Na taip,
toks klausimas bevertis,
bet man smagu paklausti:
ar matėte, kaip Eglė žydi?
Gal ne marias, ne jūras,
Bet nuostabu, kiek daug,
žydėjimo širdis prisamstė ,
o alkana, ištroškusi
kaip kosmosas daiktams talpinti
O sakote,
kad aš eilėraščio giedot nemoku,
nemoko medžio guosti kaip žmogaus.
Kaip angelai lengvai sparnuoti
Į chorą susirinkę žodžiai gieda,
Dvasia kaip rūmai praveria duris –
pražydo Eglė, oi, pražydo, Dieve,
daigeliu į molį įbesta.
Turėjau akmeny, pušelėje bažnyčias,
dabar ir Eglėje turiu .
O sunkiai augai, Egle, tu.
Lyg akmenį į dangų keldama.
Maniau sunyksi, neištversi žemės nesavos.
Tai kas, kad neiškritusi iš Lietuvos,
tai kas, kad Gedimino kalnas šalimai
mojuoja trispalve
ir plaka Vilniaus širdimi...
Kad ir arti į ten,
čia kitas molis, akmenys kiti
ir grįžta kraujas kaip saulėkyla
į gimtą kraštą...
Šiliniai esame, žalioji,
Marcinkonių, Kabelių, Ratnyčios parapijonys,
su kopomis įmigusiomis šiluose.
Bet va pražydusi nelyg altorius
o angelai aptūpę lyg žiogai
Kur nepažvelk – žiedai, žiedai
Net patiki, kad bitės medų kops
Sakiau jau, Egle-
Lietuva man būk
O sakote, kad aš eilėraščio giedot nemoku
Atskridę bitės meėdų kops iš jų
Dėkoju, Egle
Bet kažkas atsitiko graus
Vieną karta paglostęs žiuriu
Pražydėjusi taip
Kad ne gėda manyti
Angelai kaip žiogai
Mano egle mažule aptūpę
Nežinau, kodėl bite prie ju anateina,
Kodėl žmonės praeina
Nesustoje iškopti ragauti medaus
Taip ilgai su Pranu seniai bebuvome išsiskyrę. Tačiau ir tuomet, kai išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana , vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai žmogaus gyvenime didelis turtas. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
Neiškart patikėjau, kad ir telepatijos „baterijos“ išseko ir kad štai prieš akis rankoje laikau paskutinį (bent taip manosi) jos dėka atsiradusį tekstą.
Kai metai net už odą storesni
ir pajauti, kad jau gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitiko, –
padeklamavo Pranas ir tuoj pat šaukė:
– Vidini, ar gird? Aūūū!
– Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
– Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, išroviau paskutinį dantį. Tiesa sakant, pats iškrito.
Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių. Iš atversto jo lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji. Dabar ji pasilieka atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
Jis manęs jau negirdėjau, aš jį gabaliukais, iškarpomis.
Kažkas nežinomo
Tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka
– Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
– Aš taip, o tu mane? Sakyk, kas atsitiko,– tačiau manęs Pranas negirdėjo. Jau tuokart vijau iš savęs niekingą mintį, kai Savęsp tyloje atrodė, kad mano žodžiai griaustiniu griaudžia: Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne!
@,– pamaniau, išgirdęs apie mirštantį Praną, tačiau paabejojimas buvo trapus, lūžinėjo į gabaliukus. Nebuvo tos lengvos nuojautos, kuomet galėdavau tarti, girdi, užteks tavęs, Pranuci, tiek, kad dar ne vienam akis išėsi, o man, žinoma, pirmiausia.
– Pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti,– atsiliepė varnas Golius. – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip.
– Taip, taip, Goliau. Pastaruoju metu ši susižinojimo priemonė dažniau pavesdavo, negu padėdavo. Prarado ankstesnį patikimumą. Ačiū, Goliau. Tu nuostabus. Dar tau keleto šimtų metų gyvenimo linkiu.
– Nemanyk, Vidini, kad su jais lengva.
Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne,– pamaniau, išgirdęs apie mirštantį Praną, tačiau paabejojimas buvo trapus, lūžinėjo į gabaliukus. Nebuvo tos lengvos nuojautos, kuomet galėdavau tarti, girdi, užteks tavęs, Pranuci, tiek, kad dar ne vienam akis išėsi, o man, žinoma, pirmiausia.
– Pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti,– atsiliepė varnas Golius. – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip.
– Taip, taip, Goliau. Pastaruoju metu ši susižinojimo priemonė dažniau pavesdavo, negu padėdavo. Prarado ankstesnį patikimumą. Ačiū, Goliau. Tu nuostabus. Dar tau keleto šimtų metų gyvenimo linkiu.
– Nemanyk, Vidini, kad su jais lengva.
Tai buvo gegužės 19d.
Kai katastrofopos laikas jau atlėgęs buvo
Negreit atsiminiau
Kad net eilėraščius rašiau
Burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
Ir aušo protas
Kai rydebs diena
Į dargaba iįkritusi.
Na ką gi,
Regisi grįžtu atgal
Girdėti kai aplink visi meluoja
Ir aš kartu su jais
Tačiau šįkart labiau nelaimėlis
Kad džiaugtis dar labiau nebegebėsi
Pranas lieka mįslė, kai nežinai, yra jis ar nėra. Bent dalinai pakeisti jį savimi, regis, kad jau neįmanoma. Jeigu taip anksčiau, prieš kelias dešimtis metų, taip kaip dabar, turbūt nebūčiau prasitaręs. Žinoma, ir dabar nevėlu mostelti ranka, et, viskas dingsta, ir būti, kad ir su Pranu, ne ką ir smulkmenai begali padėti. Tačiau pabėgti nuo įsipareigojimų jam, irgi atrodo neatsakinga ir neprotinga. O galvoje vis dažniau blyksteli mintis: o jeigu pasitelkti į paramą dienoraštį, a?Ir jo , ir savo? Kad ir be būtų datų, tačiau neatsisakant tų, kurios bus ir netgi kurios praėję, bet išliko įsišvietę atmintyje.
O Prano mįsle man prasidėjo nuo jo š mano smegenis įmesto;
O tuomet sužinai, kad jau ir daugybos lentelės nebeatsimeni.
. Pranas nutilo. Neišsyk, ne lyg kirvių nukirto, mudviejų (tele - pasikalbėjimus. Ir ši aplinkybė man gerokai trikdė. Pamaniau, kad tokių trikdžių priežastis yra jo kalnai – perėje per 77 kažkur užstrigoi9r jau nesugeba atsikvepti viena mintimi.
Kai metai ir už odą storesni
Ir pajauti,
kad jau gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
Kad šitaip atsitiko.
- Viduidi, girdi...
Aū
Kažkas nežinomo
Tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties
o vietoje savęs
Nei dievo, nei šėtono nepalikęs
Girdi, Vidini...go
Aš taip, o tu mene?
ir Skirtis su ptanu pasidarė absoliuti, be jokios žinios.
Kartais pagalvodavau, kad, matyt, atėjo laikas išnykti iš nšio pasaulio... tai irgi natūralu, tai irgi suprantama. O gvejų atpustas infantilijau eilėraštis m .. pininetfi daugiau., Apdo Psicho telepatija оф os oks taip yra, nes nesuvokta kone vienasdar ŽiGal jau metai, kad
vūilnių einu...a.
Puslėmis Muzoliais
Buvo laikas – giedojo jai Šklėrių gaidžiai.
Švippė vėjas prieė Ūso balos
Smelis vaikščiojęs kopomis
Dabar gi paskambina Vilniau Balsiai
O reikėjo tik akis užspausti. Minutės, kitos betrūko, kad taip atsitiktų. Peržegnojęs nutilusį ir auštantį Prano kūną, vienu momentu net kilstelėjau ranką jų pusėn. Na ką gi, mielas bičiuli, lyg ir neteisinga, kad ne tu man jas užspaudi, o aš tau, bet.. kas bežino žmogaus lemties kelius ir kas ją po kokias pievas gano. Pasilenkiau arčiau ir tuomet akyse lyg pažaibavo, pasišvietė, lyg...
Buvo gegužės devynioliktoji. Sodai Balsiuose sušvito obelų žiedais. O jų būta tiek, kad oi, oi. Pasižiūrėjęs pro pietinį Pastriekės langą pamačiau į vakarus nuslenkantį didžiulį mėnulio obuolį. O aukštai, ant kaimynų Vidmanto ir Elenos Cibulskų namo stogo iškeltos antenos, it kažko suklusęs, tupėjo varnėnas nutūpęs.
Ne, ne, dar ne,-0 per visus smegenis nušvito mintis. Dar ne, Pranai, dar ne. Kodėl turėąiau tau gesinti akis, net tai ir mirusio akys. Gal jos todel ir neužsimerkę, kad ...
Daqbar jau ta pačia ranka pats persižegnojau.
persižegnojau save.
Ilgoką laiką jau nerūpėjo nei mėnulis, nei varnėnai ir visa, kas už lango, ir bendrai – kas žmonių gyvenime yra. O dabar vėl netikėtai suvokiu, kad mano laike sudėlioti daiktavardžiai, veiksmažodžiai ar būdvardžiai tėra tik mano. Šiuomet mano laikas vis labiau tuštėja, tuštėja. O tie, atrodytų, visumai būdingi, tapatūs reiškiniai mano laike vis dėlto atrodo kitaip.
– Kitaip?– it nusistebiu ir net pabandau priekaištauti; – Ar bent pamąstai, žmogau, kokias nesąmones paistai? Ar tavo laike ir – antai – mėnulis, slenkantis į vakarus, atrodo kitai, negu, tarkim, varnėnui, nutūpusiam ant kaimynų aukštai pakeltos antenos? Arba tarkim, kad ir šios dienos šviesa... Negi manai, kad tavo laike ji kitokia?
Gal apie tai, gal - ne, bet diena buvo tokia, kad atsiminiau, jog seniai nebandžiau parašyti. Neskubėjau tai daryti, nes nė mažiausio potraukio nebuvo. Atrodė, kad ir šis pomėgis išnyksta iš mano laiko. Tačiau diena vis delto netrumpa ir atslinkus vakarui, į kompiuteri pasiunčiau kaip atsiminima- supratimą to, ka tekę ištveri per keliasdienas; dienads;;
Ligi vakoro buvo parašyta tik dar prisislinkęs klaviatūrą bandau užrašyti ir eilėrašti...
Negali taip būti, kad jau... Ne, ne, dar – ne,– pamaniau, išgirdęs apie mirštantį Praną, tačiau paabejojimas buvo trapus, lūžinėjo į gabaliukus. Nebuvo tos lengvos nuojautos, kuomet galėdavau tarti, girdi, užteks tavęs, Pranuci, tiek, kad dar ne vienam akis išėsi, o man, žinoma, pirmiausia.
– Pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti,– atsiliepė varnas Golius. – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote, susikalbėdavote, bet pamaniau, kad gal ne visuomet taip.
– Taip, taip, Goliau. Pastaruoju metu ši susižinojimo priemonė dažniau pavesdavo, negu padėdavo. Prarado ankstesnį patikimumą. Ačiū, Goliau. Tu nuostabus. Dar tau keleto šimtų metų gyvenimo linkiu.
– Nemanyk, Vidini, kad su jais lengv
