2018-ųjų metų kalendorius

Sausis

Pr 1 8 15 22 29
A 2 9 16 23 30
T 3 10 17 24 31
K 4 11 18 25   
Pn 5 12 19 26   
Š 6 13 20 27   
S 7 14 21 28   

Vasaris

Pr   5 12 19 26
A   6 13 20 27
T   7 14 21 28
K 1 8 15 22   
Pn 2 9 16 23   
Š 3 10 17 24   
S 4 11 18 25   

Kovas

Pr   5 12 19 26
A   6 13 20 27
T   7 14 21 28
K 1 8 15 22 29
Pn 2 9 16 23 30
Š 3 10 17 24 31
S 4 11 18 25   

Balandis

Pr   2 9 16 23 30
A   3 10 17 24   
T   4 11 18 25   
K   5 12 19 26   
Pn   6 13 20 27   
Š   7 14 21 28   
S 1 8 15 22 29   

Gegužė

Pr   7 14 21 28
A 1 8 15 22 29
T 2 9 16 23 30
K 3 10 17 24 31
Pn 4 11 18 25   
Š 5 12 19 26   
S 6 13 20 27   

Birželis

Pr   4 11 18 25
A   5 12 19 26
T   6 13 20 27
K   7 14 21 28
Pn 1 8 15 22 29
Š 2 9 16 23 30
S 3 10 17 24   

Liepa

Pr   2 9 16 23 30
A   3 10 17 24 31
T   4 11 18 25   
K   5 12 19 26   
Pn   6 13 20 27   
Š   7 14 21 28   
S 1 8 15 22 29   

Rugpjūtis

Pr   6 13 20 27
A   7 14 21 28
T 1 8 15 22 29
K 2 9 16 23 30
Pn 3 10 17 24 31
Š 4 11 18 25   
S 5 12 19 26   

Rugsėjis

Pr   3 10 17 24
A   4 11 18 25
T   5 12 19 26
K   6 13 20 27
Pn   7 14 21 28
Š 1 8 15 22 29
S 2 9 16 23 30

Spalis

Pr 1 8 15 22 29
A 2 9 16 23 30
T 3 10 17 24 31
K 4 11 18 25   
Pn 5 12 19 26   
Š 6 13 20 27   
S 7 14 21 28   

Lapkritis

Pr   5 12 19 26
A   6 13 20 27
T   7 14 21 28
K 1 8 15 22 29
Pn 2 9 16 23 30
Š 3 10 17 24   
S 4 11 18 25   

Gruodis

Pr   3 10 17 24 31
A   4 11 18 25   
T   5 12 19 26   
K   6 13 20 27   
Pn   7 14 21 28   
Š 1 8 15 22 29   
S 2 9 16 23 30   

«

TEPASIDARO KNYGA III   

Neretai akimirkų laikas nebūna toks trumpas, kaip įpratę suprasti ir jis nedingsta taip, kad, ot, buvo, blykstelėjo ir nėra. Tegu ne akimirką, ne sekundę, tegu ilgiau po Vidinio nykščiu užtruko prispausti 2019 m, tačiau spartos būta ne tik užkeliant nykštį; per trumpą laiką nykštys suspėjo nušliaužti nuo kalendoriaus viršelyje užrašytos datos, atidengdamas jam bent tą šviesą, kurią fiksuoja žmogaus akis. O ką tarti Vidiniui, kai į pagalbą atkako pavėlavusi atmintis? Negi ir vėl:
– Dieve, kaip tu taip leidi?
Ką tarti man, kai šioje atmintyje atsirado kaip kino kadrai gyvi susitikimai, netgi pagyvenimai, netgi reikalais susieta bendra būtis. Tai netgi niekuomet nebuvo pamiršta. Nebent šiek tiek primiršta, nors praėjo... kiek? Ar ne dešimtmetis? Tačiau atmintyje atrodė, kad visą tai labai arti – išlygini, ištiesi delną ir jauti, kaip nuo jo nuslysta paskutinioji 2007 metų gruodžio mėnesio para.

Žiemoje gimusi,
Pavasarį žydėjus,
Nelauk rudens-
nereikia laukti!
Mes žmonės esame –
ne paukščiai,
Kurie TĄ METĄ skrenda, kur šilčiau.
Prie slenksčių SAVIMI,
Kaip mokame,
Taip glaustomės -
Su ašarom, kai liūdesy
Ar šypsena, kuomet šviesiau...

Žiemoje gimusi,
Pavasarį žydėjus,
Laiminga būk ir slenkstyje namų –
Tegu gyvenimas
Kaip angelas per dangų skrenda,
Nors ir sakai, kad neturi sparnų.

Žmona apsivijo rankomis kaklą, prisiglaudė, pagavo lūpomis lūpas ir pagalvojau, kad jos seniai bučiuotos. Pabučiavau, bet taip atsitiko jau įsišvietus kitų metų sausio 1. Ir man labai norėjosi, kad Čžu, kurią dabar lietuviškai apšaukėme Kiaule, kad ir netyčia, per klaidą pamanytų, kad tekstas skirtas...
– Čžu! Viešpatie, taigi tu, Čžu! – atsiminę vienu kartu su Vidiniu pasakėme tuos pačius žodžius ir toks mudviejų nuostabos šauksmas nuaidėjo kaip griaustinis. Per visus atėjusius Šuns metus, per įkandin jų sekančius Kiaulės metus, per visą Zodiako erdvę, per visus pasaulio kalendorius: Čžu!.. Viešpatie, taigi tu, Čžu... Šitame laiko žiupsnelyje nėra Kiaulės, negali, neprivalo jos būti...

Nemanau, kad dar kam pasisekė taip reikšmingai pašaukti, kaip mudviem su Vidiniu. Tačiau prieš tai išgirstas iš kalendoriaus kiaulės kriuktelėjimas ir mudviejų su Vidiniu pasireiškusi netolerancija, nekorektiška reakcija, buvo kaip degutas medaus bačkoje. Pajaučiau, kaip po kūną pakilo bėgti visos skruzdės. Vidinis irgi skubinosi atitraukti nykštį nuo 2019 metų datos. O ji, Čžu? Matėsi, kad skauda, nesmagu, bet išliko rami, net tingi ir gerai jautė į kokį begėdišką kampą su Vidiniu save įvarėme. Atrodė, kad ne savęs, o mudviejų su Vidiniu gailėjo Čžu ir stengėsi padėti.
– Nebarkit mano lašinių. Po jais ir taip tvanku, Vidini. O tu dar pirštu užspaudei, – juokavo Čžu, bet taip, lyg rimtą dalyką kalbėtų, kad iš tiesų jai tvanku, kad ji dūstanti nuo lašinių ir sunkiai iškenčia Vidinio nykštį. – O tave, Pranuci, matau ne eilėraščiu man pamojantį, ne žmoną bučiuojantį, o režisieriaus kėdėje. Kur jį dabar?
Iš tiesų, kur ji dabar?
– Gal tu žinai, Vidini, – nepalaukusi, ką jai pasakysiu, pasiteiravo Čžu Vidinio, tačiau ir iš jo nelaukė, ką jai jis pasakys. Paraginusi: „ieškokit, ieškokit“ (atsieit, režisieriaus kėdės), atsiminė, kad dar svarbesnį reikalą beturinti – kad jai reikia nueiti į virtuvę.
– Nepykite, ponai, tačiau teks ne tik pavalgyti, bet ir įtikinti, kad šie metai – ne mano metai ir jų sutiktuvių saliutai ir baliai – ne man skirti. Iki karalienės Čžu, valdovės Čžu dar reikės palaukti. Tačiau negi dėl to turėčiau vengti virtuvės? Juolab, kad sugebu ir būdama kiaule pasirūpinti, kad ir soti būčiau, ir šiltai aprengta. Mano piemenys taip pat.
Taip kalbėjusios Čžu nemokėjau suprasti. Labiau stengtis, negu jau padaryta, nebuvo jokių galimybių. Netgi nebuvo poreikio bent kažkaip prisilietus sužinanti, o kas gi ten, už jų, mano galimybių. Kas ten, giliau? Labiau rūpėjo atsiminti, kur dingusi režisieriaus kėdė, tačiau ir šis darbas regėjosi kaip beprasmis, bergždžias. O Čžu dar vis smarkavo:
– Varduvininkai! – girdžiu komanduojančią Čžu, – kol dar Kandžius neatėjęs, į virtuvę – bėgte marš! Ir tu, Vidi(ni). O Pranucis te paieško režisieriaus kėdės. Su kėde, Pranuci, ateik, bet neskubėdamas, matydamas daugiau, negu tik kas jau po kojomis girgžda. Buvo gi ir 2007 – ji.

Žiemoje gimusi,
Pavasarį žydėjus,
Nelauk rudens –
              nereikia laukti...

  – Matai, Pranuci. Aš nelaukiau. Arėjau nesulaukusi, kol ant galvos bus užkelta valdovės karūna. Anksčiau atėjau. Atėjau, kaip paprasčiausia kiaulė. Netgi nepasibeldusi. Todėl ir nesibaiminkite, kad atsitiko taip. Bent aš daugiau laiminga, kad atėjau, negu nelaiminga, kad taip atsitikę. Man buvo svarbiau ne ateiti, bet tai padaryti anksčiau už kitus vienuolika. Įskaičiuojant ir Kandžių.
– Bėgte marš, Čžu, pasivyk! – dabar jau sukomandavo sau ir atidarė nedidelės, dar vis Nikitos Chruščiovo laikų virtuvėlės duris.
Neprisimenu, kad durys būtų girgždėję, tuokart gi...
– Dzieduli, ne prie virtuvės, o prie lauko durų ausį dėk, – užgiedojo Gaidys, ir nenutilo, kol jas atidariau.
– Ačiūdie, pagaliau atidainavau. Amen, Pranuci. Nebent dar su tavimi, dzieduli, kartu. Pabandykim gal, a?
– Gal virtuvėje? Ten jau ir Čžu.
– Na taip, kiaulės neaplenksi, kad ir būdamas sparnuotas. Tačiau prašau neužmiršti, kad ir Gaidžio gerklės neperšauksi.
   – Netrukdyk pavalgyti,  o tada parungtyniausime,–  atsiliepė iš už virtuvės  durų Čžu.

    Seniai buvau žegnojęsis, bet aną kartą persižegnojau, paprašydamas angelą sargą, kad nebūtų lemta ištarti kiaulės vardą – nei dabar, nei bet kada. Lyg būčiau tikras kinų tautos žmogus ir kiaulę rodyčiau tik taip, kaip ją pažinau – kaip laiko Valdovę, kaip Karalienę Čžu. Tai ne nauja. Tai sumanyta, atsiradus jai iš Zodiako ženklo su 2006 metais. Man tuomet 65, kai jau neieškojau savęs veidrodyje, supratęs, kad ten niekuomet savęs nemačiau ir nematau, o tai, ką matau – tik apibrėžtis, tik  išvaizda. Už jos gi, už apibrėžties esu turtingas ir labai panašus į Čžu. Ne iškart taip sužinota, bet pats sau nenorėjau tikėti, kad jau po dešimtmečio vėl sukriuksės kiaulė.  Kur dingo Čžu?
  – Galbūt taip todėl, kad atpratome save matyti veidrodyje, – ne sykį girdėjau padūmojantį Vidinį. Pradžioje pasirodė labai naivu, bet tik  pradžioje, nes greit sudirgo  pasidomėti – o kuo gi dabar užsiėmęs?
  Prisiminė nedidukas nutikimas.
  Pamatęs pakampėje nukritusį popiergalį tingiai pasilenkiau, o pakėlęs jį, tingiai skaičiau, suradęs ten ir save.
  – Ir ką jam (?) galiu pasakyti? – klausiu iš lapelio teksto, kuris be pradžios ir be pabaigos, ir tariu, – Nebent tik, kad jis nevykėlis, – ir pykstu, neužmiršę, beje, parašyti, kad giliau, savyje, yra ir kitoks  nusiteikimas, kuris irgi nenorėjo  tylėti. O iš lapelio Vidinis:
  – Sakai, kad nevykėlis jis?
  – Dėl to abejonių nėra, – vėl jam, į giliau esantį atsiliepiau, ir lyg panorėta netgi argumentą teikti :
  – Jeigu su genijais mums nusibodo šnekėti arba vieni kitų  nesuprantam, kas  beliko  daryti? Rizikuoti?  Sėsti su jais į vieną valtį?
   Tai, žinoma, ne joks argumentas, tačiau žinojau, kad su Vidiniu nereikėję nereikėję susieiti akis į akį, kad sužinotume, kaip kuris jaučiamės, ką ir kaip apie kažką manome. Nereikėję erzintis telefonų skambučiais, rašyti tekstus ir siuntinėti juos laiškais ar žinutėmis. Tačiau ne kartą būta, kai toks įgimtas aktyvios dvasios (ar materijos) substratas išnykdavo, dažniau nykimo procesą jaučiant palaipsniui, „ne skubos tvarka“ bet būta, kai išnykdavo ūmai, it žaibu kirstas ir uždusintas griaustiniu. Tuomet atrodydavome, kad vienas kitam esame mirę. O susirasti nebuvo paprasta, kadangi dingdavo ir atmintis, savo vietoje palikdama neryžtingą, abejojančią nuojautą. Ir būdavo taip, kad nors esame vienas arti kito: tik už posūkio, tik už kampo, tik kitame namo ar vagono gale, tačiau apsižvalgyti plačiau neatrodė, kad reikalinga. O busdavome ar keldavomės  iš „numirusių“, atsimindami vienas kitą, irgi labai įvairiai. Gali būti, kad surasta ir iš pakampės pakelta teksto nuograuža irgi buvo skirtas tokiam nubudimui. Tačiau dabar tai ne svarbu, nes tokia makulatūra pasitarnavo kitam, nenumatytam dalykui, mano galva, labiau įspūdingam.
   Man bandant atsiminti apie ką su Vidiniu taip šnektelėta, kad net popierėlyje prireikė užrašyti, ogi girdžiu:
  – Matau, kad mudu, Pranuci, labai panašūs.
  Šalia manęs, įsistiebusi ant užpakalinių kojų, stovėjo kiaulė.
  – Panašūs. Ar kad ant užpakalinių kojų atsistojusi. Tu – ką?
  – Kažkiek ir dėl to, tačiau labiau, kad mėgstame knistis, knisti. Aš irgi. Nepaprastai. Knyslė esu.
  – Kaip tu čia ir iš kur?
  – Aš ne tik čia, aš visur. Būkime pažįstami. Mano vardas Čžu. Taip, taip, mano vardas Čžu. Ką? Pirmą kartą girdi? Štai ir išknisau  tokį, kuris pirmą kartą girdi Čžu vardą.
  Žiūrėjau į Čžu akis, o iš jų  švietėsi didelis ir platus kaip dangus  kelias. O Čžu:
   – Kol esu ir dar būsiu čia, nieko bloga, kad savo raštus į šiukšlyną sumesi. Kaip rašai – į makulatūrą. Čžu mėgsta knistis po šiukšlynus.
  Pasidarė įdomu ir kažkaip platu, atvira, lengva, laisva būti savyje. Manau, kad taip buvo dar kartą  niuktelėta drąsiau ateiti į save, į auštantį, beatsiverianti Savęsp, naujos realybės pasaulį.  Manau, kad ne be tokios paskatos atsirado ir eilėraštis „Šalis Savęsp(i)“ .

Štai ji, Savęsp!
Žodynas neužmiršęs jos.
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė.
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė.
Į kurią gyvent įkėlė Dievas ir lopšys.

Meldžiu, Savęspi,
Nepradinki toliuos praeities!
Lukštenkis iš savęs, jei molio neužtenka –
Iš supratimo ir pasaulio dieviškos būties,
Kuri įkritusi į žmogų.

Pažįstu jau
Su kryžiais šitą žemę,
Su išartais piliakalniais ir pilkapiais,
Čionai, Savęsp šaly,
Nokinasi ir mano laisvė,
Atėjusi per kraują, papročius,
Per žodį, per vargus...

Tiek daug surinkusi
Ir nieko nepraradus
Žmogaus būty, kaip amžinybė
Dvasingai spindi, virpa
Ta šalis didi –
Nuo lopšio, kryžiaus
Lig  žvaigždėtos begalybės.

  Dar vis glamžiau saujoje pakelta iš pakampės popiergalį ir buvau atviras kaip dangus.
   – Popierinio šiukšlyno aplink  mane visuomet tiek daug, kad saugok nuo tokios betvarkės net ir mano priešus. Tačiau pasitaiko, kai užmiršti dalykai atsišaukia iš makulatūros. Kartais ir patraukia. Ypatingai, kai esi jau sukempėjęs, bet dar sugebi sugrįžti žole ir lauku apžėlusiais takais į vietas, paliktas prieš  daug metų. Akys  pavargusios, sunku skaityti išblukusio teksto raštą, tačiau stengiuosi perskaityti. Kartais pavyksta, kartais – ne, Čžu.
  – O! Tu atsiminei mano vardą? Man tai labai miela,–- pasakė ji ir klausė: – Tu nori būti režisieriumi, taip? Kaip Dalia Tamulevičiūtė. Taip? – netingėjo klausti ir klausti prieš dešimtmetį ir neužmiršo jam praėjus.

  O aš? O mudu su Vidiniu?
  Tai, jau daugiau, kaip dešimtmetis praėjo, kai pirmą kartą sutikau Čžu Rodau į save ir visa siela per visą Savęsp(i) šaukiau: kiaulė, kiaulė...
  Dangus irgi pasigavo ir nešiojo kaip griaustinį
  O Ji, Čžu, tik už virtuvės durų. Kažin ar girdi?

1. Beje, su kuo kalbu?

  - Labas, Pranai. Matau, kad užmiršai save šituose tekstuose.
  - Ir ne tik šiuose. Beje, su kuo kalbu?
  - Maniau susitiksim aną pirmadienį prie radijo karietos. Laukiau. O nesulaukęs pamaniau, kad gal dar iš Sausio 13-osios nesugrįžai.
  - Hmm. Sakai ‚‚pamaniau‘‘. Atrodo, kad neblogai mane žinai. Parėjau, tačiau tai sužinojau tik atsibudęs kitos dienos vidurdienyje. Dabar amen. Nei lašo. Bandysiu ištverti iki kitų metų Sausio 13-osios
  - Aha, aha! Gražus dangus, bet ne tau, Martynai. Siūlyčiau tokio pasižadėjimo (dabar amen, nei lašo) vykdymą nukelti bent po sausio 29-osios.
  - Redaktoriau, jūs čia? Kaip viskas greitai užsimiršta. Net ir gerai man žinomas tamstos balsas. Tfu! tfu! Net sarmata. Jaučiu, žinau, kad ir mano galva yra, bet kam ji tokia reikalinga, nes darosi neaišku, kokas funkcijas dabar atlieka.
  Balsas iš telefono neskubėjo atsiliepti.
  - Tyli redaktoriau. Ar jau ir ausys mano apkurto
  - Bandau, Pranai, prisiminti, kaip paskutinį kartą Šnekorių jo gimtadienio proga sveikinai. Lukterėki dar sekundėlę. Aš jau kompiuteryje su pele. Neabejoju, kad tai visuomet būdavo sausio 22-ąją, bet šis reikalas verčia ir pacituoti kai ką iš ten. Beje, neužmiršk, kad rytoj jo gimtadienis. Sveikinsim. Gal kartu, a?
  - Redaktoriau, betgi apie kokį Šnekorių kalbi? Nežinau aš tokio. Ar bent neprisimenu.
  Ir šit išgirstu, ką mano pašnekovas suradęs kompiuteryje.
  - Tiesiog cituoju tave Pranai iš kompiuterio. Ir ša, dėmesio.

  Pranas Karlonas -- Jonui Bartkui
2021 m. sausis 22 d.  ·
Nagi, mielas Žmogau, sveikinu ir supu. Laikykis. Neiškrisk iš lopšio.

  Pranas Karlonas --Jonui Bartkui
2022 m. sausis 22 d.  ·
Taip, Jonai.  Būk drūtas. Nors visi sako, kad jau ar tik ne metai, kai miręs, bet tai jų reikalas, o aš su tavimi susitinku. Net jeigu urnoje pelenų sauja būtum. Tai esmės nekeičia. Ot ir dabar pagalvojau, kad dar daug darbelių mudviejų laukia.. Daug, Jonai. Labai...

  Pajaučiau, kaip aukštai širdis virptelėjo krūtinėje. Nesuvokiau laukiau ar nelaukiau, ką mano pašnekovas pasakys, kaip jo kompiuteryje atrodanti sekančių, taigi 2023 sausio 22 d. Mažytėje laiko atkarpėlėje nežinia kaip ir iš kur rinkosi pamiršti dalykai, reikalingi kaip duona, kaip  druska, kaip vynas, kaip žvakute užkurta ugnelė. O ūmai suvokus, jog mano  pašnekovas iš telefono yra ne kas kitas, o būtent Eilėraštis, dėl kurio nemenkai pasigraudenta, kad negebu jo pakelti.

Eilėrašti, nepyk,
bet jau nepakeliu Tavęs.

  Dabar gi, po taip neskaniai prarytos piliulės, sąmonėje vis labiau švietėsi, giedrėjo, darėsi akivaizdu, kad pats Eilėraštis susigundęs panešioti tokį nelengvą daiktą kaip žmogaus senatvė, įsišviesti į senio būseną ir suprantu, kad jam tai pavyksta.

Neršiu po atmintį
tarytum ten, joje, kažką brangaus pametęs
tačiau bejėgis atsimint, o būtent – ką?
Peizažai užburti,
kaip naktį jonvabaliai savimi
ugnelėmis  kūrenasi,
žinau, nesusidegins jie.
bet šitą syk jaučiu, kaip nuostaba
įsiterpia į dvasią,
gal mano, gal ne mano,
bet argi tai svarbu,
jeigu laimingas išjaučiu tokį peizažą
kuris galėtų būti
šilinių dangumi dangumi.

  - Ačiū, Eilėrašti, – tyliai, nepravėręs burnos, pratariau jam ir tuokart išgirdau kaip iš toli sužvengė radijo karietos žirgas Ygaga.
  - Dar vis laukia, - atsiliepė Eilėraštis, palikdamas man pačiam suvokti ir kodėl Ygaga žvengia, ir kodėl jis „aną pirmadienį“ manęs laukęs prie radijo karietos.

2024-01-21 16:06