1. Vėlyvo rudens motyvas     

Ruduo.
     Daug kartų jis prašliaužė per mano gyvenimą. Net aptingau skaičiuoti. Tačiau neretai toks tingėjimas savotiškai įdomus - stebiu, kaip gamta leipsta, nyksta, slenka į tamsą, palikdama vis mažiau šviesos, kad net truputį baugu, jog vienąkart saulė nesudūmotų nusileisti ne į žemą saulėlaidos horizontą, o tiesiog į mano akis. Ir bendrai –  kokių tik nuojautų neišgirsti rudenio pamąstymuose: ir aplink save, ir toliau nuo savęs, bet daugiausia bruzdesio, judėjimo atsiranda savyje. Lyg atsvara apmirštančiai rudenio gamtai žmoguje labai jautriai sukruta, sujuda, sunerimsta jo vidinis pasaulis, kurį įpratau vadinti ir priimti kaip Savęsp(i). Jau ne kartą jį glosčiau, prausiau, įkalbinėjau, kad atgytų, atsinaujintų, tačiau,  deja, kaip jau  seniai parašyta, taip ir pasiliko: esą, „pasenęs žodis“, reiškiantis  prieveiksmį  – „prie savęs, į save“, tačiau net nepajutai, kaip jis po ilgų įkalbinėjimų man tapo daiktavardžiu ir, beje, ypatingesniu, kurio sąvokoje sutelpa labai daug, manau, kad net valstybės. Iš ten ateina ateities nuojautos. Tačiau šis ruduo man gerokai kitoks, nes nelauktai, apart įprastos publikos, prisiėjo gyventi su papūgėlėmis. Ot, ir tą kartą, jaukiai nusiteikęs ir pajutęs galvoje jų krebždesį, įtikinėjau save, kad, ko gero, jos jau tikrai bus išmokusios  giedoti „Internacionalą“, o jeigu taip, tai visos mano sąskaitoje paliktos dienos ir prasidės, ir baigsis jo giedojimu. Ne nauja tai, bet ir ne sena – panašiai anksčiau taip elgdavosi nacionalinis radijas, giedodamas kaip himną Vinco Kudirkos „Tautinę giesmę“, o jam pavargus ir atsisakius taip kasdienybėje įrėmintos valstybės gyvenimo dienotvarkės, atsirado tuščia, tačiau gera vieta ir štai vieną kartą  išgirdau:
   
                   Tai jau yr paskutinė
                       Sprendžiamoji kova...
   
     Net ir sakoma, kad gera vieta ilgai tuščia neužsibūna,  bet kad ją užims nežinia iš kur atsiradusios papūgėlės, nebuvo įmanoma atspėti jokiomis prognozėmis. Ir tenka pripažinti, kad laikas surastas nepaprastai geras — ruduo, trumpindamas dienas ir mažindamas šviesos kiekį, priartėjo prie Simajudo (spalio 28d.): rudenio darbai pabaigti, reikia ruoštis į rudens gėrybių turgų, neužmirštant iškūrenti vėlėms pirtį. Tokie vėlyvi rudenys charakteringi ne tik pelėdų dienomis – pelėdų naktimis; šį laiką taip pat pamėgusios ir vėlės, bet buvo netikėta, kad į šį sąjūdį ryžtingiau įsitrauks ir papūgėlės. Netgi atkakliau negu raides Atė ir Bėtė, kurios per netrumpą mūsų bičiulystę taip ir neišmoksta suprasti, kad žmonių gyvenime yra reikalų, kuriuos narplioti, minkyti ar kitaip su jais elgtis, protingiau palikti jiems patiems  be savanoriškos, neretai įkyrios, kone net prievartinės talkos. Tačiau prie  Atės ir Bėtės (kaip, beje, ir Joto) jau priprasta, su šių raidžių trijule jau seniai kartu – ginčijamės, pykstamės, taikomės – ir  man būtų skaudu, jeigu dėl kažkokių priežasčių ji pasišalintų nepaisant, jog netikėtai atsirado daugiau pagalbininkų – dvi papūgėlės.
   Pirmą kartą išgirdęs jas galvoje, ilgai tylėjau, vis laukiau, kad atsitiks blogiau ir tokį jų ten gyvenimą išgirs artimesni –  tolimesni man žmonės. Savijauta nemaloni, nes juk žinoma, kad senatvė protui pateikia nemalonių siurprizų. Aš irgi negebėjau atsikratyti minties, kad išgirstos papūgėlės - Dieve gink! – žada man psichiatrinę ligoninę. Bent kol kas apsieita be jos, tačiau manasis gyvenimas savo panašumu neretai priartėja prie trečio brolio, kuomet kiti du jo broliai protingi, o jis — kvailys. Tiesa, pasakose jam sekasi geriau negu protingiems,

tačiau man su savo senatve tenka pasilikti realiame žmonių gyvenime. „Ak, papūgėlės, nutilkite“, — daugsyk prašiau, bet jos įkalbinėjimams nepasidavė. Pagaliau atėjo tas laikas, kuomet ryžtuosi nesikratyti jų ir gyventi kaip duota  – kaip gyvenu su raidėmis A, B, J, su šuneliu Kandžiumi, varnu Goliu, su Vidiniu, su Šventąja, su visais, kurie kažkieno valia pasiųsti į mano gyvenimą. Tiesa, abi papūgėlės viešumoje nepasirodo – tegirdžiu jas, regis, vienas ir net jų gožį suvokiu, aplenkdamas akių regėjimą. Keista ar— ne? Kaip skruzdė. Be akių, bet mato.
     – Net labai keista, – tariu pats sau, bet yra kaip yra ir tik prašau visus man prieinamus dievus, kad blogiau neatsitiktų. Tačiau  garantijų, kad taip neatsitiks – ogi jokių. Jau atrodė, kad pripratau laukti iš jų dažniau papūgiškai mielų siurprizų, bet, žinoma, jokiu būdu ne „Internacionalo“ giedojimo.
     O prasidėjo taip:
      – Pasaulis atsimins, pasaulis atsimins – įtaigiai patikino kažkuri ir tuomet išgirdau:
Pirmyn, vergai nužemintieji,
Išalkusi minia, pirmyn! –
     Ir pertraukusi dainavimą:
     – Jau kiek nemažai laiko, kai laisvėję, o jos nejaučiu. Ar ne todėl, kad kiek beatsimenu, vis būdavom supančiotos, pririštos.
      – Kiek beatsimeni? Ir aš taip, kiek beatsimenu. Bet tam žmogeliui kažkas galvoje pasimaišė. Tik žagt – atkirpo tavo raištį. Dar sykį žagt – atkirpo  mano... Esą, skriskit, papūgėlės! Laisvos! O kur? Kai nežinai kur skristi, netoli  nuskrisi.
     – Taigi, taigi! Kai težinai tik kas per sprindį nuo snapo, toli nenuskrisi.
                       Pirmyn , vergai, nužemintieji...
      – Jau giedojai. Ir apie išalkusią minią taip pat. Bet vis tiek smagu, kad  mes laisvos papūgos. O kiek nedaug pastangų reikėjo mūsų laisvei! Priėjo, čirkšt – nukirpo, čirkšt dar kartą – ir abi laisvos.

Pasaulį  seną išardysim,
Iš pačių pamatų ir tuo
Naujai pasaulį atstatysim, –
atsiliepė giedojimu jos draugė. Tuomet dar vis negebėjau atskirti, kuri konkrečiai iš jų dainuoja, kuri kalba, todėl
neatrodė, kad prasminga pavadinti jas vardais.
  – Kaip netoli per daug metų iki laisvės būta! — kažkuri vėl: — Tereikėjo ateiti jam ir čirkšt – žagt, čirkšt – žagt. Bet dabar pagalvojus liūdna, kad lankytojai, mokantys pinigus, nepamatys nei tavęs, nei manęs. Niekam iki tol nerūpėjo, ar mes pririštos –   nepririštos, bet visų akims mielos buvome. Sakyk, ar reikalinga tokia laisvė, kai atėję žmonės negalės pasidžiaugti tavimi – manimi? Negalės, nes ten jau  mūsų nėra.
     – Stop! – į aukštesnę natą nušoko pašnekovė, pati nustebdama:   
     – Aš, regis, moku skaityti.
     – Moki skaityti!?
     „ Kai trisdešimties metų Zaratustra sulaukė, paliko tėviškę jis
savo ir ežerą gimtinės ir pasitraukė sau į kalnus“.
      – O, tikrai! Moki skaityti. Kažin, o kur mes atsiradę?
      – Kaip suprantu, kažkur Vilniaus pakraštyje. Netoli ežero. Šaukia Balsių vardu, bet yra pašaukiančiu jį Kryžioku.
      – Taip! Taip! Bet ša! Paklausykim, kaip dziedulis rašo. Tai bus didelis, didelis kūrinys, nors jis to dar nežino. Bus didelis, kad o – cho – cho!
      – Nežino, ką rašo?
      – Ko stebiesi? Kodėl jam reikėtų žinoti?
      – Kaip suprasti  – kodėl?
      – Rašo, ką girdi, ką mato. Ir tik tiek.
      – Pagyvensim – pamatysim ar „tik tiek“. O „Internacionalą“ giedoti irgi išmoksim, – pasižadėjo viena už abi.
      – Betgi ne dėl jo mudvi čia,— atsiliepė giesmininkei kita ir pereidama beveik į šnabždesį: – Nereikia taip garsiai, dar per
anksti.
     – Būtent toks jos drausminantis šnabždesys labiausiai įsiminė, vis iš naujo priversdamas atsiminti šitaip išgirstą jųdviejų pašnekesį ir spėlioti iš jo net savo paties ateitį.
Bet dar nekantriau laukdavau išgirstant naujų papūgėlių dialogų, o sulaukęs, įsitverdavau ausimis į  kiekvieną jų žodį, bandydamas surasti ateities būrimui reikalingų nuorodų. Dažna diena praeidavusi taip, lyg jos būtų palikusios mane taip tyliai, kaip ir atsiradusios. Tačiau ši vėlaus rudenio diena laukimu nebaudė. Atrodė, jog kažkuri papūgėlė tiesiog įsispoksojo į mano akis ir:
   — O pasižiūrėk, kiek daug zylių. Argi negražios? Bet kažkodėl niekas nesistengia jų pririšti ir taip puošti zoologijos sodus, —  pasakė kažkuri.
Tai jau yr paskutinė
Sprendžiamoji kova, —
     atsiliepia giesmininkė, primindama anksčiau išgirstą ir reikšmingai į mano atmintį įstrigdžiusi pirmąjį savo padainavimą. Buvo aišku, kad šis užsiėmimas (bent tuomet) jai  labiausiai įdomus, reikalingas.
     „Tebus jos vardas Eženas“, – pamaniau mintyse   
      – O kur padėjai „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“? –  pasiteiravo antroji.
      – Ak, kad tave kur! Ši eilutė visame  „Internacionale“ man  sunkiausia. Bet tai suprantama, nes šiais laikais net papūgai būti VISKUO ne taip paprasta, – pakalbėjo Eženas. 
    – Labai nepaprasta, – pripažino jo pašnekovė
  „Tebus jos vardas Nadežda, – vėl pamaniau. O po ilgesnio laiko išgirstu ir manęs paminėjimą:
     – Dziedulis... Bet tai ne tikras jo vardas. Tikras vardas Pranas. Gerai, kad išmokau skaityti. O tai vis dziedulis, dziedulis. Net
sarmata atsiminti.
     – Iš kur paėmei – sarmata? Kaip kiti taip ir mes. Esame kas esame. Papūgos.
    – Va tau! Apie tai nepagalvojau, – ir išlygindama apglamžytą popiergalį, perskaitė:
     "Betgi, Pranai, čia perrašei eilėraštį, kuris jau buvo paviešintas. Ką? Ar žarijų pritrūko naujiems kepti"?
     Šyptelėjau. Beje, taip šviesiai, kad jau neatrodė, jog
papūgėlės galėtų mane suruošti į psichinę ligoninę. Ir pats sau, bet kartu ir joms tariau :
   – Tai todėl, kad panūdo papasakoti apie tai, kas atsitinka
su blogais eilėraščiais. – Ir taip buvo pasakyta rimtai, jaučiant atsakomybę už savo ištartą žodį ir vienodai gerbiant kaip Nadeždą su Eženu, taip save, nusiteikusį greitu laiku paimti į rankas poezijos  knygelę „ Eilėraščio sėja“, kurios laukiau ir kurios laukimas neretai pereidavo į nepasitenkinimą su priekaištais sau dėl – mano galva –  neypatingai doro susitarimo su Vidiniu. Bet žinojau, jog kažką keisti jau vėlu, tačiau mintys aiškios ir gal net papūgos jau nereikalingos, nes jos ar nutyla, ar išnyksta, o savyje  atsiradusią nuotaiką girdžiu kuždant kaip putojantį alų kartu su blogų eilėraščių skaitymais – deklamavimais.

3. Radinys galvoje

    Kaip ir anksčia zylių visur daug. Net pokalbis telefonu su Vidiniu jų neišgąsdino, tik kažin, ar jos viena kitai taip panašios, kaip man. Į galvą vėl kažkodėl užklysta ūpas apgailestauti dėl Jėzaus Kristaus gimtadienio. Kad ir ką besakytum, o toks ruduo jo nepuošia. Toks suvokimas bent dalinai gal dar todėl, jog Vidinis irgi telefonu priminė Kristaus gimimą, bet visai nerūpi bent pabandyti  suvokti, kodėl tokios mintys ir net nesvarbu, kad iki Kristaus gimtadienio – ir net iki Advento – dar reikia laukti. Betgi būna taip, kad nesuvoki, kodėl sielą tokia nuotaika apninka. Įgilėjęs ruduo veikia savaip, bet atrodo, kad didesnį poveikį nuotaikai daro būtent laukimas, juolab, kad įsitikinęs, jog nemažai žinau iš to, kas turėtų būti artimiausioje ateityje. Ne pasauliniu, net ne Lietuvos, o savo asmeniškos būties mastu.
     – O  jūs turbūt nuo Rygos, iš šiaurės atskridote čia? – vėl užkalbinu zyles. Bet, žinoma, ne dėl to, kad savijauta ne geriausia ir net Leokadijai atrodė, kad ją, mano nuotaiką, labiausiai įtaigoja nekantrus noras greičiau paimti į rankas
rengiamą poezijos knygelę. Kažkodėl lyg užmiršo, kad jeigu ne dukros ir ne ji pati, tokio laukimo netgi nebūtų. Vidinis apie knygos leidybą irgi vengė kalbėti ir, kaip suprantu, dėl  priežasties – taip atsitikę, kad mudu negebėjome pasakyti, kuriam iš mudviejų priklauso daugelio eilėraščių autorystė. Buvo atvejų, kai ilgai tikėjęs, kad eilėraštis priklauso man, netikėtai sužinodavau, kad, deja, tai tik iliuzija, o kūrinėlio dvasioje kur kas daugiau Vidinio negu manęs. Sieloje darydavosi niauru, kad apvoginėju nepakeičiamą bičiulį, kuris, beje, gerai tai žino, bet geravaliai šypsosi ir net puoselėja tik jam vienam žinomus regėjimus.
     – Girdėjau, Vidinis skambino? Ar kas atsitiko, kad telefoną atsiminė? Retas atvejis, – neužmiršta pasiteirauti Leokadija.
     – Klausė, ar greitai parvažiuosime į Naujininkus.
     – O Viešpatie! Ir vėl Naujininkai. Negi  jie ten mane ir palaidos?
     – Ar ne tas pats, kur taip bus? Va, panosėje Visi Šventieji, po jų tuoj pat Vėlinės. Geresnio meto tokioms žinioms iš Anapilio gauti nebūna.
     – Gerai, gerai, – atšovė žmona ir įnirtingai pradėjo mosuoti šluota.
   Per tą visą rudenio laiką, kai pradeda kristi medžių lapai, šluota sodelyje tampa darbingiausiu įrankiu. Leokadija su ja kasdien  apvaikščioja visą sodą. Atrodo, numestas pageltęs medžio lapas jai nelyg  pelnyta bausmė, kurią priima atlaidžiai, nepykdama, o paskui net pasidžiaugia, jog nuo šlavimo pavargusi taip, kad net kaulus skauda.
    – Tu kur? –klausia, grįžtelėjusi per petį.
    – Ė, ten! – mosteliu ranka, – greitai grįšiu.
    – Parink gilių, gal dar rasi kokią.
    Leokadija beveik visuomet nuspėja mano sumanytas išvykas. Taip ir šį kartą. Anksti, dar neišlipęs iš lovos sumąsčiau nueiti prie Balsių arba kitaip – Kryžiokų ežero. Jis labai arti, kaip ir
viskas, kas šitame Vilniaus pakraštyje gražu. Tai ežeras, kad nepaisant kaip dažnai jį lankytumei, niekuomet neatrodo, kad nuobodu ar įgriso ir galvoti, kad sielą reikėtų užimti kažkuo kitu. Galbūt todėl, kad ir to „kito“ čia irgi nemažai. Šįkart susiruošiau nueiti prie ąžuolo. Tai ne nauja, nes baigdamas „sodo sezoną“, visuomet ateinu lyg atsisveikinti. Pastaruoju laiku būtinai su eilėraščiu, kurį taisinėdamas jau rašau tris – keturis metus ir jaučiu, kad niekuomet nesugebėsiu parašyti. Net įsikaliau į galvą  mintį, jog taip todėl, kad ir ąžuolas keičiasi. Akys šito dažniausiai nepastebi, bet suprantu, kad tai ne akmuo, o gyva, krutanti, judanti, auganti didybė. Jau kiek šimtmečių, kai įsikibo šaknimis į ežero pakrantės šlaitą ir nepaleidžia jo.
  – Sakiau, maman, (taip labai dažnai vadinu žmoną) kad šiemet mano ąžuolas be gilių.
     – Akinius pasiimki.
     Ėjau lėtai, užsimiršęs, ir galvoje, atrodė, nieko nėra, kas kilstelėtų dvasią, bet tai užtruko neilgai, nes po vieno kito krabždesio suvokiau, kad savo kelionėje ne vienas; kartu su manimi ir papūgėlės. Dar labiau sulėtinau negreitą senio žingsniuotę, suklusęs įvykiams galvoje ir neabejodamas, kad Nadežda su Eženu neištvers tylos, tik, sergėk Dieve, kad nors nepradėtų giedoti „Internacionalo“.  Tačiau kad ir baimindamasis, bet žinia, kad prie ąžuolo ateinu su papūgėlėmis, nutaiką kardinaliai pakeitė – laukiau nenuspėjamų dalykų, o Vidiniui siunčiau signalą: palik telefoną, mielas bičiuli ir budėk, kaip  mums įprasta, pasikliaujant transindukciją.
   – Taigi, budėk! – išgirdau galvoje. Jau buvau išmokęs pagal kalbą pažinti ir Nadeždą, ir Eženą, ir net atrodė nesuprantama, jog galėję būti, kad anksčiau tai niekaip nepavykdavę. Šį kartą pirmoji, pakartodama mano „budėk“,  prabilo Nadežda. Be bruzdesio, be bet kokio sujudimo, o tiesiog iš tylos. Ir todėl
galima buvo dar kartą pasitikinti, kad papūgėlės mano galvoje yra ir tuomet, kai ilgą laiką atrodo, kad jų nėra. Yra, ir beje, dirba ar bet jau žvalgosi, išsilaipinusios į nežinomą, jų pačių atrastą žemyną.
   – Man regisi, kad šitą dėžę galima vadinti  „juodąja“  Tai būtų daugiau negu nuostabu, jeigu taip. Supranti? Daug kartų nuostabiau, negu galime suvokti.
   – Palik tą dėžę ramybėje. Ir be jos yra kur pasižvalgyti. Bet įdomu, kodėl ją vadini „juodąja“?
   – Kai dviratis išrastas, ar reikia tai daryti iš naujo? – atsiliepė Eženas ir pakvietė: – Ateik! Čia va informacija apie tai, ką dziedulis vadina transindukciją, o anksčiau, kaip suprantu, vadino transformacija.   
   – Eženai, iš  kur pas tave tokie dalykai?
   – Ha! Žiūrėk tu  man! Ir tu mane, kaip dziedulis vardu vadini – Eženas,– kone aiktelėjo papūgėlė, bet „juodoji dėžė“ buvo įdomesnė: – Taigi, Nadežda, nieko pas save neieškau. Parašyta. Tereikėjo išmokti skaityti ir surasti, kur parašyta.
      – Dėžėje?
      – Būtent joje. Čia daug kas parašyta. Labai daug  kas, bet dabar paklausyk. Bet – ne. Skaitysime abu. Tu sodo kaimyno tekstą, o aš dziedulio.
   Išgirsti žodžiai krestelėjo taip, lyg pirmą kartą per ilgą savo gyvenimą būčiau išgirdęs kaip vėlyvą rudenį, prieš pat Simajudą,  trenkia perkūnas. Žemė po kojomis sudrebėjo ir pradėjo plaukti.
    – Atsargiau, – įspėjo Nadežda.
    – Betgi ne „Internacionalą“  giedu. Bet čia svarbiau, kad nėra   blogo, jog neišeitų į gera.
   „Taip, Pranuci,  yra nesuprantamų dalykų, kurių toli net nereikia ieškoti, nes jie sukilnoti žmoguje, tačiau sąvoka transindukcija nežavi, ji neaprėpia susikalbėjimų per nuotolius esmės. Negirk jos ir ieškok tai, kas pritiktų kaip žmogui batai,
švarkas, kepurė“ – perskaitė Nadežda kažkada  sakytus sodo kaimyno žodžius, o po jos Eženas perskaitė  mano:
     „ Išties, girti ar girti nereikia, bet džiaugiamės, kad nors šitaip sugebėjome ją įvardinti. O paramos neatsisakom, mielai ją priimtume, tačiau iš kur, jeigu niekas nenori patikėti, kad toks reiškinys egzistuoja...“.
     – Viešpatie, tu visgi esi, - sumurmėjau, bet pasakyti žodžiai  nenutilo. Kaip sugedusi patefono plokštelė, jie nesiliaudami  kartojosi, bet tai netgi netrukdė. Nežinia kokiomis galioms padedant, bet supratau, kad papūgėlių perskaityti tekastai yra tikri, kažkada  jie tokie tikrai buvo, o netrukus atsiradęs galvoje lėktuvo gaudesys, suteikė progą manyti, kodėl Eženas savo radinį pavadino „juodąja dėže“. Žinoma, galėjau mielai nusišypsoti ir vadinti absurdu tokį radinį galvoje, bet taip

neatsitiko, netgi priešingai – tuoj pat patikėjau, kad jo radinys savo esme labai panašaus į įtaisus, be kurio savo skrydžiuose neapsieina lėktuvai ir jie vadinami būtent taip – juodosiomis dėžėmis, kuriose sukaupti skrydžių duomenys išlieka net ištikus lėktuvus katastrofoms.
     – Viešpatie, tu visgi esi, – nesuabejojau Aukščiausiojo buvimu, paskutinį kartą išgirdau sugedusios plokštelės įrašą. „Patefonas“  pavargo ją sukti, o aš, įėjęs į girią, netrukus atsisėdau ant pirmo pasitaikiusio kelmo, kur supratau, kad  man šį kartą nepavyks nueiti prie ąžuolo, reikia sugrįžti atgal pas Leokadiją į sodo namelį, į jo Pastriekės departamentą ir suprasti bent tiek, kad jeigu vyksta stebuklai, tai jie pirmiausiai prasideda Žmoguje ir, ko gero, būtent viršiausioje jo dalyje. Iki ąžuolo atstumas nedidelis, ateiti ten nebūtų sunku, bet savijauta buvo ne ta, kuri reikalinga pareikšti šimtamečiui galiūnui  pagarbą ir pabandyti perskaityti jam nepabaigiamą rašyti eilėraštį.

        LAIŠKAI, KOMENTARAI

Gabrielius:

Sveikas, Pranai,  perskaičiau po savaitgalio jau ne dvi, o tris dalis Negražios Pelėdos. Dėl dėstymo, stilistikos iš tikro nieko negaliu pakomentuoti, kadangi lietuvių k. man nėra gimtoji Bet nepaisant rašybos taisyklių, kurių aš nežinau - man kaip žmogui nuo gatvės skaitosi aiškiai viskas ir įtaigiai. Sakyčiau, visai ne jūsų kartos rašytojų stiliui, gana šiuolaikiškai.
Dėl turinio. Visų pirma pasakysiu, ką aš jame matau, nes galbūt interpretuoju ir neteisingai. Tai ko gero bus darbas apie vidinio savęs konfliktą, pasakojamojo pobūdžio apie senatvę, kokia ji yra šiandienai, jokiu būdų ne apie praėjusius laikus.
Jei dėl turinio neklystu, tai mano pastebėjimai būtų tokie: labai patiko papūgėlių radijas, labai klystat, jei galvojat, kad čia kvepia psichodispanseriu, taip nėra, labai daug kas tai girdi Labai tinka dabarties epizodai su žmonos šluota, prideda tokio kūrinyje ne praeities - ateities, o dabarties jausmo, kad skaitai ir vyksta čia ir dabar.
Kas man užkliuvo ir ko aš atsisakyčiau - tai aprašymai apie poeziją ir knygos leidybą. Nežinau kaip jums, bet man labai negražu kai žmogus rašo apie tai, kaip jis rašo. Siūlyčiau šito dalyko nekartoti. Aš ne tik manau, kad kūrinys apie tai, kaip rašoma, nėra paklausus, manau kad tai net neturi išliekamosios vertės.
Iš to, ką perskaičiau ir kas mane labiausiai užkabino - lygiuočiausi į praeities istorijas ir ateities vizijas. Kūrinį dėliočiau dabartiniu laiku (su žmonos šluotom), nuklystant į praeitį (ažuolą su gilėm), tačiau kaip pačio kūrinio paskirties - norėtųsi ateities vizijų dėstymo įvyniojant į dabarties/prisiminimų rūbą.
Be to, seniai man kirba klausimas ne į temą. Ar tik nesat pažįstami su a.a. Jurgiu Gyliu?
Pagarbiai,
brudų brudas

Peleda

Ačiū, Gabrieliau. Nepyk, kad anąkart užėjo ūpas paprašyti  šios paslaugos.Dar blogiau, kad mažai  tikiu, jog  sugebėsiu šį darbą bent užbaigti iki  pirmo redagavimo, iki reikalingų korektūrų, įvelkant darbą į knygos apdarą, kadangi jaučiu, kad plunksna  gerokai pasunkėjusi. O, beje,ir smegenys  Ir tai suprantama, nes  tie metai, kuriuos matai užklydęs į  mano puslapį, jie tikri.Taigi, greitai  aštuntą dešimtmetį įpusėsiu, Produktyvesniam darbui  jie sunki našta.
Aš dar skaitysiu tavo paštą. Ir ypatingiau apie poeziją, bet dabar galiu patikint- nebijok,Gabrieliau, aš nerašysiu, kaip aš rašau, Na, o dabar sakau, jog  mielai pasiųsčiau tau savo  poezijos knygelę," Eilėraščio sėja'", jei tik žinočiau, kur ji tave galėtų surasti. Būtent  jos pasirodymas  man ir pasufleravo pabandyti  pamaišyti prozą su poezija.O tos baimės, ar kas mane skaitys- neskaitys, tikrai, mielas žmogau, ogi jokios.  "Eilėraščio sėją" išleidau 500 egz. tiražu, bet  į knygynus ar kitokį turgų nenunešiau nė vieno egzemplioriaus. Manau, kad rašau ne dėl publikos, o  dėl reikalo kažką užrašyti ir manyti, kad gal ir senatvėje dar gebu su pasauliu pasikalbėti ir bent truputį būti žurnalistu.Ir  man to užtenka.
Aš "šūktelėsiu" tau, kai atsiras tas ar kitas gabalėlis, bet, sakau, nesistenk skaityti per prievartą - kai kurie tekstai parašyti anksčiau, bet  jiems kurį laiką  pagulėjus, pasirodė, kad  juos irgi reikia perkramtyti.
Gi a.a. Jurgio Gylio nepažinau.
Taigi, būk drūtas.
Sėkmės linkiu geriausios.