Sausis 2019
Saulė teka 08:42, leidžiasi 16:06 d. ilgumas 07.24
Delčia (dylantis)
27 mėnulio diena

4
PENKTADIENIS
Arimantas Arimantė Titas Benediktas Arminas Benas Arminė Andželika Anželika
Kas pinigus mėgsta, tas tiesos nekenčia
Ožiaragis (12.22-01.20) - Kiaulė - 4 / 01

Buvo trečiadienis, balandžio tryliktoji...

Nemaniau, kad reikia ateiti prie dienoraščio. Nebuvo reikalo kažką parašyti, tačiau  atėjau ir parašiau. O  būtent:
   Jau turiu ir kitą pasaulį.
   Ten, po užmerktų akių vokais, aš jau gyvenu. Ir prašau nerodyti į mane kaip į beprotį. Tačiau jeigu ir rodote,  vis tiek gyvenu.
  Tik parašęs pamąsčiau: apie ką aš čia?  Tačiau  įrašas  patiko. Netgi panūdo sužinoti, kaip ilgai užtrukęs būti su dienoraščiu, saugomu Rašyk`e.. Pasirodė, kad pirmasis  įrašas  atsiradęs  prieš devynis metus, taigi 2007- 01- 15.  Atsiverčiau jį tokį, koks ten yra. Kartą perskaičiau, kitą. Ir  nebuvo sunku žinoti, kad ano manęs, koks  buvau prieš  tuos metus, manęs jau nėra. Ir anuos dalykus, apie  kuriuos parašiau, priėmiau kitaip, lyg  jie man jau beveik nerūpėtų.-
2007-01-15 09:10
  Ir todėl, kaip sako, tepadeda  Dievas
   Kelias dienas pasikrapštinėjęs popieriuose, ryžausi daryti tai, ko padaryti tikriausiai nesugebėsiu. Ne todėl, kad popierių daug, kad jie suversti bet kaip ir perskaitęs nežinau, kur juos padėti.. Didžioji to priežastis, kad bet koks darbas greit įgrįsta ir visuomet surandu pasiteisinimų, jog tai pilstymas iš kiauro į tuščią ir todėl solidžiam žmogui neverta užsiiminėti tokiais niekučiais. Tačiau va, atsitiktinai perskaičiau iš „Pergalės“ išplėštuose  puslapiuose V. Jakelaičio užrašus (gal taip galima sakyti –„užrašus“?), įvardintus „Antano Miškinio akademijos“ ir pamaniau, jog tai, kas parašyta apie poetą, galima parašyti apie kiekvieną žmogų, kurių biografijose įsmeigtas skaudžiausias pašinas – Gulagas. Beje, jeigu kas neskaitėte ką tik paminėtų užrašų arba, pavartę, pasklaidę juos, atidėjote tai padaryti kitam kartui, siūlyčiau nelaukti. Man naudinga buvo juos ne tik perskaityti, bet ir apsidairius aplink, ar niekas nemato ir negirdi, pasiklausti savęs – O KODĖL GI MANO UŽRAŠAI TURĖTŲ BŪTI NŪDNESNI? Jakelaičiui, manyčiau, net buvo sunkiau – jis specialiai ieškojo žmonių, kurie su Antanu Miškiniu buvo kalėjimuose ir lageriuose ar bent jį pažino. Man atveju to daryti nereikia – ėjau per Lietuvą, norėdamas ją geriau pažinti ir žinojau, kad kiekvieną sutiktą tuo laiku žmogų, galiu drąsiai imti už rankos ir sodinti prie mikrofono: kaip, žmogau, gyvenai? kas esi ir ar labai skauda?  Ir juo atviresnis pašnekovas, tuo labiau skaudėjo man.. Sugrįžęs į redakciją negalėdavau tokių pasakojimų sutalpinti sunormintose radijo laidose. Tik blykstelėjimai, tik kelių minučių žmogaus gyvenimo atkarpėlės primenančios, kad žmogus dar kvėpuoja, dar yra. Ir būdavo liūdna, liūdna.. Taip kaupėsi užrašyti pasakojimai mano popierinėje. O žmonės miršta ir jų pasakojimai pasilieka neišgirsti. KĄ DARYTI?  AR NEAPVOGIAU JŲ?
  Vytauto Jakelaičio užrašai apie Antano Miškinio akademijas, regis, padeda man atsikvošėti. Dabar jau neatrodo, kad galbūt  pasakosiu apie žinomus dalykus ir todėl: ar kam tai įdomu? Man regisi, kad kur kas svarbiau daryti tai, kas reikia daryti, kad negraužtų sąžinės priekaištai. O ar sugebėsiu taip, žinoma, yra kitas dalykas, kuris atsigręžęs į mane, kalena alkano vilko dantimis, neleisdamas užmiršti, kad esu senas žmogus, todėl ir šįkart tikriausiai pradėto darbo nesugebėsiu užbaigti, tačiau, kaip matote, jį pradedu ir jo pradžioje – pasakojimas apie  Alfonsą ir Jadvygą Žilius.
Bet ar tik?
   Ir todėl, kaip sako- te padeda mums Dievas. Man parašyti, o tau, DIENORAŠTI – išlaikyti. Gal kas nors, kada nors susiras mus ir paskaitys..
.----------------------
   Daugiau neskaitysiu,  tikriausiai – ne, pamaniau užvertęs dienoraščio įrašą. Tačiau kompiuterio ekranas   pasidarė  šaltas, nejaukus. Rečiau dažniau dar vis  sugebėdavau  parašyti geresnį blogesni  eilėrašti. Šį  kartą  į ekraną įslydo:

Margi  šuneliai  loja
Kai popieriaus pritrūks,
surinkęs sniegą paskutinį,
dar parašysiu ir ant jo,
tačiau kai šitokie kalnai aukšti
negali būti taip,
kad neturtingas būčiau
ledynų, sniego, atminties.
Va, truputį kebliau,
kai išgirstu paklausiant į save –
kodėl taip atkakliau manau,
kad raštvedybos šitokios man reikia?

Dar ten kažkur apakęs, bet gerklėj gajus
gyvena paukštis, smegenis lesioja.
Aukšti kalnai jam primena sparnus,
aukščiau už juos kadaise palekiojęs.
Nelinksma, bet nors tiek gerai
kad atminties šitos
net ir aukšti kalnai
užstot nemoka.
Atrodo, visko dar čia bus
galbūt, daugiau nei būto

Kutena paukščio gerklėje dangus,
o ten, žemai, papėdėje kalnų,
į atmintį kaip į mėnulį
margi šuneliai loja...
2016

ŠAUKĖ KAIP Į  ŽVAIGŽDYNUS
   
   Buvo balandžio 22 d. ir saulė – kad ir už debesų – tekėjo per jos varduvininkus Kajų, Visgailą, Norvaidę, Leonidą, (Leoną) ir Vadimą, bet man buvo įdomiau stebėti, kaip  ji teka  per Rašyk dienoraštyje paliktą mano paskutinį užrašą. Parašiau jį ten neseniai, bet užtat ilgai pamąstydamas.  Dabar jis ten atrodo kaip visų įrašų  pradžia, nors iš tikrųjų yra paskutinis ir pažymėtas nr. 573.
   Kandžius, pamatęs jį, tarė:
   – Oho! Atrodo, kad šitam užrašėliui sumeistrauti prireikė pagalbos paties Viljamo Šekspyro.
   – Apsiėjau be Viljamo, – atsiliepiau nuduodamas, kad neišgirdau ironijos, – bet tiesa, kad  parašyti buvo nelengva. O jeigu čia kažkur yra Viljamas, tai  manau, kad  atsirado svarbesnei scenai sumeistrauti, – ramiai  pakalbėjau, bet šit, sužiuręs Kandžiu į akis, jau  reiklesniu balsu: – Baigėsi  tavo šuns dienos, Kandžiau, bet vardas... Atsiprašau, bet sakau, kad iki šiol jis šuniškas. Netinka.
   – Ar manai, kad loti nemoku? Kramtyti? Kandžioti? Visą laiką kartu su tavimi Rašyk`e.
   Taip, jis irgi tiesą pakalbėjo, tačiau ne tą, kurios dar vis ieškau ir kurią prisiminęs  apglostau skiautele popieriaus:

Nutildyk ją, jeigu manai,
Kad šitokia  tiesa absoliuti

   Kaip  liudija istorija, tai atsitiko 2006 - 01 -22. Nežinau, kodėl, bet atėjimo į Rašyk datos niekuomet  nereikėję iš naujo prisiminti ar suabejojus pasitikslinti. Ji ir po dešimtmečio  neužsimiršo tiek pat kaip vakarykštės dienos data, kurios išvakarėse, pačiame pakraštėlyje atsirado nelengvas, bet faktiškai  nieko nereiškiantis įrašas:

Būti ar nebūti (2016 – 04 – 20)
Jeigu  protas  susilpnės, tai tikriausiai, kad  sugrįšiu, jeigu –  ne, tai  toks  variantas mažai įtikėtinas. Dėl tokio nežinojimo dabar priverstas pasakyti IKI. Kūrinių  persikėlimas irgi, deja, nepadeda vienareikšmiškam apsisprendimui.

  Man nepasinorėjo, kad  Kandžius dar kartą, pasitelkdamas Šekspyrą,  pakilnotų šį pašaliečiui atrodantį netikusį tekstą, nes man tai skaudus užrašas, kai per kiekvieną jos raidę skauda. Mašinaliai užbėgdamas į priekį  tariau:
   – Gerai išmoktas amatas neužsimiršta. Pyk nepyk, tačiau nuo  šiandien  tave vadinsiu Kadžiumi... Girdi, Kadžius? Puikus  vardas. Manau, kad ir Šekspyras galėtų pavydėti.. Taigi, Kadžiau, tarp šios dienos varduvininkų įrašau ir tave. Atsimik!
    – Ūūūūūūū –  kaip į žvaigždynus žiūrėdamas  sukaukė sustaugė bičiulis, bet nurimęs, ramiai , kaip jam įprasta:       
   – Dabar  jau ji tikrai išgirdo
   – Apie ką tu? – nesupratau.
   – Apie ją, dzieduli. Matyt, kai vakar šaukėme, ji  mūsų  neišgirdo. Per tyliai šaukėm. Reikia manyti, kad dabar išgirdo. Ar dar kartelį, a?
   – Baik kvailioti, Kadžiau. Ne laukuose, ne miškuose ar  dykumose, o Vilniaus Naujininkuose esame.
   – Beje, esame labai netoli aerouosto. Bet štai jos vardą užmiršau.
   Dar vis nesupratau, kad Kadžius mane velia į kažkokį  žaidimą. Net netoptelėjo mintis, kad panorės jame pamatyti Katrę, juolab kad žino, jog realybėje jos nėra. Yra kita moteris, kurios nepažįstu, bet  žinau, kad  ji paskaito mano kūrybą ir gal ypatingiau perskaitė Žalios Žolės svetainėje paliktą rašinį apie sumanymą parašyti knygą.
   „ Sakau tik vieną vienintelį žodį iš širdies.
Sėkmės!“- perskaičiusi palinkėjo nepažįstamoji, tačiau į paveikslą vaizduotėje besikurianti Katrė. Ir, regis, kad regėjau ją  būtent prie skaitymo.

         „Neaišku kas, bet kažkas prasidėjo“

      Būsianti knyga mano akims neatrodo menka. Atsiranda ji ne dėl įsakmaus reikalo, kad kas ją skaitytų.  Ot, būta tokio laiko, kai supratau, kad kažką prasmingesnio padaryti negebu. Kita vertus ir daryti nereikia. Svarbiausias dienų darbas buvo daug kartų paskaityti kalendorių ir, dar nesulaukus vidurnakčio, užversti jo lapelį, kad akių šviesoje pasirodytų kitos dienos laikas.
   Knygą irgi sumaniau rašyti kaip dienoraštį – kalendorių su dar nesuvoktais jo priedais, pirmiausia nusitaikydamas į 2019 metus, kurių laukti reikėję daugiau negu trejus metus. Atrodytų, laiko daug, tačiau man tuomet taip neatrodė. Jau buvau sapnavęs, kad įpusėjus kelionei reikės numirti. Nelabai prisiminiau  mirties vaizdus, bet žinojau, kad tai šiltas metų laikas, dar neįkritęs į rudenį. Regėjosi ar tik ne rugpjūčio mėnesio antroji pusė? Smagu buvo atsiminti, kad bent  tiek žinau. Ir nebuvo liūdna galvoti, kad toks mirties laikas – geras laikas. Pirmiausia todėl, kad gamta jau  nužydėjusi; sekęs po  pavasario vasaros laikas augino, brandino javus, o nemenka dalis derliaus jau netgi į aruodus surinkta. Gražu, a?

   – Gražu? Tu – ką? – paveikslėlyje sujudo Katrė, – Negi, Pranuci, nesupranti, kad niekus tauški. Baik! – girdžiu vaizduotėje Katrę ir taip  girdėti ją nesunku, nes  jau mintinai esu išmokęs  jos žinutę.
  Kas susapnavo, kad Jūs 2017 m. rugpjūčio mėn. iškeliaujate į amžinosios medžioklės plotus. Jeigu Jūs sapnavote, tai reiškia – dar ilgai gyvensite. Jeigu kitas sapnavo, tai reiškia oro pasikeitimą. Aš labai retai kada naudoju, bet kartais paburiu.  Pabandžiau dabar ir man parodė, kad Jums liko gyventi 8 (aštuoni) metai.
  Yra toks posakis: jeigu pats saugosis, tai ir Dievas pasaugos.
Lauksim Jūsų knygos.
 
   Turbūt nedaug  laiko praėjo, kad Kadžius per  jį nė  karto nesutrukdė. Šyptelėjau tiesiai  jam į akis ir:
  – Katrė jos vardas, Kadžiau. Būk džentelmenas ir daugiau neužmiršk. 
  –Jaučiu, kad prasideda  kinas. Daugiaserijinis, – atsiliepė Kadžius