.                                           

24 Teisybės visi bijomės     

   Vidinis vartė Šešiasdešimt  Septintąją  Biblijos knygą ir stebėjosi tuo, kas ir anksčiau jį vertė taip daryti: taigi stebėtis. Knyga nemenka, tačiau daug lapų tušti, nepaisant, kad jie sąžiningai pažymėti skaičiais. Ir priešingai – nemažai tekstais užpildytų puslapių  tokios skaičiuotės neturi. Kodėl taip, a? – pats vienas apie  tai galvojo ir kitų klausė Vidinis, tačiau pažinimo reikalai nejudėjo. Netgi išplėšti – kad ir tuščią,– tačiau įskaičiuotą į Bibliją puslapį, neatrodė drąsu.  Drąsiau atrodė –  kad ir pieštuku – surašyti  puslapius, kurie užimti  tekstais, tačiau  protas  priešinos ir tokiai korektūrai; jam reikėję  pasiaiškinti, kodėl taip yra, iš kur toks didelis Biblijos leidėjų aplaidumas.
    Labai įdomu matyti, kad į priekį iškeltas tekstas apie sudužusią Radijo karietą. Tikėtina, kad ką nors žinantys apie ją ar bent girdėję buvus ją, nesuks  galvų dėl priežasties, kad toks tekstas nenusimetė, tačiau  kaip suprasti, kodėl būtent juo atverčiama knyga, kuo jis reikšmingas, kad  pelno tokį pagarbų  jos leidėjų pripažinimą. Ir kodėl Vidinis, ne kartą ją laikęs  savo rankose, atsiminęs  ją, ūmai pašaukia:
    – O Viešpatie! Tai štai kodėl  tavo angelai  mane  aprengė  kunigo drabužiais. O kaip kitaip? Nuo čia  prasidėjo ji,  Šešiasdešimt  Septintoji, ir tebūnie jos  šventas vardas.
     Va va, išgirskim – tebūnie! Vadinasi, kažkoks  procesas dar vyksta, kad Šešiasdešimt  Septintoji  tarp kitų  Biblijos knygų būtų sava. Ką gi, tebūnie ir  mums įdomu, dabar jau žinantiems, dėl ko taip darome, perskaityti šį pradinį (gal įžanginį) Biblijos tekstą.     

    „DAR PRIEŠ GAIDGAIDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
    – Kas buvo – buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu. Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau pradedi atsigauti.
    Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir, juos girdėdamas, negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir kokį veidrodį paimčiau, kad ir nedaug iš jo malonių prašyčiau, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones „Džene“.
   – Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo, – į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
   
   Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai. Dažniau po vieną, po vieną, kiekvienas sau, sau...
   – O Dieve! Dieve! – atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik pasaulio sutvėrimo pirmąją dieną. Prieš akis irgi kažkas, ko gerai nepagaunu. Lyg parašas ant popiergalio: atėjo laikas, kuomet jau ir „Radijo karietos“ vežėju nesugebu būti.
   – Ir vis dėlto, kas buvo – buvo, Radijo karieta pražuvo, – nerimo naktyje balsas. – Va, kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl Radijo karieta pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kai buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
    Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O balsas:
   – Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:   
         
   O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios ne vilties!
   Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
   apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai!
   Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
   nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
   ne per daug dėl džiaugsmo džiūgauk,
                                         neliūdėk per daug skausme.
   Koks būdingas žmogui saikas, visados gerai žinok, –
              padeklamavo balsas Archilocho eilutes ir sekundėlę padelsęs pridūrė:
   
   – Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant Dievui, gal tegalėsi atsakyti.
   
   Galėsiu atsakyti? Padedant Dievui? Ką  tai galėtų reikšti?
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane tai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas. 
 
    ... Praėjo metai. Kiti. Dar kiti. Jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pareikšti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Argi pats noras padaryti geriau negu gebi, daužymas  to, kas ne taip iš po rankų  išeina, argi deginimas savų dar nesuspėjus parašyti knygą ar jos puslapių  išdraskymas, argi ligota psichika ir nesėkmės kelionėje į Dangų, į Dievą, į Save (Savęsp) –- ne gyvenimo reiškinys?
   Gyvenu, ponai, gyvenu, o teisybės visi  bijomės, nes ji gabalais nesimėto. Pelėda

Moderatorius (-ė): Pakeleivis     Sukurta: 2016-09-11 11:17:40
    Mintys nedrumstos, jokių Amnezijos išėstų plyšių. Parašyta aiškiai, svari pabaiga.
Šįsyk dalis rimtoji, juokeliams ne vieta. Todėl pradžioj norėjosi nuvyti Balsą: šalin tą veidrodį, jis visada rodo blogai. (Nesmagu žmogui save regėti, bet kitaip pavertus, kaitaliojantis liūdesiui bei išminties šviesai – Pranas gali save regėti ne apyjaunį, o jauną ir keliaujantį karieta – kas uždraus?)

Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab kai niekas jo to daryti neverčia... >
o kuo svarbesniu tada užimti tą galvą? Man rodos, Geltonžandis kaip tik apie šiuos klausimus visą laiką ir vejasi. Būna, kad norisi kažkokių korektūrų savoje Biblijoje, bent jau pieštuku lapus sužymėti, bet kam... viskas yra viena – banguojantis gyvenimas...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-09-12 05:58:26
Pas Jus niekada netrūksta minčių - "perliukų'. Su įdomumu perskaičiau kūrinį. Ačiū.

Vartotojas: Ražas    Sukurta: 2016-09-13 14:23:42 Ačiū gerasis žmogau už atmintį tavo. Kaip žydelis į kausimą klausimu: o kam dabar lengva artinantis prie Nežinios slenksčio? Noriu išsitrinti iš atminties, bet kaip matai — nesiseka, tai Dalija aplanko, tai Tu Šilinių Pelėda su Nadiežda ir Goliumi, gundydamas kleboniška. Kaip čia gali atsisakyti...į sveikatėlę Dzieduli, išmintingas kaip Pelėda...Kaip Žemės Dzievulis...Būkim

26 Pasimatymas pro šulinį      

Neteisinga kalbėti, kad Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga kada nors buvo užmiršta. Tačiau tikra ir tai, kad tiek, kiek  jos pasilikę atmintyje, jau neatrodė reikalinga. Tačiau šit LYG netyčia, LYG atsitiktinai vėl sugrįžtama atgal, ir vėl LYG netyčia atmintyje krusteli  kažkas ir LYG regisi, kad dėl dvasinės pilnaties reikalingas siūlo galas, kuriuo prasidėjęs. kamuoliukas. Kažin, kas šitą siūlą kažkada įsėjo  linais, augino jį jais, kas juos rovė, krovė į pėdas,  džiovino jų stiebelius, mynė  mintuvais, šukavo jų pluoštą ir, sukdami  ratelį, suko į siūlą, į verpste, į  kamuoliuką.

  – O aš vis dėlto žinau, kad ne netyčia čia ėjau, – pavaikštinėdamas po kitados būtą Grigų sodybos kiemą  su savimi šnekučiavosi Vidinis, dar vis užmiršdamas, kad išėjęs į kelionę, nesugebėjo pasilikti savimi. Kad Vidinis – na taip,  bet kad  jam  būtų primintas kryžius kaip jo darbo instrumentas, ogi  tai jau neįtikėtina. Nors liudininkų tokiam reikalui išpažinti,  liudyti nereikėję, nes ir pats Jotas, kartu  su savo bendradarbėmis A ir B niekur nedingęs. Pasiūlytą ugniai įžiebti kryžiaus formos titnagą,  sugrąžino atgal: girdi, tai tavo, bažnytiniais drabužiais apsirėdęs pone, darbo įrankis.
   Kažin, nuo kada? – pamąstė kone  atsitrenkęs į šulinio rentinį Vidinis. Pažiūrėjo į jo vidų – gilus, gilus, toks jis  niekuomet anksčiau nebuvo. Tačiau  giliu jo vandeniu plaukė debesis: tylus, gundantis nusileisti  į jo minkštą glėbį.. Žmonės kalbėję, kad po šilinių  padangę visuomet klajojo Tamošiaus  debesėlis. Kaip konkrečiai jis atrodo, niekas tiksliai nežinojo, tačiau ne vienam knietėjo į  jam patikusį  debesį  parodyti, kaip Tamošiaus. Vidiniui pasirodė  reikalinga priminti jam:

Ė, Tamošiau, varną  pamiršai,
kol jis yra,
kol sukrankia bent kartą
neleista  būti  pranašias
net ir tamošiams 

   – Ne, ne. Tai ne Tamošius, Vidini. Tai Gelovinė. Netikėk, bet aš  buvau jos svečiu, – pakalbėjo sugrįžęs pasibūti su juo varnas.-.
  – Tamošius irgi ten buvo. Bent pabandė...
  – Tai kitas debesis. Jis labiau panašesnis į Vilko debesį. Panašiai kaip Tomas,  jis irgi įkrito
Į šulinį. Šuo  šoko  ir  peršoko, vilkas, besivydamas  jį, apsižioplini ir... pro šulinį  į debesį.
  – Arba į dangų – šyptelėjo Vidinis.
    – Ano šulinio jau nėra. Ir sodybos nėra, tačiau anuomet ji buvusi artimiausia kaimynė. Va,  truputį  aukščiau.  Link bradelio (brastos) Tai Jono Konstantinavičiaus sodyba. Dabar nėra ir  jos. Seniai, beje. Ėgi biesas.. Primiršau, kaip ją  žmonės  vadinę.
  – Tekstą iš  Biblijos kaip poterius  sukalbėjai, o...
  – Ša, ša. Nemanau, kad  dabar tą  tekstą bent  kaip sukalbėčiau... Beje,  Mackeliu... Taip, taip, Mackelio Jonu vadinę.
   – Kalbama, kad Geltonžandį esi  matęs su karūną.
   Varnas ruošės kažką pasakyti Vidiniui. Žvalgėsi, turbūt norėjo įsitikinti, kad nieko kito šalia nėra, bet  tuokart  išgirdo, kaip viršum jų galvų prabilo Gelovinės debesėlis.

Negesinki ugnies
ir namų, negesinki, Šventoji,
net tuomet, jeigu akys nemato,

  – O aš laukiau  tavęs iš  dangaus, o  tu... Iš  šulinio tave, girdžiu. Ir taip  puikiai, kad, turbūt,  Merkinė  girdi. Labas, Gelovine. Daug  kartų  mojau  tau  kepurę, net ir tuomet, kai padangėje  nematydavau.
  – Va,  va, dar vienas  beprotis, – burbtelėjo panosėje Vidinis. Regėjosi, kad pirmą kartą matė  tokį  varno Goliaus džiaugsmą, kuris buvo pasiruošęs į jos glėbį įšokti  pro šulinį: – Atsimenu, ir  ką kalbėjusi, ir ką deklamavusi. Ir duok Dieve, kad tai neišnyktų. Bent  jau atmintis ne anksčiau, negu  aš. Ir  ypatingai dažnai po galvą pračiuožia:

Vardan Merkinės, Dieve,
segu tau prie  krūtinės brolių gėlę
ir vėl te raitelis išjos
surasdamas visus kelius į ją...

   –  O dar  bandoma aiškinti, kad Dievo sutvertame pasaulyje Amnezija  nereikalinga, – vėl  burbtelėjo Vidinis.
   – Ačiū, Goliau. O kunigui Vidiniui linkiu sėkmės. Kaip suvokiu, jo dalia nebus, Varnai, lengvesnė  kaip  tavo.  Meldžiu Šventąją, kad  galbūt  kažkas ir iš mano Poe ateis į jos šventraštį. Vidinis turėtų paremti, nes  mano lemtyje, tikiuosi, kažką panašaus  suras. Gal tiek. Kada mano Poe danguje, tai ne ką  daugiau  galiu  pasakyti. Nebent paprašyti: atsiversk, Šventoji, ir denesėliams.. Tačiau  dar  svarbiau  būti  teisingai.

Nepaisyti savęs
turbūt jau laiko nebelieka,
bet, ačiū, kad ir šitiek nežinau.
Kuomet padangę debesys užgriūva
ne aš prie kalno;
kalnas eina prie manęs...
Bevardė jam.
Esą, jis, Ledas, tėvas mano,
o aš – galbūt sūnus,
galbūt dukra

Peizaže, atsibusk.
Juk šitaip būt negali.
Nebent, jeigu poezijos
Nors trupinėlis dar išliko širdyje.

Užspaudžia žodį ašara kalnais aukšta
Argi labai svarbu,
kaip man atrodanti ranka
Pagalbai ar paguodai ištiesta ?
Imu, paglostau ir žinau –
Motulės vardas Šiaurė.

Gražu, kai atmintį dievai pasaugo.
Dar įstabiau, kai neaptemsta užmarštim tėvai

Dėkoju tau, poezijos mažyti trupinėli,
ir patikiu: su tavimi
dar atsiminsim daug.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis       Sukurta: 2016-09-15 15:07:29
   Daug kas būna LYG netyčia –  patraukia kažkas nytį ir nueini… O linų takais, per verpstę atrodo ne tik ypač dailiai, bet ir sieliškai meiliai. Į tėviškę, pradžią, pas visus buvusius, esančius debesyse.
Vos nepuoliau aiškintis, kodėl gi Vidinis nesugebėjo pasilikti savimi. Keičiasi, aišku, bet kryželį gi neša visada, tai ir yra savimi visada. Tik staiga matau, kad štai jau prisistačiusios raidės, kryžius įgavęs titnago formą ir galią…
(Savo ruožtu truputėlį pagainiojau jotus ir jo draugužius, kažkokie įkaušę, o gal debesyse taip priimta? Todėl nevadinu to klaidomis).

Vidinio keliai nežinomi. Tiek neišsemto.
Pakarksi su polėkiu Golius, išnyra sodybos, vardai... Kai šuliny plaukia debesys, sklinda balsai, viskas gerai. Tokia beprotybė sava. Ir gili, ir aukštai. Šalin Amneziją, tegu gyvena ir ji, bet žiūri iš šono.
Dabar šulinio-debesų raštuose – Ledas ir Šiaurė... o Vidini, apšviesk ir sušildyk juos titnago ugnele.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-09-14 20:56:42
Gelovinės debesėlis išreiškė gilią mintį.

Negesinki ugnies
ir namų, negesinki, Šventoji,
net tuomet, jeigu akys nemato,

Įdomus kūrinys.

28 Įsimintinas Raulo vizitas         

Per netrumpą laiką susidarė vaizdas,  kad Vidinis ir atvirai, ir užsislapstęs neretai panorėdavęs  atsiskirti ir laikytis toliau nuo Prano. Paskutiniu metu vaizdas keičiasi: Pranas lyg nepaiso, yra ar nėra kažkur arčiau Vidinis. Tačiau pasekmė dėl to nesikeičia: vis  dar atrodo, kad  yra kaip buvę. Įdomu tik, kad savo tikslų, atsiskirdami vienas nuo kito, jiedu siekia skirtingais metodais. Pranas atitolsta nuo Vidinio net nežinodamas, kad tai daro, nes neįkyriai tvarkosi taip, kas, atrodo, savaime priklauso, kol vėl ir vėl suskausta  dvasioje ir prireikia dar kartą  pabandyti įsėsti į karietą, būti jos vežėju. Tuomet ir vėl tenka sugrįžti prie darbo, patikėjus, kad bent šį kartą pavyks ir jis vėl karietos vežėjas. Vidinis, atkakliai ir ištikimai jam talkinęs, pradėjo abejoti sėkme, vis dažniau burbteli: gražus dangus, bet ne Tau, Martynai. Tačiau tai buvo paskata (gal net iššūkis) permąstyti karietos reikalus atsitolinus nuo jos buvusio vežėjo, kad neprireiktų  kalbėti apie sviestą ir įrodinėti, kad jis sviestuotas. Nenumanė, kad lazda atsisuks kitu galu ir bus priverstas nemenką dalį Prano reikalų priimti į savo  nuosavybę. Paguoda bent ta, kad į tokį paveldą  nepateko skiedrynas, kur buvo pabandyta sumeistrauti  „Dženę“,  tapačią senajai. Ir taip  atsitikę, kad šis skiedrynas, kažkada buvęs Grigų sodybos  tvarto gale, buvo ir jo, Prano, vaikystės pomėgių ir užsiėmimų vieta. Ir kol jis yra, matyt, reikia manyti, kad dar ne kartą iš jo bus pabandyta įeiti į „Dženę“, tikintis smagiai aiktelėti:
   – Ir vis dėlto „Radijo karieta“!
   – Gal ir ji  bus kada. Gal. Tačiau dabar čia aš, miško žmogus, atėjau pas  tave, – nelauktai atsiliepė Raulas. – Nežinau, ar dar kas, išskyrus  tave, Pranuci, tiek daug  į karietą vilčių sudėjo kaip aš. Deja, tik vilčių.
   – Į skiedryną  dar per anksti. Kad ir atrodo, jog sudaužytos karietos atstatymo darbas šį kartą bus  užbaigtas iki mažiausios smulkmenos.  Ne skiedryne ir ne kirviu dabar jį reikia dirbti. Darausi vis apdairesnis ir atsimenu, kad argi  anksčiau nebūta tokių pasvaičiojimų? Kas beatsimins, kaip beatrodo tokios pastangos. Net ir Tamošius  su  varnu  Goliumi nesiryžta. O galėtų...
   – Neskubinsiu tavęs, dzieduli. Tai vėliau padarysiu, o dabar kalbėt, ką sumanęs, kas ir sielai, ir širdžiai miela.
   – Taigi, taigi, „kabėk, ką sumanęs, kad miela“. Nesunku man  apie tai. Pakalbi ir atrodo, jog ir be karietos kaip karietoje. Taip, taip  būta anksčiau ir dabar pasitaiko tokių šventų akimirkų dvasioje. O kiek iš dvasios po žodį, po sakinį  traukta ištraukta? Tik kur jie? Antai pelija, dulksta po VISUR išmėtytas užrašų archyvas. Net  nepamenu, kur kas padėta ar numesta. O karieta? Bandyta pakeisti ją,  įsitaisius ir kitose, bet  jos –  ne „Dženė“. Kelias į ją dėl nesuprantamų priežasčių visuomet  išslysdavo iš po kojų. Liūdna, Raulai.
   Raulas šįkart  ilgiau patylėjo, bet užtat ir pokalbis kryptelėjo.   
   – Laikas rimčiau pamąstyti, kad gal tu, dzieduli, ne Pranas. Jeigu  tiesa, kad ateini iš toli,  tai gal ir reikia  pasakyti, kad ne  tuoj pat karietos vežėjas. O kas iki tol?
   – Va, skaityk.
   – Kai rodai į archyvą, tai matosi, kad popierių daug,  bet tai irgi nerimta. O kas iki archyvo?
   – Iki šimto metų dar man kažkiek bepalikę. Turėtum žinoti. Pats gi nusiteikęs iškelti šaunų jubiliejinį balių, kad ach, anot tavęs, tokio dar nematyta, neregėta.
  – Šimtas  bus 2039 metais, kai pirmą kartą atėjai į  bažnyčią. Kuo buvai iki tol?
  – Iki tol? Tau ir to reikia žinoti. Nežinomasis, matyt, buvau.
  – Vadinasi, galėjai būti varnu, zyle, angelu  ar velniu ir bet kuo, kas mudviem net  paspėlioti į galvą neateina, bet labiau  įtikėtina, kad esi buvęs žalčiu. Šio šliužo  požymių  žmoguje išsilaikė  daugiausia. Nesakau, kad kiekviename po lygiai ar netgi apytikriai po tiek, tačiau iš  mano pažįstamų  esi būtent tas, kuris žalčio savybėmis apdovanotas bene labiausiai. Įsitikinęs, kad  lengviau sugrįžti į žaltį ir juo pabūti negu į turėtą „Dženę“.
   – Tu – ką?
   – O  tu – ką? Tegu tavo „ką“ varnas Golius  krankia. Atsimink. „Dženės“ paskirtis buvusi pavažinėti, pakeliauti, pasidairyti po žmogus praeitį. Manau, kad atkristų tavo svarbiausias rūpestis, būtent – susigrąžinti aną karietą. Kitaip sakant, jos tau nereikia.
   – Aš žaltys? Aš – Pranas, Pranucis, Pranciškus,  Františekas, Pelėda...
   – Želigovskio sūnus.
   – Na taip, ir juo  buvau pašaukiamas. Betgi ne žaltys...     
   – Nesikarščiuok, nereikia, dzieduli. Žvilgtelėk į  mane. Žvilgtelėk atidžiau, nesumirksėjęs. Atkakliai, kad akys suašarotų, kad akių vokai nusileistų. Nagi, nagi... Aš nejuokauju ir nekranksiu kaip tavo bičiulis varnas Golius. Bent  pabandyk.. Girdėk, kaip  šaukia karieta.   `
   Ausis ir jųdviejų kalbą užgulė pušelės muzika...
   – Girdi? – vėl klausia Raulas.
   – Karieta, kaip tada. Tomą girdžiu. Tomą Vaisietą. Ką ne ką, o šį drūtą dzūką ir nenuleidęs akių vokų atsimenu. Geriausiai kaip tada, kai jis karietoje:
    „Ten sustabdai karietą, išlipęs  iš jos prisiklaupi ant kelių prie upės ir rieškučiomis atsigeri vandens, kuris jau nutekėjęs prieš šimtą ir daugiau metų.“
   – Klausyk ir nežiūrėk į mane. Mano akys dar nesušilo.
   „Antai žmogus. Tu pats ne kartą stovėjai prie jo kapo su vėlinių degančia žvakute, o štai čia tas žmogus gyvena. Jis pasitinka karietą, pakviečia  nelauktus svečius į savo būstą, sodina prie vaišių  stalo ir jam įdomu sužinoti, ar iš toli, iš kurio Lietuvos pakraštėlio jo svečiai.“
   – O tuomet?
   – Nagi baik, Raulai. Tu žinai, kad man skauda. Nuo tokios atminties pavargstu labiau negu malkas kapodamas  Nebūk Geltonžandis.
   – Dažniau Geltonskruosčiu pašaukia ir  tai teisingiau, bet dabar ne apie tai. Pasakyk, dzieduli, ar kada nors  esi atsiminęs  Šilinių radiją?
   – Turbūt. Nors neatsimenu, kaip ir kada. Kai vieną sykį nutilo, taip ir neatsigauna.
   – „Ir vis dėlto važiuoja! Ir vis dėlto  „Radijo karieta!“– šaukei kaip pašėlęs per visą Lietuvos eterį. Nors žiema ir man  ne  geriausias metas, bet  atsimenu, dzieduli.
   – Džene ją pradėjau vadint  vėliau, bet tai netrukdė minėti ją ir kaip Radijo karietą.
   – Netrukdė, vežėjau.  Tikrai, kad – ne. Ir paklausyti Šilinių radijo transliaciją  apie  pirmąją Radijo karietos  kelionę taip pat  niekas  netrukdė. O  kad  atmintis  greičiau  švistų, galima  tai padaryti ir dabar, netgi ir dainuojančią,– be  patoso ramiai  pakalbėjo Raulas. Matyt, specialiai, kad  dar smagiau  atrodytų  karietos  vežėjo daina.
      Buvo 1994 žiema. Taip, jos sausis ir jo penkioliktoji diena. Kelionė tik prasidėjo, Reali kelionė. Tikra.
 
Yra pasaulyje  dalykų
Labai  tikrų, bet daug ir – ne.
Kaip atmintis apie jaunystę
Galvoj girgždena karieta... 

   – Prisimenu, kai juokėsi, juokavo,  pokštavo Tomas Vaisieta: Kaip čia  taip, vežėjau? „Galvoj girgždena karieta? Kad ir nemažai  gyvenimo matęs, bet  patikėk, tokios galvos dar neteko matyti. Esą, Dievui kažkas kortas sumaišė, jog atsitikę taip, kad Lietuva pasirinko  prezidentu Algirdą  Brazauską, o ne karietos vežėją?
   – Pokštauti, matyt, ir Dzievuliui sveika, bet tai iš būto laiko. O štai kaip Šilinių radijas atrodo iš esamo laiko, kartu  pagalvojant ir apie  būsimą. – Vėl buvo greita žinia,  greita  informacija. Net nuščiūti labiau neteko, nes ir Poe greita.

Tiek daug žvakučių! O dangau, kiek daug!.. 
Pyragas iškeptas ir laukia stalas.
Nedrąsiai po savus kampus dairaus –
Galva baltai keliais plaukais nubalus.

Sonete, jubiliejinis greit būsi,
Kuomet net žvakės metelius skaičiuoja,
Neklausiu net savęs, ko ir iš kur
Svečiai į Aukštą Šalį atvažiuoja.

Nuo žvakių negaliu nukelt akių ---
Kaip jos sutilps ant iškepto pyrago?
Ir ar užteks per visą sodžių stalo,
Kad vaišės nesigėdytų svečių?

Šaukliais kviečiu į šimtamečio puotą,
Kur lygina it karstas net kuprotą. Pelėda 2016-09-18 07:35:51
KomentaraiVartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-09-18 19:50:43 Malonūs prisiminimai ir nelabai malonūs. Tačiau Poe skelbia didžiulę linksmybę su žvakutėmis, su didžiuliu pyragu ir daugybe svečiu.
Labai įdomus kūrinys, parašytas su didele išmone. Ačiū.Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-09-18 18:22:50 Pranas atsiskiria nuo Vidinio?
Negali būti. Kažkiek tikėtina tik tada, kai Pranas išeina ar išvažiuoja  tikrais keliais. „Radijo karieta“, kaip suprantu, susijusi su radiju, konkrečiais žmonėmis. O skiedrynas su Prano vaikyste.
Kai Pranas vadelioja,  Vidinis gali būti kiek prisnūdęs (jis budriausias turbūt su žalčiu ar varnu), bet paskui atsibudęs viską atsimena.
Prano ir Vidinio veiklos metodų skirtumai ir, atrodytų, atsiskyrimai bendru reisu patraukia nejučiom, sunku ir atskirti, kur kuris.
Jaučiamas pavažiavimas atgal. Kartais atrodo, kad stogo, bet čia ryškėja skiedrynas, archyvai, ikikarietinis, ikiarchyvinis tolis…
Laiko įprasminimas mintimi ir raštu.
Pranas + Vidinis = žaltys.

Vadinasi, galėjai būti varnu, zyle, angelu  ar velniu ir bet kuo, kas mudviem net  paspėlioti į galvą neateina, bet labiau  įtikėtina, kad esi buvęs žalčiu. Šio šliužo  požymių  žmoguje išsilaikė  daugiausia. Nesakau, kad kiekviename po lygiai ar netgi apytikriai po tiek, tačiau iš  mano pažįstamų  esi būtent tas, kuris žalčio savybėmis apdovanotas bene labiausiai. Įsitikinęs, kad  lengviau sugrįžti į žaltį ir juo pabūti negu į turėtą „Dženę“.

30 Kai Edeno sodas galvoje       
 
   Mintis pirmą kartą tokia, niekuomet bent kiek panašesnių į ją nepasitaikė. Ir dabar ji nebuvo aiški, suprantama. Netgi aiškesnė darėsi, kai išnyko arba  bent  stengėsi pavaizduoti, kad jos  nėra, o savo vietoje palikusi galvoje  suformuotą darinį panašų į Edeno sodą. Stop, Pranuci, stop – pats  save stabdė buvęs karietos vežėjas –. reikia prisėsti, nurimti ir pamąstyti iš kur taip atsiranda, kodėl tokie vaizdiniai. Edeno sodas?  Galvoje? Ne Dievo gi, o žmogaus, išėjusio įželti į senatvę. Šitokį  procesą reikėtų žegnoti bažnyčia, nerodant iš jos, kas Edeno sode gera, o kas bloga. Ką reikia jame  užlaikyti, o ką išmesti, kaip kad pasielgta su Ieva ir Adomu.  Ar ne per žaltį, beje, a?
   Pranucis atsisėdo, užsimiršęs  paglostė Raulo padovanotą kaklaraištį, pakaklėje netyčia spustelėjo jo mazgą, o iš ten:

Tu, išnokusi mano būtie,
pasakyk ir kitiems
ką abudu jau žinome.
Netiesa, kad Vakarė žvaigždė
liūdesį siunčia.
Ji mįslinga, kaip laukiamas laikas,
kas už horizontų regėsis.
Aš tikiu, kad sutiksiu ten Šklėrių,
gimto sodžiaus kūrėją
ir bijausi, kad pažiūrėjęs
kaip veidrodis mums į akis
nepaklaustų:
kas nutiko, kad Šklėriai išnyko?
Vienas kitas sodietis
Šklėrių sodžiaus nedaro...
Vėjas pučia pro juos,
Smėlį  pusto
Ir  miškas  užaugo...

   – Kaip tave nutildyti, a? – ramiai tarstelėjo Pranucis, bet ne iš reikalo, ne dėl priežasties, kad reikia. Panašiems netikėtumams buvo paruoštas sunokintas būties Pats  jautė  tai, dar labiau aplinkiniai, užmiršę pašaukti Prano vadu: vis dziedulis, dziedulis, o seneliu – irgi anė vienas. Kalbininkams tai nepatinka, bet gyvenimas savo syvais maitinasi, jis yra toks, koks yra ir nepaiso, koks galėtų būti, o juolab, koks jis buvęs.         
   – Ar girdi? Kokį mygtuką spausti? O vis tik gerai, kad išlikęs esi, Šilinių radijau.  Labai gerai. Tačiau  jeigu diena dienon su tavimi kaip dabar, tai... atsiprašau.
   – Prašau,– atsiliepė iš kaklaraiščio mazgo.– Čia mes apie Šklėrių, sodžiaus įkūrėją, bet šit paklausyk, kaip parašyta:

Čia kadais Karlonų kaip šunų,.
O dabar  jau nė vieno nėra,–
    pacitavo iš  kaklaraiščio  mazgo ir  taip:  .
   – Kur jie, a? Štai šitas, iš  miško  pareinantis keliuku žmogus, irgi yra Karlonas. Žinau, kad pažįsti ir  turbūt  dar vardo  neužmiršai.
  – Nereikia taip. Kaip galėčiau užmiršti savo  tėvo vardą. O tavo vardo, beje, taip ir  nesužinojau. Tačiau jo dabar kaip ir nereikia. Vadinsiu, kaip pradedu  įprasti – Balsu vadinsiu...                                     
   – Man tai netrukdo. Bent  kol kas. Tačiau jeigu kada  atsiminčiau, kad esu  Šklėrius, o  dangau, kaip būtų smagu. Pasijausčiau  kaip  sugrįžęs į Edeno sodą.
   – Ir iš kur pas žmones  tiek humoro, a?
   – O užmiršti. Pranuci, savo tėvo vardą irgi nesunku. Kur kas sunkiau žinoti, kas jis. Turi žmogus  tėvą, tačiau tai dar nereiškia, kad jį žino. Tačiau tai pusė bėdos, pusė bieso. Visas velnias pasirodo tuomet, kai sužinai, kad jo, tėvo, nežinai. O jis jau išėjęs į nuotraukas, piešinius, išsiuvinėjimus, į Edeno sodą...
   – Ir dar  blogau,  negu visas  velnias, Balsai, kai esi įsitikinęs, kad žinai, o tik vėliau supranti, kad tai  labai nedaug, kad tai tik  viralo garai, tik kavos  kvapas.
  – Ir kai į Šklėrių sodžių  rodom, o  juolab –į  šilinius, į šį visą jų  ir mudviejų kraštą, tai irgi tik kvapas. Ne šiaip sau dažniau ir net pikčiau rodau  į Karlonus. Jų Šklėriuose būta daugiau negu Čaplikų ar Svirnelių, Kvaraciejų  ar Trainavičių, Tartelių ar Balčių,  Pačkauskų ar Jakavonių, Vansevičių ar Mazgelių , Grigų  ar  Markišių...  Dabar irgi nė vieno arba  beveik – nė vieno. Tamošius jau ir pats užmiršo  savo pavardę. 
   – Jeigu  taip  ir į  eterįi, o  ne tik  į mano  ausis, tai jaučiuosi, kaip  radijo karietoje.

Su  pasaka išauga vaikas
Ir jo širdelėje gražu,
Kad žvaigždės  nekrenta, o laikos
Viršum  naktelės sutemų.

Širdis  svajinga pasiilgo
Kelionių pasakos gražios
Karietą seną pasikinkė
Kur reik liūdės, kai reik dainuos..

   – Užbaik, vežėjau.  Dar vienas posmelis  užsilikęs.
   – Taigi kad  vienas ir, deja,  dainoje jis  paskutinis. O  man irgi  dar  norisi žinoti, kaip kas  Šklėriuose atsiradę,
Tačiau  suvokiu, kad savo bendrapavardžių kohortą  privalėtume geriausiai žinoti – ir  iš toli, nuo Adomo ir Ievos.
    – Deja, dažniau nežinome, iš kur ir kaip atėję, kur ir  kaip išėję. Kad ir Karlonai. Kur jie dabar? Va ir prisieina piešti, fotografuoti, siuvinėti ant apykaklių paveiksliukus ir  šitaip žadinti atmintį. Ot, kad ir tu. Ir metai, ir dveji,  ir... kiek,Pranuci, kai tavo akys po gimtą  kiemą. nedirstelėję. Ir jau neatrodo, kad tai greitai galėtų atsitikti. O ir negreitai irgi neatrodo.
     – Todėl šitos  dovanos  dėl  to? Ir radijas dėl  to? O  maniau, kad šį kartą mudu, Balsai, taikiai  skirsimės.
    – .Išsimėtę visi kas kur...Ne  tik  Karlonai,  ne tik Šklėrių sodžius, ir  net ne tik šilinių kraštas..

Ką dar galiu įterpt į mūsų šnektą,
Kad suvokimas aiškus ir teisus
Neklaidžiotų kaip šunkeliai po kraštą
Apie kurį kalbėti ketinu...

O taip, ne vienąsyk, rankas iškėlęs,
Svajonę glosčiau pakrašty dangaus,
Prašydamas išgirsti žodį Šklėriaus,
Kuris čia pirmas buvo kitados.

Bet net sapnai ir danguje nutyla -
Ne vieno žodžio apie jį, tik tiek: –
Štai Šklėrių sodžius... Argi reikalinga
Daugiau ir prasmingiau kažką kalbėt?

Tačiau dabar, kai šitaip Šklėriai miršta,
Net ir kape tikiuosi gyvą rast...

   – Štai  kokos tokelės.
   – Nelinksmo tokelės, Pranuci. Todėl  karieta man  reikalinga, kaip ir tau. Daug jų turėta, bet  štai kaip  tamsta turėjęs, nesuradau  Sakau, gal  kartu  paieškosim? O  tuomet kartu iki pradžios Karlonų, iki  pradžios Šklėrių  iki... Oi, sunku  įsivaizduoti, kiek nemažai atsirastų panorusių  nuvažiuoti  iki savo pradžios.  Tai panašu, kaip  nukeliauti  iš  Šešiasdešimt  Septintosios  Biblijos knygos į  pirmą.  kur ne tik Deives su šešių dienų  darbymečiu ir  septintosios  poilsiu. Ten ir Ieva su Adomu, ten, beje  ir  žaltys... Ir  parašyta ten taip:

Bet žaltys tarė moteriai: „Jūs tikrai nemirsite!  Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo* užvalgysite, ir jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta“. Kai moteris pamatė, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo žavus akims ir kad tas medis žadėjo duoti išminties, ji skynėsi jo vaisiaus ir valgė, davė jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgė. Tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi.
 
    – Hm, nesuprantu, Balsai, kodėl Raulas  man  padovanojo  štai šituos kaklaraištį ir apykaklę be  baltinių....
    – Matyt, tai protingiau padaryta, negu kažkada kažkieno  tau padovanota Radijo karieta.  Atrodė  galima  pažaisti, tačiau  mintis  apie  Edeno sodo  galvoje turėjusi tave anksčiau nubudinti. Ji jau  turėjusi  atsirasti  kartu su papūgomis galvoje. Su jų mokymusi  giedoti „Internacionalą“. Daug laiko prarasta, bet ką bedarysi, kad taip

Jai nekalbėsiu, kad  nereikia
Tikėt žvaigžde, tikėt  svaja
Tik  apkabinsiu savi  laiką
Ir tą, kurs buvo prieš mane..…
------------------------------------------------------------------------------
*vaisiaus  medžio, kuris  yra  Rojaus viduryje

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas Sukurta: 2016-09-22 23:43:21
     Įdomu, jog Ieva ir Adomas tik tada apsičiupinėjo, kad yra nuogi, kai prisikirto pažinimo vaisių. Vis tik kokie ten vaisiai buvo? Gal jie jau buvo įrašyti į Raudonąją knygą ir greitai išnyko, todėl dabar ievos ir adomai nebeturi galimybės praregėti ir tik karta iš kartos belieka išpirkti iš Pramotės Ievos paveldėtą nuodėmę.
Lauksim tęsinio.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis Sukurta: 2016-09-22 23:07:24 Kažkoks žaltys man sako, jog negali būti, kad mintis apie Edeno sodą užklydo pirmąkart. Ir ne papūgoms prabudus tai galėjo atsitikti. Edeno sodas supa visąlaik, tik įkliūvi ten vis kitaip. Kada tiesiogiai su Ieva ir obuoliu, kada jau pasiremdamas Biblijos gilumomis...

Tai gal tokia mintis kaip dabar pirmąkart suformuluota ir apžvelgta kaip bendra nuotrauka?
Prižadinta atmintis, aplankant tėvą, kuris jau išėjęs į nuotraukas, piešinius, išsiuvinėjimus, į Edeno sodą... paminint nesančiuosius-esančiuosius, save kažkur visame tame…
Yra seno sodžiaus kvapo, jaučiamo pro tolybės miglas, yra ir neišeinamo amžino sodo šviesos.