Kabelių bažnyčia

Sugrįžimai - 13)

- O kur žaltys? Kur dingo Gelonžandis? - išgirdau klausiant, bet akys pasiliko užmerktos – buvo miela jausti, kad kažkas gero atsitinka dvasioje. Su taip užmerktomis  akimis neatrodai, kad esi ar gali būti aklas, tačiau sujudimas už anapus užmerktų akių vokų darėsi judresnis. Net ir Dangaus sūnus Balsas:
-  Betgi jis iš tikrųjų dingo. Argi vertėjo? Nesu jam priešas. O kad Dievas vienas ir kad  aukščiau už visus apsišaukėlius, tai, žinoma.
- Dzieduli, jis visiškai negali  dingti. Taip juk? - pasakė Šventoji ir paragino: - Visi atėję prie krivūlės, o kodėl mes tupinėjame? Bet stop! - tyliu šnabždėsiu aiktelėjo. - Aš, regisi, girdžiu jį. Negi savęs nepažįstu? Lyg ne knyga, o antena būčiau. Ar supranti, ką sakau? Regis, žalčio balsą girdžiu. Ir turbūt,  kad iš  krivūlės, - įsiklausydama į save, šnabždėsiu pakalbėjo Šventoji, tačiau nesulaukusi atsakymo ir vėl: - Ar  supranti, ką sakau? Lyg Geltonžandį girdžiu. - Tačiau tokie jos paniukinimai mano burnos nepražiodino: reikėjo patikėti, ar kad sapnuoju, ar kad įklydome į kažkokią liūdną – linksmą - neįtikėtiną pasaką. Tačiau ir pasakos atveju, argi mums nepakaka nutikimų nuo pat ryto, o ypač atsiradus Šventajai, apsigobusiai neįprastu apsiaustu po kuriuo tvenkės netapati išorei erdvė? Nepramerkdamas  akių žvilgterėjau jo pusėn. Buvo, kur paliktas, tačiau išvaizda ryžtingai pasikeitusi ir tylus, laukiantis, iki žmogaus dydžio susmulkintas Petro ir Povilo bažnyčios Vilniuje kupolas pasikeitė ir panašėjo į Kabelių bažnyčios bokštą.
Atsimerkiau. Vaizdas išliko – taip,  paliktas netoli ugnies Šventosios aprėdas išvaizda priminė Šv. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios Kalbelių parapijoje bokštą. Jų ten du. Abu mediniai, kaip ir visa bažnyčia, kažkada iš  Ratnyčios pervežta į Kabelius.
- Kaip čia taip?
- Taip  paprasčiau ir draugiškiau. Galbūt šitaip atrodo konkurencija, – burbtelėjo it nereikšmingą dalyką Šventoji ir jau audringiau: Dzieduli, bent man  darosi smagu, kad protas išmoksta gyventi ne tik elektronikoje; jis jau ir lazdoje. Matyt, ateina laikas, kai neva negyvas pasaulis sujuda gyventi. Ir teksią smegenims pripažinti, kad gamtoje negyvo nėra. Ką tik pačiai atrodė, kad tik aš čia galiu kažkokius cirkus atlikt, bet jau nenustebčiau, kad štai ir iš krivūlės išvažiuotų karieta. Netgi ta senoji „Dženė. “.
Taip išgirdęs Šventąją beveik nemokėjau tikėti, kad šitaip galima pamąstyti atviru tekstu. Jeigu toks pamąstymas savyje, mintyse, smegenyse, tai tiek to, tokie procesai  užslėpti, kitų klausos nedirgina, bet kai taip, atvirai...
- Baik, šventoji. Baikime. Tačiau suprantu, ką  kalbi ir privalau pripažinti, kad pažinimo pasaulis irgi begalybės erdvėje.
- Taip, taip, dzieduli, - pripuolė prie mūsų Bėtė, - Ten ir karieta. Išdrožta. Ir žirgas. Toks pats, kaip Ygaga. Irgi išskobtas. Bet vaizdas tikresnis negu fotografijoje. Aš net ranka glosčiau, - nerimo savo odoje Bėtė ir nutvėrusi už palaidinės skverno stiprokai tempė ateiti prie stovinčios krivūlės. Pasitikęs Balsas šyptelėjo, atrodė, kad  jis išgirdęs, ką  mudu šnektelėjome su Šventąja ir dabar lyg pratęsė neužbaigtą kalbą:
- Panašu į lenktynes. Geltonžandis mums padiktavo sąlygas ir dingo. - Ir jau Šventajai: - Atrodo, kad neblogai išmanai, ką reiškia socialistinis lenktyniavimas.
- Socialistinis lenktyniavimas? - sušvytravo knygos viršelio ugnelėmis Šventoji. Ką tai reiškia? - nuoširdžiai paklausė.
- Tai panašu į konkurenciją, bet jo esmė kilnesnė, labiau krikščioniškos prigimties. Žmogus žmogui draugas, bičiulis, brolis ir dar kažkas. - Ištiesė į krivūlę ranką ir kone ją pasiekdamas: - O žiūrėti į šitą jo lazdą nenuobodu. Atsirastų čia Dievo gyvas žodis, tarstelėtų: „ išeik, pasauli, iš lazdos“, tai nelengva numanyti, kas čia atsitiktų. Tokį pasaulį nors dėk užantyje, šildyki juo save, o savimi – jį.
- Tu apie tai: „Ir Dievas tarė“?
Sustojau prie vietoje perkūnsargio įsmeigtos krivūlės ir stipriai pajaučiau, kaip gerai, patikimai ji įsišaknijo į žemę. Girdint šnekas apie tokius dalykus lengviausia jais nepatikėti. Taip, beje, kasdienybėje ir darome, neįsileisdami  nieko, kas galėtų ją kažkaip sušiaušti, nuvilnyti per jos  žmogaus gyvenimo patirtimi nugludintą  paviršių. Bet mums, susirinkusiems apleistame Grigų vienkiemyje, šį sausio tryliktoji buvo kitokia – ryžtinga, užsimojusi pertvarai žmogaus suvokimų sandaroje, o, vadinasi, - ir  aplinkinio pasaulio supratime.
-  Dzieduli,  čia dar tavo vienas eilėraštis, - lyg atsiliepdama  į mano mintis,  apčiupinėdama krivūlę, rodė raidė B.
- Neskubėk, Bėte, neskubėk. Nebūk žvirblis: „ čia ne aš, čia  ne aš, bet klausykit tik manęs“, - ūmai darėsi linksma, o atsiradęs prie krivūlės ir įsigėręs į ją akimis, pajutau suvirpintą  ekstrasensorinį  suvokimą, kuomet  jau beprasmiška ieškoti priežasčių supratimui iš kur, kodėl, kaip jis čia atsiradęs.  Atrodė, kad suprantu, žinau, kaip arti viena kaitos savo galių prigimtimi panašios Šventosios (knygos) ir Krivūlės (lazdos) energijos. Tačiau net ir toks didis panašumas skleidėsi per įvairovę- krivūlė buvo išmarginta, išrašyta, išraižyta, išpiešta, išskobta, užgriūta  įvairiausios išvaizdos figūromis. Vienos į kažką panašios,  matytomis, o kitos- visai nežinomos būtybės, nežinia iš  kur „pakviestos“ į krivūlę čia būti. Šventosios (knygos)  viršelis irgi prisotintos tokio, sakykim mistinio pasaulio ir iki šiol dar nesuvoktas. Kiekvienąkart apžiūrėdamas ją,  paregėdavau kažką  anksčiau neregėto. Krivulė savo ženklais prilygo Šventosios ženklų įvairovei ir tik dabar suvokiau,  apie ką  kalbėjęs Dangaus Sūnus  Balsas, tardamas: O žiūrėti į šitą jo lazdą nenuobodu. Atsirastų  čia  Dievo gyvas žodis, tarstelėtų- „išeik, pasauli, iš lazdos“, tai nelengva  numanyti, kas čia atsitiktų;
Apžiūrint krivūlę, buvo lengviau suprasti, kaip atrodytų pasaulis, išėjęs iš jos. Bet toks jis išrodytų pagal fizinius  matymus, pagal  regėjimus.  Tačiau ar dvasios regėjimai  ne  didesnės apimties? O tuomet  jau ir vėl: kaip tai išreikšti, jeigu tarp savyje žinomų instrumentų, tokio pajėgaus  nėra? Ir net nežinai, kur galėtų būti ir kaip atrodo, išskyrus tą vienintelį, įvardintą Dievo Žodžiu. Tačiau ir jis, Dievo Žodis, kai jis ateina iš nežinia kada ir aplinkiniu būdu, jau atvėsta, daug ką savyje praranda, nes, matyt, reikia manyti, kad  gyvas, tapatus  jis tik tuomet, kai išgirsti jį savo dvasioje: Ir Dievas tarė: „Tepasidaro šviesa! Ir pasidarė šviesa!... “
Atrodė, kad atsiradus Geltonžandžiui, jau nei jis, nei Balsas negalėtų krivūlės šviesoje būti atgrasus. Aš irgi jaučiau, kad  savo tiesą geriausia gebėčiau išsakyti suvokimu, kurie dar nepersitvarkė į kitą produktą, prigimtį, kad ir, sakykime, savo Žodį. Priešais jį visuomet yra tas grynuolis, kuris ir veržiasi į žodį,  norėdamas kad per  jį būtu pažintas.  Bet, kaip suvokiu, taip pasirodęs per žmogaus žodį, jau  neatspindi savęs, kaip grynuolio, nes betarpiškas  pasirodymas neįvykęs. Ir neretai būna, kad ir žodis,  paimtas į kitas ausis, neretai būna išgirstas ne taip, kas pabandyta per jį pasakyti.
Manau, be Bėtės paramos būčiau nesunkiai suradęs (gal net išgirdęs), eilėraštį, kurį atkakliai ji rodė ir kurį mūsų laikų Dobroliubovai ir Belinskiai išmetė iš literatūros tekstų ir, apstatę kuolais, uždarė jį namų areštinėje. Taip manė jie, kad, nelaimingasis, pasiliks  be saulės ir uždus, taip maniau aš,  o jis  -prašau kur! – išskobtas krivūlėje. Skaitau ir, regis, pirmą kartą  taip aiškiai suprantu, ką parašęs:

Na, ir tikėki savo akimis! -
Mažam taškelyje sutilpusi žvaigždė...
Atrodo, žarija  didesnė negu ji,
Negu pražydusi pavasariu  gėlė.

Dabar  jau niek akivaizdesnio man nebuvo, tik ji, tik krivūlė. Tik  dangaus  sūnaus Balso žodžiai, tik  žalčio lazda, parodanti kokios begalybės, kokios didelės talpos viename  mažame taškelyje... „Betgi tai galėtų tapti mano malda, - pagalvojau, -  bent čia, atėjus prie krivūlės, tiesiantis  bent  mintimis apglostyti pasaulį, kuris įvairiausiai miniatiūrų pavidalais  užrašytas krivūlėje“
Ir toliau jau  kaip maldą:

Todėl ir vėl save paraginu  mintim-
Pagerbk malda, kol protas nesuvokęs,
Ką savo akimis regi. „

- Melskimės, - pasakė  Vidinis. Ir  vedančiojo balsu:

Tikiu, kad  vienąkart už laiko tolių
Ir ta  žvaigždė, taškelyje  dangaus,
Laivus Visatos keliuose priglaus –

Ir bus skaudu, kai atsigręžę atgalio,
Kolumbų sūnūs  pamatys –
Išnyko žemė vyzdžiuose akių,
Net taškeliu  savęs nerodo...

Pečialindos arba Raulas II
          Raulas pasitraukė nesuprantant kaip - neatrodė, kad kaip šliužas jis nušliaužė ar kaip žmogus nuėjo,  nužingsniavo. Saujoje dar vis jutau jo šaltoką rankos paspaudimą, o ausyse paliktus žodžius – iki. Taigi,  iki kito susitikimo. Tačiau tuokart jautriausiai atrodė niūniavimas: Žilvinai, Žilvinėl...
    Diena dar vis trumpa, bet krizinis šviesos periodas pasibaigė su saulėgrįža, o gruodžio pabaigoje prieš Naujuosius metus pavalgius Kūčių vakarienę ir atšventus Kalėdas, saulė jau įstengdavo kasdien kilstelėti anksčiau ir leistis vėliau. Kitada tai žiemos, tai tvorų šalčiuose poškėjimo metas, bet tai kitada, o dabar va – grybai auga. Nors suvoki, kad žiema dar pasirodys, bet vis dėlto miela žvalgytis po kuždančias miško samanas ir atsiminti, kiek daug ko paslėpta po jų kilimais.
    - Dzieduli,  a - ūūū! Kur tu? – irgi galvoje panašiai kaip miške pašaukė papūgėlė.
    Šyptelėjęs mintimis atsiliepiau:
    - A – ūūū! aš čia! - ir tik dabar smegenys panoro kažką reikšmingiau suprasti. O ką? Ką būtent?
    Su Raulu pakalbėta apie tą ir aną, bet tokioje kalbos raizgynėje nė viena mintis nebuvo suprantamai suvokta - reikėjo atsirinkti kiekvieną ir išpainiojus, išnarpliojus suvynioti į atskyrus kamuoliukus. Tačiau ir toks minčių atrankos darbas irgi be aiškesnio supratimo.
    - Jie iš tikrųjų, dzieduli, grybauja. Ir fotografuoja,  fotografuoja. Voveraičių viena kita, bet kai jos nufotografuotos, kai visos nuotraukose, atrodo, kad jų daugiau negu bet kada čia tiek buvę.     
    Sunkus, dengtas, iš plento į miško keliuką įsukęs sunkvežimis man dar nedaug rūpėjo, o netikėtas, trumpas ir šaltokas susitikimas su Raulu po truputį vis labiau šilo. Ūmai pasidarė įdomu žinoti, kad  papūgėlės su Raulu gerai pažįstamos ir mano galvoje atsiradusios  ne dėl sutrikusios smegenų veiklos, o dėl kažkokių man nežinomų priežasčių. Atrodė, kad net vėl jaučiu prie  smilkinio miško žmogaus prisilietimus, jo pirštų pabaksnojimus klausiant papūgėlių, ar išmokusios giedoti Internacionalą. Nusliuogė į smegenis ir jo apie jas pasakyti žodžiai, kad, girdi, nelengva buvo skirtis ir kad, girdi, toks  sprendimas atsirado tik apmąsčius daug dalykų.
    Prisėdau ant audros išversto beržo kamino. Išvartų nemažai. Daugiausia pušų. O eglė pasitaikydavo čia retai, bet buvo smagu žinoti, kad ir ji nesvetima šitam kraštui. Įbedęs į žemę akis, įsiklausiau norėdamas išgirsti papūgėles, bet jos nuščiuvę. Ir, beje, neįmanoma  buvo patikėti, kad per visą bendravimo su Raulu laiką, jos išliko neįtikėtinai ramios – it prasmegusios tuštumoje.
    - Chė! Bet ir besarmatės esate! Maniau, kad pas mane savo valia atsiradusios. Betgi ne taip. Ir  va reikėjo susitikti Raulą, kad bent šiek tiek galėčiau daugiau sužinoti. Mižnės esate, mielosios, o ne papūgėlės. Ir – ša! 
    -Šie reikalai pernelyg subtilūs. Mudvi, dzieduli, niekuomet nebūname ten, kur būname be naudos. Kitaip sakant, būname, bet visuomet taip, it mūsų nebūtų.
    - Ar manote, kad galite spręsti, kur naudingos, kur ne? Man tikrai įdomu būtų žinoti, kokie santykiai jus sieja su žalčiu.
    - Kaip žaltys jis labai retai.
    - Gerai. Būkite, kaip jums patinka. Neprasta žinoti, kai žmogus gali apsieti be papūgų. Bent jau tų, kurios jo nuosavoje galvoje. 
    - Dzieduli, jeigu manai, kad pats sugebėjai jį pavadinti Raulu, tai atsiprašom, bet ne pats, - pasakė viena, o kita pridūrė: - Bet manyk, dzieduli, kad pats. Taip būti, taip gyventi prasmingiau. Gyvenimas neatrodo apytuštis ar net tuščias. Ir manykite dar, kad štai kažkas  sugalvojo tave atsiminti ir: viens, du, trys ir prašau - atvažiavo. Žmogus turi eiti per žemę tvirtai į ją įsikabindamas. Raului šitokia parama irgi reikalinga. Jau senokai save mintyse vadino Raulu, bet viešai nedrįso.
    - Mat kaip! Senokai  vadino Raulu? Ar ne nuo tada, kai šiuos namus paliko dėdė Jonas?
    - Aš sakiau, kad su dzieduliu nesunku susikalbėti, - sugargė papūgėlė savo bičiulei, prisiimdama įprastą kalbos manierą: reikšti mintis dialogu. Bet antroji nebuvo optimistė.
    - Dar pamatysim, kaip dugną dėsim, - atsiliepė jai.
    Nėra jau dėdės Jono. Jau ilgokas laikas, kai nėra. Aplenkęs Šklėrių kapines, nukeliavo į Druskininkus ir ten atgulė miesto kapinėse. Jos ten didelės. Ne bet kaip suveltos – ir pasivaikščioti galima, ir net kažkokį dvasios kilstelėjimą krūtinėje pajausti. Bet Dieve mano, kaip viskas keičiasi. Kodėl toks amžinas skubėjimas sukurti, o paskui kūrinį sunaikinti, nepaliekant vietoje net mirties pėdsakų. Dėdė Jonas  buvo paskutinis iš šitos Grigų, tačiau Raulais vadinamos sodybos.
    Jau nežinau, kaip ilgai sėdžiu ant beržo išvartos. Nesisukinėju, nesidairau, negirdžiu ką ošia miškas, tik atmintimi ir akimis vis giliau gręžiuosi į laiką, kur atsidengia tvora aptvertas vienkiemis, o vakarais visus Raulus  surenka į vieną krūvą ir susodina vakarienės prie dviejų vienas su kitu galais sujungtų stalų. O ne! jau ne pirmas kartas, kai nusiteikiu dar bent kartą surinkti juos visus po palubėje pakabintais šventųjų paveikslais, tačiau po tokių pastangų visuomet atsiranda priekaištų. Net būna, kai pagalvoju, kad kažkas į šiuos namus  per mano neišmanymą negeba pareiti. Bet šįsyk išgirstu, kaip smagiai  nusikvatoja miško žmogus, pavadintas Raulu.
    Iš tikrųjų, man vis dar nepavyksta sužinoti, kodėl šis vienkiemis pavadintas Raulų vardu, nors visi, kas čia beateitų, kas ką apie jį bekalbėtų, kitaip jo nevadina. O parodydami į jo gyventojus, irgi sakydavo: Raulų Vinca, Raulų Jonas, Raulų Ažbieta, Raulų Stepa... Penkis sūnūs ir aštuonias dukteris, taigi savo dėdes, tetas ir motiną, nesunkiai susodindavau prie dviejų galais sujungtų stalų, galustalėje jų pasodindamas savo senelį, o jų tėvą Šimą ir abi jo moteris -  Brigitą ir močiutę Marcelę. Ilijonas, senelio brolis, neskubėdavo prie stalo. Buvo viengungis ir gali būti, jog sieloje neretai jautė šaltuku įslinkusį ir ten šliaužiojantį žaltį- ne piktą, bet vis dėl šaltakraujį, savo vyro galias iššvaisčiusį be moters.
    - Na jau, na... Baik paistęs niekus, Pranuci, - sudraudžiu save panosės murmesiu, bet suprantu, kad skirtingai nuo ankstesnių kartų, šįkart labiausiai užkliūvo būtent jis, Ilijonas. Net darosi įdomu, kažin,  kaip būtų pasielgęs čia sutiktas dručkis, jeigu jį būčiau pavadinęs, ne Raulu, o Ilijonu. Tačiau ši mintis darosi vis baugesnė. Jau norisi jos greičiau atsikratyti, bet taip yra, kad daug dalykų, sukaišiotų žmoguje, nepaklūsta jam – paima kaip mažą vaiką už rankos ir vedžiojasi paskui save. Regis, mano savijauta parūpo ir papūgėlėms
    - O dziedulis, regisi, su pečialindomis po dangų nardo.
    - Irgi pasakei - „po dangų nardo“? Nebent sapnuodamas.
    - Iš tikrųjų, nebent sapnuodamas, - atsiliepiau mintyse ir, tingiai pamosikavęs kojomis, nuslydau nuo išvartos, tuoj apčiuopdamas kojomis samanotą miško žemę. 
    - O, atsargiau, dzieduli. Taip galima ir į duobę įkristi.
    „Į duobę? Nebent praskrodus praėjusių septyniasdešimties metų erdvę“? - atsiliepiu mintimis, bet tikrovė nepaslankesnė už vaizduotę; ši, atrodo, tik krusteli, tik mosteli kaip pečialinda greitu sparnu ir regiu, kaip viršum iškastų duobių dangus užspringsta urvinių kregždžių skrydžiais. Skraido, šaukia, rėkia. Ir taip visuomet, kai sumanydavau įslysti į duobes ir apieškoti ten įrengtus jų urvelius.
    - Ieškok, ieškok.  Kiaušinėlių pilni urvai, - girdžiu, kad galvoje dar labiau nerimsta papūgėlės: - Skania kiaušiniene svečius pavaišinsime.
    - Jūs- ką? Tyčiojatės? Atsiminti neleidžiate?
    - O gal tik padedame? - paklausė kažkuri, bet lyg kažko nepatenkinta: - Betgi kaip savo namuose pranašu nebūsi, taip ir „ačiū“ už paslaugą nesulauksi. Pasitik, jie jau čia. Svečiai.
  Pakėliau aukščiau galvą ir anapus kelių kadugių  priešais save pamačiau Joną iš Griškabūdžio.

Kultuvė
        Kurį laiką  svarsčiau, kaip protingiau pareiti atgal prie ugnies su prie jos palikta  publika. Neklysta netoli. Įvykai telkėsi mažame miško lapinėlyje, tačiau iki šiol toliau dairytis nereikėjo. Užteko bažnyčios arba  kitaip — užkurtos Šventos ugnies. Dabar sujudo ir prieigos prie ugnies, taigi  šventorius. Būdamas bažnyčioje, nežinai kas ten dedasi, tačiau kuomet bažnyčia atvira, neįsprausta į mūrų ar medžio sienas, akiračiai prasiplečia, altorius susisiekia su šventoriumi ir nebuvo prasmės manyti, kad jame kilęs šurmulys  galėtų būti neišgirstas.  Ir tikrai — ir Balsas, ir Vidinis, ir paštininkė, ir raidės Atė, Bėtė ir Jotas, ir, žinoma, Šv. Knyga,  susitelkę prie aukuro, girdėjo šventoriuje bruzdesį, bet jo mažai paisė, nes svarbių reikalų būta ir čia. Atitrūkus man nuo kompanijos, Dangaus Sūnus Balsas kaip mat suvokė, kad šitą  trumpą valandėlę jam siunčia aukšti jo namai: atėjęs prie įstiebtos krivūlės, iškilmingai nusilenkė, persižegnojo ir taip:
    — Tai ne lazda, ponai. Atsiprašau, kad taip ją vadinau, ir, matyt, dar ne kartą taip vadinsiu. Bet tai ne  lazda, tai — krivūlė. Nemanau, kad kada nors, matant žalčiui, nusilenksiu jai ir žegnosiuosi. Tačiau netgi pykdamasis su juo, gerbiu jį, Geltonžandį. Tai kovų vyras ir vis kol kas nenugalėtas. Žinau, kad apgailestaujant reikėtų sakyti: deja, nenugalėtas. O atrodytų ginkluotas tik lazda.
    — Ir ugnimi, Dangaus Sūnau, — įsiterpė Vidinis.
    — Taip, ir ugnimi, pone Vidini — nesudvejojęs pritarė jam Balsas ir, nuščiuvusiai publikai stebint, išėjo į kiemo gilumą, kur rinko griūvančios sodybos pastatų malkas, o sugrįžęs atgal, nemenką jų glėbį pametė šalia ugnies.
    — Ponas Vidini ir visi, esate liudininkai, kaip Dangaus Sūnus Balsas kūrena pagonių ugnį, — pasakė ir lengva ranka, pakėlęs iš krūvos pagalį, numetė į ugnį. Paskui kitą, trečią. Ugnies liepsnos kibirkščiavo, švietė, atrodė džiūgauja it vaikai, gaudami dovanas iš gero dėdės. O „geras dėdė“, regėjosi, tikrai buvo nusiteikęs kilniems užmojams. Nesunkiai apglėbęs rankos sauja krivūlės liemenį, truktelėjo ją į viršų, bet anoji nė krust. — O-cho tu! — it  nustebo. Suėmė kita ranka ir, įsispirdamas kojomis, kėlė ją visa jėga, tačiau palenktos per kelius kojos neišsitiesė, krivūlė išliko stovėti taip, kaip buvo įsmeigta Geltonžandžio, kaip kažkada jos vietoje stovėjęs perkūnsargis, o Dangaus Sūnus Balsas, nuoširdžiai  šyptelėjęs: — Turbūt mano, kad  ją į ugnį žadu įmest. Ne, ne. Tikrai ne. Kai aplinkui tokia gausa kuro, tai būtų labai neprotinga, — ir pasilenkė prie ką tik jo parūpintų malkų, iš kur pakėlė apipelijusią, prastos išvaizdos kultuvę. Palaikęs už koto, kiek atidžiau apžiūrėjęs, numetė ją į liepsną, pažerdamas kibirkščių fejerverką. Atrodė, kad viduržiemio saulė net galėtų pavydėti viduryje sodybos kiemo užkurtai ir taip įspūdingai šviečiančiai Dangaus Sūnaus pakūrenamai ugniai.  Balso lūpose irgi nusišvietė gera šypsena, nes atrodė, kad kitaip net neįmanoma. O ir visi buvo šventiškai nusiteikę, gebantys kaip laužas pakibirkščiuoti savo sielų šviesa. Bet štai it griaustinis iš saulėto dangas, it  pliūpsnis vandens iš kibiro į aukuro ugnį.
    — Pone, kaip jums ne gėda? Na, ir visi... Kaip jums ne gėda? Spoksote, žiūrite kaip avinai į net džiaugiatės, kaip naikinamos sakralines vertybės. Kaip jums ne gėda? — stebėjosi prie ugnies pripuolusi moteris. Pašaukusi Goliui „laikyk! “, mestelėjo jam fotoaparatą, o pati priklupo prie liepsnos ir, sukišusi joje rankas, išsinešė  Balso ten įmestą kultuvę: — Kaip tai galima, a? — nesidairydama, bet jau pritilusiu balsu lyg aikčiojo, lyg stebėjosi, regis, tiesiog iš dangaus nukritusi ateivė. Bet toks jos netikėtumas tik todėl, kad iki jai pasirodant, visi buvo užimti įspūdingais, širdžiai ir dvasiai reikalingais dalykais. Bet, matyt, kaip nelaimė viena nevaikšto, taip ir kilnūs, aukštos pagarbos verti supratimai. Varnas Golius atsargiai laikė paduotą jam fotoaparatą ir nemokėjo suvokti, kas čia vyksta. Panašiai atsitiko su raidėmis Ate, Bėte ir Jotu — lyg savyje, bet kažkas sukunkuliavo, užvirė ir atsiradusi vidinė spūstis varžė laisvės pojūtį. Vidinis įnyko žiūrėti į Šv. Knygos viršelių gausiai sumirksėjusius žiburius ir teištaręs „O! Šventoji“, sugrubusiais  pirštais glostė juos it šluostydamas brangios jam būtybės ašaras. Paštininkė, atsiminusi jos atneštą Anupro laišką irgi galvojo apie keistai surėdytą pasaulį, kuomet atsiranda tau nepriklausantys reiškiniai, bet jais  negali atsikratyti. Ir vis dėlto ji buvo laiminga, kad savo akimis stebi nesuprantamus, bet akivaizdžiai esamus dalykus, šalia kurių jau netoli ir Dievas. Ir jeigu jis pasirodytų, ką gi, tebūnie... Kaip ši nežinia iš kur atsiradusi moteris, ištraukusi iš ugnies kultuvę. Kuomet iš nežinios ateina tokie dalykai, supranti kaip ji, nežinia, labai reikalinga, kad  kokiu tai momentu atsikvėptum visam gyvenimui įsimintinais paveikslais.
      Pirmasis atsikrenkštė Dangaus sūnus.
      — Jūs turbūt, ponia, manote, kad mes iš „Durnių laivo“?
      — Nemanau, o žinau, kad daugiau mažiau, bet mes visi iš „Durnių laivo“, — atsiliepė nepasukdama galvos Balso pusėn. Po pauzelės pridūrė: — Ir, beje, nemanau, kad durniai nereikalingi. O! dar kaip jie reikalingi. 
      Dabar ji atsargiai glostė kultuvę, nuo paviršiaus nuvalydama suodžius ir aplipusį purvą. Atrodė, prausia ją savo baltų rankų baltuma. Dangaus sūnus Balsas vėl užtilo, matyt, laukdamas sau didesnio jos dėmesio ir vis dar nenumanydamas, kodėl tokie jos priekaištai. Susivokti nebuvo lengva, kadangi, kaip jam atrodė, irgi buvo pakilęs į pagarbos ir išminties reikalingą žygdarbį, kuriam reikėjo pasiryžimo ir drąsos. Ir štai... Kas ji? Iš  kur? Kokie vėjai ją čia atpūtė? Kaip sugebėjo nepaklysti, jei Marcinkonys ir  Druskininkai už penkiolikos - septyniolikos kilometrų, o aplinkui miškas, persunktas nykstančių šilinių sodžių dvasia. 
    — Suprantu, kad jus trukdau. Bet ką turėjusi daryti, matydama tokią nepagarbą? Džiaugiuosi, kad šį kultuvė vis dėlto  nepakilo dūmais į dangų. Galbūt, kada nors atsimindama, pati save  apdovanosiu ordinu džiaugdamasi, kad nepabijojau.  O dabar, kai su kultuve rankoje, jaučiuosi it Tadas Blinda. 
    — Jūs įsitikinusi, kad čia reikalingi tadai blindos? – klausdamas atsiliepė Dangaus sūnus. Tačiau pats nustebo, kad taip netikusiai paklausė ir netrukus tarė: — Tų blindų jau tiek privisę, kad doram žmogui pavojinga viešumoje pasirodyti. Kalbėjote apie nepagarbą. Pati triukšmaujate, pati dėl to priekaištaujate.
    — Džiaukitės, kad vietoje manęs čia neatsiradusi Renė. Ot, tada  ši kultuvė tikrai būtų turėjusi nemažai darbo.
    — Et, senatvė, kad ją kur!. Tik dabar, regisi pradedu suprasti apie ką  jūs kalbate, ponia, — prabilo varnas Golius. — O Renė?  Tikiuosi, kad kalbate ne apie prancūzą.
    — Kalbu apie sesę.
    —  Taip ir pamaniau. Tuomet, matyt, galima ir padeklamuoti, — pagavo pašnekesį Golius ir:
apkabinu tave stipriai
atimu
iš dukrų ir vyro
pavagiu, — padeklamavo, bet kad abejonės išnyktų, paklausė:
    — Čia  apie jus, taip?
    — Taip, čia apie mane, - atsišaukė viešnia ir jau pati pasiteiravo, kad galbūt jos pašnekovas yra varnas Golius.
    — Kad varnas, regis, klaust nereikia. Bet tikra, kad šaukiamas irgi Goliaus vardu, — pasakė jis. Ir jau apreikšdamas kitiems: — Ponai, nenustebkime, bet tai fotografijos karalienė. Neleisk, Dieve, man suklysti, bet mes ją jau senai įsimylėję. Ir ne vieną. Įsimylėję kartu su ant tvoros pakabintu, suskilusiu, nudaužtu molio ąsočiu. Gal netgi geriau pasakyti: uzbonu. Kaip dabar regiu seną, sulamdytą kibirą su ką tik iš šulinio pasemtu vandeniu. O vanduo skaidrus, gaivus, it veidrodis atspinti savimi šalia jo esantį pasaulį — dangų, debesis, medžius. Bet argi išvardinsi? Regiu laiko iškraipytas, atrodo, jau visiems laikams uždarytas seno namo langines. Rūdija vyrai, vinis, visa geležis. Ir net prie jų sustojęs laikas  rūdija — nieko nėra, kas sugebėtų įeiti į jį ir pasakyti, kad  šis laikas jo. Atrodo, lyg niekieno, tačiau stebuklingai užsilikęs, neišnykęs, jis vis dar praeities laikas,  - kalbėjo Golius lyg iš sapo, o paskui pakvietė: — Ponai, paplokim Renės sesei, apie kurią jį:
taip senei nebeturime
ašarų
sese mano jaunėle
iš pasakų
išsūpuota, — ir varnas Golius pradėjo daužti  sparną į sparną. Nedidelis tokių aplodismentų aidas, tačiau turintis išliekamą vertę. Tokie dalykai įsirėžia į atmintį ir išlieka kartu su laiku, kuriame jie pasireiškia. 
    — Betgi, ponia, ir aš jus pažįstu, — neiškentusi pratrūko ir raidė Bėtė. — Labai labai  pažįstu, nes irgi patikusios nuotraukos. Man gal labiausia inkilai – vienas stulpas, o  ant jo daugybė inkilų. Gal koks šimtas.
    — Perpus  mažiau.
    — Betgi tai vis tiek labai daug
    — Kad ir vienas inkilas, o, pasak tavęs, vis tiek labai daug. Per kažkiek metų daug paukštelių iš jo išskrenda gyventi ir čiulbėti, - atsakė viešnia. Ir vėl ūmai ir apsidžiaugusi: — Betgi, viešpatie, ką matau!  Ogi pavasarį. Net ir gėlės sužydėję. Daug. Ateik, raidute, ateik, — kvietė viešnia prie savęs Bėtę, tai pritraukdama, tai atitolindama nuo savo akių iš ugnies ištrauktą ir nuo purvo valomą kultuvę. Ir jau Dangaus Sūnui Balsui: — Pone, jūs vos nesudeginote pavasario...
    — Jūs apie ką? Apie krivūlę? Nesąmonė...
    Bėtė kaip mat  prišoko prie viešnios ir abi kartu atėjo prie Balso. Ištiesė jam kultuvę ir:
      — Tik pažiūrėkite, koks grožis.
    Balsas  atsargiai iš viešnios priėmė kultuvę ir ilgai vartė, apžiūrinėdamas raštus, piešinius, ornamentus.
    — Taip,  ponia. Gražu. Jūs tikrai išgelbėjote pavasarį.
    — Mano vardas Nijolė
(Iš „Sugrįžimų“)

Svečiai pagal sąrašą
  Senatvė atima raidę po raidės — atrodo rašai, bet parašai ne  daug. O ir tos raidės, kurios pasilikę tarnyboje – apsunkę, lyg švino prikrėstos. Ir pradedu manyti, kad gal mano atkaklus pasiryžimas sutelkti savo gyvenimą vienoje Vilniaus dienoje sąlygotas energijos  stoka, nes juk seniai galvoje žinoma: gražus, Martynai, dangus, bet  jis jau ne tau, jis jau ne tavo, mielasis..
 
  Skambutis.
  Atidariau duris. Už jų surandu stovintį žmogų.
  Žiūrim vienas į kitą.
  Nepažįstu.
  O paskui — ką besakyti? Padavė knygelę, Mano gimtinė —  Lukštiniai ir perskaičiau užrašą:

          Kur ežerai, kur ežerėliai,
          Kur Aukštaitijos kalvų slėniai
  d. gerbiamiems Karlonams
  Alfredas Ališauskas
  30  gruodžio  2011 metų Onutė iškeliavo pas Dievą.
           
                    2012 m. 8  gruodžio
                    Širdingai dėkoju už atsiųstas knygutes.

    Ką daugiau pasakyti. Bent jau tuo kartu  – nieko.  Mačiau  kaip verkia vyras savo moters. O  aš, regis, jam padėjau...
  Pažinojau Onutę. Išleidęs knygelę „Eilėraščio sėja“ ilgai ieškojau pamesto jos ir Alfredo Ališauskų adreso, o paskui iš Jeruzalės pašto išsiunčiau numanoma kryptimi, prašydamas paslaugos, kad jeigu kas šiuos žmones žino, kad bent praneštų man.
  Kažkas jiems perdavė knygeles. Ir štai susitinkame su Alfredu po 10 metų vienas kito negebėdami pažinti. Susitinkame jau be Onutės. Abu už mane jaunesni – Onutė  šešiais, Alfredas – trimis metais.
  Dabar jau ir vieną, ir kitą, ir daug kartų paimu į rankas storulę, beveik 500 puslapių knygą su nuotraukomis ir, apglostydamas jos viršelius rankomis, vis paniūniuoju:

          Kur  ežerai, kur ežerėliai
          Kur Aukštaitijos kalvų slėniai...
 
    Ne, tokios knygos jau  aš neparašysiu. O ir tai, ką rašau, vis ne  taip, ne taip, ne taip... Betgi:
 
  P. s.: Labai patinka skaityti tai, ką rašai. Jau karštligiškai laukiu kas  bus kitame  kūrinėlyje. Sėkmės  Tau ir Vidiniui.
                                                                                    Teta Santa

  „O kur Harker? Kur Sigita? Kodėl jį vis dažniau dingsta? – bandau susivokti savyje Sodo namelio palėpės erdvėje, bet pasirodo, kad  ir vėl ne tas laikas atidžiau jos paieškoti, nes skaudžiai į akis iš senos nuotraukos sužiuro tėvas. Ne vienas. Iš  jos dar šeši vyrai, kuriuos sergi užrašas: 1939 metai Vilniuje išlaisvinti politiniai kaliniai. Pirmas iš kairės Vincas Karlonas. 
  Po 71metų, kai Vincas Karlonas atsirado šioje  nuotraukoje ir po beveik 12 metų, kai Šklėrių kapinėse ant nedidelio antkapio iškalta jo mirties data, Emilija Liegutė „Vorutoje“ (2012 -07-19) parašė:
    „Šklėrių kaimo „maistra“ Vincas Karlonas gal nelabai prisiminė, kas nutiko vakar. Saulėlydy pasaulis visada susiaurėja – jo yra tiek, kiek matome pro langą, žingsnių tiek, kiek nuo lovos iki stalo, tačiau kas dėjosi lenkmetyj, prieš septyniasdešimt ir daugiau metų – viskas kaip ant delno.
  — Žiaurūs buvo okupantai. Apie lietuvybę ir neužsimink. Kumščiu burną užkiš, bizūno gausi ar daboklėn uždarys…
Bet mes buvom pasiryžę už Lietuvą paskutines kelnes atiduot, kad tik jai būtų gerai, o dabar jaunimas atvirkščiai – ant džinsų Lietuvą išmainytų“, – liūdnai savo pasakojimą užbaigė V. Karlonas, buvęs Šklėrių kaimo Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas.
  Svetimų  užrašai  apie  tėvą. O mano?
 
  — Dėde Karlonai, ar galėtumėt prisimint, kaip ir kodėl būtent  jus  užverbavo dirbti Lietuvai, - dar ano šimtmečio pabaigoje (1996) paklausė  tėvo žurnalistas Ferdinandas Kauzonas.
  — Nu, žinoma, atsimenu, — atsiliepė tėvas, — dėl to, kad Lietuvą mylėjau.  — Ir toliau taip:
  Reiškia, mano mama, gimusi Noruliuose, tai lenkų laikais buvo Lietuvos pusėn. A tėvas, reiškia, iš šitos, iš lenkų pusės. Ir žemės buvo ir vienoj rubežiaus pusėj ir  kitoj Tai tiems, katrie  turėjo apdirbamas žemės lietuvių pusėj, tai lenkai duodavo leidimų per rubežų. Tai dažnai vaikščiojau in Lietuvą ir, žinoma, susipažinau, su lietuvių pasienio policija. Tai jau kap einam atgalios, tai policinykai vis, būdavo, insiūlina lietuviškų laikraščių ir knygų in Šklėrius ar in Margionis parnešt. Bet su knygom jau viešai neisi —  lenkai nepralais  ir dar areštuos. Už tokius dalykus  galėjai 10 ir daugiau metų gaut. Ale aš turėjau pusbrolį. Alponsas Kiela nuo Dubinykų. Tai jis žinojo kiekvieną takucį, kiekvieną pušėlaitį. Ir aš jį užverbavau. Ir būdavo jei be knygų, tai einu su leidimu per Randamonių punktą, o jei priskrovis laikraščių ir knygų, tai su Alponsu per krūmus. Tada  aš dar buvau ne kaipo agentas, o kaipo  Šv. Kazimiero draugijos, katra rūpinosi lietuviška spauda, narys. Bet sykį, kap  buvau Lietuvoj, Merkinėj prisistatė lietuvių saugumo karinykas Šaknys ir pasiūlė jam dirbt. Ir pradėjau visokias slaptas žinias apie lenkų kariuomenę in Lietuvą nešiot. In Lietuvą – žinias, iš Lietuvos – knygas. Bet jei su knygom, tai dar nešdavomės sakarinos ar ko. Jei lenkai pamatys – knygas metam. Rodom sakariną ir in mus jau žiūri į kaipo špekuliantus, o už šmūgelį jau mažiau metų duoda.
  Šaknys nespyrė nešiot literatūrą. Bet ar sunku knygas pernešt. O po antra galėjau ir nenešt, ale pas mus Šklėriuose ar Margionyse taigi jokios lietuviškos knygos ar laikraščio nėra. O žmonės tai suveina ir man, kaipo Šklėrių Šv. Kazimiero pirmininkui tų laikraščių ir knygų baisiai reikia...
 
  — O kas mes be praeities? — išgirstu pažįstamą  balsą, bet neieškau, kad ir akimis galėčiau pamatyti klausimo savininką, tačiau netrukus klausimas lyg persiformuoja, įgauna kitokį pavidalą, būtent: o kas mes  be kapų? —Ir  jau suprantu, kokia nemenka prasideda griūtis, atrodytų, jau susiformavusiuose supratimuose. Niekuomet praeities  nelyginau su kapais ir šit...
  O gal tik taip atrodo, kad — niekada? Gal kai save išbarstai trupinėliais po  Visur, tai ir mintyse neaptinki savęs jau  buvusio ir čia, ir ten, ir daugelyje vietų. Gal ir aš kažkur šalia tėvo, šalia nuotraukoje  susėdusių jo likimo draugų, bet dabar jie nugalėtojai – visi apsirengę, pasirėdę kostiumais, iš po kurių gražiai rankogaliais ir apykaklėmis išsišviečia tvarkingai sulyginti marškiniai, po kaklais parišti kaklaraiščiai. O jie patys pasitempę, išdidūs, ramūs ir atrodo, kad nedaug ką reiškia užrašas: 1939 m. Vilniuje išlaisvinti kaliniai. Pirmasis iš kairės Vincas Karlonas.
  Vėl žvelgiu į septynių žmonių nuotrauką ir, regis, jau girdžiu, kaip jie vienas po kito išeina iš jos ir labai neskubėdami, labai lėtai mediniais, siaurais laipteliais kyla į Palėpės apartamentą. Žingsniai, žingsniai, žingsniai... O ne! Jie jau ne septyni, jie jau net ne iš nuotraukos, o iš Lietuvos centriniame archyve surasto Vilniaus krašto lietuvių, buvusio politinių kalinių sąrašo kuriame pirmu numeriu įrašytas studentas Silva Blaževičius, nuteistas iki gyvos galvos ir iškalėjęs  septynis metus, o paskutinis sąraše, taigi 157  Aleksandras Ceska nuteistas septyniems metams ir tiek iškalėjęs...
  — Prašom, prašom, ponai kaliniai, prašom... Čia  jau ne kalėjimas, o... 
  — Čia tavo tėvas, Pranuci? Betgi kodėl klausiu. Ir taip aišku, kad tėvas. Tik jis gerokai jaunesnis, bet judu labai panašūs. Labai.
  — Tu čia, teta Santa? Atsiprašau. Įsižiūrėjau į  nuotrauką. Nedažnai pabūnu su tėvu. Tik dabar, kai jau  jo nėra, truputį dažniau. Bet tai netiesa, kad  nėra... Netiesa. Žinau, kad nesupranti, ką kalbu, bet tau, deja, padėti negaliu. Va, žvilgterki, koks sąrašas... Būtų nesuprantama, jeigu pasakytume, kad jų nėra.
  — Tai  jau nuo mūsų priklauso yra ar nėra, — pasakė teta Santa ir kilsterėjusi nuotrauką arčiau akinukų: — Tėvui jau, regis, trisdešimt
  — Trisdešimt trys...
  — Kristaus metų. Dvigubai už tave jaunesnis...
  — Daugiau, teta Santa. Gerokai daugiau. Dar dešimtį su kaupu prie šito „dvigubai“ pridėk. Beje, ar tu žinai, kas yra Pilsudskis? Juzefas Pilsudskis?
  — Lyg.
  — O ar žinai, kas yra Želigovskis?
  — Tu apie jo generolą Liucijų? Taigi lenkų tautos  didvyris. Ano amžiaus  dvidešimtaisiais metais vadovavo kariuomenei, užėmusiai Vilnių ir jo kraštą.
  — Na, taip. Liucijų Želigovskį žinai. O Vincą Želigovskį?
  —  Ir toks buvo?
  — Buvo, teta Santa. Taip kaimo žmonės  pravardžiavę  mano tėvą, o neretai ir mane. Jį už lenkų kalėjimus, o mane, kad labi  panašūs. Dar vaikas, dar be kelnių, o jau generolas Želigovskis.
O kodėl klausei, ar žinau Juzefą  Pilsudski?
  — Padėk, teta Santa, priimti  svečius. Maniau, kad jie tik  iš vienos  nuotraukos, o čia jie pagal sąrašą.
  Ir vėl išgirstu, kaip kildami į Palėpe apartamentą, siaurais mediniai laipteliais  suaidėjo daugybė žingsnių. Šitaip ateiti iš ano laikmečio jau  tegalima tik per kapus...
  Erdvu čia, šilta.. Gera prisiminti, matyti, susitikti.