Trys pelėdos

Èíôîðìàöèÿ î ïîëüçîâàòåëå

Ïðèâåò, Ãîñòü! Âîéäèòå èëè çàðåãèñòðèðóéòåñü.


Âû çäåñü » Trys pelėdos » Sugrįžimai » Sugrįžimai


Sugrįžimai

Ñîîáùåíèé 1 ñòðàíèöà 10 èç 24

1

http://uploads.ru/t/2/g/s/2gsHl.jpg     Sugrįžimai - 1)

                      Aukuro apysaka (Sugrįžimai)
Tai panašu į nedidelį, apleistą, neišvaizdų, nereikalingą archyvą. Net nežinau, kur kas čia padėta ir neatsimenu, ar netikėtai prireikusių užrašų, reikia paieškoti šitame popierėlių ir sąsiuvinių apleistame sąvartynėlyje. Daug dulkių, netvarkos, tačiau didžioji jo dalis sukaupta prieš dešimt metų tikintis, kad būtinai švystelės senatvei paliktos dienos, kuomet būsiu čia pašauktas į darbymetį.
     Na, ir kaip sekasi?
     Eilėraštyje „Svečiuose pas save“ paregėjau tokį vaizdą:

Štai ji, akimirka, kai išmintingai
Lyg iš muziejų grįžę, žiūrim į save.
Seni daiktai... ir juokias, kas netingi,
Tačiau skaudžiausiai juokiamės tik mes.

Nedrįsom atsinešti savo laiko,
Ateit su juo, kad būtume labiau savi.
Prakeiktas jis, tačiau lig šiol dar keikia
Ir prašo Dievą sunaikinti ugnimi.

Net patvory dainų nepadainavom –
Pasiguodėm, kas senatve, kas mirtimi...
Ir vėl sugrįžome ant kryžių savo
Lietuvoje ir ten, Anapilio šaly...

     Kaip ir prieš dešimt – penkiolika, gal ir daugiau metų, tokia pati, o gal net didesnis snūda, kad dabar norisi bent truputį pasiteisinti. Bandau, ir nors mėginimas, regisi, nevykęs, bet vis tik:
     Kaip ir tuomet mano sąvartynėlyje nedaug kas pasikeitė. Užrašų atsirado daugiau, bet jau nežymiai, nes neatrodė reikalingi,  nors laiko pakako net knygai parašyti. Tačiau argi tai nuostolis? – Per tuos dešimt iki dugno išsibarstė Šklėriai, visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas – taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą, liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
     Nėra kam.
     Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė:
     – Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum t. O dabar antai kur! – Druskininkuose t. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną arčiau vyro ir būsimo savo kapo.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akų, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
- Ne! Ne! - rėkiu kiek beišgaliu, - nežegnosiu! - ir išgirstu sunkių sparnų plazdėsį. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
- Goliau, tu? O Viešpatie!
- Kas atsitiko, kad prireikė Viešpaties? Sugrįžai?
- Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
- Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
- Nejuokauk.
- Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs - manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, - neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė: - Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti.
- Šiandien sausio 13-ji, varne. Jos, kaip įprasta, kur svarbiau ar net svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Pirmąsias dvi - Atę ir Bėtę - varnas Golius vadino išdykėlėmis, o Jotą kažkodėl storuliu, matyt, taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio Aš turime nežinia kur.
Kalba nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
- Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
- Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas?- sausai atsakė.
Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it Sergejus Puškinas: „Sustok, akimirka!“
- Nesustos, Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja, - išgirdo tokį mano sielos virptelėjimą varnas.
Kalbėjome, atrodo, it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjau, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip atsiradimas šioje pirmoje mano vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis. Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
- Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš jau - ne. Tik pagal nuojautą. Taigi, Genė, paštininkė. Prisimeni, prieš dešimt metų baliavojom kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Tada pirmą kartą į šitą sodybą „Respubliką“ atnešiau.
    - Jos vardas Genė, - kuštelėjo į ausį varnas.
    - Sunkai  beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Genė. Bet būčiau atsiminęs ir be jo paramos.
    - Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokią kulbę. Vos bepakeliu jį. Bet va, ačiū Dievui, atėjau.
    Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
    - Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Bet ir pusė be voko. Supranti?  Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, - kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.- Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: "Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui".
    - O iš kur sužinojai, kad  aš čia? - paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
    - Kaip kas kuštėjo. Eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokt norėjau, o dabar atsiprašant - subinės negaliu pakelti.
    - Taigi ne laikraštį reikėjo nešti. Kas varė?
    - Ką aš žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta - Anupras, o pavardė Mazūraitis.
    - Mazūraitis?
    - Anupras Mazūraitis. Taip, taip, toks buvo, - pakranksėjo varnas.
    Už namo kampo  pasigirdo žingsniai- atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo į dangų, kad pamatytų ir nutūpęs:
    - Vidinis.
    - Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors nepaskutinis. O gal? – suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti Anuprą ir, nubedęs akis į laiško lakštą, perskaičiau:
    „Klausiat kas aš esu? Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir „Radijo karietoj“ man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...“
    „Kokie mes „jauni“, - pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda toks paštas, kuris ateina po dvidešimt metų. Tiesiog  į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiais kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, beje, kur jis, Mindaugas, dabar? 
    - Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą  sodybą pradės lankyti ekskursantai. Plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
    - Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
    - Tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.

Deja, irgi neblogai atsiminiau, ką sakęs, o Anupro laiškas, darėsi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad jis iš ankstyvesnio laiko ir beveik neabejojau, kad metus, kitus ar net daugiau keliavęs Radijo karieta. Iš jo padvelkė baime. Vadinasi, Anupras dar apie dvidešimčia metų „jaunesnis“, o tokios „jaunystės“ žmogaus gyvenimas jau neišlaiko – vienaip ar  kitaip atiduoda į rankas Anapiliui.
- Pranuci, nors tu nemanyk, kad Anupro laišką plėšiau, draskiau, išrengiau jį iš voko . Per tiek metų būnant paštininke, nė vienas laiškelis iš  mano krepšio neprapuolė. Bet va, išeitų, kad meluoju, o juk – ne. O dzievuliau, - sudejavo Genė- argi galvojau, kad tokią  sarmatą  apturėsiu.
- Ne, Gene, tikrai ne. Yra žmonių, kuriais tikima labiau negu savimi. Žinau, kad visam Šklėrių kaimui esi tokia.
- Bet kaip man pačiai sau pasakyti, kokiu būdu šis laiškas atsirado  dabar. Kai jau ir krepšys sudilo.
- O pasakykite man, kaip aš čia atsirandu? - irgi neskubia kalba įsiterpė pasiklausdamas Vidinis. - Išėjau pasivaikščioti ir...  stop, lyg  sužinau, kas čia vyksta, ką štai dabar matu ir netgi žinau, ko dar nematau. Ar manote, kad  kvailioju? O apie  stebuklų šalį ir aš vis dažniau pamąstau. Vis dėlto ji ne iš pasakų išplaukusi vaikams migdyti. - Ir jau man: - O tokių žodžių, Pranuci, Goliui nekalbėk. Juodasis iš proto neišėjo. Man net atrodo, kad visi čia tik dėl to ir paskubėjome, kad  norime pamatyti pirmuosius šios  sodybos ekskursantus. Tai kas, kad jie pasirodys beveik po dešimt metų, tai kas, kad galbūt ne šiandieną, ne ryt, ar net ne poryt, bet jie bus. Nekvailai, Pranuci, tuomet pasapnavai.
- Kodėl „pasapnavau“? Tiesiog tikėjau.
- Vadinasi, atsimeni, - žioptelėjo varnas, - ir tuoj pat: - Na va, žodžiai sugrįžta į dainą. Labas, pradingėlės. Labas. Vilką  minim – vilkas čia.
- Labas, dėde Goliau. Labas visiems, kas čia yra ir dar bus, - suspirgo Bėtė
- O kas turėtų būti? – paklausiau, žinodamas, kad ši raidžių trijulė mėgsta paslaptingumą ir netikėtus pasirodymus.
- Žinome tik, kad bus, o kas būtent- argi svarbu? Svarbu, dzieduli, kad dešimtuose metuose pradeda pildytis tavoji pranašystė. Atsiminkime šiandieną: sausio antras penktadienis,  tryliktoji diena. Iki apvalios dešimt metų sukakties  dar toloka, betgi ne medžioklėje šunys lakinami.
- Argi ginčiju? Tik pamaniau, kad  gal ir Anupras pasirodys. Gavau jo laišką.
- Oi aukseliai, o dukrytės, ir kas man pasakys, kaip jis pas mane atsirado? - sukruto pakalbėti senoji paštininkė.- Bijau žmonėms į akis pasirodyti. Kad ir tyli, bet argi nepamano, kad senoji nors prie bažnyčios, bet jos nepaiso.
- Tik ir paisyk, kas ką pasakys - bažnyčia, varpai, dar kas, - kranktelėjo varnas.
Tuo metu, nešdamas glėbį medžių nuolaužų, kieme pasirodė Jotas. Ramus, neskubus, kantrus.
-  Ar žinote, ponai, kaip be degtukų galima įkurti ugnį. O jeigu kas žinote, tai tuomet, prašom - yra proga prisimint. Tikrai šventa ugnis įkuriama tik šitaip. Tik iš titnago,- pakomentavo  Joto pasirodymą Bėtė.
- Va tau!- suplasnojo rankomis Genė. Varnas, tingai kilstelėjęs, nuskrido Jotui į paramą, bet tokią ugnį įžiebti nebuvo paprasta. Teko ir mums užtrukti tylint ir smalsaujant, kol plonas dūmelis, išsirangęs iš pakurų krūvelės, pakilo į dangų.
- Dabar darosi aiškiau, kodėl reikėję vaidilučių, kad jos saugotų ugnį,- pasakė Bėtė, prisipažindama, jog netikėjusi, kad Jotui pavyks titnagu užkurti ugnį. Tačiau jeigu ugnelė ir būtų užgesusi, toks įvykis nebūtų pasilikęs užmirštu. Matydami kaip vis godžiau ir godžiau įsidega ugnis, visi kaip sumanydami ėjome prie jos. Ne dėl šilumos, o kad galėtume pabūti arti jos ir girdėti kaip spragsi įsikuriančios pakuros ir titnago ugnis ateina į vis šviesėjantį, vis labiau liepsnojantį laužą.
- Betgi mūsų Jotas  kaip žynys, tik be barzdos ir lazdos! – protingai pasakė varnas Golius, šiaip jau pagyrimų dykai nemėtantis, tačiau to neužteko, nes netrukus įsidegančią titnago ugnį pavadino aukuru. Taip ir pasakė:  - Aukuras. Tyčia - netyčia atradome aukurą ir tai dievų dovana visam šilinių kraštui.
Atsitraukęs nuo ugnies Jotas pasižiūrėjo į varną ir:
-  Apie tai net nepagalvojau. Buvo įdomu pamėginti iš titnago užkurti ugnį. Pats tuo netikėjau, betgi prašau – aukuras. Betgi iš tikrųjų tai dievų dovana.
Ugnis jau prašė daugiau malkų. Dabar jau tik jų ir tereikėjo, kad ji neužgęstu, o kažkur toliau jų ieškoti nereikėjo- miškas čia pat, neišėjus iš kiemo, o griūvančių sodybos pastatų - tvarto, kluono, svirno – rąstai, regis, buvo dievų dovana aukurui. Išgriuvusios, pūvančios tvoros irgi, regėjosi,  prašėsi į Joto užkurtą iš titnago ugnį. Išsitiesiau visu senio ūgiu ir, parankiojęs lengvesnių pagalių, atsargiai juos kroviau į ugnį. Besniegėje, rudeniškai šiltoje sausio tryliktosios dienoje, sutirštėjusia dūmų srovele, į dangų kilo motinos gimtinė, o mano – švenčiausias vaikystės kiemas.   
-  Iš kur ir ko čia  galėtų atsirasti tie  ekskursantai. Ir aš tuomet ne pagal žmonių išmintį: neperšokęs per tvorą,  nesakyk – op, - pasakiau lyg beįsikuriančiai ugniai, it upeliuku plaukiantiems dūmams, it pats sau ir net nesvarbu kam, tačiau atmintyje sugūžėjo daug praeities dalykų, o laikas “prieš dešimt metų “ klyktelėjo it praėjusio rudenio išskrendančios gervės, iš kur kaip iš Ievos Simonaitytės autobiografinės trilogijos, pradedant „O buvo taip“,  atkuto pažįstami, atrodytų, niekuomet negalėję būti užmiršti vaizdai, žmonės, susitikimai, pašnekesiai, savo ir kitų užsiėmimai, rūpesčiai, džiaugsmai. Nei aš, nei kiti nepastebėjome, kaip prie vis labiau įsidegančio laužo, atėjo maskuojamu apsiaustu apsivilkęs nepažįstamas subjektas.
- Taip, dar iki vakaro toloka, bet sakykite, ar niekas iš jūsų neprieštarautų, jeigu prie ugnies pasilikčiau kaip vaidilutė.
Tyla užgulė ausis, kiemą, mišką, ugnį...
*********************************************

0

2

http://uploads.ru/t/s/u/A/suAwY.gif                Sugrįžimai -2)

Niekas neskubėjome prakalbėti. Net raidės Atė ir Bėtė, pražiojusios burnas, užmiršo būti išdykėlėmis, sustingo ramybėje it pozuodamos priešais fotoaparatą, o ir visa mūsų negausi, bet šiaip gan judri sugrįžėlių kompanija panirome į sąstingį, lyg laukdami dangaus pakuždant žinios, kuri praskleistų rusvai pilką apdarą su - atrodytų - ant galvos nuleistu gobtuvu. „Šventas Pranciškau, melskis už mus“, - knietėjo paprašyti bent savyje, tačiau ateivio apdaras nebuvo perrištas virve su užmegztais trimis mazgais ir, matyt, todėl vijo iš galvos lauk tokią nesąmonę. Bet aukštybės sujudo – šyptelėjo saulė, diena prausėsi, blaivėjo, darėsi skaidri, permatoma. Nuo kiemo miško sukrito šešėliai ir, palingavus medžiams, jie atrodė gyvi, judrūs ir kiemas pilnas gyvenimo, gyvybės, judėjimo.
- Mano vaiks, mano vaiks! – nedrąsiai kranktelėjo varnas.
- Regiu, stelbia mano apdaras, kad netgi Golius nenori pažinti. Dziedulis – irgi. Bet, ponai, jeigu taip, jeigu nenorite priimti, kaip vaidilutės, prašau- priimkite kaip ekskursantę.
- Kvarkt, kvarkt! Knyga?- šoktelėjo Golius aukščiau kylančių ugnies dūmų.
- Sparnų, Goliau, dar neturiu, bet dzieduliui manęs nešioti jau nereikės.
- O gal tu esi Anupras?- neiškentė paštininkė.
- Golius jau mini mano vardą. Taip, ponia Gene, esu knyga, bet šioje kompanijoje dažniau vadino Šventąja.
- Varškė, varškė! Kaip tu čia atsibeldei, kad tave kur?! Atrodai kaip Ku Kluks Klano riteris. Tik kad apsiausto spalva ne ta. Kodėl ne balta? Ar dažų pritrūko? - visu kiemo mišku šaukė varnas Golius. Šunelis Kandžius, išsprūdęs iš ramybės, irgi triukšmingai, vis palodamas, bėgo ratu aplinkui ugnį su prie jos susiėjusią publiką, kol galiausiai ryžtingai kaip į vandenį paniro į erdvų iki batų kulnų nuleistą atėjūnės apsiaustą. Tačiau net ir galingai džiugus Kandžiaus skandavimas neįtikino, kad tai ji, Šventoji, apie kurią Vidinis kažkokia proga taip:

Skaityk, Šventoji.
Juk Biblijos esi
Paskutinioji -
Šešiasdešimt septinta knyga.
Ir nesvarbu, kad tai kol kas
Težinome tik mes.

Pasižiūrėjau į Vidinį, o anas, pagavęs žvilgsnį, atsargiai timptelėjo pečiais, matyt, norėdamas pasakyti, kad neverta  stebėtis, kai neįprasti nutikimai ištinka Šventąją ir supratau, kad šioje kompanijoje pasilieku vienas, nesugebantis patikėti tokia realybe. Paštininkė plačiais rankos mostais peržegnojo Šventąją, kelis kartus save, o žegnojant mane, išgirdau dvi papūgėles. Dairiaus ieškodamas kur jos, tačiau ilgiau paklausęs, supratau, kad jos galvoje. Mano galvoje. Nesmagu laukti, kad atsitiks blogiau ir tokį jų kalbėjimąsi išgirs artimesni - tolimesni pažįstami- nepažįstami ir visi, kas  geba girdėti, nes gerai žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Jau anksčiau negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! - žada psichiatrinę ligoninę. Apsieita be jos. Bent kol kas. Tačiau savijautoje pasijaučiu taip, lyg taikstyčiausi užimti vaidmenį trečio brolio, kuomet kiti du protingi, o jis, - kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems, tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite,“ - prašiau jas, bet jos yra tikros ir tokiems įkalbinėjimams nepasidavė, o kai geriau nėra, belieka nesikratyti jų ir gyventi kaip duota - kaip gyvenu su žmona, dukterimis, sūnaičiais ir dukterėčia, su raidėmis Ate, Bėte ir Jotu, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su neįtikėtinos sandaros knyga Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodė - tegirdėjau jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiau, aplenkdamas akių regėjimą. Keista, ar ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
- Ir taip, - tarė (Net nežinau - kuri. Jos man labai panašios). - Ir girdžiu:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn!

Ir pertraukusi giedojimą:
- Jau kiek laiko, kai laisvėje, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
- Kiek beatsimeni? Ir aš taip - kiek beatsimenu. Bet tam senukui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt - atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt - atkirpo mano. Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli nuskrisi.
- Taigi, taigi! Kai težinai, kas tik per sprindį nuo nosies, toli nenuskrisi. Arba nuskrisi nežinia kur. Tačiau laimė kaip ir nelaimė - viena nevaikšto. Žiema be sniego, sodyba apaugus mišku, o va - gyvena.

<i>Pirmyn, vergai nužemintieji...</i>

- Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo iki mūsų laisvės! Priėjo senukas, čirkšt - nukirpo, čirkšt dar kartą - ir abi laisvos.

Pasaulį seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim

- O kas jis, kuris - čirkšt, žagt? Tas senukas...
- Kas dabar besužinos, kas jis, jei neįsiminėme ar nenugirdome jo vardo ar pavardės. Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt - žagt, čirkšt - žagt. Bet dabar liūdna pagalvojus, kad lankytojai, mokėję pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos - nepririštos, bet lankytojų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi - manimi? Negalės, nes ten jau mūsų nėra.
- Stop! Aš, regis, moku skaityti.
- Moki skaityti!?
“Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
- O! Tikrai. Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
- Kaip nutuokiu, tolokai nuo zoologijos sodo. Manyčiau, kad kažkur tarp Marcinkonių ir Druskininkų. Netoli ežeras. Šaukia jį Grūdo vardu, o iš jo išplaukiančią upelę - Grūda. Bet arčiausiai iš šaltinių išplaukia upeliukas Skroblus. - Taip! - Taip! O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus. Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o-cho-cho!
- Nežino, ką rašo? Bet dabar net ir nerašo.
- Pagyvensim - pamatysim. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim.
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova

O kur padėjai“Kas buvo nieks, tas bus viskuo“? „
- Dzieduli, tau negerai? Kas atsitiko? - išgirdau susirūpinusi Šventosios balsą.
- Gieda. „Internacionalą“ gieda. Seniai girdėjau. Matyt, tavo garbei.
- Jeigu kas ne taip, tai pradenk mano apsiaustą ir prašom į vidų. Labai tikiu, kad tarp mielų tau daiktavardžių surasi ir senąją Radijo karietą.
„Pasigirdo, - pagalvojau. - Kad taip aiktelėtų papūgos “surasi ir senąją Radijo karietą“, tuomet, žinoma, dėl panašių nesąmonių galima būtų suabejoti, tačiau bėda, kad jos irgi išgirdo Šventąją.
- O! Aš taip ir maniau, - į Šventosios kvietimą atsiliepė galvoje papūgėlė. - Įdomu bus. - Ir jau man: - Ne, dzieduli, ne jai giedu. Dabar stengiuosi išmokti ir tik, kad atėjus į bažnyčią nebūtų sarmata.
Papūgėles girdėdavau ir anksčiau – ir kalbančias, ir besiginčijančias, ir giedančias ar dainuojančias, bet taip uoliai, kaip sausio 13- ąją dar nebuvo pasitaikę. Su savimi kaip įprasta turėjau „Lietuvio kalendorių‘‘ ir man nereikėjo atsiminti, ką tautai reiškia ši diena. Įkūrus titnago ugnį, tuoj pajaučiau, kad šis įvykis ne vietinės reikšmės ir dienos lapelyje drąsiai galiu užrašyti: 2012 m. sausio 13 d. Šklėrių kaimo Simono ir Marcelės Grigų (Raulų) vienkiemyje sugrįžo gyventi titnago ugnis“. Aiškiai, raiškai pajaučiau šio įvykio svarbą šilinių dzūkų krašto ateičiai, žadant jam dieviškos svarbos pokyčius, tačiau prasidedančio proceso pradžia pasirodė tokia, kad negebėjau atpažinti net Šventosios, pasak Vidinio - Šešiasdešimt Septintosios Biblijos knygos, su kurią gyventa, būta kartu, paimant kone kasdieną ją ant rankų jau, ačiū die, ne vienerius metus. 
Papūgėlės aprimo ir atrodė, kad svarbesnio dalyko man nebuvo, kaip susivokti savyje ir pripažinti netikėtą haliucinacijų antplūdį. Apsidairiau, apsigraibiau aplinkui save ir visur mačiau seno kiemo mišką, prašviesėjusioje dienoje kūrenantį ugnį, kurioje jau baigia pleškėti ir mano parūpintos malkos.
- Taip, o vaidilutės reikia. Neprotinga būtų, jeigu ugnis užgestų.
- Ne, dzieduli, ugnis, neužges, - išniręs iš po Šventosios apdaro, - pasakė Jotas. Tai iš tikrųjų yra neįtikėtina, bet yra. Net ir Radijo karieta. Beje, su visomis jos kelionėmis. Netikinčių bus, bus, bus, - kaip nedažnai audringai pasirodė Jotas. - Jie neiškastruojami! - net riktelėjo ir jau nuleisdamas balsą: - O juk taip paprasta patikėti. Kaip vandenį vandenyje, kaip, sakysim, Golfo srovę vandenyne. Sunkiau suvokti, kodėl žmonės vengia savo protą išleisti į laisvę. Tramdo prievarta, grandinėmis priraišiodami prie savęs. Nepavyks, nusineš su savimi...
- Tu man, Jotai?
- Ir sau, dzieduli. Skaudžiausiai sau kalu į galvą: ir erdvė erdvėje kaip vanduo vandenyje. Tokia, beje, ir Radijo karietos esmė - ne jos išvaizda sudaro šitą esmę. 
- Valio, ponai! Šiandieną sausio 13 –oji! - pašaukė varnas Golius, nepaisydamas senatvės. Net atrodė, kad jis jos nusikratė: - Te neataušta Golfo srovė ir nesunyksta mūsų Šventosios garbė. Gana tingėt. Į darbą, ponai! Art, art, art!
Tokių dalykų „Lietuvio kalendoriuje“ neužrašysi, bet argi galima juos palikti neužrašytus? O užrašyti reikia netgi daugiau -  parodant, papasakojant, kaip kiekvienas pasijautėme suvokdami, kad atsižadėti Šventosios mums nepavyks, nepaisant, kad jos niekuomet tokios matyti nė vienam neteko ir nepaisant, kad kiekvienas buvome įsitikinę, kad ją pažintume irgi NEPAISANT, kokiu pavidalu ji mums bepasirodytų. Ir kai atrodė, jog daugiau nėra su kuo ją lygini, ir vėl sučiauškė papūgėlės:
- Ką jie čia pliurpia. Ar žinai į ką ji labiausiai panaši?
- Ha! Girdėjai gi. Vieniems panaši į Ku-kluks klano riterį. Netgi baltąjį?  O juk mato, kokios  spalvos jos apsiaustas. Bet ar kam nors šovė į galvą mintis, kad jos apsiautas  lyg Petro ir Povilo bažnyčios kupolas. Nežinau, kiek jų ten. Regis, trys. Ir kalbu ne apie didžiausią, ne apie tą, kuris pagrindinis.
- Ša!  Daugiau taip nekalbėkime. Vėl sugavę  nuneš į zoologijos sodą.
- Bet atsimink. Ji juk Šventoji. Ir jeigu taip apie ją pasakyta, tai nemanykim, kad dėl jos gražumo. Kai ją Ypata padovanojo dzieduliui ir  Vidiniu, viso labo tebuvo tik knyga- segtuvas. O dabar! Pati matai, koke stebuklai.
- Bet toks jos aprėdas ne šiaip sau.
- O po parėdu -  dvasia, asmuo, asmenybė. Tačiau net ne tai svarbu. Tai lenktynės tarp biologinės sandaros proto nešėjo ir, sakykim, elektroninės sandaros. Ar kaip ten.
- Dziedulis apie tai irgi rašė, bet, man atrodo, taip ir neparašė, ir niekuomet  neparašys. Ne tik jis, bet ir bet kas, nes galutinių dalykų niekuomet nebūna, - pakalbėjo papūgėlė ir it skatindama proto pergalę:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia pirmyn...

- Dzieduli, tai ne haliucinacijos. Dar kartą pažiūrėk į Šventąją. Ir atsimink, kaip atrodo Švento Petro ir Povilo bažnyčių kupolai. Tie, mažesni - miniatiūrinis Šventosios knygos apdaro atvaizdas. Todėl ir be pranciškonų virvės su trimis jos mazgais.
- Mielosios, tik tyliau. Tik tyliau. Kad niekas negirdėtų. O kodėl jums nepabuvusi, sakysim, Senamadžiaus ar pono Omnios galvose? Pagalvokite. Labai prašau.
- Buvom, buvom, -  atsiliepė viena, o kita:
- Dzieduli, mes irgi ieškome, kur geriau. O jie? Kad ir Omnia...

0

3

http://uploads.ru/t/I/U/A/IUAsJ.gif        Sugrįžimai -3)

- Dzieduli, ateik gi, - pašaukė Šventoji, - praskleisdama apdarą, - Radijo karieta laukia.
Patikėti tuo irgi nebuvo įmanoma – prie užkurtos ugnies prie mūsų atėjo kad ir mįslinga, tačiau gabaritais ypatingiau neišsiskirianti, atrodytų, pasislėpusi erdvame, neįprastame it maskuotė drabužyje žmogysta. Šventoji tokiais pavidalais lig šiolei nepasirodydavo: bet kas ją pamatęs, visuomet galėjęs parodyti: knyga. Neeilinė, nepaprasta žiburiuojančiomis, mirksinčiomis viršelyje įvairiaspalvėmis akutėmis, kartais užkuriant, atrodytų, atvirą ugnį, su pakylančiu į viršų dūmų takeliu, tačiau visą  tai sutalpinta knygos išvaizdos rėmuose. Dabar toks jos atvaizdas išnyko ir kažkodėl tingėjosi pagalvoti, kad po šiuo apdaru, panašiu į miniatiūrinį Petro ir Povilo  bažnyčios kupolą, yra kitas gyvenimas – ir, pavyzdžiui, kodėl jis negalėtų būti panašus į gyvenimą Radijo karietoje? Argi ne panašiai apie ją buvo pasakyta: „menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią?
- Gerai, Šventoji. Ačiū, - pasakiau, bet neskubėjau. Ir vėlgi atsiminiau, kad jos tai irgi būta sausio mėnesį -beliko nepilnos dvi dienos, kai tų metu sausio 15-ąją ji išvažiavo į savo pirmą kelionę.
Taip jau atsitikę, kad man nieko taip labai nesinorėję atsiminti, kai jos šią kelionę. Ne kartą bandžiau užrašyti ir net būdavo smagu manyti, kad pagaliau man tai pavykę, tačiau  netrukus nuotaika keisdavosi, atplukdydama debesis ir žvarbą. Ir štai atėjo laikas, kaip jos pradėjau  bijoti, net jai pasirodant atsiminimuose.
Paskutinį kartą  mano užrašuose ji pasirodžiusi prieš gerą pusmetį, kur pirmais sakiniais taip užrašyta:
Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
   - Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -sias savo Velykas dar sugebėjau apsivalgyti kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip.“

Įsidėmėkim, kad taip pakalbėta apie 99- savo Velykas, kai dar nesulaukta ir nevalgyti 73-jų Velykų kiaušiniai.
Plėšikiškai įžūlu, bet ir tuomet ir dabar atrodo, kad be tokio tikėjimo man nepasisektų įgyvendinti belikusios pagrindinės savo svajonės, būtent-  kažkokiu  būdu išvažiuoti Radijo karieta ir nors trumpai aiktelėti tose stotelėse, kur su bet kuo esame sveikinęsi. Ir štai išgirdęs Šventąją, kad po jos apsiaustu laukia karieta, pasimečiau kaip reta, net negebėdamas  atsiminti, kad tai dalelė iš to gyvenimo, kurį esu pažinęs ir kuris neturėtų manęs  stebinti.   
Ne kartą tyčia ir netyčia  bandžiau atsiminti šią kelionę ir būdavo, kuomet atrodydavo, jog  mano pastangos pagaliau ištraukia ją iš užmaršties, tačiau praėjus ilgesniam laikui ir vėl užgriūdavo abejonės: taip, ištraukia, bet ar viską? Ir darydavosi koktu pagalvojus, kad, ko gero, vėl teksią perrašyti užrašus, nes atrodė neįmanoma, kad Radijo karieta, neretai vadinama smagesniu „Dženės“ vardu, atrodytų kitaip, negu iš tikrųjų buvus. O senatvė, deja, toks dalykas, kad jos dar niekas nenugriovė nuo kojų ir todėl belieka tik tu dalykai: arba pakelti į viršų rankas – pasiduodu, arba įtikinti save, kad įmanoma susikaupti ir įsipiršti į šimtamečio senio ateitį su jo 99- tosiomis Velykomis ir kiaušiniais.
Buvo nesmagu, kad nesugebu jaustis įprastai ir labiau panašėjo, kad po mano oda įsitaisė skirtingų dvasios  parametrų žmogus, kuris kliudė man būti savimi ir praskėsti rankas, paimant Šventąją į glėbį.
- Dzieduli! - vėl išgirdau. O po minutės jau aš jai:
- Labas , Šventoji.
Nenustebau. Visokiausios būties turėta patirtis buvo pasirengusi susitikimui su nauja erdve. Pasijutau kaip sapne, kur ką bedarytum ar nieko nedarytum, tačiau ESI ir nereikia sapnuoti, kad toks sapnas ar Esatis būtų. Erdvė begalinė su dangumi viršum galvos ir nutįsusiais iki tolumų horizontais. Labai aiškiai suvoki, kad šitaip gyvenama kokioje  nors Dievo dalelytėje arba jo žodyje. Ir labiausiai netikėta, kad Šventoji išliko tokia pat Šešiasdešimt Septinta Biblijos knyga, kokia visi pažinome ir mylėjome. Ir dar nuostabiau, kad ją suradau toje pačioje etažerėje, kurioje mėgo ilsėtis ar norėdama pasilikti viena.
- Tyliu, Šventoji. Nes nežinau ką pasakyti.
- Jeigu viską žinotume, argi būtų įdomu? Galėjau atvažiuoti karieta.
- Ar kas sutrukdė?
- Atsiminiau Diogeną, statinėje gyvenusį. Diogeną Sinopietį.
- Štai kaip! Nepagalvojau. Išvaizda atrodai kaip Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje miniatiūrinis kupolas.
- Tikrai?- linksmai nustebo Šventoji. Ir dar linksmiau:-Tuomet galėtume ir paskambinti.
Triukšmingiau nesidžiaugėme, nesiglebėsčiavome. Ji žinojo, kaip man jautru būti šitaip atsivėrusios dvasios pasaulyje. Ne tik nepaklausiau, bet net akimis nepaieškojau Radijo karietos. Jau nebuvo abejonių, kad ji atsiras, o liūdėti dėl to, kad dar kartą prireiks perrašyti senuosius kelionių užrašus, irgi nebuvo prasmės.
- Turbūt jau žinai, kad  nusprendžiau gyventi iki 100. Ne  dėl to, kad gobšus. Kitaip nesuspėsiu.
- O kada atrodė, kad  suspėsi?

0

4

Sugrįžimai - 4)
http://uploads.ru/t/J/h/D/JhDKH.gif

- Dzieduli, tau negerai? Kas atsitiko? - išgirdau susirūpinusį Šventosios balsą.
- Gieda. „Internacionalą“ gieda. Seniai girdėjau. Matyt, tavo garbei.
- Jeigu kas ne taip, tai pradenk mano apsiaustą ir prašom į vidų. Labai tikiu, kad tarp mielų tau daiktavardžių surasi ir senąją Radijo karietą.
„Pasigirdo, - pagalvojau. - Kad taip aiktelėtų papūgos “surasi ir senąją Radijo karietą“, tuomet, žinoma, dėl panašių nesąmonių galima būtų suabejoti, tačiau bėda, kad jos irgi išgirdo Šventąją.
- O! Aš taip ir maniau, - į Šventosios kvietimą atsiliepė galvoje papūgėlė. - Įdomu bus. - Ir jau man: - Ne, dzieduli, ne jai giedu. Dabar stengiuosi išmokti ir tik, kad atėjus į bažnyčią nebūtų sarmata.
Papūgėles girdėdavau ir anksčiau – ir kalbančias, ir besiginčijančias, ir giedančias ar dainuojančias, bet taip uoliai, kaip sausio 13- ąją dar nebuvo pasitaikę. Su savimi kaip įprasta turėjau „Lietuvio kalendorių‘‘ ir man nereikėjo atsiminti, ką tautai reiškia ši diena. Įkūrus titnago ugnį, tuoj pajaučiau, kad šis įvykis ne vietinės reikšmės ir dienos lapelyje drąsiai galiu užrašyti: "2012 m. sausio 13 d. Šklėrių kaimo Simono ir Marcelės Grigų (Raulų) vienkiemyje sugrįžo gyventi titnago ugnis". Aiškiai, raiškiai pajaučiau šio įvykio svarbą šilinių dzūkų krašto ateičiai, žadant jam dieviškos svarbos pokyčius, tačiau prasidedančio proceso pradžia pasirodė tokia, kad negebėjau atpažinti net Šventosios, pasak Vidinio - šešiasdešimt septintosios Biblijos knygos, su kurią gyventa, būta kartu, paimant kone kasdieną ją ant rankų jau, ačiū die, ne vienerius metus. 
Papūgėlės aprimo ir atrodė, kad svarbesnio dalyko man nebuvo, kaip susivokti savyje ir pripažinti netikėtą haliucinacijų antplūdį. Apsidairiau, apsigraibiau aplinkui save ir visur mačiau seno kiemo mišką, prašviesėjusioje dienoje kūrenantį ugnį, kurioje jau baigia pleškėti ir mano parūpintos malkos.
- Taip, o vaidilutės reikia. Neprotinga būtų, jeigu ugnis užgestų.
- Ne, dzieduli, ugnis, neužges, - išniręs iš po Šventosios apdaro, - pasakė Jotas. Tai iš tikrųjų yra neįtikėtina, bet yra. Net ir Radijo karieta. Beje, su visomis jos kelionėmis. Netikinčių bus, bus, bus, - kaip nedažnai audringai pasirodė Jotas. - Jie neiškastruojami! - net riktelėjo ir jau nuleisdamas balsą: - O juk taip paprasta patikėti. Kaip vandenį vandenyje, kaip, sakysim, Golfo srovę vandenyne. Sunkiau suvokti, kodėl žmonės vengia savo protą išleisti į laisvę. Tramdo prievarta, grandinėmis priraišiodami prie savęs. Nepavyks, nusineš su savimi...
- Tu man, Jotai?
- Ir sau, dzieduli. Skaudžiausiai sau kalu į galvą: ir erdvė erdvėje kaip vanduo vandenyje. Tokia, beje, ir Radijo karietos esmė - ne jos išvaizda sudaro šitą esmę. 
- Valio, ponai! Šiandieną sausio 13 –oji! - pašaukė varnas Golius, nepaisydamas senatvės. Net atrodė, kad jis jos nusikratė: - Te neataušta Golfo srovė ir nesunyksta mūsų Šventosios garbė. Gana tingėt. Į darbą, ponai! Art, art, art!
Tokių dalykų „Lietuvio kalendoriuje“ neužrašysi, bet argi galima juos palikti neužrašytus? O užrašyti reikia netgi daugiau -  parodant, papasakojant, kaip kiekvienas pasijautėme suvokdami, kad atsižadėti Šventosios mums nepavyks, nepaisant, kad jos niekuomet tokios matyti nė vienam neteko ir nepaisant, kad kiekvienas buvome įsitikinę, kad ją pažintume irgi NEPAISANT, kokiu pavidalu ji mums bepasirodytų. Ir kai atrodė, jog daugiau nėra su kuo ją lyginti, ir vėl sučiauškė papūgėlės:
- Ką jie čia pliurpia. Ar žinai į ką ji labiausiai panaši?
- Ha! Girdėjai gi. Vieniems panaši į Ku-kluks klano riterį. Netgi baltąjį.  O juk mato, kokios  spalvos jos apsiaustas. Bet ar kam nors šovė į galvą mintis, kad jos apsiautas lyg Petro ir Povilo bažnyčios kupolas. Nežinau, kiek jų ten. Regis, trys. Ir kalbu ne apie didžiausią, ne apie tą, kuris pagrindinis.
- Ša!  Daugiau taip nekalbėkime. Vėl sugavę nuneš į zoologijos sodą.
- Bet atsimink. Ji juk Šventoji. Ir jeigu taip apie ją pasakyta, tai nemanykim, kad dėl jos gražumo. Kai ją Ypata padovanojo dzieduliui ir  Vidiniui, viso labo tebuvo tik knyga-segtuvas. O dabar! Pati matai, koke stebuklai.
- Bet toks jos aprėdas ne šiaip sau.
- O po aprėdu -  dvasia, asmuo, asmenybė. Tačiau net ne tai svarbu. Tai lenktynės tarp biologinės sandaros proto nešėjo ir, sakykim, elektroninės sandaros proto nešėjo. Ar kaip ten...
- Dziedulis apie tai irgi rašė, bet, man atrodo, taip ir neparašė, ir niekuomet  neparašys. Ne tik jis, bet ir bet kas, nes galutinių dalykų niekuomet nebūna, - pakalbėjo papūgėlė ir it skatindama proto pergalę:

Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia pirmyn...

- Dzieduli, tai ne haliucinacijos. Dar kartą pažiūrėk į Šventąją. Ir atsimink, kaip atrodo Vilniuje Švento Petro ir Povilo bažnyčių kupolai. Tie, mažesni - miniatiūrinis Šventosios knygos apdaro atvaizdas. Todėl ir be pranciškonų virvės su trimis jos mazgais.
- Mielosios, tik tyliau. Tik tyliau. Kad niekas negirdėtų. O kodėl jums nepabuvusi, sakysim, Senamadžiaus ar pono Omnijos galvose? Pagalvokite. Labai prašau.
- Buvom, buvom, -  atsiliepė viena, o kita:
- Dzieduli, mes irgi ieškome, kur geriau. O jie? Kad ir Omnija. Mėgdžioja neva labai protingą žmogų. Įsivaizduok - dega  miestas, o jis sau ramus, laimingas, kad, girdi, viską turi su savimi - omnia mea mecum porto. Ir nusispjauti jam į kitų nelaimę. Kodėl jam nepagelbėjus tiems, kieno turtai ne tik su savimi?
- Dzieduli, ateik gi, - pašaukė Šventoji, - praskleisdama apdarą, - Radijo karieta laukia.

2012-01-26 09:56:14
Pelėda

0

5

http://uploads.ru/t/P/X/j/PXjDS.jpg

Sugrįžimai -5)
http://uploads.ru/t/J/h/D/JhDKH.gif

- Dzieduli, ateik gi, - pašaukė Šventoji, - praskleisdama apdarą, - Radijo karieta laukia.
Patikėti tuo irgi nebuvo įmanoma – prie užkurtos ugnies prie mūsų atėjo kad ir mįslinga, tačiau gabaritais neišsiskirianti, atrodytų, pasislėpusi erdvame, neįprastame it maskuotė drabužyje žmogysta. Šventoj tokiai pavidalais  lig šiolei nepasirodydavo: bent kas pamatęs, visuomet galėjęs parodyti: knyga. Neeiline, nepaprasta  žiburiuojančiomis, mirksinčiomis viršelyje įvairiaspalvėmis akutėmis, kartais užkuriant atrodytų atvirą ugnį, su pakylančiu į viršų dūmų takeliu, tačiau visą  tai atlieka knygos išvaizdos rėmuose. Dabar toks jos atvaizdas išnyko, ir kažkodėl tingėjosi pagalvoti, kad po šiuo apdaru, panašiu į miniatiūrinį Petro ir Povilo  bažnyčios kupolą, yra kitas gyvenimas – ir, pavyzdžiui, kodėl jis negalėtų būti panašus į gyvenimą Radijo karietoje? Argi ne panašiai, apie  ją buvo pasakyta: „menkutė ir prasta. Ar nesubyrės pasukusi į kelią?“
- Gerai, Šventoji. Ačiū, - pasakiau, bet neskubėjau. Ir vėlgi atsiminiau, kad tai irgi būta sausio mėnesį -beliko nepilnos dvi dienos, kai tų metu sausio 15-ąją ji išvažiavo į savo pirmą kelionę.
Taip jau atsitikę, kad man nieko taip labai nesinorėję atsiminti kai jos šią kelionę. Ne kartą bandžiau juos užrašyti ir net būdavo smagu ne kartą manyti, kad pagaliau  man tai pavykę, tačiau  netrukus nuotaika keisdavosi, atplukdydama debesis ir žvarba. Ir štai  atėjo laikas, kaip jos pradėjau  bijoti, net jai pasirodant atsiminimuose.
Paskutinį kartą  mano užrašuose ji pasirodžiusi prieš gerą pusmetį ir ten pirmais sakiniais taip užrašyta:
Dar iki to laiko toloka, tačiau jau dabar pasijaučiu jame kaip nūdienoje ir sakau:
   - Jeigu kas pasakys, jog, girdi, per 99 -ąsias savo Velykas dar sugebėjau apsivalgiau kiaušinių, tai nesiginčysiu, kad ne taip.

Ir tai pasakyta apie 99- savo Velykas, kai dar nesulaukta ir nevalgyti 73-jų Velykų kiaušiniai.
Plėšikiškai įžūlu, bet ir tuomet ir dabar atrodo, kad be tokio tikėjimo man nepasisektų įgyvendinti galbūt  pagrindinės savo svajonės, būtent-  kažkokiu  būdu išvažiuoti Radijo karieta ir nors trumpai aiktelėti tose stotelėse, kur su bet kuo esame sveikinęsi. Ir štai išgirdęs Šventąją, kad  po jos apsiaustu laukia karieta, pasimečiau kaip reta, net negebėdamas  atsiminti, kad tai dalelė iš to gyvenimo, kurį esu pažinęs ir kuris neturėtų manęs  stebinti.   
Ne kartą tyčia ir netyčia  bandžiau atsiminti šią kelionę ir būdavo, kuomet atrodydavo, jog  mano pastangos pagaliau ištraukia ją iš užmaršties, tačiau praėjus ilgesniam laikui ir vėl užgriūdavo abejonės: taip, ištraukia, bet ar viską? Ir darydavosi koktu pagalvojus, kad, ko gero, vėl teksią perrašyti užrašus, nes atrodė neįmanoma, kad Radijo karieta, neretai vadinama trumpesniu „Dženės“ vardu, atrodytų kitaip, negu iš tikrųjų buvus. O senatvė yra toks dalykas, kad  jos dar niekas nenugriovė nuo kojų ir todėl belieka tik tu dalykai: arba pakelti į viršų rankas – pasiduodu, arba įtikinti save, kad įmanoma susikaupti ir įpiršti save į šimtamečio senio ateitį, su jo 99- tosiomis Velykomis ir kiaušiniais.
Buvo nesmagu, kad nesugebu jaustis įprastai ir labiau panašėjo, kad po mano oda įsitaisė skirtingų dvasios  parametrų žmogus, kuris  kliudė man būti savimi ir praskėsti rankas, paimant Šventąją į glėbį.
- Dzieduli! - vėl išgirdau. O po  minutės  jau ištariau:
- Labas , Šventoji.
Nenustebau. Visokiausios būties turėta patirtis buvo pasirengusi susitikimui su nauja erdve. Pasijutau kaip sapne, kur ką bedarytum ar nieko nedarytum, tačiau ESI ir nereikia sapnuoti, kad toks sapnas ar Esatis būtų. Erdvė begalinė su dangumi viršum galvos ir nutįsusiais iki tolumų horizontais. Labai aiškiai suvoki, kad šitaip gyvenama kokioje  nors Dievo dalelytėje arba jo žodyje. O labiausiai netikėta, kad Šventoji išliko tokia pat šešiasdešimt septinta Biblijos knyga, kokia visi pažinome ir mylėjome. Ir dar nuostabiau, kad ją suradau atrodytų toje pačioje etažerėje, kurioje mėgo ilsėtis ar norėdama pasilikti viena.
- Tyliu, Šventoji. Nes nežinau ką pasakyti.
- Jeigu viską žinotume, argi būtų įdomu? Galėjau atvažiuoti karieta
- Ar kas sutrukdė?
- Atsiminiau Diogeną, statinėje gyvenusį. Diogeną Sinopietį.
- Štai kaip! Nepagalvojau. Išvaizda atrodai kaip Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje miniatiūrinis kupolas.
- Tikrai?- linksmai nustebo Šventoji. Ir dar linksmiau:- Tuomet galėtume ir paskambinti.
- Triukšmingiau nesidžiaugėme, nesiglebėsčiavome. Ji žinojo, kaip man jautru būti šitaip atsivėrusios dvasios pasaulyje. Ne tik nepaklausiau, bet net akimis nepaieškojau Radijo karietos. Jau nebuvo abejonių, kad ji atsiras, o liūdėti dėl to, kad dar kartą prireiks perrašyti senuosius kelionių užrašus, irgi nebuvo prasmės.
- Turbūt jau žinai, kad  nusprendžiau gyventi iki 100. Ne dėl to, kad gobšus. Kitaip nesuspėsiu.
- O kada atrodė, kad  suspėsi?

0

6

http://uploads.ru/t/u/n/w/unwp6.jpg      Sugrįžimai- 6)

- Turbūt jau žinai, kad nusprendžiau gyventi iki 100. Ne dėl to, kad gobšus. Kitaip nesuspėsiu.
- O kada atrodė, kad suspėsi? - ramiai pratarė Šventoji ir išgirdau jos atsidūsėjimą, lengvą ir šiltą it vėjelio pūstelėjimą: - Va, varnui sakiau, kad dzieduliui nereikės manęs nešioti. Bet, ak! kaip  norėtųsi, kad šitaip neatsitiktų. Taip, dzieduli, šioje erdvėje, kaip kosmose, kur ir akmuo skrenda. Nereikia paramos, kad persikraustyčiau iš kažkur į kažkur, bet kaip gerai, kai kažkas tave panešioja. Galbūt, tik  vaikai tai žino, prašydami paimti juos ant tėvų rankų. Dėkui tau.
- Ar manai, kad negalėčiau dabar panešioti?
- Galėtum, bet... sarmata. Kaip beatrodyčiau ant svetimo sprando užsikrovusi? Kuomet neišgali, ką bedarys, bet dabar...
- O tu nesisarmatyk. Man mieliau tave panešioti ant rankų, negu papūgas galvoje.
- Žinau, dzieduli. Regis, dvi. Tai nedaug.
- Ar manai, kad bus daugiau? Dvi. Bet „Internacionalą“ jau gieda.
Įprastai, kaip būdavo anksčiau, paėmiau Šventąją nuo etažerės ir neatrodė, kad kas pasikeitė - ir svoriu, ir apimtimi, ir forma. Priglaudžiau prie krūtinės, stengdamasis neuždengti virželio išvaizdos ir, it pasišviesdamas juo sau kelią, pasakęs – „važiuojam“,  išėjau į kiemą prie įsikūrusios titnago ugnies. Neatrodė, kad kažkas galėtų būti svarbiau, negu toks mudviejų pasirodymas, tačiau greit supratau, kad prie ugnies  susitelkusiai nedidelei publikai įdomiau stebėti Šventosios apsiaustą. Jis išliko, kaip buvęs – panašus į miniatiūrinį bažnyčios kupolą, bet gyvas, judantis ir vertė suklusti, laukiant iš ten išeinant nežinia ko - gal net Dievo, nes neatrodė, kad tokioje būsenoje apsiaustas galėtų egzistuoti be jo nešėjo. Ir tuomet išgirdom:
- Matai? Karieta kaip karalių rūmai.
- Kur važiuoja?
- Dar niekur. Bet reikia suprast, kad važiuos.
- Kas tai? - sužiuręs į mane paklausė Vidinis.
- Nekreipkite dėmesio, tai papūgos. Mano. Nesuvokiu, kaip jos atsirado, bet jau nuosavybė.
- Nebūk, dzieduli, zoologijos sodas, - pasakė viena. - Mes jau ten buvome.
- Smagu tokias girdėti! Iš tikrųjų, „Pirmyn, vergai nužemintieji“, - linksmai prabilo Šventoji. - Kuo daugiau laisvės, tuo daugiau įvairovės, o vadinasi, ir gyvenimo.
- Ko gero, ko gero, - lamingai pritarė jai viena ir jau taip: - O karieta juk tam, kad važiuotų. Žinoma, kai reikia.
- Ar manote, kad reikia? – vėl Šventoji ir sublykčiojusi žiburėliais: - Galėjau ir aš atvažiuoto karieta, bet pamaniau, kad gal geriau jai pasirodyti po poros dienų. Kad šventės būtų daugiau.
- Šventės? Būdavo kažkada, bet dabar... Farfal, prapuolė šventės! Žmogus žmogaus nesusigauna. Su paukščiais, medžiais, su mirusiais prisieina kalbėti, kad kalbos neužmirštum.
- Ir su šventaisiais, Genute, - pritarė paštininkei Vidinis, nelinksmai šyptelėjęs Šventosios pusėn.
- Negi taip liūdna, a? negi? - kone nusistebėjo Šventoji knyga  ir vėl spragsėjo, švytravo viršelio liepsnelėmis. – Negi taip liūdna, kad net užmiršome, kokia šiandien diena. Dzieduli, negi jau be „Lietuvio kalendoriaus“? Net ir vėliava nepakelta.   
- Sarmata, - už visus prisipažino varnas Golius, neieškodamas pasiaiškinimų, nors tai padaryti nebuvo sunku. Nes ir šią dieną, regis, kiekvienas ėjome kas kur, visai nesitikėdami susiburti į tokią kompaniją ir vargu ar įsiminėme, jog sausio 13- ji į tautos istoriją įsirašiusi, kaip LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA. Man irgi ją priminė tik įprotis ankstyvais rytais atsiversti „Lietuvio kalendorių“ ir ten „susitikus“ su jo rengėja Danute Balsyte išgirsti jos komentarą.
- Ponai, - ryžtingai pasipriešino Jotas. – Iš tiesų, ponai, sarmata, kad kalbate apie sarmatą, kuomet užkurta šventa ugnis. Ne vakar gi, ir ne laukiant rytojaus; užkurta šiandien. Neabejoju, kad tai vienintelė tokia ugnis visoje šalyje. Na, o jeigu kam gėda, prašau, pasitraukite nuo jos toliau ir negesinkite savimi gėda šventojo aukuro, – pasakė kareiviškai reiškiu balsu, o sugavęs akimis Šventąją pasiteiravo: - Sakyk, tu rimtai pasirengusi būti vaidilute? Ar tai irgi kažkas iš vaidinimų?
Visi matėme, kaip aukštai šoktelėjo laužo liepsna, išspjaudama į dūmus šūsnį po šūsnies žaižaruojančių kibirkščių. Ugnis išgirdo Jotą. Tuo negalėjome suabejoti, o Šventoji:
- Ponai, jeigu kam nesinori žegnotis, tai- nebūtina. Krikščionybė šios ugnies nekurstė. Priešingai. Gesino ją.
- Tu jau čia kaip vaidilute? - beveik pakuždėjau.
- Ne, ne, dzieduli. Dar ne vaidilutė. Ir Jotui: - Aš būtinai pasirengsiu ja būti, Jotai. Tačiau dabar prie jos atėjau beveik tiesiai iš bažnyčios, o taip nebūtų gerai. Neretas dar net Šešiasdešimt Septinta Biblijos knyga pavadina. Bet kaip suprantu, niekas vaidilute būti neskubina. Svarbiausia, kad ugnis neužgestų.
- Taip, tai svarbiausia, – kranktelėjo varnas Golius. - Kai mūsų jau tiek nemažai, neužges. Kiekvienas pasilaikykim po dalį vaidilutės ir neužges. Ačiū, Jotui.
- Dabar tau žodis, dziedulis. Atsiversk „Lietuvio kalendorių“. Tikiuosi, jog nemanai, kad toks įvykis galėtų pasilikti jo nepastebėtas.
Atverčiau  kalendorių ir akimis kažkaip kitaip perskaičiau daug  kartų - net ir šį ankstų rytą - skaitytą tekstą.

                LAISVĖS GYNĖJŲ DIENA
   
1991m. sausio 8d., pajutusi šliaužiančios okupacijos pavojų, visa padorioji Lietuva stojo ginti savo Laisvę. Dieną naktį dešimtys tūkstančių lietuvių, suvažiavusių iš visos Lietuvos, budėjo nepriklausomybės Sargyboje – meldėsi, giedojo giesmes, dainavo patriotines dainas. Prie Parlamento rūmų Laisvės gynėjai statė barikadas, kurios išaugo į nepakartojamą paminklą ir kurias raudonieji 1992- aisiais išniekino ir išardė. Naktį į sausio 13 –ąją prie Vilniaus televizijos bokšto rusų okupantai su kolaborantais nužudė 15 Lietuvos Laisvės ir Nepriklausomybės Gynėjų, mūsų Tautos pačių Geriausiųjų. Sužeisti ir suluošinti 145 Patriotai. MŪSŲ DIDVYRIAI ŽUVO IR SKAUDŽIAI NUKENTĖJO DĖL TO, KAD MES GYVENTUME LAISVI. Sausio 13 – ąją apginta Kovo 11 - oji, Vasario 16 –oji, visa Tautos kova prieš visas okupacijas.

Nebuvau ir nesu „iki ausų“ patriotas – lietuvis, kad neatsiminčiau, jog tąją Sausio 13 –ąją prie parlameno buvo ir net barikadas statė ne tik lietuviai; buvo lenkai, rusai, žydai ir net žmonės atvykę iš svečių šalių. Toks dienoraščio įrašas atrodo perdėtas, nenuoširdus, bet poreikis turėti „Lietuvio kalendorių“  dėl to nenunyko, išliko iki šiol. Daug ir visokių, gerų ir blogų jų yra, tačiau šis turi savo išskirtinį charakterį ir jo vyrui reikia kaip ištikimos moters, pasak Vidinio, kaip jo sudarytojos Danutės Balsytės.
Po kalendoriaus tekstu, kur besurasdamas vietos, neskubėdamas smulkutėmis kaip blusos raidėmis užrašiau:
2012 m. sausio mėn. 13 d. Šiliniuose (Šklėrių k., Simo ir Marcelės Grigų vienkiemis) Aukščiausiojo valia suėjus į Dangaus ir Žemės Sūnų ir Dukterų susirinkimą, uždegta Šventa (titnago) ugnis, su teise užgęsti tik sunykus paskutiniam lietuviui.
Jaučiau, o tiksliau, net žinojau, kad šis mano tekstas, nepatiks, kaip man nepatiko D. Balsytės, kad jis netobulas, reikalingas brandžios korektūros, net disputų, bet svarbiausia, mano galva, buvo pasakyta. Kalendorių su tekstu padaviau Jotui ir taip prasidėjo neskubi ir prasminga jo kelionė iš rankų į rankas.

2012-02-09 09:28:32
Pelėda

0

7

:flag:                                              Sugrįžimai -7)http://uploads.ru/t/J/h/D/JhDKH.gif

- Kad jau taip, tai eisiu, - atsiduso paštininkė Genė. - Ateiti, ačiū Dievui, atėjau, o ar pareisiu, tik jis težino. Žiema, bet kai nė kruopukės sniego, neužpustys. Reikės pareiti.
- Tai kad visiems reikės, - atsirėmė į Dalijos padovanotą lazdą Vidinis. – Kam pareiti, kam parskristi.
Laikas buvo greitas, bet žiemos dangus šiltas, šviesus ir nesunku suprasti, kad laikrodžiai rodė vidurdienį. Bet nuo vidurdienio iki saulėlaidos, kai sausio vidurys, trukmė nedidelė, o laukti kol patekės mėnulio pilnatis, nerimta.
- Eisiu, - dar kartą  atsiduso paštininkė ir sustojusi priešais mane ir Šventąją: - O tu, Pranuci, nors nepamanyk, kad tą Anupro laišką aš šitaip nuniokojau. Nejaugi galėčiau prisiimti tokią nuodėmę? O jeigu atsirastų jo kitą pusė ar bent jo vokas, tai kad ir šliauždama, bet atnešiu.
- Nepyk, gera moteriške, bet kai be karietos, tai ir padėti niekuo negaliu.
- Kodėl „be karietos“ dzieduli? Sakiau gi kad, - pradėjo intensyviau viršelio žiburėliais švytruoti
Šventoji, - sakiau, kad yra karieta. Nemažiau paslaugi kaip „Dženė“ ir išvaizda, ir paslaugomis. Kodėl netikite, a? Nuo kada?
Jotas atitraukė akis nuo „Lietuvio kalendoriuje“ ką tik įrašyti teksto ir nepaisydamas apie ką suklegome  kalbėti, nepiktai, bet gan priekaištingai:
- Nežinau, dzieduli, kokių  akinių reikia, kad galėtum tavo raštus perskaityti. Blusa kelissyk didesnė už tavo raides. Tai jau įžeidimas ne tik  Atei, Betei ir man, bet visai Abėcėlei. Nepyk, bet taip negalima.
- Neperskaitei?
- Perskaičiau, bet it katorgą vargdamas. Už kokias nuodėmes? Kaip išdrįsti paduoti kitam paskaityti? Dėdei Vidiniui, ponei Genei, varnui Goliui ir bet kam? Kaip? Rankos nesitiesia. Kas perskaitys, o kas neperskaitęs sakys, kad perskaitė. Manau, kad tokių netgi būtų daugiau.
Nepamenu, ar kada anksčiau Jotas panašiai kalbėjęs. Kalbėjimo kartais pasitaikydavo net daugiau, bet jis visuomet atsargus, be pretenzijų išrodyti iškilesniu, viršesniu. Tačiau šį kartą jo užkurta titnago ugnis, matyt, teikė jam privilegiją. Užvertė „Lietuvio kalendorių“ ir padavęs Šventajai: - Ateina laikas, kad ne tik Radijo karietos sudužta, bet ir kalendoriai išsipučia kaip bombos ir belieka tik peržegnojus stumtelėti nuo savęs, bijant kad nesusprogtų. Reikia kažką daryti, kad taip neatsitiktų.
- Tavo suvokimu, kažko nedarau?
- Bet gi, dzieduli, jau jis perkrautas. Jame net raidei nėra kuo kvėpuoti. Uždūsta. O tai istorinės reikšmės įrašas. Kas jį išgirs? Kas perskaitys? Būtų tai Valentino meilės laiškas, bala jo nematė. Te prapuola. Betgi įrašas toks, kad  galbūt  juo žymima naujos eros pradžia. Todėl ir man po juo norisi pasirašyti. Manau, kitiems taip pat, bet kur pasirašyti. Bakstelėki į tą vietą. Ir su akiniais jos čia nesurandu..
- Ar ir šventoji ugnis  nepadeda? - suskato mane ginti Vidinis.
- Ugnis padeda. Jeigu taip nebūtų,  šitaip nekalbėčiau, o dabar kalbu ir nemanau, kad kažkam mėtau akmenis į daržus, - pasakė Jotas ir jau žemesniu balsu: - Manau, reikia arba surasti „Lietuvio kalendoriaus“  sudarytoją ir redaktorę Danutę Balsytę arba patiems imtis šio darbo.
Gal ir N. Metus nukelti į vėlesnį laiką, Sakykim, į sausio tryliktąją.
- O  kodėl ne į sausio 15-ją, pagerbiant, sakysim, Radijo karietos atminį? Tuomet gal ir Balsytės nereikėtų. Gal net nelabai svarbu važiavo ji ar nevažiavo Radijo karieta, kuomet štai jo vežėjas.
- Dziedulis?
- Tuomet tikriausiai dar ne dziedulis. Juk tai būta beveik prieš 20 metų. Bet taip netikusiai krutėdami, nutolsime ir per trisdešimt, kol tą kalendorių išleisime.
- Manai, kad šiuo kalendoriumi turėčiau aš pasirūpinti, – ramiai pratarė Šventoji. Jotas kažką neaiškiai pamykė sau po nosimi ir tik gerokai vėliau: - Aš irgi truputį karščiuojuosi, bet, matyt, reikia sutikti: kai gerai, tai visiems  gerai, o  kai  ne, - visi į kūmus. Juk matėm, žinojome, kad reikia padėti dzieduliui. Vis šie jo kalendoriai ateję dar iš ano amžiaus. Taip, taip, patys  pažiūrėkite - paskutinis pažymėtas  trijų nulių arba 2000 metais. Tiesiog reikėtų  stebėtis, kaip su jais galima ištverti.
- Gerai, Jotai, - ramiai nutraukė jo šnektą Šventoji ir net nepamatėme, kaip jai paduotas kalendorius paniro jos gelmėse, o iš po atokiau palikto apsiausto išėjo solidus žmogus ir net nepasisveikinęs, įsiterpė į pašnekėsį.
- Dėl karietos, ponai, nereikia nerimauti. Kur kam reikės -nuvežime. O kalendoriaus leidyba irgi reikia pasirūpinti.
- Kas tai? Iš kur? - vis pakutinau lūpomis, kad, regisi, net ir šnabždesio nebuvo, tačiau išėjusysis iš po apsiausto išgirdo.
- Pabandyk atsiminti, dzieduli. Nemanau, kad sunku.
Buvo drūtas, kresnas, labai panašus į nežinia kur dingusį Ypatą, su kuriuo ilgą laiką tekę keliauti ir gyventi, bet tai nebuvo jis. Balsas girdėtas, žinomas, bet irgi ne Ypatos. Iš tiktųjų- kas jis? iš kur?
– Atsiminsi, dzieduli, atsiminsi, - vėl patikino ir sakė, kad jam smagu, jog savo dienoraščio įraše  neužmiršau prisiminti ir Dangaus Sūnų ir Dukterų. - Aš iš ten ir pirmą kartą susitikome sapne. Prisimink.
- Balsas?
- Taip, Balsas. – pasakė išnirėlis iš po Šventosios apsiausto, -palikdamas jį už nugaros ir ateidamas prie ugnies. Padavė man ranką, o nežymiai truktelėtas, pajutau kaip lengvai mano kojos pakėlė kūną: - Mes su Pranuciu, ponai, seni pažįstami, - pasakė suklususiai prie ugnies publikai. - Dar nuo to laiko, kai... – Trumpam Balsas nutilo, matyt, panoręs tiksliau atsiminti mudviejų pirmo susitikimo datą. – „Lietuvio kalendoriuje“ šis įvykis ir pažymėtas 
- Įvykis? - nustebo  Jotas.
- Manau, kad taip, - nekeitė susitikimo svarbos Balsas. - Tai buvo sunkios krizės laikas, kuomet po sudužusios Radijo karietos, užgriuvusi jos vežėjo smegenis liga, pradėjo atsitraukimą, - pakalbėjo Balsas ir kilstelėjęs dar laikomą mano ranką: - Betgi dziedulis net geriau dabar atsimena – ir šen, ir ten apie tai rašė...
Ir tuomet jau stryktelėjo raidės  A ir B.
- Taip, taip, rašė. Ir tikrai, kad ne kartą rašė.
“Pirmyn, vergai nužemintieji, - galvoje užgiedojo papūgėlės.

2012-02-15 18:14 Katė Misė_kuri susirgo grafomanija 
Mielas Pranai,
Jūs nuostabus

0

8

http://uploads.ru/t/Q/L/J/QLJOo.jpg

:rain:                                              Sugrįžimai -8)

  „Pirmyn, vergai nužemintieji, “-  galvoje užgiedojo papūgėlės, bet atrodo, kad jas girdėjau tik aš, o publikai, net titnago ugniai labiau rūpėjo atvykėlis iš po Šventosios apsiausto. Kalbėjo aiškiai, suprantamai ir nesinorėjo neigti nei vieno jo žodžio, o pridėti prie jo šnektos, regis, galėjau visą apysaką, bet pirmiausia, žinoma, patį sapną.
- Arsenale nusidėjėliams tramdyti yra ir bausmė, vadinama Amnezija. Nelengva ją buvo įprašyti, kad apleistų smegenis ir leistų Pranucui atsiminti. Neiškart tai pavyko, bet anas,  pirmasis mudviejų susitikimas ne dėl sapno; jis buvo reikalingas dėl kelių priežasčių, tačiau pirmiausia reikėjo pasitikrinti, ar sugebės atsiminti. Ir jeigu taip- ar ilgam? Girdi, ką sakau? - atgręžė vaidą  į mane Balsas, bet paskui vėl orientuodamasis, kad geriau būtų girdimas kitų: - Reikėjo pasitikrinti, ar sugebės žmogus nepaniekinti Aukščiausiojo skirtos bausmės ir nusišypsoti likimui, kurį tas pats Aukščiausiasis leido nusikalti savo gyvenimu.
- Girdi? -„nusikalti“. O, kokios aukštos natos.  Aš tokių jau nesuprantu, - pasiskundė papūgėlė, bet jos draugė neatsiliepė. Gal kad nespėjo, nes Balsas sakė tai, ką jau galėjo suprasti visi.
- Taigi esu vienas iš Dangaus sūnų ir mano vardas tebūnie Balsas, kaip anksčiau mano bičiulio – Ypata.
Kodėl -„tebūnie“? - dingtelėjo, o kažkas iš publikos:
- is irgi Dangaus sūnus?
- Dabar netgi daugiau - Dangaus ir Žemės. Būdamas šiame krašte neblogai atliko savo pareigą. Man smagu ir kilnu ištarti jo vardą prie titnago ugnies ir kartu, beje, priminti, kad Šventoji būtent jo dovana. Ar kas atsimenate, kaip ji atrodžiusi? Dziedulio neklausiu. Dėdės Vidinio taip pat – ne. Bet čia dar yra raidės Atė, Bėtė, Jotas ir varnas Golius. Jie savo atmintimi galėtų tai paliudyti.
- Liudiju, - pakrankė Golius.
- Liudiju. Už Atę ir Jotą taip pat.
- Pritilk, Bėte. Tavo paslaugų neprašom, - sudraudė ją Atė, bet tokių paliepimų - pastabų Bėtė mažai paiso, buvo gyvesnė ir gajesnė už Atę ir Jotą, kartu juos sudėjus.   
- Galiu papasakoti, kaip tuomet atrodžiusi. Labiau panaši į segtuvą. Kitaip dar - aplanką raštams, kokiems popieriams ar dokumentams susegti. Ne, ne, nebuvo graži. Nebuvo. Tik kad protinga. Pradžioje vadinom – Segtuvu, vėliau Segtuvu - knyga. Dar palaukus - Šventąja arba Šešiasdešimt septinta Biblijos knyga. O šį kartą jau pasirodė kartu su bažnyčia.  Neva apsiaustas, bet tik iš paviršiaus taip, o iš tikrųjų po juo kaip bažnyčioje.
- Ir pati, Bėte, neklysk ir kitų neklaidink. Ne bažnyčia ten, Bėte. Bet neskubėkim. O atrodžiau štai kaip, galiu pasikartoti - pasakė Šventoji ir sergėdamasi, kad neišleisčiau iš rankų, paprašė, kad ją stipriau laikyčiau. Suvokiau, kad jos laikymas faktiškai yra iliuzija – tik atrodo, kad ją laikai, perimi iš rankos į ranką ar parenki jai kitą poziciją . Iš tikrųjų, pati susirasdavo mano globoje tokią padėtį, kad niekuomet nereikėjo tai daryti mano pastangomis, paimant kad būtų patogiau - visuomet mokėjo ir gebėjo būti, kur labiausiai reikia ir man taip ją laikyti patogiausia. Toks suvokimas labai netikėtas, bet juo nusikratyti nebuvo įmanoma. Niekuomet nebuvo abejonės, kad naudoju savo dvasia, teikdamas jai menkesnes- didesnes paslaugas, ir mielai priimdamas jos padėkas, nuoširdžiai maniau, kad to nusipelniau. O, titnago ugnie, kokie supratimai dar įeis į mano sielą ir kodėl visa tai apsireiškia kone vienu ypu? Kažin, kiek dar savyje nešioju kažkokių galių, kurios faktiškai man nepriklauso - iš kažko priimtos, pasisavintos, įteisintos į asmeninės nuosavybės fondą. Tačiau atsikvošėjimo galia, pasirodo, irgi neįmigusi amžinu pašalu. Ir jauku, gera, kad ją pajunti esančią suvokdamas, kad esi kažkas, ko joks veidrodis ar talentingiausio dailininko teptukas negali parodyti, esi daugiau negu iki šiolei save žinojai, taigi - dabar jau ESI kartu su primiršta, apleista Savęsp (i) dalimi, kuri reikšmingai pradengia sieloje rūkus ir ten atsiranda  kitokia, labiau jautri matymams ir dvasios egzistencijai reikalinga erdvė.
Akys apžvelgė rankose laikomą Ypatos dovaną ir nors netikėk – Šventosios atvaizdo nebelikę; laikiau, kaip ir sakė Bėtė, neprastą, bet vis tik segtuvą, reikalinga popieriams, dokumentams laikyti, palaikant tvarką raštvedyboje. 
- Štai kaip tuomet atrodžiau. Neseniai dar. Kada, dzieduli, tai buvo?
- Atrodo, kad prieš šimtą metų!  Bet taip tik atrodo. - Ir panoro būti tribūnoje, bet ir nebūnant joje, kalba atrodė lyg iš jos. Pagaliau ir kalbos turinys toks, kad turbūt niekuomet nesužinosiu, ar kada apie tai esu bent kiek rimčiau galvojęs. Nieko nepaprašytas, neparagintas, o vis dėlto it atlikdamas  svarbų įpareigojimą ar netgi auką:
- Ponai, - pradėjau, - kai man norėdavosi lengviau  suprasti, kokia prasmė įkalinta žodyje arba, sakykim, sąvokoje „metamorfozė“, man labai padėdavo varlė.
- Varlė? – nemokėjo nurimti Bėtė.
- Taip, varlė, Bėte. Va, dar jos nėra, bet žinodavau, kad greitai bus, nes  matau kūjuką. Taip šilinių žmonės vadindavo buožgalvį. Atrodytu, niekam tikęs, negražus, niekingas padarėlis, o jame jau tūno varlė. Tereikia truputį palaukti ir jau išgirsti...
- Taip, taip, dzieduli. Tikrai išgirsti: kūm, kūm, kūma, ką virei.
- Patylėk gi - vėl bandė drausti ją Atė,
- Kumpį, kumpį, Ate, viriau. -  ir jau atsitraukdama, bet nepralaimėdama: - Na, gerai, dzieduli, ir visi kiti. Atsiprašau.  Žiema gi. Kad ir be sniego. Iš kur tos varlės? Nemėgstu, kai daug niekų pasakojama. Geriau pabandykite įminti mįslę:
Keverzė keverzė
Per dvarą joja -
Nė šuo neloja.
- Kas?
- Regis, esi teisi, Bėte, - pasakiau nesupykęs, kad nepavyko pasakyti tribūno kalbos. - Iš tiesų, kam tie kūjukai ir varlės, jeigu čia pat metamorfozių reiškimai. Miela matyti, kaip  gražiai ir protingai atrodo ponas, pasivadinęs Balsu ir Dangaus sūnumi. Ir tikrai neabejoju, kad  bus vertas ne tik Dangaus, bet ir Žemės sūnaus titulo. O juk tąkart, kai pirmą kartą išgirdau, tebuvo tik garsas. Garsas ir – tik. Ne žiupsnelio kūno O dabar- prašau! Smagu matyti. Ko ne Žemės  sūnus? Tai kažkas panašaus į Dievo žodį, persiformuojantį į daiktų pasaulį.
- Dzieduli, laikyk, iškrisiu, - pašaukė sunykusi Šventoji. Apkabinau ir kaip beįmanydamas  nuoširdžiai prisiglaudžiau prie krūtinės. Vėl sušvytravo Šventosios knygos viršelio švyturėliai –nespėta atidžiau įsispoksoti, kaip kažkada Ypatos dovanotas segtuvas sugrįžo į Šventosios būseną. Metamorfozės vyksmas toks akivaizdus ir suvokiamas, kad išnyksta pasakos- jų nebūna. Titnagu įkurta ugnis kibirkščiavo į dūmus, o anieji aukštai kėlė kibirkštis viršum atėjusio į sodybą miško.
- O pasakų nebūna, nebūna, - suskato galvoje kosėti papūgėlė
- Nebūna, - pritariau jai mintimis ir sakiau, kad būna neįtikėtini būties pasireiškimai, kuriuose lygiomis teisėmis dalyvauja visi ją sudarantys junginiai - pavieniai, grupėmis bet kokiomis kitomis kombinacijomis. Ir gali būti, kad tai įmanoma ne bet kur, bet tokiose vietose, kur sąlygos metamorfozės reiškiniams yra labiau palankios, kur pasijauti lyg būtum  danguje, lyg  jo gyventojas. Čia mano motinos gimtinė, mano vaikystės kiemas.

0

9

http://uploads.ru/t/e/6/S/e6Sf1.jpgSugrįžimai – 9)

Taip, man čia gera. Taip, man čia labai gera. Taip, čia jaučiuosi, kaip danguje ir ne taip svarbu, kad motinos gimtinės ir mano vaikystės kiemas ošia mišku, o uždegta titnago ugnis, išleisdama aukštus dūmus, minta sodybos pastatų išpuvusiais, iš  sienų iškritusiai rąstigaliais, išmėtytais lentgaliais, nuvirtusiomis krekvomis, sulaužytomis į malk1ą  lotomis. Tik šis gerumas be šypsenos; ramus kaip kerpėmis apėję pamatiniai pastatų akmenys. Ir jau toli toli  mintyse lyg suprantu, kad tai nepakeičiama medžiaga aukuro aprėdui,  kuris dabar bet kaip užkurtas, sutelkti į labai  apibrėžtą konkretybę, šventą ne tik ugnimi, bet ir iš jos iškritusiais pelenais.
.  Man  neatrodė, kad gal nepagirtini tokie mąstymai, kuomet  apie ugnį, apšviestą jos liepsnų, jau kuris laikas, kai susitelkusi  publika, ir nors diena gerokai pasislinko  vakarop, bet  jo niekas nemato. Paštininkė Genė –irgi. Matyt, negalėjusi  net suabejoti, kad nežinia iš kur atkeliausianti karieta, neparvežtų jos namo. Ir jai, kaip ir  visiems mums, šiuo momentu  labiau už kitus dalykus rūpėjo mažai kam žinomas  Balsas -  ne iš sapno ar raštų, ne kaip atrodęs  būdamas kažkur; rūpėjo jį pažinti čia – vis dėlto Dangaus sūnus ir nevalia nepasidomėti – o kodėl čia? Aš  irgi buvau pasiruošęs susapnuoti jį  dar kartą, bet atviromis  akimis, degant titnago ugniai ir stebint aplink ją susitelkusiai įvairiarūšiai publikai.
- Ir taip,  Dangaus sūnau, - palietęs jo petį ir beveik netyčia:
„Dar prieš GAIDGIEDYSTĘ išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą“.
Dangaus sūnus sužiuro. Lyg norėjo kažko paklausti, bet tylėjau ir įrėmęs savo akių žvilgsį į jo akis, pakartojau, ką tik pasakytą  sakinį su pirmą kartą  išartu žodžiu – gaidgiedystė. Dar kurį  laiką tylėjo, bet tai truko labai neilgai ir šyptelėjęs gera Šv. Petro šypsena, atliepė:
„ Kas buvo -buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės. Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad jau atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet ačiū Dievui, jau, jau...“
Pradžia atrodė vykusi ir galima buvo tikėtis neblogesnės  pabaigos, bet, žinoma, dabar reikėjo gerai atsiminti tekstą. Pajutau keliuose nediduką  virptelėjimą, bet atmintis pakluso.  Atrodė, lyg iš rašto skaitau, kuris pirmą kartą  užrašytas tuoj po sapno:
  „Balsas  švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau skęsta miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtumei, kad ir nedaug iš jo malonių prašytumei, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.”
Dabar Dangaus sūnui lūkuriuoti  nereikėjo. Ir iš tikrųjų  jo balsas  buvo būtent toks, o tekstas irgi kaip kadaise išgirstas mano sapne ir buvo užrašytas juodu ant balto: 
„ Kas buvo, seni, buvo, Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas, ir kaip reikėję, tolimesnį   tekstą palikdamas mano burnai.
“Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
     - O Dieve, Dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną: negi išmušė valanda, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“. 
     -Ir vis dėlto, kas buvo - buvo, Radijo karieta pražuvo,- - Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?

-Tu gi žinai, - paskiau Balsui, tačiau tai jau nebuvo iš sapno, nors jo tekstą žinojau –nesuklysdamas  galėjau pasakyti, kad, mielas dangaus Sūnau: „ Ne, nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti jos meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra.“ Tačiau kitiems – ir Vidiniui, Ir Atei,  Bėtei, Jotui,  netgi Šventajai, gerai žinojusiems sapno tekstą, atrodė, kad jį užmiršau. O Bėtė,  neiškentusi tokios mano nesėkmės, tuoj pasirūpino pabūti suflere – išgirdau ją šnabždančią reikalingo teksto žodžius.
- Nesistenk, išdykėle,  geriau pasakysiu, ką pasakė Balsas, kuris tuomet tik garsas. Jis padeklamavo Archilocho  poezijos  kūrinėli , kurio dvi paskutinės eilutės: “Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme. // Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok“.
Ir pasakė:
Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik ir pats, padedant Dievui, tegalėsi atsakyti.
- Iš tikrųjų, taip buvo pakalbėta tada, - apžvelgdamas prie  laužo subuvusią publiką, pasakė Balsas .- Po to – dar ne kartą ir kur kas daugiau. Tačiau tai, ką dabar girdėjome, ponai, tai iš mūsų pirmo susitikimo.
- Iš pirmo. Anksčiau, net ir karietos kelionių laikais, neteko tavęs girdėti, -pasakiau ir kaip per išpažintį: - Labai abejojau, kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane žodžiai nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na.. jei  ne  gyvenimas, tai bent kvėpavimas. Ir va, kiek metų praėjo, o
kvėpuoju ir jaučiu, kad vis daugiau atsiranda ryžto pasakyti, jog ne tik kvėpuoju, bet ir gyvenu. Kad ir be karietos. Ir jūs, ponai, ponios, visa prie titnago ugnies esanti egzistencija, prašau, jauskitės kaip namuose.
- Jauskite, ponai, - neiškrito iš savo vėžių raidė B. Žinot  gi, kad tai dziedulio motinos gimtinė ir jo vaikystės kiemas.

0

10

http://uploads.ru/t/b/w/c/bwcvD.jpg    Sugrįžimai -10)

Tiek žinoti, kiek čia pakalbėjusi Bėtė, ne tiek mažai, bet Sausio 13 –sios nuotykių Odisėja nesibaigė. Taip, neįtikėtino pajausta - pamatyta nemažai, bet, matyt, kad kaip viena bėda nevaikšto, taip ir tokios rūšies dalykai mėgsta būti drauge arba bent netoliese vienas kito. Mūsų dėmesys nesiblaškė - buvome  susikaupę tik vienam reiškiniui ir neatrodė, kad jį galėtų savo imlumu pranokti kiti. Net nepamatėme, kaip netoliese palikto Šventosios apsiausto prieeigoje pasirodė masyvi lazda. Sustojo ir galima buvo manyti, kad ji įsmeigta į žemę. Kita vertus, kai tokį daiktavardį matai miške, akys dažniau jį priima, kai jauną medelį, užklupta negalios ir jos išdžiovinta dar belaikomą šaknų. Tokie vaizdeliai smėlėtoje šilinių žemėje nereti, bet pasirodžiusi „lazda“ net ramioje, be jokio vėjelio dienoje krutėjo, lingavo, alsavo gyvybe. Tačiau atrodė, kad jai įprasta atsargiai apsižvalgyti ir veiklą tęsti, neprarandant proto ir įvertinus aplinką. Taip pakrutėjusi, palingavusi ji lėtai, grakščiai it povandeninio laivo į paviršių pakelta antena, „nuplaukė“ arčiau ugnies. Bet tai jau ne tik lazda, o nepalyginamai turtingiau – aplink ją apsivyniojęs ir išdidžiais iškėlęs į viršų gražią galvą, o žeme tempdamas dar ilgoką uodegą, yrėsi, plaukė žaltys. Lengvai, tyliai, nesuprantamai, bet pagavus vaizdą akimis, burna žiojosi, nemokėdama prakalbėti žodį, o judesiai stingo, kūnas lyg medėjo – darėsi statiškas, nejudantis, lyg nesavas. Net tingi suprasti, kad prieš akis štai dar vienas galybės pasireiškimas per įvairovę, kuri čia pat, šalia, bet ji atitolinta nuo kasdienybės ir protas nepasirengęs jos priimti ir pripažinti – šliužas netgi nešliaužė; jis nešė neįprastos išvaizdos lazdą, tik kaip suvokti - kur? Laiko nesigalėjo, kelionės neskubino lyg norėdamas palepinti mūsų akis ir padėti atsiminti, kaip gilai žmogus nuo gamtos įėjo į save, kad jau nepažįsta net savo dievų. Ir bent aš lyg laukiau ir bijojau, kad štai, išsinėręs iš žvilgančios odos, prieš mus sustos teisėjas, rūsčiu, šaltu žalčio žvilgsniu apdalins mane, Vidinį, gal net Dangaus sūnų Balsą, paštininkę Genę ir kiekvieną  bestovintį ant žmogaus kojų ir turinti jo pavidalą. šitaip smerkdamas dėl iššvaistytų dvasinių vertybių. Aiškesnio suvokimo neišsirutuliojo, bet mintyse prisiminiau, ką tik išgirstą Balso prisipažinimą ir padėką, kad prie titnago ugnies neužmirštame paminėti ne tik Žemės, bet ir Dangaus Sūnų ir dukterų.
- Dzieduli, čia tai jau ne iš tos operos, kurią žinau. Tikrai ne, - sušnabždėjo Šventoji.
- Šventoji, kuštukai namus gadina, - nepiktai pabarė Balsas. Todėl galima buvo net pamanyti, kad ši Sausio 13-tosios ceremonija surengta ir surežisuota, kad nieko atsitiktinio nevyksta. Net ir žalčio su jo nešama lazdas pasirodymas. Dievai sugrįžta pasižvalgyti po savo senovę ir, matyt, kad ji jiems dar rūpi. Ir mano, ir varno Goliaus, ir paštininkės Genės, ir Vidinio, ir raidžių Atės, Bėtė ir Joto atsiradimas Grigų apleistame vienkiemyje yra sąmoningas renginys. Atrodė, kad dabar protingiausia laukti ir bandyt suvokti, kad ledynmečiai ir žmoguje atšyla, ir tikriausiai ne savaime, o įtaigojami priežasčių, kurie visą gamtą renka į krūvą ir niukina atlikti apleistus, ar net nepradėtus, bet reikalingus darbus, atnaujinant pasaulio kūrimą tiesiog iš dvasios, iš žodžio. Bet stop – pamatęs taip ateinantį žaltį su jo nešama lazda, nuščiuvo ir Dangaus sūnus. Bet vis tik jis pirmasis prakalbėjo jam: 
- O tu šauniai, Geltonskruosti, atrodai. Kai įsikibęs į lazdą, netgi labai šauniai, - pasakė.
- O, Dangaus sūnau, - neskubėjo jam atsiliepti žaltys. - Nežinau ką ir beatsakyti. Argi tai lazdą? Tai – krivūlė. Negi dangus toks aukštas, kad iš jo ir tokių dalykų nematote. Taip, tai krivūlė, ji priartina mus prie žinojimo, tačiau su sąlyga, kad atsirastų rankose žmogaus, gebančio su ja susikalbėti.
- Su lazda?
- O, Dangaus sūnau, gerbdamas tave, dar kartą sakau, - tai krivūlė. Ir, beje, atsiranda iš to paties medžio, kaip ir kryžius. Tik krivūlė pirma, o kryžius jau po jos.
Žaltys, nepaleisdamas krivūlės, išsistiebė, galvą pakėlė aukštai ir tik varnas Golius, sumojęs sparnais, galėjo pakilti aukščiau jo. Žinoma, dar ugnies dūmai su retkarčiais ugnies pabertomis kibirkštimis, bet dūmai sklaidėsi, kibirkštėlės geso, varnas išliko ramus ir protingas, o žalčio reginys mano akims darėsi vis jaukesnis. Ne be jo, atrodė, paramos atsiminiau, kad būtent toje vietoje, kur jisn toks aukštas mums pasirodė, seniai seniai stovėjo perkūnsargis. Kas besuskaičiuos, kiek kartų iš savo vaikystės kiemo juo sliuogiau į dangų? Nei melstis, nei nuodėmių išpažinti, o šiaip sau. Bet taip norėta ne tik man – kiemas buvo pilnas didelių žmonių, bet mažesnių visuomet daugiau. Tuomet netgi Vidinis nebuvo didelis – ir jis atkakliai bandė įsliuogti į dangų, tačiau lemtis tarp mūsų išsirinktojo neieškojo. Bet dabar jis buvo ryžtingesnis ir nepaisydamas reikia - nereikia, įsiterpė į Balso ir Geltonskruosčio pašnekesį:
- Atsiprašau, bet netyčia atsimenu, kad toje vietoje, kur dabar  stovite su krivūle, buvo žaibolaidis...
-Bent tuomet manėme, kad tai perkūnsargis.
- Na, taip. Tuomet perkūnsargis, - nesipriešino Vidinis ir pasakęs  „atsiprašau“, prikergė: - Tuomet visi norėjome įlipti dangun.
- Jeigu ten tik tokie ponai, kaip Balsas - ar vertėjo? - kandžiai mestelėjo Geltonžandis ir linktelėjęs jo pusėn: - Nesupykite ir gal net pripažinkite – Toks dangus visų aukurų ugnį užgesino. Beje, labai negarbingai. Ar galėjom tikėt, kad ant jų pelenų bažnyčias  pastatys. Ir nesakyk, o Dangaus sūnau, kad ne taip, kai žinai, kad ir Vilniaus arkikatedra pastatyta ant Perkūno šventyklos pelenų ir griuvėsių.
- Suprantu, kad  ne šiaip sau čia atėjai, - nutraukęs užslinkusią tylos pauzę, pasakė Balsas ir žvilgterėjęs neaukštos Saulės pusėn: - Atsiprašau, bet toks susitikimas mūsų darbotvarkėje neįrašytas. O gal aš nežinau, Šventoji? -  klausdamas atsigręžė į Šešiasdešimt septintą Biblijos knygą, kuri neypatingai sklandžiai švytravo viršelio žiburėliais. Pirmą kartą neaiškiai toptelėjo mintis, kad jos švyturėliai pridengti žmonių kaukolėmis Turbūt mirusių. Jos neryškios, bet vis dėlto. O į Balso žodžius žaltys atsiliepė:
- Mano visoje dienotvarkėje tėra tik viena žinia – pasistengti būti visur, kur esu reikalingas. - Ir jau  atsigręžęs ir net truputį pašliaužęs link manęs:  - Suprantu, kad „Lietuvio kalendoriuje“  vietos kitam įrašui jau nebelikę? Reikia surasi, reikia paskambinti bent vienu varpeliu, kad dar gyvi, kad esame ir žadame būti.
Varnas  Golius savo atsiminimuose, prisiminęs šį pokalbį, parašė:
„Buvau sumanęs jau mirti. Tyliai, kažkur ten, kur ir aš nežinau, bet išgirdęs Geltonskruostį, netikėtai pagalvojau: o juk protingai dziedulis sumanė pats sau nuosprendžius skelbti. Jeigu visuotina žinia nebūtų paskyręs paskutiniam savo baliui konkretaus laiko, argi kas būtų suklusę, išgirdę, pagalvoję, kad svarbiausia mūsų pareiga pasirūpinti, kad bent į savo mirties laiką įeitume kaip į šventę. Kita vertus, taip jau esam sutverti, kad gražiausiuose baliuose atrastume ir sau vietelę. Ir tąkart, dar Geltonskruosčiui neįteikus krivūlės, buvau įsitikinęs, kad  ji netrukus atsiras dziedulio rankose“...
Ir jau kitame atsiminimų puslapyje:
„O Žalty, o Geltonskruosti, laimingos kelionės tau ir tavo dzieduliui padovanotai lazdai. Žiema, bet šį kartą ir ji be sniego. Iki dziedulio baliaus (2039m. Vandenio laiku), belikę tik žvakėms uždegti, o dabų jam parengti  (ir pačiam pasirengti) daugiau negu aibė. Ir būtų  bjauru, nesupranta, jeigu mano, varno Goliaus, vieta Dziedulio baliuje būtų tuščia. “

2012-02-25 16:07:11
Pelėda

0


Âû çäåñü » Trys pelėdos » Sugrįžimai » Sugrįžimai