Aukuro apysaka (Sugrįžimai)
Tai panašu į nedidelį, apleistą, neišvaizdų, nereikalingą archyvą. Net nežinau, kur kas čia padėta ir neatsimenu, ar netikėtai prireikusių užrašų, reikia paieškoti šitame popierėlių ir sąsiuvinių apleistame sąvartynėlyje. Daug dulkių, netvarkos, tačiau didžioji jo dalis sukaupta prieš dešimt metų tikintis, kad būtinai švystelės senatvei paliktos dienos, kuomet būsiu čia pašauktas į darbymetį.
Na, ir kaip sekasi?
Eilėraštyje „Svečiuose pas save“ paregėjau tokį vaizdą:
Štai ji, akimirka, kai išmintingai
Lyg iš muziejų grįžę, žiūrim į save.
Seni daiktai... ir juokias, kas netingi,
Tačiau skaudžiausiai juokiamės tik mes.
Nedrįsom atsinešti savo laiko,
Ateit su juo, kad būtume labiau savi.
Prakeiktas jis, tačiau lig šiol dar keikia
Ir prašo Dievą sunaikinti ugnimi.
Net patvory dainų nepadainavom –
Pasiguodėm, kas senatve, kas mirtimi...
Ir vėl sugrįžome ant kryžių savo
Lietuvoje ir ten, Anapilio šaly...
Kaip ir prieš dešimt – penkiolika, gal ir daugiau metų, tokia pati, o gal net didesnis snūda, kad dabar norisi bent truputį pasiteisinti. Bandau, ir nors mėginimas, regisi, nevykęs, bet vis tik:
Kaip ir tuomet mano sąvartynėlyje nedaug kas pasikeitė. Užrašų atsirado daugiau, bet jau nežymiai, nes neatrodė reikalingi, nors laiko pakako net knygai parašyti. Tačiau argi tai nuostolis? – Per tuos dešimt iki dugno išsibarstė Šklėriai, visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas – taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą, liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė:
– Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum t. O dabar antai kur! – Druskininkuose t. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną arčiau vyro ir būsimo savo kapo.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akų, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
- Ne! Ne! - rėkiu kiek beišgaliu, - nežegnosiu! - ir išgirstu sunkių sparnų plazdėsį. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
- Goliau, tu? O Viešpatie!
- Kas atsitiko, kad prireikė Viešpaties? Sugrįžai?
- Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
- Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
- Nejuokauk.
- Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs - manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, - neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė: - Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti.
- Šiandien sausio 13-ji, varne. Jos, kaip įprasta, kur svarbiau ar net svarbiausia. Manau, kad dabar jos ten.
Taip čia prakalbome apie raidžių A, B ir J trijulę. Pirmąsias dvi - Atę ir Bėtę - varnas Golius vadino išdykėlėmis, o Jotą kažkodėl storuliu, matyt, taip pagirdamas jo gerą valią. Tačiau abu jie vienas kitam savo dvasia labai artimi. Nepaisant, kad nei žodyje GOLIUS, nei žodyje VARNAS Joto niekuomet nesu matęs. Dvasiniai panašumai reiškiasi kitaip ir kas bežino, kiek kiekvienas iš mūsų savo dvasinio Aš turime nežinia kur.
Kalba nelinksma, gal net liūdna, bet gaiviai pajutau, kaip į sielą sugurgėjo greitesni upeliukai. Ne, tokie vandenys jau potvynio nekelia, bet gera, miela pamatyti, kuomet štai sausyje prasimerkia žibutės žiedelis.
- Tūpk, varnai, man ant peties. Pasiilgau. Niekuomet man sunkus nebuvai. Niekuomet.
- Ar manai, kad nesistengiau, kad būčiau lengvas?- sausai atsakė.
Nepaisydamas jo menko pasipriešinimo, paėmiau į rankas ir, paglostęs, kilstelėjau sau ant peties. O sieloje it Sergejus Puškinas: „Sustok, akimirka!“
- Nesustos, Pranuci. Tokių dalykų net Kalėdų seniai nedovanoja, - išgirdo tokį mano sielos virptelėjimą varnas.
Kalbėjome, atrodo, it pilstydami vandenėlį, bet jis skaidrus, žaižaruojantis ir mačiau, regėjau, kaip tai ten, tai šen it skeltuvu brūkštelėjus per titnago ašmenis, blyksteli ugnies kibirkštėlės. Nuo šios valandos ar net minutės suvokiau, kad išeinu į paskutinius savo užrašus. Dar nežinojau, kad toks nežinia kaip atsiradimas šioje pirmoje mano vaikystės sodyboje visai neatsitiktinis. Į mišku apaugusią sodybos tylą vienas po kito, atrodytų atsitiktinai, rinkosi neatsitiktiniai pažįstami ir nepažįstami.
- Pranuci, ar nepažįsti jau. Bet kad ir aš jau - ne. Tik pagal nuojautą. Taigi, Genė, paštininkė. Prisimeni, prieš dešimt metų baliavojom kartu. Beveik prieš dešimt. Buvo ruduo. Tada pirmą kartą į šitą sodybą „Respubliką“ atnešiau.
- Jos vardas Genė, - kuštelėjo į ausį varnas.
- Sunkai beatsimenu, bet štai Golius padeda. Net vardą pasakė. Genė. Bet būčiau atsiminęs ir be jo paramos.
- Tai negi dar vienas stebuklas? Aš jau pati savęs nepažįstu, Pranuli. O varnas gi visus šilinius pažįsta. Ir vis dėlto netikėjau, kad gali būti taip, ką dabar pasakysiu. Bet duokit po užpakaliu kokią kulbę. Vos bepakeliu jį. Bet va, ačiū Dievui, atėjau.
Susėdome namo pasienyje po langu ant sutriušusio suolo. Tylūs. Laukėme, kol Genė išsidūsaus ir atgaus kalbai kvapą.
- Laiškas tau, Pranuci. Senas. Net nežinau iš kokių metų, bet jie tolimi. Dar kai karieta važinėjai. Ne visas laiškas. Tik jo pusė. Bet ir pusė be voko. Supranti? Bet argi galima suprast? Žinau, kad nesupranti. Va, žiūrėk, Pranuci. Ir tu, Goliau. Abudu matykit, kokie dzyvai mūsų kraštą ištinka, - kalbėjo Genė, graibydamasi giliai užantyje, iš kur ištraukė sulankstytą popieriaus lapą.- Nepyk, Pranuci, kad perskaičiau. O ką daryti, kai nežinai, iš kur ir kaip toks laiškas atsiranda. Daug kartų skaičiau. Oi daug, kol supratau, kad reikia tavęs ieškoti. Čia parašyta: "Gero vėjo Radijo karietai ir jos vežėjui".
- O iš kur sužinojai, kad aš čia? - paimdamas išvyniotą popiergalį pasiteiravau.
- Kaip kas kuštėjo. Eik, Gene, eik. Na, ir išėjau. O, tokio sunkaus kelio mano kojos niekuomet nebuvo nuėjusios. Bet ėjau, ėjau ir ačiū Dievui. Prieš dešimt metų šokt norėjau, o dabar atsiprašant - subinės negaliu pakelti.
- Taigi ne laikraštį reikėjo nešti. Kas varė?
- Ką aš žinau, kas varė. Gal Anupras. Ten toks vardas parašyta - Anupras, o pavardė Mazūraitis.
- Mazūraitis?
- Anupras Mazūraitis. Taip, taip, toks buvo, - pakranksėjo varnas.
Už namo kampo pasigirdo žingsniai- atsargūs, nedrąsūs. Varnas truputį kilstelėjo į dangų, kad pamatytų ir nutūpęs:
- Vidinis.
- Tikėjausi, kad gal būsiu pirmas, bet ačiū, kad nors nepaskutinis. O gal? – suabejojo žvalgydamasis po didelį kiemą ir girdėdamas it raudą ošiančias jo pušeles. Žinojau, kad Vidinis seniai ketinęs aplankyti Šklėrius, tačiau ketinimai vis pasislinkdavo ateičiai ir štai... pagaliau. Įspūdis buvo gražus, bet nepranoko susitikimo su paštininke. Man irgi panūdo geriau atsiminti Anuprą ir, nubedęs akis į laiško lakštą, perskaičiau:
„Klausiat kas aš esu? Ką gi, esu toks, kurių yra labai daug. Negalėčiau save kuo nors išskirti iš tų daugybės eilinių, paprastų mūsų tautiečių. Tad ir „Radijo karietoj“ man atrodo, pabūti jos keleiviu per daug nekuklu. Trumpai galėčiau pridurti, kad esu dar jaunas, man ateinančiais metais balandžio mėnesį bus tik septyniasdešimt...“
„Kokie mes „jauni“, - pagalvojau mintyse, nesuprasdamas, kaip atsiranda toks paštas, kuris ateina po dvidešimt metų. Tiesiog į mišką, kur paliktas tuščias namas su pūvančiais kiemo pastatais ir kur prieš dešimt metų, kartu su dėde Jonu, dėdiene Mare, paštininke Gene, su karaliumi Mindaugu kėlėme šaunų balių. Kažin, beje, kur jis, Mindaugas, dabar?
- Jeigu yra karalienė, bus ir karalius, Pranuci. Bus. O dabar manykim, kad buvai teisus, kalbėdamas Mindaugui, kad ateis laikas ir šitą sodybą pradės lankyti ekskursantai. Plauks ne tik iš visos Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų.
- Tu ką, juodasis, iš proto išėjai?
- Tik primenu, ką sakei. Tada, prieš 10 metų.
Deja, irgi neblogai atsiminiau, ką sakęs, o Anupro laiškas, darėsi vis sunkesnis. Puikiai suvokiau, kad jis iš ankstyvesnio laiko ir beveik neabejojau, kad metus, kitus ar net daugiau keliavęs Radijo karieta. Iš jo padvelkė baime. Vadinasi, Anupras dar apie dvidešimčia metų „jaunesnis“, o tokios „jaunystės“ žmogaus gyvenimas jau neišlaiko – vienaip ar kitaip atiduoda į rankas Anapiliui.
- Pranuci, nors tu nemanyk, kad Anupro laišką plėšiau, draskiau, išrengiau jį iš voko . Per tiek metų būnant paštininke, nė vienas laiškelis iš mano krepšio neprapuolė. Bet va, išeitų, kad meluoju, o juk – ne. O dzievuliau, - sudejavo Genė- argi galvojau, kad tokią sarmatą apturėsiu.
- Ne, Gene, tikrai ne. Yra žmonių, kuriais tikima labiau negu savimi. Žinau, kad visam Šklėrių kaimui esi tokia.
- Bet kaip man pačiai sau pasakyti, kokiu būdu šis laiškas atsirado dabar. Kai jau ir krepšys sudilo.
- O pasakykite man, kaip aš čia atsirandu? - irgi neskubia kalba įsiterpė pasiklausdamas Vidinis. - Išėjau pasivaikščioti ir... stop, lyg sužinau, kas čia vyksta, ką štai dabar matu ir netgi žinau, ko dar nematau. Ar manote, kad kvailioju? O apie stebuklų šalį ir aš vis dažniau pamąstau. Vis dėlto ji ne iš pasakų išplaukusi vaikams migdyti. - Ir jau man: - O tokių žodžių, Pranuci, Goliui nekalbėk. Juodasis iš proto neišėjo. Man net atrodo, kad visi čia tik dėl to ir paskubėjome, kad norime pamatyti pirmuosius šios sodybos ekskursantus. Tai kas, kad jie pasirodys beveik po dešimt metų, tai kas, kad galbūt ne šiandieną, ne ryt, ar net ne poryt, bet jie bus. Nekvailai, Pranuci, tuomet pasapnavai.
- Kodėl „pasapnavau“? Tiesiog tikėjau.
- Vadinasi, atsimeni, - žioptelėjo varnas, - ir tuoj pat: - Na va, žodžiai sugrįžta į dainą. Labas, pradingėlės. Labas. Vilką minim – vilkas čia.
- Labas, dėde Goliau. Labas visiems, kas čia yra ir dar bus, - suspirgo Bėtė
- O kas turėtų būti? – paklausiau, žinodamas, kad ši raidžių trijulė mėgsta paslaptingumą ir netikėtus pasirodymus.
- Žinome tik, kad bus, o kas būtent- argi svarbu? Svarbu, dzieduli, kad dešimtuose metuose pradeda pildytis tavoji pranašystė. Atsiminkime šiandieną: sausio antras penktadienis, tryliktoji diena. Iki apvalios dešimt metų sukakties dar toloka, betgi ne medžioklėje šunys lakinami.
- Argi ginčiju? Tik pamaniau, kad gal ir Anupras pasirodys. Gavau jo laišką.
- Oi aukseliai, o dukrytės, ir kas man pasakys, kaip jis pas mane atsirado? - sukruto pakalbėti senoji paštininkė.- Bijau žmonėms į akis pasirodyti. Kad ir tyli, bet argi nepamano, kad senoji nors prie bažnyčios, bet jos nepaiso.
- Tik ir paisyk, kas ką pasakys - bažnyčia, varpai, dar kas, - kranktelėjo varnas.
Tuo metu, nešdamas glėbį medžių nuolaužų, kieme pasirodė Jotas. Ramus, neskubus, kantrus.
- Ar žinote, ponai, kaip be degtukų galima įkurti ugnį. O jeigu kas žinote, tai tuomet, prašom - yra proga prisimint. Tikrai šventa ugnis įkuriama tik šitaip. Tik iš titnago,- pakomentavo Joto pasirodymą Bėtė.
- Va tau!- suplasnojo rankomis Genė. Varnas, tingai kilstelėjęs, nuskrido Jotui į paramą, bet tokią ugnį įžiebti nebuvo paprasta. Teko ir mums užtrukti tylint ir smalsaujant, kol plonas dūmelis, išsirangęs iš pakurų krūvelės, pakilo į dangų.
- Dabar darosi aiškiau, kodėl reikėję vaidilučių, kad jos saugotų ugnį,- pasakė Bėtė, prisipažindama, jog netikėjusi, kad Jotui pavyks titnagu užkurti ugnį. Tačiau jeigu ugnelė ir būtų užgesusi, toks įvykis nebūtų pasilikęs užmirštu. Matydami kaip vis godžiau ir godžiau įsidega ugnis, visi kaip sumanydami ėjome prie jos. Ne dėl šilumos, o kad galėtume pabūti arti jos ir girdėti kaip spragsi įsikuriančios pakuros ir titnago ugnis ateina į vis šviesėjantį, vis labiau liepsnojantį laužą.
- Betgi mūsų Jotas kaip žynys, tik be barzdos ir lazdos! – protingai pasakė varnas Golius, šiaip jau pagyrimų dykai nemėtantis, tačiau to neužteko, nes netrukus įsidegančią titnago ugnį pavadino aukuru. Taip ir pasakė: - Aukuras. Tyčia - netyčia atradome aukurą ir tai dievų dovana visam šilinių kraštui.
Atsitraukęs nuo ugnies Jotas pasižiūrėjo į varną ir:
- Apie tai net nepagalvojau. Buvo įdomu pamėginti iš titnago užkurti ugnį. Pats tuo netikėjau, betgi prašau – aukuras. Betgi iš tikrųjų tai dievų dovana.
Ugnis jau prašė daugiau malkų. Dabar jau tik jų ir tereikėjo, kad ji neužgęstu, o kažkur toliau jų ieškoti nereikėjo- miškas čia pat, neišėjus iš kiemo, o griūvančių sodybos pastatų - tvarto, kluono, svirno – rąstai, regis, buvo dievų dovana aukurui. Išgriuvusios, pūvančios tvoros irgi, regėjosi, prašėsi į Joto užkurtą iš titnago ugnį. Išsitiesiau visu senio ūgiu ir, parankiojęs lengvesnių pagalių, atsargiai juos kroviau į ugnį. Besniegėje, rudeniškai šiltoje sausio tryliktosios dienoje, sutirštėjusia dūmų srovele, į dangų kilo motinos gimtinė, o mano – švenčiausias vaikystės kiemas.
- Iš kur ir ko čia galėtų atsirasti tie ekskursantai. Ir aš tuomet ne pagal žmonių išmintį: neperšokęs per tvorą, nesakyk – op, - pasakiau lyg beįsikuriančiai ugniai, it upeliuku plaukiantiems dūmams, it pats sau ir net nesvarbu kam, tačiau atmintyje sugūžėjo daug praeities dalykų, o laikas “prieš dešimt metų “ klyktelėjo it praėjusio rudenio išskrendančios gervės, iš kur kaip iš Ievos Simonaitytės autobiografinės trilogijos, pradedant „O buvo taip“, atkuto pažįstami, atrodytų, niekuomet negalėję būti užmiršti vaizdai, žmonės, susitikimai, pašnekesiai, savo ir kitų užsiėmimai, rūpesčiai, džiaugsmai. Nei aš, nei kiti nepastebėjome, kaip prie vis labiau įsidegančio laužo, atėjo maskuojamu apsiaustu apsivilkęs nepažįstamas subjektas.
- Taip, dar iki vakaro toloka, bet sakykite, ar niekas iš jūsų neprieštarautų, jeigu prie ugnies pasilikčiau kaip vaidilutė.
Tyla užgulė ausis, kiemą, mišką, ugnį...
*********************************************