Trys pelėdos

Информация о пользователе

Привет, Гость! Войдите или зарегистрируйтесь.


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)


1939 – 2019 ( jubilijiniai)

Сообщений 81 страница 90 из 124

81

2. Tas mano Aš: rankos nepadaviau, tačiau kepurę ant galvos užsidėjau.

Eilėraštis nedidukas. Žvilgterėjus pasirodė, kad jį tuoj „prarysiu“, tačiau perskaičiau dvi eilutes ir–  stop,  pradėjau iš  naujo:

  Peizažuose būties išmokau ir save matyti,
  į dvasią atsinešti begalybę.
  Vieni pasako, tai – ne aš
  Tai fotografija, kurioj
   Save jie mato.

  Šypteliu jaukia tylos minute ir man pasiregi, kad šįkart gal tiek ir užteks, nes ir aš  galiu nesunkiai atsiliepti. Kad ir taip:

Betgi ar reikia man kalbėti apie tai
Ką jau seniai įvardijau Savęsp
Ir  ten lėktuvai  skaido,
Plaukioja laivai
Ir traukiniai pakaukdami važiuoja

  Manau, kad būtent kelionėse po Savęsp, po Ašašai, išmokau Prano raštus pažinti be jokių nuorodų jį  juos Nors vėlgi ir Poe  ir Pro (poezija  ir  prozą) ten, Savęsp peizažuose, yra gyvasties išraiškos, konkretumas. Nelabai suvokiu, kaip tai galima būtų nufotografuoti, tačiau piešiniui pasiduoda  labai  mielai ir jų  atsiradę įvairiausiu – pozuoja paukščiu, gyvūnu, upe ar ežeru, debesiu ar kalnu, deive  ar  undine, tačiau Prano  piešiniuose jie tik žmonės, žmonės, iškrikdyti kas kur ir užsiėmę kas kuo, o jų dievai – santuokoje sugyvenantys Poe ir Pro, išlaikę matriarchato  tradiciją, kai moteris aukščiau vyro. Dėl šios  priežasties, Pranas, nepaisydamas Pro  moteriškos  prigimties, ir į ją rodo kaip vyrą. Matyt -  bent  kol kas –ir  vienam ( Poe), ir kitam (Pro)kitokio parterio šeimynos  gyvenime  nesuranda. Betgi  ir  Savęsp  prigimtyje  ne  kūnas reiškia pirmumą.
  Jau pradėjęs rašyti sumanytą knygelę, dar netrumpą laiką ją „kankino“, kaip bevardę. Nerūpėjo, kaip  ji  bus įvardinta, tačiau  vienąkart  užrašęs,
       ... tas mano AŠ
       ( AŠAŠAI –1 )
  kilstelėjo užpakalį  nuo kėdės ir, ką besutikęs,  džiaugėsi įtikinėdamas, kad tik dangus jį galėjęs taip  jam pakuždėti. Man regėjosi, kad suprantu, kodėl  jis taip ir Pranas negaiš laiko, kartodamas girdėtus  dalykus. Tačiau jo džiaugsmas buvo stipresnis – neaplenkė jis  juo ir manęs.
  – Tai labai mielas, įdomus ir, o  svarbiausia, kad labai  prasmingas  pavadinimas. Apgailestauju, kad  nesutikai būti knygelės bendraautoriu. Nors dar galėtum, dar nevėlu. Parašau sakini,  kita,  ir  vis  pagalvoju: o Vidinis begėdis.
  – Ačiū, Pranai. Ir kad pasiūlei būti bendraautoriu, ir kad prisimeni, tačiau te  pasilieka, kaip yra. Toks  mielas  džiaugsmas, kokį dabar matau, daug jėgų  suteiks, į jaunystę sugrąžins. Neleis jai apipelėti ir  nunykti, lyg jos nebūtų buvę. Pirmyn, nejaunas Pranuci, į ją, bet ne tik už save. Už mane taip pat. Ir  už visus, su kuriai joje buvome.   
   Pranas gilia atsiduso. Akių šviesa prigeso.
   – Tu, Vy, visuomet  sugebi aiškiau pasakyti, negu aš. Ir geriausiai žinai, kad parodydamas į save, į savo AŠ, niekuomet Ten nematau  savęs vieno. Ten visuomet daugiskaita. Nebūtų smagu, jeigu išmintingas skaitytojas,  atėjęs į mano AŠ, neaptiktų erdvės ten, bruzdėjimo, judėjimo, jeigu  nepasijaustų, kad kažkas iš jo pavogta, paimta ar kitaip privatizuota ir atnešta čia. Atnešta ČIA. Žinoma, labai abejoju, kad taip galėtų atsitikti, nes, regisi, kad visu savo gyvenimu pasistengiau, kad  panašų nesusipratimų nebūtų.
  – Na, skaitytojų, Pranuci, irgi yra  įvairiausiu. Kitam AŠ tėra tik jo kiemas, į kuri ir saulės  spindulėlis negali prasimušti. Tačiau jis jo nežino,  nemato. Ir kiemas be tvoros. Tačiau apie tai , regis, irgi nemoku  pasakyti, kad būtų  aišku.
– Klausyk,  Vy,  klausyk. Nežinau iš kokio tai laiko, bet patikinu, kad sumanytos  knygelės netgi  užuomazgų mintyse  nebuvo, kai rašiau:

  Tas mano Aš
  ne man vienam priklauso,
  ir nesvarbu, kas  būtų  jis –
  ar moteris, ar vyras.
  Įsižiūrėki į save
  ir bent šiek tiek mane matysi.

  Nerodysiu pirštu
  kokiais peizažais mes sutampam –
  gal tuo skausmu, kuris ateina į krūtinę,
  audroje nulūžus medžiui,
  gal nuotaika gera,
  pamačius, kaip iš žiedo
  bitė kopia medų,
  o gal atmintimi atgijusia, kad kažkada
  ir aš laikiau ant rankų augančias dukras.
  Paglostę barzdą, sakė:
  – Tėte, bado...

  Toli – giliai, giliai – toli
  po žmogų kaip pasaulį išbarstytas
  tas nenusavintas,
  į nuosavybę neįspraustas AŠ,
  kad ir dabar štai pamanau,
  kad ir eilėraštis šis parašytas,
  sutarus su kažkuo
  į vieną susilieti savyje...

– Taip, taip, Pranuci. Eilėraštį šį ir aš atsimenu, – nežinia ko sukrutęs, sujudęs pasakiau. Toks krutulys ragino greičiau dėtis kepurę ant  galvos ir atsisveikinimui paduoti ranką. Kas tai? Kodėl taip?
Rankos nepadaviau, tačiau kepurę ant galvos užsidėjau.



G L P 
Ne tam adresatui nusiuntėte: "Na  jau, Tom, už tokius  vertinimus  dėkoti,  na  jau – ne.  Eina jis peklon, nors žinau, kad ne durnas". Net jeigu tyčia, vis tiek persiųskite tam, kam adresuota.
2016-11-14 23:08

0

82

http:/mail.googte.com/.
https://mail.google.com/mail/?pc=carous … va=1#inbox
Asta <a.baranauskiene@archyvai.lt>
astabar15@gmail.com

Daina <daina.trakai@gmail.com>
2010-12-02

skirta man
Persiunčiu projekto vadovės Ramutės laišką. Jai vakar padovanojau tavo knygą.

-
From: Ramute Skripkiene <ramute.skripkiene@upc.smm.lt>
Date: 2010/12/2
Subject: apie šį bei tą
To: Daina <daina.trakai@gmail.com>

Labas rytas,

Skaitau tavo tėvelio eilėraščius ir verkiu - taip gražu. Gal vėliau
ateis tikslesni žodžiai - pirma atėjo ašaraJ

Nuoširdžiausi linkėjimai Pelėdai. Kažkaip keista, nes save visada
vadinau pelėda... Gal todėl tie eilėraščiai labai savi pasirodė.

Ir kalba... Taip kalbėjo mano seneliai.

0

83

wwwrasyk.lt
info@rasyk.lt

Mielas autoriau,

Dėkojame, kad svetainėje wwwrasyk.lt publikuojate savo kūrinius.

Tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „Kojos“ svetainės 5, 6 lygio vartotojų bendru sprendimu buvo ištrintas, nes jis nepasižymi savybėmis, kurios būtinos, kad kūrinys būtų publikuojamas.

Mes siekiame, kad svetainėje publikuojami tekstai būtų įdomūs kitiems autoriams ir svetainės lankytojams. Skatiname autorius tobulėti, kritiškai vertinti savo kūrinius. Norėtume, kad svetainės svečiai nebūtų perkrauti, gal ir nuoširdžiais, tačiau meniškai beverčiais tekstais. Ši svetainė nėra tiesiog viešas forumas, kuriame kiekvienas gali talpinti ką tik nori. Jei Jūsų kūrinys dingo, reiškia jį minimaliu balu įvertino nemažiau kaip keturi 5, 6 lygio vartotojai. Šiuos lygius turi tik gerą literatūrinį išprusimą ir skonį turintys, aktyvūs, gebantys būti objektyviais ir dėl šių priežasčių administracijos pasitikėjimą gavę vartotojai.

Stengiamės, kad „banalūs“ kūriniai svetainėje ilgai neužsilaikytų. Žemiau galite paskaityti apie tai, kas yra „banalus“ ir „nebanalus“ kūrinys. Tai Jums padės geriau įvertinti savo tekstus:

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseactio … whydeleted

Linkime Jums sėkmės,
administracija

Jūsų kūrinys:

Sparnų nebuvo ir nėra.
Bet kojos?
O!
Užmiršt net sugebu,
              kad jas turiu!
Išvaikščiojome žemę, vandenynus,
Po aušrą braidėme,
Keliavom po saulėlaidos žaras.
Net ir pas Dievą buvome 
                                    nuėję
Ir netikėjo.
Kad atėjome basi..

Atleiskit, mano kojos,
Kad užsimiršdamas sparnams dėkojau,
Kurių nebuvo ir nėra,
O atsiminti  jus
Poezijoje aš, deja, nemoku.

Nelengvą
Oi, nelengvą žmogų
Sunkiais, klampiais, ilgais keliais
Nešiojate Jūs, mano kojos...

Atsiliepimai:

* antanas vėjyje (2006-11-25 20:26)
toks su gyveniška patirtimi... gražus4

* Jorė Nemamytė (2006-11-24 19:27)
Pirmos dvi eilutės - jėga. Visa kita - bandymas paaiškinti, ką jos reiškia. o tai jau nebe poezija...  1

* uzmiges_sapnas (2006-11-24 16:42)
paskutine strofa sugadino visa reikala...

* _a_b_c_ (2006-11-24 15:24)
Pabaiga kiek nuvylė, pasigedau įtaigos, kuri buvo posmuose prieš tai. Todėl vertinu 3.

* abdurachmanova (2006-11-24 14:48)
Puikus darbas!

0

84

https://mail.google.com/mail/?pc=carous … va=1#inbox

Jūsų kūrinys:

Skiriu žmonai
        ******** 
Išliksiu būti savo žodyje
Ir savo tiesoje.
Ir ypatingai, kai ruduo,
Kai šalnos net gražiausius žiedus skina.
Man gal mažiau rūpėjo,
Ar buvau aš mylimas, ar - ne,
Man buvo gera
Net nemylinčią mylėt Tave...

Lytėdavau tave sapnais
Ir ilgesiu liūdnu
It gervių klyksmas,
Lytėdavau švente, žvaigžde,
Net sienomis aptemdytų namų...
Už jų beribėje pasaulio ertmėje
Čiulbėjo paukščiai
Ir žydėjo gėlės,
Ir man regėjosi,
Kad priežastis
Ir vėlgi –TU.

Aš nežinau, kaip ten kitur, už mano žodžių,
Kokie vaizdai ne mano TIESOJE -
Aš čia tik savąjį pasaulį rodau..
Aš- jo kūrėjas,
          Viešpats jo esu,
Žinau, kas. kur ir kaip...
Ir savo žodyje
Ir savo tiesoje 
Net užspaustom akim
              žiūrėsiu į Tave...

Atsiliepimai:

* Spot (2006-11-23 17:37)
nepatiko šita eilutė :
Žinau, kas. kur ir kaip...
O šiaip... nuo dūšios,kaip sakoma.

* Linksmasis Rodžeris Beikonas (2006-11-23 17:03)
Gaila tai sakyt, bet albumėlis.

--
Kultūringa visuomenė - wwwrasyk.lt

wwwrasyk.lt
info@rasyk.lt

Mielas autoriau,

Dėkojame, kad svetainėje wwwrasyk.lt publikuojate savo kūrinius.

Tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „Kambarys“ svetainės 5, 6 lygio vartotojų bendru sprendimu buvo ištrintas, nes jis nepasižymi savybėmis, kurios būtinos, kad kūrinys būtų publikuojamas.

Mes siekiame, kad svetainėje publikuojami tekstai būtų įdomūs kitiems autoriams ir svetainės lankytojams. Skatiname autorius tobulėti, kritiškai vertinti savo kūrinius. Norėtume, kad svetainės svečiai nebūtų perkrauti, gal ir nuoširdžiais, tačiau meniškai beverčiais tekstais. Ši svetainė nėra tiesiog viešas forumas, kuriame kiekvienas gali talpinti ką tik nori. Jei Jūsų kūrinys dingo, reiškia jį minimaliu balu įvertino nemažiau kaip keturi 5, 6 lygio vartotojai. Šiuos lygius turi tik gerą literatūrinį išprusimą ir skonį turintys, aktyvūs, gebantys būti objektyviais ir dėl šių priežasčių administracijos pasitikėjimą gavę vartotojai.

Stengiamės, kad „banalūs“ kūriniai svetainėje ilgai neužsilaikytų. Žemiau galite paskaityti apie tai, kas yra „banalus“ ir „nebanalus“ kūrinys. Tai Jums padės geriau įvertinti savo tekstus:

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseactio … whydeleted

Linkime Jums sėkmės,
administracija

Jūsų kūrinys:

Ir pasitaiko,
Kad sieloj
Lyg būčiau šlovės kambarys -
Vaikšto žmonės,
Kojas šluosto grindim
Ir mokosi būt didžiavyriais.
O aš toks nuskuręs,
Toks nepavalgęs,
Kad dulkės
Vis krenta ir krenta,
Užmerkdamos mano akis.

Bet kambaryj
              kaip kambaryj -
Dulkių visų neiššluosi...

Atsiliepimai:

* Gen (2006-11-14 11:35)
gerrai, kad suprantat dėl tų dulkių..:)

* Vynas (2006-11-14 10:13)
Šlovės kambarys - iš ten, rodos, negrįžtama... Mintis gera.

* Apakęs (2006-11-14 10:01)
Asmenybes pavykęs susidvejinimas:)

--
Kultūringa visuomenė - wwwrasyk.lt

wwwrasyk.lt
info@rasyk.lt

Mielas autoriau,

Dėkojame, kad svetainėje wwwrasyk.lt publikuojate savo kūrinius.

Tačiau norime pranešti, kad Jūsų kūrinys „Rašau“ svetainės 5, 6 lygio vartotojų bendru sprendimu buvo ištrintas, nes jis nepasižymi savybėmis, kurios būtinos, kad kūrinys būtų publikuojamas.

Mes siekiame, kad svetainėje publikuojami tekstai būtų įdomūs kitiems autoriams ir svetainės lankytojams. Skatiname autorius tobulėti, kritiškai vertinti savo kūrinius. Norėtume, kad svetainės svečiai nebūtų perkrauti, gal ir nuoširdžiais, tačiau meniškai beverčiais tekstais. Ši svetainė nėra tiesiog viešas forumas, kuriame kiekvienas gali talpinti ką tik nori. Jei Jūsų kūrinys dingo, reiškia jį minimaliu balu įvertino nemažiau kaip keturi 5, 6 lygio vartotojai. Šiuos lygius turi tik gerą literatūrinį išprusimą ir skonį turintys, aktyvūs, gebantys būti objektyviais ir dėl šių priežasčių administracijos pasitikėjimą gavę vartotojai.

Stengiamės, kad „banalūs“ kūriniai svetainėje ilgai neužsilaikytų. Žemiau galite paskaityti apie tai, kas yra „banalus“ ir „nebanalus“ kūrinys. Tai Jums padės geriau įvertinti savo tekstus:

http://www.rasyk.lt/index.php/fuseactio … whydeleted

Linkime Jums sėkmės,
administracija

Jūsų kūrinys:

Tai vis rašai?

Rašau.
Bet tik dabar,
kai niekas, kas sunkiau
jau nesilaiko rankoj -
net ir plunksnakotis iš pirštų slysta.
Bet
    klaviatūroje
                  tarp jos ženklų,
laimingai abėcėlę suradau.
Ir ačiū tiems, kas ją kadais
išgirdo esant žodžiuose dievų..
Dabar jinai kasdieną prieš akis.
Keliu neklausančius pirštus,
paliesdamas raides ir tyliai
ateina jos ant popieriaus,
atnešdamos žodžius, mintis...
Prisiminimais aitrina jausmus
ir, regisi, grįžtu
                      gyventi
                                iš pradžių.
Ir gal net įdomiau.
Numirti dar suspėsiu,
                              o tačiau,
kodėl turėčiau visas mirti,
jei abėcėlėje galiu ir po mirties
žiūrėti į akis atėjusiems laikams,
galiu kvėpuoti, juoktis, džiaugtis
Ir pasakyti  kuo ir  kas  buvau
O teisingiau gal - kas ESU,
nes suprantu,
kad abėcėlėje  BUVAU - nebūna.

Tai ir rašau
kasdien po žodžio žodį,
gerai suprasdamas,
kad kito laiko jiems nebus.

Atsiliepimai:

* munte (2006-10-02 11:10)
2

* Annuška (2006-10-02 09:44)
Nuostabus tu, Pranuti. Kalbi - toli skrieja, išliks tikrai. O be to juk yra gyventi posmu daug smagiau - nemiršta lape. 5

* agricola (2006-10-02 09:26)
3+

* Žillis (2006-10-02 08:44)
Rašom kasdien po žodį 3+

* varna (2006-10-02 08:24)
apie tą nenulaikymą rankoj...gal aš pagadinta kokia, bet...na žinajjj...tokia asociacija sukyla, jei supratai, ką noriu pasakyti...o gal tik man taip... o šiaip tu čia taip Oriai dėstai, Hamletiškai sakyčiau, gliaudai būties problemas. amžinos tos problemos: esu, buvau..........būti ar nebūti...na, kliūna posakis "kodėl turėčiau visas mirti", tai ką- po pusę ar kaip kitaip...3, :}

* Gertrūda Ninevė (2006-10-02 01:25)
Tikroviška ir gražiai surimuota tarsi dialogas. Bet liūdnos mintys...

Labanaktis

--
Kultūringa visuomenė - wwwrasyk.

0

85

https://mail.google.com/mail/?pc=carous … va=1#inbox


Jūsų kūrinys:

Jeigu reikėtų
tik vieną žodį tart
kaip palikimą -
nebūtų man sunku.
Tas žodis manyje išnokęs kaip ruduo.
Nei kelia jis dangun.
Nei vandenin skandina.
Bučiuoju jį,
Kai valgau duoną kasdieninę
Ir nieko
          kito
                čia nėra,
kas pradžioje nebūtų.
Nuo čia prasideda ėjimas iš namų 
Nuo čia ir - aš.
Nuo čia akmuo, žolė ir raidė..
Dangus ir  Dievas
Irgi  man prasideda nuo čia...
Pradžių  tėvynė - ji,
Mano  gimtinė,
Ir žodį - palikimą
                parašyčiau
                            jos vardu.

Atsiliepimai:

* infantilus (2006-09-11 18:16)
dvejetas

* Linuka Lenkijoje (2006-09-11 14:30)
septintas de mierda

* Arvena (2006-09-11 13:59)
Patriotizmas - gerai, bet pats kūrinys tai silpnas. Per daug atsibodusių įvaizdžių.

* nastasja (2006-09-11 11:38)
aš kalba nesidžiaugiu, nes:
nieko kito čia nėra, KO pradžioje nebūtų - jūsų atveju nesuderinti linksniai;
nuo čia prasideda - vertalas iš rusų kalbos  - ot siūdo, ot tūdo, geriau būtų tiesiog ČIA prasideda.
tiek apie gramatiką.
apie semantiką - - hm :) eilėraštis kaip du centai - šlovinu tėvynę nuostabiausiom klišėm. na ką, tėvynė jūsų nepamirš :)
visumoj - labai prastai.

* Rygiškietis (2006-09-11 09:43)
Jei tik galėčiau, motyvuodamas taip pat, pasekčiau Annuškos pavyzdžiu. Garbė Škėriams, užauginusiems tokį sūnų.

* Žemaitukė (2006-09-11 09:29)
Džiaugiuosi tavo kalba, Praneli. 5 - už meilę Tėvynei savo, už šaknis, kurios stiprios.

* Odesa (2006-09-11 09:13)
nu vat kaip tai kai apie rudeni tai as jau pasiduodu nu tokiam geriui kaip tai

* magenda (2006-09-11 09:07)
3+ toks meilingas

--

0

86

3. Tas mano AŠ: Gelovinė, ė... tūkstantį ir vieną naktį Pranucis apie tave kalbėjęs.

  Paklaustų kas, kiek kartų šiandien žvilgtelėjau į dangų.
  – Į dangų? Atsiprašau. Gal ką nors kitą paklauskite. O, tarkim, kiek kartų pats tai padarei?
  –Nežinau, – pats savęs paklausęs, pats sau prisipažinau, tačiau ūmai atsimenu, kaip godžiai jį, dangų, apžiūrinėjau, išsiskyręs su Pranucu, ištiktas man nesuprantamos skubos.
  Kada tai buvo, a?
  Ne dabar, ne dabar.
  Nedaug nuėjęs, žvilgterėjau per petį atgal, rimtai pabijojęs, kad jis manęs nepavytų. O neaptikęs jo besivejančio ir apsidairęs aplink, apkabinau akimis dangų. Neatrodė įdomus. Arčiausiai viršum galvos plūduriavo debesėlis, atrodytų, tingaus dangaus plukdomas Merkinės kryptimi. Toks matymas pasitaikęs ne kartą, bet šį kartą dingtelėjo mintis, kad debesėlis savo kontūrais labai panašus į Gelovinės ežerą. Į tą, kuris prie Subartonių sodžiaus. Ne kažin kaip dažnai jį matęs, kad būčiau pradėjęs vardu šaukti:
  – Gelovine, ė,  Gelovine, nemanyk, kad nepažįstų. Tūkstantį ir vieną naktį Pranas apie tave kalbėjęs.
  Nejaučiau, kad įsispoksojau akimis į jį kaip atradimą. Tačiau nesunkiai atsiminiau, kad tekę keliauti aplinkui ežerą, neišsidavus, kad, oi, dieve, kaip norisi, kad greičiau tokia kelionė tai pasibaigtų. Pranas į ją išeidavo dažnai. Atsispyręs į ištekančio upeliuko dešinį pakraštį, išeidavo ir sveikas, ir guvus, ir  kantrus.  Atgal sugrįždavo į priešingą jo pakraštį, apdribęs, pavargęs ir menkai nutuokdamas, kaip jam tokį save persikelti per upeliuko ištaką. Ir vis tik, Gelovine, ak,  Gelovine, nuostabi tu. Į dvasią, į  smegenis, į atmintį įterpta. Dar kartą tave apkeliavau, aplingavau,  dar...
  Atrodė, kad Gelovinei to nepakako ir šit dabar patekėjo į dangų.   
  – Ar tu ką nors supranti, debesėli? Kas atsitiko, kad ir aš į tave įsispoksau?
  Tyli, o aš atsimenu, kad Pranas nepyko, atsisakius būti jo sumanytos knygelės bendraautoriu. Nebuvo per daug įkyrus ir su raginimu juo būti. Tačiau tik dabar, jau  atitolęs ir  stabtelėjęs, išgirstu jo žodžius, kad, esą, dabar tavo vietoje, Vidini, dirba kodas.
  Kodas? Ką tai reiškia, a?
  Kažin, ar pats Pranas supranta ir atsimena taip pasakytus savo žodžius.
Kodas. Hmmm...  dirba... mano vietoje...
  Danguje it baloje tingiai plūduriuojantis debesėlis nekito. Ir turbūt reikšminga, kad ir praėjus metams, kuomet, atrodytų, reikalas dėl knygelės užbaigtas, ji vis  dėlto neleidžia būti užmirštai. Va, ir vėl klausiu, koks biesas mane verčia šitaip daryti?
  Kodas?
Tas pats, apie kurį kažkada sakęs Pranas?
  Knygelę nemenkai išmokęs. Šia prasme irgi teisinga sakyti, kad savo gyvenimu iš jos neišnykęs. O jeigu taip?
  Ėgi, Pranuci, kur tu dabar?
  Tačiau man svarbiau suvokti nelauktą mudviejų išsiskyrimo priežastį? Ji tokia, kad nei jis, nei aš negalėjome nutuokti, kad šitaip kone vienu akimoju galėtų atsitikti. Bet gali būti, kad  gal kažkas  šiame  reiškinyje atsiveria kitokiais  supratimo ir žinojimo pavidalais.
  Iš tiesų, kaip atrodai,  Pranuci? Kažin, kiek tavęs užkasta, palaidota. Ir, prašau, nemanyk, kad  aš  tai iš  piršto išlaužiau ar nuo debesėlio nurašiau. Kartais verta ir save patį paskaityti. Ką gi, išgirskime, kaip jis pats apie save, tačiau kažkodėl į knygelę neatnešė:

Tas AŠ
per visą naktį nenurimo –
reikėjo jį apkasti man kapu.
Duobė gili.
Atrodė, darbas geras.
Ir iki šiol lentelėj parašą regiu:
„Čia – AŠ.
Ilsėk ramybėje, tu mano AŠ. “

Pasilenkiu, paglostau parašą,
žegnoju kryžiumi krūtinę.
Bet sapnas žinią siunčia vėl:
esą, ne tą AŠ apkasiau,
Ne tą.

Ir vėl į miško žemę kastuvą smeigiu,
suvokdamas, kad gal
geresnį apkasiau, blogesnis liko.
Ne gaila būtų jo –
Ramybė jam.
Ramybė man.
Ramybė tiems.
kuriems jis nuoskaudas paliko.

Žegnoju kaktą ir krūtinę vėl.
Duobė gili.
Vėl darbas, regis, geras.
Ir parašas kapo lentelėje raiškus:
„ Čia – AŠ“.

... per visą naktį laidojau save,
apsėjau mišką kapinynu,
Bet liko nepalaidotas tas AŠ,
kuriam
      žegnodamas
                    kasiau duobes.
    Tenka sutikti, kad pasidarbuota nemenkai ir eilėraštis knygelės „... tas man AŠ (AŠAŠAI -1) turinį  savaip paįvairintų,  tačiau – ne. Jis paliktas it specialiai, it tikintis, kad nenusimes, nesunyks, o per  palikimą, kartu  su kitais atliks paskatos darbą, mobilizuos protą, telks ryžtą, kad atsirastų antroji knygelė, tarkim – Ašašai-2. Pats  Pranucis  apie tai  šitaip:
  Matyt, neverta net  abejoti, jog  žmogus, kad ir  tik ką  per bambą  atskirtas nuo motinos, galėtų būti savyje vienas. Jame jau daug visa ko susitelkę, kaip ypatingoje gyvybės bagažinėje. Va, apie šitą  dalyką ir mąstau, skatindamas  parašyti dar vieną, gerokai imlesnę tuo  pačiu  pavadinimu ir parodydamas  į ją kaip antrąją, būtent:
  ... tas mano AŠ
  [AŠAŠAI -2]
  Skaitai ir užuodžiu, apie kokį kodą anuomet prasitaręs Pranucis: dabar, Vidini, tavo vietoje dirba kodas

0

87

4. Tas mano AŠ: taip, taip, ir vėl  ruduo. Daug  kartų  jis prašliaužė  per  mano  gyvenimą

Palikimas
Nedaug  truko laiko, kai gavęs  jį, paprašiau:
– Ak, dangau, padark  taip, kad jis, taip laimingai atėjęs, dar laimingiau  atgal sugrįžtų.
Ar galėjęs pamanyti, kad  jis imtųsi visokiausiu kiaulysčių  į mano dalią  įsprausti? Man buvo žinoma, kad atsiradus  jam, žmogus nuoširdžiai kelia akis į dangų,  ieško ten  Aukščiausiojo, kad galėtų  per jį padėkoti, kad taip atsitikę.  Kad ir  elgeta, kad ir  bedievis, tačiau  tuoj  viskas  keičiasi: ne tik  bažnyčią sužino, bet ir atsirandančią  savyje stiprybę tvirčiau įsiremti  į žemę. Tačiau  pasirodė, kad  apie  palikimą  žinau nedaug. Nežinau, kad tai labai įspūdingas darinys, apsėstas susipriešinusių, tarp  savęs besipešančių dvasių. Man buvo smagiau žiūrėti  į dangų ir tikėtis, kad jis neužmirštų  ir  manęs.
   Neužmiršo.
   Apie palikimą sužinojau vėliau, negu gebėjau numanyti, įtartis, kad jis atsiras mano  nuosavybėje. Kaip tai atsitikę, kaip atrodžiusi  tokio reiškinio  pradžia, deja, irgi nelabai  suvokiu, tačiau savyje  ogi  niekaip negebu atsikratyti minties, kad jis prasidėjęs senai, dar Radijo karietos laikais, kai Pranas  buvo jos vežiku. Nieko  pikto nemanant, smagu būdavo palaikyti jos vadžias, timptelėti jomis žirgą Ygagą ir sušiaušus kelionę į  vėją,  padainuoti:

Stebis , stebis nemunėliai –
kas gi čia yra?
Trepsi žirgo kanopulės,
girgžda  karieta.

Ne vaikas. Netgi už  Pranucį vyresnis.  Jį išsupęs, o vis tiek kaip vaikas:

Oi parvešim šimtą metų
mūs šalelės mylimos,
šimtą metų, šimtą metų –
Visą  amžių Lietuvos. 
   
– Ak, kad taip visą  gyvenimą tik  karietoje, o  gyvenimo  tiek, kiek panorėsiu, – buvo gera pasvajoti. O Pranas palaikyti vadžioms ir į keliones išvažiuoti nebuvo šykštus.  Tačiau neretai pajausdavau nepiktą  pavydą, kad radijo karieta  yra jo karieta, jo  nuosavybė. Todėl ar reikėtų stebėtis, kad ir nuosavybės sąvokos supratimas mano smegenyse kūrėsi pagal paveikslą, kuri piešė prisirišimas prie karietos..

Senis švilpina botagą,
timpsi vadeles,
dantyse pypkutė dega,
pusto ugneles, –
       
      dainuodavau,  kai  linksma, o kai išlikdavau santūrus, imdavau į burną kitas karietos dainas, regis, dažniau „Karietos vežėjo giesmę“. Išgirdęs ją Ygaga suklusdavo, pritildavo dunksnoję kanopulės, girgždėti karieta.  Labiausiai ją pamėgęs buvo žmogus iš Griškabūdžio.  Ypatingai būdavo laimingas, jeigu pasitaikydavo po rankomis  turėti armoniką. Tuomet ir grodavo, ir pats dainuodavo:

Yra  pasaulyje dalykų,
labai tikrų, bet daug ir – ne,
kaip atmintis apie jaunystę
galvoj girgždena karieta

  Nemažai  laiko, praėjo, kai ir vėl ruduo, net ir nežinau, kelintas, tačiau  apie  jį skaitau  jau iš Prano parašytos, bet, pasak jo, dar nebaigtos knygelės „... tas mano AŠ.
„Ruduo.
Taip, taip, ir vėl  ruduo. Daug  kartų  jis prašliaužė  per  mano  gyvenimą. Net  aptingau skaičiuoti, kiek  jų  būta.. Tačiau neretai  toks  tingėjimas savotiškai įdomus: stebiu, kaip  gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama  dienoje vis  mažiau šviesos , kad  net  truputį  baugu, jog  vienąkart  saulė nesudūmotų nusileisti  ne  į žemą saulėlaidos  horizontą, o tiesiog  į  mano akis.. Ir  bendrai, kokių tik  nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose:  ir  aplink save, ir toliau  nuo  savęs, bet  daugiausia  bruzdesio,  judėjimo,  erzelynės  Savyje, Savęsp(i),  Ašašai...“

– ir  dar, Pranai, - pertraukęs skaityną sakau  pusbalsiu,– ir  dar, Pranai šitą  rudenį įspįjau  tavo kodą. Matyt, nedaug  galvojau iki tol, kol nebuvau gavęs  tavo palikimą. Beje, galiu  pasakyti, kad  jo  vis daugėja. Ir aš syprantu, kad  net  neparorėjęs tęstirašyti  tavo sumanytą  knygelę, vis  delto  ją  rašau Ar  manai, kad  aš galiu  tuo  džiaugtis? Turiu  tam  laiko? Tačiau  vis  tiek- kur  tu?
  O debeselis irgi  nerimsta. Vis  dažniau ir  dažniau  pamatau   ji  viršum šilinių  krašto,  viršum Šklerių sodžiaus  ir Miselio  balalės, kurioje  įsukųrės  varnas Golius.
   Ko tyli? Kodėl  nurimo mudviejų  susisiekimo priemonė. Negi ir ji rūdimis apėjo.

0

88

5.Tas  mano AŠ:
  Žiūriu  į žvirbliais aptūpusį krūmą ir galvoju, kaip jie atpažįsta vienas kitą. O atpažįsta gi, atpažįsta... kažin, kaip  jie mato  mus, žmones? Galbūt, kaip mes juos? Visi panašūs, kaip vienas taip, kad  kaip... vienas.
  Nesiimčiau  pasakyti, kad  jų  gyvenimas  peržengia  ribas, kuri  mato, jaučia, žino žmogus. Ten, Savęs(i), jie irgi turtingesni savimi, galbūt  net  vienas kitą vardais šaukia , galbųt  dalijasi pasapnuotais  sapnais, galbūt, savas nuoskaudas  ar  sumanymus  išsipasakoja,  galbūt... 
  Taip, taip.  Beje, jau ir pats  pradedu vis  geriau įeiti į Savęsp gyvenimą. Ir  ką – Jis ir  po užmerktų  akių  vokais gyvas. Ir  krutantis, ir  judantis ir  nuostabu, kad  jautiesi, jog ten  mirties  nėra. Bat  gal  -  ne, gal teisingiau  taip: galima  mirti,  bet  galima ir  nemirti Arba  numirus  galima  vėl prisikelti. Žinori, kaip  tai  atsitik  ir  nežinoti. Toks  žmogaus  matymo pasaulis  galėtų  būti  sumontuotas padal  Diebvą. Štai  pasakė , kad  sukūį  žmogų, p[anašų  į savę Ir todėl žmogus  pats,, to  gerai  nesuvokdamas savo  pasaulį  kuria  pagal Dievo. Elgasi ar mokosi  jame  elgtis , panašiai, kaip  jis.
O  žvirbli, žvirbleli,  iš  tiesų esame  nebagai (vargšai, nelaimėliai)  net  neturime laiko pamąstyti, kaip  toli  nežinia  iš  kur  einame einame, kad  va aptypė  alyvos krūmą  lyg ir  nenorime  toliau  matyti:  o  kaip  gi  jūs  iki  jo?. Jau kuris  laikas, kai atėjęs i parduotuvę dairausi  nusipirkti bigesnį  batoną žvirbliams pqalesinti. Or  dabar  jie ir aptūpę įį krūmą Tikrai  sotųs ir  ko  gero, laimingi.
  – O Pranas vis  dėlto nedorėlis – ir  vėl imu  jo knygelę, ir  palikti  ją  tokia, kokia  ji  paleista  iš po  jo plunksnos  jau  ma,  pasakysiu sąžinė neleidžia. Gaila, oi  gaila, kad patingėjau  pabūti jos  bendrautoriu, tačiau  jau nepaslaptis , kad  pranas  nemelavo anakar , vos pradėje  rašyti ją, Jis  žinojo,  kaip  padaryti, kad  pats įsilaučiau  į  knyga – ir  kaip  autorisu, ir  paip  jos  personažas Dbar šis  koda  vis labiau atsiveria paveiksliuku ir  aš  vis labiau  jame  aptažįstu  save. Bet  vėlgi – stop. Štai  rašo
  Lyg  atsvara  aprimstančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujudq  sunerimsta  jo vidinis pasaulis . Iš ten  ateina  nuojautos, o  dažnos  jų  panūsta  persitvarkyti ir realizuotis fgizuiniu  gyvenimu.

0

89

Peizažų daug...

Peizažų daug.
Vieni ateina, kad  galėčiau atsiminti,
kiti įsiskverbia, kad bent akimirkoj išliktų.
Ir vis taip tik todėl,
kad Dievas po Visur,
jau nekalbant, kad jis šiandieną ČIA.

Renku ir aš po trupinėlį Visagalį savyje,
nokindamas pasaulį begalybės.
Atrodo, netikiu, kad šitaip būti gali
ir vis dėlto – YRA..

Yra  mintis, neleisdama save naikinti,
yra tos galios, kai sparnai
neišskėsti prie paukščio pasilieka,
o paukštis jau -  antai! –
po begalybę skraido

Peizažų  daug.
Vieni ateina, kad galėčiau atsiminti,
kiti įsiskverbia, kad ir akimirka
kaip amžinybė pasilieka...

0

90

Nedink, naktie ir atmintie

Dešimtmečiai į pusamžį sukrito,
o aš dar vis iš šiaurės grįžti nesuspėju
Prie pirsų ūbauja laivai.
Siūbuoja vandenys poliarinėj nakty,
atrodytų, į šviesą išsilieti panorėję
Dar vis su antpečiais jūreivio
Dar vis sargyboje  budžiu.

Tu – ką?
Lig šiol dar vis sovietinis, žmogiuk?

Neklausk.
Man šiaurė į žuvėdrą panaši –
ji klyktėli, jai atsakau,
nepatausodamas savęs sugrįžti.
Įaugau į laivus, į rupią šiaurės duonos dalią
ir ten, poliarinėj  nakty,
giliai į atmintį įkritus
saulė šviečia...

Nedink, naktie
ir atmintie,  joje...

0


Вы здесь » Trys pelėdos » TEBŪNIE KNYGA (1939 - 2019) » 1939 – 2019 ( jubilijiniai)