----1
Trečia para, kai 2017 -ji žibina savo dienas - naktis. Jau pritemus Naujųjų metų pirmajai dienai parašiau:
Šventės nebuvo. Vos prašvitus užstojo slogi tyla ir taip per visą dieną. Priežasčių daug. Net ir tai, kad reikėjo eiti į parduotuvę pirkti gėlių ir padovanoti savo Marijai jos 75 metų sukaktuvių proga.
Nusipirkau ir sau. Be dvidešimt devynių dienų už savo Mariją trejais metais esu vyresnis. Šventės dėl to irgi nepadaugėjo, tačiau vėliau, rodydamas į Vandenį, Aloyzui Surgailiui kalbėjau:
– Būk drūtas, Aloyzai. Jaunas. Visuomet toks! Metai gi tik dėl akių, tik maskuotei, kad mergos mūsų, jaunų, nesugadintų. O keistuolių niekuomet netrūko. Kad iš šis Vandenis, jau man 78 atplukdo. Besarmatis.
Žmogus tyli, o aš pamąstau:
O ką? Gal bent man pačiam tuo patikėti? Blogiau nebus.
---2
Vis labiau darosi žingeidu: kažin, kaip dar ilgai kelsiu sakinį, žodį, raidę, raštą, taip ir neišmokęs atsikratyti klaidų. Savijautoje jau „įrašyta“, kad žinau, kaip atrodo ten, kada šis triūsas išsenka – net neaiktelėjęs nutyla, nurimsta, užgesta. Ir man neatrodė, kad bent kiek pasigesčiau jo ar gailėčiausi, kad taip atsitinka. Savijautoje ramu it žemėje paimtoje į saują – nei skauda, nei ką. Tačiau ne tik gera ją palaikyti, bet ir žinoti gera, kad ji derli, naši. Į ją įkritusi sėkla įgauna dalią atgyti, įsikibti šaknimis į žemę, tiestis ūgeliu į dangų, augti, bręsti, sukrauti žiedus ir atsirasti nauju derliumi, atkartoti save. Geras, šventas jausmas krūtinę pakilnoja. Spėju, kad gal jis ir pakuždėjo, pasufleravo, paniukino smalsumą atidžiau pasidairyti po save tuo laiku, kai junti, supranti, kad dar vakar tavęs būta daugiau, būta įvairesnio. Dar vakar bandei apglostyti nelauktai užklydusią lyg ir nepeiktiną mintį. Ir netgi manei, kad gal sulips į poezijos kūrinėlį. Deja, ne, nepasisekė. Taip tik atrodė. Tačiau popieriaus lapas nepasiliko tuščias. Ir va skaitau vakar parašytas keturias eilutes
Tyliau, tyliau...
O kraujas teka venomis
(ne gyslomis, kaip kad rašiau anksčiau,
užmiršęs anatomiją žmogaus)
Šiandieną jau negebu atsiminti į kokias aukštumas buvau nusitaikęs paleisti sumanytą kūrinį, tačiau dabar suvokiu, kad tai eilinis niekuti, o vis tiek man linksma. Po visą kūną vaikščioja skruzdės, kutena ir malonu, kad ir šitaip galiu pagirti gerą jausmą, gerą nusiteikimą, kad gal pasiseks atsiminti ko aš vakar iš šitaip renčiamo eilėraščio tikėjausi. Tikriausiai, dar nebent laipteliu, kitu kilstelėti savyje aukščiau.
... O koks gražus paukštis kėkštas. Žiūriu, žiūriu ir niekuomet nepavargstu.
----3
Hm.. Tai bent!
O juk galėjau ir nepastebėti, kad šitie metai man gerokai ypatingesni. Sakyčiau, kad net turiu teisę į juos rodyti , kad jie kone tie patys, kurie buvo man padėti į lopšį. Ir tada kaip šiemet, sekmadieniu prasidėję. Taigi Naujieji...
Naujieji? O dangau! Tų „naujųjų“ nuo mano lopšio susikaupė visa aukšta kaugė. Ne bet į kokį vežimą tiek sukrausi.
Verčiu popiežiaus Grigaliaus XIII padovanotus kalendorius ir atsirandanti šventė nerimsta: skambina varpeliais, girgžda po kojomis sniegu, krankia varnu Goliumi, šviečia Šklėrių sodžiumi, jo plačiai po apylinkę išbarstytais vienkiemiais, gaudžia Kabelių parapijos bažnyčios varpais... Vis iš ten, iš 1939 metų. Ir smagu matyti, kai šiemetiniai su jais pirmadienis į pirmadienį, antradienis į antradienį, savaitė į savaitę, mėnesis į mėnesį. Net ir vasaris į vasarį pasilikęs be dvidešimt devintosios... Žodžiu, ir šitaip, ir taip vartaliok, o 1939 metai su 2017 metais – diena į dieną nuo sausio 1- osios iki gruodžio 31 - osios.
Sutampa taip, kad....
– Valio, Vidini! Kur tu? Ar pastebi, kokią mielą dovaną laikau savimi? Yra proga stipriau įsispirti kojomis į žemę, stipriau įsmeigti į ją lazdą ir...
– Vidini, ar girdi?
Tačiau – ne, jis negirdi. Ir tai ne jo kaltė. Betgi ir ne mano.
Pavargom abu. Vienas nuo kito. Ir pavargome taip nepaprastai, kad aš labai rimtai panorėjau numirti.
Taip jau atsitikę, kad per ilgus dešimtmečius kone visuomet kartu ir kartu Juokiasi žmonės, girdi, vienas nuo be kito nusišvilpti nemoka. Tačiau, tai, žinoma, perdėtas dalykas. Vidinis prie mano lopšio anksčiau. Ko gero galima sakyti, jog jis jį, lopšį, netgi nupynė. Gal karves ganydamas, gal mokydamasis aitvaru būti, gal skindamas žilvičius dūdelei meistrauti, gal...
– Vidini, kur tu? Ar girdi?
Tačiau neskubėk, neskubėk. 2017 metai tokie, kad jiems nereikia atskiro kalendoriaus. Atverčiau 1939 metus ir regiu, kad laikas kaip upė savaime suteka į juos.
Ir Gelo (Gelovinė) į tą patį kalendorių rašo, brauko, rašo
Tyliau tyliau –
atsiminimai plaukia
mažais upeliais šniokšdami,
bet man jie gražesni,
negu Merkys ar Nemunas.
Įsiklausau.
ir Dieve – aš Dangun!
aukštesnio man dangaus nereikia...
--- 4
Po save landžioti, vaikščioti, braidžioti – NE! Yra Savęsp(i), Savęsp. Jis jau seniai neduoda ramybės, tačiau šį kartą jo beldimasis suintensyvėjo; beldžiasi - skambina ne tik varpu, o visa Kabelių parapijos bažnyčios varpine:
– Savęsp, Savęsp(i), Ašašai, Ašaaašai...
Regisi, ir plunksna, seniai seniai rašiusi, aprūdijusi, bet šį sykį ir ji pasineria susivilgyti į rašalą.
– Rašysi?
– Ar nematai?
– Tačiau žinai gi, kad negaliu padėti. Manęs nėra. Aš miręs. Ir tai dabar svarbiausia: težino jis, Vidinis, kad esu miręs. Te sukrunta savo raštais ir jis.Te! Nes už save jau parašiau. Ir netgi savo raštus kaip palikimą jam perdaviau. Į jo nuosavybę įkompanavau, įpokavau. Te brauko, plėšo, degina. Te elgiasi kaip patinka, kaip supranta. Tai jo teisė kaip nuosavybės šeimininko.
Sena, rašaluota plunksna, pakibusi viršum popieriaus, lūkuriuoja. Liūdna truputį. Gal net daugiau negu truputį. Pamanau, kad gal ne ją, plunksną, matau, o pro ją regiu paveikslą atsiveriantį nuo titnago ir balanos iki...
– Savęsp(i), nurimk gi! Nurimk, prašau.
Atrodo taip arti, jog nereikia ir durų praverti, kad įeičiau ten, ištirpčiau kaip ant šilto delno nukritusi snaigė. Tačiau tai, kas taip atrodo, deja, dar nereiškia realybės. Galbūt ne kas ir te esi, Savęsp, o dvasios sąvėla. Ar girdi, Ašašai? Taip, taip: dvasios sąvėla.
Išgirsk! Nes tikrovė tokia, kad nepavyksta į ją įsiterpti taip, kad gebėčiau apeiti, apžibėti kaip jonvabalis savo kelią ar kad bent užrašais slysdamas suvokčiau šitos esybės pajautas.
– Savęsp, Ašašai, ar supranti apie ką aš čia?
O štai Albina Šiupienienė ir Danutė Kunigiškienė, regisi, kad supranta, nes ar ne jos čia taip:
Ar būsi mažas, vai ar dzidzulis
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis.
Tep Vilniaus dzūkas dzūkų pažino
Ir savo pulkucin juos suvadzino.
