1939 – 2019 ( jubilijiniai)

Страница: « 1 2 3 4 5 6 7 … 13 »

Сообщений 41 страница 50 из 124

Поделиться412016-08-04 21:51:57

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

. :mad: :writing:

5 Katinėlis raštą rašė

Prisimena jis, Golius, kai Tada, labai seniai, jau apsipratus jam pušelėje ir bent kiek (dažniau iš pamatymų), susipažinus su žalčiu, kartą jam taręs:
– Ne sparnuotis, žalty, o taip aukštai įsitaisęs gyventi. Nelyg Dievas būtum.
– Sakai, būtum, – truputį padelsęs atsiliepė žaltys. Atrodė, ryžtasi pakalbėti rimčiau, tačiau po sekundėlės šio ketinimo atsisakė ir tarė:
– Suprantu, kad kalbi apie pušelę. Taip? Taigi čia lazda mano, lazda.
– Lazda? – kranktelėjo varnas.– Matyt, tik žalčiai sugeba tokias nesąmones pakalbėti.
– Ne kiekvienas. Oi – ne.
– Kai ilgiau pasikuisi po krikščionybės tikėjimą, jo dogmas, suprasi, kad Dievas yra visur. Ir lazda ne išimtis.
– Tai Dievas, žalty, o tu?
– O aš? Bent jau pagonis aš. Daug kas baidosi net mano žvilgsnio: piktas, girdi. Gal. Anksčiau su manimi vaikai ir žaidę, ir miegoję. Sakyk, kaip, kodėl taip atsitikę, kaip yra dabar?
Varnas gūžtelėjo pečiais. Nemanė, kad šitaip protingai prisieisią šnektelėti su žalčiu. Kitur sutikęs jų ir daugiau, tačiau šis buvo ypatingesnis. Žalys medyje, anot jo žodžio, žaltys savo lazdoje. Kur girdėta? O kodėl taip atsitikę, kaip dabar yra ne taip, varnas irgi niekuomet nebuvo pagalvojęs.
– Mokykimės, varnai, - it perskaitęs jo mintis, pradėjo nemenką kalbą žaltys.– Mokykimės ne tik iš savo sapnų, o ir iš gyvenimo. O jis visuotinas, jis bendras. Ir tavo dalia jame, ir mano su pušele,
ir viso šilinių krašto. Ar bent žinai, kaip jis atrodo?
Tada, labai seniai ir tąkart varnas irgi nesiryžo pasakyti, kad ui, taip, šilinių kraštas jam pažįstamas. Tačiau gera tyla, kaip ir gera vieta ilgai neužsibūna. Iš žalčio gerklės į ją tuoj įslinko toks žodžių darinys:

Katinėlis raštą rašė
O pelėda paštą nešė
Tik tas varnas kvailas buvo
Skaityt nemokėjo...

– Tu ką, šliuže?. Ar manai, kad su manimi galima taip juokauti?
– Moki? Jeigu iš tikrųjų taip, tai atsiprašau ir už tuos, kas taip parašė ar parašys, - ramiai atsiliepė varnui žaltys.
Ne, ne, atsiprašyti žalčiui už jo deklamavimą ir kažkieno taip sueiliuotą tekstą neprisiėjo. Varnas irgi nekirto jam į akis, o atrodė, kad taip būti negali, bet, kaip sakoma, ačiū die, kad taip. Dabar žaltys
to neklausia, o ir pats liudija, kaip viskas pasikeitė nuo Tada, it visai neatrodo kad tai būta seniai.
Viename jo interviu taręs:
– O šilinai jau pažįsta šva! ųva! Šva, šva! šva! Regisi, kad ir poezija Tačiau sergėju ji neužmiršti, kad, ji gi, poezija, ir tuomet poezija,, kai tik gėlytes
vandenėliu palaistyti moka. Ar verta del to triukšmauti . Ir žinoma, gera, kai iš jos išgirti, tarkim, Laimoną Noreiką:
.
Čia – šiliniai
Lig šiol iš miškų neišėję jos vyrai
Kažkur po žeme
Prie pušelės šaknų
Duona raiko,
Tvarsto žaizdas –
nei gyventi, nei mirti nemoka.

Šva! šva! šva! – skrenda varnas
Šva! šva! šva! - Ocho! Ilgai pagyventa!
Atmintis nepasiekia pradžios
Bet prisimena ji Bonapartą

Bent trys amžiai jo sparnuose
Ir skristi nelengva
O Pušele, globoki senolį savo šakose
O Šiliniai, išmokite protą senolio...

Поделиться422016-08-08 09:46:37

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

6 Šva! šva! šva! skrenduuuu...
Žaltys lyg apmiršo ar tiesiog nenorėjo prisiminti ir savimi rodyti, kad jam bent kiek svarbu, apie ką jiedu su varnu šnektelėję. Muštas, bartas, peiktas, net dalgiais kapotas, jis jau iškentęs tiek, kad vargiai įmanoma daugiau. Iš jo elgsenos galima buvo manyti, kad varnas Golius jam nedaug reiškia. Tačiau iš tiesų arba gyvenant dvasioje būta kitaip: jis negalėjo jo nepaisyti. Yra štai taip duota ir dvasioje jis iki šiol karalius su ant galvos iškelta karūna. Lietuvoje, išskyrus Mindaugą, kas dar ją kėlė ant galvos? Net Vytautas Didysis nesugebėjo to padaryti? O jis, žaltys? Ateis laikas ir varnui Goliui išnokti dvasioje iki brandos, o jau tuomet...
O varnas? Jis taip, lyg nieko neatsitikę, negebėjo vaizduoti ar vaidinti. Įvykio atmintis persekiojo jį. Kur ėjo, kur skrido, ji jam vis iš paskos, vis iš paskos. Net ir pušelės tyloje, kuomet regėjosi, kad, išskyrus muziką, nieko kito čia negali būti, jis išgirsdavo:
O tas varnas kvailas buvo
skaityt nemokėjo.
„Taip, kad jis skaityti nemoka, šliuzas teisybę pasakęs, – neneigė varnas, – bet kodėl dėl to turėčiau būti kvailas, a? Nagi, kodėl? – nesiliovė nesmagiai klausinėti savęs ir iš pasąmonės išgirsdavo, kad, girdi, jo dalia priėmusi ir žemę, ir pušelę, ir dangų. O žalčio? Tik žemę. Na, gal dar vandenį. Miela, smagu kažkodėl jam po lietų šliaužti. Na, gal dar ir karietą. Jau seniai apie ją girdėjęs. Ir ne tik girdėjęs. Į varno Goliaus atmintį įsigėrė nemenki tekstai apie ją ir žirgą Ygagą. Lengvai, kaip lietus į žemę. Atrodė, kad atmintyje nuo jų prašviesėja, sužaliuoja. Sugrįžęs po kelionių šiuos tekstus mielai kalbėdavo pušelei ir jie, įvynioti į pušelės muziką, tapdavo giesmėmis ar dainomis.
Varnui Goliui norėjosi padainuoti dar vieną, bet...
– Tfu, – buvo proga jį išgiedoti jam į akis. Tegirdi: šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose.. Tfu, – neišgiedojau. Pykčiu užspringau. Kitą kartą tokios progos nepraleisiu, – pasižadėjo Golius ir kranktelėjo: –.Repeticija, kur tu? Ateik!
Apsidairė aplink ir, paėmęs į rankas išrašytą popieriaus lapą, neva skaitė:

Dzūkijos žaltys.
(Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose}

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Bet ne taip, kaip Tadas Ivanauskas.
Pasidairęs, ar nemato kas.
Užaugome – ir aš, ir tu
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome –
Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis.
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise –
Dzūkijos dievas žalias,
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...

Varnas jautė, kad pušelės muzika pasigavo teksto žodžius. Ir tai jam nepatiko, tačiau sau nemelavo.
– Betgi tai iš tikrųjų gražu, – atsiliepė pats į save. Skamba! Tai kodėl pasakyta, kad šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose. Policija ir poezijoje, ar kaip čia?
– Ačiū, Varnai. Tu nuostabus, tu geras Golius, – iš drevės iškišo galvą žaltys.
– Tu bučiavai pušelę?
– Nesuskaičiuojamą kartų, bet tu žiūrėk į popierių, Goliau. Ten turėtų būti ištraukėlė iš Tado Ivanausko rašytų. Skaityk, – pasakė jis ir nujausdamas, kad to varnas tikriausiai nepadarys, pabandė pats ją atsiminti.
„Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką".
– Taip, taip, tikriausiai. O akinių, pasirodo, jau ir man reikia, – pasiskundė varnas.
– Taip, taip, nėra blogo, kad neišeitų į gerą, – atsiliepė žaltys.
Šva! Šva! šva! – skrendu, – sumojo varnas sparnais.
Pelėda 2016-08-09 16:43:02
----------------------------------------

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-11 08:13:33 Graži Goliaus ir žalčio draugystė. Galbūt dabar jie aptarinėja Svifto - Tutlio kelionę kosmoso platybėmis, kuri kasmet savo kelyje palieka atitrūkusių ledo ir uolienų meteorų, pažertų į Žemės atmosferą. Daugybė įvairaus dydžio meteorų, skriedami dangumi, nuo trinties įkaista, užsidega ir dažnai sudega nepasiekę Žemės paviršiaus. Toks vaizdas tampa unikaliu reginiu žmonėms (ir... Goliui bei žalčiui, kuris todėl taip aukštai ir įsitaisė). Kasmet tamsiame nakties danguje meteorai tampa "krentančiomis žvaigždėmis" ir papuošia naktinį dangų, o įsimylėjėlius priverčia sugalvoti po norą. Ateinančią naktį t.y. iš rugpjūčio 11-osios į rugpjūčio 12-ąją Žemės kelyje meteorų pasitaikys daugiausiai.
Jeigu nebus debesys paslėpę dangaus, tai gali sukliudyti pilnėjantis Mėnulis, bet vidurnaktyje kartu su Saturnu pasislėps už horizonto. Rugpjūtis visada garsėjo nuostabaus grožio naktiniu dangumi.
Te atleidžia Golius ir žaltys, jei suklydau, skaitydama jų mintis. Gražių reginių žalty ir Goliau!

Pakeleivis Norėjau priešintis dėl Ateis laikas ir varnui Goliui išnokti dvasioje iki brandos... Na, gal jis ne tiek prinokęs, kiek žaltys, bet irgi ne pienburnis. Tačiau atsikvėpiau, nes toliau apie tai yra.
Protingai, bent jau savaip argumentuotai Golius kalbasi ir su žalčiu, ir pats su savim. Pušelėje tupint išgirstas varnas kvailas buvo / skaityt nemokėjo – geros (auto)diskusijos objektas. Nemoki skaityti – dar nereiškia, kad esi durnas. Mat gali būti iškart keliuose matavimuose (jo dalia priėmusi ir žemę, ir pušelę, ir dangų), iš to ir semiesi dvasios gebėjimų. Nekvailas ir varno pamąstymas, kad išminčiui žalčiui tekusi tik žemė ir karieta (faktiškai dvi dimensijos).

Goliaus kūrinys tikrai neprastas. Ypač platu ten, kur Aukštoj žalioj viršūnėje... žaltys gyventi įsitaisęs.
Tiesa, kur tas kūrinys matomas, kokiuose namuose? Ar tai internetinė nesąmonė (užėjimas į kažkokius namus), ar čia tie, kur galvoje ne visi namie? A, turbūt autorefleksija.
Mįslinga diskusijos pabaiga. Žaltys aplink akinius… galima suprasti, kad daug visokio mąstymo, rašymo, skaitymo (ne visada tai gera, bet ir bloga) baigiasi akiniais-laurais?

Поделиться432016-08-09 05:46:15

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:playful: :mybb: *

Mažam taškelyje – žvaigždė

Žaltys, nenuleisdamas akių, stebėjo įstrižaine į dangų kylantį ir po truputį vis mažėjanti varną. Toks reginys niukino ir budino jo atmintį. Kažkur skaitęs ar girdėjęs.. Aha, aha, girdėjęs pušelės tyloje:

Na, ir tikėki savo akimis:
Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė.

– Varnas? – įsiklausydamas į muzikuojančią pušelės tylą vienu žodžiu paklausė žaltys.
– Varnas, – tu pačiu žodžiu atsakė pušelė.
Įsikūręs įnamiu varnas Golius buvo tiesiog nenuorama. Retai pasitaikydavo, kad iš kelionių sugrįžtų be nieko – tuščia burna ar siela. Jam būdavo smagu, miela, prasminga, kai jo kitur išgirsti ir atskraidinti į pušelę tekstai nežinia kaip išlikdavo ir pradėdavo elgtis visaip: ar dainuoti, ar giedoti, ar dar kitaip pasirodyti. Jie gebėjo persimainyti taip, kad atrodė, jog jais kalba tolima realybė. Ir kalba panašiai. kaip dabar jis, varnas Golius, kaip žaltys ar ji, pušelė, kaip Šklėrių sodžiaus Tamošius ar Margionių kaimo kluono teatro scena, į kurią susirenkama pabūti už kitus ir už juos pakalbėti.
– Kaip čia taip, a? - klausdavo varmas Golius –. Kokie stebuklai tavyje, pušele, gyvena?
– Nebūtų jie, pasak tavęs, stebuklai tokie, Goliau, jeigu ne tu. Aš tik padedu į rieves tai, ką iš tavęs ar kitų išgirstu.
– Padedi?
– Tarkim, panašiai kaip tu į savo galvą ar burną.
Ir atsitikdavo, kad varnas Golius tik perklausydamas tokius pušelės įrašus suprasdavo jų turinį. Ir ne tik jis, Žaltys irgi neretai taip. Berods, ir šį kartą tik dabar suprato eilėraščiu iškalbėtą tiesą, kaip mažame taškelyje sutelpa žvaigždė. Panašiai kaip ir varnas. Toks nemažas, o skrydyje – antai! –- jau ko ne taškas.
Žaltys neatitraukė akių nuo tolstančio ir kūnu mažėjančio varno, o atmintis irgi neliko dyka: iš jos buvo išgirstas ir ankstesnis pušies paošimas.

Atrodo, žarija mažesnė negu ji, (taigi žvaigždė)
Negu pražydusi pavasariu gėlė. ( taigi žibutė, žibuokle ar dar kaip).

... o varnas Goliaus, labai sumažėjęs, priartėjo prie horizonte boluojančio debesies Buvo panašu, kad jis ištirps, išnyks ne nuotolyje, o būtent debesėlyje.
– Geras paukštis. Teisingas paukštis, – pasakė žaltys. – Turėti tokį prie savo sosto – prabanga. Argi ne?
– Tai kad pats vertas sosto, – atsiliepė pušis.
– Ko gero, ko gero. Apie tai negalvojau, – vėl žaltys, – tačiau skaityti vis dėlto nemoka. Nujaučiu, kad taip neilgai truks. Neužmiršk šio mūsų pokalbio užrašyti, pušele. Te išgirs kada nors ir sužinos, kad ne iš piktos valios jį pakvailinau. Aną tekstą netgi ne aš sugalvojęs. Gal žvirblis, nes vietoje parašo ten taip:

O žvirbleliui nabagėliui
Galvelę skaudėjo.

– Taigi, taigi. Bet ar reikėjo?– paušė pušis.
– Todėl ir paprašiau tavęs įrašyti į rievę šį pokalbį.
– Tai mano prigimtis, žalty. Rievėje šalia jo Šalia jo, beje, ir eilėraštis, išgirstas iš varno.

Na, ir tikėki savo akimis!
Mažam taškelyje – sutilpusi žvaigždė.
Atrodo žarija didesnė, negu ji,
Negu pavasariu pražydusi gėlė.

Todėl ir vėl save paraginu mintim –
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi.

Tikiu, kad vienąkart už laiko tolių
Ir ta žvaigždė, taškelyje dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs pamatys –
Išnyko Žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu savęs nerodo

– Ištvėrė, nekirto snapu į akis. Ištvermingas, reiškia, – vėl varną Golių žaltys ir samprotavo:– Išties, ko gero, yra didžių dalyku, kurių mes nė taškeliu neįžvelgiame, o tiesoje jie tokie, kaip, tarkim, visas šilinių kraštas. Ar net didesni. Pradžioje pamatai taškelį, paskui jis didyn, didyn ir jau kaip varnas, o paskui, arėjant jam, dar labiau didyn, didyn, kol ir pagaliau štai visas šilinių dzūkų kraštas. Akys mato, o ausys girdi:
– Keleivi, stabdyk ir švartuok savo laivus prie jo. Džiaukis, kad tokie turtingi savo būtyje esame.
Pelėda 2016-08-11 13:42:18
----------------------------------------------
Vartotojas (-a):nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-12 10:11:54 Esu sužavėta Jūsų išminties kupina trijule. Ypatingai Golius. Varnai - krankliai yra išmintingi paukščiai, sugebantys rasti sprendimus visose situacijose. Anot S. Paltanavičiaus: "krankliai žino viską ir niekada neklysta."
Ačiū už įdomų kūrinį.

daliuteisk Sukurta: 2016-08-12 02:16:46 Nebijok, moterie, pasivadinusi vyru, varnas Golius neprikarksės, ko nėra – jis tik toliau mato, seniau už mus atsimena, niekada nesuabejoja, kad mums nė taškeliu nebeįžiūrima žemė nesiliauja egzistavusi ir visada atranda kelią į Šilinių pušelę, kurios įrašytą raštą nemiegotom naktim nesiliauja skaičiusios Pelėdos

.Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-12 00:12:29 Gražiai pušelė įrašo pokalbius. Ir mažame taškelyje sutelpa žvaigždė, o postambis varnas skrydyje virsta tašku. Filosofija, lyrika…
Taigi, yra čia ir išminties, ir išmonės (kelintąkart pagalvoju, kad varnas ir žaltys gali netgi būti vienas ir tas pats, tik pavidalai tarnauja mintiems pavartymams).
Tiesa, neretai, ir šįkart, galima rasti vietų, kurias turbūt geriau įkerta Golius.

Vartotojas (-a): Šilagėlė Sukurta: 2016-08-11 23:00:58 Visada malonu skaityti Jūsų kūrybą, kuri praturtina mus savo išmintimi, įžvalgomis, gyvenimo patirtimi. Ačiū!

vyras Labas, gerb.Pelėda, esu naujas šios svetainės vartotojas, pastebėjau, kad labai meistriškai ir įgūdusia ranka mokate senais raštais peltakiuoti, gražiai kryželiu jūsų girios gyventojai išsiuvinėti, malonu sekioti paskui tą juodasparnį varną, tik neduok, Die, kad ko neprikarksėtų
****************************

Vidinis
Nespjaudyk į žmones arba bent nebezdėk, Riva.
O čia ištraukėlė iš T. Ivanausko raštų:
"Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką"

Tau šito nesuvokti.
Net ir nestenki, tuščiai eikvidama laiką.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1)Blogas (2)
2011-03-04 21:07

drūta
Žavi vaizdingumu, metaforų originalumu,...
Įvertinkite komentarą:
GerasBlogas
2011-03-04 20:09

Riva
Tadas Ivanauskas fenomenalus tuo, kad jis galėjo iškamšą pasidaryt ir tada bučiuot
Įvertinkite komentarą:
Geras (2)Blogas
2011-03-04 15:36

debesų klavyrais
tikrai greitai neateis medkirtys...
Įvertinkite komentarą:
GerasBlogas
2011-03-04 11:59

jazusmarija
Gyva energija tiesiog trykšta iš šių eilių.Netgi aš bradiaga tą jaučiu..
Įvertinkite komentarą:
GerasBlogas
2011-03-04 09:17

Senamadžius
Negreitai čia atklys...
Įvertinkite komentarą:
GerasBlogas
2011-03-04 08:44

aurin
Tikėkime. Spalvingas, gražus kūrinys.

(18)
Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose

Поделиться442016-08-12 18:42:36

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:writing:

8 Gelovinė, įsisupusi debesėlyje

Tiek ir reikėję, tik tiek –
Vėjui nurimus, malūnas sustojo.
Suplyšę, nereikalingi jo vėjui sparnai.
Liūdna bus.

Argi reikia taip tarti?
Ačiū die, jau žinau:
tai gyvenimas – irgi.
Gilus nemažiau kaip dangus
plėtrus, kad kraštų nematyti,–
priartėjęs prie debesėlio, išgirdo Varnas Golius, o paskui ir šaukiant:
– Varnai, ar girdi? Aš čia tau tokią skulptūrą lipdau. Viską žinau, beje. Viską. Tamošius į šulinį žiūrėjo. Naujausios žinios iš jo.
– O ne naujausios? Labas, beje
– Labas, Goliau. Tarp jų yra ypatingesnė. Tačiau nagi pasiskubink, pasiskubink ir nekranksėk apie senatvę. Juolab, kai nežinai, kas ji yra.
– Stengiuosi ir neragintas skubėti, bet regi kaip. Ne kaip. – jau įskridęs į debesėlį pasakė varnas Golius – Sparnai moja, bet vis mažiau į dangų pasispiria. Tai ir yra senatvė. O tu va, Gelovine, vis gražėji, gražėji. Kokie dievai tave tokią puošia, a?.
– Įsidėmėk, bičiuli, kad šį kartą tavo žodžius priimu ne kaip komplimentą. Aš ir pati save gražesne pamačiau.
– Ar manai, kad varnas Golius tau kada kalbėjo komplimentus? Jeigu tokie yra, nežinau, kaip jie atrodo.
– Gerai, varnai, gerai. Paglostyk mane sparnu ir glauskis kur tau patogiau. Pakalbėsim ir apie tai. Beje, siūlau nuo to pradėti. Sakai, vis gražėju. Klausi, kokie dievai mane taip papuošė?
Ne pirmą kartą, kai jiedu, varnas Golius ir Gelovinė, susitinka debesėlyje. Varnui tai visuomet būdavo šventė, tačiau specialiai jos sau nekūrė ir, atpažinęs debesėlyje įsisupusią Gelovinę, neskėtė sparnų skristi pas ją. Netgi priešingai; juos glaudė taikydamasis nusileisti į aukštesnį medį ir šitaip stebėti jam mielą esybę. Tikriausiai, ne kitaip būtų atsitikę ir šį kartą, jeigu ne šioks toks kivirčas ar, ar, ar... Na, ne kivirčas gi tai, ne pyktis. Turbūt yra ir kitaip įvardintų nemalonių dalykų, ir šis, aplankęs juodu su žalčiu, tikriausiai iš anų, kurių varnas nemokėjo įvardinti. Išskrido lyg į niekur, be tikslo, tačiau pamatęs Gelovinę, nudžiugo kaip mažas vaikas žaisliuką radęs ir buvo laimingas, kad yra pušelėje žaltys, kad nemielas su juo pašnekesys jį stumtelėję išskristi į Niekur.

Šva! šva! šva!
Skrenduuuu...

Ką veikia paukštis danguje, žmonėse nedaug pamąstoma, nedaug rūpi. Žino, kad jiems ten būtina skristi. Kaip kitaip ten pabūtų, jeigu liautųsi skristi? O ką kalbėti apie debesį? Debesis? Ypatingai, kai jie tylūs, nežadantys škvalų, perkūnijų? Plaukia lėtai, neskubėdami, atrodytų, kaip apsvaigę nuo gero vyno tokia savo būtimi.
Va tokią ilgą laiką varnas Golius tematė ir debesėliu įsisupusią Gelovinę. Net be vardo. Ir jeigu ne Tamošius, kažin kaip jo gyvenimas atrodytų dabar, bet kad ne toks, tai neginčytinas dalykas.
Varnas, paraginamas Gelovinės, jau buvo nužiūrėjęs vietą, kur jam prisėsti, kai šit pati Gelovinė kažką reikšmingo nusprendusi ar atsiminus ištarė:
– Ne, ne, varnai. Atsiprašau. Jau ir tavęs šliniuose kaip Tamošiaus pasiilgstu. Užsimerk – atsimerk, užsimerk – atsimerk, arba tiesiog pėstute užeikime į neseniai įrengta erdvę, sakytum, svetainę. Galbūt per didelė pasirodys, bet kuomet ji skirta susitikimams su Poe (taip vadinu Poeziją) ir Pro (o šitaip – Prozą), tai didesnė erdvė netrukdo.
– Ir tai naujiena, kuri, kaip supranu, ne iš paskutinių
– Tačiau ypatingesnė,.reikšmingesnė. Bent man. Mano sielai. Man buvo prasmingiau sužinoti, kad mano eilėraščiai išspausdinti žmonių raštuose. Neiškart patikėjau, betgi Šklėrių Tamošius patikino, – parodė kaip į autoritetą Gelovine.
– Jis irgi nemoka skaityt,– netyčia žioptelėjo Golius.i.
– Apie tai, ką žmogus žino, skaityti nereikia. Laiką reikia eikvoti dalykams , kurių jis nežino, – patikino Gelovinė kartu paragindama:– Prašom, prašom , ir aš tau ne tik papasakosiu, bet ir parodysiu, kaip toji žinia atrodanti. .

--------------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-14 13:03:50 Golius apsipyko (turbūt disputuose) su žalčiu, tai išvyko pasiskraidyti. Ir kas gi yra Gelovinė – kokia miela esybė, įsisupusi debesėlyje? Turbūt tai Poe ir Prozos giminė. Ne veltui Golius artinasi atsargiai, švelniai, stebi ir mezga ryšį iš nuotolio.
Kad ir nelinksmas Golius, bet vis tiek nesuskydęs. Iš pušelės, bet nespirtas (t. y. ne iš kelmo spirtas).
Gražiai ir taikliai apie senatvę: Sparnai moja, bet vis mažiau į dangų pasispiria. Tai ir yra senatvė.
Žodžiu, senas svajoklis skaito debesis, kalbasi…
Ir jam Gelovinė sako, kad Apie tai, ką žmogus žino, skaityti nereikia. Laiką reikia eikvoti dalykams, kurių jis nežino.
Tinka ir žmonėms, ir varnams.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-14 08:25:54 Esate gamtos žinovas. Su didele išmone aprašytas Goliaus ir Gelovinės pokalbis. Man labai patiko.

Tu
Patylėsiu šiandieną, vartinėdamas laiškus
Savimi parašytus.
Guosdamasis , kad ir tiek
Kas išėjo negrįžti..
Poezija, būtent nuo mano laiškų
Viskas keičiasi, Dievas taip pat
Ir Donkichotas mūzom laiminti taip pat
Kaip savęs, kaip kitų
Į net tic tac
Svarbiau neužsimiršti
Kad bažnyčia statau
Ir žalčia ja neužspausti.., nesu

Tomo akys, žiūrint jam į dangų, pasidarydavo didesnės Net būta .laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ KARTĄ TAIP, kai ir jis sumos sparnais, na, o tuomet..
–Nežinojo Tomas, kad gyvenimas paprastesnis –
Et,debesėlis neatina pas mane, tai aš .
, gi aįjo, kad š,t nuo savo būties, .
Na, ką man šklėtiu tamošiu pasakysi. Saky, ko dar girdžiu.. Pakalbėki su manimi...
Po Tamošiau keėlionės į šulini, jau daugiau niekas neįkrito- išskyriu vilka – Tamošius grė vandeni ne iš įulini; gėrė ji iį dangaus
– Todėl ir Tamošius sakydavo sau ir šypsopdavosi, šviesdavo veidu kadžiai kai džiūgaujantis vaikas

Поделиться452016-08-13 17:37:11

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:rain: :offtop:

9 Kaip dvasios atvaizdas.

– Prašom, prašom! Nesidrovėkit, jauskitės kaip pušelėje, Goliau, – buvo miela ir paslaugi Gelovinė, kviesdama atvykėlį gilau ateiti į svetainę. Tokios, neįsivaizduojamos, varnas Golius jos irgi nebuvo matęs. Tiesa, Šklėrių Tamošius jam netgi daugiau kalbėjęs, kad, girdi, kol nepamatys Gelovinės, pasipuošusios brolių lelija, geriau manyti, kad vaizduotėje ar pasakose būna netgi įspūdingesnio grožio. Tačiau štai tas laikas, kai nei Tamošius, nei jo patarimai varnui Goliui negalioja. Mato, jaučia, žino ir kitokių orientyrų nereikia, kaip jam matyti Gelovinę.
– Maniau, kad būnant danguje kojų nereikia valytis, – pirmais žodžiais svetainėje prabilo Golius ir girdėjo, kad jie skambesni negu gerklėje, sodresni, su ištartų žodžių atspalviais. Nuaidi irgi toliau nuo panosės. It vengtų šnabždesio ir nenoro būti neišgirstais.
– Nereikia, Goliau, tikrai nereikia valyti kojų, – patikino Gelovinė. Šyptelėjo akimis, o lūpomis rimtai kaip senė: – Ne tik kojų valyti nereikia, akių šluostyti taip pat. Čia man gera. Gal todėl, kad ir viena būdama, nesijaučiu tokia esanti. O kodėl taip, a? Kaip manai?
Varnas gūžtelėjo pečiais.
– Jaučiu, kad netrukus sužinosiu. Iš tavęs.
–Jau įpratusi, kad apsigaubdama Gelovinės atvaizdu, pirmiausia pati, taigi pati, asmeniškai pasistengiu, kad kuo jaukiau atrodytų ši svetainė,– sušneko ji. – Kaip kas kur kitur debesėlyje yra netgi nelabai žinau. Panašu, kad Šklėrių Tamošius žino geriau, tačiau būtent ši svetainė man teikia dvasinę jautrą. Tamošius sako, kad tik iš manęs begirdi ištariant tokį žodį – jautra. Galbūt, galbūt, tačiau man jis patinka.Dvasia, o jaučiu. Supranti, Goliau? Jaučiu dvasinį kutenimą, niūniavimą, krutėjimą, skruzdžių bėginėjimą. Jaučiu ir žinau, kaip ji, dvasia, gyvena.
– Hmmm, suprantu, kad Tamošius čia buvęs.
– Jis ir dabar yra.
– Šklėrių Tamošius? Dabar? – nenorėjo patikėti Golius, šiaušdamas plunksnas: – Gelovine, man pasakų nesek. Arba tu kalbi ne apie Tamošių, kurį žinau. Manasis kažkada, norėjęs patekti į dangų ir paplaukioti debesėliais, įkrito į šulinį. Na ir, supranti, kažkas įsiveisė jo galvoje. Už septynių kilometrų į Darželių sodžių pas jos šeptūnę reikėję vežioti.
– Ir ką?.
– Ir nieko. Į šulinį įkrito Tomas, iš šulinio iškėlėme Šklėrių Tamošių. Lig šios dienos pasiliko Tamošiumi.
– Taip, taip, – truputį patylėjusi atsiliepė Gelovinė: – Dingo Tomas. Deja, ir čia jo nėra. Nors, mielas Goliau, nelabai tikiu, kad nėra. Liežuvis suka vienaip, o dvasioje nujaučiu, kad gali būti kitaip. Ar dingteli į galvą mintis, kad debesėliu įsisupęs Gelovinės atvaizdas nereiškia čia esančią Merkinės kraštų Gelovinę. Mudvi nesame tapačios. Tai lyg savaime suprantama, bet kažkodėl neretai nenorima tai žinoti. Kodėl, Goliau?
Toks Gelovinės pakalbėjimas Goliaus galvai nebuvo sunkus. Tačiau ir sunkaus, filosofinio supratimo jis nevengė Supras teksta taip, kaip reikia, ar nesupras, negi bėda? Svarbiau buvo įsiminti ir, nunešus į pušelę girdėtas kalbas, iškalbėti jas kaip iš stenogramų.
– O! Gelovine, prašau, neskubinki manęs atsakymais. Ten, pušies šakose, regisi, kad ir protas imlesnis. Jis ten kaip padėvėti batai kojų nespaudžia. Tačiau ir ten atsitinka, kai su pačiu savimi nesutariu. O čia? Čia pirmą kartą ir nors drąsinuosi, tačiau dykos pasirodo tokios mano pastangos..
– Oi, ne, Goliau! Tu čia irgi ne pirmą kartą.
– Ką?
– Sakau, kad čia ne pirmą kartą?. Ar manai, kad jau nežinau kur buvau, kur ne. Anot žalčio, varnas – kvailas, anot tavęs, Gelovine, varas aklas. Tad gal iš tikrųjų pats metas padainuoti ir varnui.

Apakę akys žiūri į pasaulį
Jaunyste! Ji dažnai nepatikli
Ir netiki, kad varno akys mato
Labai toli, –

– Ką čia sudūmojus taip, kad mudviems neprisieitų ginčytis. Ot,: pasakai žodį – ir aišku. Pasakai kitą – dar aiškiau, – pusbalsiu ir lyg pamąstydama neskubiai kalbėjo žodžius, kol sudūmojo ir pakvietė:– Nagi ateik arčiau ir pasižiūrėk, kaip atrodo paveikslėlis, kuriame aną kartą panorau nupiešti save ir Šklėrių Tamošių. Neliūdna buvo.
–Tu ir piešti moki? Lankytis pas tave ir nežinoti tokių dalykų? Ne, ne, taip nebūna, Gelovine. Suprantu, kad man laikas skristi atgal, į pušelę. Ir visai ne bėda, kad joje žaltys įsitaisęs...
Ir atsišaukė Gelovinė į varno žodžius:

Klausausi varno
Ir siela meldžiu,
Tamošiaus pakartodama žodžius,
Kad jeigu lemta mums nebūti,
Tegu už mus po mūsų
Varnas Golius bus.

Ona Marija Dy
Gelovinės namai dideli, dažnas juos aplankęs sako: - čia ne namai, o muziejus, - nebūti jiems muziejumi, jei nugyventas turiningas gyvenimas, daug sukaupta įvairiausių vertybių, jos ir toliau vis atkeliauja nežinia iš kur ir.nežinia kieno valia. Žinoma, viską galima būtų sukrauti į dideles dėžes ir uždaryti, bet Gelovinė yra kitos nuomonės, jei atėjęs laikas tau paliko ženklą, turi jį saugoti, nebent tas, kuris turi negatyvinį atspalvį, geriau paslėpk, kad savęs neprimintų ir akių nebadytų.
Geros emocijos, prisiminimai lyg balzamas širdžiai. Kuriame tokią aplinką, kurioje mums latiems būtų gera gyventi, o tada pasirodo, kad ir kitam taip pat kaip tau nutinka .
Ačiū, Pelėda, už gražius pastebėjimus

Pranas Karlonas
Pranas Karlonas Ačiū už dvasingą žodį. Linkiu turtingos Žolinės ir savyje, ir aplink save, kad žalia, žalia, žalia, gražu, gražu, gražu.

Balsų: 12 Kas ir kaip?

2016-04-29 11:22 Gelovinė
Gelovinė
O koks dėmesys ir poreikis tyriai, švariai poezijai. Artrodo, kad liausiuosi tingėjusi, broliai seserys. Laukite, pasistengsiu neapvilti
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2016-04-28 21:27 WeRodeTonight
WeRodeTonight
antisemitizmas. "prazhydo lelija" - akipleshishka! isa-!
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2016-04-28 12:02 Tom Kom Potas
Tom Kom Potas
toks truputį archaiškas paironizavimas. pabaiga graži. 2+
Įvertinkite komentarą:GerasBlogas
2016-04-28 09:27 Mintautė
Mintautė
Įdomiai, savikritiškai, poetiškai "tarp debesėlių properšoj dangaus pražydo lelija"...

Поделиться462016-08-15 13:00:36

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:mad: :music: :mybb:

10 Žubsnelis būties Dvasioje(Gelovinės)

Atgal į pušelę išskrist Golius neskubėjo ir nesiruošė, kaip papokštaudamas žadėjęs. Jo žodžiai apie išskridimą tik dėl reikalo. Kažkaip reikėję išpančioti liežuvį ir neatrodyti nepaslankiu, lyg tingulio apsėstu. Laisvas paukštis varnas ir tokiu būti jam dievų paliepta. Tokia turėtų būti ir kalba – laisva, drąsi, nesikuklinanti, be išdidybės apraiškų, tačiau ištaigioje Gelovinės svetainėje ji lyg geso, tokia nebuvo. Sakinių žodžiai per lėti, per daug atitolę vienas nuo kito. Tai, ką pirmąsyk prakalbęs svetainėje išgirdo ir pagyrė – žodžių skambesį, sodrumą, jų atspalvius, nemokėjimą išlikti arčiau panosės – pradėjo Golių varginti, darė kabėjimą lyg ne savo, o per tai ir jausena, net elgsena nebuvo įprasta. Dabar jis palinko prie Gelovinės jam rodomo piešinio, o anoji taip:
– Piešiu ir niūniuoju, bet piešinys veliasi. Matai, kaip nejaukiai atrodo? Tačiau niūniavimas, girdžiu, kad išvirto į žodžius. Girdžiu ir muzikos kažkiek: Beje, norėčiau, kad į pušelę, varnai, parneštum. Kad žaltys irgi girdėtų. Jis gal bus vienintėlis, kuris piešinėlyje ir filosofijos kažkiek suras.
– Negi tarsi, kad ir jis kada nors buvo tavo svečias?
– Nesivargink, bičiuli, spėlionėmis. Pats žinai, kaip žmonėse sakoma: ateis laikas –.bus ir vaikas, o dabar paklausyk, – pasakė Gelovinė ir varnas pajautė, kaip suvilnijo svetainė. Nepasakytų, beje, kad labai meiliai. Kaip karieta važiuojanti duobėtu, išmaltomis vėžėmis keliu:

Atėjusi išbūti savyje,
nežibinu akių –.
su tavimi, žmogau,
panūdinta savo dalios kalbu,
net nesvarbu, kaip pavadinsite mane:
galbūt Geloviniu
galbūt Gelovine,
mano lemtyj šviesos per daug nereikia,
kaip ir minios, atlėpusios ausis.
Išgirsti, kas esu.

„Karieta“ sustojo, jos „kratulys“ nurimo, o Gelovinė perėjo prie įprastos žmonių kalbos.
– Tuomet tikrai žinojau, – sakė ji,– kad giedu Šklėrių Tamošiui – mielam, geram, brangintinam žmogui, bet kažkodėl piktai, it savyje jis visą parlamentą nešiotų. Rado ką! Gal dėl to jam taip... Iš tikrųjų norėjosi pabūti šalia jo ne taip, kaip dabar, apsigobus debesėliu, o tokia (ar tokiu), kaip atrodau. Štai, varnai, žiūrėk, kaip vaizdas atrodo piešinyje ir girdėk, kaip jis atrodo mano niūniavime.

Štai piešinėlis mano –
barzdota, panaši į senį,
nors iš tiesų dzūkuojanti
Subartonių bobelė,
šlapia, lig padų ežeru aptekus,
bet dumblina,
bet šulinių nepriimta,
o iš bažnyčių skambina,
pakelėse kalbelės šneka:
– Ak, murzina,
ak, nusiprausti tingi senė.

Meluota apmeluota daug,
o gal ir – ne,
nes nežinau,
kada atėjo laikas į mane.

– Va! Va! Tik dabar supratau, ką reiškia prieš giesmę tavo pasakyti žodžiai:Dvasia. O jaučiu. Supranti? .Taip, taip, dabar supratau, kad tau, Gelovinės dvasia, jie abu šioje svetainėje yra: ir į šulinį įkritęs Tomas, ir iš jo iškeltas Šklėrių Tamošius. Galbūt net netyčia, bet supratau,– buvo įsitikinęs varnas.
– O štai užrašas. Kai išmoksi skaityti, pats galėsi perskaityti, ką parašiau po piešiniu.
– Būtent?
– Parašiau: Tomo akys, žiūrint jam į dangų, pasidarydavo didesnės. Net būta laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ KARTĄ TAIP, kai ir jis sumos sparnais, na, o tuomet...
– Daugtaškis. Ką jis liudija? Suvokiu, kad ne dėl niekučių jie rašomi. Dar man ilgai reikės moti sparnais, kol kažkas paaiškės. Gal žinai, ar nujauti – kas?
– Nežinau, Goliau. Nujaučiu irgi gan miglotai. Tačiau atsakymų ieškau ne kur, o savyje, dvasiniame Gelovinės atvaizde. Būtent Gelovinės, kuri ten, šalia Subartonių sodžiaus, šalia Vinco Krėvės tėviškės, šalia jos kapų, kur ir jo, Vinco Krėvės kapas. Ir daug kitų
– Žinai gi, Gelovine, neretai neužsičiaupdamas krankiu per visus šilinius, o štai dabar netenku amo..
– Tačiau tikiuosi, kad dvasioje gera
– Nei šioks, nei anoks jaučiuosi Todėl turbūt ir amas, kad nemoku pasakyti. Jeigu mokėčiau rašyti, manau, kad atsirastų užrašai.
– Ir tuomet prireiktų būti poezija, būti Poe. Ar supras kas tokią? Oi! ne visi, tačiau gal tik tuomet ir sužinai, kiek nemažai yra raštą arba, tarkim, abėcėlę gerai išmanančių žmonių, kurie per kvaili, kad suprastų kitos būtybės dvasios dalią
– Gal nukelkim tokius žmogaus reikalus į daugtaški? – pasiūlė Golius
– Tai, ką žinau, dažniausiai pasiimu iš savo patirties. Ten ir Tomas, per šulinį įskridęs į debesėlį, ten ir Tamošius.. .
– Žalčiui tai būtų paprasčiau. Tačiau, deja, esu įtikintas, kad kažkur čia, tavo dvasioje, Gelovine, ir jis yra...

Netylėsiu, vartinėdama laiškus
savimi parašytus
ir įtikėjusi, kad
poezija būtent nuo jų prasidėjusi man.
Viskas keičiasi, Dievas taip pat
ir donkichotai, mūzomis laiminti – irgi taip pat
Dar svarbiau, kai bažnyčias statai,
neužspausti statybomis žalčio.
Pelėda 2016-08-16 17:42:18
--------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-16 21:10:14 Gražus anų pokalbių tęsinys. Golius filosofas-lyrikas ir tuo pat labai paprastas. Šiek tiek saviironijos gal. Žodžiu, dvasia su galva (savo ir žalčio).
Vienoje dialogo vietoje ir prajuokino (juokas nelinksmas, bet argi dūsausi, kai Golius su Gelovine į viską žiūri atlaidžiai):

– Nei šioks, nei anoks jaučiuosi. Todėl turbūt ir amas, kad nemoku pasakyti. Jeigu mokėčiau rašyti, manau, kad atsirastų užrašai.
– Ir tuomet prireiktų būti poezija, būti Poe. Ar supras kas tokią? Oi! ne visi, tačiau gal tik tuomet ir sužinai, kiek nemažai yra raštą arba, tarkim, abėcėlę gerai išmanančių žmonių, kurie per kvaili, kad suprastų kitos būtybės dvasios dalią.

Svarbu turėti su kuo pasišnekėti abipusiškai suprantama kalba. Minčių piešiniais, muzika. Ar ne tam svetingas Poe ir Pro debesėlis...

Vartotojas (-a): outside Sukurta: 2016-08-16 18:20:48 Na ie šelmis, Jūs Pelėda! Gerai čia sukate apie tą Gelovinę, jos varną Golių ir Tamošių)) Net ašaros tryško beskaitant - prisijuokiau kaip niekad!
Lauksiu tęsinio - pirma užsirašiau:)

Поделиться472016-08-16 20:03:46

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

Поделиться482016-08-16 21:51:48

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

11 Kaip tave pašaukt, Lemtie

Keistas jausmas, kuomet skiriesi su kažkuo ir suvoki, kad tai netiesa. Išsiskyrimo nebus.
Abu jie, debesėliu apsigaubusi Gelovinė ir varnas Golius, skyrėsi negebėdami išsiskirti. Gal ir anksčiau šitaip buvę. Panašu, kad taip – buvę, bet kažkodėl nereikėję tai paisyti, kažkaip įsidėmėti šį poreikį, žinoti. Dabar nors giedok, nors užrašyk, kas ateina į galvą, o girdėdamas ar skaitydamas būtinai suprasi, kad atsitikę dalykai, kurie reiškia kažkokią pastovią, judrią, tačiau kartu ir nepertraukiamą būtį, kai nepatogu joje net tarti „sudie“ ar „ iki pasimatymo“

Gal tai sapnas? Bet – ne!
Dukterų gelsvose kasose
Sužaliavo pušis
Netiki dukros,
Netikiu aš,
Bet stebuklais juk reikia tikėti, –

išgirdo varnas savyje ir pamintijo: dukros, dukros... Kur jos dabar? Toli tas laikas, kai kartu su jomis. Gal ir jos, kaip Gelovinė?..
– O gal, Goliau, tau karietą pasiūlyti.– it išgirdusi savo vardą, pasakė ji. Svetainę buvo palikę ir beatsisveikinantį Golių Gelovinė lydėjo skrydžiui atgal. Gal į pušelę, gal kitur. Kad ir pas Šklėrių Tamošių. Varnas apie tai negalvojo. Pajautęs, kad laikas svečiavimuisi išsenka ir nepaisant, kad ir kaip norėtųsi užtrukti, betgi principai tam ir reikalingi: ponai, reikia ir kriukis baigtas.
– Ką pasiūlyti? Karietą? – ne iškart suprato varnas apie ką prakalbusi Gelovinė
– Turiu puikų vežėją. Pušelę irgi žino. Adreso rodyti nereikės. Ir bendrai, visą šilinių kraštą žino.
– Hm... Sakai, karietą?
– Kaip ant žemės, taip ir danguje, Goliau. Pamąstyk, pagalvok. Ar važiavęs kada karieta? – buvo šnekai ir paslaugai miela ir dosni Gelovinė. Galbūt ir todėl, kad Golius buvo svečias, kurį, paskaičiusi jam savo eilėraščių, sugebėjo įtikinti, kad jie ne jos, kad jų gimdytoja yra Poe, o ji, Gelovinė, yra vieta, parinkta gūžtai, kur išperėti paukščiukai sucypia, paauga ir išskrenda pamatyti kas kur ir kitiems pasirodyti. Varnui Goliui regėjos, kad tai labai priimtinas, natūralus dalykas – jaučia gi ir jis savyje kažkokį cypimą, augimą ir atsiranda laikas, kai išgirsta, kad kranktėli. Kad ir taip:

O laikas irgi audžia dalią
šalies, žmogaus
netgi akmens,
kiekvieno gyvo ar negyvo,
būties YRA esybėje įstrigusio

Kas taip? Jeigu ir ne ji, ne Poe, dalyko esmė išlieka. Gal ten Pro (proza) susisukusi gūžtą savo pamaina rūpinasi? Ir bendrai įdomu žinoti, kas ten, Savyje, arba tarkim, Savęsp, yra ir ką veikia. O kad yra, tai, žinoma, kad taip,– nedvejojo Golius. Tačiau nelauktai, netikėtai atsiradęs karietos reikalas irgi pasidarė aktualus.
– Ko gero, Gelovine, žinau ir karietą, ir jos vežėją. Suprantu, kad jų paslaugomis mielai pasinaudoja žaltys.
– Jo vardas Geltonžandis. Ji vardu šaukiu. O vežėjas irgi ne iš kelmo spirtas. Tai Lucijus Anėjus Seneka.
– Prisimenu, išlipęs iš karietos, senis priėjo prie pušelės ir, padėjęs ant jos kamieno ranką, taręs: Laiminu. Kad ir kaip sunku būtų, išbūkite.
– Galėję, galėję būti taip, kaip sakai, Goliau. Palaiminimų jis nesigaili. Kaip bažnyčia. Gimęs, kaip žmonėse priimta sakyti, 4 mūsų eros metais. O ten kažkur ir Jėzaus Kristaus gimtadienis. Bet kad senas? Argi keli tūkstančiai metu daug? Mano dalioje senatvės daugiau, Goliau. Neįsivaizduojamai daugiau. Ir to nežinojau, kol vienąkart neišgirdau.

Oi, ačiū, ačiū, vėl matau
tarp debesėlių properšoj dangaus
pražydo lelija...

– O paskui? Paskui išmokau skaityti, rašyti ir tai, ką išgirstu iš Poe, nepatikiu savo atminčiai. Daug kas ten nudilo, išnyko. Net motinos, tėvo, seserų ir brolių atmintis. Ak, Goliau, Goliau...

Broleliai mano.
debesys balti,
gražu, kad taip aukštai
dangus jus kelia.
Kol jūs tokie, dar vis tikiu –
į pasakų pilis sugrįš karaliai
ir skambtelės Merkinė aukso varpeliu.

Dievų bijau
tik nežinau, kodėl:
vaidenas gal, gal sapnavau,
kad jie ne kartą jau apgavę žaltį,
gesino aukurus
ir ąžuolynus pustė pelenais.
Jei gebate, prašau,
ir už mane paklauskit:
– kas tu, Lemtie,
ir kaip tave pašaukti
į atmintį, į laiką esantį
užmarštimi neužgesinus būto..

--------------------------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-18 15:13:00 Su karieta gal senukui Goliui smagiau, ji palakdintų po laiką, pakratytų mintis, privežtų ir prie pušelės. Bet, manau, kad ir kiek keistum priemones, vis tiek debesėlis nesisklaido.
Dabar nors giedok, nors užrašyk, kas ateina į galvą, o girdėdamas ar skaitydamas būtinai suprasi, kad atsitikę dalykai, kurie reiškia kažkokią pastovią, judrią, tačiau kartu ir nepertraukiamą būtį, kai nepatogu joje net tarti „sudie“ ar „ iki pasimatymo“.
Taip. Visgi kartais susikaupia tiek, kad atrodo, jog nėra kitos išeities. Ir tiki savaisiais sudie ar iki. Užmiršęs (ar neįsisąmoninęs), kad tuoj kažkas keisis, nuslinks…
Ir daug kas nejučia nunyksta, atmintis perdirba, tačiau yra besitęsiantis esantis laikas ir neužgesinamas būtas.
Goliaus ir Gelovinės ištarmėse susifomuoja aiškesni viso to kontūrai.
Filosofiška ir kartu taip pažįstama.
Kaip tave pašaukti, Lemtie? Gal niekaip, tyliai, tiesiog išbūnant savo?

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-19 10:25:54 Su didele išmone vyksta Goliaus ir Gelovinės pokalbis prieš atsisveikinant.
Labai įdomus kūrinys. Lauksiu tęsinio.

Arba , pasak tavęs jau girdėtos
Dar svarbiau, kai bažnyčias statai,
neužspausti statybomis žalčio.
Jeigu dėl manęs abejoji, tai jo tikrai nežadus užspausti Tačiau nęs abejoju, tai jo tikrai nežadu užspausti. Bet lankstytis jam- o be. Man į dangu karietos neraii. Dar savais sparnais pasikeliu.jjeigeifu
Tada siulau miela susitikima Seneka. O karieta tebus kaip priemone, kad susitikimas paslauga. ..
, kai bažnyęias taiaiČia labai panašu į tai, ka girdžiu savyje;

Į krantą vieną, ir į kitą
į visą pakraštį,
apvaikščiotą mišku,
atsiremiu, kad kuo plačiau
galėčiau vaizdą pamatyti.
Ne saulė šviečia properšoje debesų.
Tai žydi brolių lelija---
Kaip atsiminti jų vardus,
išgirsti raitelį,
jo klausiant į Merkinę kelio...
G.L.
Reikia redaguopti, apauginti mėsa, bet vis rankos nesikelia. Lauksiu. Gerai, kad tai galima daryti čia pat..

.
A drie
.kalbi apie karieta ir vežėja, kuriuos maęiau vežėja, Taigi vežėjas.

O varnas?
Ė, Tamošiau varną pamiršai,
Kol jis yra
kol surrankia bent karta
neleista būti pranašias
net ir tamošiam
jau įsliuogusiems į šimta metų...
jau

Grigaliau kalendoriai ir Šiliniu krašte buvo atversti, tačiau ne jie , o jis varnas atsimena, kaip vienkiemio mažas žmogus netikįtai žvilgterėjęs į šulini, įemai, giliai p-o kojomis pamatė dantu. Tomas jq ji pažino. regis žinojo,

O gal varnai, karieta tau pasiulyti. Turi puiku vežėja O ir pušele ino?.

Поделиться492016-08-18 22:42:52

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

. :rain: :writing:

12 Gera diena

– Graži man ši diena, Gelovine, Įsiminsiu. Yra dalykų, kuriuos atsimenu, kad ir be rašto pasilikęs.
Manu, kad šį diena prisidės prie jų.
– Ir man, Goliau, graži ši diena. Ir pas mane yra dalykų, kuriuos atsimenu, kuomet dar beraštė ir į juos raštais neparodyta. Kaip, pavyzdžiui:

Į krantą vieną, ir į kitą,
į pakraščius visus,
apkaišiotus mišku,
atsiremiu, kad kuo plačiau, erdviau
galėčiau vaizdą pamatyti
Ir... gyvenau.
Visaip, beje – laiminga ir rūsti,
Ir nemaniau, kad kurį kartą atsitiktų taip –
Poe į sielą pabeldė ir tarė:
– Žiūrėk, matyki, Gelovine,
Ne saulė šviečia properšoje debesų.
Tai žydi tavo brolių lelija.
Kas atsimins mums jų vardus
jeigu ne tu?
kas raiteli išgirs,
jo klausiant kelio į Merkinę?

– Neužrašyta tai, varnai. Ir man regisi, kad dabar tai daryti nereikia. Į kraują įėjo ir čiurlena taip.
– Klausei, ar esu keliavęs karieta? – surado vietą šnektelėti varnas. Ir dabar negaliu pasakyti. Lyg keliavęs, lyg ne. Kažkodėl neįsidėmėjo, kad nesuabejojęs pasakyčiau, taip ar ne. Tačiau blogiau, jog priverstas manyti, kad menkėjanti atmintis pirmiausia stengiasi išsilaisvinti nuo artimiausių realybės potyrių. Ryte pavalgęs, vakare jau nežinai, ką valgęs.
– Karietą siūlau ne dėl to, važiavęs tokia transporto priemone ar nebe . Tikiuosi, kad sudomins jos vežėjas. Tau jis, kaip girdėjau, senis, o man? Na, na, sakyk. Klausiu: o man
– Ar manai, kad kitai galėjęs pasakyti?
– Nesijuok, Goliau, ir nepamanyk, kad vaidinu. Man jis dar netgi kaip reikiant nesusitupėjęs.
– Kaip ir Kristus, – sparnus kilstelėjo varnas. – Sakei, kad Seneka su juo iš to paties laiko. Kaip žmonėse sakoma, iš mūsų eros pradžios
– Taip, kaip ir Jėzus Kristus, – neginčijo ji ir atsidusdama: – Dieve, Dieve, kas pasakys Gelovinės laiką, kai ji ten, prie Subartonių. Kas?
Tačiau tai nebuvo klausimas ir Golius ramiai palaukė, tikėdamas išgirsiąs, ką ji pati apie tai mananti:
– Jos laikas nuo Senekos laiko nusistūmęs atgal taip toli, kad nėra su kuo bepalyginti, bet atsitiko taip, kad Seneka aplenkė Gelovinę raštu. Per raštą pats atsimena save, kitiems parodo ir, kaip suprantu, nelaukia vakarienės, kol užmirš, kaip atrodo savo dienoje..Atiduoda ją saugoti Abėcėlei. Pasitaiko, kad ten užklysta ir Poe (poezija), bet kur kas daugiau bendrystės, supratino su Pro (poza). O Gelovinė?

Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...

– Ji laukė. Ir patikiu, kad lazda pradeda žaliuoti
– Čia, regis, Salomėja
– Taip, Goliau, čia Salomėja Neris. O sužaliuojančios lazdos vaidmenį ryžtuosi prisiimti sau. Ir tai pajutau tuomet, kai .išgirdau tave kranksantį ant šulinio svirties. Tomui įkritus į šulinį Šklėrių Tamošius, jeigu ne tu, Goliau, nebūtų iš jo iškeltas.
– Nežinau. Net negalvojau apie tai, bet kad krankiau, tai pirmą kartą taip gyvenime. Ir ne tik nuo šulinio svirtis. Krankiau ir nuo jo rentinio, krankiau krisdamas ant žemės ir kildamas į dangų. Ir į patį šulinį leisdamasis. Visą Šklėrius sodžių ant kojų sukėliau, kaip pavojaus signalas. Dievas, matyt, tuomet irgi buvo šalia, o gerklė kaip garvežio švilpynė.
– Dievas tuomet tikrai buvo šalia. Anksčiau sumaniusi rašyti laiškus kaip Seneka kad mielajam Lucilijui, išgirdau savo „mielojo Lucilijaus vardą. .
– net jeigu jis beraštis? Nemoka skaityti?
– Ne mano rūpestis, kaip tu juos skaitysi ir ar skaitysi. Labiausiai tai dabar reikalinga man. Tas laikas, kuri turi Seneka su Kristumi, palyginus su Gelovinės laiku, tėra tik dramblio uodega. Sakau taip apeidamas protą, nes suprantu, kad tokio supratimo jis nepakelia. Manau, kad vienintelė viltis, į kuria dar įsitvėrusi laikosi Gelovinė, yra Poe. Tikimės, beje, prisikalbinti ir Pro.
Kažin, ar pastebėjo varnas Golius Gelovinės kalboje, kad ji nesutapatino savęs, esančios debesėlyje su Gelovine prie Subartonių, apsigaubusia vandeniu.
–Taip, taip, – pakinkavo galva Golius, nedrįsdamas esmingiau įsiterpti į pokalbį, nors būta akimirka, kai jis ketinęs prisipažinti, jog girdi savyje, kad ten irgi kažkas „ir skaito, ir rašo“.
– Ačiū, Gelovine, už pasiūlytą karieta, taip pat, žinoma, ir jos vežėją, Tačiau šį kartą man labiau reikalinga įsiminti svetainėje tavo padeklamuotą eilėraštį. Tą, trečiąjį...

Kuomet dangus sudunda griaustiniu
ir debesys žemi aptemsta...

– Ir kiti man patinka, tačiau šis dabar man labiausiai reikalinga. Labiau negu karieta, labiau negu jos vežėjas Seneka. Prašau, dar kartelį jį man padeklamuok.
Gelovine nesibrangino, ir:
....nebūna taip, kad
kaip bažnyčia šaukčiausi maldos,
žegnonės kryžiumi pasaugočiau save,
prašyčiausi pasigailėti.

Labiau atrodo – vėl jauna
audrota, kad lengviau į ranką
imti kalaviją,
kartu su broliais žirgą pabalnoti
tarytumei – ne moteris,
tarytum – vyras.
Kas pasakys, kad negebėjau būti juo?

Na, iš tiesų sakau –
į vyrą lydžiausi ugny
ir mokiausi kartu su jais drąsos
piliakalniais apgindama Merkinę
Galbūt todėl ir pasiliko taip –
kažkas mane Gelovine
kažkas Geloviniu vadina.

Ir vis dėlto,
kai praperšose debesų
pražysta lelija
ne kalaviją paimu į ranką;
į ranką paimu leliją –.
gimdyti noriu, panašius į brolius,
tačiau kuomet žinai,
kad tai dievų duota dalia,
netingiu, kaip bažnyčia poteriaut maldas
žegnotis kryžiumi,
prašydama Aukščiausią
Vardan Merkinės, Dieve,
segu tau prie krūtinės brolių gėlę
ir vėl te raitelis išjos
surasdamas visus kelius į ją...

---------------------------------
Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-20 17:30:48 Ar man šiandien sunkiau su galva, ar kas, bet skaityti nėra lengva.
Nieko, kažką nutvėriau, bet jei pakliūčiau į tokį pokalbį, norėčiau būti Golius. Nes Gelovinės matavimai… kažkur už Kristaus, už Senekos... o kad kažkas jai nesusitupėjęs… ne tik filosofė, poetė, bet ir šelmė truputį.
Na bet ir Golius turi patirties, pavyzdžiui, ant šulinio svirties, rentinio, jis irgi Dievo palytėtas, tik kalba paprasčiau. (Užtat Seneka jam ir atrodo senis).
Tas laikas, Goliau, kuris žymi Seneką su Kristumi, palyginus su Gelovinės laiku, tėra tik dramblio uodega. Sakau taip apeidama protą, nes ir jis tokio supratimo kol kas nepakelia. Geroji viltis, kurios įsitvėrusi laikosi Gelovinė, yra Poe. Tikimės, beje, prisikalbinti ir Pro.
Na bet geroji viltis ir ta, kad po filosofijų Gelovinė pereina į artimesnes kategorijas, link Merkinės.
Gražus pabaigos eilėraštis, aprėpia laiko ir dvasios ne menkiau už karietos vežėją, kuris betgi aplenkęs Gelovinę raštu.
Gera diena. Golius turbūt susiorientavo, kaip atrodo savo dienoje... Arba dar galvoja, ir aš kartu.
*********--------------------**********

Jeigu dėl manęs abejoji, tai jo tikrai nežadus užspausti Tačiau nęs abejoju, tai jo tikrai nežadu užspausti. Bet lankstytis jam- o be. Man į dangu karietos neraii. Dar savais sparnais pasikeliu.jjeigeifu
Tada siulau miela susitikima Seneka. O karieta tebus kaip priemone, kad susitikimas paslauga. ..

O varnas?
Ė, Tamošiau varną pamiršai,
Kol jis yra
kol surrankia bent karta
neleista būti pranašias
net ir tamošiam
jau įsliuogusiems į šimta metų...
jau

tačiau galvoju, kad gal anžinybe nebnaū anė sena, anė jauna.
Va, sakei, jeigu mokįtu rašyti, skaityti, tai ir raštai atsirastų Seneka, manau, galėtų padėti. Man padėjo.
Vargi ar be jo paramos būęiau paėkusi Ir jam matant Poe prie manes prisiglaudėb

.. ir, i joje ir Šklėiš Tamošius, sugrižės atgal .
Ir vis dėlt..

Ir galvoti, mąstyti, trūpinti, kad bažnyčių statybos neužspaustų žalčio..Nelengva, ji buvi įkalbeti atsigyventi tikiam aukšty,e bet... bet, b žinai, gi, Tomas į debesėli skrido per šulini..
Beprotis..
Neskubėk teisti. Dar teismo diena neatėjusi..
e kai žalčio neužspausti bažnučių statybomis, - atsiliepš gelovinė
..
----------------

– Neklausk, manęs, Gelovinę.
/ atsiminti Štai ir Tomas pretai , Nesame tapačios. Ji mano buties priešastis, aš jo produktasAš jos ė, o, deja, neratai yra toli gražu netapatu Gelovinei? Kad esu kitokios lemties priežastis. pagalvoji, kad yra gelovinė kaip priežastis, Nėra tokio Gelovinės, kuria čia matai.

Anksčiau jau tariusi esu: dvasia, o jaučiu. Supratau, kad neišgirdai. Anq karta.

..suprantu kitaip.galvoje Sakau vienaip, o galvoju kitaip. Bet kaip čia tau pasakius, kad ir tu pagalvotume kaipęia taip? Argi gali šitaip būti,taip pagalvotum?. Ir Ir vis dėlto, nesu įsitikinusi, kad jo čia nėra., Tačiau , Ir čia jo nėra..
– Yra jis čia, yra. Aną kartą įsigeidžiau turėti jį piešinėlyje šalia savęs Piešiu ir niūniuoju, bet piešinys veliasi, o niūniavimas netikėtai išvirto į žodžius. Jaučiu, kad ir muzikos kuose kažkiek..

Oi, ačiū, ačiū, vėl matau,
tarp debesų, tarp debesėlių properšoj dangaus
pražydo lelija...

Tomo akys, žiūrint jam į dangų, pasidarydavo didesnės Net būta .laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ KARTĄ TAIP, kai ir jis sumos sparnais, na, o tuomet..
Ž Projai pasitaikius, gal pats paklausk, o kas tuomet...

–Nežinojo Tomas, kad gyvenimas paprastesnis –
Et,debesėlis neatina pas mane, tai aš .
, gi aįjo, kad š,t nuo savo būties, .
Na, ką man šklėtiu tamošiu pasakysi. Saky, ko dar girdžiu.. Pakalbėki su manimi...
Po Tamošiau keėlionės į šulini, jau daugiau niekas neįkrito- išskyriu vilka – Tamošius grė vandeni ne iš įulini; gėrė ji iį dangaus
– Todėl ir Tamošius sakydavo sau ir šypsopdavosi, šviesdavo veidu kadžiai kai džiūgaujantis vaikas

Štai tiek ir reikėjo, tik tiek –
Vėjui nurimus, malūnas sustojo
Syplyšę, nereikalingi jo vėjui sparnai
Liūdna bus/
Nors žinau – tai gyvenimas irgi
Tyai gal netgi daugiau
Kai akys tegali matyti

Patylėsiu šiandieną, vartinėdamas laiškus
Savimi parašytus.
Guosdamasis , kad ir tiek
Kas išėjo negrįžti..
Poezija, būtent nuo mano laiškų
Viskas keičiasi, Dievas taip pat
Ir Donkichotas mūzom laiminti taip pat
Kaip savęs, kaip kitų
Į net tic tac
Svarbiau neužsimiršti
Kad bažnyčia statau
Ir žalčia ja neužspausti.., nesu

Ką veikia paukštis danguje, sakyčiau, kad žmogui nedaug rūpi. Įsitikinęs, kad žino. Skrenda. Kaip kitaip ten pabūtų, jeigu liautųsi skristi? jame pabūsi, jeigu neskrisdamas. Sparnai jam ne todėl kad būtu, kad apsigyventų danguje. Jie jam, kaip susisiekimo priemonė – kaip žmogui kojos, karieta, traukinys, automobilis. Bent dalinai ir kojos.
, kaip.
O ką kalbėti apie debesį? Debesis? Ypatingai, kai jie tylūs, nežadantys škvalų, perkūnijų? Plaukia lėtai, neskubėdami, atrodytų, kaip apsvaigę nuo gero vyno tokia savo būtimi.
Tomo akys, žiūrint jam į dangų, pasidarydavo didesnės Net būta .laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ KARTĄ TAIP, kai ir jis sumos sparnais, na, o tuomet..
–Nežinojo Tomas, kad gyvenimas paprastesnis –
Et,debesėlis neatina pas mane, tai aš .
, gi aįjo, kad š,t nuo savo būties, .
Na, ką man šklėtiu tamošiu pasakysi. Saky, ko dar girdžiu.. Pakalbėki su manimi...
Po Tamošiau keėlionės į šulini, jau daugiau niekas neįkrito- išskyriu vilka – Tamošius grė vandeni ne iš įulini; gėrė ji iį dangaus
– Todėl ir Tamošius sakydavo sau ir šypsopdavosi, šviesdavo veidu kadžiai kai džiūgaujantis vaikas.

Kažkiek kažkaip

Tie „mano“, „manyje“
kažkiek kažkaip ir Tau priklauso,
nes be Tavęs
savęs aš tokio neturėčiau.
Dažnai peizažais ateinu ant delno
ir, Dieve, nesupyk –
po jį tarytumei po dangų vaikštau.
Ir būna, kad tikiu, žinau –
net Bibliją nuo jo kažkas nurašė.
Kada ir kaip tai atsitiko
man ne per daug svarbu,
bet iš tiesų sakau:
nuo jo, nuo šito delno,
ir tu, dzievuliau, pakilai į dangų,
bet vėlgi te kažkam į galvą neateina reginys,
jog aš galėčiau be tavęs, Žmogau,
va šitoks šičia būti:
tas mano AŠ nebūna Viename,
kažkiek, kažkaip ir Tau priklauso.

P.s: kažkiek kažkaip - patiko:) Kažkiek kažkaip drąsesnieji ir Bibliją interpretuoja, sako, jog aramėjiškai "jauna ir nekalta" - sinonimai:) Kas kaip nori, kam kas kažkiek kažkaip patogiau - taip ir varto tą Testamentą...)) / autside/

Dėl ko į Dievą panašus

Kuomet kalnai aukšti,
net ir menka slinktis,
kad ir atgal,
vis tiek į dangų kelia.
O jie, šitie kalnai, išties tokie
ir jų dairytis man kitur nereikia –
nešu ir tiek,
nepaisau šauksmo, kad, girdi,
negali šitaip būti.

Negali, bet yra.
Juose, beje, ir laikas toks, kuomet būtis
kitokiais supratimais noksta.
Gerklė išmokusi visas kalbas –
net paukščio, net žvėries, žolės...
O ir eilėraštis kaip vandenynas įsiūbuotas –
jam ne bėda, kad šitokie aukšti kalnai.
Jo Žodyje įėjęs, šit ir aš tikiuosi –
plaukiosiu laivais,
į dvasią kosmosą priimsiu
ir prisiminsiu priežastį,
dėl ko į Dievą panašus.

Поделиться502016-08-21 12:21:07

Автор: Pranas
Администратор
Откуда: Vilnius
Зарегистрирован: 2011-02-02
Приглашений: 0
Сообщений: 1925
Уважение: [+0/-0]
Позитив: [+0/-0]
Пол: Мужской
Провел на форуме:
21 день 13 часов
Последний визит:
2024-10-12 21:03:06

:tomato:

13 Varno Goliaus pupos

Kaip kas berodytų, bekalbėtų, o varnas Golius yra išskirtinės reikšmės tvarinys, reikalingas ir Žemei, ir Dangui, tačiau niekam taip labai kaip šilinių dzūkams. Tai daugiau negu tarp juodų varnų ūmai pamatytas baltas. Ne visur šiliniuose jis vadintas Goliu. Netrumpą laiką nemažai kaimų jį šaukė savo vardais: Šklėriai – Šklėriu, Margionys – Margioniu, Piesčiai – Piesčiu. Nesibodėjo jį savo vardais vadinti ir, tarkim, Randamonių, Darželių, Kabelių, Musteikos sodiečiai. Savas jis ir apylinkėms, esančioms gan toli nuo jo lizdo.pušelėje
– Esame Goliaus pupos, – tuoj po mišių, gražią sekmadienio dieną Kabelių bažnyčios šventoriuje pamąstė Tamošius. Kai buvo iškeltas iš šulinio, jau neatmena, kad kas būtų jį pavadinęs pavardę. Pradėjo gyventi be pavardės ir jos niekam neprireikia, o mąstė tiesiog į žodį. Nežinomo autoriaus užrašuose, mėginusiam jį prisimint savo raštuose , jo pavardės irgi neprireikė.

Pasakė Tamošius:
– Rieškučiomis upės neišsemsi,
bet vis dėlto svarbu
ateit prie jos ir pagyventi
prisimenant kaip? kada? kas?
pupas šilinių gliaudė.

Atrodytų, kad reikėtų pasidomėti, pasitikslinti apie kokias pupas prašneko Tamošius, tačiau to irgi neprireikė. Parapijiečiai žinojo, kad Goliaus pupomis Tamošius rodo į šilinių dzūkų sodžius. Ir tai telkė, kaupė jų dėmesį ir varnui, ir sau, išplėtė per jį geografijos ir savęs pažinimą. Žinios gandais ir tiesa pradėjo mėtytis po visą šilinių dzūkų kraštą, kol pagaliau atsirado ir juodu ant balto parašyta:

– Skrenda Varnas! –
pritilo giedot vyturys.

– Skrenda Šklėrius, –
paskardeno pušis,
vidur lauko žaliai
apsigaubus skara.

– Skrenda Golius!
Te Dzievas negaili sveikatos.
Šitas paukštis šiliniams tarytum dangus
Jeigu lemta kada mums nebūti,
te už mus net po mūsų
varnas Golius čia bus, –
pasakė Tamošius gal sau,
gal dievams
gal Niekui

Niekui? Kodėl bent ne Niekam?
Tamošiaus pakalbėjimuose ne viskas lengva, paprasta. O ir pačiam Tamošiui ne visuomet pavykdavo suprasti, kodėl jis pasakęs būtent tokį žodį, būtent tokią frazę.
– Taigi ne aš čia taip, ne aš. Klauskite anų, kas man taip rodo ar sako. O kai „anų“ padaugėdavo, Tamošių prievarta sodindavo į vežimą ar roges ir jis, namiškių ir kaimynų prižiūrimas, keliaudavo į Darželius pas ten įsikūrusią šaptūnę. Neramus, besiblaškantis, nenorintis jos ir besipriešinantis, bet pasakyta gi: jėga įveikia jėgą. Tamošius jos turėjęs mažiau.
Nesmagiai jausdavosi Golius, matydamas tokią Tamošiaus kelionę ir neišmanydamas kaip jam pagelbėti. Tuolaik dar vis tikėjo, kad iš šulinio sugrįš Tomas, kurio dėmesio sau nestokojo, bet pasirodė, kad ir Tamošius buvo lipšnus jam, vertino jo draugystę ir mėgdavęs vadinti baltu vaikiuku ar berniuku. Pasakoti, pakalbėti apie varnui rūpimus dalykus Tamošius irgi netingėjo:

Vis klausi, kas pasėjo šilinius?
O ! nepamenu, baltas vaikiuk,
Kas paskambino šitokį darbą
Gal Dievas? Bet jeigu – ne
Vis tiek kaip ir Dievui
Nusilenk jų sėjėjui

Arba.

Buvo liepta man Šklėriumi būti
Ir gyventi, kaip sako – per amžius.
Patikėjau, kad šitaip ir bus.
Vėjas pūtė į mano akis.
Betgi jaunas!
Stiprybės daugiau negu reikia
Neklampojau po smėlio pusnis
Įsispyriau sparnais į padangę
Ir...
Varnas buvau kažkada,
Varnas, baltas berniuk.

(...) Varnas Golius skrido ir mąstė, mąstė ir skrido, ir nejautė nuovargio. Senokai taip būta, bet dabar, grįžtant jam iš debesėlio, jau kitaip. Ir tai gerai. Tokie atsiminimai irgi kaupė jėgą. Sparnus moti nebuvo sunku, o galvoje kūrėsi gan apčiuopiamas vaizdas, kad jis, Golius, kažkada, o būtent tuo laiku, kai Tamošius buvo varnas, gyveno žmogumi.
– Oi, ne! ne! Oi, nenoriu, nenoriu.. Oi, - skaudžiai kranktelėjo varnas, supratęs, kad šios mintis jis nesugebės iškrankti į niekur. Kojos irgi, regis, pasiilgo žemės, it atsiminusios jos trauką, o ir pačiam Goliui pasidūmojo, kad apie tokius dalykus protingiau mąstyti nusileidus iš dangaus ant žemės.

Užtekėjęs į erdvę šilinių
Po kojomis nejaučiau žemės, –

Tai irgi iš Tamošiau pasakojimų, irgi Golių skatino nutūpti
Nusileido ant apžėlusio žole takelio, tačiau ir nuo juo mąstė ir pusbalsiu kalbėjo panašiai kaip danguje
– O ką? Ar kas pasakė, kad tokios realybės negalėję būti? O ką? Kodėl turėčiau iš galvos į niekur išmesti mintį, kad yra užmirštas laikas, kuriame mane Šklėriumi šaukia ne kaip varną, o kaip žmogų. O ką? A? O ką? Gal tuomet aš daugiau žinojau apie šilinius, negu jie žino dabar? O ką? A? Antai, ir Gelovinė, apsigaubusi debesėliu, sugrįžta vėl atgal prie Subartonių. O ką reiškia jos žodžiai: Tas laikas, Goliau, kurį žymi Seneką su Kristumi, palyginus su Gelovinės laiku, tėra tik dramblio uodega.
– O ką, o ką... Atsargiai, Goliau. Neužmink manęs. Ne bažnyčia gi, ačiū die,– nelauktai iš po kojų išgirdo pažįstamą žaltį.
--------------------------------------------------

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-21 20:19:49 Įdomi ši realybė. Nepasakysi, kad nėra žemei būdingų bruožų, turiu omeny likimus, istoriją, bet mąstoma per tokių personažų galvas ir pasaulėjautas, kad ne visada aiški tikrovės ir išmonės riba. Ogi bendražmogiškos tiesos man visada aiškios, taip pat ir filosofinė-poetinė kryptis (debesiop).
Skaičiau ramiai, bet akis išpūčiau, kai Goliaus galvoje kūrėsi gan apčiuopiamas vaizdas, kad jis, Golius, kažkada, o būtent tuo laiku, kai Tamošius buvo varnas, gyveno žmogumi.
Tačiau viskas paaiškėja priešpaskutinėje pastraipoje. Taip, Golius gali būti buvęs žmogumi. (nesvarbu, skrendantis ar ant žemės, vis tiek tas pats Golius).
(Ir kaip laiku žaltys... pavyzdys skatina pasitempti, praplėsti mąstymą. Gerbiu žaltį).

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-22 22:37:53 Golius pasirodo buvo "ne iš kelmo spirtas". Net kaimai varžėsi, norėdami jam suteikti savo pavadinimų vardus. Įdomu.

Pelėda Siųsta: 2016-08-23 04:22:54
Ačiū, kad dar vis užeinate, nors jaučiu, kad nelengva, tačiau neveltui genelis, atsiprašau – Genutė. Bent taip netyčia išgirdau. Na, o aš turbūt jau ir pasiliksiu su šiliniais kiek beišgalėsiu. Štai ir dabar dar ankstus rytas, o aš jau su žalčiu, su varnu, su pušele, su...
Sėkmės Jums.

nei_sis_nei_tas
Labas rytas.
Štai ir aš su raudonu švarkeliu. Jau beveik galiu atsikvėpti. Rugpjūtis manęs nelepino. Palaidota paskutinė teta. Jau pakrikštyta anūkė. Išlydėti svečiai į visas puses su pakrikštyta anūke priešakyje, atvažiavę į krikštynas. Pasimelsta už mano mirusius tėvus (apvalūs skaičiai) ir visą familiją. Ateinantį sekmadienį - paskutinė "priemonė" - Mišios už tetą (keturnedėlis).
Štai ir dabar dar ankstus rytas, o aš jau su žalčiu, su varnu, su pušele, su... drakonu (turbūt norėjote pasakyti). Atsiprašau.
Sėkmės ir Jums!