Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)


1939 – 2019 ( jubilijiniai)

Сообщений 1 страница 10 из 124

1

1939 – 2019               http://s7.uploads.ru/t/J9T6Q.jpg





                                                   Tebūnie knyga
                                                         
                                                             (Kelionėse po Savęsp)

                         


              Vilnius

0

2

1939 - 2019       http://s6.uploads.ru/t/nOIja.jpg

    1. Tai buvo nauja
 
  – O aš rašau knygą...
  – Ką? Knygą?
  – Ar lietuviškai nesupranti? Rašau knygą. Kad pasijuoktų. Kad  pajuoktų, nepatikėtų. Kad pavydėtų. Tačiau tai darau visų akivaizdoje. Te mokosi, kaip reikia rašyti geras knygas, šunie... O! – žioptelėjau atsiminęs, kad mudviejų padėtis kardinaliai pasikeitusi:

   Atsiprašymas Kandžiui:
   nepyk, brolau...
 

    – Atsiprašau, mielas  Kandžiau. Iš tikrųjų dar  vakar (turėtum atsiminti) tu šuo, šunelis, bet taip vakar.                                               Šiandieną tu Kandžius ir mudu vienas į kitą labai panašūs. Nepyk, brolau, kad šunimi  pavadinau. Netyčia.           
Tai įpročio reikalas.
     – Nepyk ir tu, jeigu pasirodys, kad man loti smagiau. Kad ir iš įpročio, – atsiliepė Kandžius, sėsdamasis į šalimai prie stalo pastatytą fotelį. Tai buvo pirmas kartas, kai tikėtasi išgirsti geros būsimos knygos gerą pradžią. Pats sau buvau ją skaitęs kelis kartus, bet tik sau. Dabar vaizdas atrodė kilnesnis. Iš dviejų – manęs ir Kandžiaus – publikos  nesukurpsi, bet tai daugiskaita; buvome du, dviese.
  – Pats skaitysi, ar man? – jaučiau pareigą paklausti.
  – Na jau! Kažkada paskaitysiu ir aš, bet ne dabar. O jeigu beklausydamas snūstelėčiau, tai irgi budink, – giliau ir patogiau fotelyje būti įsitaisė Kandžius. – Kai šuo, kai vakar ir visąlaik, specialiai ateidavau pasiklausyti tavo skaitymų, kad miegas būtų prasmingesnis.
Snūduriuoju ar  miegu ir sapnuoju ką skaitai

Snūduriuoja ar miega
ir sapnuoja, ką skaitau

 
    Sapnuoja, ką skaitau? Betgi tai prabanga,– pamąsčiau imdamas į rankas būsimos knygos įvadinį tekstą.
Kaip čia taip atsitikę, kad apie tokį turtą tik dabar išgirstu.
  – O gal tu miegok ir sapnuok, a? – palaukęs valandėlę abejodamas teiravausi. – Tik kaip sužinoti, ką tu sapnuoji? Ar tikrai tai, ką skaitau?
  – Manau, kad tai, ką skaitai.
  – Manai ar žinai?
  Kandžius  neiškart  atsiliepė.
  – Niekuomet apie tai negalvojau. Nebuvo svarbu žinoti iš kokių paskatų formavosi sapnų turinys – pamąstęs pakalbėjo kaip apie įprastą dalyką Kandžius. – Tingu buvo ar gal neatrodė prasminga gaišti laiką, kapstantis smegenyse dėl žinojimo neesminių dalykų.. 
  Tai buvo nauja, ko nežinojau apie Kandžių, kaip buvusį šunį. Jau netrumpas laikas, kai mane domina erdvės, atsirandančios po užmerktų akių vokais ir ten susispietusi fiziškai neapčiuopiama būtis. Tiesa, kol kas tik spėlione, tik įtarimu, tik nuojauta, tačiau pajaučiau, kad netikėtai atsiranda proga plačiau pasidairyti po dvasinio pobūdžio būtį (egzistenciją). Atrodė, kad šis  fiziškai neapčiuopiamas dalykas tarsi pats rodo iniciatyvą, rodo pastangas materializuotis, išsivystyti, subręsti  į reiškinį, kai darosi labiau akivaizdu, kaip žodis tampa kūnu. Ir atvirkščiai: kai kūnas vėl sugrįžta į žodį. Dėl tuomet  dar nesuvoktų priežasčių man labai pasinorėjo, kad Kandžius greičiau užmigtų. Todėl delsiau, tempiau laiką kaip gumą, vis laukdamas, kol jis tai padarys ir iš savęs siunčiau bebalsį prašymą: užmik, Kandžiau,  užmik, bičiuli. Galbūt šis tavo miegas visą likusį mudviejų gyvenimą keis.. Užmik, miegok, brolau. Per visą gyvenimą tik šuo, šuo, šuo ir  vis dėlto... pagaliau... prisikėlimas. Iš šuns į žmogaus  apraišką kaip į dangų
  Tekstas, paruoštas skaitymui, nedidelis, bet tikėjau, kad tai labiausiai įsimintinas, kokį kada turėjau prieš akis. Pagaliau paregiu, kad  Kandžiaus  ausys  aplepo – aha, užsnūdo. Tekstą skaičiau irgi taip lyg nemokėčiau kvėpuoti.
   
Tekstas ir jo skaitovai: aš

  Labas,
Tai aš, Pranas, dažniau Pranuciu vadinamas.
  – Žinok: jei esi dzūkas, tai ir būki juo. Ar Marcinkonių – Druskininkų kraštų šiliniuose, ar Vilniaus Naujininkuose ir Balsiuose. Šaukinyje – irgi. –  atrodytų, seniai, gal jau prieš šimtą metų, pakalbėjo Algirdas Kratulis, tuomet dirbęs „Kalba Vilniaus“  savaitraščio vyr. redaktoriumi. Kažin, kur jis dabar? O aš va dar vis būnu. Ir Vilniuje, ir Dzūkijos šiliniuose, ir šaukinyje, ir, žinoma, Savęsp., Čia man  jaukiausia,  saugiausia. Ir jeigu dar pagiedu, tai tik iš čia:

Sakyčiau, nesistenk,
neužgesinsi jos.
Ji visata, Savęsp vardu,
ji tai, ko iki pakraštėlių nežinau –
tiesiausia  linija į begalybę skuodžia,
palikus kūną nuošalėje
kaip laikrodį ant sienos laikas.
Čia daug nežinomo, tačiau
neskubinu į piešinėlį įsisprausti.
Dažnai svarbiau paklausti
ir nežinot iš kur atėjęs, kur eini.

Tekstas ir jo skaitovai: Kandžius

   Atsikvėpiau. It pauzė atsirado,  bet nustebti nesuspėjau, kai išgirdau lyg  turguje
būčiau dėl kažko susiderėjęs:
   – Na, gerai, gerai. Pabūsiu ir tavimi, Pranuci, – iš sapno atsiliepė Kandžius
ir netrukus skaitė žodžius lyg jie būtų sulesioti iš mano teksto ir nunešti į jo burną.

Ji visata, ji – visada
Savęsp vardu.
Jos būsenas vis rankioju ir medyje, ir akmeny,
terankioju Visur,
ir žodyje –  taip pat.

  Smagu, kad Savęsp būdamas, ir ten išgirstu mane pašaukiantį Pranuciu. Tačiau tai nereiškia, kad neišgirstu, kai mane šaukia Pranu, Pranciškumi ar Františeku.
  Va toks šis mano pasisveikinimas, mano „Labas“. Iš tikrųjų manau, kad  jeigu dar gebu į kažką parodyti, kažką įdomaus pamatyti, tai tik dairydamasis po Savęsp. Beje, kokia šiandien diena pagal Grigaliaus kalendorių? Tačiau neabejoju, kad labiau reikšminga ir nuostabu, jog esu, nes Savęsp erdvėje tai reiškia, kad ir būsiu.
                  --------------------------------------
  – Tu buvai persikūnijęs į mane? – paklausiau vos pajautęs atsibudusį Kandžių.
  – Truputį sapnavau.
  – Tu taip manai?
  – O kaip man kitaip manyti? Sapnavau. Panašiai kaip tada, kai aš dar šuo. Pasitaikydavo, kai sapne juo nebūnu. Pasitaikydavo, kai savo vietoje tave, Pranuci, mačiau...














Kažkas prasidėjo...      http://s2.uploads.ru/t/MmxVj.jpg

  Dėliojau pirmuosius lapus anksčiau, negu jie buvo pradėti rašyti; dėliojau juos mintyse ir neatrodė, kad knyga galėtų būti menka.  Regėjosi, ot, atsirado toks laikas kai supratau, kad jeigu kažką prasmingesnio padaryti negebu, tai ir neverta stengtis. Svarbiau buvo neužmiršti paskaityti dienos kalendoriaus lapelį ir dar nesulaukus vidurnakčio užversti jį, kad akių šviesoje pasirodytų kitas. Vadinasi, darbo bus, rytoj irgi teksią po atmintį pasikapstyti. Taip atsirado mintis turėti dienoraštį – kalendorių ir smegenis po truputį, palengva užgriuvo darbymetis. Jis toks, kad kaip upokšnis suputoja, išsilieja potvyniu ir krantai jo neapglėbia. Ir jau nelabai svarbu, kaip atrodys, kokį žanrą atstovaus knyga. Svarbiau, kad  ji – būtų. Bet kokia. Kad ir po galva padėta sapnams pasapnuoti. Nepamačiau, kad ir Kandžius, ėjęs ir ėjęs prie mano kojų pasapnuoti ką skaitau ar rašau, jau seniai užaugo ir va girdėk, Pranuci:
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad  man pavyks geriau.:
  Knygą kaip dienoraštį – kalendorių pradėjau rašyti nusitaikęs į  2019 metus. Atrodytų, kad laiko daug, tačiau man  taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei į  juos reikėsią numirti. Nelabai prisiminiau mirties vaizdus, bet žinau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regisi, ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė. Smagu atsiminti, kad bent tiek žinau. Ir neliūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau nužydėjusi; sekęs po pavasario laikas augina, brandina javus, o nemenkas kiekis derliaus netgi į aruodus surinktas. Gražu, a?
  Atidžiau apsidairęs pamačiau, kad daug „raštų“ išmėtyta po pakampes ir bute Vilniaus Naujininkuose, ir sodo namelyje Vilniaus Balsiuose. Atrodė, mano pareiga, pasiknisus, pasikapsčius po pakampes, pakilnoti per netrumpą laiką atsiradusius užrašus, paskaitinėti, tikintis surasiant tinkamesnių  savo aštuoniasdešimtmečio jubiliejui ir, palaiminus juos gera viltimi, atiduoti būsimos knygos globai. Netrukus po akimis pasitaikė ir tekstas „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“. Abejoti neteko. Mielai šį tekstą ėmiau į rankas, siunčiau  į „Rašyk“ ir ramia širdimi įkomponavau į knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo, žinoma, ne man spręsti, tačiau džiaugiuosi, kad yra taip kaip yra.

Kasdieniu būti jau įgriso, 
Esą, kas beateitų –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad ir manęs dar neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Kažkas su žodeliu medaus.

Atėjo laikas pasakyti pavargau
Ir rodyti į vakarą,
Nes saulė nusileidusi žemai
Prie lango rožės ir
Jurginai puošiasi žiedais.

Aš išgiedojau jau save.
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa –
Tačiau vien tik savim
Ar girdite? – tik savimi
Ir pelenus iš urnos išbarstyti.
Ir ša!... kas manote,
Kad tai kažkas ne taip.

Dienorašti, ateik!
Aš tavimi tikiu
Ir ta poezijos maža dalim,
Kurią Poe vardu pavadinau.
Man gera glausti galvą prie minties,
Kad nebūtis, atė

    1. Neaišku kas, bet kažkas prasidėjo
 
  Šita  knyga mano  akims  neatrodo  menka. Atsirado  ji  ne  dėl reikalo, kad kas ją  skaitytų.  Ot, būta tokio laiko, kai supratau, kad  kažką prasmingesnio padaryti negebu. Kita  vertus, ir darytai nereikia. Svarbiausia buvo paskaityti kalendorių ir, dar nesulaukus  vidurnakčio ,užversti jo lapelį, kad akių šviesoje pasirodytų kitas.
   Knygą irgi pradėjau  rašyti kaip dienoraštį – kalendorių , nusitaikydamas į 2019 metus, kurių  laukti  reikėję daugiau negu trijų metų.
Atrodytų, laiko  daug, tačiau  man tuomet  taip  neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei reikės numirti. Nelabai  prisiminiau   mirties  vaizdus, bet žinojau, kad  tai šiltas  metų  laikas, dar neįkritęs į rudenį.  Regėjosi, ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė.  Smagu buvo  atsiminti, kad bent  tiek žinau. Ir  nebuvo liūdna galvoti, kad toks mirties laikas –geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau  nužydėjusi;  sekęs laikas augino, brandino javus, o nemenka dalis derliaus jau netgi  į aruodus surinktas. Gražu, a?
Rašyti neskubėjau. Žinojau, kad daug raštų išmėtyta po pakampes  ir bute Vilniaus  Naujininkuose, ir sodo namelyje Balsiuose.   Mano pareiga, pasiknisus po pakampes, pakilnoti  per  netrumpą laiką atsiradusius „raštus“, paskaitinėti, tikintis suradus tinkamesnių  aštuoniasdešimtmečio jubiliejinei knygai ir,  palaiminus juos gera viltimi,  atiduoti būsimo knygos – kalendoriaus globai.
Netrukus po  akimis pasitaikė ir „Įžanga (gal?) dienoraščiui savaip“, atspausdinta internetinėje  svetainėje „ Rašyk“ Abejoti neteko. Mielai šį tekstą  ėmiau  į rankas ir ramia  širdimi įkomponavau į jubiliejinės knygos – kalendoriaus maketą. Kaip tai atrodo knygoje, gal jau  ne man spręsti, tačiau džiaugiuos, kad  jis yra, kur  yra.
Kasdieniu būti jau įgriso, 
Esą, kas beateitum –
Prašom, laukiu ir džiaugiuosi,
Kad į mane ateiti neužmiršot –
Kažkas su akmeniu,
Kažkas su žodeliu medaus.

Atėjo laikas pasakyti pavargau
Ir rodyti į vakarą
Kai saulė šviečia danguje,
Prie lango rožės žydi,
Puošnius žiedus kilnodamos.

Aš išgiedojau jau save.
Beliko šitokį į urną pelenais surinkti
Ir nesvarbu – galbūt melu, abejone, tiesa –
Tačiau  vien tik savim
Ar girdite? – tik savimi
Ir pelenus iš urnos išbarstyti.
Ir ša!... kas manote,
Kad tai kažkas ne taip
Betgi beprotnamiai ne šiaip sau po pasaulį dairos
Ir niekuomet nebūna jų perdaug.

Dienorašti, ateik.
Aš tavimi tikiu
Ir ta poezijos maža dalim,
Kurią Poe vardu pavadinau.
Man gera glausti galvą prie minties,
Kad nebūtis išnyksta, ten atėjus.
                                          2016-01-12
Šio darbo nepapeikiau. Perkeldamas  į knygą netgi pagyrūniškai pagalvojau, kad jeigu taip gražiai įsikomponuoja pradžia,
kodėl turėčiau nepatikėti, kad, anot patarlės,  gera  pradžia  – pusė darbo. Pusė? Nepaisant, kad bandžiau, tačiau  suprasti viso darbo apimti man nepavyko. Buvo smagu, kad atsirado Poe, kurią reikėsią aprengti knygos veikėjos apdaru, o atsiradus komentarams, nebuvo sunku  įvardinti dar vieną būsiančią veikėją, būtent Pro (prozą) Tokiame derinyje man   neatrodė, kad  poezija ir proza galėtų viena kita  prieštarauti, vieną kitą neigti  ar  žeminti,
   – Būsime kartu,– pasakiau, vieną ko kito  įkėlęs tris komentarus.– Ir, Dieve, mums  padėk, nepaisant yra tu, ar nėra. Tikėjimai  į nebūtus  dalykus irgi  turi nemenką dvasine vertę. Ir daug erdvės proto veiklai.

Vera Vika, perskaičiusi poezijos tekstą, parašė:
       Užmigo žiema savo baltuose pataluose iki pavasario...
Kasdienybė - nusibosta, kaip ir triukšmas... Atgauname save tada, kai širdies kertelėje surandame ne tik Niagaros krioklį, bet ir ramią altaną, apsodintą prisiminimų - rožių krūmais...
Gražių Akimirkų žiemos baltume...
Bebalsė  parašė
  Perskaičiau ir susigraudinau, kažkas užsispaudė, užgulė ...
Turite puikią plunksną, Praneli, kuri vis pabaksnoja į mūsų širdeles, neleidžia joms užsnūsti, suledėti... Jūsų eilės pakelia mus į aukštesnes erdves, virš kasdienybės, į savęs suvokimą.
   Tik liūdnai man nuskambėjo ir nenoriu sutikti su teiginiu "Aš išgiedojau jau save". Suprantu, kad pavargote (juk tai taip žmogiška), bet dar pasakyti tikrai turite daug ką -  šia nuostabia Poezijos kalba.
   Aš visada lauksiu ir ieškosiu Jūsų eilių. Ačiū už jas ir kad esate.
Mery Mery  irgi
Visus eilėraščius esu perskaičiusi Jūsų ir galiu pasakyti, kad tai išminties poezija.  Su pagarba.

Aš irgi neiškenčiau ir atsidusau:
– Lai būna, kaip bus. Sunku pasakyti, kas  būtent, tačiau  kažkas prasidėjo...

0

3

Nežinojau ką pasakyti
 
  – Cogito ergu sum, – ne pirmą kartą išgirstu Kandžių.
  Žodžių trijulė man žinoma ir tikiu, kad jų tikrasis savininkas yra  Dekartas (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Panūdau užsimerkti, nes jau įnikau Savęsp ertmėje atsirandančius dalykus apžvelgti atidžiau. Galbūt net įtikėjęs, kad lašelis po lašelio persimetu gyventi į šitą erdvę. Ji man darosi vis labiau sava ir suprantu, kad ji man niekuomet nebuvo visai nežinoma, nes daug ko būtent iš jos atsinešta į pasaulį, kurį Dievas tvėręs per šešias dienas. Beje, šitaip parašęs žinau, kad būsiu parodytas kaip, neva, leptelėjęs nemenką kvailystę, bet – ar reikia skubėti vertinti? Sakau gi, kad ir anksčiau neabejojau, kad daug ko iš Savęsp atnešta į paveikslus, knygas, pasakas, dainas, eilėraščius. Tačiau, bet, o, vis dėlto neskubėkime. Pasak Servito ir Birutės Gugų: dramblio, Pranuci, neapžiosi, neprarysi; jį reikia valgyti po truputį, valgyti kąsneliais.
  Taigi užsimerkiau...
  – Tu jau čia, Kandžiau?
  – Ar reikia stebėtis?
  – Nesistebiu. Džiaugiuosi, kad įnikai mokytis kitų kalbų.
  – Posakius, Pranuci, lotyniškus posakius gliaudau: ultra posse nemo obligatur (niekas neįpareigotas tai, ko negalima)
  – O kaklaraištį pasirišti išmokai?
  – Ai, Pranuci,  šioje erdvėje reikalingiau būti toks, koks esi. Čia kitokiam būti nepriimta. Esi toks, tai ir būk juo.
  – Betgi  tavęs labai prašiau ir prašau. Sakiau, kad jis mums reikalingas ne dėl šios erdvės.
  Kandžius atsiduso it verčiamas ant savęs Puntuką užsikelti. Vėl, prisiminęs save kaip šunį, ir unkštė, ir amsėjo, kad tik neversčiau jo pertvarkyti būties, sukauptos per penkiolika šuns gyvenimo metų. Tačiau man regėjosi, kad šaukštai po pietų. Ne dėl klounados kažkokios galybės padaryta, kad Kandžiaus organizmas persitvarkytų į žmogų. Kita vertus, ne mano sumanyta, ne mano pasapnuota, kad kažkur toli, kitoje šalyje, atsilapojęs švarką, vaikštau miesto gatvėmis su įaugusiu ties krūtine Kandžiumi. Kuomet tokią žinią išgirdau iš Dainos K., šypsojausi ir nežinojau, ką jai pasatyti. Betgi ar reikėjo stengtis, jeigu ir pats žinau, kad kokių tik sapnų nesusapnuojama. Ir toks, kaip šis, atrodė vienas keistesnių, bet vis dėlto – tik sapnas. Tačiau būtent  tuomet  ir atsitiko, ko jau nepavadinsi sapnu.
  – Kandžiau, girdi, ką Daina pasakoja. Gal atsimeni, kur mudu  buvome ir kaip atrodėme. Ateik. Kur dingęs?  – Ir tai vėlgi pirmas kartas, kai pašauktas ateiti, Kandžius visu kūnu atsistojo ant užpakalinių kojų ir nepaskubėdamas drabnais (smulkiais) žingsneliais atėjo prie manęs.
  – Sapnai, dzieduli, visuomet  pranašiški. Tik ar kas iš  žmonių juos supranta? Aš irgi  tik dabar ryžtuosi  pasirodyt,  kad  sugebu ne tik šuniu būti. Sakoma, gera vieta laisva nebūna. Pažiūrėsim, kaip man seksis.
  – Bet aš turbūt užsimerkęs, o į galvą papūgos sugrįžo?
  – Ne, dzieduli. Dabar tu neužsimerkęs. Girdi tai, ką ir matai: mane, savo Kandžiuką, Kandžių, savo šunį, –  pasakė jis, o atsigręžęs  į Dainą, irgi: – Prašau, paliudyk dzieduliui, kad yra kaip yra.
  – Taip,  taip, Kandžiau, – atsiliepė Daina. –  Liudiju. Tai šventa  tiesa,  tai yra tai, kas akivaizdu, bet neįtikėtina. Tačiau tik pradžioje taip.
  O Kandžius  ir vėl man:
  – Džiaugiamasi, kad  beždžionė padovanojo žmogų ir kažkodėl  nematoma, kad labai netobulą. Tikiuosi, dzieduli, kad man pavyks geriau. O akys tavo atviros atviros... Kelk prie krūtinės. Glausk. Dešimt kilogramų sveriu.
  – Ir loti moki?
  – Moku. Bet ne laukinis gi. Kai labai reikia. Kai prisieina gintis nuo laukinių.
  Paėmiau Kandžių, kėliau prie krūtinės, o jis ir vėl:
  – O eilėraštis tavo, dzieduli puikus. Nebijok, kai prie kryžiaus kals. Nereikia būti Kristumi, kad nebijotumei savęs.
  Apie kas jis? – nemokėjęs suprasti jo, akimis paprašiau paramos Dainos. Ji gi kaipmat suprato ir paaiškino atviru tekstu:
Vis moko, moko
Ir eilėraštį rašyti moko
Lyg kam kitam skaudėtų už mane.
Štai ta kelionė, kai sutikęs žmogų
Bijausi pažinties ir, Dieve gink, užuojautos
Labiau negu akmens.
  – Aš skaitysiu tavo (ar Poe) eilėraščius ir mokysiuosi juos suprasti sąžiningai. Kad ir jie patys, ir aplinkiniai žinotų, kam jie reikalingi, iš  kokių paskatų atsiranda. Ir nereikia, dzieduli, nereikia va taip:
Nuleidęs galvą,
Nueinu nelyg nematęs.
  Čia  priėjo dar kažkas (turbūt Kindzulis):
  – Tavo (ar Poe) eilėraštis, dzieduli, toks, kad būtų dar geresnių. Gerai, kad skauda dėl jo, bet vis dėlto jis pagirtas tarp moterų. Kita vertus, Jėzus irgi  buvo prikaltas, o ne pats prisikalė. Mes esam būtent čia, kur atsiradusi valia perkurti žmogų. Tačiau  kodėl tokio ryžto imasi Kandžius, imasi šuo, tarkime, kad bent kol kas to nežino ir Kindzulis..
O akmenys jau iš po kojų
Prašo, kalba į akis:
– Tik neskubėkite, tik atsargiau,
Kad vėl dėl pasekmių
Nebūtume kalti...

0

4

Sausis 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:02, d. ilgumas 07.20
Delčia
25 mėnulio diena

1
ANTRADIENIS
Mečislovas Arvaidas Arvaidė Eufrozija Mečys Eufrozina
Naujieji metai, Lietuvos vėliavos diena
Kvailas marias perbrenda, o klane prigeria
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė - 1 /

0

5

:flag:

Gal bus įdomu: Feliksas g. ~1871, jo tėvai Motiejus Karlonas ir Agota
Tamulevičiūtė. Felikso žmona Karolina g. ~ 1869, jos tėvai Jonas
Jezukevičius ir Grasilda Kosulytė.

> detaliau: Merkinės RKB santuokos metrikų knyga. 1888--1902 m 242 psl..

0

6

:flag:

0

7

Sausis 2019
Saulė, teka 09:42, leidžiasi 17:03, d. ilgumas 07.21
Delčia, 26 mėnulio diena

Šiandien 6°C / 12°C, debesuota
Rytoj 7°C / 12°C, trumpalaikis lietus

2
TREČIADIENIS

Bazilijus Grigalius Mažvydas Gailutė Fulgentas Stefanija
Dviem ponam iš karto nepatarnausi
Ožiaragis (12.22-01.20) – Kiaulė - 2 / 01

„Tu sa­kai, kam aš pa­da­riau blo­ga, iš­sau­go­da­mas tai, kas ma­no? Pa­sa­kyk man nuo­šir­džiai, kas gi tau pri­klau­so? Kas tau da­vė tai, ką tu­ri? Jei­gu kiek­vie­nas pa­si­ten­kin­tų tik tuo, kas bū­ti­na, ir tai, ko tu­ri per daug, ati­duo­tų varg­šams, ta­da ne­bū­tų nei tur­tuo­lių, nei varg­šų.“
(Šv, Bazilijus  Didysis, vyskupas ir  bažnyčios  mokytojas)

0

8

:flag:

0

9

:mybb:

0

10

Sausis 2019
Saulė teka 09:42, leidžiasi 17:04, d. ilgumas 07.22
Delčia (dylantis), 27 mėnulio diena

Šiandien 6°C / 12°C, trumpalaikis lietus
Rytoj 7°C / 12°C, lietus

3
KETVIRTADIENIS

Genovaitė Viltautas Vyda Vida
Gera prekė pati save giria
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 3 / 01

Daugelio nuomone, arkivyskupas M. Reinys - ryškiausia žvaigždė po Dievo tarno Jurgio Matulevičiaus (p. 18).

     Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro vienkiemyje, Utenos rajone. Pradinį mokslą ėjo Antalieptės ir Mūrinės Ašmenos (Vilniaus krašte) mokyklose.

0


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)