32 Nokautą išpažįstantis kaip poilsį
– Būtų protinga, dzieduli,  jeigu išmoktum šį eilėraštį. Nesakau, kad daug poezijos, bet  nedidukas ir jame kažkas yra, kas labai įtaigoja. Net  nepajunti, kai susitelki į save ir... na, kaip čia pasakius? Na, ir  nepatiki, kad toks esu, koks esu. Gal didesnis, gal mežesnis, bet netapatus  tam, kurį žinai.
   Pranucis tylėjo.
  Ankstesnė Šilinių radijo transliacija iššokdino jį iš vėžių taip, kad nesumojo, ar  tuoj  pat supykti, ar susikaupti ir nuosprendį palikti vėlesniam laikui. Žinojo, kad iki apsisprendimo galvoje nebus tuščia, nes atmintis sugrįžo prie primirštų  dalykų, kurie anksčiau atrodė neužmirštami. Ir ypatingai atsiminimai apie Mindaugą. Kaip čia taip  atsitinka? Na išties – kaip?
  – Beje, kada Grigų sodyboje lankeisi po ano, daug žadėjusio susitikimo,– vėl Šilinių radijas.– Atsimink: žiema šilta, sausyje grybai auga.
  – Nė karto. Kaip  tu  supranti,  ogi nė kaerto. O iš  tiesų, kas  besuskaičiuos...
  – Manai, kad tik  taip galiu suprasti?
  –.Nežinau, Balsai. Ir nebūk įkyrus.
  – Nebūsiu, o tu, dzieduli, išgirsk eilėraštį.

Kaip į  maištaujantį
nerodykit manęs,
tačiau nemoku biesui nusileisti.
Todėl randuotas
skaudantis už pralaimėtas imtynes
už tai, kad nugalėtas.
Ir vis dėlto su viltimi aukšta
kad gal ir šitaip verta puoštis –
nebėgantis nuo raumenim apaugusių gausiau,
nokautą išpažįstantis kaip poilsį
kad  vėl į ringą, 
vėl į savo dalią grįžčiau.

   – Na, ir  kaip? – pasiteravo radijas ir kaklaraiščio mazgo.
   – Poe, žinoma, yra Poe.  Tavo,  mano  ar  visų, bet pasakyk jai, kad prie  mikrofono nekvailiotų.
   – Žinojo, kad kažką  maždaug tokiame  lygmenyje pasakysi. O štai Pro (proza) pasiūlė nedelsiant  sukviesti visus toje dienoje  buvusiu sodyboje prie  netesėtų pažadų. Ten pat
   – Ar jie irgi suregistruoti? Taigi pažadai.
   – Pagal  kiekvieno sąžinę, dzieduli.
   – Suprantu, kad tai  jau ne tik Pro nuomonė. Jau  ji ir tavo. Per radiją girdžiu, kad dar kažkas  bruzda.
   – Raidės irgi jau čia.. Jos kaip Dievas, visur yra. Tačiau visų nuomone Pro pasiūlymas paprastas ir įdomus. Bereikia  tik atsiminti, kaip atrodžiusi  kompanija anuomt susirinkusi prie laužo savaime. Ją reikia  sugražinti  atgal. Priminti, kaip kas atėję ir kuo  įsimintini. Atsiminti, kaip  Marę, pašaukusią savo vyrą:  Jonai, kad nors būtum Šklėrių  kapinėse  O  dabar  antai  kur – Druskininkuose... Taip juk?
   Dziedulis vėl patylėjo, o primiršta atmintis darėsi jautresnė..
  – Nemažai galima atsiminti ir iš savų  raštų. Štai kad ir iš  tavo neparašytai knygai. Varnas buvo nuoširdžiai nustebęs, kad nemato  raidžių. Anė A, anė B su Jotu. Tačiau dėmesio, dzieduli. Šilinių radijas priima kaip pareigą tai priminti Tebūnie  bent taip, kad niekas nepatingėtume jo išgirsti. Ir taip: dėmėsio, ponios ir  ponai, ir visi, kas tą  dieną Aukščiausiojo valia šildėmės prie  titnagu įžebtos ugnies.
                         ***
   – Šiandien sausio 13 -ji, varnai. Tavo išdykėlės, kaip įprasta, pirmiausia atsiranda kur svarbiau ir svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
   Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Prakalbome  kaip tada. Pirmąsias dvi varnas Golius vadino išdykėlėmis, o Jotą kažkodėl storuliu. Matyt,  taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie su Jotu vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio AŠ turime kažkur nežinia kur.
    Kalba nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
   –Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
   – Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas? – sausai atsakė bičiuliškas paukštis.
   Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it  Johanas Volfgangas fon Gėtė: Sustok, akimirka!
   – Nesustos , Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja, – išgirdo tokį mano sielos virptelėjimą varnas Golius..
   Kalbėjome it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjau, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip mano atsiradimas šioje pirmoje vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis.  Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų, atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
   – Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš  jau – ne. Tik pagal nuojautą. Taigi, Genė, paštininkė.  Prisimeni, prieš  dešimt metų baliavojome kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Ir  Mindaugas buvo Tada pirmą kartą į šitą  sodybą „Respublikos“laikraštį atnešiau.
   – Jos  vardas Genė,– kuštelėjo į ausį varnas
   – Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Bet būčiau, Gene, atsiminęs ir be jo paramos
   – Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokią kulbę. Vos bepakeliu jį. tačiau va, ačiū Dievui, atėjau.
   – Ačiū, Gene   
   Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.

    Šilinių radijas nutilo ir ilgai tylėjo.  O gal tik taip atrodė
    – Pakaks? – pasiteiravo jos vedėjas.
    – Tai vis tik kiek metų, kai aš  jau ten nebuvau. Balsai, paduok po užpakaliu kokią kulbę. Kažin, kur jį dabar, Genė? Ir bendrai, kur  jie visi, aną  kartą  netyčia susirinkę  prie iš  titnago uždegtos ugnies Grigų sodybos kieme.

Kaip į  maištaujantį
nerodykit manęs,
tačiau nemoku biesui nusileisti

Kažin,  ar nemoku?  Gal kažkada taip buvo, gal. O dabar?

Todėl  randuotas
skaudantis už pralaimėtas imtynes,
už tai, kad nugalėtas.

     1. Vėlyvo rudens motyvas

1. Vėlyvo rudens motyvas

     Ruduo.
     Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai — kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, kurį įpratau vadinti ir priimti kaip Savęsp(i). Iš ten ateina nuojautos, o dažnos jų panūsta persitvarkyti ir realizuojasi fiziniame gyvenime. Tačiau šis ruduo man gerokai kitoks, nes nelauktai, apart įprastos publikos, prisiėjo gyventi su papūgėlėmis. Ot, ir tą kartą, jaukiai nusiteikęs ir pajutęs galvoje jų krebždesį, įtikinėjau save, kad, ko gero, jos jau tikrai bus išmokusios  giedoti „Internacionalą“, o jeigu taip, tai visos mano sąskaitoje paliktos dienos ir prasidės, ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena — panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, giedodamas kaip himną Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, o jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai vieną  kartą  išgirdau:
                       Tai jau yr paskutinė
                             Sprendžiamoji kova...
     Gera vieta tuščia nebūna, tai neblogai žinom, bet kad ją užims net
nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka pripažinti, kad laikas surastas nepaprastai geras — ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie Simajudo: rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Lietuvos vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis, pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet netikėta, kad štai dabar ryžtingiau suspurda ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides A ir B (Atė ir Bėtė), kurios per netrumpą mūsų bičiulystę taip ir neišmoksta suprasti, kad žmonių gyvenime yra reikalų, kuriuos narplioti, minkyti ar kitaip su jais elgtis, protingiau palikti jiems patiems  be jų savanoriškos, neretai įkyrios, kone net prievartinės talkos. Tačiau prie  Atės ir Bėtės (kaip, beje, ir Joto) jau priprasta, su šių raidžių trijule jau seniai kartu  — ginčijamės, pykstamės, taikomės — ir man būtų skaudu, jeigu dėl kažkokių priežasčių ji pasišalintų iš Savęsp(i) nepaisant, jog netikėtai atsirado daugiau pagalbininkų — dvi papūgėlės.
   Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai laiką tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni - tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! – žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota  – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su
Vidiniu, su knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar— ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
    —  Net labai keista, — tariu pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau  garantijų, kad taip neatsitiks — ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu  būdu ne „Internacionalo“ giedojimo.
   O buvo taip:
    — Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins, — įtaigiai patikino kažkuri ir išgirstu:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! —
     Ir pertraukusi giedojimą:
   — Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
   — Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt — atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt — atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
   — Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį, toli nenuskrisi.
                       Pirmyn , vergai, nužemintieji...
   — Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei! Priėjo, čirkšt — nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.
Pasaulį  seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim,-
    atsiliepė giedojimu jos draugė. Tuomet dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais ir neįmanoma parodyti, kuri kokiais talentais  turtingesnė.
    — Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! — kažkuri vėl: — Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Bet dabar pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos — nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
    — Stop! — į aukštesnę natą nušoko pašnekovė, pati nustebdama:   
   — Aš, regis, moku skaityti.
   — Moki skaityti!?
   „ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
   — O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
   — Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
   —  Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o- cho-cho!
   — Nežino, ką rašo?
   — Ko stebiesi? Kodėl reikia jam reikėtų žinoti?
   — Kaip suprasti  – kodėl?
   — Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
   — Pagyvensim – pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim,- pasižadėjo viena už abi.
     — Betgi ne dėl jo mudvi čia,— atsiliepė giesmininkei kita ir pereidama beveik į šnabždesį: — Nereikia taip garsiai, dar per
anksti. — Tačiau būtent toks jos drausminantis šnabždesys labiausiai įsiminė, vis iš naujo priversdamas atsiminti šitaip išgirstą jųdviejų pašnekesį ir spėlioti iš jo net savo paties ateitį. Bet dar nekantriau laukdavau išgirstant naujų papūgėlių dialogų, o sulaukęs, įsitverdavau ausimis į  kiekvieną jų žodį, bandydamas surasti ateities būrimui reikalingų nuorodų. Dažna diena praeidavusi taip, lyg jos būtų palikusios mane taip tyliai, kaip ir atsiradusios. Tačiau ši vėlaus rudenio diena laukimu nebaudė. Atrodė, jog kažkuri papūgėlė tiesiog įsispoksojo į mano akis ir:
   — O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus, —  pasakė kažkuri.
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova, —
     atsiliepia giesmininkė iš „Internacionalo“, primindama anksčiau išgirstą ir reikšmingai į mano atmintį įstrigdžiusi pirmąjį savo
padainavimą. Buvo aišku, kad šis užsiėmimas ( bent šiuomet) jai  labiausiai įdomus  ar reikalingas.
„Tebus  jos vardas Eženas“, — pamaniau mintyse   
   — O kur padėjai? -
                        „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“, — pasiteiravo antroji.
   — Ak, kad tave kur! Ši eilutė visame  „Internacionale“ man  sunkiausia. Bet tai, regis, suprantama,nes šiais laikais net papūgai būti VISKUO ne taip paprasta, - pakalbėjo Eženas. 
   — Labai nepaprasta, - pripažino jo pašnekovė
   — Tebus jos vardas Nadežda, — vėl pamaniau. Ir štai po ilgesnio laikom išgirstu manęs paminėjimą:
   — Dziedulis... bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net
sarmata atsiminti.
   — Iš kur paėmei - sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
   — Va tau! Apie tai nepagalvojau,— ir išlygindama apglamžytą popiergalį perskaitė:
   "Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?
   Šyptelėjau. Bene, taip šviesiai, kai jau neatrodė, kad papūgėlės galėtų mane suruošti į psichinę ligoninę. Ir pats sau, bet kartu joms tariau :
   — Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka su blogais eilėraščiais. — Ir taip buvo pasakyta rimtai, jaučiant atsakomybę už savo ištartą žodį ir vienodai gerbiant kaip Nadeždą su Eženu, taip save, nusiteikusį greitu laiku paimti į rankas poezijos  knygelę „ Eilėraščio sėja“, kurios laukiau ir kurios laukimas neretai pereidavo į nepasitenkinimą su priekaištais sau dėl susitarimo su Vidiniu. Bet žinojau, jog kažką keisti jau vėlu, tačiau mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos, nes jos ar nutyla, ar išnyksta, o savyje  atsiradusią nuotaiką girdžiu kuždant kaip putojantį alų su blogų eilėračių deklamavimais.

2.Prie ąžuolo   
   
  - Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai, švarkas, kepurė.
     - Išties, girti ar girtis nereikia, bet džiaugiamės, kad nors tiek suradę. O paramos neatsisakome- mielai ją priimtume, tačiau kol kas jinai atėjusi tik iš Aleksandro Ražo. Tiesa, gerokai anksčiau, kai šį reiškinį dar vadinome transformacija.
                     (Iš pokalbio su sodo kaimynu)
Kaip ir anksčia, zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena vienai iš tikrųjų taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas paapgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Gal bent dalinai todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą. Bet visai nerūpi, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio ir net  iki advento dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     - O jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? - vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net mano Leokadijai atrodė, kad ją, nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     - Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, – neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     - Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     - O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Jaučiu, kad jie ten mane ir palaidos.
     - Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna. Nepraleisk progos.
     - Gerai, gerai, - atšovė ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa bene darbingiausiu įrankiu. Kasdien manoji apvaikščioja su šluota visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
     - Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
     - Ė, ten! - mosteliu ranka, - greitai grįšiu.
     - Parink gilių, gal dar rasi kokią.
     Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip - Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, o  baigdamas sodo sezoną, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris – keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu gi, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
     - Sakiau, motin, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     - Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią. Ir vis dėlto, artėjant prie ąžuolo išgirdau savyje jo muziką ir net pasinorėjo, kad ir Vidinis išgirstų, kaip atsimindamas deklamuoju nepabaigiamą rašyti eilėraštį.
Čia galima prisiekti akmeniu. 
Ir vandeniu.
Ir ąžuolų šaknim giliom.
Išaugome ne kur,
O čia -
      išaugom Lietuvoj.
Perkūnui meldėmės,
Žaibų kardais prakirtus dangų
Ir buvom peržegnoti - BŪTI!
Lietuvių žeme,
Nelabai svarbu man
Kunigaikščių kartos -
Kiek buvo jų,
Kiek būti žada.
Vanduo šaltiniais
Dar iš žemės teka
Ir vaikšto ąžuolai šaknim,
Paglostę gilų sniegą –
Amžių kaulus.
     Kažkas žodžius užspringdo, jie nutyla ir - kaip neretai – įsivaizduoju, jog Vidinis karčiai šypteli, net nemokėdamas suvokti, koks kipšas paliepė man į tokį, atrodytų, reikšmingą eilėraštį kišti kažkokią nesąmonę, kurią, beje, ir pats suvokiu, tačiau atsikratyti jos nesugebu – vaizduotė lakesnė. Norisi, kad kas bent šitaip paregėtų, kiek daug per šio galiūno amžių, ten, po žeme, kur vaikšto jo šaknys, suguldyta, sunešta, supūsta žmogaus kaulų. Norisi, kad šis vaizdas atrodytų ypatingai raiškus, įspūdingas, talpinantis į mūsų smegenis supratimą, kad jie tautos išlikimui gal nemenkiau reikalingi, kaip ąžuolui jo šaknys. Net atsimenu, kad ir deimantui „išnokti“ reikalinga didi giluma žemėje. Bet kaip tai pasakyti paprastai, laisvai, be filosofijos ir sunkaus kalbėjimo? Kaip?
    Sukaliodamas galvą akimis „apvaikštau“ galingą medį nuo jo viršūnės iki keliais glėbiais beatrėpiamo kamieno, „įžėlusio“  šaknimis į aukštą kranto skardį ir – stop. Tegali tik  dvasioje nusistebėti, kokios nepaprastos jėgos reikia išlaikant tokį milžiną, dar vis auginantį, platėjantį. Iš kur ji?
Iš ąžuolų šaknims
Ir deimantui nokinti 
Reikalingos gilumos, -
     atsidustu, bet jau žinodamas, kad tai nepriklauso eilėraščiui. Tai tik užrašas apie tai, kad be šitos juodos žemeles, be šito skardžio, be tos šviesos, kuri išsirpusi žemės įsčiose, tokie dalykai neįmanomi. Ši beprotiškai galinga jėga ateina iš žemės, iš jos gelmių. Ir ne tik į ąžuolą per šaknis, o į visą, kas gyvą, o paskui vėl sugrįžta atgal būti žemėje. Taip regis ir norėjau užrašyti, bet ant popieriaus atsiranda žodžiai, kurie lyg kažkieno kito numesti.
     
Eiliniai parnešė man“ Žalgirį" namo,
Pasakę, kad pirma reikėjo mirti,
O Vytautas Didysis tik dėl to,
Kad atsimintum, -
     - Vidini, tai tavo išdaigos, ar kaip čia? - net ne mintyse, o balsu klausiu, tačiau, regisi, jau galiu kalbti eilėraščiu, net tuo senu tekstu, kuris mažiausiai redaguotas.
Eiliniai miršta
Arba grįžta,
               pergalėmis nešini.
Eiliniai ir lietuvio paskirtį ir vardą
Man dovanoja,
              paprašydami išsaugot jį.
Ir prisiekiu aš akmeniu,
Ir vandeniu,
Ir ąžuolų šaknim giliom -
Mane augina Dievas čia
Aš - Dievą auginu.
Ar priesaikoje gali būti
           dar kas nors svarbiau?
     - Galingas tu, seni, oi galingas! O! kad visa Lietuva tokia, - po tylos minutės pakalbėjau ąžuolui, linkėdamas stiprybės ir jau kažkodėl atrodė, kad gal neverta save išbraukti iš sąrašo tų, kas jau negeba padaryti kažką reikalingo. Jaučiau, kaip į sielą įsidvelkia sapnuojantis girios ošimas.
     „Sapnuojantis? “
     - Taip, sapnuojantis, - pakartojau man naujai suvoktą girios būseną ir, prisėdęs įprastoje vietoje, galvojau, kad yra labai jautrių dalykų, kurie kažkodėl nepaliečia mūsų sąmonės supratimu. Regis, pirmą kartą taip jautriai pajaučiau, kad giria gali sapnuoti ir buvo įdomu jau tai, kad staiga šitai suvokiu. O jeigu...
     „Ką - jeigu? “
     - Nieko. Sakau, įdomu būtų žinoti, kokius sapnus sapnuoja ši giria su šituo ąžuolu. Arba, kad ir tik vienas ąžuolas, - pakalbu panosėje, o netrukus raiškiau ir gal net prasmingiau:
   - Kalbėk, eilėrašti, kalbink. Nepalik savęs negyvo, nepalik, - prašau, kalbu, noriu, kad taip būtų, bet jau žinau, kad eiliniai į knygas neateina. Reikia būti Vytautu ir, žinoma, Didžiuoju, o eiliniai?..  Jie kad Vytautas Didžiuoju būtų, kad "Žalgiris" iš 1410-jų metų žibėtų, kad ąžuolas – milžinas Kryžiokų ežero atkalnėje oštų, nesibaimindamas užgriuvusių audrų... Taip, taip, eiliniai...
Eiliniai po knygas nevaikšto,
Ištirpsta žemėje
Ir šviečia kaulais savo naktyse...
     
     -Betgi ir Vytautas ten. Taigi, Didysis. Net niekas nežino, kur jo kaulai. Ten, žemėje, visi eiliniai esame. Kai prie ąžuolo glaustosi spalio pabaiga, tokios mintys  netgi neginčytinos, argi –ne? - girdžiu pasąmonėje ir nebejoju, kad taip girdžiu įsiterpusį Vidinį. Jau sakyta, kad tokiam mudviejų bendravimui nereikia telefonų, tačiau kaip šį reiškinį tiksliau pavadinti viešoje erdvėje, nežinome lig šiolei, tačiau jeigu išgirstume jį įvardijant transindukciją, ko gero, pamanytume, kad  kažkas iš mudviejų pasisavino seniai puoselėto reiškinio šitokį įvardijimą.
     - Čia geriau matyti, kad spalio pabaiga...
     - Betgi neneigiu. Juolab, kad visuomet būni kartu su „Lietuvio kalendoriumi“ Aš be jo, tačiau spalio 27 –ją irgi atsimenu. Paklausyk, - ramiai paragino Vidinis ir  lyg perskaitydamas iš knygos:
     „Vytauto karūnacija buvo numatyta 1430 m. Vilniuje, tačiau  laiku neįvykus, tų pačių metų spalio 27 d. Vytautas mirė“.
******
ПрофильЛСE-mailВебсайт

Iš pasikalbėjimo Šilinių radijuje.

– Dienoraštį reikia kurti, kaip gyvenimą. Taip, taip,kaip  gyvenimą.  O jeigu taip, tai kartu  su  juo ir kalendorių. Savo. Kad gyvenimas pasiregėtų  kaip įmanoma  asmeniškesni. Na, ko  žiūii į mane it  pirmą  kartą  matytum? Aš  bandžiau  taip  padaryti, bet man nepavyko. Tai  labai nepaprasta. O aną kartą  susapnavęs save išsikastoje duobėje, palikau į dievų valoje. Labai reikėtų paieškoti, kad galėčiau jį surasti. Kažkiek parašiau.
– Ir išėjai į traukinį. Kartu su Eilėraščiu
–Taip. Būtent su juo. Būtent taip  tuomet poeziją  vadinau. Ir tik vėliau Poe.
– O proza palikai.
–Ji buvo protingesnė. Nenorėjo išeiti netgi iš duobės. Tiesą sakant, ir aš nežinau, kaip  man  tai  pavyko. Suprantu, kad  reikėjo dar  kartą pasapnuoti, kad  pasijausčiau išėjęs iš duobės. Gili buvo. Iki šulinio  vandens nepasliuogė, bet  gili—per  smėlį, smėli,  smėlį. Gilyn, gilyn, gilyn.. Prisimenu, kai nežinodamas paskutinį karta įsmeigiau  kastuba ir  ji ir  ir  prsisėmęs  visą  jo  ližę, švystelėkai  aukštai   iršum  galv. Be  vienas  jo  žiupsnelis  nenukrito  atgal į dugną  Tik pamačiau, kaip  duobės  viršus  aklinai  užsidengė.
– O tuomet, kai pasijutai išėjės  iš  duomes . Ką? Guli, kaip pašarvotas  lavonas.
– Ne.Tokio  perizažo nemačiau. Preiešingai,  buvau  jaunas,  stroruys, persijuose  plačiu  dirži it  prie  jo  ptijkabines  dukinžalus. Vianas  didenis, gitas mažesnia.     v ir ir    ir pasijausti, kad pasijausti, kad iš  jos,š.  I Prora.0.r PoezijaTuomet Poeziją vadinau č   lbai.

Iš pasikalbėjimo Šilinių radijuje.

– Dienoraštį reikia kurti, kaip gyvenimą. Taip, taip,kaip  gyvenimą.  O jeigu taip, tai kartu  su  juo ir kalendorių. Savo. Kad gyvenimas pasiregėtų  kaip įmanoma  asmeniškesni. Na, ko  žiūii į mane it  pirmą  kartą  matytum? Aš  bandžiau  taip  padaryti, bet man nepavyko. Tai  labai nepaprasta. O aną kartą  susapnavęs save išsikastoje duobėje, palikau į dievų valioje. Labai reikėtų paieškoti, kad galėčiau jį surasti. Kažkiek parašiau.
– Ir išėjai į traukinį. Kartu su Eilėraščiu
–Taip. Būtent su juo. Bhūtent taip  tuome posziją  vadinau. Ir tik vėliau Poe.
– O proza palikai.
–Ji buvo protingesnė. Nenorėjo išeiti netgi iš duobės. Tiesa sakanat, ir  aš nežinau, kaip  man  tai  pavyko. Suprantu, kad  reikėjo dar  kartą pasapnuoti, kad  pasijausčiau išėjęs iš duomė. Gili buvo. Iki  šulinio  vandens nedasliuogė, bet  gili—per  smelį,  smeli,  smkė gylyn, gilyn.. Prisimenu, kai nežinodamas paskutinį karta įsmeigiau  kastuba ir  ji ir  ir  prsisėmęs  visą  jo  ližę, švystelėkai  aukštai   iršum  galv. Be  vienas  jo  žiupsnelis  nenukrito  atgal į dugną  Tik pamačiau, kaip  duobės  viršus  aklinai  užsidengė.
– O tuomet, kai pasijutai išėjės  iš  duomes . Ką? Guli, kaip pašarvotas  lavonas.
– ne.Tokio  perizažo nemačiau. Preiešingai,  buvau  jaunas,  stroruys, persijuose  plačiu  dirži it  prie  jo  ptijkabines  dukinžalus. Vianas  didenis, gitas mažesnia.     v ir ir    ir pasijausti, kad pasijausti, kad iš  jos,š.  I Prora.0.r PoezijaTuomet Poeziją vadinau č   lbai.
Taip  taip, kaip diena.
Ko taip sužiurai it pirmą kartą  matytum       

Taip taip  aip