo  dienos  paskutinė...

Taip nelauyk  sau  rankų, kaip  beržo  šakas
Kad laužo užrūstintas  vėjas,
Tau  dar  liko  sūnų; kas  Tėvynę  praras
AAntros neišmels  apgailėjęs...Qts

Daryk su savo galva ir Dievo pagalba
Spręsk apie žmogų ne iš nosies, o iš žodžio

---------------------------------------------------------------------------------

Sausis 2019
Saulė teka 07:37,  leidžiasi 15:17,  ilgumas 07.40
Jaunatis (pilnėja), 6 mėnulio diena

12
ŠEŠTADIENIS
Cezaris ( Cezarė Cezarija Cezarija Cezarijus Cezarijus) Vaigedas {Arkadijus Lingailė Ernestas}

Be saulės - ne vasara, be meilės - ne gyvenimas
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 12 / 02

    Sausis 2018   

Saulė teka 07:35, leidžiasi 15:20,  ilgumas 07.45
Delčia (dylantis), 27 mėnulio diena
Šiandien -9°C / -5°C, debesuota su pragiedruliais

14
SEKMADIENIS  
Auksė (Auksuolė) Lilija {Feliksas Teodozijus Hilarijus Laimis}

Vėl kaip vakar – ir naktis  tokia pat, kad atrodo geriau patylėti, tik štai saulė teka viena minute anksčiau. Tačiau šį kartą smalsu pasidarė dėl  kitko: pagalvojau, kažin kaip atrodytų mano užrašai rašant apie tą patį... Beveik apie tą patį. Kodėl nepabandžius sužinoti? Juolab, kad ir į darbą ruoštis nereikia.
– Nereikia  ruoštis į  darbą  Betgi  pabandyk  atsiminti,  kokių   ketinimų  pripaistęs vakar, –
– Pripaistęs? Tu  apie  ką,  Adomai. Buvo  įdomu  žinoti ir  pačiam atsiminti.
– Atsižegnok jų, atsižegnok,– kaip nierkuome  sujudop  sukruto Adomas.–  nes tai labai panašu į anekdotą.
  – Nusiramink, ir būk atidus, – pasakiau  jam norėdamas atsiminti taip, kaip užrašiau vakar. Kažin kaip? Vėlgi darėsi
smagiau žinant, kad kažkam tai rūpi. Adomą aplinkiniai dar vis rodo, kaip į brūkšnį ir užrašo irgi kaip jis,  apsieidami be abėcėlės: __ ___  . Man  jau taip nereikia,  apsieinu  jį  vadindamas Adomu, tačiau suvokiu, kad Adomui labai reikia  turėti ir pavardę. Bent kol kas labiausiai mano protui priimtina  Antausio pavardė.  Iš tikrųjų, argi neskambu? Adomas Antausis. Toks  dalykas tik projekte. Prireikus netgi negelėčiau pasakyti – kodėl?  Pirmą  kartą ją ant popieriaus užrašiau kai saulė tekėjo  07:36 ir viršum Lietuvos aušo Laisvės gynėjų diena...
– Cha,  cha,  cha – girdžiu juokias Adomas, bet  jis  net nežino, jog  iki tol jam Spindulio pavardę piršiau. Šis  reikalas  dabar  visai  atkrites, bet...bet  vėl  keliu  Lietuvio  kalendoriu  ir ten lyg specialai  jam  įvardinti aptinku Kalipėdos pavardę..
– Aprimai  jau,  Adomai? Ta  va, klausu.  Aš  klausiu, o  tu  man atsakyt. Burnos  aušinti  tau  tikrai ilgai nereikės.. Sakyk,  negi mano  žodžiai ,,  kad esu  Štai jau 80 metų išvakarėse priskirtiami  anikdotu. Ir  argi  tai  netiesi
–  O  toliau?
– Ar aš kada  ginčijau, kad „senasis  visai s u s k y d o?“ Ir kaip galima, jeigu tai  irgi visiems  akivaizdi tiesa. Tyli, Adomai.
– Betgi žinai, senasis, kad  tyla irgi reiškia sutikimą.
O  dabar cituoju:     
„Ir niekas nepastebite, kad  skystis pradėjo garuoti. Tačiau žinau, kad ten irgi niekur nesu dingęs. Garais sugrįžtu atgal į smegenis ir regėdamas, kaip kas yra, ir pats mokausi, ir kitus  mokau kitokios pasaulėjautos.
Štai jau 80 metų išvakarėse,  o  jis  –  į  darbą. Ir  niekas  nepastebite, kad  skystis pradėjo garuoti. Tačiau žinau, kad ten irgi niekur nesu dingęs. Garais sugrįžtu atgal į smegenis ir regėdamas, kaip kas yra, ir pats, ir kitus  mokau kitokios pasaulėjautos.
– Ha! ha! Lauk. Taip ir patikėsime.
– Tai būtų liūdniausias dalykas, kokį įsivaizduoju, nes nežinočiau, kodėl (kam?) taip labai čia esu reikalingas
Aš  Jums  kada  nors  padovanosiu žiogą. Su smuiku. O dabar žiupsnelis jo muzikos.
–  Ačiu,  bet  man  budy  labai reikalinga, jeigu  leistmete kuo  greičiau pavadinti Kalipėda.
–  Ir via dėlto  muzika. Dabar...

Taip nemanyk,
kad ateitim nebūsiu.
Kai tik pavasariai klebens duris,
kai bus jautru Tau atsiminti,
atklysiu
kad ir žodyje — buvau.
Bus miela pereiti per lauką,
kuris augino rugį, grikį
ir pilstė medų į žiedų taures.
Tai kas, kad atpažinti vienas kito
jau dabar nemokam;
yra dalia, kuri man duoda teisę
nokinti ateitį kaip maldą savimi.
Paoooošt tiesos žodžiu — buvau...
Tai juk tas pats, kaip ir dabar,
kuomet esu toli toli...
  Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo – Šuo - 14 / 02

       Sausis 2018                 

Saulė teka 08:34, leidžiasi 16:24, ilgumas 07.50,
Delčia, 29 mėnulio dienao diena

16
ANTRADIENIS
Marcelis (Marcelė, Marcelijus, Marčius) { Norgailas Norgailė}

   
1994 01 15

O karieta važiuoja... Lengviau netikėti, kad taip, bet važiuoja. Pagalvojus gi, ar daug reikėjo, kad taip atsitiktų, vėlgi tik priekaištus sau pažeriu, nes suprantu, matau, atsimenu, žinau, kad tereikėjo tik išeiti į darbą ir tų visų nesusipratimų nebūtų buvę, o tik taip, kaip pirmą kartą, kaip kelionėse per metams, kitus ir dar, ir dar, kuomet ar kai prisėdi, ar atsiremi, ar su botagu, ar be botago, ar užsimišti, o savijauta tokia, kaip sutverta, kad būtum tikras vežėjas – net neprasižioji dainai, o girdi, o dainuoji:

Yra pasaulyje dalykų
Labai tikrų, bet daug ir – ne
Lyg atmintis apie jaunystę
Galvon girgždena karieta.

Arba:

Stebis, stebis nemunėliai
Kaip gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės
Girgžda karieta.

O jau tuomet laisvas ir atsikvėpti. Tačiau vis tiek išlieki būti vežėju, nes iš priedainio suvoki, išgirsti, kad tu štame procese ne vienas ir kad ne dėl malonumo esi toks visiems labai reikalingas.

Oi parvešim šimtą metų
Mūs šalelės mylimos,
Šimtą metų, šimtą metų –
Visą amžių Lietuvos...

– Kažin, ar kas suprastų, išgirdę tokį mane? – prakalbu sukrutęs paieškoti ruginukės. Nedaug. Gurkšnis, kitas. Tiek karietos vežėjui priklauso. Jeigu jis dzūkas, nagi tebus leista nuryti ir trečią gurkšnį,– šypteliu pats sau ir suklustu: ogi kas čia dabar? Į rankas pakliūva ne buteliukas su ruginuke, o didelė knyga PER ŽODŽIO GYVASTĮ IR DVASIĄ . Ir tuoj iš atversto lapo skaitau:

1994 01 15 simboliškai atkėliau Vilniaus Vartus. „ Noriu, kad Radijo karietų išleistum iš Vilniaus, – paprašė Pranas Karlonas. – Kap lietuvė Mocina, lietuvė moteris“.
Sumetiau tekstų, turincį neišbarstytos „ Aidijos“ dvasios ir palaimytų doc. A. Pupkio. Šiųdzien vargiai galėtau šitep parabilc. Ne aš viena tokia. Nugi ir propesorka Regina Koženiauskienė (prisiminus Propesoriu Juozu Pikčlingiu skirtų savo dailų žodzį) neseniai prisipažino: „ Nesugebėtau tep gražiai kap priš dešimc metų parašyc“

   Betgi tai ji, Albina Šiupienienė, „lietuvė Mocina, lietuvė moteris“ per šitą knygą taip kalba ir būtent iš 1994 - 01- 15 .
  – Labas, Albina. Buvau pasirengęs visur tave sutikti, bet tik ne karietoje. Ir nepyk. Gal žinai, gal ne, bet buvau įtikėjęs, kad jau apie dvidešimt metų, kai jos nėra. Aš labiausiai netikiu, kad taip gali būti nepaisant, kad iš tikrųjų ji vis tik visą šį laiką buvo ir dabar yra. Ir suprantu, kad yra kažkokia būtybė, kuri tai ryja, tai atrajoja mano smegenis. Jaučiuosi, ką tik atrajotas... Ir aš, ir karieta.
  – Ir, žinoma, Ygaga
  – Yhahahahaaa, – pasigirdo žirgo žvengimas. Netgi neabejojau, kad jį girdžiu iš anos kelionės, kuri aprašyta knygoje, atkeliant Vilniaus miesto vartus. Albina Šiupinienė paskutinius palinkėjimo žodžius taip rikiavo:

Tikėkime – ateis diena: nušvis dangus, ištirps ledai, pakils aukštai sušilus Lietuva. Ir vėlei meilė artimo tarp mūsu bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuok. Kur mūrai dideli ir ponai garsūs, kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs. Išlipk ir pasibelsk. Tavęs tikrai ten laukia. Tenai – Tautos likimas.
Palydėsiu aš Tamstą pro Vilniau vartus, lauknešėlį kelionei įdėsiu poeto (E. Mieželaičio) žodžius:

Esu daina. Einu aš į lietuvio namus,
Kur dega šiltas židinys.
Čia kraujo upės, ašaros čia sruvo,
Bet neužgeso protėvių ugnis.
Esu daina. Aš amžina ugnis.
Ir neužges lietuvio židinys
Dieve padėk. Laimingos Jums kelionės, –
paskutinius palinkėjimų žodžius tarė Albina Šiupienienė.
– Ačiū, Albina, – padėkojau jai „kap lietuvei Mocinai, kap lietuvei moteriai.“ O žirgas Ygaga irgi:
– Yhahahahahaaa...

Sausis 2018
Saulė teka 07:31, leidžiasi 15:27, d.ilgumas 07.56
Jaunatis, 1 mėnulio diena
Šiandien -6°C / -1°C, debesuota

           Kaip ir tu, Baltija     

18
KETVIRTADIENIS
Radmina (Radminas) {Gedgaudas Jogailė Liberta Jolita}

Kaip ir tu, Baltija.

Gėriau arbatą, kai pasivijo raitelis. Tyliai, kad  kol nepakalbino, neišgirdau.
– Kaip sekasi kelionė?
– Geriau klaustume, kaip sekasi darbas.
– Taip,  taip. Ir vis dėlto gero apetito, dzieduli, – palinkėjo nepažįstamas vyras, tačiau kažkodėl norėjosi manyti, kad tai Adomas.
  – Ačiū. Stalo daug. Siūlau ir jums prisėsti. Arbatos irgi atsiras.
  Tačiau neatrodė, kad jam labai rūpi mano stalas su arbata. Gal šiek tiek aš. Žinojo, matyt, gal ir pats patyrė, kaip atrodo savijauta, kuomet nežinai, ar džiaugtis, ar liūdėti, netikėtai pamačius užgyventus turtus. Ypatingai tą, kuris labiausiai rūpėjo. Kone dvidešimt penkeri metai praėjo, kai pirmą kartą išvažiavo „Dženė“. Greitai suskaičiuosiu dvidešimt metų, kaip jos netekau. Kas dabar beprisimins, kokius kelius išvaikščiojau, stengdamasis ją susigrąžinti. Tačiau labiausiai neįtikėtina, kad... (nors dėk virvę ir pasikark!), kad karieta visą šį laiką buvusi kartu.   
   Girdžiu, žinoma, girdžiu kai teiraujamasi: kažin, ar ne iš Vasaros gatvės, kur įsikūrusi Vilniaus  miesto Psichiatrinės Sveikatos centras, šie mano užrašai. Ar ne tiek pat laiko, kai iš psichiatrų globos niekur kitur neišėjęs?
  – Betgi manei, kad ir „Lietuvio kalendoriaus“ nėra, – atsiliepė į  mano mintis užklydėlis.
  – Ne tik maniau, bet ir žinojau, kad jo nėra. Betgi būk mielas,  žmogau, ir prisėsk. Netgi būdamas be vardo, be pavardės ar nenorėdamas pasiviešinti. Mano pažįstamų panoramoje įvairovė nemenka. Yra ir tokių, kurių nė karto nesu matęs. Yra ir tokių, kai tas pats žmogus sugeba persikūnyti į bet kurį kitą. Ir nesuvoki, kad tai persimainėlis. Toks tikras, kaip profesionaliai sufabrikuotas pinigas – perki juo prekę kaip doras  pilietis, moki pinigą ir nežinai, kad jis netikras.  Betgi stop, – darausi apdairesnis,– negi galėtum būti Bladukas? Jeigu taip, tai prie stalo nėra tau ką veikti: sugrįžk būti į  Bladuką, o  tuomet – prašau. Nors su visu  Šklėrių sodžiumi, nors su visu šilinių dzūkų kraštu.
   – Kai sutinki  protingą žmogų  pasirodo, kad neturi ką veikti. Poilsiauji ir tik, – atsiliepė į mano netrumpą oratoriją raitelis ir nusišvietė visu  veidu. – Dėkui, dzieduli. Tačiau atidėkim šitą reikalą ateičiai. Ateina į žmogų toks metas, kai jis ir pasikarti negeba. Ir tai normalu. Pats  pamąstyk, ką reikštų tavos pasikarimas, kuomet substrate daugiau karietos „Dženės“ negu tavęs. Regiu, dabar nusitaikęs į „lietuvio kalendorių“. Tačiau tai, ką juo vadini, net ir tai, kaip jį  įsivaizduoji, per daug primityvu, kad vadintųsi „Lietuvio kalendoriumi“.
  – Negi žinai, kaip aš jį įsivaizduoju?
  – Žinau, kad tokiam  kūriniui reikia gerokai geriau žinoti Lietuvą, negu ją žinai. Tačiau, kad išėjai į darbą – puiku.
  – Į  kokį  darbą?  Ak, į darbą. Na, taip, taip... Kažkaip primiršau.
  – O  didžiausias darbas dabar karietoje. Ir taip ar prie arbatos, ar prie butelio, ar šnekinant paną...  Ir... visur.  Pertvarkyti savo  materiją pagal aukštesnės būtovės poreikius nepasakyčiau, kad  paprasta, bet,  bet:

Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl - nežinau;
Vien tik vėtrų prašau, kad užkauktų smarkiau:

  – Bet  gal esi Jonas Mačiulis?  Maironis?
  –Jeigu ir tuščia vieta būčiau, tai nesiliaučiau manyti, kad kažkam ji  nemenkiau  reikalinga, kaip ir Baltija, kad į  ją būtų galima ateiti ir  užpildyti. Ir nepavydėk brūkšniui, net jeigu jo vardas būtų Adomas, o pavardė Spindulys, Antausis ar Kalipėda. O jeigu pasirodytų, kad tai Danutė Balsytė Lydeikienė irgi nepavydėk.
  – Bet mylėti  turbūt leistina, – dabar jau aš šyptelėjau. Tačiau jos atspindžio dvasioje – nė lašelio. Kažkaip gyniausi ja, net nežinodamas nuo ko. O gal net nenorėdamas sužinoti. Tačiau supratimas, kad esu karietoje ir kad visuomet, net jos ieškant joje buvau, man darėsi neginčytinas. Kad darbe – taip  pat. O raitelis patapšnojo žirgui per kaklą ir vienas šalia kito ėjo kartus, vis atsigręždami, bet žirgas dažniau, paskui save kaip pėdsaką palikdami jūros ošimą ir giedojimą į dvasią. 

Išsisupus plačiai vakarų vilnimis,
Man krūtinę užliek savo šalta banga

O  toliau jau žiojausi ir aš:

Ar tą galią suteik, ko ta trokšta širdis...
    Tačiau ūmai burną  nudegino lyg į ją būtų žarijų įmesta. Pašokau iš vietos, trenkiausi ištrūkti iš karietos:
– Burtautai, ėgėgė! aūūū! –  Aš žinau, kas tu.  Aūūū! Ėgėgė! Sugrįžk.  Tu Burtautas. Prisimenu tave. Pats  prisiminiau. Pats, –  šaukiu jam ir jo žirgui į tolį, kažkodėl užsimiršęs, kad galėčiau karieta pavyti. Atsiradęs dusulys nebuvo man talkininkas; jis gesino šauksmą, bet  abu juos – ir Burtautą, ir jo žirgą regėjau (ir regiu) toli.
– Tfu!  Tai vis per arbatą. O juk... Negi pagailėjau, kad net neužsiminiau apie ruginukę.
___________________----------------
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 18 / 03

Pasaulinė sniego diena
Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią
Ožiaragis (12.22-01.20) - Šuo - 18 / 03