Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)


1939 – 2019 ( jubilijiniai)

Сообщений 31 страница 40 из 124

31

Vidinis Vidinis
Telepatijos „baterijai“ išsenkant (nepavykęs užrašas)
Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Taip ilgai su Pranu  seniai bebuvome išsiskyrę.  Tačiau ir tuomet, kai  išsiskirdavome, neatrodė, kad tai trukdo mums bendrauti. Lemties palepinti telepatijos dovana, vienas apie kitą žinojome tiek, kiek reikia ar netgi daugiau – kiek  nepatingėdavome žinoti. Tai buvo natūralu, kasdieniška, savaime suprantama ir net nemokėjome tuo nei pasidžiaugti, nei pajausti, koks tai nemenkas turtas  žmogaus gyvenime. Nei ant kupros, nei kišenėje ar kitaip jo nešioti nereikėję. Net ir telefonų – ne. Panašiai  kaip žinojimo, kaip mokslo, kuomet ir patarlė priversta  prabilti: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Tačiau pasirodė, kad ir tokie dalykai mums baigėsi anksčiau, negu manyta.
  Neiškart patikėjau, kad  telepatijos „baterijos“ išsenka ir atsitinka, ko anksčiau nebūta. Ir štai prieš akis rankoje laikau išdarkytą, duobėtą, gurkšniais iškalbėtą, nepilnai užrašytą jos paslaugų dėka atsiradusį tekstą.
               
Kai metai jau už odą storesni
ir pajauti, kad greit gali nebūti,
nei nuoskaudų dėl to,
nei nerimo,
kad šitaip atsitinka, –
                      išgirdau Savęsp erdvėje padeklamavusį Praną ir tuoj pat pašaukusį:
  – Vidini, ar girdi? Aūūū!
  – Aūūū, aūūū! Girdžiu, Pranai. Kalbėk
  – Išroviau paskutinį dantį. Ech, velnias! Kur dingai? Negirdžiu, tavęs, Vidini. Sakau, paskutinį dantį išroviau. Neskaudėjo. Sakau tik, kad „išroviau“, o iš tiesų pats iškrito.
  Netyčia žvilgtelėjau į Grigaliaus kalendorių.
  Iš atversto jo  lapo įsišvietė 2016 metų gegužės devynioliktoji.  Dabar ji pasilikusi atmintyje kaip diena, kuomet mudu dar bandėme susiekti sau įprastu telepatijos būdu.
  Jis manęs jau negirdėjo, aš jį iškarpomis, citatomis.

Kažkas nežinomo,
tačiau labai svarbaus
išeina iš lemties,
o vietoje savęs
nei dievo, nei šėtono nepalieka.

    – Ar girdi, Vidini? Aūūū!...
    – Ne kaip, bet girdžiu. Sakyk, kas atsitiko? – tačiau atsako iš Prano neišgirdau. Užtat atsirado kitas darbas, būtent: kuo toliau nuo savęs nuvyti nesmagią mintį, kuri, net ir bežode būdama, atrodė, kad Savęsp tyloje griaustiniu griaudžia. O pamatęs ant palangės atskridusį varną Golių, net nedavęs laiko pasisveikinti, ištariau:
  – Negali taip būti, kad jau...  Ne, ne, dar – ne!
  – Žinau, kad judu ir per atstumus susiuostydavote,  susikalbėdavote, bet  pamaniau, kad gal ne visuomet  taip, – atsiliepė Golius. – Nesmagu  buvo skristi, bet, kaip regi, jau čia.
  – Labas, Goliau. Taip, taip, pastaruoju metu jautėsi, kad mudviejų susižinojimo priemonė darosi vis labiau įtartina, it suskaudusi, ligota, o šiandien Pranas manęs visai negirdi. Aš jį irgi nuotrupomis. 
  – Suprantu, kad jis karietoje.
  – Va tau! Tai bent naujieną tari. Pirmą kartą girdžiu.
  – Abejodamas taip kalbu. Tačiau  jeigu tai ne Pranas, tai jo muliažas karietoje. Kaip vežėjo.
  – Goliau, iš proto išėjai? Kaip čia taip? Pas tave jo niekuomet nepritrūkdavo. Ateidavome skolinti ir, ačiū, bent man niekuomet neatsakei.
  – Ne skolos atskridau. Mačiau karietos pasostėje jį. Praną gi. Negi  manai, kad galėčiau nepažinti. Iš išvaizdos, kaip nupieštas. Betgi tai ne piešinys ir ne portretas. Apkūnus. Sunkus. Ne bet ant kokių svarstyklių tokį užkelsi. Šaukiau: Pranai, Pranai, bet jam it tuščia  vieta  būčiau. Gieda ir tiek...
  – Gieda?
  – Aš gi nekrankiu, Vidini, o  žmogaus balsu kalbu. Ir manau, kad ne taip blogai, kad reikėtų vertėjo, – pyktelėjo varnas Golius. –  Taip, gieda  ir būtent:

          Ji ieško uosdama kaip šuo,
          Tačiau kitų neklausia kelio.
          Ir atvažiuoja karieta
          Parvežt Dangun į balių.

  – Stop, Goliau, stop. Giesmininkas iš tave ne geriausias, bet  ne todėl tariu „stop“, bičiuli. Tai sena giesmė. O jai žodžius padovanojo būtent  jis, Pranas. Gal ne prieš dešimt, gal prieš mažiau metų, bet laikas dabar greitesnis ir giesmės, kaip ir visa kas,  sensta kur kas greičiau.
  – Kad judu su Pranu nesusikalbate telepatijos būdu, jau ir tamstos neturėtų stebinti. Va, mudu vienas prieš vieną sustoję dantimis žaibuojame, o nesusikalbame.
  – Turbūt skrisi  pranešti, kad atskridęs  pas Vidinį suradai ne jį patį, o jo iškamšą arba, tarkim, jo muliažą. Linksmos tavo kelionės, Goliau. Sakei,  Prano muliažas dainavo. Aš irgi padainuosiu. Ir, tikiuosi, geriau negu  tu, – pasakiau, ko gal nereikėję, o juolab dainuoti.

          Dzingul dzingul – kojomis į priekį.
          Dzingul dzingul – ačiū už gėles.
          Neliūdėk, mergaite sengalvėle,
          Saugoki darželį,
          Būk ištikima.
 
  – Nepeikiu, nepeikiu. Giedoti dar aš taip nesugebu, bet pasakiau, ką maniau, kad reikia pasakyti, - ramiai atsiliepė varnas. – Aną karietą atsimenu iš tų laikų ir giesmės neužmiršęs. Netgi  žinau, kad esate jos žodžių bendraautoriai. Tačiau nei tu, Vidini, nei Pranas ta karieta niekuomet nevažiavote. O šį kartą mačiau joje Praną kaip vežėją. Lyg  būtų pasišovęs mirusių sielas išvežioti kažkuri į Ten, į Anapilį.
  – Nepatikėti tavimi, Goliau, nemoku, bet gal  šį kartą pavyks. Taip, tokia karieta nei jis, nei aš nevažiavome, bet šitą dainą nė kartą dainavę ir visuomet būdavo smagu. Net labai. Ir juoktis gebėjome, neretai kažkodėl pažvengdami kaip kumeliai. Dabar gal supranti ką pasakiau? – įsisegiau akimis į varno Goliaus akių žirnelius.
  – Žinai, Vidini, kad pas ligotus labai  retai nuskrendu, o ir tuomet tik taip, kad niekas  nepamatytų. Spalva neleidžia būti pas ligotus viešumoje, nes jeigu giltinė jų neapleidžia, tuoj visi prisimena juodą varną. Kaip žmogaus lemtį padiktavusį pranašą. Todėl ne pas jį, o pas tave atskridau. Rūpi ir man, kad šitaip, kodėl šitaip...
  Nutilom. Dar kartą Savęsp tyloje pabandžiau pasišaukti Praną. Neabejojau, kad yra, kad ir jis stengiasi prisikviesti mane, bet jam nesiseka ir jis nežino, kad nors ir  nuotrupomis, tačiau dar  jį išgirstu. Stebint varnui, dar užrašiau jo mintį:
  „ Negi girtas? Antai, ir „Rašyke“ juodu ant balto ekrano: Na prablaivėk „poete“. Sakė, nugriūvi prie kompo pergėręs.
Seilinuką paduot? “
  Aūūū, Vidini...

          Kai katastrofos  laikas jau atlėgęs buvo
          negreit atsiminiau
          kad net eilėraščius rašiau,
          burnoj kaip akmenėlis nugulė liežuvis
          ir aušo protas, kaip diena
          į darganą ar snaudulį įkritusi.

          Nejaugi vėl reikės sugrįžt atgal
          girdėti, kai aplink visi meluoja
          ir aš kartu su jais...
 
  – Viskas? – pasidomėjo varnas, pamatęs nutilusi šratinuką.
  – Ir nė žodžio apie karietą. Anksčiau taip pat – ne. 
  – Ką gi, ačiū. Galvoju, kad gal reikia nuskristi ir pas jį.
  – Tikrai? Tuomet neskubėk, Goliau. Keliausime kartu.
  – O užrašą reikia pastudijuoti, – atsiliepė varnas Golius.
 
2016-06-14 10:21
Scenarijai
Į mėgstamiausius įsi

0

32

Nėra sunkesnio darbo kaip laukti (tai varno Goliaus žodis)
Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
......   – Jeigu dar galėtum pusdienį palaukti, mums, keturiems, būtų geriau, – kitos dienos rytą, truputį mįslingai pasakiau netikėtam svečiui.
  – Nėra, Vidini, sunkesnio darbo, kaip laukti. Dėl to, žmogau, net nežinai, neįsivaizduoji, kaip užjaučiu akmenį. – neskubėdamas atsiliepė varnas Golius. 
  Neužkibo, nepaklausė, kas tie „keturi“. Ir tuomet jam:
  – Tai dėl avižų taip. Pražioplinau. Galėtume apsieiti  ir be jų, tačiau kad nereikėtų dairytis po pašales, trenktis dėl jų į svetimus kiemus, bent nemenką pusmaišį avižų protinga kelionėje turėti.   
  Varnas akių guzikėliais (sagomis) sužiuro į mane. Pamaniau, kad –ak! – kiek gražių nuotraukų, paveikslų išnyksta neužfiksavus tuoj pat reiškinio foto aparato spragtelėjimu ar nesugebant būti dailininku. Ar ne dėl šios priežasties daug personų, ypatingai jaunumėje, nusitaiko patapti menų išpažinėjais tikėdamiesi, kad būtuosius dalykus bent panašiai įmanoma atgaivinti ateities laike. Vargu. Tačiau įbristi į pažįstamą upę niekuomet nevėlu.
  Iš štai susitvėrė toks dialogas.
  – Tikiuosi, kad avižomis pasirūpinti suskatai ne dėl manęs. Man jos  buvo nebuvo.
  – Niekuomet, varnai, nesidomėjau tavo mitybos racionu. Ir manau, kad bet kokios mėsos kąsnis tavo skrandžiui labiau vertingesnis negu avižos grūdas. O štai mūsų žirgams, deja, deja...
  – Pasakas pradėjai sekti. Kaip ir visi seneliai. Man jau irgi smagu jas išgirsti. 
  – Kelias mudviejų neartimas. Žirgams jį įveikti irgi prireiks laiko ir  poilsio. Don Kichotui ir jo ginklanešiui, kovojusiems su malūnais, avižų  problemėlė nebuvo iškilusi. Mums tai aktualu.
  – O paspirtukas? Kam jis čia? Ar avižoms gabenti?
  – Paspirtukas? Ak tu, juodasis, – per šypseną papriekaištavau Goliui. Prisėdau prie palangės. Užmiršęs avižas ir kitką, mintimis nučiuožiau į ten, kur karo laike Vilnius ir kur nuo Tauro kalno prožektoriai šlavinėja po vakaro ir nakties padangę, ieškodami ten taikių. Kitokių ten tokiu laiku tuomet nebuvo. Tik karo lėktuvai. Savi prožektoriams nerūpėję, bet pasitikėti padange, net esant toli nuo frontų, nebuvo priimta. Pasitaikydavo, kai suspragsėdavo zenitiniai  ginklai. Gal pasidrąsindami, gal iš tikrųjų suradę taikinį.
  – Jau ir metai, ir kiti, Goliau, kai ruošiuosi paspirtuką padovanoti  Pranui. Nė  karto neišgirdau, kad kada nors prisimintų. Būtent paspirtukas buvo jo pirmoji  transporto  priemonė, kuriam jis pats ir benzinas, ir keleivis, ir  vairuotojas.
  – Karas. Vilnius. Skaičiuokim, kiek jam metų tuomet? O ir vyras toks, kad labiau panašus į špygulę saujoje – po netrumpos tylos vėl prabilau atsiminimu iš savo tolimų regėjimų, bet varnas ir šįkart neatsiliepė. Tik paskui:
    – Sakyk, Vidini, kas atsitiko, kad  Pranas taip ir neišleido antros knygos. Nors jos rankraščių tekstai paruošti, net sudėlioti į puslapius. Versk juos ir skaityk, kaip kad dabar aš padarysiu. Beje, nesupyk, kad pasirinkau tekstą, kur Pranas tave mini taip lyg ieškodamas. Kaip dabar mudu jį. Būk atidus ir paklausyk.
  – Nagi, nagi, – tepasakiau ir iš varno Goliaus skaitomo teksto išgirdau Praną. Pasakojo, mąstė, šaukė  mane: 
  – Vidini, kur tu? - pagaliau atsigavau iš neįprastos savijautos, kurioje atrodė, kad  niekuomet netekę būti. Atrodė, esu lengvas kaip dūmas, bet nekartus, – Vidini, kur tu? 
  Vidinio nebuvo.
  Paėmiau mintyse dar nė karto rankose nelaikytą „Eilėraščio sėją“, verčiau įsivaizduojamus lapus, ieškodamas „Karietos giesmės“, bet ir jos nebuvo. Ir nemokėjau suvokti – kodėl? Puiki giesmė gi. Tik, žinoma, ją reikia mokėti pagiedoti. Kaip aš kad dabar ir mintyse. Ir, žinoma, sutariant su choru. Pagaliau, ir giedoti reikia ne bet kur,  kad  būtų  va taip:

Kai nusipelniau kiek geriau
Trispalvėj Lietuvoj gyventi,
Bažnyčia pasiuntė mišias –
Kviečiu visus į šventę.

Choras:
Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Veža baliun Dievo avinėlį
Kryžium padabinta
Aukso karieta, –
    padainavo varnas Golius už Praną ir už chorą. Šį kartą man neatrodė, kad varnas Galius blogiau gieda negu Pranas, o ir pats nebuvau tikras, kad gebėčiau už varną geriau. Giedojimas jo santūriai linksmas. Tačiau nuotaiką reikšmingiau kūrė ne giesmė ir jos giedojimas, o prozos teksto skaitymas. Atrodė, jog imk ir nepatikėk, kad girdi varną ir esi  čia, kur esi.. Labiau tikra buvo, kad esu ten ir tada:
     
  „Diena namuose šlaistėsi, trepsėdama keliais laikrodžiais, bet greitesnė nebuvo, nepaisant kad laikrodžiai atvežti iš Kinijos. Įsiklausiau į juos nesuvokdamas, kad jie taip „trepsi“ ir manydamas, kad taip kažko kažkur kuičiasi mano ieškomas Vidinis.
  – Eik, Vidini, - paraginau mintyse. – O tavo kepurė, kaip mano tėvo. Labai panaši. Dėk ją ant galvos ir eik. Aha, tėvo kepurės jau irgi, beje, nėra.
  O laikrodžiai trepsėjo: nė - ra, nė - ra...
  –Jis ten. Vidini. Tuomet irgi buvo ruduo ir tėvas laukė gimtadienio. Nedaug beliko laukti. Kelių dienų. O jau tuomet... Oho! Jau devyniasdešimt ketveri tuomet. Tačiau gal ne tiek daug, jeigu jau man per septyniasdešimt.
  Mintys plaukiojo, klajojo, kamuoliavosi, pasiekdamas Kiniją ir net tolimesnius kraštus. Greitas žmogus, kai užmiršęs fizinį save, persimeta į dvasinį save, Galiausiai pajutau, kad tai aš, Pranas, Pranucis, Pranciškus, kitose auditorijose ar sanbūriuose dar vadinamas  Pelėda, Tai aš šitaip trepsiu, šlaistausi, tik ne po pirkią, po namus, o po savo galvos smegenis. Tai aš su kepure ant  galvos, labai panašią į  tėvo“

  – Palauk, Goliau. Dabar reikia patylėti, – neiškentęs įtampos dvasioje, paprašiau Goliaus. Jo skaitymas toks, kad  regėjosi, jog būtasis  laikas išstūmė esamą laiką ir atsirado jo vietoje. Nėra čia avižų, nėra  ruošos kelionei, nėra net Goliaus ir net  manęs, koks dabar. Užtat yra  Pranas, skaitinėjantis  tekstą  būsimai  knygai. Tai įtaigu taip, kad pasijaučiau it  būčiau iš  dangau  nukritęs, kai pagaliau  vėl prakalbome apie būtą  laiką iš esamo.
  – Suprantu, kad  tu čia  skaitinėji tekstą iš neišleistos  Prano  knygos.
  –  Būtent iš parašytos, bet neišleistos.
  – Seniai reikėję ją turėti. Tuoj po to, kai iš spaustuvės išėjo jo „Eilėraščio sėja“, Pirmoji knygelė. 
  – Kodėl, Vidini, taip atsitiko? Įsitikinęs, kad priežastis  žinai, tačiau, jeigu  pasakysi, kad  nežinai, aš  patikėsiu tau. Visąlaik gerbiu, kaip tiesą  žodyje  gebanti ištverti žmogų, o  tai  labai  daug. Tačiau mano, seno varno Goliaus nuojautoje, kaip dvasioje: tu, Vidiniai,  tai  žinai.
  – Gal padainuokime, a? Abu, - nelengvu atodusiu ištariau.
  – Tyliai.  Savyje, – pakėlė sparną varnas  kaip dirigentas batutą. – Kad vaizdams būtų erdviau..

 
2016-06-22 13:24
Scenarijai

0

33

Apie Goliaus pupas (arba dzingul dzingul ačiū už gėles)
                                            Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
   
     Kaip kas berodytų, bekalbėtų, o varnas Golius yra išskirtinės reikšmės paukštis, reikalingas ir Žemei, ir Dangui, tačiau niekam taip labai, kaip šilinių dzūkams. Tai daugiau negu tarp juodų varnų ūmai pamatytas baltas. Ne visur šiliniuose jis vadintas Goliu. Netrumpą laiką nemažai kaimų jį šaukė savo vardais: Šklėriai – Šklėriu, Margionys – Margioniu, Piesčiai  – Piesčiu.  Nesibodėjo jį savo vardais vadinti ir, tarkim,  Randamonių, Darželių, Kabelių, Musteikos sodiečiai. Savas jis ir apylinkėms, esančioms toliau nuo jo gimtojo lizdo.
    – Taigi esame Goliaus pupos, – tuoj po mišių, gražią sekmadienio dieną Kabelių bažnyčios šventoriuje pamąstė Tamošius. Pavardę žinau –  Kibirkštis, bet jos niekam neprireikė. Anuomet gyveno be pavardės ir mąstė tiesiai į žodį. Mąstė kalbėdamas. Pranui, pabandžiusiam jį prisiminti savo raštuose, jo pavardės irgi neprireikė.

Pasakė Tamošius:
– Rieškučiomis upės neišsemsi,
bet vis dėlto svarbu
ateit prie jos ir pagyventi
prisimenant kaip, kada, kas
pupas
šilinių gliaudė. 

  Atrodytų, kad reikėtų pasidomėti, pasitikslinti apie kokias pupas prašneko Tamošius, tačiau to irgi neprireikė. Parapijiečiai žinojo, kad Goliaus pupomis  Tamošius rodo į šilinių dzūkų sodžius. Ir tai telkė, kaupė jų dėmesį ir varnui, ir sau, išplėtė per jį geografijos ir savęs pažinimą. Žinios gandais ir tiesa pradėjo mėtytisi po visą šilinių dzūkų kraštą, kol pagaliau atsirado juodu ant balto parašyta:

  – Skrenda Varnas! –
pritilo giedot vyturys.

  – Skrenda Šklėrius, –
paskardeno pušis,
vidur lauko žaliai
apsigaubus skara.
 
  – Skrenda Golius!
Te Dzievas negaili sveikatos.
Šitas paukštis šiliniams tarytum dangus
Jeigu  lemta kada mums nebūti,
te už mus net po mūsų
varnas Golius čia bus, –
pasakė Tamošius gal sau,
gal dievams
gal Niekui

  Per jį, per varną ir Niekas po truputį įgavo esybės kontūrus, kuomet jis liovėsi būti tuščia vieta, tačiau apie tokią būtį sodresnio peizažo man  neteko išgirsti. Tačiau Pranas yra pakalbėjęs, kad, girdi, tas pats Tamošius „ gal sau, gal dievams“ burbtelėjęs:

Užtekėjęs į erdvę šilinių,
po kojomis nesiekia žemės,
„Internacionalu“ kaip pyragu
burnos nežodina.,
  Tačiau šis reikalas jau iš kitos operos, kurioje varnas Golius buvo paliktas be rolės, o Prano galvoje „Internacionalo“ mokėsi giedoti dvi  papūgos: Nadežda Krupskaja ir Eženas Potjė,  džiaugdamos, kad:
    kas buvo nieks, tas taps viskuo
    Laikas gi, Grigaliaus kalendoriuje įtekėjęs į 2016  metus, buvo dar labiau „ne toks“: ne dykai man atrodė, kad „avižų reikalas“ svarbesnis negu atsiminti kaip? kas? kada? buvo ar samprotauti, kaip galėtų būt ateityje. Tačiau ištis, ko gi mūsų gyvenimuose nepasitaiko. Mano supratimai Goliaus proto nedrumstė. Jam kažkodėl rūpėjo paspirtukas. Apžiūrinėjo jį, tai vienur, tai kitur paglostydamas vienu ar kitu sparnu, o kartais kaip genys, pakalendamas snapu. Galiausiai pasiteiravo:
  – Vidini, jaučiu, kad sagos nuo  Prano švarko nenudaigojai.
  – Sagos? Tu apie ką? Apie kokią sagą kalbi?
  Tuoj pajaučiau, kad „avižų reikalas“ kaip mat atslūgo. Golius sužiuro man į akis taip, kad regėjosi, jog  iš kompanijos, kuri prieš ankstesnius metus ištiko mane ir Praną, niekur nebuvau išėjęs. Ji vėl kaip tada, o mudu su  Pranu – irgi ten. Net atrodo, kad ne atsimenu, o girdžiu, kaip kas ploja, giria, peikia taip lyg anas laikas nebūtų išėjęs. Pranas varto senus užrašus ir netikėtai, staiga vienu ypu juos užverčia taip stipriai, lyg pasirūpindamas, kad jie jam daugiau niekuomet neatsivestų ir nežibintų akių. Arba, kad, dieve neduok, neišsibertų, neišsibarstytų. Neatitraukia nuo jų rankos, bet taria taip it padėjęs ją ant mano peties:

Senieji užrašai,
kaip pūdymas —
kiek pailsėjęs, plūgo vėl sulaukia.
Aš suprantu, Vidini,
net vyžų iš tavęs – manęs
jau niekas nenupins
ar milo nesuvels,
bet balana dar dega
ir — tegu.
O mano laikas, jis kartu ir tavo
nepaisant, kad ne aš tave,
o tu mane lopšy supai.

  Tuomet  ir aš it iš to paties popierėlio. Labai  netikėtai, visai nelaukęs tokios elgsenos, kuri be kontrolės, be savitvardos, kuri pati sau, tačiau be  manęs jos, žinoma, negalėjo būti. Tariau:

– Ir balana.
Be jos vargu, ar būtume užaugę.
Dar druskos žiupsnis
ir riekelė duonos.
Neprašmatniai gyveno šitas kraštas,
bet su Čepkeliais, su šilais. 
Tegu nedidelis,
bet kas – kad ir dabar –
jį šitokį apvaikščios,
jeigu prireiktų pasišviesti balana,
o kojas klumpėmis ar vyžomis apauti.
Giedok, širdie,
dar manosi,  kad tu gali padėti.

  Pranui tik to ir bereikėję. Jam skaitant tekstus, liežuvis jo ne taip retai kliūdavo už žodžio, tačiau kuriant tekstą jis buvo lengvas ir eiklus. Tąkart jis taip:

  – Ir ne tik tu, širdie...
Giedokit Šklėriai, Marcinkonys,
giedokite Ašašnykai, Kabeliai, Musteika...
O Dieve, kiek daug muzikos girdžiu,
ištardamas vardus šilinių sodžių:
Piesčiai, Senovė, Dubas, Grybaulia
Žiūrai, Zervynos ir Puvočiai...
Šilinių krašte,
Dievas su tavim...
Na taip, neamžini čia  mes
ir amžinybės sau nesiprašom,
tačiau kelionėje suklupus
leisk ištarti aukštą AČIŪ,
o užsimerkus,  neužmiršti
kad tu esi.

  Tąkart netikėtai mudviejų atsiradusį kūrybinį  duetą  prireikė netikėtai ir užbaigti. Ir būtent tokia dalia atiteko man:

– O užrašai? Senieji užrašai?
Galbūt kelionėje jie apsitrins kažkiek.
Dėl to liūdėti nereikėtų,
kad cik, dzievuliau duok,
iš jų girdėtum,
kaip gieda Pogarenda, Šunupis, Rudnia...

  – Cha,  tai  šit  kaip  atrodo vadinamoji Prano  kūryba, kai tu, Vidini, joje neišsižadi  savęs, – ilgai neužtrukęs jau proza atsiliepė jis. – Užsirašyk ant kaktos, kad  neužmirštum. Tavęs joje daugiau negu  manęs  Tačiau ir neužsirašius ant kaktos, būtinai ateis laikas, kai būsi priverstas tai atsiminti. Būsi. Ir tai sakau aš, Pranas.
  Lyg ir nieko tuomet naujo neišgirdau iš jo. Nei apie ką jis taip ir kodėl taip. Visokių pašnekesių būta ir iki tol. Ir apie tai, kad jis, Pranas, pats  to nenorėdamas, vagiliauja pasisavindamas mano, taigi Vidinio, kūrybą ir kad to priežastis yra duotas gebėjimas naudotis  telepatijos  paslaugomis, kurios atsiranda be pakvietimų. Kad ir  kaip besistengtume atsiriboti, pasilikdamas tik su savimi, savyje, tačiau visuomet tai išvirstas į bergždžias pastangos, bergždžią darbą.
  – Esu vagis ir ša, Vidini, ša. Savo vardu neturiu teisės pasirašyti nei vieno kūrinio, kurį surandu savo galvoje. Jis jau būna atskiestas tavimi,  Vidiniu. Ar tu tai žinai, bjaurusis ančiuk? Fu, kaip  nesmagu tokį Praną matyti ar girdėti. Jį reikia  laidoti. Ir tuoj pat, nedelsiant. Kad ir jame.
  – Taip, taip. Ji reikia laidoti  jame.  O paskui, palaidojus, eik per Praną, o ten kapai, kapai. Negi  persižegnosi kiekvienu ar kiekvieną  persižegnosi?
  Toks šis  epizodas iš tada. Tačiau atsibusti, atklysti iš ten į čia  ne iš karto pavyko. Ir man buvo smagu  mintyse išgirsti važiuojančią karietą  ir girdėti, kaip ten dainuoja (ar gieda):

Tai va, gyvenime puikus,
Net nežinau, kada sugrįšiu
Nes gaila keisti į ratus
Karietą su jos kryžium..

Dzingul dzingul – kojomis į priekį
Dzingul dzingul - ačiū už gėles
Nekeiksnokit, mūsų mergužėlės
Už trumpai kadaise
Nukirptas kasas.
 
2016-07-05 16:36
Scenarijai

0

34

Paklausė
ar  žinau, ką  reiškia  kelias,
iš  ko, ir kaip  jis  atsiranda
kelion e juo  ką reiįkia?

Ir  įit  po  truputį  nudingsta  Pranas
Ė sauja  susiėmęs  savolaika
Ir  kaip  neįtikėtima  bebutunebūtų
O  Galiau, nielas
ten ir  aš  su  tavimi.
Ir  visa ko tiek  dauig  ir  įvairu
Kad  patys  sunkiai randame save.
Het  va į mano dalia  atsirtanda  paspirtukasd
Ir  man  pasiregi kad niekyur  niekas
nesuras  šalelės  gražesnė,
Kaip  Ašašai..
Va tik  dabar  prisimenu

0

35

← Atgal Sužvenki, žirge Ygaga    Varnas Golius nutūpė į savo lizdo pušį ir, iškvėpdamas nuovargį,  atsiduso:
   – Ak, namai  nameliai, išskėsti sparnus skrydžiu vis dar nei tingu, nei sunku, bet  moti jais, apskristi šilinius, oi, kaip nelengva. Panašu, kad senatvė ir po varną Golių  braidyti  pradėjusi. Nedrįsk, nedrįsk, gerbiamoji. Ir atsiminti jau ne taip paprasta, tačiau ir be to man neapsieiti. Supranti, pušie, ir be atminties  varnui neapsieiti, nes  antraip jis jau  ne varnas Golius.
   Senoji pušis nelinksmai sugirgždėjo. Žinojo, kad  be savo įnamio jos čia seniai  nebūtų likę. Būtent varnas išsaugojo ją nepaliestą žmogaus  kirviu ir dabar gražu  pažiūrėti – keliems ilgarankiams  susiėmus jos liemenį vos beapkabinti.
   – Būsim dar, mieli nameliai, būsim. Reikia  būti,  – vėl ištarė Golius ir, nusprendęs patikrinti savo atmintį, deklamuodamas kėlė iš smegenų giliau įstrigusį eilėraštį:
   
Tas mano AŠ,
kitaip Savęsp (ar Ašašai) vadinamas.
Kaip Jums parodyti, kaip apibrėžti jį?
Kartais ten senis ir lazda
kaip žirgas  man,
kartais  važiuoja  traukinys
ir nesmagu, kuomet sustot nemoka.

Šalie Savęsp, šalele Ašašai,  tu nuostabi.
Čia surandu užgimusį  save,
matau lopšy
Ir mirusį, paklotą ant lentos.

O karieta?
Ne taip svarbu, kad sudaužyta.
Jai vėl iš nuolaužų ir atminties
konstrukcijas dedu.
Su ja dar vis į ateitį tikiu,
į šitą man nelengvą knygą.
Ir nemanau, kad gali būt kitaip.

Sužvenki, žirge Ygaga, sužvenk
per visą šimtmetį,  per du...
per visą tūkstantmetį mano krašto.
Na taip, šiandieną bent truputį nedrąsu
parodyti į sielai  mielą  vardą
(kažin, kaip jis ilgai čia bus?)
bet  ten, Savęsp,
ten Ašašai šaly,
tėvyne Lietuva,
mes amžini.

–  Būsim,  Goliau. Reikia būti, – atsiliepė pušis į varno Goliau deklamavimą,  o viršum  jųdviejų ir viso miško, viso šilinių krašto Merkinės  kryptimi it Gelovinės  ežero  atvaizdas plaukė  debesis. Murzinas, drumzlinas kaip jo vandenys.  Pelėda 2016-07-31 13:24:07
KomentaraiAtsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. RegistruotisVartotojas (-a): outside Sukurta: 2016-08-01 00:59:47 Ne, nenusiminkit, galima sakyti ir tikėti į Dievą ir tikėti Dievu... Ir visaip galima sakyti. Gramatika čia ne prie ko, kaip sako mūsų mylima Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Gražiai Jūs čia suūbavot, gerb. Pelėda. Patiko - išmintis, patirtis- būdinga pelėdoms:)Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-07-31 23:32:26 Žmonės turėtų pasimokyti iš išmintingojo varno Goliaus ir pušies savitarpio pagalbos bendraujant.
Ateis toks laikas ir Ygaga sužvengs. Viskam savas laikas.Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-07-31 22:56:50

0

36

Golius  snūduriavo. Saulė ten, į Ratnyčios – Druskininkų  miškus, dar nebuvo nusileidusi. Atrodė, kad pakibusi, dairosi vietos, kur jai patogiau nutūpti, Nuo čia  ne taip ir toli iki  ten, apie  penkiolika septyniolika kilometrų. Šimtametė  pusšs  pasūpova  daka  su  ant  jo sjhnuduriuojančiu  varnu- megdago gi  jis pasižiureti į čiurlioniškai poetišką gamtos paveikslą,
Pavargo, pavargo  mano  mielas  įnamis, - palingavo pušelė nurimusį paukštį, Ir  vel  palingavo  šaka, bet šį karta  ne  todėl, kad  nubustu; norėjao, kad  jam  būtų  saldžiau snūduriuoti o  gal ir tikru  miegu užmigtų, Būdavo, kai  ji melėsi, kad šilinių  krašto  dangus  jam siūstų kuo tolimesnį sapną O  bendrai, tai savo sapnuosė jis regėjo daug  nebūtų  dalykų,  bet po gerito liko paaiškėdavo, kad jei  nebūti  tik  jam, Govarnui gaoliui, o šaip gi  tai  jie, nors  lesk, drasky,  ardyk swavo snapo ar  kitaip elkis . Tai realybė Ir dažniausiai jis juos matydavo žmonių  gyvenime.  Varnas Gpliaus  sapnai fotografuodavo  žmonių  gųyvenimus , jie kai žmonių  gyvenimo  vaizdajuostė.
Netgi  būdavo, jog  jam  atropdydavo, kad tokie  daiktai, įvykiai ar  nutikimai   atsirasdavo tik  todėl, kad  jis  juos  susapnavęs. Jų atsiradimo  priežastis  yra  jo, vardo Galiaus  sapnas..

0

37

Golius  snūduriavo. Saulė ten, į Ratnyčios – Druskininkų miškus, dar nebuvo nusileidusi. Atrodė, kad pakibusi, dairosi vietos, kur jai patogiau nutūpti, Nuo Goliosmi6ko su  jo gyventojais ne taip toli iki ten, apie penkiolika – septyniolika kilometrų. Šimtametė pušis pasūpovo šaką su ant  jos snūduriuojančiu varnu – mėgsta gi jis pasižiūreti į čiurlioniškai poetiškus gamtos paveikslus. Šis  būtent iš tų.
   – Pavargo mano  mielas  įnamis, pavargo, –-  vel palingavo šaką su nurimusiu paukščiu, bet šį kartą ne todėl, kad nubustų; snūduriuojant jėgos menkiau  atsigauna negu įmgus giliu miegu. Oi, seniai jau, kai ji susigyveno su varnu ir  jai buvo miela žinoti, kad gretimų Šklėrių ir Margionių sodžių žmonės žinojo ir rodė  į ją kaip varno Goliaus pušelę. Ji irgi dvasioje buvo veikli. Vienoje iš savo rievių, kaip plokštelėje  buvo užrašyti visa tai, ką ji  girdėjusi  apie  savo  įnami. visi buvo   pušvšilinių  varno  puši.jū, kai šklerių  ir margioniu  ksodžių  žmonėsb vadino  ją  vardo  goliaus  pušimi.ga\su Vienoje iš rievių s

Varnas Golius pakėlė sparnus
ir: šva! šva! šva!
Skrendu
Šva! šva! šva! – viršum girios  Gudų.
Šva! šva! šva! – virš  Čepkelių
Šva! šva! šva! per  visus  Šilinius
lig Merkinės, lig Liškiavos

Skrendu
bent  du amžiai jo  akyse
ir  skristi senoliui  nerlengva...

Būdavo, kai  ji melėsi, kad šilinių  krašto  dangus  jam siųstų kuo tolimesnį sapną. Savo sapnuosė jis regėjo daug nebūtų dalykų, tačiau po greito laiko paaiškėdavo, kad nebūti  jie tik jam, varnui Goliui, o šiaip gi  tai  jie, nors  lesk, drasky,  ardyk swavo snapo ar  kitaip elkis . Tai realybė Ir dažniausiai jis juos matydavo žmonių  gyvenime.  Varnas Gpliaus  sapnai fotografuodavo  žmonių  gųyvenimus , jie kai žmonių  gyvenimo  vaizdajuostė.
Netgi  būdavo, jog  jam  atropdydavo, kad tokie  daiktai, įvykiai ar  nutikimai   atsirasdavo tik  todėl, kad  jis  juos  susapnavęs. Jų atsiradimo  priežastis  yra  jo, vardo Galiaus  sapnas..

0

38

2                                Žaliuojanti dzūkė        http://s4.uploads.ru/t/6CsYS.jpg

Golius snūduriavo. Saulė ten, į Ratnyčios – Druskininkų miškus, dar nebuvo nusileidusi. Atrodė, kad pakibusi dairosi vietos, kur jai patogiau nutūpti. Nuo Golios miško su jo gyventojais ne taip toli iki ten, apie penkiolika – septyniolika kilometrų. Šimtametė pušis pasūpavo šaką su ant jos snūduriuojančiu varnu – mėgsta gi jis pasižiūrėti į čiurlioniškai poetiškus gamtos paveikslus. Šis  būtent iš tų.
   Tačiau – ne, kad ir „iš tų“, tačiau varnas Golius snūduriavo.
   – Pavargo mano mielas įnamis, pavargo, –-  vėl palingavo šaką su nurimusiu paukščiu pušelė, bet šį kartą ne todėl, kad nubudintų; snūduriuojant jėgos menkiau atsigauna negu įmigus giliu miegu. Oi, seniai jau, kai ji susigyveno su juo ir miela žinoti, kad gretimų Šklėrių ir Margionių sodžių žmonės žinojo ir rodė į ją kaip varno Goliaus pušelę.     
   Dvasioje ji irgi buvo veikli. Vienoje iš savo rievių, kaip plokštelėje ar magnetofono juostelėje užrašė  visa tai, ką jį girdėjusi apie savo įnamį ir iš jo. Pradžių pradžioje jo padainuota pirmoji daina. Dabar  jau ji daugsyk redaguota, tobulinta, tačiau anuomet atrodžiusi  taip:

Oi,  pušele, kaip gera,
Tu – dievų dovana,
Užsirišus skarelę
žalio šilo spalva.

O tie popieriai mano,
Kur rašysim eiles,
Jie daug metų ant stalo,
Bet tušti be tavęs.

Vis maniau, kad ir vienas
Suplasnosiu aukštai
Kur pakalbina Dievas
Ir drabni vyturiai.

Jau rugsėjis atėjo,
Jau pražysta galva
Vienas Sau nepadėjau
Ir vilties jau nėra

Lig dvasingų aukštybių
Kaip  žvaigždynų – toli
Kas ten kalba ar žiba
Net susivokt negali.

Vai žydėki, vai būki
Mano sielai malda
Tu – žaliuojanti dzūkė,
Tu – šilinė žalia.

  – Iš kur tu toks, sparnuoti? Atrodytų, varnas kaip  varnas, o  jis, prašau, koks... Neaprėpiamas ir nepažįstamas. Į tokį jau kaip į dyvą (stebuklą) reikia rodyti. Ar girdi? Tu stebuklas,  tu dyvas esi, Goliau,– nesimaivydama ir neslėpdama žavesio pakalbėjo pušis, o netrukus pašaukė:– Žalty, sliuok iš  drevės ir pasakyk, ar esi  matęs  tokį varną. Kad  matęs – taip. Ir daug kartų matęs, bet  tu  jo nepažįsti.
   Žaltys nebuvo nei aklas, nei  kurčia, nei tingus. Iškišęs galvą iš drevės stebėjo  giedantį varną
   – Tebūnie jo vardas Golius. Miela, Goliau, tave  tokį  girdėti. Graži tą mūsų tėvynė. Šilų... O kad  tavęs  tokio nepažinau, tai irgi tiesa, –  kilstelėjęs  karūną nuo  savo galvos tuomet  tepasakė  jis.
 
    ... Golius po kelionės dar vis snūduriavo, o saulė irgi dar vis nebuvo  nusileidusi. Atrodytų, visai netoli: į Ratnyčios – Druskininkų miškus. Pelėda

0

39

;)  :writing:  :yep:                                                       http://s5.uploads.ru/t/sXifb.jpg 
.                3 Kaip atsiranda muzika

.   Atrodytų, kad būtas laikas lyg ir nevertas, nes vis dėlto yra būtas ir nėra ko daugiau iš jo benorėti. Tačiau jeigu ir panorėtum, tai bergždi gi tokie norai, o juo labiau panorus ką nors pakeisti ten.
Goliaus pušelėje būta ir kitokios gyvasties, Net bičių spiečius įsiveisęs. Nereikėtų užmiršti ir gausybės įvairaus plauko praeivių. Sustodavo ir (sustoja), pabūdavo (ir pabūna), pailsi, palikdami margų prisiminimų iš gyvenimų, kurie kitų ir kažkur, toli, tačiau daugiausia joje muzikos.. Gražiausios. Nuostabiausios. Ir nežinai, iš kur ji tokia atsirandanti. Kai pučia vėjai, šnabžda vėjeliai, pagaliau kad ir audros pasiaučia... Na tegu, tegu – vadinkime ir tai muzika, tačiau prasmingiausiai ji pasigirsta tyloje, kai joks kitoks virptelėjimas Goliaus pušelės šakose, visoje jos esybėje nepasikrutina. Tik muzika. Tuomet tik girdėk, džiaukis, užsimiršk, kad tokia ji esanti, yra ne kažin kur pasaulyje, o čia pat, šalia Šklėrių ir Margionių sodžių, kone prie pat pamiškėje įkritusios nedidelės pelkės, vadinamos Miselio Balale.
Kažin, ar ir kitur taip? – ne kartą pamanydavo pušelė: – Ar ir kitur tiek daug muzikos, kaip pas ją?
– Jeigu tuokart atsirasdavo ko klausti, tai nedvejodama ir klausė. Klausė ji to ir varną Golių, o šiam ir pirmą, ir antrą, ir kelintą kartą pasirodė keistoka, kad tokių paprastų dalykų pušelė nežino.
O vėlesnį kartą jau taip:
– Ar žinai, Goliau, kaip atsiranda giesmė? Arba, tarkim, daina. Tai, beje, labai paprasta.
– Paprasta? Labai? – kilstelėjo varnas sparną, prisilaikydamas, kad nenuslystų nuo šakos. – Nežinai kaip atsirandanti muzika, o dainas kurti tau paprasta.
– Todėl ir paprasta, kad man belieka tik įvynioti tekstus į muziką ir, prašau: dainuok, giedok. Kad ir taip:
Varnas Golius pakėlė sparnus
ir: šva! šva! šva!
Skrendu
Šva! šva! šva! – viršum girios Gudų.
Šva! šva! šva! – virš Čepkelių
Šva! šva! šva! per visus Šilinius
lig Merkinės, lig Liškiavos
Skrendu
Bent du amžiai jo sparnuose
ir skristi senoliui nelengva...
– Ir viskas? – po užtrukusios valandėlės paklausė varnas.
– Oi, dar ne viskas, – iš drevės iškišo galvą žaltys.– O jeigu ne tik apie šį tekstą, įvyniotą muzikoje, tai, Goliau, siųsk čia karietą. Nežinau, kiek jai prireiktų reisų, kol ji išvežiotų va šitaip pušelės sukurtas dainas ir giesmes, tačiau tokiu atveju jos žirgui Ygagai tikrai nepavydėčiau.
– Apie kokią karietą kalbi? Apie kokį Ygagą?
– Palauk, neskubėk, o ir man netrukdyk. Jau posmui išsižiojęs, – pasakė Žaltys ir taip, kaip iš plokštelės:
Bet negi sapnuodamas lauksi mirties,
Kai mergos šilinių
Kasas pušimi pasipuošusios.
Dievas žino, ką daro – nedaro:
Vienos eina vienur,
Kitos eina kitur,
Bet išeit iš Šilinių negali...

0

40

:flag:  :mybb:                    http://sa.uploads.ru/t/w8KMW.jpg

.             4 Ėgi, mergos, nebūkit padykusios    

Toli tie laikai, kai varnas Golius prie Miselio Balalės susitiko su jo namais nameliais tapusia pušele. Jau tada ji buvo stipri, matėsi, kad pagyventa,  paošta, išsišakota  oho - ho kaip drūtai! Tačiau  jie jam nerūpėję kaip ir jo paties būti laikai. Jaunystė – kad ją kur – sudėliota taip, kuomet net protas rado, jog viskas, kas yra, tai yra tik todėl, kad AŠ, kad Tu, kad Mes esame. Pušis jau tuolaik buvo gerokai brandesnė. Čia, sustojusi šioje vietoje, iš jos per amžius nepajudėjusi, tačiau dvasioje jautėsi visaip – net ir keliauninke, ir karaliene. Pasaulis nebuvo jai svetimas, nepažįstamas. Na taip, šakų kaip sparnų nekėlė. Labiau rūpėjo, kad išstovėtų, kad šaknys nepavargtų įaugti į žemę ir ten kuo plačiau  išsiskeryčioti.  Ir ką gi – liemuo storyn, viršūnė  aukštyn, rieve po  rievės, rievė  po  rievės ir muzikos vis daugiau ir daugiau. Tylus, bet sunkus darbas, tačiau pasisekus jam, pasaulis, regisi, pats  ateina:  muzikuoja, gieda. Žinoma, būna, kad ir supyksta. Nepaprasta savyje išgyventi pasaulį, kur ir džiaugiamasi, ir  pykstama, bet aukščiausiose natose vis dėlto:

Oi, kaip gera kaip gera,
Kad tave suradau,
Dzūkų  krašto šakele,
Aukšto žodžio dangau.

Dzievuliu  pavadinsiu,
Dar geriau – Motule,
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose.

  Stop. Tokia didelė, taip tvirtai į žemę šaknimis įsikibusi, o...  Kas tai? Kliedesys?
Kaip rūtelę įpinsiu
Dukterų kasose?

   Varnas dar nežinojo, kad tai Dievo žodis. Atvažiavo karieta, išlaipino žaltį, o pats labai panašus į žmogų, sulinkęs kaip klaustukas, priėjo  prie  pušelės, ant jos kamieno padėjo drebulio virpinamą ranką ir tarė:
   – Laiminu. Kad ir kaip sunku būtų, išbūkite.
   Varnas gi atsiradęs vėliau, kai dar sapnuoti nemokėjo. Išmokęs irgi netrumpą laiką buvo panašus it nelengvu daiktu per galvą  trenktas. Meldėsi, kad šilinių  dzūkų dangus jam siųstų kuo tolimesnį sapną. Juose jis regėjo daug nebūtų dalykų, o pamatęs   nuoširdžiai manė, kad tokie daiktai, įvykiai ar nutikimai atsiranda tik  todėl, kad jis juos  susapnavęs, kad jų atsiradimo  priežastis yra būtent jo, vardo Goliaus sapnas. Ir būdavo apmaudu, kai po greito laiko paaiškėdavo, kad „nebūti“ jie tik jam,  o šiaip gi, tikrovėje, jų tiek, kad nors lesk ar snapą  galąsk, ar kitaip elkis. Tai realybė, kurią dažniausiai  matė žmonių  gyvenime. Todėl manau, jog teisinga tarti, kad Varno Goliaus sapnai  fotografuoja žmonių gyvenimus. Jie kaip žmonių gyvenimo vaizdajuostė.

Šva! Šva! Šva! – moja varnas sparnais
– Egi, mergos, nebūkit padyyyyykusios
Dievas duoda jums proto
Panešioti pušelę gražiai
O, deja, laikas toks –
Pavojinga ją kelti aukštai,
Kad į šerdį  gražuolės
Kirviu neįsmogtų
Ir nereiktų šiliniams įbristi
Į dyyyyykumas...

0


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)