Savęsp: 13. fragmentai
Prisėdau prie interneto. Įžiebtas ekranas tuščias, tačiau žinau, suprantu, kokia gausi būties įvairovė savo atspindžiais sutilpusi nedidelės apimties konstrukcijoje. Plauk, eik, skrisk, neatsikeldamas nuo kėdės, nepravėręs būsto durų, keliauk į kosmosą ir kosmosu, sveikinkis su mirusiais, susitikinėk su gyvais, net ir su pačiu savimi, koks tu vakar, po vakar, koks prieš metus ir daug metų. Tik nepatingėki, tik būk paklusnus ir elkis kaip paliepia Instrukcija, kad baltas tuščias ekranas užsipildytų tokios Esaties atspindžiais. Atrodytų, argi galėtų būti kitaip? Tačiau irgi žinau, kad būna (ir yra) netgi labai ne taip – pasilieki nerangus, išmestas iš veiklos, iš veiksmo ir nereikalingas. Sau – irgi. Tačiau šį kartą mano būsena keitėsi: pasijaučiau taip, lyg kažkas manyje meistravo, kažkas naršė ir dabar taikosi įžiebti ekraną. Pro (Proza), buvusi šalia, irgi pajautė, kad esu judresnis ir – bent kol kas – kėdėje neužsnūsiu.
– Bandysim? – klausdama prašneko ir sakė: – Būtų smagu, jeigu pasisektų. Užrašai iš Savęsp visuomet vertingesni, šiltesni, negu gavus juos dairantis po žvaigždes.
– Ką girdžiu!.. It Poe (Poezija) tavo burna kalbėtų, – smagu buvo pasijausti judresniam.
– Burna, Pranuci, mano. Bet kalbu apie tai, ką ir su Poe neretai pasikalbame.
– O su manimi? Kodėl su manimi – ne? Kuo prasikaltęs, kad tartum atbaidytos.
– Ne atbaidytos. Tačiau kalbėti, net mąstyti apie Savęsp – reikalas subtilus. Kol jis pats savyje nesubręsta, nesusitupi, tuščias darbas jį šaukti. Taip, taip, tuščias darbas jį šaukti ar kitaip niukinti. Reikia gilesnio, tirštesnio supratimo. Reikia ne tik gaidžių giedojimų. Ir štai regis, kad dabar išgirstu, kaip atsikosėja Ispanija.
– Atsikosėja, sakai, Pro? – žvilgterėjau į redaktorę, kurios paprastai taip nevadiniu, vis Pro ir Pro. Ji dėl to nepyksta, o savo bičiulę ir bendražygę poeziją irgi įniko vadinti Poe. Man tai irgi smagu. Ir kada susieiname į trijulę, tai vienas kito kitaip nepašaukiame – tik Pro, Poe ir Pranucu. Taip ir dabar.
– Atsikosėja, sakai, Pro?.. Galbūt, galbūt. Tačiau žvilgterėk aukščiau – viršum galvos Vandenis su ąsočiu. Nepraeina nepasisveikinęs. Kai jis ten, tuomet ir Savęsp suklūsta. Be kalendoriaus jį jaučiu.
– Laikas pagaliau jam ne tik suklusti. Kol jis tik šitaip, pradedi manyti: o visgi niekam tikę esame. Taip ir neįveikiame jo, taip ir nesugebame užrašyti. Poe, beje, taip pat. Užrašai labiau panašūs į juodraščius, kurių ir redaktoriai dažnai neįveikia.
Štai ji, Savęspi!
Žodynas neužmiršęs jos..
Nors iš toli atėjus – iš toliau nei raidė
Ji man kaip didelė šalis. Valstybė
Gyventi kur įkėlė Dievas ir lopšys.
– Ir vis dėlto, redaktoriau, kuomet žvaigždynu pasirodo Vandenis su ąsočiu, patikėk, kad Pranuco galvoje prašviesėja, – net nešyptelėjęs patikinau Pro. O mintyse dūmojau: ak, mieloji drauge, jeigu ne tu, jeigu ne Poe, jeigu ne Savęsp, ką veikčiau, a? Kur ir kuo būčiau be jūsų? Ne taip svarbu, kaip atrodo mano užrašai; svarbiau pats jų atsiradimo procesas, svarbiau per jį atsiradęs pojūtis, nuojauta, kad yra pasaulis, kuris ne toks, kad galėtum nuskristi raketa ar nuvažiuoti radijo karieta. Yra, yra, yra... Jis toks, kad lyg čia pat, lyg nešiotum jį, tačiau tuo pat kartu jis didelis, neaprėpiamas, kartu su būtu, esamu ir būsimu laikais. Yra, yra, yra tokia būtis... O tai, kad pradedi suvokti tokią ją esančią, argi reikia jaudintis ar kažkaip kitaip reaguoti, elgtis. O kad Ispanija „atsikosėja“, tai irgi, reik manyti, kad per lopšį.
Pro tyli. Ir dar tyli. O paskui padeklamuoja.
Užsnigo sniegas.
Dar maniau,
Kad žilas plaukas šitaip sninga.
Tiek daug prisnigo virš galvos,
Kad, regisi,
ne –
iš –
si –
kap –
sty –
siu.
Aš kapanojuosi,
bet virš galvos
vis sninga, sninga, snin...
– Poe kažkur, o be jos neapsieiname. Kita vertus, tai irgi neatrodo tiesa, kad ji kažkur, kai aš ją deklamuoju. Todėl ir aš tariu: yra, yra, yra tokia būtis, kai ji ir kažkur, ir čia. – Pasakė Pro ir prikergė: – Gerai, kad ir Dievas trejybę myli.
– Tačiau prošvaisčių mūsų užrašuose nesimato, pasakiau jam, – bet tai ne menkniekis. Kol šitaip, kol supranti, kad taip neturėtų būti, tol ir lauki, kad ir Vandenio, tikėdamasis, jog neužmirš, kad įkvėps, paduos uzboną iš jo gurkštelėti.
Pelėda
2017-01-26 11:31:44
Komentarai
Moderatorius (-ė): Pakeleivis
Sukurta: 2017-01-27 00:21:52
Ispanija šįkart toli. Tik kostelėjo ir, atrodo, apsiramino.
Suprantama viskas, o ta Instrukcija (Tik nepatingėki, tik būk paklusnus ir elkis kaip paliepia Instrukcija) yra turbūt ne naudojimosi kompiuteriu aprašas, bet kokia aukštesnioji instancija? O kad ir intuicija?
Poe, Pro ir Savęsp pašnekesyje geros sankirtos čia:
Tačiau kalbėti, net mąstyti apie Savęsp – reikalas subtilus. Kol jis pats savyje nesubręsta, nesusitupi, tuščias darbas jį šaukti. Taip, taip, tuščias darbas jį šaukti ar kitaip niukinti.
... O mintyse dūmojau: ak, mieloji drauge, jeigu ne tu, jeigu ne Poe, jeigu ne Savęsp, ką veikčiau, a? Kur ir kuo būčiau be jūsų? Ne taip svarbu, kaip atrodo mano užrašai; svarbiau pats jų atsiradimo procesas, svarbiau per jį atsiradęs pojūtis, nuojauta, kad yra pasaulis, kuris ne toks, kad galėtum nuskristi raketa ar nuvažiuoti radijo karieta. Yra, yra, yra... Jis toks, kad lyg čia pat, lyg nešiotum jį, tačiau tuo pat kartu jis didelis, neaprėpiamas, kartu su būtu, esamu ir būsimu laikais.
Tikiu kelione laikais ir pasaulio (-ių) nešiojimu, tad jaučiu, kad pastaroji citata ir išsklaido pradžioj šmėstelėjusią abejonę apie internetinį susisiekimą su mirusiais. Mintimis, atmintimi galima puikiausiai.
Na o Vandenis su uzbonu kartais ne tik duoda gurkštelėti ar praplauna iki prošvaisčių, bet ir visai praskiedžia ar daro bangą. Pradedi, pavyzdžiui, prie kompiuterio, susigriebi kažin kur nuneštas.
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-01-26 16:55:46
Gera skaityti Jūsų protingas mintis.
