14. Prie Grigų sodybos
Netoli Grigų sodybos nekaip prasidėjęs pušelės įnamių pašnekesys ir jo pabaigoje nieko gero nežada, nors prognozės tokiuose reikaluose nedaug reiškia. Juolab, kad stengtasi iškalbėti teisybę.
– Ką? Pušelė iš namų išvijo ar kaip, kad drybsai, pilvą išvertęs, – pritūpė prie žalčio varnas. – Aš neužmyniau, bet ar daug reikėję. Netyčia.
– Ar ir tyčia galėtum?
– Nepriekabiauk, Geltonžandi. Argi mažai kas gali užminti. Sodyba pašonėje.
– Sodyyyyba? – pratisai ištarė žaltys. – Likučiai jos čia, užaugantys mišku ir žole. Anė vieno žmogaus joje, o žolės tiek... Nors Ygaga būk ir ganykis pasižvengdamas
– kalbėk. Ko nutilai? Buksuoja kalba? Nuo liežuvio nuslysta.
– Labai įtariu, Goliau, kad nežinomo autoriaus raštai, bent didžioji jų dalis, parašyti čia, šioje sodyyyboje.
– Tu vėl man apie raštus. Neužhipnotizuosi. Baik, nes galiu ir labiau supykti.
– O kad autorius nežinomas, tai vėlgi nerimta. Regisi, kad ir tu, ir aš, ir Tamošius, ir visas Šklėrių sodžius žino. Kabelių prapijos kunigas Pranciškus Čaglys jau nuo 1939 metų žinojo.. .
– Pažįstamų čia daug. Visų neišvardinsi, bet kai kalbi apie raštus nežinomo autoriaus, darosi įdomu.. Bet tai tik spėlionė.
–Tarkim, kad spėlionė, tačiau ne tik.
Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-23 21:53:15 Pradžioj tikrai kažkaip buksuoja, žaltelis lyg nervingas, lyg kokiom užuominom kalba.
Bet netrukus jose pasigirdo mintis apie matymą:
Patys pagalvokim, kaip atsitinka, kad žmogus tiek nemažai išvaikščiojęs, nepamato karalių, nemato Tamošiaus, tavęs – manęs...
Subtilios Geltonžandžio nuorodos (Goliui kaip mokykla po atviru dangum prie Grigų sodybos): ne žalčio muliažą matai, ne šliužą… Dvasinius takus ar matai?
Golius mato, nes: jis važinėjosi karieta, skraidė į pušelę, šnekėjo su debesėliu, na o dabar geba išsilaikyti pašnekesyje.
– Tau irgi pasakysiu, ko nežinai. Aš, Geltonžandi, dairausi mokyklos.
– Taip? Nežinojau, bet tikėjau, kad susiprasi. Tačiau dabar paklausyk, gal tai pravers ir besidairant tau mokyklos.
– Rimtai? – sukluso Golius, sužiuręs į kelis saulės atokaitoje pametėtus lapelius, o žaltys:
– Tai va, – kalbėjo jis,– juose užrašytas tėvo ir sūnaus pokalbis. Tikėtina, kad kažkiek padedant Poe, bet neabejotina, kad nemenkiau pasitarnavo ir Pro. Pašnekesį pradeda tėvas ir jis taip užrašytas.
Karalių žeme!
Ar matai, sūnau?
Graži kaip pasaka
Smėlynais, upėmis ir ežerais prausta.
;
– Gal neginčykim, Goliau. Gražiai pradėta. Nes teisingai pradėta, bet klausyk, kaip toliau. Ogi taip:
Na, o karalių neieškok –
Nelyg ledynai tirpo ir ištirpo,
Į praeitį iššliaužę kaip žalčiai
– Pakartok, Goliau, ką dabar perskaičiau ir galvok, kokia didelė neteisybė parašyta. Labai aklai parašyta. Betgi parašyta, betgi jau ir mano pasakyta, kad parašyto ir kirviu neiškaposi. Tačiau argi galima taip palikti? Ir kaip tai padairyti, kad nebūtų palikta?
– Taip tėvas. O sūnus? – parūpo varnui
– Tėvas dar nebaigė. Dar jis reiškiasi pirmame plane. Tačiau man regisi privalau tave patikinti, pasakyti, kad, Goliau, ne žalčio muliažą matai. Ne jis su tavimi šnekasi apie nežinomo autoriaus raštus.
– Na ne, tikrai – ne. Ta liudiju sau ir pušelei galėsiu pasakyti, kad nesi muliažas.
– Galėsi, nors nereikia. Ji žino daugiau. Tačiau klausyk, ką tėvas sūnui kalba, rodydamas į Karalių žemę:
Bet ar yra, sūnau,
Kas ateitim šios žemės tiki,
Karališka gerove tiki jos?
– Čia ir vėl nekvailai paklausta, varnai. Labai nekvailai. Tačiau liūdna, kad tėvo matymų peizažas dar liūdnesnis
Nelyg žaltys aš ją iššliaužiojęs esu.
O nuoskauda giliau į sielą gulė..
Atrodo, akys nešviečia,
Mintis nelaimina,
net Dievo vardas liūdnas,
Kaip mūkelės pakelių….
– O sūnus, a? Ką tėvui sūnus atsako? – vėl varnas.
– Neskubėkim. Patys pagalvokim, kaip atsitinka, kad žmogus tiek nemažai išvaikščiojęs, nepamato karalių, nemato Tamošiaus, tavęs – manęs...
– Užtat mato štai šitą sodybą, šį taką, įžėlusį žole kaip pieva. – ryžtingai įsiterpė varnas, – O juk taip, anksčiau nebūta. Joje triukšmo, energijos būta daugiau negu turguose. Žinau ją, atsimenu daug metų, bet dabar stengiuosi neatsiminti. Sunkus darausi kaip akmuo ir pradėjau baimintis, kad kada iš skrydžio nenukrisčiau,
– Karietos reikia, varnai. Ygagos reikia.– mestelėjo užuominą Geltonžandis ir paskubėjo skaityti sūnaus atsakymą tėvui.
Tačiau gyvena žmonės,. tėve, o garbė
Galbūt šioj žemėj reiškia – išgyventi.
Tik pažiūrėk, kokia švari dangaus gelmė –
Aukšta, gili, kelias į begalybę atsirėmusi.
Ko benorėti dvasiai dar daugiau?
Giedok, širdie!
Bet, žinoma, į bėdą ir giesmė išvirsta,
Jei protas stengiasi aplinkkeliais tiesas apeiti
Jaučiu, kaip sieloje žvaigždynai žiebias
Ir patikėk - jų iš manęs
Nebegalės atimti niekas
Aš augsiu, bręsiu, ir (padėk man, tėve)
Mylėti tai, ką jauno akys mato
– Štai ir sūnus susimovė.. Nedaug tos akys mato,– nepatenkintas buvo Geltonžandis.– Tfu! Kaip ir tavo, Goliau. Nors tavo akys net ir ne jauno. Žiūri į karalių, o mato šliužą.
----------------------------------
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-08-23 15:49:01
Trys G, tai Golius, Geltonžandis ir Gelovinė. Graži jų draugystė. Jie vienas kitą papildo. Pušelė - globėja.
Taiiip. Daug tokių sodybų, kaip Grigų.
Liūdnas Goliaus ir Geltonžandžio pašnekesys, nors ir protingas.
Įdomus, savitas kūrinys. Ačiū.
Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-08-23 21:53:15
Pradžioj tikrai kažkaip buksuoja, žaltelis lyg nervingas, lyg kokiom užuominom kalba.
Bet netrukus jose pasigirdo mintis apie matymą:
Patys pagalvokim, kaip atsitinka, kad žmogus tiek nemažai išvaikščiojęs, nepamato karalių, nemato Tamošiaus, tavęs – manęs...
Subtilios Geltonžandžio nuorodos (Goliui kaip mokykla po atviru dangum prie Grigų sodybos): ne žalčio muliažą matai, ne šliužą… Dvasinius takus ar matai?
Golius mato, nes: jis važinėjosi karieta, skraidė į pušelę, šnekėjo su debesėliu, na o dabar geba išsilaikyti pašnekesyje.
