Vidinis
5.Tas mano AŠ: iš tikrųjų, Dieve, padėk...
-------------------------------------------------------------

    Žiūriu  į žvirbliais aptūpusį krūmą ir, neatitraukdamas akių, galvoju, kaip jie atpažįsta vienas kitą. O atpažįsta gi, atpažįsta... Kažin, kaip jie mato mus, žmones? Galbūt, kaip mes juos? Visi jiems esame į vieną panašūs.
  Nesiimčiau sakyti, kad jų gyvenimas peržengia ribas, kurias mato, jaučia, žino žmogus. Tačiau numanau, kad ten, Savęsp (i), jie irgi turtingesni savimi, savo būtimi. Galbūt net vienas kitą vardais šaukia. Galbūt dalijasi pasapnuotais sapnais. Galbūt savas nuoskaudas ar sumanymus išsipasakoja, galbūt...  Taip, taip – galbūt, galbūt.  Beje, jau ir pats pradedu vis geriau įeiti į Savęsp gyvenimą. Ir– ką? Jis gyvas ir po užmerktų akių vokais. Ir krutantis, ir judantis, ir nuostabu, kad jautiesi, jog ten mirties nėra. Bet gal - ne, gal teisingiau taip tarti:  ten galima mirti, bet galima ir nemirti. Arba numirus galima vėl prisikelti. Žinoti, kaip tai atsitiko ir nežinoti. Atsiranda supratimas, kad toks žmogaus matymo, jo pajautų pasaulis galėtų būti sumontuotas pagal Dievą sumanymą, jo patirtį. Štai pasakė, kad sutvėrė žmogų pagal savo paveikslą ir todėl dabar žmogus pats, gal to net gerai  nesuvokdamas, savo pasaulį kuria pagal Dievo patirtį – elgiasi ar mokosi jame būti panašiai, kaip jis.
O žvirbliai, žvirbleliai, iš tiesų esame nebagai (vargšai, nelaimėliai). Regis, net neturime laiko pamąstyti, kaip iš toli ir nežinia iš kur einame, kad va, aptūpę alyvos krūmą lyg ir nenorime toliau matyti: o kaip gi  jie iki jo? Jau kuris laikas, kai atėjęs į parduotuvę įpratau nusipirkti pigesnį batoną žvirbliams palesinti. Ot, dabar jie ir aptūpę krūmą. Tikrai sotūs ir reikia manyti, kad laimingi.
  – O Pranas vis dėlto nedorėlis – vėl paėmęs jo knygelę paburbuliuoju panosėje. Palikti ją tokią, kokia ji paleista iš po jo plunksnos, jau man, pasakysiu, sąžinė neleidžia. Nesuvirškinta kaip reikėtų, neiškalbėta. Gaila, oi gaila, kad patingėjau pabūti knygelės bendraautoriu. Bent  jau neatrodytų tokia naivi. Tačiau jau ne paslaptis, kad Pranas, vos pradėjęs ją rašyti, nemelavo ir atvirai sakęs, kad už mane, Vidinį, jos rašyme darbuojasi mano kodas. Jis žinojo, kaip padaryti, kad pats įsilaužčiau į knygą ir kaip bendraautorius, ir kaip jos personažas. Dabar šis „kodas“ vis aiškiau atsiveria suvokimu, kad Pranucis specialiai paliko nemenką dalį knygos man parašyti. Gavus ją kaip palikimą, ne kur pasidėsi.  Ak, Pranai, Pranai, kur tu? Tačiau nemanyk, kad mūsų keliai jau nesusitiks.
  Praėjo nedaug laiko, kai supratau, kad gerokai perdedu savo pyktį. Jo dozė gerokai mažesnė, negu man pradžioje pasirodė. Dar truputį užtrukus, pajutau, kad toks darbas man darosi vis labiau patrauklesnis ir man smagu suvokti, kad nunyks Prano išleista knygelė
    „... tas mano AŠ
    (AŠAŠAI – 1) “
    Taip pat neatsiras jos vietoje ir kitas jo lyg netyčia parekomenduotas variantas:
    „... tas mano AŠ
  (AŠAŠAI – 2) “
  Nebus taip, nebus, nes abi keliais variantais pabandys susilieti į vieną gerokai didesnės apimties knygą „Tas mano AŠAŠAI“ arba, tarkim, „Tas mano SAVĘSP“. Ir labai  tikėtina, kad nei Pranas, nei aš jos savo rankose nepalaikysime. Tačiau dabar skaitau, kas jau parašyta ir nerangiai kilnodamas ištraukas, nelengvai suvokiu, kur jas padėti į būsimą knygą taip, kad neatrodytų lopiniais, montažais išmarginta. Norėtųsi, kad visas knygos tekstas nutekėtų kaip upeliukas, kalbėdamas, šnabždėdamas savo vandeniu, o žmogus, pamatęs jame savo atvaizdą, nebūtų šykštus jam palinkėti: [/i] Dieve, padėk  jam... [/i]
Dabar taikausi atsargiai į knygą  padėti Prano štai kokį užrašą:
  „Lyg atsvara aprimstančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis . Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti į kūną ir realizuotis fiziniu gyvenimu. “
  Kur bepadedu šiuos du sakinius, vis pakimba, nesiderina, neišgirstu ką kalba upeliukas.
  Iš tikrųjų, Dieve, padėk...

Ką pasakyti man,
kai po mirties dešimtmečiai praeina?
Nuneigti gal –
nebuvo jos, nėra
ir subtiliau, išmintingiau į reiškinį pažvelgti,
esą, taip kūnu rengiasi žmogaus dvasia.

Beje, ir taip ne kartą esu daręs.
Paveikslų atminty susikaupė daugiau.
Į savo žemę – Lietuvą – atėjus Marija
sūnelį pasupa bažnyčiomis ir vienuolynas.
Tačiau arčiausia man lig jųdviejų,
gimtų namų palubėje,
kamputyje paveikslu įspraustų...

Už jų akiraty
dangus pagražintas žvaigždynais.
o netoli, atrodytų, prie pat širdies,
įskaudintomis akimis regiu,  kaip...
(galbūt kamputyje, iš palubės)
kaip mano motina Stefanija (Stepa, Steputė)
Už savo sūnų meldžiasi.

Dabar jau po dešimtmečių
nuo jos mirties...

2.

Nurimo  net  laukimas,
o kas toliau dar bus
Tačiau kiti  pasako: švaru, ramu
ir nieko, ką atsiminti reik nebuvo
Tai tik fantazijos atytis  atspinrys,
Iįtirpęs  po  pasaulį  vastosi

Pats tark, pats pasakyk
ar ne juokinga būtų,
jeigu Stefanija (Stepa, Steputė)
į šitokį peizažą nepakliūtų.
(Jei nepatinka žodis „nepakliūtų“,
ištark - „neįsitrintų“

Aš ne dėl to ši raštai  atidžiai  kuriu
kad, Dieve  gink, nebūtų, kaip yra
Yra  švenčiausioji mergelė Marija
Su Jezumi  ant savo  ranku
ir  mane  palaiko
tokia  ji  mano  ir  visų

Man  ir pačiam tokie  regėjimai  netina ž
Pakeidžiu  dintiž  Dievem  jei  visur

Kur  panaręs  ją  sutiksi...
Naujaug nesuboki  i ar  nematai
Aš  matima  regiu
Kamputyje
Ir  palubėj
O Jęėzaus   motinai  ir  ja,
Pasaulį  atidavęs  visa....
Nepyk,  švenčiausiso,
Šitų   namų kamputyje,  Šveęiausioji  ir,  ša...
Ir  inkvizizijos, prašau
Nekviesk  į  mano  dvasia
I

Vidinis

7. Tas mano AŠ: o sako, kad stebuklų nebūna. Antai, Golius su degtinės buteliu!

     Jaučiu, girdžiu, atsimenu kiekvieną žodį, bet iš kur tai, kieno jie? Atmintyje miglojasi ir tik vėliau apniukusioje erdvėje neskuba  įsišviesdamas įsiterpti žmogaus siluetas: galva žila, panosėje trumpai pakirpti ūsiukai, švarkas atlapotas ir matosi spalvotais kvadratais „išrašyti“ baltiniai, o ant kaklo  – palaidai, nevaržomai užrištas žalias, lengvas šalikas. Dar vis neatpažįstu, bet girdžiu:
  – To turbūt neišmoksi, net jei labai norėsi, bet jei trūksta kelių  varžtelių, tai gali bandyti  rašyti.
  Ak, atsiminiau. Tai pasakų kūrėjas Kęstutis Kasparavičius. Būtent  taip  išgirstu, taip matau jį, atsakantį į klausimėlį: kas įkvepia rašyti pasakas? Ir pasijuntu laimingu, nes galiu numanyti, spėlioti, įtarti, norėti sužinoti: kažin, be kelių varžtelių savo knygelę „ Tas mano AŠ“  rašė Pranas? Apie tai joje nekalba, tačiau lyg atsimenu, kad kažkur  skaitęs, kažkur rašęs apie tai.
  – Ir, regis,  rimtai tai  daręs, – atsiliepė į mano mintis ant palangės nutūpęs  varnas.
– Tu, Goliau? Kaip tu čia? Kokie vėjai atpūtė? Seniai matėmės, – regisi, tiek pat  kartų iškalbu tuos pačius pasisveikinimo žodžius, kiek  jis ant šios palangės tūpė. Niekuomet nebuvo dažnas. Ir nereikėjo. Susitikdavome daug kur.
– Nori pasakyti, kad jau sunkiai skraidau? Yra kaip yra. Ir Pranas  rašo: „Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir iškvėpdamas nuovargį atsiduso “...
  – Fantazuoja?
  – Nuovargio neiškvėpsi. Ir tokie supratimai manęs nevargina, bet... Labas, Vidini.  Sakei, kad  seniai matėmės. Įdomu, kada?
  – Labas. Tu - ką?  Neprisimeni?  Netoliau už gegužę. Tarkim, apie  Jonines. Bet argi reikia stebėtis. Aš jau neprisimenu, kaip  mano  pusryčiai atrodę
  – Butelį gersim? – ūmai klausdamas atsiliepė varnas ir nuo palangės  stryktelėjęs prie kompiuterio, dar netikėčiau iš po skverno išsitraukė butelį „Bajorų“. O sako, kad stebuklų nebūna. Golius su degtinės  buteliu!
  Žiūrėjau į butelį kaip nepažįstamą žvėrį ir, ko gero, pirmą kartą taip aiškiai suvokiau, koka stiprybė jame tūno, kokie ugnikalniai kūrenasi. Ir šie keli žodžiai ne tuoj atsirado
  – Goliau, ir tu? – veptelėjau. O  jis:
  – Įpilk, tuomet ir durnų klausimų neatsiras.
  Įpyliau.  Sau irgi nemažiau. Tačiau dingo ne tik klausimai, bet ir  žodžiai. Tokia gera tyla užgriuvo, kad... be žodžių supratau,  jog dar  reikia po vieną.
    Tylos, regisi, irgi nesumažėjo, bet matau, kai akyse atsiverčia  kalendoriaus  lapelis. Tas pats, su  nupiešta trispalve ir  su užrašu:

Sausis. 2019
Saulė teka 08: 42, leidžiasi 16: 02, d. ilgumas 7. 20
Delčia, 25 mėnulio diena

                1
                ANTRADIENIS

    – Nepyk, Vidini, –prakalbo varnas Golius, bet atėjau pas tave ne  geriausių  ketinimų paskatintas. Pirmas  kartas mano gyvenime toks, kad nenujaučiu, kada Pranas sugrįš.  Žinau, supai jį, išsupai, bet vis  dažniau išgirstu ir  tavo nerimą, tarkim, skundą, kad nežinai, kas tave išsupo. Daug apkalbų, tačiau numanai jų pobūdį ir į tikrovę nepriimi.  Va, ir pats mąstai apie pasakų rašytojus. Garbė jiems. Tačiau visi  tingi  pagalvoti, kas  atsitinka, kai galvoje kelias varžteliais  per daug.
  – Ar ir taip būna?
  – Nežinau. Ir neįsivaizduoju, kaip tie varžteliai atrodo.
Todėl nei giriu, nei  peikiu, kad pradėjai neršti Prano knygą. Juolab, kad ji kaip paveldas tau palikta. Taip juk?
  – Yra  dokumentai, Goliau. Vadžios antspaudais užtėkšti.
  – Na va. Ir dokumentai yra, – pasikartojo žinią varnas Golius, nors  nepamaniau, kad jis to nežinojęs. –  Yra, yra, – atsiliepiau  dar kartą. – Ne dovana gi, o būtent paveldas. Man  tai solidžiau atrodo.
  – Man irgi, kaip sakai,  solidžiau atrodo. O  dabar klausyk, Vidini, ir  spęsk: atėjau tavęs paprašyti leidimo būti man prie jos redagavimo. Prano knygoje būtinai reikia surasti vietų ir jas įkuždėti taip, kad jos neatrodytų pasakomis. Suprask, Vidini, suprask – įkuždėti tai, kas ne  tik tau, man, Pranucui ar dar kažkam, bet ir visam šilinių kraštui labai rūpi. Ar  bent privalėtų  rūpėti. Kad nebūtų tokių nuoskaudų dėl  nežinojimo, kas, kur Vidinį supo. Kaip atrodęs jo lopšys, kaip...
  Neatrodė, kad varnas Golius skubėjo tokią kalbą sakyti. Neatrodė, kad ji paini ir kad  nesuprantu apie ką jis kalba, tačiau mano akys it iečių antgaliais  įsibedė į varną ir anas sunerimo.
  –Trečiosios, Vidini, nekelsiu. Ne žemes keliukais šliaužioju, o  dangumi skraidau. Ir vis dėlto, gerbiamas  redaktoriau, ką atsakysite  į  mano prašymą.
  – Nepasitiki manimi?
  – Nepasitikiu, Vy Vidini.  Pranucu taip pat. Ir nė vienu, palikusį šĮ kraštą. Žiūrėk, tai vienas, tai kitas pargrįžta, neretai netgi slapstydamiesi ir net iš kapų kaip  kurmiai iškapsto artimiausių  žmonių  palaikus. Viešpatie, atleisk  jiems, bet man, varnui Goliui, taip  padaryti neįmanoma.
  – Patylėsiu, Goliau.
  – Tai ne  geriausias dalykas.  Štai,  matau  ant  tavo  stalo  popieriaus lapas. Irgi  tyli.  Tačiau krustelėk, pabudink.  Ir ką išgirsim? Na, pabandyk Tu geriau skaitai.

9. Tas  mano AŠ: o  vis  dėlto Amerika savo prezidentu pasirinko Donaldą  Trumpą
   Už ankstaus ryto lango truputis – tik po kojomis – -sniego, bet dar snaiguriuoja. Manosi, kad greitai padaugės.  Dar truputis šaltuko, it padūsaujant – būti  ar ne. Gal jį ir girdžiu: taip nebūna,  taip  nebūna...
  Kitur  gal – ne, o Vilniaus Naujininkuose būna ir taip, kaip nesinori ar  neturėtų  būti.  Už lango dar vis tyla, dar net ir aerouostas  snaudžia,  bet – antai –  Vėtra , paėmusi smuiką ,  slidinėdama sniegeliu,   čirpindama jį ir dainuoja:..
 
  Juk  kartais  reikia  tiek  nedaug
  Tu  tik  vardu mane  pašauk
  Kai  bus ir  liūdna, ir  nyku
  Vienatvės tyloje...

  Ir  jeigu  jai, ir  daug  kam popiežius  Grigalius XIII savo  kalendoriumi  rodo į  2016 - 12- 05 laiką, tai vis  dėlto  – kad ir kaip bebūtų  nesuprantama –  ne visiems  taip.  Ir man  ne  taip. Kaip vakar, užvakar, kaip dar anksčiau, jis ir šiandien iš  pat  ankstaus  ryto įsišviečia informacija. Akis galiu  užkloti,  užmerkti. Tai visai  man  netrukdo  regėti ir perskaityti:

Sausis. 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:02, d. ilgumas 7.20
Delčia, 25 mėnulio diena

1
                ANTRADIENIS

  – Goliau,  kur tu?
  – Sakiau,  kad  neišeisiu, kol negausiu sutikimo būti  prie  redaguojamų Prano  raštų. Tau, regisi, patinka rodyti į mane kaip  cenzorių?  Rodyk, Vidini, rodyk, bet vis dėlto Amerika savo prezidentu išsirinko  Donaldą  Trumpą.  Ar tai blogai?
– Radai į ką  rodyti. Antai, kur Amerika su Vašingtonu ir štai kur  Lietuva su Vilniumi, –  sakau jam įtardamas, kad  jau pradeda jį erzinti  ir  mano  per  naktį neišblėsęs  džiaugsmas. Nesibodėdamas galiu  kartoti  jam  pasakytus džiugius žodžius ir neatrodo, kad jie galėtų nusidėvėti. Ne batai gi.  O aitvarai išnyko ir reikia prašyti, kad varnas Golius pakartotų savo  deklamaciją. Kažkodėl taip atsitikę, kad  knygoje„ Tas mano AŠ“  šito eilėraščio „Aitvarai“ Pranas neužrašė.  O ir  negalėčiau tarti, kad  ypatingiau  jais domėjosi. Jam artimesnis pasakų  kūrėjas Kęstutis Kasparavičius. Pasakų jo irgi  bemaž neskaitė, bet  saugojo iš  jo perimtą įsitikinimą, kad, girdi, pasakų rašyti  neišmoksi  net jei  labai  norėsi, bet, –  vėl  pasak jo o –  jei  trūksta  kelių  varžtelių, tai  gali bandyti  rašyti.
Jam  buvo smagu  žinoti, kad yra  realybės  pasaulis, sumišęs su  dvasia. O  tai kartu reiškia, kad ir  prieigos  prie  jo kitokios.  Einšteinai ir aukštoji  matematika tokiai būčiai  atrasti nereikalingi. Gali jie būti, tegu, tai  nepatrukdo, bet vis dėlto Savęsp ar  Savęsp(i), Ašašai  prasideda nuo Aš ir nežinia kaip toli.
     Greitai po „ Lietuvio kalendoriaus“ žlugimo, Pranas mėgino jo gerą vietą užimti „Šilinių kalendoriumi“. Pasitaręs su Tamošiumi, neužtruko į METŲ pirmos  dienos lapelį įkelti  sakinius iš Biblijos   „Pradžios knygos“:
   Ir Dievas tarė:
Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa. Ir Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir jis atskyrė šviesą nuo tamsybių; ir praminė šviesą Diena, o tamsybes Naktimi; ir pasidarė vakaras ir rytas — pirmoji diena .     

   Štai tokia  atmintis, atgijusi išgirdus varną  Golių deklamuojant „Aitvarus“ ir  nudžiugino  mane  taip, kad...na, nežinau, kaip  apie  tai  pasakyti. O kodėl  taip,  man kol kas nereikėjo klausti. Ir šįryt, kai    suvokiau, kad  laikas mus  gerokai aplenkė, o kartu su juo ir ne kurie mūsų AŠ sandaro reikalai, dar vis spirgėjau džiaugsmu, kad vyksta toks neįprastas dalykas. Žinoma, tuo džiaugtis  nereikėtų – galima  nutylėti, galima nuduoti, kad taip alkoholis smegenis paveikė ir todėl priverstos  išspinduliuoti haliucinacijas: girdi, aitvarai yra akivaizdi jo    pasekmė. Ot, išaušo rytas, ir kur dabar jie?
  – Kur? Negi, Vidini, manai, kad ir jie su manimi galėtų užsilikti  pas  tamsta? Ar ne per daug  garbės, a?
   Ir tuomet nuo slenksčio pasigirdo balsas:
   – Asmeniškai manau, kad  ponas  Vidinis  neparodys  į  mane kaip negarbingą. O ir tamsta, Goliau. Aš irgi pasilieku čia.
   Taip,  taip,  aš negalėjau  parodyti  į  ji kaip negarbingą, nes ir Prano eilėraštyje apie jį parašyta:
   
O ten ir aitvaras, kuris
Ant slenksčio sėdi ir posmuoja:
 
  Visaip  vartaliodami žmogaus  būties  reikalus, suspėdavome daug  kur,  net ir po dangų, po žvaigždes ir žvaigždynus pasidairyti ir primiršome (ar pamiršome?), kad yra toks nepaprastas, dieviškai  įtaigus sutvėrimas, kaip namų slenkstis. Dabar  ant  jo  sėdįjo  Aitvaras, ir  neatrode žemiau, negų  būtų danguje.
– Aš  irgi, Vy. Vinini prašau , kad  ir mūzas paredaguotumėte.  Su savo lyra labai  ne  kaip atrodau . Kaip ne  lietuvis. o  juk. savo  burna  lyg kartus  su poetu  petru  Vaičiūnu, su  amreikiečių kompozitoriumi Antanu  Vanagaičiu,  nusmog uą kartu,

Ei Pasauli,  Mes  be  Vilniaus nenurimsim!
Nenurimsim  mes  be Vilniaus!
Senas Vilnius mūsų buvo, mūsų  bus!
Vilniui  gimėm ir tik Vilniui mes atgimsim!,
Mes  kaip  rytas saulėmis į jį nulimsim!
Vilniaus pilys savo vyčių susilauks!
„ Geležinis vilkas“ panery  sustaug!
Ė! O...!

nManau, kad  nebūtį  gerai, jeigu  pasakų  kūrėjas  pasigestų skokojančių  varžteliu. O  juo  laba,  jeigu  jis  juos  sursiratų pasakos pradingtų  iš  po  jo  plunksnos. /surastu  tuo  kelis  varštelisu,nes   anoto  jo:jie  nereikalingi, kad  galėtų  parašyti  geraė pasakas... Atrodo,  apnyko  ,  sumažėjo  aitvarš,  tačiau  anas,  sedintis   ant  slemmsčio nežinia  kiekaip ilgai, bet... ilgai. Ir  svarbiausia, kad  kaip  suvokiu , irgi  ne  vakar..
-  Maniau, Goliau, kad ir tu  aitvarus  užmiršai. kad  užmiršai ir tu, Goliau.o  O

Prastūmėm trisdešimta  antruosius.
Žvilgsniai  į  prieki  nukreipti
Ką  palydėjo į šaltuosius

Kieno sparnai  jau  apkirpti
O  kas  iš gulbinas  plasnoja
Į  dar  nežinoma  rytojų
Iškėlės  galva  prieš  kliūtis.
Nes  jo,  jis  tikis, ateitis.
– Pasirašyt  ant  popieriau
– O  kodėl  gi  ne. Pasirašyk. Popierius  viską  iškenąia.
–  Baik,  Vidini. Aį  ji  Aš  ji neblogiau  pažįstu, kaip  tave  ir  Prana.

pasaulį - sutrumpėjęs vietininkas rašomas su y
dar klaidelė, ten, kur kalbate apie Kristų, žodyje prikaltas pamiršote s.
Pirmi du posmai man labai patiko, gražiai, šiek tieksu ironijažvelgiama į gyvenimą  , pabaigą reikėtų dar kartą gerai pataisyti.

  _  Velias  tu, giliau.  Užtai  ir  juodas. Bet, o, dangau, kaip  gera, kad  esi. l

Mus  laikas  aplenkė  goliau, Ji  reikia  pasivyti. Ir  kuo greičiau, tuo  geriau. Noreįusi, kad  tai  butu padaryta u per  per